- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-03
- Bylos Nr.
- 2A-14-940/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21248-2021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, Loreta Miltenytė, Ignas Totilas
- Ieškovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos
- Atsakovas
- J. J., K. K.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Miltenytės, Igno Totilo, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-59-1077/2025 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams J. J. ir K. K. dėl užimtos valstybinės žemės atlaisvinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2021 m. lapkričio 26 d. patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti J. J. ir K. K. per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti tvoras su mūriniais stulpais šiaurinėje dalyje, esančius šalia sklypų: Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nurodytuose taškuose: 1. (duomenys neskelbtini); 2. (duomenys neskelbtini); 3. (duomenys neskelbtini); 4. (duomenys neskelbtini), 59 kv. m aikštelę – už žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribų taškuose 1. (duomenys neskelbtini); 2. (duomenys neskelbtini); 3. (duomenys neskelbtini); 4. (duomenys neskelbtini) bei 58 kv. m aikštelę – už žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribų taškuose: 1. (duomenys neskelbtini); 2. (duomenys neskelbtini); 3. (duomenys neskelbtini); 4. (duomenys neskelbtini) ir atlaisvinti neteisėtai užimtą valstybinės žemės plotą (489 kv. m).
2. Nurodė, kad dėl 182 kv. m valstybinės žemės ploto yra priimti: 2021 m. sausio 13 d. Skyriaus vedėjo sprendimas 49SK-62-(14.49.109E) „Dėl įsiterpusio žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (greta žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ ((duomenys neskelbtini), 81 kv. m) bei 2021 m. vasario 10 d. Skyriaus vedėjo sprendimas Nr. 49SK-293-(14.49.109E) „Dėl įsiterpusio žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (greta žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ ((duomenys neskelbtini), 101 kv. m).
3. Pažymėjo, kad ieškovė 2019 m. kovo 5 d. atliko žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), naudojimo patikrinimą vietovėje, surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktus Nr. 49ZN-222-(14.49.81.) ir 49ŽN-221-(14.49.81.) dėl galimų žemės naudojimo tvarkos pažeidimų. 2019 m. kovo 5 d. patikrinimo metu užfiksuota, kad žemės sklypai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) esantys (duomenys neskelbtini), yra naudojami pagal nustatytą paskirtį ir būdą. Žemės sklypai dalinai aptverti tvora; tvoros ir aikštelės šiaurinėje sklypų dalyje pastatytos už žemės sklypų ribos, valstybinėje žemėje; užimtas valstybinės žemės plotas – 489 kv. m, todėl galima konstatuoti, kad yra neteisėtai užimama dalis valstybinės žemės sklypo ieškinyje nurodytuose taškuose. Ieškovė 2021 m. kovo 3 d. atliko pakartotinį šių žemės sklypų žemės naudojimo patikrinimą, kurio metu nustatė, kad žemės naudojimo tvarkos pažeidimai nepašalinti, valstybinė žemė neatlaisvinta.
4. Nurodė, kad pagal minėtų žemės sklypų savininkų (atsakovų) pateiktus prašymus suformuoti 81 kv. m ploto ir 101 kv. m ploto įsiterpę valstybinės žemės sklypai, ir leista jiems šiuos valstybinės žemės plotus išsipirkti. Šiuo metu Skyriuje vykdomos šių įsiterpusių valstybinės žemės sklypų pardavimo žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkams procedūros (viena pirkimo-pardavimo sutartis jau pasirašyta, kita derinama). Žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų įsigyjami įsiterpę 81 kv. m ir 101 kv. m žemės sklypai yra daug mažesni už 2021 m. kovo 3 d. atlikto pakartotinio žemės naudojimo patikrinimo metu nustatytą užimamą valstybinės žemės plotą (671 kv. m).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atsakovui J. J. 7 053,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 62,03 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui J. J. 1995 m. birželio 13 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo –pardavimo sutarties Nr. P01/95-6411 pagrindu; šiame žemės sklype yra įregistruoti statiniai: gyvenamasis namas (statybos pabaigos metai – 1993 m.) ir kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (šiltnamis, kiemo aikštelė) (statybos pabaigos metai – 1993 m.).
7. Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei K. K. (gimusiai (duomenys neskelbtini) m.) 2017 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutarties Nr. 1-10790 pagrindu; įregistruota atsakovo J. J. uzufrukto teisė. Atsakovas J. J. yra paskirtas atsakovės K. K. globėju. Šiame žemės sklype yra įregistruoti statiniai: gyvenamasis namas (nurodyti statybos pabaigos metai – 2005 m.) ir ūkio pastatas (nurodyti statybos pabaigos metai – 2005 m.). Iš atsakovo J. J. paaiškinimų ir 1997 m. ortofotografinio žemėlapio teismas nustatė, kad šiame žemės sklype esantys statiniai (gyvenamasis namas, registre neregistruota kiemo aikštelė, tvora) pastatyti anksčiau (jau matyti 1997 m. ortofotografiniame žemėlapyje). Be to, šiame sklype esantis gyvenamasis namas jau atvaizduotas 1994 m. gruodžio 20 d. namų valdos žemės sklypo ribų plane.
8. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo žemės sklypai jų šiaurinėje dalyje ribojasi su atskiru nekilnojamuoju daiktu neįregistruota valstybine žeme, o ši savo ruožtu ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovė 2019 m. kovo 5 d. tikrinimo aktais Nr. 49ŽN-221-(14.49.81.) ir 49ŽN-222-(14.49.81.) nustatė, kad ginčo žemės sklypus šiaurinėje dalyje juosianti tvora su mūriniais stulpais yra pastatyta valstybinėje žemėje. Siekiant nustatyti ar pažeidimai, nurodyti minėtuose 2019 m. kovo 5 d. tikrinimo aktuose, yra pašalinti, surašyti 2021 m. kovo 3 d. patikrinimo aktai Nr. 49ŽN-139-(14.49.81.) ir 49ŽN-140-(14.49.81.). Nustatyta, kad pažeidimai nėra pašalinti, t. y. valstybinė žemė neatlaisvinta.
9. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas dėl tęstinio pobūdžio pažeidimų, t. y. tebesitęsančio valstybinės žemės užėmimo, sprendė, kad ieškovės reikalavimui pašalinti jos teisės pažeidimus ieškinio senaties terminas negali būti taikomas.
10. Atsižvelgęs į tai, jog specialisto G. P. 2021 m. spalio 28 d. konsultacinėje išvadoje ieškiniu reikalaujama atlaisvinti žemė nurodoma kaip valstybinė žemė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos patikėjimo teise valdo visą valstybinę žemę, remdamasis trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės pateikta ištrauka iš Teritorijų planavimo ir statybos vartų, kad ginčo valstybinė žemė yra patikėjimo teise valdoma Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, teismas vertino, jog būtent ieškovė, kaip ginčo valstybinės žemės patikėtinė, nagrinėjamoje byloje turi teisę reikalauti, kad jos teisių pažeidimas būtų pašalintas.
11. Teismas vertino, jog nors nuosavybės teisė į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), atsakovui perleista tik 1995 m. birželio 13 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P01/95-6411, tačiau pagal nustatytas aplinkybes atsakovas žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančią tvorą, kiemo aikštelę pastatė jam šį žemės sklypą suteikus individualaus gyvenamojo namo statybai. Nors atsakovui buvo suteiktas 800 kv. m ploto dydžio žemės sklypas, tačiau, atsakovui kreipusis į (duomenys neskelbtini) seniūnijos architektą A. U., kad leistų padidinti sklypą iki (duomenys neskelbtini) gatvės, buvo gautas pritarimas, todėl šio žemės sklypo plotas buvo padidintas iki 1 200 kv. m (būtent tokio dydžio ginčo žemės sklypus atsakovai įsigijo). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog tuo metu, kai atsakovas ginčo žemės sklype vykdė statybas, jis šį žemės sklypą naudojo teisėtu pagrindu.
12. Teismas sprendė, jog (duomenys neskelbtini), kadastro byloje esanti statinių išdėstymo 1993 m. gegužės 23 d. schema įrodo atsakovų argumentus, kad jau 1993 m. gegužės 23 d. ginčo žemės sklype buvo pastatytas gyvenamasis namas, šiltnamis, kiemo aikštelė. Nagrinėjamoje byloje reiškiamu ieškiniu prašoma pašalinti kiemo aikštelė yra užfiksuota toje vietoje, kokią ji užima iki šiol, t. y. šiaurinėje dalyje ji ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve.
13. Teismas, remdamasis 1994 m. gruodžio 20 d. namų valdos žemės sklypų (duomenys neskelbtini), ribų planais, nustatė, kad šiuose planuose ginčo žemės sklypų ribų linijų ilgiai užfiksuoti mažesni: 50 m ir 24 m. Teismas sutiko su ieškovės pastebėjimu, kad minėti namų valdų žemės sklypų planai (jų viršutiniame kairiame kampe esanti sklypo vietos schema) indikavo, kad ginčo žemės sklypai tiesiogiai su (duomenys neskelbtini) gatve nesiriboja. Tačiau, teismas vertino, jog ši aplinkybė tik patvirtina faktą, kad atsakovai 1995 m. įgijo mažesnį žemės sklypo plotą nei buvo jų faktiškai naudojamas, tačiau nepaneigia atsakovų teisėtų lūkesčių į tuo metu jau buvusių pastatytų ginčo statinių nuosavybę. Teismas sprendė, kad tai, jog, patikslinus ginčo žemės sklypų ribas, tvora ir kiemo aikštelės atsidūrė valstybinėje žemėje, matyti ir iš vėliau sudarytų ginčo žemės sklypų planų.
14. Atsižvelgęs į aplinkybes, jog dar iki ginčo žemės sklypų ribų patikslinimo atsakovai buvo pastatę ginčo statinius, jie veikė laikydamiesi visų tuo metu galiojusių reikalavimų, t. y. atsakovas turėjo 1990 m. birželio 19 d. išduotą statybos leidimą Nr. IN90-530 statybai (duomenys neskelbtini); remiantis Valstybinės statinių statybos inspekcijos statinio priėmimo naudoti 1998 m. birželio 25 d. aktu Nr. 2219, be kitų statinių, buvo priimta naudoti (duomenys neskelbtini) žemės sklype esanti kiemo aikštelė; nors kiemo aikštelė, esanti kitame žemės sklype (duomenys neskelbtini), nebuvo įregistruota, tačiau jos statyba, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, vyko tuo pačiu metu ir tokiomis pačiomis sąlygomis, teismas pripažino, kad tuo pagrindu susiformavo atsakovų teisėti lūkesčiai išsaugoti turimą statinių nuosavybę. Teismas sprendė, kad atsakovai turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga).
15. Įvertinęs atsakovo paaiškinimus, kuriuos patvirtino ir liudytojas R. M., jog tvora ir kiemo aikštelės pastatytos laikantis tuo metu kuoliukais nužymėtų sklypų ribų, atsižvelgęs į tai, jog statybos (duomenys neskelbtini) buvo vykdomos pagal atsakovui išduotą leidimą ir sąlygas, įvertinęs, jog byloje esantis 1990 m. kvartalo planas ir ortofotografiniai žemėlapiai indikuoja buvus sistemines projektavimo/kadastrinių matavimų problemas, teismas vertino, jog atsakovas turėjo tvirtą pagrindą būti įsitikinęs, kad visus ginčo statinius stato jam priskirtoje statybai žemėje.
16. Teismas vertino, jog labiausiai tikėtina priežastis, kodėl dalis atsakovams priklausančių ginčo statinių atsidūrė valstybinėje žemėje, yra projektavimo ir (ar) kadastrinių matavimų klaidos, ką patvirtino ir liudytoju apklaustas ekspertas G. P..
17. Įvertinęs tai, kad remiantis ieškovės kompiuterine programa atlikti matavimai ant pateiktų žemėlapių negali būti tikslūs, kadangi jie atlikti ne vietoje, atsižvelgęs į tai, jog žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro byloje esančiose pastato inventorinėse žiniose yra aiškiai nurodyta, kad rampa yra gyvenamojo namo dalis (kartu su rūsiu ir mansarda), teismas sprendė, jog ieškovės prielaida, kad visa ginčo aikštelė yra pastatyta ginčo žemės sklypo ribose, yra nepagrįsta įrodymais.
18. Teismas vertino, jog ginčo statinių statybos teisėtumas nebuvo ginčijamas nė vienu metu nuo jų pastatymo 1993 m., nors valstybei ir savivaldybei apie ginčo objektus buvo žinoma nuo pat jų registracijos; 1998 m. ginčo objektai buvo pažymėti ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 557V patvirtintame detaliajame plane. Nors ieškovė su ieškiniu pateikė duomenis apie tai, kad atsakovui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes jokia nuobauda atsakovui nebuvo paskirta. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) neturi duomenų apie šių statinių statybos neteisėtumą, o gavusi skundą Inspekcija neatliktų ginčo objektų teisėtumo procedūros dėl suėjusio termino, įtvirtinto Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 8 punkte.
19. Teismas sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 557V patvirtintas detalusis planas patvirtina atsakovo ir liudytojo R. M. nurodytas aplinkybes apie tai, kad kvartalo ribos keitėsi, taip pat jog dalis gyventojų statinių atsidūrė už žemės sklypų ribų. Teismas vertino, jog detaliojo plano projektas buvo aptartas su (duomenys neskelbtini) g. bendruomene, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai būtų davę aiškų sutikimą apriboti jų galimybę naudotis jiems priklausančiais ginčo statiniais.
20. Teismas vertino, jog nors ieškovės 2021 m. sausio 13 d. ir 2021 m. vasario 10 d. buvo priimti sprendimai Nr. 49SK-62-(14.49.109 E) ir 49SK-293-(14.49.109 E), kuriais buvo suformuoti atitinkamai 81 kv. m ir 101 kv. m įsiterpę žemės sklypai, kurie vėliau perleisti atsakovų nuosavybėn, tačiau toks bendradarbiavimas su atsakovais, siekiant išsiaiškinti galimybes jiems suteikti žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises po atsakovams priklausančiais ginčo statiniais, yra aiškiai nepakankamas. Teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovai ne kartą rodė iniciatyvą siekiant išsiaiškinti galimybes jiems suteikti žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises po atsakovams priklausančiais ginčo statiniais, tačiau ieškovė ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju atsakovams negali būti suformuotas įsiterpęs valstybinės žemės plotas ir leista jį išsipirkti, kadangi tokiu atveju reikėtų keisti detalųjį planą. Teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog ieškovė ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė būtų vertinusios galimybes atlikti reikiamus teritorijų planavimo dokumentų pakeitimus.
21. Teismas sutiko su atsakovų argumentu, kad ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas neproporcingas. Teismas sprendė, kad valstybės institucijos nepakankamai bendradarbiavo su atsakovais, ieškodamos išeičių iš susidariusios situacijos. Atsižvelgęs į tai, kad byloje pareikštu ieškiniu siekiama sunaikinti atsakovams nuosavybės teise priklausančius ginčo statinius atsakovų lėšomis, neatlyginant šių objektų vertės, teismas sprendė, jog ieškovė pasirinko aiškiai neproporcingą savo pažeistų teisių gynimo būdą.
22. Teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė vienos iš negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygų – savininko teisių pažeidimo, pasirinkus neproporcingą, atsakovų teisėtus lūkesčius pažeidžiantį pažeistų teisių gynimo būdą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
23. Apeliaciniu skundu ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-59-1077/2025 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
24. Nurodo, kad valstybinė žemė priklauso valstybei, kurią patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba ir šį faktą pagrindžia ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas, o teisių pažeidimą įrodo 2019 ir 2021 metais atlikti faktinių duomenų patikrinimai. Todėl, apeliantės manymu, vadovaujantis ŽĮ nuostatomis ir teikiant teismui su šia byla susijusius dokumentus, ji įrodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas ir kad jos teisės yra pažeidžiamos.
25. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog „atsakovai įrodė, kad jų elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Vadinasi, darytina išvada, kad šiuo atveju ieškovės teisių suvaržymas laikytinas įvykdytu teisėtai“. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad buvo gavę sutikimą, sudarę susitarimą, ar būtų patvirtintas sandoris su valstybinės žemės patikėtiniu, t. y. iki 2010 m. birželio 30 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija, po 2010 m. liepos 1 d. Nacionaline žemės tarnyba.
26. Apeliantė laikosi pozicijos, kad sprendime minimi 1994 m. gruodžio 20 d. namų valdų žemės sklypų planai indikavo, jog atsakovams nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai tiesiogiai su (duomenys neskelbtini) gatve nesiriboja, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog „ši aplinkybė tik patvirtina faktą, kad atsakovai 1995 m. įgijo mažesnį žemės sklypo plotą nei buvo jų faktiškai naudojamas“ ir savo veiksmais, t. y. tyčia užimdami valstybinę žemę, pažeidė savininko (ieškovės) teises ir įstatymais saugomus interesus. Tačiau, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.
27. Apeliantės tvirtinimu, iš 2019 m. ir 2021 m. atliktų patikrinimo aktų ir situacijos schemų matyti, kad žemės sklypai naudojami didesnėmis nei suformuotomis ir Nekilnojamojo turto registre bei kadastro žemėlapyje pažymėtomis ribomis t. y. kartu užimama ir valstybinė žemė, asmens, kuris neturi tokios teisės ar sutikimo to daryti, todėl apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad „<...> (didesnio nei įgyto sklypo valdymas) nepaneigia atsakovų teisėtų lūkesčių į tuo metu jau buvusių pastatytų ginčo statinių nuosavybę“.
Šalies argumentai
28. Apeliantės teigimu, ginčijamas juridinis faktas, kad „norėdamas sutvarkyti aplinką atsakovas kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos architektą A. U., kad leistų padidinti sklypą iki (duomenys neskelbtini) gatvės“, jokia apimtimi negali būti traktuojamas kaip juridinis faktas, patvirtinantis nuosavybės perėmimą ir kito asmens, t. y. apeliantės, teisių suvaržymą.
29. Apeliantė nesutinka su teismo argumentu, kad „šioje byloje nustatytas ir faktas, jog dar iki ginčo žemės sklypų ribų patikslinimo atsakovai buvo pastatę ginčo statinius, jie veikė laikydamiesi visų tuo metu galiojusių reikalavimų“. Apeliantės teigimu, statinių statymas turint statybos leidimus sau nepriklausančioje žemėje indikuoja žemės užgrobimą, todėl, remiantis faktine situacija, atsakovai savo iniciatyva statė statinius nuosavybės teise nevaldomoje žemėje ir konkliudentiniais veiksmais prisiėmė riziką dėl tokių statinių nugriovimo. Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, o atmesdamas ieškinį, de facto siekia įteisinti savininko (patikėtinio/apeliantės) teisių varžymą. Pažymi, kad aplinkybes, jog atsakovai užima valstybinę žemę ir pažeidžia apeliantės interesus, patvirtino ir specialistas G. P., nurodydamas, kad faktiškai naudojamos ribos 489 kv. m plotu patenka į valstybinę žemę, tačiau teismas neatsižvelgė ir į šią aplinkybę.
30. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad „atsakovas turėjo tvirtą pagrindą būti įsitikinęs, kad visus ginčo statinius stato jam priskirtoje statybai žemėje“, kadangi atsakovų užimama valstybinė žemė nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir nėra pateikta duomenų manyti priešingai. Pažymi, kad kuoliukais žymėtos žemės sklypų ribos dėl besikeičiančių aplinkybių (įskaitant, bet neapsiribojant, kad keitėsi gatvės tiesimo projektas, statybos buvo vykdomos neišplėtotoje teritorijoje), buvo netikslios, todėl jomis buvo nepagrįstai vadovautasi, be to, užimtas didesnis žemės plotas, nei nuosavybės teise valdė atsakovai.
31. Nurodo, kad teismas, argumentuodamas, jog žemės sklypų kadastriniai matavimai atlikti klaidingai, nemini to fakto, kad atsakovas J. J., siekdamas sutvarkyti aplinką, sąmoningai užėmė sau nepriklausiančią žemę, tokias veiksmais pažeisdamas ŽĮ 21 straipsnio 7 dalį. Be to, klaidingai atlikti matavimai negali sukelti teisėto lūkesčio atsakovams, kadangi kadastriniai matavimai yra tikslinami ir, tobulėjant technologijoms, tampa vis tikslesni. Atkreipia dėmesį į tai, kad žemės sklypų kadastriniai matavimai yra atlikti vietinėje koordinačių sistemoje. Pabrėžia, kad, vadovaujantis namų valdos žemės sklypų planais (1994 m. gruodžio 20 d.) ir atsižvelgiant į specialisto G. P. atliktą 2021 m. spalio 28 d. konsultacinę išvadą, nuosavybės teise atsakovams priklauso lygiai tiek, kiek yra įgyta. Apeliantės manymu, valstybinės žemės užėmimas buvo atsakovų sąmoningas, valinis veiksmas, o atliekant statybos darbus ir užimant valstybinę žemę, atsakovui J. J. buvo žinoma, kad rytinė ir pietinė žemės sklypų riba yra 50 metrų.
32. Pažymi, jog ginčo statinių naikinimas yra vienintelė išeitis siekiant atlaisvinti neteisėtai užimtą valstybinę žemę. Jei sprendimas būtų paliktas galioti, valstybinė žemė taptų privačiu interesu, pvz. siekiant padidinti atsakovų nuosavybės teise valdomus žemės sklypus. Be to, apeliantė gina viešąjį interesą.
Žemesnės instancijos teismas
33. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino dar vienos svarbios aplinkybės, kurią nurodė trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, t. y. kad valstybinėje žemėje, kurią užima atsakovai, planuojama rekonstruoti susisiekimo komunikacijas ir įrengti dviračių taką. Pažymi, kad šis savivaldybės sprendimas nėra nuginčytas ir galioja. Taigi, valstybinėje žemėje, esančioje šalia (duomenys neskelbtini), yra suplanuotas projektas inžinerinei infrastruktūrai vystyti, todėl ginčo teritorija skirta visuomenės poreikių tenkinimui, dviračių takų įrengimui, kuri padės įgyvendinti gyventojų ir miesto svečių judėjimo laisvę. Teismas nevertino patvirtintų ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, taip pat neatsižvelgė ir nevertino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimo, kuriuo (duomenys neskelbtini) g. suplanuotas dviračių takas. Todėl, palikus nepakeistą teismo sprendimą, savivaldybės patvirtinto projekto įgyvendinimas taptų neįmanomas.
Šalies argumentai
34. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-59-1077/2025 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
35. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas itin ydingai aiškino teisės aktų nuostatas, neįvertino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų įrodymų, galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, neatsižvelgė ir nevertino viešo intereso egzistavimo dėl ginčo teritorijos, tinkamai, visapusiškai neįvertino faktinių aplinkybių. Priėmus skundžiamą sprendimą, liko neaiškumų, neatsakytų klausimų, t. y. kaip, kokiu teisiniu pagrindu toliau, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas nebus panaikintas, bus naudojama valstybinė žemė ir kt., dėl ko ateityje potencialiai gali kilti nauji teisiniai ginčai.
36. Pažymi, kad ginčo teritorija – laisva valstybinė žemė, tiek pagal Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą (toliau – BP), tiek pagal detaliuosius planus, galiojančius teritorijoje, patenka į infrastruktūros teritoriją, kuri suplanuota visuomenės poreikiams, t. y. BP ši teritorija numatyta infrastruktūros plėtrai, suplanuota įrengti dviračių takus, taigi šiems tikslams ir turi būti naudojama vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais. Tačiau teismas šių aplinkybių visiškai nevertino ir į jas neatsižvelgė. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentų privalomumą tiek institucijoms, tiek teritorijoje veikiantiems fiziniams ar juridiniams asmenims, ginčo teritorija negali būti naudojama kitiems tikslams, nei kad infrastruktūros įrengimui, aptarnavimui ir kt. Taigi teismo sprendimas prieštarauja BP.
37. Nurodo, kad žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), patenka ir į detaliųjų planų ribas (TPD Nr. 56260 (patvirtintas 2002 m. kovo 14 d.) (toliau – DP1) ir TPD Nr. 56345 (patvirtintas 2004 m. birželio 23 d.) (toliau – DP2), pagal kurių sprendinius šiaurinės žemės sklypų dalys suplanuotos iki raudonųjų linijų, išskiriančios infrastruktūros teritoriją, ar netoli tako. DP1 sprendiniai derinti ir su gyventojais, taip pat DP2 ištraukos pateiktos Rekonstravimo projekte. Iš DP1 sprendinių aiškiai matoma, kad jame sužymėtos žemės sklypų ribos; žemės sklypai nesiriboja su (duomenys neskelbtini) gatve; žemės sklypo ribos ginčo teritorija suplanuota infrastruktūrai, o atsakovų laisvoje valstybinėje žemėje pastatyti statiniai patenka į infrastuktūros zoną. Taip pat matoma, kad nei žemės sklypų, nei kaimyninių žemės sklypų ribos ties (duomenys neskelbtini) g. nėra tikslinamos ir jie didinami, toliau, nei numatyta infrastruktūros zona, gatvių raudonosios linijos. Taip pat esami įvažiavimai į žemės sklypus detaliuoju planu perkeliami ties esama žemės sklypų riba, numatant juos pašalinti iš infrastruktūros teritorijos.
38. Apeliantės vertinimu, teismas netinkamai vertino susiklosčiusias faktines aplinkybes, susijusias su institucijų bendradarbiavimu su atsakovu, siekiant suteikti jam teisinį pagrindą naudotis valstybine žeme. Apeliantės nuomone, teismas visiškai neįvertino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštuose, taip pat savivaldybės teismo posėdžio metu išsakytų argumentų ir padarė nepagrįstą išvadą, jog „byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovė ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė būtų vertinusios galimybes atlikti reikiamus teritorijų planavimo dokumentų pakeitimus“. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, dėl kurių buvo atsisakyta suteikti atsakovui teisinį pagrindą naudotis valstybine žeme.
Žemesnės instancijos teismas
39. Pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybė atsakovui, jam kreipusis su prašymu patikslinti (duomenys neskelbtini) D1 kategorijos gatvės raudonąsias linijas iki 12 metrų su galimybe išsipirkti papildomą žemės plotą, jau 2019 m. nurodė priežastis, dėl kurių raudonosios linijos negali būti atitinkamu laikotarpiu koreguojamos, t. y. kadangi rengiamas Rekonstravimo projektas bei nurodė, kada galės būti svarstoma galimybė dėl gatvės raudonųjų linijų koregavimo bei papildomos žemės išpirkimo. Pabrėžia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nenurodė, kad tokia galimybė galės būti neabejotinai įgyvendinama, taip pat nenurodė, kad žemės sklypai ateityje galės būti sujungiami su visa užimta laisva valstybine žeme ir toliau naudojami dabar faktiškai užimtomis ribomis, kaip pageidauja atsakovai. Pažymi, kad Rekonstravimo projekte nurodyta naujai planuojama infrastruktūra yra saugiai sujungiama su jau esama ir pakeisti planuojamo dviračių tako vietą, pavyzdžiui perkeliant jį į kitą gatvės pusę, nėra tikslinga, kadangi toks sprendinys pablogintų eismo saugumą.
40. Nurodo, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. gegužės 19 d. raštu Nr. A256-491/22(3.3.15.4EAD24) buvo atsakyta į 2022 m. gegužės 6 d. prašymą organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, aiškiai pažymint, kad detalusis planas šiuo atveju negalėtų būti koreguojamas, kadangi laisvos valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos, žemės sklypas (duomenys neskelbtini) sutampa su gatvių raudonosiomis linijomis. Taip pat ir 2025 m. birželio 6 d. raštu Nr. A256-811/25 atsakovas papildomai informuotas, kad jo pageidaujamas prisijungti valstybinės žemės plotas patenka į inžinerinės infrastruktūros koridorių, todėl jis nėra laikytinas valstybinės žemės plotu, kurį būtų galima sujungti su besiribojančiu žemės sklypu. Pažymi, kad ten, kur buvo įmanoma (t. y. kur laisva valstybinė žemė atitiko įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto apibrėžimą), laisva valstybinė žemė buvo suformuota, kaip įsiterpę laisvos valstybinės žemės plotai ir prijungti prie atsakovų žemės sklypų.
41. Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad suteikti teisę naudotis laisvos valstybinės žemės plotu kitais pagrindais, pavyzdžiui, nuomos pagrindu – taip pat nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi, vadovaujantis BP ir DP1, teritorija suplanuota infrastruktūros plėtrai.
42. Teigia, kad atsakovui užimta valstybinė žemė nebuvo parduodama be aukciono ar suteikta valdyti kitais pagrindais ne dėl institucijų bendradarbiavimo stokos, o todėl, kad tam nėra teisinio pagrindo, t. y. laisvos valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos, atsakovo teikti prašymai negalėjo būti tenkinami, kadangi tai prieštarautų ginčo teritorijos teritorijų planavimo dokumentams. Atsižvelgiant į ta, kad žemės teisiniams santykiams taikomas imperatyvus reguliavimas, daugiau valstybinės žemės atsakovų nuosavybėn negalėjo ir negali būti perleista.
43. Nurodo, kad jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas liktų nepanaikintas, nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu atsakovai toliau naudosis laisva valstybine žeme. Kadangi teisinio pagrindo kokiu nors būdu suteikti valdyti atsakovams laisvą valstybinę žemę nėra, todėl, neįpareigojant atsakovų pašalinti statinius iš valstybei priklausančios žemės, jiems suteikiama teisė ir toliau neatlygintinai, be jokio teisinio pagrindo, naudotis svetimu turtu, taip akivaizdžiai paneigiant valstybinės žemės savininko teises, pažeidžiant valstybinės žemės socialinę paskirtį – teikti visuomenei naudą, kad jis būtų racionaliai tvarkomas, viešą interesą ir kt.
44. Pabrėžia, jog, remiantis teismų praktika, statinio griovimas gali būti pripažintas proporcinga priemone tuo atveju, jeigu nustatoma, kad nėra teisinių priemonių suteikti statinių savininkui teisių į žemės sklypą, kuriame tie statiniai stovi.
45. Teigia, kad teismas neįvertino privataus ir viešojo intereso priešpriešos, priimant sprendimą prioritetą suteikiant tik privačiam interesui. Atkreipia dėmesį, jog atsakovai neteisėtai užėmę dalį valstybei priklausančios žemės, savo veiksmais pažeidė ne tik ieškovės, trečiojo asmens, tačiau ir (duomenys neskelbtini) mikrorajono bendruomenės interesus, kitų viešos infrastruktūros naudotojų interesus, viešą interesą, kadangi teritorija suplanuota infrastruktūros plėtrai. (duomenys neskelbtini) bendruomenė aktyviai dalyvavo pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus dviračių tako projektavimo procese, teikė pasiūlymus ir reiškė ypatingą palaikymą dviračių tako projektui. Atsakovų vykdomas žemės naudojimo tvarkos pažeidimas prieštarauja viešam interesui – kad valstybės turtas teiktų visuomenei naudą, šiurkščiai pažeidžia (duomenys neskelbtini) gatvės naudotojų interesus bei teisėtus lūkesčius, trukdo planuojamoms suprojektuotos infrastruktūros statyboms. Teismas visiškai sprendime nepasisakė dėl viešo intereso ginčo teritorijoje egzistavimo.
46. Apeliantės vertinimu, teismas, pasisakydamas dėl ieškovės tariamai pasirinkto (netinkamo) teisių gynimo būdo, neteisingai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-328- 248/2020 tekstą ir netgi jį papildė. Teismas visiškai nevertino trečiojo asmens pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų argumentų bei pateiktų įrodymų, todėl netinkamai ir nevisapusiškai atskleidė bylos esmę.
Žemesnės instancijos teismas
47. Pažymi, kad jei vertinti teismo eksperto poziciją, jog minėtų žemės sklypų ribos yra galimai pamatuotos neteisingai, žemės sklypų savininkas turėjo inicijuoti tokių duomenų atnaujinimą, kaip teisingų. Teismas turėtų vertinti, kad žemės sklypo ribos yra teisingos tokios, kokios yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir kadastre. Nors atsakovas teigė, kad statiniai pastatyti laikantis tuo metu kuoliukais nužymėtų sklypų ribų, tačiau atsakovai įsigijo 1200 kv. m dydžio sklypus (tokie žemės sklypai matyti ir DP1), tokio dydžio žemės sklypus visuomet ir naudojo. Net ir padidėjus įsigytiems 1200 kv. m ploto žemės sklypams, statiniai vis tiek patenka į laisvą valstybinę žemę, kadangi atsakovas pasistatė ginčo statinius iki pat gatvės, jie yra už žemės sklypų ribų. Net prijungus papildomus laisvos valstybinės žemės plotus, kur tai buvo įmanoma, vis tiek dalis atsakovų statinių yra valstybinėje žemėje.
48. Nurodo, kad, kaip matyti iš DP1 brėžinio, kaimyninių žemės sklypų ribos buvo tikslintos tik iki infrastruktūros teritorijos, gatvių raudonųjų linijų (atsakovų žemės sklypų ribos jau buvo iki infrastruktūros zonos, todėl netikslintos), o kitos žemės sklypų ribos pagal DP1 tikslintos kvartalo viduje, t. y. tam, kad neliktų žemės sklypais nesuformuotos valstybinės žemės intarpų tarp žemės sklypų, be to, DP numatomas naujas žemės sklypas bendram naudojimui. Taigi, DP1 brėžinyje numatyti sprendiniai niekaip nepatvirtina teismo padarytos išvados, kad atsakovų statiniai ginčo teritorijoje buvo pastatyti turint teisinį pagrindą, nepatvirtina kokių nors kadastrinių matavimo klaidų ar pan., taip pat DP1 nenumatė, kad statiniai gali būti statomi infrastruktūros teritorijoje. Be to, DP1 aiškiai numatė, kad čia bus įrengiama D kategorijos gatvė, kuriai keliami tam tikri reikalavimai. Tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.
Atsiliepimas
49. Atsiliepimu į ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus atsakovai J. J. ir K. K. prašo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
50. Nurodo, kad atsakovai elgėsi teisėtai, pagal tuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus bei faktines aplinkybes (statybas vykdė pagal sukaltus kuoliukus, kitų žymų nebuvo), statinių teisėtumas buvo patikrintas teisės aktų nustatyta tvarka, ką patvirtina 1998 m. birželio 25 d. Statinio priėmimo naudoti aktas Nr. 2219 ir 2005 m. gegužės 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (202)11.4-935. Šie aktai patvirtino žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų tinkamą naudojimą, juose esančių pastatų bei inžinerinių statinių statybos reikalavimų atitiktį bei žemės sklypų sutvarkymą po statybų nenukrypstant nuo projekto. Todėl atsakovai jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
51. Pažymi, kad sprendime minimi 1994 m. gruodžio 20 d. namų valdų žemės sklypų planai negali būti vertinami vienareikšmiškai, kadangi byloje pateikta eilė kitų planų, pagal kuriuos atsakovams nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai su (duomenys neskelbtini) gatve ribojasi. Byloje pateiktos A-77 ir A-79 ((duomenys neskelbtini)) planų, 1997-1998 m. suderintų su Vilniaus miesto savivaldybe, kopijos, kuriuose aiškiai užfiksuota, jog abu sklypai ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve. Atsakovų vertinimu, byloje esantis Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 557V „Dėl teritorijos dalies prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas sudaro pagrindą daryti priešingą išvadą. Šiame plane pažymėtos atsakovų sklypuose įrengtos tvoros, t. y. naudojamos ribos ir želdiniai. Detaliajame plane taip pat numatyti įvažiavimai į žemės sklypus (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)). Būtent ant detaliajame plane numatytų įvažiavimų yra įrengtos kiemo aikštelės, kurias ieškiniu reikalaujama pašalinti. Detaliajame plane iš esmės sklypų ribos atitinka gatvės ribas.
52. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) gatvė, kaip statinys, kadastro žemėlapyje pažymėta tik 2022 m. rugpjūčio 9 d. Taigi (duomenys neskelbtini) gatvės ribos tiksliai užfiksuotos buvo tik šios bylos nagrinėjimo metu, todėl tik po jų pažymėjimo kadastro žemėlapyje yra galimybė tinkamai nustatyti, ar atsakovų sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve. Be to, iš kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad (duomenys neskelbtini) gatvė suformuota ir įregistruota kaip statinys ne lygiomis linijomis, bet būtent pagal faktiškai naudojamas atsakovų žemės sklypo ribas, kas taip pat parodo Vilniaus miesto savivaldybės poziciją, jog ji žinojo ir sutiko su atsakovų naudojamomis žemės sklypų ribomis.
53. Atkreipia dėmesį, kad ginčo statiniai pastatyti 1993 m. (apeliantės šių teismo nustatytų aplinkybių neginčija), o ieškovės apeliaciniame skunde minimas ŽĮ priimtas 1994 m. balandžio 26 d., įsigaliojo 1994 m. liepos 1 d.
54. Pasisakydami dėl argumento, jog atsakovai naudoja didesnį žemės sklypų plotą nei jiems priklauso, kadangi nuosavybės teise valdo po 0,1200 ha, o 0,0489 ha yra sąmoningai užstatyta valstybinė žemė, atsakovai pažymi, kad statiniai ir tvoros buvo pastatytos pagal sukaltus kuoliukus prie gatvės, tačiau panaikinus (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) gatvę, 4 arai buvo formaliai perkelti iš šiaurinės sklypo pusės į pietinę ir tik po to suformuoti ir registruoti žemės sklypai. Statybos metu atsakovų sklypai nebuvo suformuoti, juo labiau valstybinės žemės sklypai, matavimai nebuvo atlikti. Galiausiai net ir 2002 m. detaliuoju planu žemės sklypų ribos buvo keičiamos.
Atsiliepimas
55. Atsakovai nesutinka su ieškovės argumentu, jog teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino aplinkybės, kad valstybinėje žemėje, kurią užima atsakovai, planuojama rekonstruoti susisiekimo komunikacijas ir įrengti dviračių taką, nes: (1) Vilniaus miesto savivaldybės taryba dar 2014 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1854, kuriuo nusprendė patvirtinti Vilniaus miesto dviračių takų specialųjį planą ir jo sprendinius, tačiau Vilniaus miesto dviračių transporto infrastruktūros plėtros iki 2020 metų programos bei Vilniaus miesto dviračių takų specialusis planas sprendiniai nėra įgyvendinti, o nauja (duomenys neskelbtini) gatvės infrastruktūra (dviračių takai) nepradėti statyti iki šiol; (2) savivaldybės administracijos 2019 m. liepos mėn. rašte „Dėl (duomenys neskelbtini) g. raudonųjų linijų“ nurodyta, kad šiuo metu yra rengiamas (duomenys neskelbtini) gatvių rekonstravimo projektas, kurį parengus ir įgyvendinus, bus galima svarstyti galimybę dėl (duomenys neskelbtini) g. raudonųjų linijų (gatvės parametrų pagal atitinkamą kategoriją) tikslinimo; (3) iš (duomenys neskelbtini) gatvės kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad, viena vertus, raudonosios linijos gali būti perkeltos į šiaurinę pusę, nes jos, kaip ir dviračių takas, yra gatvės sudedamoji dalis pagal STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai.“, kita vertus, gatvės raudonosios linijos gali būti perkeltos į šiaurę, nes ten yra palikta pakankamai vietos dviračių takų įrengimui.
56. Pažymi, kad ginčo statinių statybos teisėtumas nebuvo ginčijamas nuo jų pastatymo 1993 m., nors valstybei ir savivaldybei apie ginčo objektus buvo žinoma nuo pat jų registracijos 1998 m.; ginčo objektai buvo pažymėti ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 557V patvirtintame detaliajame plane.
57. Atsakovai nesutinka su trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentais, kad „teismas tinkamai nesivadovavo, neįvertino teritorijoje galiojančių teritorijų planavimo dokumentų reikšmės, todėl priėmė sprendimą, kuris jiems prieštarauja“, kadangi: (1) Vilniaus miesto teritorijos bendrasis planas byloje nėra pateiktas; (2) nors Vilniaus miesto teritorijos bendrasis planas patvirtintas 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1- 972, tačiau planas nėra statiškas, jis yra nuolat keičiamas; (3) ginčo statiniai pastatyti 1993 m., t. y. nesant Vilniaus miesto savivaldybės nurodomų Vilniaus miesto savivaldybės planų, o teisės aktai, įskaitant teritorijų planavimo dokumentus, atgal negalioja; (4) yra pakankamai erdvės, kad gatvės raudonosios linijos gali būti perkeltos į šiaurinę (duomenys neskelbtini) gatvės pusę (prieš tai taip ir buvo numatyta); (5) dar 2014 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-1854, kuriuo nusprendė patvirtinti Vilniaus miesto dviračių takų specialųjį planą ir jo sprendinius, tačiau Vilniaus miesto dviračių transporto infrastruktūros plėtros iki 2020 metų programos bei Vilniaus miesto dviračių takų specialusis planas sprendiniai faktiškai nėra įgyvendinti, numatyta nauja (duomenys neskelbtini) gatvės infrastruktūra (dviračių takai) nepradėti statyti; (6) Vilniaus miesto savivaldybė nurodo, kad žemės sklypai (duomenys neskelbtini) patenka ir į detaliųjų planų ribas (TPD Nr. 56260 (patvirtintas 2002 m. kovo 14 d.), tačiau nurodytą detalųjį planą ir jame pateiktus sprendinius bei aiškinamąjį raštą pirmosios instancijos teismas įvertino. Be to, nors apeliantė remiasi ir TPD Nr. 56345 (patvirtintu 2004 m. birželio 23 d.), tačiau toks dokumentas byloje nebuvo pateiktas, todėl juo ir byloje netirtomis aplinkybėmis negali būti grindžiamas apeliacinis skundas.
58. Atsakovai nesutinka su trečiojo asmens pozicija, kad teismas netinkamai vertino susiklosčiusias faktines aplinkybes, susijusias su institucijų bendradarbiavimu su atsakovu. Pažymi, kad atsakovai niekuomet nesiekė neatlygintinai naudotis valstybine žeme, esančia po ginčo statiniais. Be to, nei viena institucija beveik 30 metų jokių pretenzijų dėl žemės sklypų naudojimo nereiškė. Byloje pateikti A-77 ir A-79 ((duomenys neskelbtini)) planai, kurie 1997-1998 m. suderinti su Vilniaus miesto savivaldybe. Planuose aiškiai užfiksuota faktinė sklypų naudojimo tvarka bei šiuo metu reikalaujami nugriausti statiniai (tvoros bei aikštelės).
59. Atsakovų teigimu, trečiasis asmuo, nurodydamas, kad „2002 m. DP1 brėžinyje numatyti sprendiniai niekaip nepatvirtina teismo padarytos išvados, kad atsakovų statiniai ginčo teritorijoje buvo pastatyti turint teisinį pagrindą, nepatvirtina kokių nors kadastrinių matavimo klaidų ar pan., <...>“, nevertina teismo nustatytos aplinkybės, jog buvo naikinama (duomenys neskelbtini) gatvė ir atitinkami perkeltos sklypo ribos. Trečiojo asmens pateiktame 2002 m. detaliojo plano brėžinyje ši aplinkybė neatsispindi, todėl nėra pagrindo jo suabsoliutinti.
60. Pažymi, kad abi apeliantės remiasi šiuo metu galiojančiais teisės aktais, kurie ginčo statinių statybos metu nebuvo priimti, t. y. tokių teisės aktų tiesiog nebuvo, todėl atsakovų veiksmų teisėtumas negali būti paneigiamas šiuo metu galiojančiais teisės aktais. Visų pirma buvo pastatyti atsakovams priklausantys statiniai, o tik po to buvo suformuoti sklypai, parengtas bendrasis, detalusis planas bei specialieji planai. Atsakovai nuo pat žemės sklypų įgijimo, t. y. daugiau kaip 26 metus, turėjo ir tebeturi pagrįstą teisėtą lūkestį prisijungti ir išsipirkti iš valstybės greta esančius įsiterpusius valstybinės žemės plotus. Atsakovų teisinį lūkestį patvirtina ir teisinis reguliavimas, pagal kurį įsiterpusius valstybinės žemės plotus gretimo žemės sklypo savininkas turi teisę įsigyti iš valstybės ne aukciono tvarka.
61. Nurodo, kad atsakovų teisinį lūkestį išsipirkti/išsinuomoti ar pan. su žemės sklypais besiribojantį įsiterpusį valstybinį žemės sklypą, taip pat sukūrė valstybės ir vietos savivaldos institucijų veiksmai, t. y. 1993 m. bei 1998 m. Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro atlikta žemės sklypo ir namo inventorizacija, kurios metu užfiksuoti statiniai, naudojamos žemės sklypo ribos ir plotas; dar 1997-1998 m. su Vilniaus miesto savivaldybe suderinti A-77 ir A-79 ((duomenys neskelbtini)) planai. Atsakovų teisinį lūkestį išsipirkti su žemės sklypu besiribojantį įsiterpusį valstybinį žemės sklypą taip pat sukūrė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, raštuose išreikšta pozicija dėl galimybės įsigyti šį plotą.
62. Atsiliepimu į ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė prašo ieškovės apeliacinį skundą tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-59-1077/2025, panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
63. Pažymi, kad trečiasis asmuo sutinka su ieškovės pozicija, išdėstyta apeliaciniame skunde. Akcentuoja, kad nors, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje bei 17 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, tiek bendrieji, tiek detalieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nesivadovavo, neįvertino teritorijoje galiojančių teritorijų planavimo dokumentų reikšmės, todėl priėmė sprendimą, kuris jiems prieštarauja, t. y. teritorijoje galiojantys teritorijų planavimo dokumentai numato, kad atsakovų statiniais užimta laisva valstybinė žemė patenka į infrastruktūros zoną, Vilniaus miesto bendruoju planu teritorija suplanuota dviračių takų įrengimui, dėl ko yra parengtas Susisiekimo komunikacijų (duomenys neskelbtini) gatvių atkarpų Vilniaus mieste rekonstravimo ir inžinerinių tinklų statybos projektas. Taigi, teritorija nenumatyta ir negali būti naudojama jokiai kitai veiklai, o yra suplanuota naudoti viešiesiems poreikiams, infrastuktūros plėtrai.
64. Nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino ir nesivadovavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakovui teiktais administraciniais sprendimais (kurie nebuvo skundžiami, yra nepanaikinti), kuriuose atsakovui buvo nurodytos pagrįstos priežastys, lėmusios tai, kad atsakovui negalėjo ir negalės būti suteiktas teisinis pagrindas naudotis neteisėtai užimta valstybine žeme, užimta valstybinė žemė, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis bei teritorijų planavimo dokumentais, negalės būti prijungiama kaip įsiterpę laisvos valstybinės žemės plotai.
65. Akcentuoja, kad teisinio pagrindo kokiu nors būdu suteikti valdyti atsakovams laisvą valstybinę žemę nėra, taigi šiuo atveju, neįpareigojant atsakovų pašalinti statinius iš valstybei priklausančios žemės, jiems suteikiama teisė ir toliau neatlygintinai, be jokio teisinio pagrindo, naudotis svetimu turtu, taip akivaizdžiai paneigiant valstybinės žemės savininko teises, pažeidžiant valstybinės žemės socialinę paskirtį – teikti visuomenei naudą, kad jis būtų racionaliai tvarkomas, viešą interesą.
66. Pažymi, kad nors į bylą buvo pateiktas Rekonstravimo projektas, tačiau teismas skundžiamame sprendime visiškai neįvertino aplinkybės, kad teritorija numatyta gyventojų, miesto svečių ir kitų infrastruktūros naudotojų poreikių tenkinimui. Teismo sprendime neatsižvelgta į tai, kad atsakovų vykdomas žemės naudojimo tvarkos pažeidimas, t. y. laisvos valstybinės žemės užėmimas statiniais, prieštarauja viešam interesui.
Atsiliepimas
67. Atsiliepimu į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą tenkinti.
Šalies argumentai
68. Ieškovės vertinimu, trečiasis asmuo apeliaciniame skunde nurodo pagrįstus argumentus, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas. Pažymi, kad teismo išvada, kad „kai atsakovas ginčo žemės sklype vykdė statybas, jis šį žemės sklypą naudojo teisėtu pagrindu“, nepagrįsta jokiu teisės aktu, byloje nėra jokių įrodymų, kad įgaliota valstybės institucija būtų išdavusi sutikimą naudotis ar statyti ginčo žemės sklype ir tokią išvadą teismas padarė remdamasis kitais šaltiniais, kuriems teisės aktų tvarka nebuvo pavesta spręsti dėl valstybinės žemės naudojimo.
69. Ieškovės tvirtinimu, teismo išvada, jog „atsakovai įrodė, kad jų elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Vadinasi, darytina išvada, kad šiuo atveju ieškovės teisių suvaržymas laikytinas įvykdytu teisėtai. Todėl šiuo atveju neegzistuoja viena iš paminėtų negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygų – savininko teisių pažeidimo“, pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą, valstybės nuosavybė yra pažeidžiama.
70. Teigia, kad teismo išvada, jog „norėdamas sutvarkyti aplinką atsakovas kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos architektą A. U., kad leistų padidinti sklypą iki (duomenys neskelbtini) gatvės“, aplinkos tvarkymas, jokia apimtimi negali būti traktuojamas, kaip juridinis faktas, patvirtinantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindą.
71. Pažymi, kad teismas nenurodė nei vieno teisės akto, kuris pagrįstų jo nurodytą išvadą, jog atsakovai įgijo teisėtą lūkestį į žemę po ginčo statiniais, priešingai, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalis imperatyviai numato, kad savavališkai valstybinėje žemėje statomus ir pastatytus naujus statinius įteisinti draudžiama, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
72. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
73. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl užimtos valstybinės žemės atlaisvinimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ginčo esminių aplinkybių
74. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1990 m. balandžio mėn. Lenino rajono vykdomojo komiteto sprendimo pagrindu atsakovui J. J. individualaus namo statybai buvo suteiktas apie 800 kv. m žemės sklypas Nr. A-79, esantis (duomenys neskelbtini) gatvėje (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)).
75. 1990 m. birželio 19 d. Vilniaus m. statybos kontrolės inspekcija atsakovui J. J. išdavė leidimą Nr. IN 90-530 statyti gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu ir garažu, adresu (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)).
76. 1998 m. birželio 25 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės statinių statybos inspekcija patvirtino Statinio, esančio (duomenys neskelbtini), priėmimo naudoti aktą Nr. 2219.
77. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui J. J. 1995 m. birželio 13 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties Nr. P01/95-6411; 2021 m. spalio 27 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 13568; 2022 m. kovo 24 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimo Nr. 49SK-691-(14.49.109 E.); 2024 m. gegužės 31 d. Nuosavybės teisės liudijimo Nr. 4304; 2024 m. gegužės 31 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 4306 pagrindu. Šiame žemės sklype 1998 m. birželio 25 d. Statinio priėmimo naudoti akto Nr. 2219 pagrindu yra įregistruoti statiniai: pastatas - gyvenamasis namas (statybos pabaigos metai – 1993 m.) ir kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai (šiltnamis, kiemo aikštelė) (statybos pabaigos metai – 1993 m.).
78. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei K. K. 2017 m. rugsėjo 8 d. Dovanojimo sutarties Nr. 1-10790; 2022 m. kovo 24 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 4179; 2022 m. balandžio 15 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimo Nr. 49SK-858-(14.49.109 E.) pagrindu; įregistruota atsakovo J. J. uzufrukto teisė. Šiame žemės sklype yra įregistruoti statiniai: pastatas - gyvenamasis namas (nurodyti statybos pabaigos metai – 2005 m.) ir pastatas - ūkio pastatas (nurodyti statybos pabaigos metai – 2005 m.), tačiau iš atsakovo J. J. paaiškinimų ir 1997 m. ortofotografinio žemėlapio nustatyta, kad šiame žemės sklype esantys statiniai (gyvenamasis namas, registre neregistruota kiemo aikštelė, tvora) pastatyti anksčiau, t. y. jau matyti 1997 m. ortofotografiniame žemėlapyje; gyvenamasis namas atvaizduotas 1994 m. gruodžio 20 d. namų valdos žemės sklypo ribų plane.
79. Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2019 m. kovo 5 d. Žemės naudojimo tikrinimo aktais Nr. 49ŽN-221-(14.49.81.) ir Nr. 49ŽN-222-(14.49.81.) nustatė, kad tvoros ir aikštelės šiaurinėje ginčo žemės sklypų dalyje pastatytos už žemės sklypų ribos, valstybinėje žemėje; užimtas valstybinės žemės plotas – 489 kv. m. Siekiant nustatyti ar pažeidimai, nurodyti minėtuose 2019 m. kovo 5 d. tikrinimo aktuose, yra pašalinti, surašyti 2021 m. kovo 3 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktai Nr. 49ŽN-139-(14.49.81.) ir Nr. 49ŽN-140-(14.49.81.), kuriais nustatyta, kad pažeidimai nėra pašalinti, t. y. valstybinė žemė neatlaisvinta.
80. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovus J. J. ir K. K. per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti tvoras su mūriniais stulpais šiaurinėje dalyje, esančius šalia ginčo žemės sklypų ieškinyje nurodytuose taškuose, 59 kv. m aikštelę – už žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribų ieškinyje nurodytuose taškuose bei 58 kv. m aikštelę – už žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribų ieškinyje nurodytuose taškuose ir atlaisvinti neteisėtai užimtą valstybinės žemės plotą (489 kv. m). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog tuo metu, kai atsakovas ginčo žemės sklype vykdė statybas, jis šį žemės sklypą naudojo teisėtu pagrindu, atsižvelgęs į aplinkybes, jog dar iki ginčo žemės sklypų ribų patikslinimo atsakovai buvo pastatę ginčo statinius, jie veikė laikydamiesi visų tuo metu galiojusių reikalavimų, todėl susiformavo atsakovų teisėti lūkesčiai išsaugoti turimą statinių nuosavybę, įvertinęs, jog labiausiai tikėtina priežastis, kodėl dalis atsakovams priklausančių ginčo statinių atsidūrė valstybinėje žemėje, yra projektavimo ir (ar) kadastrinių matavimų klaidos, taip pat konstatavęs, jog ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas neproporcingas, sprendė, kad ieškovė neįrodė vienos iš negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygų – savininko teisių pažeidimo, pasirinkus neproporcingą, atsakovų teisėtus lūkesčius pažeidžiantį pažeistų teisių gynimo būdą.
81. Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai įrodė, jog jų elgesys atitiko teisės aktų reikalavimus, nes: (i) atsakovai nepateikė įrodymų, kad buvo gavę sutikimą ar būtų patvirtintas sandoris su žemės patikėtiniu; (ii) 1994 m. gruodžio 20 d. namų valdų žemės sklypų planai patvirtina, kad atsakovai 1995 m. įgijo mažesnį žemės sklypo plotą, todėl tyčia užėmė valstybinės žemės plotą; (iii) atsakovo kreipimasis į (duomenys neskelbtini) seniūnijos architektą A. U. negali būti traktuojamas kaip patvirtinantis nuosavybės perėmimą; (2) teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai dar iki žemės sklypų ribų patikslinimo pastatę ginčo statinius, veikė laikydamiesi visų tuo metu galiojusių reikalavimų, nes: (i) statinių statymas turint statybos leidimą sau nepriklausančioje žemėje indikuoja žemės užgrobimą; (ii) kuoliukais pažymėtos sklypo ribos buvo netikslios, todėl jais nepagrįstai vadovautasi; (3) klaidingai atlikti kadastriniai matavimai negali sukelti teisėto lūkesčio atsakovams; be to, kadastriniai matavimai atlikti vietinėje koordinačių sistemoje; (4) teismas neįvertino trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, kad atsakovų užimtoje valstybinėje žemėje planuojama rekonstruoti susisiekimo komunikacijas ir įrengti dviračių taką.
82. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) teismas neįvertino galiojančių teritorijų planavimo dokumentų; (2) teismas neįvertino, kad atsakovų užimta valstybinė žemė pagal Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą (BP) numatyta infrastruktūros plėtrai; teismo sprendimas prieštarauja BP; (3) teismas netinkamai vertino susiklosčiusias faktines aplinkybes, susijusias su institucijų bendradarbiavimu su atsakovu; teismas nevertino aplinkybių, dėl kurių buvo atsisakyta suteikti atsakovams teisinį pagrindą naudotis valstybine žeme; (4) atsakovui užimta valstybinė žemė nebuvo parduodama ar suteikiama valdyti kitais pagrindais, nes laisvos valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos; atsakovų prašymo tenkinimas prieštarautų teritorijų planavimo dokumentams; (5) teismas neįvertino privataus ir viešojo intereso priešpriešos ir, priimdamas sprendimą, prioritetą suteikė tik privačiam interesui; atsakovas savo veiksmais pažeidė ir (duomenys neskelbtini) mikrorajono bendruomenės bei kitų viešos infrastruktūros vartotojų interesus, t. y. viešą interesą.
Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo
83. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 2 straipsnio 1 punktą bendrasis planas – kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame pagal teritorijų planavimo lygmenį ir uždavinius nustatoma planuojamos teritorijos erdvinė struktūra ir teritorijos naudojimo privalomosios nuostatos, reikalavimai arba reglamentas ir apsaugos principai, o pagal to paties straipsnio 2 punktą detalusis planas – urbanizuotos arba urbanizuojamos teritorijos vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatomas teritorijos naudojimo reglamentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrojo planavimo procesas yra nuosekli ir procedūriškai sureguliuota administracinė veikla, skirta teritorijos naudojimo prioritetams, raidos tikslams ir strategijai nustatyti ir kuri atliekama taikant teisinės patikros procedūras, skirtas bendrųjų planų teisėtumui bei visuomeninių interesų įgyvendinimui, nepažeidžiant žmogaus teisių, užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2012).
86. Nagrinėjamu atveju apeliantės, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kaip vieną iš esminių argumentų nurodo tai, kad teismas neįvertino, jog atsakovų užimta valstybinė žemė pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus numatyta infrastruktūros plėtrai. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, turi pagrindo sutikti su šiuo apeliančių argumentu.
87. Byloje pateikta specialisto G. P. išvada patvirtina, jog ginčo žemės sklypų ilgainiui vietovėje faktiškai naudojamos ribos šiaurinėje dalyje, taip pat šių žemės sklypų priklausiniai – kiemo aikštelės, tvoros – šių žemės sklypų šiaurės vakarinėje, šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyse patenka į 2014 m. gegužės 28 d. patvirtintas atskiru žemės sklypu / statiniu nesuformuotos (duomenys neskelbtini) gatvės ribas (kerta raudonąsias linijas). Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Iš byloje pateiktų teritorijų planavimo dokumentų (detaliojo plano, Vilniaus miesto Bendrojo plano) matyti, kad minėta atsakovų užimta valstybinės žemės dalis patenka į infrastruktūros teritoriją, t. y. teritoriją, kuri yra suplanuota inžinerinei infrastruktūrai vystyti, dviračių takų įrengimui. Remiantis TPĮ 2 straipsnio 4 dalimi, inžinerinė infrastruktūra – įvairių veiklos sričių, aprūpinančių ūkį ir gyventojus, objektai: inžineriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos ar aplinkos kokybei gerinti reikalingi objektai. Byloje taip pat pateiktas Susisiekimo komunikacijų (duomenys neskelbtini) gatvių atkarpų Vilniaus mieste rekonstravimo ir inžinerinių tinklų statybos projektas (toliau – ir Rekonstravimo projektas), parengtas vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, iš kurio matyti, jog atsakovų užimtoje ginčo valstybinės žemės sklypų dalyje planuojamas dviračių tako, pėsčiųjų tako įrengimas, jų apšvietimas ir pan., t. y. ginčo teritorija suplanuota infrastruktūros plėtrai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų (ne)pagrįstumo, visiškai nevertino minėtų byloje pateiktų teritorijų planavimo dokumentų ir jų reikšmės, kaip pagrįstai nurodo apeliantės.
88. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės institucijų nepakankamo bendradarbiavimo su atsakovais, galimybių išsipirkti atsakovų naudojamą valstybinės žemės plotą, taip pat nevertino rašytiniuose bylos įrodymuose (teritorijų planavimo dokumentuose, NŽT raštuose atsakovams ir kt.) nurodytų aplinkybių, jog atsakovų pageidaujamas prisijungti valstybinės žemės plotas patenka į inžinerinės infrastuktūros koridorių, todėl jis pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes nėra laikytinas valstybinės žemės plotu, kurį būtų galima sujungti su besiribojančiu žemės sklypu, t. y. neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto apibrėžimo. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtintų Teritorijų planavimo normų 25.11 papunkčiu, inžinerinės infrastruktūros koridoriai – tai linijinė neužstatyta teritorija, skirta susisiekimo komunikacijoms ir inžineriniams tinklams.
89. Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė taip pat akcentuoja, jog teismas neįvertino privataus ir viešojo intereso priešpriešos ir prioritetą suteikė tik privačiam interesui. Apeliantės teigimu, atsakovas savo veiksmais pažeidė ir (duomenys neskelbtini) mikrorajono bendruomenės bei kitų viešos infrastruktūros vartotojų interesus, t. y. viešą interesą. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors šiais argumentais dėl viešo intereso pažeidimo nebuvo remtasi pirmosios instancijos teisme ir šios aplinkybės nebuvo nustatytos bei ištirtos pirmosios instancijos teisme, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šias aplinkybes būtų reikšminga teisiškai įvertinti, atsižvelgus į šios bylos aplinkybes, t. y. kad ginčo valstybinės žemės plotas patenka į infrastruktūros zoną, kurioje suplanuota įrengti dviračių, pėsčiųjų takus ir kt., skirtus tiek (duomenys neskelbtini) mikrorajono bendruomenės, tiek visų kitų viešos infrastruktūros vartotojų poreikiams tenkinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių pasisakyti negali, nes jos nebuvo įvertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).
90. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018).
91. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nutarties 87 punkte nurodytas reikšmingas aplinkybes, susijusias su viešuoju interesu, į tai, jog atsakovų užimtoje valstybinėje žemėje planuojama infrastruktūros plėtra, skirta, be kita ko, (duomenys neskelbtini) mikrorajono bendruomenės interesams tenkinti, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti tikslingumą dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono bendruomenės įtraukimo byloje trečiuoju asmeniu.
92. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
93. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje teisėtų lūkesčių apsauga pripažįstama sudėtine nuosavybės teisių, kurias garantuoja 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatos, dalimi.
94. Kasacinio teismo praktikoje, grindžiamoje atitinkama EŽTT pozicija, išaiškinta, kad pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį („Nuosavybės apsauga“) saugotinas teisėtas lūkestis, o ne tik paprasta viltis ar paprastas lūkestis (kurie nesaugotini); teisėtam lūkesčiui konstatuoti gali būti svarbios įvairios aplinkybės, sudarančios pagrindą jam susiformuoti, – teisinis reguliavimas per se (savaime), nuosekli teismų praktika, galutinis administracinis aktas, su valdžios institucijomis sudaromos civilinės sutartys, ilgalaikis valstybės susidariusios situacijos toleravimas, kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti turint kokių nors teisių į sklypą, kokia jų paskirtis ir pan. (2010 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-1075/2018, 31 punktas; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018, 53 punktas). Teisėtas lūkestis turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis ir pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (EŽTT 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61).
95. Kasacinis teismas yra išskyręs dvi būtinąsias sąlygas pripažinti, kad egzistuoja teisėtas lūkestis ir jis turi būti saugomas – tai valstybės įsipareigojimai (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, privalo nurodyti atitinkamus valstybės institucijos prisiimtus įsipareigojimus ar patikinimus) ir asmens elgesys (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, pats turi veikti apdairiai, sąžiningai, remdamasis gera valia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-421/2020, 28 punktas).
96. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs dėl to, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: remiamasi įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; paisoma proporcingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015).
97. Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, nagrinėjamos bylos atveju svarbu, ar, remiantis faktinėmis bylos aplinkybėmis, jų visuma, atsakovai turėjo teisę į realiai egzistuojantį ir pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį saugomą interesą.
98. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ginčo statinių (kiemo aikštelių, tvorų) savininkų (atsakovų) nuosavybės teisė, taip pat statinių teisėtumas nėra ginčijamas, nuosavybės teisė į kiemo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), yra įregistruota įstatymų nustatyta tvarka viešajame registre, šis faktas byloje taip pat nekvestionuojamas. Taigi, susiklostė situacija, jog ieškovė reikalauja teisėtai atsakovų nuosavybės teise valdomus nuosavybės objektus – statinius (kiemo aikšteles, tvoras), kurie ant valstybinės žemės stovi daugiau kaip 20 metų, pašalinti (sunaikinti) remdamasi faktu, jog statinių savininkai neturi teisinio pagrindo naudotis žeme statiniams eksploatuoti, be to, atsakovų užimta valstybinė žemė patenka į numatytą vystyti infrastruktūros zoną. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga), o ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas neproporcingas ir pažeidžia atsakovų teisėtus lūkesčius. Tačiau, kaip minėta nutarties 87 punkte, ši pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neįvertinus byloje pateiktų teritorijų planavimo dokumentų (detaliojo, bendrojo planų, Rekonstravimo projekto), taip pat trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės paaiškinimų bei aplinkybių, kad ginčo objektu esantis valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto apibrėžimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš minėtų teritorijų planavimo dokumentų, Rekonstravimo projekto galima spręsti apie egzistuojantį viešąjį interesą, kadangi, remiantis trečiojo asmens paaiškinimais, ant valstybės žemės stovintys atsakovams priklausantys statiniai sukelia kliūtis efektyviai naudoti viešąjį turtą tenkinant visuomenės interesus, t. y. (duomenys neskelbtini) mikrorajono bendruomenės, taip pat visų kitų viešos infrastruktūros vartotojų interesus. Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs minėtų byloje pateiktų rašytinių įrodymų (galiojančių teritorijų planavimo dokumentų), trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės paaiškinimų, neatlikęs atsakovų teisėtų lūkesčių pagrįstumo ir teisėtumo bei viešo intereso proporcingumo teisinio įvertinimo, prioritetą suteikė privačiam interesui ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
99. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad proporcingumo principas reikalauja surasti išsiskiriančių ir tarpusavyje konkuruojančių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009). Taikant proporcingumo principą svarbu atsakyti į klausimą: ar priemonė tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti; ar ji tokia reikalinga; ar per daug nesuvaržo asmenų, palyginus su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Vadovaujantis šiais kriterijais reikalaujama, kad siekiant teisėtų tikslų taikomos priemonės būtų būtinos. Elgtis nepažeidžiant proporcingumo principo reiškia elgtis protingai (CK 1.5 straipsnis). Proporcingumo principas reikalauja, kad, siekiant teisėtų tikslų, būtų taikomos ir tinkamos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2013).
100. Teisėjų kolegija pažymi, jog, sprendžiant byloje kilusį ginčą bei ieškovės pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstumą ir proporcingumą, turėtų būti atsižvelgiama ir į valstybės institucijų veiksmus, t. y. išduotą statybos leidimą, statinio priėmimo aktą, kiemo aikštelės įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, ilgalaikį (daugiau kaip 20 metų) valstybės institucijų susidariusios situacijos toleravimą, taip pat atsakovų teisėtų lūkesčių pagrįstumo ir teisėtumo kontekste įvertinant galimybę taikyti tinkamo ir proporcingo atlygio (kompensavimo, išlaidų paskirstymo) atsakovams klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors 1994 m. gruodžio 20 d. namų valdų žemės sklypų planai patvirtina, kad atsakovai 1995 m. įgijo mažesnį žemės sklypo plotą, nei faktiškai tuo metu naudojo (ir šiuo metu naudoja), tačiau nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo pritarti ieškovės argumentams, kad atsakovų veiksmai turėtų būti vertinami kaip tyčinis valstybinės žemės užgrobimas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
101. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino visų šiai bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, susijusių su atsakovų užimtos valstybinės žemės priklausymu numatytos vystyti infrastruktūros zonai, galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, viešojo intereso egzistavimu; pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės pasirinkto neproporcingo, atsakovų teisėtus lūkesčius pažeidžiančio pažeistų teisių gynimo būdo padarytos nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrus bylos aplinkybes, įrodymus ir šalių nurodytus argumentus, todėl liko neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
102. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali pakeisti pirmosios instancijos teismą. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, todėl pagal byloje pateiktus įrodymus bylos nėra galimybės išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes byla apeliacinės instancijos teisme iš esmės būtų nagrinėjama naujais aspektais ir proceso šalims būtų užkirstas kelias į apeliaciją. Nurodytų argumentų pagrindu skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
103. Byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, todėl dėl šios priežasties nėra tikslinga pasisakyti dėl kitų ieškovės ir trečiojo asmens apeliaciniuose skunduose ir jų bei atsakovų atsiliepimuose į juos išdėstytų argumentų, kurie aktualūs ir vertintini teismui iš naujo nagrinėjant bylą ir pasisakant dėl ginčo esmės.
104. Tol kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).
105. Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat ir valstybei priteistinų, paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus joje galutinį procesinį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.