- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-22
- Bylos Nr.
- 2-906-178/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00533-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- V. B. P., A. P.
- Atsakovas
- V. V.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. B. P. ir A. P. (A. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. P. ir A. P. ieškinį atsakovui V. V. dėl paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo. Ieškovai pareiškė ieškinį, prašydami pripažinti, kad 2011 m. vasario 28 d. tarp ieškovų ir atsakovo sudaryta paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, kuriuo buvo pridengta jungtinės veiklos sutartis, kuria buvo siekiama, apjungus lėšas ir turtą, padidinti nekilnojamojo turto – žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), vertę ir šį turtą pardavus gautą kainą (atskaičius iš parduoto turto vertės atsakovo įneštą piniginį įnašą) pasidalinti pusiau, t. y. po ¼ dalį kiekvienam ieškovui ir ½ dalį atsakovui.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi ieškovų reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė antstolio G. B. paskelbtas varžytynes (varžytynių Nr. 122719).Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį panaikino ir ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Ieškovai kreipėsi į teismą su prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą – paskelbtas turto – 684/1089 dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 405/1089 dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pastato – administracinio pastato su parduotuvės patalpomis (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas) varžytynes vykdomojoje byloje Nr. 0040/15/01691. Nurodė, kad antstolis G. B. paskelbė Turto varžytynes, kurios pradedamos 2017 m. vasario 10 d., o baigiamos 2017 m. kovo 13 d. Ieškovų teigimu, atsirado grėsmė, kad būsimas teismo sprendimas, varžytynėse pardavus Turtą, taps neįvykdomu. Sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo, esminę reikšmę turi perduotos ieškovams pinigų sumos dydžio klausimas, nes nustačius, kad ieškovams buvo perduota mažesnė suma negu nurodyta paskolos sutartyje, teisiniai santykiai turėtų būti kvalifikuojami ne kaip paskolos sutartis arba bent jau kaip paskolos sutartis, tačiau ženkliai mažesnei sumai. Pagal byloje esančius įrodymus atsakovas galimybę disponuoti 573 000 Eur suma grindžia 2011 m. sausio 10 d. preliminariąja namo pirkimo-pardavimo sutartimi, pagal kurią jis neva gavo 610 000 Eur avansą už ketinamą parduoti namų valdą, ir reikia suprasti, kad pirkėjas ketinimo neįvykdė, todėl sumokėtas avansas atiteko atsakovui. Tačiau iš pateikiamo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu atsakovas buvo tik 2/3 dalių namų valdos savininku, o visos namų valdos savininku jis tapo tik 2011 m. gegužės 3 d. gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Todėl ne pirkėjas, o atsakovas negalėjo įvykdyti preliminariosios sutarties 3.1 punkto, nes jis nebuvo visos namų valdos savininku, t. y. atsakovui neturėjo atitekti avansas kaip nuostolių atlyginimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 9 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.Teismas nurodė, kad ieškovų prašymo nagrinėjimui aktuali yra Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis, kurioje nurodyta, jog „neneigiama, kad bylos nagrinėjimo metu, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, ieškovai turi teisę pateikti naujus įrodymus, patvirtinančius jų reikalavimo pagrįstumą, tačiau, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškiniui užtikrinti, teigti, kad preliminariai ieškinys pagrįstas, nėra pagrindo“. Ieškovai, teikdami pakartotinį analogišką prašymą, nepateikė teismui jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurių nebuvo jų prašymą nagrinėjant apeliacine tvarka. Ieškovų daromos išvados, kad atsakovui neturėjo atitekti avansas kaip nuostolių atlyginimas, nes jeigu sutartis ir nebuvo sudaryta, tai ji nebuvo sudaryta dėl paties atsakovo kaltės, yra niekuo nepagrįstos. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog tokios ieškovų prielaidos neturi ir ryšio su nagrinėjamos bylos dalyku. Daugiau naujų įrodymų dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo ieškovai nepateikė, todėl teismas sprendė, jog taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesant vienos iš būtinų sąlygų, nėra pagrindo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovai (toliau – ir apeliantai) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, grindžiama iš esmės vieninteliu motyvu – Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad ieškinys, preliminariai vertinant, nėra pagrįstas. Teismas, formalizuodamas minėtos nutarties svarbą, priėmė neteisingą sprendimą (nutartį).CPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Įvertinant, jog atsakovas nesiėmė veiksmų išieškoti skolą beveik 2,5 metų po skolos grąžinimo termino pasibaigimo, o dabar stengiasi tą padaryti kuo greičiau, sąlygų realizuoti turtą sudarymas nelaukiant priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo suteikia sąlygas atsakovui elgtis nesąžiningai. Nepagrįsti teismo argumentai, kad apeliantai nepateikė jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurių nebuvo jų prašymą nagrinėjant apeliacine tvarka. Lietuvos apeliaciniam teismui kartu su atsakovo atskiruoju skundu buvo pateiktos ieškinio ir jo priedų kopijos. Tačiau per atskirojo skundo nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme laiką, apeliantai į bylą pateikė papildomus dokumentus – atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagos Nr. 10-At-00490-15 kopiją. Šioje medžiagoje esantys dokumentai bei apeliantų papildomai pateiktas išrašas iš nekilnojamojo turto registro vertintini kaip nauji įrodymai, preliminariai pagrindžiantys pareikštą reikalavimą. Paminėtais įrodymais paneigiami atsakovo paaiškinimai, kad 573 000 Eur, kuriuos neva paskolino apeliantams, atsakovas yra gavęs pagal 2011 m. sausio 10 d. preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas 573 000 Eur sumos nevaldė, todėl ir negalėjo jos apeliantams perduoti. Teismo išvada, kad tai neturi ryšio su nagrinėjamos bylos dalyku, yra ne tik nepagrįsta, bet ir šališka, nes teismas rėmėsi išimtinai atsakovo atsiliepime dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytais motyvais.Teismas šioje stadijoje jau pasisakydamas, kurie įrodymai turi ryšį su nagrinėjamos bylos dalyku, o kurie ne, jau vertina įrodymus dėl pareikšto reikalavimo. Atsakovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.Apeliantai pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė sustabdyti išieškojimą – antstolio G. B. paskelbtas Turto varžytynes vykdomojoje byloje Nr. 0040/15/01691. Jų prašymas nagrinėjamoje byloje dėl CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (išieškojimo vykdymo procese sustabdymas) jau buvo nagrinėtas ir netenkintas Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. sausio 5 d. nutartyje nusprendus, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų – preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Apeliantai pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindžia į bylą pateiktų naujų dokumentų (įrodymų), jų nuomone, patvirtinančių pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumą, vertinimu. Pirmosios instancijos teismas sprendė priešingai - kad apeliantai nepateikė naujų argumentų ir įrodymų, kurių nebuvo nagrinėjant jų pradinį prašymą apeliacine tvarka, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra vienos iš būtinųjų sąlygų – preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Nors apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui nėra. Kaip minėta, pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu. Iš esmės dėl to teisminėje praktikoje pareikštų reikalavimų tikėtino pagrįstumo (prima facie) klausimas beveik visais atvejais (kaip ir nagrinėjamu) šalių, o neretai ir skirtingų teismų vertinamas priešingai. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantai nepateikė naujų argumentų ir įrodymų, kurių nebuvo ieškinyje ar nagrinėjant jų pradinį prašymą apeliacine tvarka (ieškinys jau ir proceso pradžioje buvo grindžiamas, be kita ko, aplinkybėmis apie atsakovo nedisponavimą paskolos suma). Kita vertus, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo net ir sutikus su apeliantais. Kaip minėta, apeliantų prašomos laikinosios apsaugos priemonės – paskelbtų Turto varžytynių sustabdymas (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenis (CPK 179 str. 3 d.), nustatė, kad 2017 m. balandžio 13 d. Turto perdavimo išieškotojui aktu atsakovas jau įgijo nuosavybės teises į Turtą, t. y. Turtas vykdymo procese jau yra realizuotas (CPK 702 str.). Todėl apeliantų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi teisinės prasmės, nes jokių teisinių pasekmių, kurios leistų užtikrinti apeliantams palankaus teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, realiai nebesukeltų, Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad naikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.