Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-04-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-300/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-12
Bylos Nr.
1A-300/2013
Teisminio proceso Nr.
1-06-1-02041-2010-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Jucys, Elena Vainienė, Rūta Mickevičienė (pran.)
Nuteistasis
B. B.
Advokatai
Eugenija Liutvinskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-300/2013Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02041-2010-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.14.6.2; 1.2.18.10; 1.2.18.8; 1.2.29.1 (N) (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTART I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teisėjų Kęstučio Jucio ir Elenos Vainienės,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,nuteistajai B. B.,nuteistosios gynėjai advokatei Eugenijai Liutvinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. pripažinta kalta ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda;

pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda;

pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 63 straipsnio 1, 2, 3, 6 dalimis, pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, o po to visiško sudėjimo būdu pridėtos prie pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalies paskirtos bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė B. B. paskirta – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metas ir 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda, kurią nuteistoji per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos turi sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos kasą. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, B. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – pinigų (60 379 Lt) konfiskavimas.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš B. B. priteista 13 521 Lt valstybės naudai, o likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. B. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „XX“ veiklos, jos turto ir nuosavo kapitalo: būdama UAB „XX“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota (duomenys neskelbtini)) vienintele akcininke ir direktore, atsakinga už įmonės ūkinę - finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų teisėtumą, tyčia, pažeisdama Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias, kad privalomi šie apskaitos rekvizitai: 3) apskaitos dokumento data, 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška, veikdama per apskaitą tvarkiusios UAB „XX“ įgaliotą asmenį O. B., nesuvokusią jos nusikalstamos veikos pobūdžio, organizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą taip, kad apskaitoje buvo atvaizduotos tikrovės neatitinkančios ūkinės operacijos, o būtent:

2009-07-08 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (mokėjimo kortelės) AB DnB NORD banko išrašu, neturinčiu visų privalomų rekvizitų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ūkinės operacijos tapatumą, pagrindė tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją - avansinio apmokėjimo 4000 Lt gavimą iš UAB „XX“ į minėtą sąskaitą;

2011-01-27 apskaitą tvarkiusiam UAB „XX“ įgaliotam asmeniui O. B. pateikė 2009-10-30 PVM sąskaitą faktūrą, serija ADM Nr. X, neturinčią visų privalomų rekvizitų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo. O. B., nesuvokusi B. B. nusikalstamos veikos pobūdžio, įtraukė šią PVM sąskaitą faktūrą į UAB „XX“ apskaitą. Tokiu būdu B. B. pagrindė tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją - statybos darbų atlikimą uždarajai akcinei bendrovei „XX“ pagal sutartį Nr. 2009-14, viso 12100 Lt sumai (10 000 Lt+2100 Lt PVM);

2011-01-27 apskaitą tvarkiusiam UAB „XX“ įgaliotam asmeniui O. B. pateikė 2009-10-30 kasos pajamų orderį, serija AUD/A Nr. X, neturintį visų privalomų rekvizitų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ūkinės operacijos tapatumą. O. B., nesuvokusi B. B. nusikalstamos veikos pobūdžio, įtraukė šį kasos pajamų orderį į UAB „XX“ apskaitą. Tokiu būdu, B. B. pagrindė tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją - pinigų (8100 Lt) gavimą iš UAB „XX“ į UAB „XX“ kasą.

Dėl šių B. B. padarytų pažeidimų nuo 2009-07-01 iki 2009-10-31 iš dalies negalima nustatyti UAB „XX“ veiklos, jos turto ir nuosavo kapitalo.

B. B., siekdama išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai: būdama UAB „XX“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota (duomenys neskelbtini)) vienintele akcininke ir direktore, atsakinga už įmonės ūkinę - finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų teisėtumą, ataskaitų pateikimą, pažeisdama Lietuvos Respublikos 2004-04-13 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 8 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, ir 40 straipsnio 1 dalį, numatančią, jog mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita - faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, 89 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą, iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas sumos atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM suma, 90 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio įstatymo 89 straipsnio nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo 85 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos, tyčia, siekdama išvengti 11200 Lt Pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, 2009 metų spalio mėn. 30-31 d. Klaipėdos m. nepateikė UAB „XX“ įgaliotam asmeniui – buhalterei O. B. 2009-10-30 dviejų PVM sąskaitų-faktūrų serija ADM Nr. X, ADM Nr. X ir dviejų kasos operacijų žurnalų su 2009 m. spalio mėnesio duomenimis, dėl ko O. B., būdama suklaidinta ir nežinodama apie įvykusius sandorius, šių PVM sąskaitų - faktūrų ir kasos operacijų žurnalų duomenų neįtraukė į 2009 m. spalio mėnesio PVM deklaraciją (forma FR0600), kurios 11 laukelyje „PVM apmokestinami tiekimai“ nedeklaravo pajamų 53332 Lt, 26 laukelyje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ ir 31 laukelyje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto PVM“ nedeklaravo 11200 Lt, nes neįtraukė duomenų apie pajamas iš viso 53332 Lt ir PVM (21%) iš viso 11200 Lt, bei šią PVM deklaraciją 2009-11-25 elektroninio deklaravimo būdu pateikė Klaipėdos apskrities VMI Klaipėdos skyriui.

Taip pat B. B. tyčia, siekdama išvengti 2321 Lt PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, 2009 metų lapkričio mėn., tikslesnė data tyrimo metu nenustatyta, Klaipėdos m. nepateikė UAB „XX“ įgaliotam asmeniui – buhalterei O. B. dviejų kasos operacijų žurnalų su 2009 m. lapkričio mėnesio duomenimis, dėl ko O. B., būdama suklaidinta ir nežinodama apie įvykusius sandorius, dviejų kasos operacijų žurnalų duomenų neįtraukė į 2009 m. lapkričio mėnesio PVM deklaraciją (forma FR0600), kurios 11 laukelyje „PVM apmokestinami tiekimai“ nedeklaravo pajamų 11051 Lt, 26 laukelyje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ ir 31 laukelyje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto PVM“ nedeklaravo 2321 Lt, nes neįtraukė duomenų apie pajamas iš viso 11051 Lt ir PVM (21%) iš viso 2321 Lt, bei šią PVM deklaraciją 2009-12-21 elektroninio deklaravimo būdu pateikė Klaipėdos apskrities VMI Klaipėdos skyriui.

Tokiu būdu B. B., veikdama per UAB „XX“ įgaliotą asmenį – buhalterę O. B., nesuvokusią jos nusikalstamų veiksmų pobūdžio, Klaipėdos apskrities VMI Klaipėdos skyriui pateikdama žinomai neteisingus duomenis apie UAB „XX“ pajamas, nuo 2009-11-25 iki 2009-12-31 deklaravo mažiau mokėtiną Pridėtinės vertės mokestį į biudžetą 13521 Lt sumai.

B. B. pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, pagamino netikrus dokumentus ir žinomai netikrus dokumentus panaudojo: būdama UAB „XX“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota (duomenys neskelbtini)) vienintele akcininke ir direktore, užimamų pareigų pagrindu turėdama teisiškai apibrėžtus įgaliojimus ir būdama materialiai atsakinga už jai patikėtas ir jos žinioje buvusias UAB “XX” pinigines lėšas, turėdama tikslą jas pasisavinti, nuo 2009-06-10 iki 2010-01-28 Klaipėdos m. per eilę kartų nenustatytomis sumomis iš UAB “XX” kasos paėmė grynais pinigais viso 73900 Lt, šių pinigų paėmimo iš kasos bei tolesnio jų panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais ir juos pasisavino. Tokiu būdu B. B. pasisavino užimamų pareigų pagrindu jai patikėtą ir jos žinioje buvusį didelės vertės UAB „XX“ turtą – pinigines lėšas - 73900 Lt. Siekdama pateisinti buhalterinės apskaitos tvarkymo metu nustatytą 86000 Lt piniginių lėšų trūkumą UAB “XX” kasoje, kaltinamoji B. B. nuo 2011 m. sausio 27 d. iki sausio 31 d., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, Klaipėdos m. nenustatytomis aplinkybėmis pagamino netikrus dokumentus - 2010-01-29 paskolos sutartį Nr. 10/01, pagal kurią paskolos davėjas UAB „XX“ paskolos gavėjui B. B. 10 metų laikotarpiui paskolina 86 000 Lt, ir 2010-01-29 kasos išlaidų orderį Nr. 3, pagal kurį paskolos sutartyje nurodyti pinigai 86 000 Lt išduoti B. B., žinodama, kad nurodyta ūkinė operacija neįvykusi, šiuose netikruose dokumentuose pasirašė, paskolos sutartį patvirtino UAB „XX“ spaudu, ir šiuos žinomai netikrus dokumentus panaudojo, UAB „XX“ tarnybinėse patalpose (duomenys neskelbtini) pateikdama juos UAB „XX“ įgaliotam asmeniui O. B. įtraukimui į UAB „XX“ buhalterinę apskaitą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji B. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, jog teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė netinkamą baudžiamąjį įstatymą. Mano, jog teismas nepagrįstai nusprendė, kad ji padarė Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus, nepagrįstai konfiskavo iš jos 60 379 Lt sumą bei neteisingai tenkino pareikštą civilinį ieškinį Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) naudai.

Teigia, jog teismas jos kaltę grindė išimtinai liudytojų O. B., A. B. ir N. J. parodymais, kurie yra neišsamūs, objektyviai nepagrįsti, neatitinka realios tikrovės, kadangi A. B. bei O. B. yra suinteresuotos ją apkalbėti, tokiu būdu siekdamos išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nepagristai nesivadovauta liudytojų I. V. bei D. K. parodymais, teismas dėl neaiškių priežasčių atsisakė apklausti kitus įmonės darbuotojus (S. D., M. D., M. G., I. K., R L. ir kt.), galėjusius patvirtinti, jog įmonėje realiai pinigus valdė tuo metu pavaduotojos pareigas ėjusi A. B., kuri savo nuožiūra, be apeliantės žinios, iš kasos paimtus pinigus išleisdavo savo poreikių tenkinimui. Be to, A. B. sudarydavo darbo sutartis su darbuotojais, juos atleisdavo iš pareigų, mokėdavo atlyginimus, atsiskaitydavo su tiekėjais ir pan.

Atkreipia dėmesį, kad teismas prie bylos medžiagos nepridėjo teismo posėdžio metu A. B. pateikto juodosios buhalterijos dokumento, t. y. sąsiuvinio, su jame užfiksuotomis įvairiomis sumomis, kurias ji rašė savo ranka, nepateikdama šių duomenų įtraukti į buhalterinę apskaitą. Apklausiama A. B. patvirtino, kad vienas jos ranka pildytas juodosios buhalterijos sąsiuvinis yra dingęs, šios informacijos tyrėjams ji nenurodė, kadangi pastarųjų toks faktas nedomino.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai įvertino 2011-08-30 FNTT specialisto išvadą Nr. 5-3/81 dėl UAB „XX" ūkinės finansinės veiklos, kadangi specialistė nežinojo visų naujai paaiškėjusių aplinkybių bei tyrimo metu privalomai nesivadovavo visais norminiais aktais, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr.719 (2008-04-17 nutarimo Nr. 370 redakcija) patvirtintomis „Inventorizacijos taisyklėmis", VšĮ Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003-12-18 nutarimu Nr. 1 patvirtintais „Verslo apskaitos standartais" bei išvardintų įstatymų ir norminių aktų vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

Siekdamas įsitikinti išvados pagrįstumu, teismas nepagrįstai atmetė prašymą apklausti tiesioginį tyrimą atlikusią specialistę A. Boiko, tokiu būdu atimant galimybę išsklaidyti abejones dėl atliktos išvados neišsamumo bei nekonkretumo. Nuosprendyje nurodytų faktinių aplinkybių visuma nesudarė pakankamo pagrindo pagrįsti jos kaltę dėl dalies inkriminuotų veikų padarymo. Šių abejonių nepavyko pašalinti ir įrodymų tyrimo metu, todėl visos nepaneigtos prielaidos ar abejonės turi būti vertinamos jos naudai.

Toliau apeliantė aptaria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" bei Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas.

Šalies argumentai

Pažymi savo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažinusi iš dalies ir skunde detaliai išdėsto savo parodymus (4-as skundo lapas arba t. 4, b. l. 38). Nurodo, jog ikiteisminiame tyrime duoti parodymai yra neteisingi ir nepagrįsti, išskyrus nurodytas aplinkybes, susijusias su Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad 2011 m. ją susirado pati O. B. ir pasakė, kad kasos likutis yra 86 000 Lt, nors tuo metu bendradarbiavimo sutartis jau buvo nutraukta ir jai nebuvo pavesti jokie reikalai. Apeliantė neigia turėjusi raktą nuo "X" seifo, vienintelis raktas buvo pas A. B.. Ji (apeliantė) nežinojo, kokie žmonės buvo priimti į darbą, pinigų iš seifo niekada nėra gavusi, A. B. pati atsiskaitydavo su tiekėjais. Ji nesidomėjo įmonės finansine veikla, kadangi viską tvarkė buhalterė. A. B. aiškino, jog prekyba nevyksta, pelno nėra. Kasos išlaidų orderių, sutarčių O. B. ji nepristatė ir neprašė tokių dokumentų padaryti, kadangi manė, jog daugelį šių dokumentų yra pateikusi pati A. B.. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad A. B. ir O. B. buvo susitarusios ir veikė išvien, turėdamas interesą trūkstamas pinigų sumas nurašyti apeliantės vardu. Teismui parodė, kad iš įmonės lėšų tuo metu, t. y. 2009 -2010 m. buvo nupirkti trys lengvieji automobiliai („BMW" bei „Honda" markės), kuriais naudojosi A. B., jos sugyventinis bei ji pati (B. B.). Nuteistosios įsitikinimu, buvo būtina šias aplinkybes įvertinti kartu su jai pateiktais kaltinimais. Nei specialistė, nei teismas nesiaiškino automobilių įsigijimo aplinkybių, vertės bei panaudojimo tikslų.

Pažymi, jog liudytojos I. V. bei D. K. parodė, kad viskam vadovavo A. B., t. y. valdė apyvartinius pinigus, mokėdavo atlyginimus, priimdavo bei atleisdavo iš pareigų, nuimdavo kasos pinigus bei prašydavo apeliantės patvirtinti, kad baras veikia be pelno. Liudytojoms buvo žinoma, kad A. B. tuo metu turėjo finansinių problemų. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad A. B. santykiai su nurodytomis liudytojomis buvo geri, todėl jos neturėjo jokio pagrindo pastarąją apkalbėti.

Pati A. B. patvirtino raktą nuo seifo, kuriame būdavo saugomi inkasuoti pinigai, palikdavusi darbuotojams. Apeliantei nesuprantama, kaip 50 000 Lt į baro veiklą investavusi A. B. lengvabūdiškai leisdavo jai (apeliantei) „nepagrįstai paimti kasos pinigus", nepareikšdama jokių pretenzijų. Toks pastarosios aiškinimas tik dar kartą įrodo, kad A. B. buvo kuo greičiau suinteresuota atgauti savo pinigus ir taip veikdama galėjo pasisavinti įmonei priklausančius pinigus. Teismas neišsiaiškino, jog jei šių pinigų A. B. nepasisavino, tai galbūt tą padarė kiti įmonės darbuotojai, turėję prieigą prie materialinių vertybių.

Žemesnės instancijos teismas

Toliau nurodo, jog teismas turėjo neigiamai vertinti liudytojos O. B. parodymus apie tai, kad ji 2010-01-29 neparuošė paskolos sutarties Nr. 10/01, sudarytos tarp UAB „XX" ir B. B., kadangi ši, ikiteisminio tyrimo metu būdama įtariamąja, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, tokiu būdu siekdama išvengti atsakomybės. Pabrėžia, kad tyrimo metu nebuvo atlikta krata, siekiant paimti kompiuterį, kuriuo buvo atspausdintas šis dokumentas. Visa informacija turėjo ir yra likusi šio kompiuterio kietajame diske, juolab, kad visus duomenis galima atkurti paskyrus kompiuterio duomenų atstatymo ekspertizę. Apeliantės įsitikinimu, teismas pasirinko lengviausią kelią, vadovaudamasis jos ikiteisminiame tyrime atliktu prisipažinimu, kuris yra neišsamus, nepagrįstas ir neatitinkantis realių faktų.

Teigia, kad 2010 m. O. B., siekdama išvengti atsakomybės už aplaidžią buhalterinę apskaitą, kurią vykdė 2009 m. iki metų pabaigos pagal sudarytą sutartį su UAB „XX", jai (apeliantei) nežinant, savo iniciatyva (nesant jokios naujai sudarytos sutarties) nusprendė suvesti UAB „XX" buhalterinę apskaitą, dėl ko paskambinusi informavo apie 86 000 Lt likutį bei pasiūlė jį atvaizduoti aukščiau nurodytu būdu. Kadangi ji realios situacijos nežinojo, juolab visą buhalteriją pagal anksčiau sudarytą sutartį tvarkė O. B., pasitikėdama ja bei A. B., sutiko pasirašyti jos paruoštą paskolos sutartį. Apie tai, kad 2011 m. UAB „XX" (konkrečiai O. B.) galėjo sulaukti nemalonumų iš VMI bei iš FNTT pareigūnų dėl netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos, patvirtino ir liudytoja N. J., nurodžiusi O. B. sutvarkyti UAB „XX" buhalteriją už 2009 m. (be naujai sudarytos sutarties). Šios aplinkybės rodo, kad iki 2009 m. pabaigos minėta bendrovė jokių pretenzijų, jog trūksta tam tikrų dokumentų buhalterijai sutvarkyti, jai nėra pareiškusi. Nepaisydama to, 2010 m. rugsėjo mėn. O. B., gavusi informaciją apie Klaipėdos apskrities VMI atliekamą operatyvų patikrinimą, nusprendė „tinkamai" sutvarkyti mano įmonės dokumentus (žr. VMI operatyvaus patikrinimo ataskaitą Nr. AC 14-48).

Nurodo esant būtinumą atkreipti dėmesį į tai, kad su liudytoja N. J. iš viso nebuvo bendrauta, t. y. pastaroji apie jos ir O. B. pokalbį negalėjo nieko žinoti (nebent O. B. savaip interpretavo pokalbio aplinkybes), juo labiau, kad tame pačiame kabinete buvusi kita buhalterė T. B. tokių aplinkybių patvirtinti negalėjo. Tuo tarpu O. B. bei N. J. teigė neva apie paskolos sudarymo aplinkybes girdėjo bei žino T. B., kadangi visos sėdi viename kabinete ir žino viena kitos reikalus.

Apeliantės įsitikinimu, FNTT specialistė, atlikdama užduotį, nesivadovavo Verslo apskaitos standartais, nors Buhalterinės apskaitos įstatyme nurodoma, kad UAB apskaita tvarkoma būtent pagal šiuos standartus. Atsižvelgiant į tai, kad nesivadovauta tuo, kas reglamentuoja turto nuosavybės ir įsipareigojimų apskaitą, negalima teigti, jog neįmanoma nustatyti įmonės ,,XX" veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio.

Toliau apeliaciniame skunde yra cituojamos Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, taip pat atitinkamos Verslo apskaitos standartų nuostatos.

Kategoriškai nesutinka su tuo, jog ji tyčia, siekdama sumažinti įmokas į valstybės biudžetą, pajamų deklaracijoje, veikdama per suklaidintą asmenį, t. y. O. B., sąmoningai nurodė neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir šią deklaraciją pateikė mokesčių administratoriui. Dar kartą pažymi jokios apskaitos netvarkiusi (tam neturi specialiųjų žinių), visus reikiamus dokumentus (taip pat ir 2009-10-30 sąskaitas ADM Nr. X ir ADM Nr. X) turėjo O. B., juo labiau, kad ši patvirtino 2009-10-30 pati išrašiusi nurodytas PVM sąskaitas – faktūras, o vėliau, pildydama PVM deklaraciją, net „nepasidomėjusi" šiomis sąskaitomis, VMI pateikė nulinę deklaraciją. Visa tai rodo, kad O. B. pati, savo nuožiūra VMI pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją.

Vadovaujantis 2010-12-30 VMI patikrinimo aktu, nustatyta, kad UAB „XX" nepagrįstai įtraukė į ataskaitą 7634 Lt PVM pagal nurodytas sutartis, todėl 2011-02-14 Klaipėdos apskrities VMI sprendimu Nr. AC2-3 buvo nurodyta sumokėti 7634 Lt PVM, 43 Lt delspinigių bei 2290 Lt PVM baudą. Kadangi VMI nustatė, kad UAB „XX" neturi teisės į PVM atskaitą, todėl VMI negali reikalauti sumokėti PVM iš pardavėjo UAB „XX". Juolab, kad PVM deklaracijos yra patikslintos, todėl žalos valstybės biudžetui nėra padaryta.

Toliau apeliantė išsamiai dėsto esminius Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius. Aptardama tyčios turinį nurodo, jog šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas išvadas (remiasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P- 78/2012).

Sprendžiant klausimą, ar bendrovės vadovas, disponuodamas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) bendrovės turtu (pavyzdžiui, jį paimdamas), neteisėtai juo pradėjo naudotis kaip nuosavu, būtina nustatyti, ar nebuvo pažeisti bendrovės veiklą reglamentuojantys teisės aktai, ar buvo paisoma visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimų, pareiginių nuostatų.

Kita vertus, bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Nagrinėjamu atveju UAB „XX" nepareiškė jokių turtinių pretenzijų apeliantei, todėl teigia, kad reali turtinė žala nepadaryta.

Pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą, ne kartą pabrėžta, jog akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos ir juos panaudoja, nesant išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio prasme (kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K- 213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009). Kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti to, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009).

Kita vertus, tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet ir objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia (suprato, jog savinasi įmonės turtą, numatė įmonei daromą žalą ir to norėjo). Visais atvejais būtina ištirti ir įvertinti duomenis, rodančius paimtų pinigų panaudojimą įmonės reikmėms arba tai, kad toks paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė. Tokio pobūdžio duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnis) pažeidimu ir nulemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą B. B. ir jos gynėja prašė patenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios B. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu nuteistoji B. B. prašo ją išteisinti dėl trijų nusikalstamų veikų, kurių padarymu ji yra pripažinta kalta ir nuteista skundžiamu nuosprendžiu (kaltę pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį pripažino). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistoji nebuvo tokia kategoriška ir iš esmės neigė tik pinigų pasisavinimą, t. y. ginčijo kaltę pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, prašydama ją dėl šio nusikaltimo išteisinti. Nuteistosios gynėja, sakydama baigiamąją kalbą, taip pat pripažino, kad jos ginamoji pateikė neteisingus duomenis, pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus, tačiau neigė pastarąją pasisavinus pinigus. Tokiu būdu dar kartą matyti akivaizdus nuteistosios B. B. pozicijos nepastovumas dėl jai inkriminuotų nusikaltimų, kuris baudžiamojo proceso metu kito ne vieną kartą – ikiteisminio tyrimo metu pripažinusi savo kaltę, teisme jau ją neigė ir pripažino tik kai kurias aplinkybes, apeliaciniame skunde prašo kaip nepagrįstą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl trijų nusikaltimų, tuo tarpu teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarką, iš esmės neigia tik turto pasisavinimą.

Skundžiamu nuosprendžiu B. B. (be Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies nusikaltimų) yra nuteista už tai, kad pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą (73 900 Lt UAB „XX“ pinigines lėšas), pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo (2010-01-29 paskolos sutartį Nr. 10/01 ir 2010-01-29 kasos išlaidų orderį Nr. 3). Teismas nuteistosios kaltę grindė liudytojų O. B., N. J., A. B. parodymais, specialisto išvada „Dėl UAB „XX“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-3/81, dokumentine medžiaga, pačios B. B. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistoji B. B. padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokia teismo išvada yra motyvuota, pagrįsta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais. Ta aplinkybė, jog nuteistajai nepriimtinos skundžiamu nuosprendžiu padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo bei bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime nereiškia, kad jos yra nepagrįstos, neteisėtos ar prieštaraujančios įstatymui.

Kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentus, kuriais ji atsisako ikiteisminiame tyrime duotų parodymų, tikindama, jog tokius parodymus davė, būdama suklaidinta A. B. ir O. B., kurios žadėjo jai visokeriopą pagalbą ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistoji tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde įrodinėja neva liudytojų O. B., A. B. ir N. J. parodymai yra neišsamūs, neobjektyvūs, neatitinkantys realios tikrovės, pastarosios siekia ją apkalbėti, ji jokių pinigų nepasisavino, nežino, dėl ko kasoje atsirado grynųjų pinigų trūkumas, neigia, jog tokia pinigų suma apskritai buvo kasoje.

Šioje vietoje pagrįstai atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu B. B. pripažino visas esmines jai inkriminuotų nusikaltimų aplinkybes, išskyrus tai, jog pati paruošė paskolos sutartį ir kasos išlaidų orderį. B. B. kaip įtariamoji buvo apklausiama penkis kartus (pirmą kartą parodymus duoti atsisakė), atliktas apklausas skiria pakankamai ilgas laiko tarpas (nuo 2011-01-24 iki 2011-11-22), tačiau per visą dešimties mėnesių laikotarpį jos pozicija iš esmės nekito, ji pripažino nustatytą kasos grynųjų pinigų trūkumą, patvirtino, jog dokumentai buvo paruošti ne juose nurodytomis datomis, o 2011 metais, pripažino, jog sudaryta paskolos sutartimi norėjo pateisinti 2009 m. susidariusį trūkumą, gautus pinigus už parduotas prekes ir iš kasos aparatų paimtus pinigus išleido savo reikmėms (t. 3, b. l. 52-53). Apklausiama paskutinį kartą ji, neneigdama pinigų pasisavinimo fakto, pradėjo tvirtinti nesuprantanti, kaip bendrovės kasoje galėjo atsirasti toks didelis trūkumas ir teigė mananti, kad savo reikmėms galėjo panaudoti mažesnę pinigų sumą (t. 3, b. l. 67-68).

Iš bylos medžiagos matyti, kad po Klaipėdos apskrities VMI atlikto patikrinimo dėl UAB „XX“ veiklos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Klaipėdos apskrities skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį. 2011-01-24 B. B. įteiktas pranešimas apie įtarimą (t. 3, b. l. 42). Iš operatyvaus patikrinimo ataskaitos Nr. AC14-48 matyti, kad UAB „XX“ 2009 m. spalio mėn. PVM deklaracijoje nedeklaravo pardavimų UAB „XX“ pagal dvi 2009-10-30 PVM sąskaitas – faktūras bei į valstybės biudžetą nesumokėjo 7634 Lt (t. 1, b. l. 6-7). Apklaustos N. J. ir O. B. parodė, kad į jas B. B. kreipėsi 2011 m. sausio mėn. pabaigoje (pagal N. J. parodymus – galimai 2011-01-26), prašydama suvesti įmonės buhalterinę apskaitą, kuri nebuvo vesta nuo 2009 m. spalio mėn. Tokie parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, t. y. atlikto patikrinimo pagrindu B. B. pareiškus pranešimą apie įtarimą, pastaroji po kelių dienų kreipėsi į anksčiau įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusią UAB „XX“, prašydama suregistruoti ūkinę finansinę veiklą patvirtinančius dokumentus. Iš specialisto išvados Nr. 5-3/81 matyti, jog B. B. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikė 2009-05-01 – 2010-01-31 UAB „XX“ apskaitos dokumentus bei apskaitos registrus, ko pasekoje O. B. apskaitos registruose užregistravo ūkinių operacijų duomenis, t. y. pardavimus UAB „XX“ pagal dvi PVM sąskaitas – faktūras bei pinigų priėmimus į kasą pagal du kasos pajamų orderius. Be to, tvarkant apskaitą pagal papildomai pateiktus dokumentus, paaiškėjo, kad nuo 2009-10-01 iki 2010-01-18 UAB „XX“ direktorė B. B. apskaitos dokumentais nepagrindė kasos operacijų, t. y. net 83 atvejais kasos pajamų iš dviejų kasos aparatų bei 31 atveju kasos išlaidų. Tvarkant buhalterinę apskaitą buvo nustatyta ir tai, kad UAB „XX“ kasoje 2010-01-29 (dienos pradžioje) buvo nustatytas 86042,80 Lt dokumentinis pinigų likutis. Siekdama pateisinti šį trūkumą, B. B. pagamino netikrą paskolos sutartį bei kasos išlaidų orderį, kurių pagrindu nurodė realiai neįvykusią ūkinę operaciją, bei pateikė šiuos dokumentus O. B. įtraukti į buhalterinę apskaitą, ką pastarajai atlikus dokumentinis pinigų likutis kasoje 2010-01-29 (dienos pabaigoje) sumažėjo atitinkamai nurodytos paskolos dydžiui (taip pat išmokėtam darbo užmokesčiui).

Kolegija neturi jokio pagrindo netikėti liudytojų N. J., O. B. parodymais, kurie, priešingai nei tvirtina apeliantė, yra išsamūs, jie iš esmės nekito viso baudžiamojo proceso metu. Šių liudytojų parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes ir sudaro vientisą logišką grandinę, kurioje aiškiai užfiksuoti B. B. veiksmai, sekę po pradėto ikiteisminio tyrimo ir jai įteikto pranešimo apie įtarimą, pastarajai turint tikslą pašalinti jau nustatytus bei dar galimus nustatyti pažeidimus, tokiu būdu siekiant išvengti atsakomybės už buhalterinės apskaitos netvarkymą arba bent jau tą atsakomybę sušvelninti. Tuo pačiu nustatytos aplinkybės leidžia kaip nepagrįstą atmesti nuteistosios teiginį apie tai, kad tai pati O. B. savo iniciatyva nusprendė suvesti UAB „XX“ buhalterinę apskaitą, paskambinusi informavo apie pinigų trūkumą, kurio pateisinimui sugalvojo fiktyvų paskolos sandorį. Nors apeliantė tikina, kad tokiu būdu O. B. siekė išvengti atsakomybės už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau, iš bylos medžiagos matyti, kad O. B. niekuomet nebuvo įtariama padariusi minėtą nusikalstamą veiką, o pranešimas apie įtarimą pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, jai buvo įteiktas tik 2011-10-23, t. y. praėjus nepilnai metams nuo jos pirmosios apklausos, kurioje ji buvo apklausta kaip liudytoja. 2011-11-29 nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl jos buvo nutrauktas (t. 1, b. l. 12-14). Pažymėtina, kad O. B., apklausiama tiek kaip liudytoja, tiek kaip įtariamoji, analogiškai aiškino aplinkybes, susijusias su paskesniu UAB „XX“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, analogiška pozicija išsakyta ir teisiamajame posėdyje, t. y. procesinis statusas nepadarė jokios įtakos jos parodymų turiniui. Apeliantė skunde įrodinėja neteisingą aplinkybę, kad 2011 m. UAB „XX“, tuo pačiu ir O. B. UAB „XX“ buhalterinę apskaitą tvarkė savo iniciatyva, nesant naujai sudarytos sutarties, apeliantei neva nieko apie tai nežinant. Savaime suprantama, kad B. B., kuri po pradėto ikiteisminio tyrimo ir jai pateikto pranešimo apie įtarimą buvo suinteresuota iki galo sutvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą nuo 2009 m. spalio mėn., negalėjo sudaryti naujos sutarties, kadangi tokia sutartis buvo sudaryta dar 2009 m. gegužės 28 d. Siekdama išvengti atsakomybės, ji pateikė buhalterinius dokumentus už periodą, kurio buhalterinė apskaita jau turėjo būti pilnai sutvarkyta. Tokiu būdu naujos sutarties sudarymas būtų akivaizdžiai prieštaravęs apeliantės interesams, be to, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės, kadangi bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog 2011 m. sausio mėn. prašymas papildomai sutvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą buvo iš B. B. pusės, ką, beje, ji pati pripažino, jog „po man 2011-01-24 įteikto reikalavimo FNTT prie LR VRM Klaipėdos skyriui pateikti UAB „XX“ buhalterinės apskaitos dokumentus, parvykusi namo ir paėmusi pas mane buvusius bendrovės dokumentus kreipiausi į UAB „XX“ direktorę ir prieš tai mano bendrovės apskaitą vedusią buhalterę O. B. su prašymu, kad jos suvestų pagal mano pateiktus dokumentus apskaitą ir užpildytų patikslintas PVM deklaracijas“ (t. 3, b. l. 52-53).

Apeliaciniame skunde nemažai argumentų yra skirta, siekiant sukelti abejones dėl specialisto, tyrusio UAB „XX“ ūkinę finansinę veiklą, išvados. Apeliantė įrodinėja, jog specialistė nesivadovavo visais norminiais aktais (Vyriausybės nutarimu patvirtintomis „Inventorizacijos taisyklėmis“, „Verslo apskaitos standartais“, šių aktų pakeitimais), dėl ko duota išvada yra nekonkreti ir neišsami. Kolegija pažymi, jog neturi jokio pagrindo abejoti atliktos specialisto išvados patikimumu. Minėtą išvadą atliko atitinkamos tarnybos vyriausioji specialistė, turinti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, taikomosios matematikos specialybę, matematiko kvalifikaciją ir 12 metų (tuo metu) darbo stažą ūkinės finansinės veiklos tyrimo srityje. Specialistė, atlikdama jai paskirtą užduotį, vadovavosi įmonių ūkinę finansinę veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (iš viso šešiais, jie nurodyti 1-ame ir 2-ame išvados lapuose), konkrečiai susijusiais su užduotyje pateiktais klausimais. Specialistės išvados į suformuluotus klausimus yra aiškios, konkrečios ir teismui nesukėlė jokių abejonių. Atsižvelgdamas į tai, teismas pagrįstai atmetė nuteistosios gynėjo prašymą dėl specialistės A. Boiko kvietimo į teismo posėdį ir jos apklausos. Apeliantė, cituodama konkrečias norminių aktų nuostatas, kuriomis neva turėjo būti vadovautasi, net nenurodo, kaip jos yra susijusios su pateiktomis išvadomis ar galimu tų išvadų neteisingumu, o teiginys, jog teismas specialisto išvadą įvertino netinkamai, yra deklaratyvus, siekiant paneigti jai nepalankias teismo išvadas.

Skunde tvirtinama teismą nepagrįstai nesirėmus liudytojų I. V. ir D. K. parodymais, taip pat nepagrįstai neapklausus kitų įmonės darbuotojų, kurie būtų galėję patvirtinti, jog tuo metu įmonėje realiai pinigus tvarkė A. B.. Kolegija pažymi, kad nei liudytojos I. V., nei D. K. parodymai niekaip nepaneigia nuteistosios B. B. kaltės įvykdžius jai inkriminuotas keturias nusikalstamas veikas. Liudytojos parodė bendro pobūdžio aplinkybes, kurios nėra susijusios nei su neteisingų duomenų apie pajamas pateikimu, apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, nei su turto pasisavinimu ar netikrų dokumentų pagaminimu ir panaudojimu. Apklausiama I. V. pripažino „nieko nežinanti, kas ir kaip tvarkė pinigus“ (t. 3, b. l. 149). Teismas pagrįstai atmetė nuteistosios gynėjo prašymą kviesti į teismo posėdį kitus įmonės darbuotojus, kadangi akivaizdu, jog pastarieji negali nurodyti bylai reikšmingų aplinkybių.

Nemaža dalis skundo teiginių yra skirti, siekiant sukelti abejones dėl A. B. veiksmų, tikinant, kad būtent ji bendrovėje viskam vadovavo, tvarkė visus finansinius klausimus, turėjo raktą nuo seifo. Kolegija neatsakinės į su tuo susijusius nuteistosios teiginius, kadangi jie yra arba prielaidų pobūdžio (tvirtinant neva A. B. iš kasos imdavo pinigus ir leisdavo juos pagal savo poreikius; galbūt pinigus iš kasos paėmė apskritai kažkas kitas, kas turėjo prieigą prie materialinių vertybių), arba akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Teismas skundžiamo nuosprendžio 11-ame lape (t. 4, b. l. 26) paneigė B. B. teisme naujai iškeltą versiją (ja nuteistoji teigė tik pasirašiusi dokumentuose, o jokių pinigų negavo, taip pasielgti ją įtikino O. B. ir tt.), išdėstė išsamius motyvus, todėl kolegija, atsižvelgdama į tai, kad skunde nėra pateikta jokių naujų aplinkybių, iš naujo šių skundo argumentų neanalizuos. Tuo pačiu pažymėtina, jog teismas neturi pagrindo A. B. parodymų vertinti kitaip, nei jie buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme.

Iš skundo turinio taip pat matyti, kad nuteistoji teigia teismą nepagrįstai prie bylos medžiagos nepridėjus A. B. pateikto neva juodosios buhalterijos sąsiuvinio, kuriame yra užfiksuotos įvairios pinigų sumos. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. B. į teismo posėdį išties atsinešė užrašus, kuriuose ji fiksavo tam tikrus vidinius darbuotojų įsiskolinimus. Šiuo atveju teismas pagrįstai netenkino gynėjo prašymo pridėti šiuos užrašus prie bylos medžiagos, kadangi jie nesusiję su byla, nagrinėjama dėl Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų, kurių padarymu buvo kaltinama B. B..

Aukštesnės instancijos teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, nekyla abejonių, jog B. B., būdama UAB „XX“ direktore bei vienintele akcininke, pasinaudodama šiomis užimamomis pareigomis, paėmė iš bendrovės kasos 73 900 Lt grynųjų pinigų, nepagrįsdama jų paėmimo bei panaudojimo jokiais buhalteriniais dokumentais. Maža to, ji, siekdama pateisinti buhalterinės apskaitos metu nustatytą 86 000 Lt trūkumą, pagamino netikrus dokumentus – 2011-01-29 paskolos sutartį Nr. 10/01 bei kasos išlaidų orderį Nr. 3, pasirašė šiuose dokumentuose, patvirtino juos bendrovės antspaudu bei panaudojo, pateikdama O. B., kad ši dokumentus įtrauktų į UAB „XX“ buhalterinę apskaitą. Tokiais savo veiksmais nuteistoji padarė Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Nusikaltimai padaryti, veikiant tiesiogine tyčia. Neabejojama, kad B. B. suvokė, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jai patikėtą bendrovės turtą, tokiu būdu pažeisdama bendrovės interesus ir padarydama jai žalą, bei to norėjo. Taip pat ji aiškiai suvokė, jog pagamino netikrus dokumentus, juos panaudojo ir norėjo taip veikti. Priešingai nei tvirtina apeliantė, jos kaltė yra aiškiai įrodyta, nuteistoji ikiteisminiame tyrime pati pilnai pripažino įvykdžiusi jai inkriminuojamus nusikaltimus (neigė tik pagaminusi netikrus dokumentus), vėliau tokį prisipažinimą paneigė, negalėdama nurodyti objektyvių tokios pozicijos pasikeitimo priežasčių. Skunde išdėstytais argumentais ji nenurodo iš esmės jokių naujų aplinkybių, o tik pateikia subjektyvų bylos aplinkybių bei teismo išvadų vertinimą, kuriuos kolegija anksčiau išdėstytais argumentais atmetė kaip nepagrįstus.

Kolegija taip pat negali sutikti su skundo argumentais, kuriais ginčijama kaltė dėl Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. Ankstesniais argumentas kaip nepagrįstas atmestas nuteistosios tvirtinimas neva O. B. pati savo iniciatyva pateikė VMI tikrovės neatitinkančią informaciją, turėjo visus reikiamus dokumentus, pati išrašė PVM sąskaitas – faktūras. Byloje nustatyta, jog B. B. papildomus dokumentus pateikė tik 2011 m., po to, kai buvo atliktas patikrinimas, pradėtas ikiteisminis tyrimas ir ji buvo suinteresuota sutvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, tokiu būdu siekdama išvengti atsakomybės. Pateiktuose dokumentuose buvo užfiksuoti duomenys apie 2009 m. spalio mėn., lapkričio mėn. vykusias finansines operacijas, kurių O. B. nebuvo įtraukusi į atitinkamo laikotarpio PVM deklaracijas, kadangi buvo apeliantės suklaidinta, pastarajai neinformuojant, jog tokie sandoriai yra įvykę. Apeliantė savo ruožtu žinojo, jog nurodytos ūkinės finansinės operacijos įvyko (tą patvirtina dokumentuose esantys parašai, A. B. parodymai), suvokė, jog jai nepateikus šių duomenų, buhalteriją tvarkiusi O. B. deklaruos tikrovės neatitinkančią informaciją, pateikdama „nulines“ deklaracijas“, tokiu būdu B. B. siekė nuslėpti realiai gautas pajamas ir išvengti privalomų sumokėti mokesčių, t. y. įrašė neteisingus duomenis apie pajamas ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė pareikšto civilinio ieškinio klausimą, patenkindamas jį iš dalies (13 521 Lt), taip pat pagrįstai kaip nusikalstamos veikos rezultatą konfiskavo neteisėtai gautas pajamas (60 379 Lt). Apeliaciniame skunde nuteistoji neišdėsto konkrečių argumentų, pagrindžiančių savo nesutikimą su šia nuosprendžio dalimi, o toks jos nesutikimas kyla iš to, kad B. B. apskritai neigia savo kaltę pasisavinus bendrovės lėšas bei pateikus neteisingus duomenis apie įmonės pajamas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės kaltė dėl Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje (taip pat ir dėl 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje) numatytų nusikaltimų yra visiškai įrodyta, teismas pagrįstai kaltu pripažintam asmeniui taikė baudžiamojo poveikio priemonę – pinigų konfiskavimą bei priteisė iš tokio asmens atitinkamą civilinį ieškinį. Teismo išvados yra motyvuotos, jomis argumentuotai pasisakyta tiek dėl atitinkamų įstatymo normų taikymo, tiek nustatytas teisingas iš dalies patenkinto civilinio ieškinio dydis, konfiskuota tinkamo dydžio pinigų suma (iš pasisavintų lėšų atėmus iš dalies patenkintą civilinį ieškinį).

Aukštesnės instancijos teismo manymu, apygardos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į įvykdytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį (du nusikaltimai – nesunkūs, vienas – apysunkis ir vienas – sunkus) (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 3, 4, 5 dalys), visi nusikaltimai tyčiniai, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę apgaulingo apskaitos tvarkymo atveju, o dėl kitų nusikalstamų veikų atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino nuteistosios asmenybę charakterizuojančius duomenis (anksčiau neteista, turi daugkartines galiojančias administracines nuobaudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus) ir už Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą skyrė už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį mažesnę bausmę (įvertinta, jog nusikaltimas nesukėlė labai sunkių pasekmių, padaryta turtinė žala nėra itin didelė, anksčiau neteista); už kitus nusikaltimus pirmą kartą teisiamai apeliantei paskirta švelniausia bausmė rūšis, savo dydžiu artima straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, išskyrus bausmę pagal Lietuvos Respublikos 222 straipsnio 1 dalį (šį nusikaltimą B. B. pripažino), už kurį paskirtas bausmės dydis yra mažesnis už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Kolegijos manymu, šios teismo paskirtos bausmės yra tinkamos ir ne per griežtos, jų švelninimui nėra jokio teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad B. B., dalyvaudama apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pateikė dukters K. R. gimimo liudijimą (t. 4, b. l. 56), tokiu būdu informuodama, jog augina nepilnametę dukterį, su kurios tėvu negyvena santuokoje, jos sutuoktinis nėra mergaitės tėvas. Nuteistosios gynėjos teigimu, teismui paskyrus B. B. realią laisvės atėmimo bausmę, ji neturės kam palikti prižiūrėti savo dukterį, dėl ko prašo teismo neskirti pastarajai realios laisvės atėmimo bausmės ir taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Pažymėtina, kad pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, o kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme nustatytos paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Esant visoms šioms sąlygoms, teismas gali paskirti ir švelnesnę bausmės rūšį, negu nurodyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad B. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatyta tik dėl Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (ir tai tik viena), o kitų trijų nusikalstamų veikų atveju atsakomybę lengvinančios aplinkybės nekonstatuotos. Taip pat nenustatyta, kad B. B. bent iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, minėto baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymas negalimas jau vien dėl to, kad nėra pirminės būtinos sąlygos, t. y. nenustatytos dvi kaltininkės atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o padaryta turtinė žala nėra atlyginta bent jau iš dalies. Konstatavus vienos iš būtinų sąlygų nebuvimą, vertinimas, yra ar nėra byloje Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta būtina taikymo sąlyga, nebetenka prasmės. Kolegija savo ruožtu pažymi tik tai, kad nei apeliantė, nei jos gynėja nepateikė jokių duomenų, kodėl dukters tėvas, nepaisant to, kad šiuo metu dukra auga su motina, pastarajai tenkant vykdyti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, negalėtų auginti savo dukters. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tėvo gyvenamoji vieta nežinoma, jis nepalaiko jokių ryšių su vaiku, be to, dėl V. R. nepriimtas teismo sprendimas laikinai ar neterminuotai apriboti tėvo valdžią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.179 straipsnis, 3.180 straipsnis).

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad B. B. baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto, o ir jai už padarytus nusikaltimus (konkrečiai už piniginių lėšų pasisavinimą) skirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę. Pažymėtina, kad už didelės vertės turto pasisavinimą, už kurį nuteista apeliantė, baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimą iki dešimties metų, tuo tarpu jai teismas skyrė dvigubai mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Nuteistosios B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai Kęstutis JucysElena Vainienė