Kauno apygardos teismo nutartis

2014-10-28 · Civilinė byla Nr. 2A-1169-264/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-28
Bylos Nr.
2A-1169-264/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-08643-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalė Burdulienė (pirm.), Aušra Baubienė (pran.), Jolita Cirulienė
Atsakovas
G. R.
Ieškovas
P. G.
Kategorijos
  • 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1169-264-2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08643-2013-7Procesinio sprendimo kategorijos: 78.2.1; 121.14; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (pranešėja), Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė) ir Jolitos Cirulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. R. atstovės advokatės R. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-65-918/2014 pagal ieškovo P. G. ieškinį atsakovei G. R. dėl išlaikymo įsiskolinimo bei nepilnametės lėšų priteisimo bei G. R. priešieškinį ieškovui P. G. dėl skolos priteisimo, išvadą teikiančios institucijos Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu (5-7 b. l.) prašo iš atsakovės priteisti 5800 Lt išlaikymo įsiskolinimą dukrai L. R. bei priteisti 650 Lt dukros L. R. sutaupytų lėšų. Nurodė, kad 2003-10-29 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu buvo patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kuria dukros gyvenamoji vieta nustatyta su motina G. R.. 2012-10-08 Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu dukters gyvenamoji vieta pakeista ir nustatyta su tėvu, iš atsakovės priteistas 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis išlaikymas iki dukters pilnametystės. Dukra su ieškovu faktiškai gyvena nuo 2011 m. lapkričio mėnesio pabaigos. Atsakovė išlaikymo dukrai laikotarpyje nuo 2012-12-01 iki 2013-02-18 neteikė, todėl ieškovas prašo padengti susidariusį išlaikymo įsiskolinimą. Gyvendama su motina dukra buvo sutaupiusi 650 Lt sumą, kurios motina dukrai negrąžino. Atsiliepime į priešieškinį (90-92 b.l.) nurodė, kad ieškovas, dukrai gyvenant su atsakove, tinkamai vykdė išlaikymo prievolę. Atsakovė niekada nesikreipė į antstolius dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Išlaikymas dukrai iš ieškovo jau buvo priteistas teismo sprendimu, atsakovės priešieškinis yra kreipimasis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir to paties dalyko, todėl byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu (38-40 b.l.) su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį (71-72 b.l.), kuriuo prašo priteisti iš ieškovo išlaikymo įsiskolinimą ir taikyti įskaitymą. Nurodė, kad santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi ieškovas buvo įsipareigojęs teikti dukrai išlaikymą po 2 MGL dydžio sumą kas mėnesį. Nurodė, kad ieškovas šią pareigą vykdė tik iš dalies, nes nuo 2005 m. vasario mėnesio iki 2011 m. lapkričio mėnesio sumokėjo tik 11265 Lt, todėl liko 10055 Lt skola. Atsakovė CK 6.50 str. pagrindu turi atgręžtinį reikalavimą į ieškovą, kadangi atsakovė nuo 2005 m. vasario iki 2011 m. lapkričio mėnesio vykdė nepilnametės dukters išlaikymo prievolę ne tik už save, bet ir už ieškovą, todėl atsakovei (trečiajam asmeniui ieškovo atžvilgiu) pereina kreditorės (šalių nepilnametės dukters) reikalavimo teisės į ieškovą (nepilnametės dukros skolininką). Atsakovė dukrai piniginio išlaikymo nuo 2011 m. gruodžio mėnesio neteikė todėl, kad pats ieškovas atsakovei yra skolingas 10055 Lt jo nemokėto išlaikymo sumą. Ieškovas prašo nepagrįstai didelės išlaikymo įsiskolinimo sumos, skaičiuodamas po 400 Lt per mėnesį, kai pats atsakovei pervesdavo po 200 Lt per mėnesį. Atsakovei geriau žinomi dukters poreikiai nurodytu laikotarpiu. Atsakovės darbo užmokestis nedidelis, ji neturi galimybių sumokėti prašomo dydžio išlaikymo įsiskolinimo. Dukra neturėjo susitaupiusi 650 Lt sumos, todėl šis reikalavimas atmestinas. Papildomai nurodė, kad dėl vykdomojo rašto išdavimo nesikreipė, nes bijojo ieškovo dėl jo neprognozuojamo elgesio.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu (87-88 b.l.) išklausyta nepilnametė L. R. paaiškino, kad gyvendama pas motiną buvo sutaupiusi 650 Lt sumą, kurią sutaupė gaudama dovanų, pridavus butelius. Tikslią sumą atsimena, nes tokią sumą jai nurodė mama, be to, šią sumą žinojo tėtis, močiutė. Lankė užsiėmimus, kurie buvo nemokami. Gyvendama su mama, su tėčiu dažnai susitikdavo, jis ja rūpindavosi. Rašytiniuose paaiškinimuose nepilnametė L. R. pakartotinai nurodo, kad buvo susitaupiusi 650 Lt sumą, kurią saugojo mama.

Išvadą teikiančios institucijos Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadas raštu (33, 34 b.l.), kuriose nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimas turėtų būti priteistas, be to, turėtų būti priteistos ir nepilnametės sutaupytos lėšos, tačiau sumos dydis yra fakto klausimas. Dėl priešieškinio reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra.

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovės G. R. nepilnametei dukrai L. R. 5800 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011-12-01 iki 2013-02-18. Išdėstė sprendimo dalies, kuria priteistas 5800 Lt išlaikymo įsiskolinimas, vykdymą 29 mėnesių laikotarpiui, kas mėnesį mokant po 200 Lt išlaikymo įsiskolinimo. Priteisė iš atsakovės G. R. nepilnametei dukrai L. R. 200 Lt nepilnametės sutaupytų lėšų. Priteisė iš atsakovės G. R. ieškovo P. G. naudai 1822 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovės G. R. 190 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų valstybės naudai. Kitus reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad L. R., gimusi 1999-03-26 yra šalių dukra, kurios gyvenamoji vieta Kauno miesto apylinkės teismo 2003-10-29 sprendimu dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių pareiškimu civilinėje byloje Nr. SN 2-11862/2003 (13 b. l.) nustatyta su motina G. R., o tėvas P. R. (šiuo metu – G.) įsipareigojo teikti dukrai išlaikymą po 2 MGL dydžio pinigų sumą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki dukters pilnametystės. 2012-10-08 Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu (14-18 b. l.) nepilnametės L. R. gyvenamoji vieta pakeista ir nustatyta su tėvu, iš motinos priteistas išlaikymas po 400 Lt kas mėnesį mokamomis išmokomis, išlaikymo lėšų tvarkytoju paskirtas P. G. (buv. R.). Kauno apygardos teismo 2013-02-18 nutartimi (19-21 b.l.) pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Byloje nėra ginčo, kad nepilnametė L. R. faktiškai su tėvu pradėjo gyventi 2011 m. lapkričio mėnesio pabaigoje. Atsakovė pripažino, kad dukrai pradėjus gyventi su tėvu (ieškovu), ji dukrai jokio išlaikymo neteikė.

Dėl ieškinio.Teismas, konstatavęs, kad 2012-10-08 sprendimo dalis, kuria nustatytas 400 Lt išlaikymo iš motinos dydis šiuo aspektu nebuvo apskųstas, padarė išvadą, kad tokiu savo procesiniu elgesiu atsakovė G. R. faktiškai pripažino, kad dukros poreikių užtikrinimui ji turėtų skirti po 400 Lt kas mėnesį.

Teismas nustatė, kad ieškiniu prašomas priteisti išlaikymo įsiskolinimas faktiškai susidarė nagrinėjant bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Atsižvelgęs į tai, kad šalys nepateikė jokių duomenų, kad jų turtinė padėtis ar nepilnametės L. R. poreikiai iš esmės buvo kitokie nei nagrinėjant šią bylą, priteisė 5800 Lt išlaikymo įsiskolinimą, kurio mokėjimą išdėstė 29 mėnesių laikotarpiui.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė pripažino, kad saugo 200 Lt dydžio sumą, kuri priklauso nepilnametei dukrai, sprendė, kad pasikeitus nepilnametės turto uzufruktoriui, atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo šiuos pinigus laikyti pas save, todėl iš atsakovės priteisė 200 Lt dukros naudai.

Dėl priešieškinio. Teismas nurodė, kad atsakovė buvo įstatyminė nepilnametės dukters turto uzufruktorė ir turėjo pareigą tvarkyti dukrai priklausantį turtą išimtinai dukters interesais, tai reiškia, kad dukters turtas (įskaitant ieškovo teiktą išlaikymą) galėjo būti panaudojamas tik dukters asmeninių poreikių tenkinimui. Nustatė, kad ieškovas į atsakovės sąskaitą pervedinėjo mažesnes sumas nei nustatyta sprendimu, ne vienerius metus, atsakovę tokia situacija tenkino, šalys nebuvo sutarusios, kokiu būdu ieškovas teiks išlaikymą dukrai, atsakovė dėl ieškovo išlaikymo pareigos vykdymo į antstolius nesikreipė. Atsakovė turėjo įrodyti, jog ji už ieškovą vykdė dukters išlaikymo pareigą. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kokia apimtimi atsakovė vykdė išlaikymo pareigą už ieškovą, t.y. kokio konkretaus dydžio nuostolius kokiu konkrečiu laikotarpiu patyrė. Atsakovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jos reikalavimą, priešieškinį atmetė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas pateikė duomenis, jog patyrė 3000 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovė duomenų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos apie patirtų teisinės pagalbos išlaidų dydį nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 1800 Lt teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro procesinių dokumentų parengimas bei atstovavimas teisme. Šioje byloje ieškovas už reikalavimą dėl 650 Lt sutaupytų lėšų priteisimo sumokėjo 72 Lt žyminį mokestį. Tenkinus šį reikalavimą iš dalies ir priteisus iš atsakovės 200 Lt sumą, iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 22 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Iš viso iš atsakovės priteisė 1822 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovės valstybės naudai priteisė 190 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

A. G. R. apeliaciniu skundu (b. l. 133 – 136) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš ieškovo P. G. atsakovei G. R. 10 055 Lt skolą bei priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovas turėjo įrodinėti, kad teikė išlaikymą tuo laikotarpiu kai gyveno skyrium ir, kad tinkamai vykdė teismo sprendimą tai yra, kad vykdė savo pareigą išlaikyti dukrą. Gyvenant skyrium dukra gyveno su atsakove ir su atsakovės mama R. R., kurios pilnai išlaikė dukrą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Ieškovo pareiga išlaikyti dukrą buvo numatyta teismo sprendimu, minėtas sprendimas sutinkamai su LR CPK 18 straipsniu buvo privalomas ir bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas nesivadovaudamas minėtu sprendimu pažeidė teisingumo principą, kadangi suteikė ieškovui teisę teismo sprendimu nevykdyti įsiteisėjusio sprendimo, kuriame priteistas iš ieškovo išlaikymas periodinėmis išmokomis po 2 MGL kas mėnesį.

3. Teismas pripažino tą faktą, kad ieškovas į atsakovės sąskaitą pervedinėdavo mažesnes sumas, nei nustatyta sprendimu. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti ar ieškovas įvykdė sprendimą ir ar įvykdė savo pareigą išlaikyti dukrą. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad šalys nebuvo sutarusios, kokiu būdu ieškovas teiks išlaikymą dukrai -pervesdamas į sąskaitą, duodamas pinigus tiesiogiai vaiko motinai ar pačiam vaikui ar tam tikrą sumą išleisdamas daiktų dukrai pirkimui. Ši teismo išvada prieštarauja 2003 m. spalio 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimui, kuriame numatytas išlaikymas periodinėmis išmokomis, o ne daiktų pirkimui, kurių ieškovas ir nepirko. Be to teismo sprendimu lėšų tvarkytoja buvo paskirta atsakovė, todėl išlaikymo lėšos turėjo būti perduodamos atsakovei, o ne dukrai.

4. Teismas nurodė, kad atsakovė savo priešieškinio reikalavimus grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2010-03-01 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010. Šie argumentai yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytoje nutartyje buvo sprendžiamas esminis klausimas ar turi teisę vienas iš tėvų vykdęs pilną vaiko išlaikymą atgauti iš kito tėvo nevykdžiusio pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, teismas privalėjo vadovautis minėta nutartimi.

5. Teismas priimdamas sprendimą netinkamai pritaikė materialines teisės normas. Šiuo atveju ieškovas pagal įsiteisėjusį 2003 m. spalio 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą privalėjo mokėti dukrai 2 MGL dydžio išlaikymą, tačiau ieškovas mokėjo nepilną sumą ir ne kiekvieną mėnesį, todėl susidarė 10 055,00 Lt skola. Atsakovė nuo 2005 metų vasario mėnesio iki 2011 lapkričio mėnesio vykdė nepilnametės dukros išlaikymo prievolę ne tik už save, bet ir už kitą skolininką (ieškovą). Atsakovei (trečiajam asmeniui ieškovo atžvilgiu) pereina kreditorės (šalių nepilnametės dukros) reikalavimo teisės į ieškovą (nepilnametės dukros skolininką).

6. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovės atstovė nurodė, kad atsakovės priešieškinį atmetus, ieškovas nepagrįstai praturtėtų. Dėl šių atsakovės atstovės argumentų pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Teismas nepasisakydamas dėl šių ieškinio tenkinimo pagrindų nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad ieškinio teisinio pagrindo, t. y. įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos, ieškovas neprivalo nurodyti. Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

7. Teismas nevertino ieškovo parodymų kaip suinteresuotos šalies. Vertinant ieškovo parodymus civilinėje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad šalies paaiškinimai yra teikiami šalies kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Vertinant ieškovo paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų aiškinimus ir kitus įrodymus. Teismas, nevertindamas visų byloje esančių įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

8. Nagrinėjamu atveju visiškai teisiškai nesvarbi aplinkybė, kad atsakovė ieškovui nevykdant išlaikymo pareigos ir priimto teismo sprendimo nesikreipė į antstolius dėl priverstinio išieškojimo, kadangi tai, kad atsakovė nesikreipė dėl priverstinio išieškojimo neatleido ieškovo nuo pareigos vykdyti teismo sprendimą. Teismas priimdamas sprendimą pažeidė taip pat šalių lygiateisiškumo principą Tai aiškiai įrodo, kad teismas, spręsdamas išlaikymo klausimą, nesivadovavo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais.

Ieškovas P. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 144 – 147) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas atsiliepime į ieškinį nurodo šiuos argumentus:

Atsiliepimas

1. Negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad teismo išvados padarytos netinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą ir nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. apeliantės minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo priimta byloje, kuri visiškai nepanaši savo faktinėmis aplinkybėmis į ginčo bylą, todėl paminėta nutartis negali būti vertinama kaip panašaus pobūdžio byla, ja negalima vadovautis nagrinėjant kilusį ginčą, dėl ko teismas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos šiuo atveju nenukrypo. Tam, jog ginčo atveju atsakovei priteisti jos reikalaujamą pinigų sumą visų pirma reikalinga nustatyti, ar atsakovė įvykdė prievolę, kurios įvykdymo ji reikalauja. Įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką atsakovei teko pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, bei aplinkybę, kad ieškovas dukros naudai teikė mažesnį išlaikymą negu teismo sprendimu buvo priteista, tačiau šiai aplinkybei patvirtinti atsakovė G. R. nepateikė visiškai jokių įrodymų, todėl teismas pagrįstai priešieškinį atmetė.

2. Nepagrįsti apeliantės skundo argumentai, kad Kauno apylinkės teismas skundžiamu sprendimu suteikė ieškovui teisę nevykdyti įsiteisėjusio sprendimo, kuriame priteistas iš ieškovo išlaikymas periodinėmis išmokomis po 2MGL kas mėnesį, o teismas nesivadovaudamas minėtu sprendimu pažeidė teisingumo principą. Teismo sprendime nebuvo aptarta kokiu būdu ieškovas teiks dukrai išlaikymą, t. y. jis buvo laisvas pasirinkti išlaikymo teikimo būdą. Ieškovas išlaikymo dalį pervesdavo į atsakovės sąskaitą, kitą dalį duodavo atsakovei grynais pinigais, be to ir tokiu būdu teikė netgi didesnį išlaikymą negu priteistas teismo. Vien ta aplinkybė, jog į atsakovės sąskaitą ieškovas pervesdavo mažesnes sumas negu teismo sprendime nustatyta, dar nereiškia, jog ieškovas dukrai teikė mažesnį išlaikymą kaip šiuo metu siekia įrodyti atsakovė. Atsakovė dėl išlaikymo įsiskolinimo niekuomet į antstolius nesikreipė, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovas teismo sprendimą vykdė tinkamai. Todėl šiuo metu reikalaudama išlaikymo įsiskolinimo LR CK 6.50 str. pagrindu, atsakovė privalo įrodyti įsiskolinimo faktą, tačiau jokių įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti nepateikė. Teismo sprendimu priteisus išlaikymą periodinėmis išmokomis ir skolininkui jų nemokant, pasibaigus periodinių išmokų mokėjimo laikotarpiui, skola už periodinių išmokų mokėjimo laikotarpį išlieka, o kreipimasis į teismą dėl tokios skolos priteisimo yra negalimas, nes iš esmės reikštų kreipimąsi į teismą tarp tų pačių šalių tuo pačiu pagrindu dėl to paties dalyko. Todėl 2003 m. spalio 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu iš ieškovo priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis sumų, kurias ieškovas yra sumokėjęs atsakovei, priteisimas antrą kartą iš ieškovo yra neįmanomas, ir toks priešieškinio reikalavimas iš viso turi būti paliktinas nenagrinėtu.

3. Nepagrįsti apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti ar ieškovas įvykdė sprendimą ir ar įvykdė savo pareigą išlaikyti dukrą; kad teismo išvados prieštarauja įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriame numatytas išlaikymas periodinėmis išmokomis, o ne daiktų pirkimu, kurių ieškovas ir nepirko. Šioje civilinėje byloje nėra nei vieno leistino įrodymo, kuris suteiktų objektyvų pagrindą abejoti tuo, jog ieškovas teismo sprendimą vykdė netinkamai ir kad savo nepilnametės dukros naudai neteikė teismo nustatyto išlaikymo. Civilinės bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog ieškovas dukrai ne tik mokėjo periodines išmokas, tačiau ir pirko įvairius daiktus.

4. Ieškovas niekuomet neneigė vieno iš tėvų teisės atgauti iš kito tėvo už jį įvykdytas prievoles, susijusias su nepilnamečio vaiko išlaikymu. Tačiau tam, kad pasinaudoti šia teise reikalinga nustatyti kelias esmines aplinkybes: 1) kad vienas iš tėvų savo prievolės nepilnamečiam vaikui nevykdo; 2) kad kitas tėvas šią prievolę už nevykdantį tėvą įvykdė. Šio ginčo atveju apeliantė G. R. byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad ieškovas išlaikymo tinkamai neteikė.

5. Nepagrįsti apeliantės argumentai, susiję su įrodinėjimo naštos paskirstymu ir įrodymų vertinimu. Pabrėžtina, kad reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą.

6. Apeliantė išsako nuomonę, jog visiškai teisiškai nesvarbi aplinkybė, kad atsakovė ieškovui nevykdant išlaikymo pareigos ir priimto teismo sprendimo nesikreipė į antstolius dėl priverstinio išieškojimo. Priešingai, paminėta aplinkybė yra ypatingai svarbi, kadangi būtent ji netiesiogiai patvirtina, kad išlaikymas buvo teikiamas pilnai, kadangi jeigu ieškovas būtų išlaikymo neteikęs, atsakovė nedelsiant būtų kreipusis į antstolius. Be to, minėta aplinkybė taipogi patvirtina, kad išlaikymo pareigą ieškovas vykdė tinkamai, todėl nėra jokių objektyvių priežasčių iš ieškovo priteisti nesamą ir neįrodytą išlaikymo įsiskolinimo sumą kurią ieškovas jau yra savo dukros naudai sumokėjęs apeliantei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė turėjo įrodyti, jog ji už ieškovą vykdė dukters išlaikymo pareigą, todėl pagrįstai atsakovės priešieškinį atmetė kaip neįrodytą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2003-10-29 sprendimu dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių pareiškimu civilinėje byloje Nr. SN 2-11862/2003 (13 b. l.) šalių susitarimu dukters L., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta su motina G. R., o tėvas P. R. (šiuo metu – G.) įsipareigojo skirti dukters išlaikymui po 2 MGL dydžio pinigų sumą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 d. iki dukters pilnametystės. 2012-10-08 Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu nepilnametės L. R. gyvenamoji vieta pakeista ir nustatyta su tėvu, tarp šalių nėra ginčo, jog faktiškai dukra su tėvu gyvena nuo 2011 m. lapkričio mėnesio pabaigos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2005-02-05 – 2011-12-21 laikotarpiu ieškovas į atsakovės banko sąskaitą nepilnametės dukros išlaikymui pervedė 11 265 Lt, atsakovė priešieškiniu prašė priteisti jai iš ieškovo 10 055 Lt skolą, t.y. pinigines lėšas, kurių ieškovas nepervedė nepilnametės dukters išlaikymui pagal 2003-10-29 teismo sprendimą CK 6. 50 str. pagrindu.

Kasacinio teismo išaiškinta, jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Reikalavimo teisių prisiteisti už kitą iš tėvų teiktą išlaikymą įgijimui netrukdo asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis, nes abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaiką ir šios prievolės asmeniškumas nepaneigiamas vienam iš tėvų bendros prievolės kontekste įgyjant kompensacinės paskirties atgrežtinį reikalavimą į įsiskolinusį vieną iš tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010).

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais apeliantės argumentus dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Nagrinėjamoje byloje apeliantė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 10055 Lt skolą, susidariusią dėl netinkamo pareigos teikti 2 MGL dydžio kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis išlaikymą nepilnametei dukrai pagal 2003m. spalio 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą, vykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes apeliantė turėjo pareigą įrodyti (dėl priešieškinio) skolos buvimo faktą bei dydį. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymų visumą, pagal teismo vidinį įsitikinimą, padarė išvadą dėl įrodymų nepakankamumo.

Nagrinėjamu atveju rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas į atsakovės banko sąskaitą 2005-02-05 – 2011-12-21 laikotarpiu pervedinėjo mažesnes sumas nei šalys buvo sutarusios pagal teismo sprendimą, tačiau tai neįrodo, kad atsakovė faktiškai visa apimtimi viena teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Apeliantė byloje neįrodinėjo kokio dydžio išlaikymą ginčijamu laikotarpiu ji faktiškai teikė vaikui, kokio dydžio išlaikymas vaikui buvo reikalingas, nes ankstesnėje civilinėje byloje Nr. Nr. SN 2-11862/2003, kurioje pagal 2003-10-29 teismo sprendimą šalių santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru pareiškimu ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, šios aplinkybės tokio pobūdžio byloje nenustatinėjamos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo, įvertino įrodymų visumą ir padarė teisingą išvadą dėl įrodymų nepakankamumo. Tai, kad šalys buvo susitarusios pagal 2003-10-29 teismo sprendimu patvirtintas sutarties sąlygas dėl išlaikymo, nedraudė joms po teismo sprendimo gera valia susitarti dėl kitokių dukters išlaikymo teikimo sąlygų, išlaikymo dydžio. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovę ne vienerius metus tokia situacija tenkino, dėl sprendimo vykdymo priverstine tvarka atsakovė į antstolius nesikreipė, 2003 m. sprendime ( 2 p.) nebuvo nurodyta, kad ieškovas išlaikymą teiks tik pervesdamas lėšas į atsakovės banko sąskaitą. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė bei teisme paaiškino, kad šalys buvo sutarusios dėl kitokių sąlygų (jog jis pervedinės pusę sumos), nuolat pirko vaikui drabužius, maisto produktus, todėl jo teikiamo išlaikymo vaikui pakako. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija 2014 08 26 nutartimi šalims pasiūlė pateikti papildomus įrodymus dėl ginčo (pagal priešieškinį) bei įpareigojo Kauno rajono savivaldybės administracijos VTAT apklausti šalių nepilnametę dukrą dėl jos bendravimo su tėvu bei tėvo teikto išlaikymo apeliaciniame skunde nurodytu laikotarpiu (b. l. 156-157). Nei apeliantė (atsakovė), nei ieškovas papildomų įrodymų nepateikė. Iš Kauno rajono savivaldybės administracijos VTAT pateikto pokalbio su vaiku aprašymo (b. l. 162163) matyti, kad nepilnametė L. R. paaiškino, kad jai gyvenant su mama, tėvas ją lankė, pasiimdavo ją savaitgaliais, nuolat pirko drabužius, maistą, nupirko du dviračius, rogutes, duodavo jai pinigų. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą argumentu, jog vien ta aplinkybė, jog į atsakovės sąskaitą ieškovas pervesdavo mažesnes sumas negu buvo 2003 m. teismo sprendime nustatyta, dar nereiškia, jog ieškovas dukrai teikė mažesnį išlaikymą. Apeliantė neginčija, kad dėl išlaikymo įsiskolinimo niekuomet į antstolius nesikreipė, kas taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovas teismo sprendimą vykdė tinkamai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad ieškovo teikto išlaikymo vaikui ginčo laikotarpiu nepakako, o apeliantė faktiškai visa apimtimi viena teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Taigi teisėjų kolegija nekonstatuoja įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo pažeidimo pirmosios instancijos teismo sprendime.

Kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių CK normų netaikymo. Kolegijos nuomone, priešieškinys pareikštas CK 6. 50 straipsnio pagrindu, apeliantė priešieškinyje jokių ieškovo nepagrįsto praturtėjimo aplinkybių nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčo santykiams spręsti taikyti CK XX skyriaus reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą normų.

Apeliaciniame skunde paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011 netaikytina, kadangi iš esmės skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010).

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti byloje esančius įrodymus kitaip nei juos vertino pirmosios instancijos teismas, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams bei išvadai, jog atsakovė priešieškinio neįrodė, teismo sprendimas iš esmės teisingas, todėl nėra pagrindo konstatuoti CK 1. 5 straipsnio nuostatų pažeidimo.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas procesinių bei materialinių teisės normų nepažeidė, todėl sprendimo keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistinos 700 Lt advokato pagalbos išlaidos (144-147, 148, 149-150), neviršijančios Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 2 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš G. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) priteisti 700 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme P. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) , gyv. (duomenys neskelbtini) .

Teisėjos Aušra BaubienėDalė BurdulienėJolita Cirulienė