Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-4259-560/16 pagal ieškovų V. B. P. ir A. P. (A. P.) ieškinį atsakovui V. V. dėl paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai V. B. P. ir A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti 2011 m. vasario 28 d. ieškovų ir atsakovo V. V. sudarytą paskolos sutartį, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovams 573 000 Eur paskolą iki 2013 m. vasario 28 d., apsimestiniu sandoriu, nes juo siekta pridengti tikrąjį sandorį – bendrosios jungtinės veiklos sutartį, kurios pagrindu šalys, kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias, veikė bendram tikslui pasiekti: padidinti nekilnojamojo turto – žemės sklypų, esančių Naugarduko g. 19 ir Naugarduko g. 21, Vilniuje, vertę, po to realizuoti šį turtą, o gautas pajamas pasidalinti. Užtikrindami paskolos sutarties įvykdymą, jie (ieškovai) įkeitė paminėtus žemės sklypus atsakovui. Kadangi 2015 m. liepos 9 d. jie (ieškovai) gavo pranešimą, kad kreditorius V. V. kreipėsi į notarą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, tai jie (ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl apsimestinio sandorio negaliojimo.Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą – vykdomas varžytynes, nes realizavus turtą, būsimas jiems palankus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi prašymą patenkino ir sustabdė antstolio G. B. paskelbtas varžytynes (varžytynių Nr. 122719).Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškininiai reikalavimai tikėtinai pagrįsti.Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio dalyku, nes ieškovams priklausantį turtą pardavus iš varžytynių, o ieškinį patenkinus, bylos šalys neturės galimybės bendro susitarimo keliu realizuoti ir po to dalintis bendrosios jungtinės veiklos rezultato – padidintos vertės žemės sklypų.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas V. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį ir ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškinys yra nepagrįstas, nes pagal CK 6.696 straipsnį jungtinės veiklos sutartis privalo būti rašytinė, o šios formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad jungtinės veiklos sutartis buvo vykdoma, kad pinigai buvo paskolinti būtent šiam tikslui. Ieškovai yra nesąžiningi, nes į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo paskolos sutarties sudarymo, be to, nepagrįstai siekia išvengti savo įsipareigojimų ne tik atsakovui, bet ir kitiems kreditoriams, kurių bendra reikalavimų suma sudaro per 840 000 Eur.Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą ieškovai V. B. P. ir A. P. prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Atsiliepime teigia, kad ieškinio pagrįstumas bus nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomos sąlygos. Pirma, ieškinys turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, teismas turi konstatuoti, kad, nesiėmus šių priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-363-2013 ir kt.). Tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo iš esmės vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos sprendimui. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sustabdė varžytines, nes pareikštas ieškinys yra preliminariai nepagrįstas. Ieškinys atsakovui pareikštas CK 1.87 straipsnio pagrindu – ieškovai teigia, kad paskolos sutartis buvo tik apsimestinis sandoris, o realiai šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, siekiant paskolos sumą panaudoti žemės sklypų vertei pagerinti. Reikalavimai ieškiniui yra nustatyti CPK 135 straipsnyje. Aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas ir įrodymai, patvirtinantys išdėstytas aplinkybes, yra ne tik būtini nurodyti ieškinyje, bet reikšmingi vertinant ieškinio tikėtiną pagrindimą. Kad ieškinys paminėtu pagrindu būtų patenkintas, jame (ieškinyje) turi būti išdėstytos visos šias sąlygas apibūdinančios aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai (CPK 177, 178 str.). Iš ieškinio turinio ir prie jo pridėtų įrodymų nėra pakankamai duomenų bent prielaidai, kad sandoris apsimestinis ir ieškinys galėtų būti tenkinamas. Ieškovai neneigia, kad iš atsakovo paskolos sutartimi gautus pinigus panaudojo savo įsiskolinimams kitiems kreditoriams – bankui ir kitam fiziniams asmeniui, padengti. Nepateikta jokių įrodymų (net minimalių) apie tai, kad jungtinės veiklos sutartis egzistavo, nors nebuvo raštiškai įforminta dėl tam tikrų priežasčių, ar kad šalys ketino tokį sandorį sudaryti, kad ieškovai vykdė konkrečius tariamos jungtinės veiklos sutarties įsipareigojimus, kad atsakovo paskolinti pinigai buvo skirti būtent ieškovų nurodytam tikslui (CPK 12, 178 str.). Ieškovai pripažįsta, kad savo reikalavimus ketina įrodinėti bylos nagrinėjimo metu iš esmės tik vieno liudytojo parodymais, tuo pripažindami, kad ieškinyje kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie ieškinio pagrįstumą bent preliminariai, nepateikė. Neneigiama, kad bylos nagrinėjimo metu, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, ieškovai turi teisę pateikti naujus įrodymus, patvirtinančius jų reikalavimo pagrįstumą, tačiau sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškiniui užtikrinti, teigti, kad preliminariai ieškinys pagrįstas, nėra pagrindo. Taigi nesant bent vienos iš būtinų sąlygų (šiuo atveju preliminaraus ieškinio pagrįstumo), taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ieškinio turinį, netinkamai aiškino ir taikė CPK normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė faktinėmis aplinkybėmis ir teisiškai nepagrįstą nutartį, kuri naikinama, o prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 329 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, remdamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį panaikinti.

Ieškovų A. P. ir Violetos B. P. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.