Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje, O. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini) Trakuose, Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, netekėjusi, vidurinio išsilavinimo, nedirbanti, gyvenanti adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, teista:

1) 1993-04-30 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 152 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, vadovaujantis BK 47 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 2 metams;

2) 1995-04-05 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams, 1996-05-05 paleista atlikus bausmę;

3) 1998-12-21 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 metams;

4) 1999-03-26 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams, vadovaujantis BK 42 straipsnio 4 dalimi bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 1998-12-21 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000-04-06 nutartimi taikytinas lygtinis paleidimas;

5) 2001-08-08 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

6) 2001-09-12 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams;

7) 2004-09-03 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį (2 veikos) 75 parų areštu, 2004-12-03 paleista atlikus bausmę;

8) 2005-07-12 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 5 mėnesiams, 2007-05-05 paleista atlikus bausmę;

9) 2007-12-17 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, 2008-11-26 paleista atlikus bausmę;

10) 2010-04-16 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 7 mėnesiams;

11) 2010-05-10 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams;

12) 2014-11-10 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 15 dienų, bausmę atlikusi;

13) 2015-04-22 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – 16 parų arešto;

15) 2018-05-03 Vilniaus apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta 1/3 dalimi, paskirta galutinė 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmės; 2018-10-10 Kauno apylinkės teismo nutartimi galutinė bausmė - terminuotas laisvės atėmimas 11 mėn.; bausmę atlikusi,

kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

7) 2009-06-18 Alytaus rajono apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 4 dalį areštu 25 paroms, vadovaujantis BK 63 straipsniu bausmė subendrinta su 2009-04-28 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėn. 20 dienų; 2009-12-17 paleista atlikus bausmę;

8) 2010-05-17 Alytaus rajono apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 4 dalį galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 1 metams; 2011-03-15 paleista atlikus bausmę;

9) 2012-06-22 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams;

10) 2014-11-06 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 10 mėnesių, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012-06-22 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams;

11) 2014-12-18 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį 15 parų arešto. Pritaikius BK 64¹ straipsnį – paskirta galutinė bausmė 10 parų arešto, bausmę atlikusi;

12) Kauno apylinkės teismo 2018-04-23 baudžiamuoju įsakymu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė bausmė 40 (keturiasdešimties) parų arešto, bausmę atlikusi,

kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

O. D. ir D. N. 2019-01-21, 15.30 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, esančioje virtuvėje, veikdamos bendrininkų grupėje, panaudodamos fizinį smurtą nukentėjusiojo M. U. atžvilgiu, pagrobė svetimą turtą. O. D. iš nukentėjusiojo M. U. rankų ištraukusi mobiliojo ryšio telefoną „Huawei P10“, 300,00 eurų vertės, su jame buvusia SIM kortele, ir siekdama jį išsaugoti, rankomis sudavė ne mažiau kaip 7 smūgius M. U. į galvą ir krūtinę, taip sukeldama jam fizinį skausmą, o D. N. iš M. U. striukės kišenės ištraukė piniginę 10 eurų vertės su joje buvusiais 520 eurų, ir siekdama ją išsaugoti, rankomis sudavė ne mažiau kaip 7 smūgius M. U. į galvą ir krūtinę, taip sukeldama jam fizinį skausmą, tuo bendrais veiksmais padarydamos nukentėjusiajam M. U. 830 eurų turtinę žalą.

Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, jog nukentėjusysis M. U. savanoriškai pateikė piniginę, kuri iš jo buvo pagrobta (1 t., b. l. 80-81). Ji buvo apžiūrėta (1 t., b. l. 82-86) bei grąžinta nukentėjusiajam (1 t., b. l. 87).

Specialistas pateikė išvadą, kad M. U. galvoje (veide – galvos dalis), lūpose, plaštakose sužalojimų nėra. Tiriamojo medicininiuose dokumentuose duomenų apie objektyvius trauminius pakitimus (sužalojimus) nėra (1 t., b. l. 39, 42).

Iš savanoriškas daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad nukentėjusysis M. U. pateikė sąskaitą – faktūrą, kurioje nurodyta mobiliojo telefono ,,Huawei P10“ kaina su PVM 474 erų; banko sąskaitos išrašą, kad 2019-01-21 iš M. U. sąskaitos išsigryninta 600 eurų (1 t., b. l. 92-94).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymai, veikos kvalifikavimas

BK 2 straipsnio nuostatomis asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, jei jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta plėšimo sudėtis. Plėšimo objektą sudaro ne tik visų rūšių ir formų nuosavybė, bet ir žmogaus sveikata bei žmogaus veiksmų laisvė. Pagal 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015, išaiškinta, kad plėšimą ir vagystę apibūdina turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009, nurodyta, kad esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Tuo tarpu plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Taigi, sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 ar pagal BK 180 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015).

Fiziniu smurtu laikomos pavojingos ir priešingos teisei prieš nukentėjusiojo valią realizuojamos veikos, kuriomis yra kėsinamasi į jo fizinį neliečiamumą, sužalojant jo kūną arba/ir pažeidžiant vidaus organų normalų funkcionavimą (mirtis, tam tikro masto sveikatos sutrikdymai, fizinės kančios, bejėgiška būklė ir kt.).

Pažymėtina, jog tuo atveju, kai svetimo turto grobimo metu kaltininkas susiduria su nukentėjusiojo pasipriešinimu ir pradeda su juo grumtis, atviroji vagystė virsta plėšimu.

Plėšimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį ir tuo atveju, jei asmens sumanymas pagrobti turtą kyla smurto panaudojimo metu.

Kaltinamoji O. D. ir D. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme prisipažino, jog pagrobė iš nukentėjusiojo svetimą turtą. D. N. prisipažino, kad ištraukė iš nukentėjusiojo striukės kišenės piniginę, tačiau M. U. nematė ir nejautė. Išėjusi iš kambario, pasiėmė iš piniginės 520 eurų, o grįžusi į kambarį piniginę numetė šalia nukentėjusiojo. Paimtus pinigus atidavė kreditoriams. O. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme prisipažino, kad paėmė iš nukentėjusiojo telefoną, kurį vėliau išmetė.

Tačiau kaltinamųjų parodymai dėl fizinio smurto panaudojimo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nenuoseklūs. Pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu kaltinamoji D. N. parodė, kad su M. U. dėl kažko susiginčijo, jam porą kartų pliaukštelėjo per veidą, tada iš jo striukės kišenės išėmė piniginę, o iš jos visus pinigus, apie 520 eurų, kuriuos pasidėjo į džinsų kišenę (1 t., b. l. 124). Vėlesnės apklausos metu ji parodė, kad M. U. sudavė du kartus per veidą, nes girtas pradėjo kabinėtis (1 t., b. l. 128). Teisiamojo posėdžio metu ji paaiškino, kad visos versijos dėl fizinio smurto panaudojimo yra teisingos. Kaltinamoji O. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė kaip D. kumščiu kelis kartus sudavė M. U. į galvą. Jis nesipriešino, tada D. N. iš M. U. kišenės ištraukė piniginę, išėmė iš jos pinigus, o piniginę grąžino nukentėjusiajam, o ji ištraukė iš nukentėjusiojo rankos mobiliojo ryšio telefoną, tačiau teisme parodė, jog pliaukštelėjo M. U. į veidą, norėdama, jog jis išeitų. Tokie abiejų kaltinamųjų parodymai vertintini kritiškai, kaip jų pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Abiejų kaltinamųjų parodymai prieštarauja kitiems baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams.

N. V. U. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas davė nuoseklius parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių. Ikiteisminiame tyrime pirminės apklausos metu M. U. parodė, kad jis, sėdėdamas kambaryje ant sofos, išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną. O. D. staiga jį griebė iš rankų. Jam bandant telefoną atimti, O. D. nestipriai kumščiais trankė jam į veidą ir krūtinę. Tuo pačiu metu, kol jis gynėsi nuo O. D., D. N. iš jo striukės dešinės kišenės ištraukė piniginę. Tuomet jis paleido telefoną ir mėgino atsiimti piniginę, o D. N. kumščiu kelis kartus trankė jam į veidą ir krūtinę. Jis gynėsi nuo smūgių, dengė veidą, sakė D. N., kad atiduotų piniginę. D. išbėgo į kitą kambarį, grįžusi atnešė piniginę. Po to jis atsisuko į O., tačiau telefono pas ją jau nematė (1 t., b. l. 74). Vėlesnės apklausos metu M. U. parodė, kad O. D. sudavė jam smūgius po to, kai jėga iš rankų ištraukė telefoną, o jis norėjo jį atsiimti. D. N. nesmarkius smūgius sudavė, kai jis bandė atsiimti savo piniginę (1 t., b. l. 76). Tokius pačius parodymus nukentėjusysis M. U. davė ir teisme. Jais netikėti nėra pagrindo, nes nukentėjusiojo su kaltinamosiomis nesieja jokie ryšiai. Vien tai, kad nukentėjusysis M. U. jo atžvilgiu vykdomos nusikalstamos veikos metu buvo neblaivus, nesudaro pagrindo išvadai, kad jo parodymai yra neteisingi. Be to, jo parodymus patvirtina liudytojos V. U. parodymai, jog ji matė paraudusius sutuoktinio smilkinius. Liudytojas V. G. parodė, kad gavus pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką bei nedelsiant nuvykus į gydymo įstaigą nukentėjusysis M. U. kalbėjo rišliai, vyko su pareigūnais ieškoti įvykio vietos, atpažino įtariamąsias.

Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, kad kaltinamosios fizinį smurtą naudojo jau po to, kai pagrobė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną ir piniginę, nes susidūrė su nukentėjusiojo pasipriešinimu ir siekė išsaugoti užvaldytą pagrobtą svetimą turtą, todėl iš kaltinimo šalintina aplinkybė, jog fizinis smurtas buvo naudojamas prieš užvaldant svetimą turtą, patikslinant, kad smūgius kaltinamosios sudavė nukentėjusiajam jau po to, kai O. D. iš nukentėjusiojo rankų ištraukė mobiliojo ryšio telefoną, o D. N. iš nukentėjusiojo striukės kišenės ištraukė piniginę.

Nukentėjusiojo M. U. iškelta versija, kad savo sutuoktinei V. U. nurodė kiek kitokias įvykio aplinkybes, siekdamas išvengti konfliktinės situacijos šeimoje, vertintina kaip logiška ir nesudaro pagrindo kitus jo parodymus vertinti kritiškai. Pasakodamas sutuoktinei apie įvykį jis nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, o į gydymo įstaigą atvykusiems pareigūnams iš karto nurodė tokias pačias aplinkybės kaip ir vėlesnių apklausų metu ikiteisminiame tyrime bei teisme.

Nukentėjusysis M. U. apklausiamas teisme parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patikslino, paaiškindamas, kad kiekviena iš kaltinamųjų sudavė jam ne mažiau kaip po septynis smūgius į įvairias kūno vietas, todėl iš kaltinimo šalintinos aplinkybės, kad kiekviena iš kaltinamųjų nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip po dešimt smūgių, nurodant, kad kiekviena iš kaltinamųjų sudavė nukentėjusiajam ne mažiau po kaip po septynis smūgius.

Išvardintų įrodymų viseto pagrindu byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam sėdint pas kaltinamąsias kambaryje ant lovos, O. D. staiga griebė jam iš rankų telefoną, o jam bandant telefoną atimti, O. D. nestipriai kumščiais trenkė jam į veidą ir į krūtinę ne mažiau kaip septynis kartus, o tuo pačiu metu, kol jis gynėsi nuo O. D., D. N. iš jo striukės dešinės kišenės ištraukė piniginę. Jam paleidus telefoną ir mėginant atsiimti piniginę D. N. kumščiu ne mažiau kaip septynis kartus sudavė jam į veidą ir krūtinę. Dėl patirtų smūgių jis juto fizinį skausmą.

Byloje nėra duomenų, kad šie įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos.

Teismas nustatė, jog kaltinamosios fizinį smurtą naudojo tam, kad išlaikytų pagrobtą užvaldytą svetimą turtą, todėl nusikalstama veika pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į pagrobto turto vertę, kvalifikuota teisingai.

Dėl bendrininkavimo, subjektyviosios nusikalstamos veikos sudėties

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdžiu) (BK 24 straipsnio 3 dalis). BK 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bylose formuojama praktika, pagal kurią būtini bendrininkavimo objektyvieji požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-296/2013, 2K-458/2014, 2K-203-895/2017). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2013, 2K-89-693/2015).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamosios O. D. ir D. N. tuo pačiu metu iš nukentėjusiojo M. U. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną bei piniginę ir siekdamos išsaugoti užvaldytą svetimą turtą bei susidūrusios su nukentėjusiojo M. U. pasipriešinimu, sudavė jam smūgius į veidą, į krūtinę, ne mažiau kaip po septynis kartus. Remiantis išdėstytu teismas daro išvadą, kad kaltinamosios savo sutarimą išreiškė konkliudentiniais veiksmais, susitarimas kilo staiga, abi yra nusikaltimo vykdytojos, veikė tiesiogine tyčia.

Kaltinamųjų O. D. ir D. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupe bei nusikaltimą padarė būdamos recidyvistės.

Teismas, skirdamas bausmę už padarytą veiką atsižvelgia į tai, kad kaltinamosios padarė apysunkį baigtą nusikaltimą, teistos, atlikusios realias laisvės atlikimo bausmes, nusikaltimą padarė tuoj po to, kai atliko ankstesniais nuosprendžiais joms paskirtas bausmes (2018 m. gruodžio mėnesį), kas rodo, kad nusikaltimų darymas yra dėsninga jų gyvenimo būdo išraiška, ankstesnėmis bausmėmis baudžiamajame įstatyme numatyti bausmės tikslai pasiekti nebuvo, nes tai neatgrasė kaltinamųjų nuo nusikalstamų veikų darymo, jos nedirba, administracine tvarka baustos, pakaltinamos, Užimtumo tarnyboje neregistruotos. Taip pat teismas atsižvelgia į kaltinamųjų O. D. ir D. N. atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Remiantis išdėstytu teismas daro išvadą, kad O. D. ir D. N. skirtina bausmė – laisvės atėmimas, skaičiuotinas nuo bausmės vidurkio iki minimumo.

Į bausmės laiką įskaitytinas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas.

Kardomoji priemonė – suėmimas – paskirta kaltinamosios D. N. ir O. D. paliktina iki nuosprendžio vykdymo pradėjimo.

Nukentėjusysis M. U. pareiškė civilinį ieškinį dėl 820 eurų turtinės žalos atlyginimo: 520 eurų buvo iš jo pagrobti, o pagrobtą telefoną vertina 300 eurų. Kaltinamosios su civiliniu ieškiniu sutinka.

Civilinis ieškinys tenkintinas.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys yra įrodytas paties nukentėjusiojo, kaltinamųjų paaiškinimais, PVM sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, jog M. U. 2018-03-26 nusipirko telefoną ,,Huawei P10“, kurio vertė 474,21 eurų (1 t., b. l. 93), sąskaitos išrašu, kad nukentėjusysis 2019-01-21 išsigrynino iš banko sąskaitos 600 eurų (1 t., b. l. 74), tai pat aukščiau aptartais įrodymais, todėl tenkintinas (CK 6.263 str. 2 d.).

Asmens kratų metų iš kaltinamųjų paimti daiktai: balto metalo auskaras ir raktas bei prožektorius - grąžintini savininkams (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 – 298 straipsniais , 301 – 302 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

O. D. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai dvejus metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) nuo 2019-01-21 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kardomąją priemonę – kardomąjį kalinimą - suėmimą kaltinamajai O. D. iki bausmės vykdymo pradžios palikti tą pačią ir panaikinti pradėjus nuosprendžio vykdymą.

D. N. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai dvejus metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) nuo 2019-01-21 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kardomąją priemonę – kardomąjį kalinimą - suėmimą kaltinamajai D. N. iki bausmės vykdymo pradžios palikti tą pačią ir panaikinti pradėjus nuosprendžio vykdymą.

Civilinį ieškinį tenkinti. Priteisti iš O. D. ir D. N. 820 eurų (aštuonis šimtus dvidešimt eurų 00 ct) solidariai M. U. nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Balto metalo auskarą grąžinti D. N.

Raktą ir prožektorių grąžinti O. D.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus (išaiškinti, kad jei bus teikiamas apeliacinis skundas, skunde turi būti nurodyta, ar apeliacinėje instancijoje skundas turėtų būti nagrinėjamas rašytinio ar žodinio proceso tvarka).