- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-02
- Bylos Nr.
- I-6534-811/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01155-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- G. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. D. kreipėsi į teismą su 2016-03-21 skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-3).
Nurodė, kad jis laikotarpyje nuo 2015-02-24 iki 2015-10-14 LAVL buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Teigė, kad jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus - kamerų plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui laikyti taikomo reikalavimo; pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių baldai buvo netinkami, o patalynė – pasenusi ir nešvari; pareiškėjui nebuvo suteikta pakankamai laiko pasivaikščioti gryname ore; kamerose buvo blogas apšvietimas ir dėl to žymiai pablogėjo pareiškėjo regėjimas; sanitarinis mazgas kamerose nebuvo atskirtas nuo bendros kameros patalpos, todėl kamerose tvyrojo blogas kvapas; kamerų langai išdaužyti, todėl rudenį juos uždengė patys kamerose laikomi asmenys; dušų patalpos nešvarios, o jų grindų danga – slidi; kameros yra antisanitarinės būklės, neremontuotos nuo 2000 m. Dėl asmens orumą pažeidžiančių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dideliais nepatogumais, pažeminimu, psichologiniu sukrėtimu, nepasitikėjimu savimi, taip pat pablogėjusia sveikata.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė LAVL atsiliepime nurodė su skundu nesutinkanti ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 55-58).
Nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2015-02-24 iki 2015-03-20, nuo 2015-05-08 iki 2015-05-15, nuo 2015-05-05 iki 2015-06-12, nuo 2015-08-07 iki 2015-08-14, nuo 2015-10-09 iki 2015-10-14. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nenustatomos ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punktas (redakcija nuo 2010-04-30) nustato, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis, nei 5,1 m². LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Nuteistiesiems suteikiamas pasivaikščiojimas gryname ore vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 str. nuostatomis. LAVL Vidaus ligų skyriaus ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose pareiškėjas buvo gydomas, yra sudaryta galimybė nuo 6.00 val. iki 22.00 val. laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore. Nurodytos aplinkybės, atsakovės atstovės manymu, kompensuoja minimalaus ploto reikalavimų neatitikimą teisės aktų reikalavimams kamerose. LAVL palatos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nuostatomis ir yra minimaliai aprūpintos baldais bei kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas / keičiamas. Visose kamerų tipo palatose, vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., yra įrengta 1,5 m sienelė, skirianti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Palatų apšvietimas įrengtas atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveiktos saugos reikalavimai” nuostatas. HN 76:2010 ir Lietuvos higienos norma HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai" nereglamentuoja čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio. Čiužiniai, patalynė, pižamos ir kt. atnaujinami ir / ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į finansines galimybes. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 Leidimas - Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (LAVL) veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Be to, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas įrodymais. LAVL darbuotojai pareiškėjui suteikė medicininę pagalbą ir išrašant jo savijauta pagerėjo. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo kankinimas ar žeminamas jo orumas neturi pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą jame nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja LAVL, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad laikotarpyje nuo 2015-02-24 iki 2015-10-14 LAVL jis buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų: vienam asmeniui kamerose tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų; kamerų baldai netinkami naudoti, patalynė – pasenusi ir nešvari; kamerose buvo blogas apšvietimas; kamerų langai išdaužyti; sanitarinis mazgas kamerose nebuvo atskirtas nuo bendros kameros patalpos; dušų patalpos nešvarios, grindų danga – slidi; pareiškėjui nebuvo suteikta pakankamai laiko pasivaikščioti gryname ore.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2015-02-24 iki 2015-03-20 Chirurgijos skyriaus 16 (7,33 m², 2 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015-05-08 iki 2015-05-15 Vidaus ligų skyriaus 4 (13,50 m², 4 lovos) palatoje; nuo 2015-05-05 iki 2015-06-12 Vidaus ligų skyriaus 3 (19,80 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2015-08-07 iki 2015-08-14 Chirurgijos skyriaus 3 (28,49 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2015-10-09 iki 2015-10-14 Vidaus ligų skyriaus 3 (19,80 m², 6 lovos) palatoje (b. l. 55-58, 59-63).
CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str., t. y.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytais atvejais. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 7 p. būtent pareiškėjui tenka pareiga nurodyti skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą. Skundo pagrindas turėtų būti nurodomas pakankamai detaliai, kad teismas galėtų patikrinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių egzistavimą, nes valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmų atitikimas teisės aktų reikalavimams yra pagrindas netenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 3 d. draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 p. nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².
Pasak pareiškėjo, ginčo laikotarpiu LAVL kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo perpildytos. Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, tačiau neneigė, kad nustatytą ploto norma vienam asmeniui galėjo būti viršyta. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013), todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovei. Taigi, pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso buvimo LAVL laikotarpiu pareiškėjui (kas iš viso sudaro 76 paras) nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² plotą.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.
Pareiškėjas teigia, kad asmeninės erdvės apribojimas sukeldavo moralines kančias, žemino orumą ir garbę. Šiuos teiginius paneigiančių įrodymų atsakovės atstovė nepateikė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015-02-24 iki 2015-03-20, nuo 2015-05-08 iki 2015-05-15, 2015-05-15 iki 2015-06-12, nuo 2015-08-07 iki 2015-08-14, nuo 2015-10-09 iki 2015-10-14 atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad valstybė 76 paras neužtikrino pareiškėjui LAVL minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teigtina, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Pareiškėjas teigia, kad kamerų, kuriose jis buvo laikomas LAVL, baldai buvo netinkami naudoti, o patalynė – pasenusi ir nešvari. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Eksploatavimo taisyklių nuostatos nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje, teisės aktai (Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ir Lietuvos higienos norma HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai") taip pat nereglamentuoja čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad LAVT palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas, taip pat nustatyta, kad čiužiniai, patalynė, pižamos yra atnaujinami ir/ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į LAVL finansines galimybes (b. l. 55-58). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas vertina šiuo atveju nesant pagrindo konstatuoti esant atsakovės atstovės neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas nurodo, sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo palatos ir dėl to kamerose tvyrojo blogas kvapas. Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad visose kamerų tipo palatose yra įrengta 1,5 m sienelė, skirianti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. Lietuvos higienos normos HN 76:2010) 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal minėtos higienos normos 2 p., ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Byloje nenustatyta, kad LAVL būtų atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl šiuo atveju netaikomas teisės aktuose nustatytas reikalavimas įrengti sanitarinį mazgą atskiroje patalpoje. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovės padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad jo laikymo metu LAVL kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo tinkamo apšvietimo, kas, pareiškėjo teigimu, pakenkė jo regėjimui. Pagal Lietuvos higienos normos 76:2010 22, 23 p. gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta – ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.). Pareiškėjo skundo argumentai, jog kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, yra abstraktūs, šių argumentų pareiškėjas nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokiu metu ir kuriose kamerose pasireiškė jo nurodyti veiksniai. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 67-68, 69-70, 71-72) matyti, kad pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiais kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, apšvietimo sąlygos nebuvo tikrinamas. Taigi, byloje nenustatyta, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, apšvietimas neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatytų reikalavimų. Be to, byloje nenustatyta ir pareiškėjas neteigia, kad jis teikė skundus LAVL administracijai dėl netinkamo kamerų apšvietimo. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad skundų dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo, taigi pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų nesiskundė ir laikymo sąlygų pagerinti neprašė, o šiuo metu kamerose, dėl kurių sąlygų vyksta ginčas, pareiškėjo buvimo laikotarpyje buvusio apšvietimo sąlygų nėra galimybės nustatyti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl prasto apšvietimo pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų ar kreipėsi į administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, pareiškėjo argumentai, jog gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis natūralus apšvietimas, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad kamerų, kuriose jis buvo laikomas LAVL, langai buvo išdaužyti, todėl rudenį juos turėjo uždengti patys nuteistieji. Pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo išdaužti kamerų langų stiklai, taip pat neteigia, kad kreipėsi į LAVL administraciją su prašymais pakeisti išdaužtus stiklus, o ši atsisakė tai padaryti. Pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose taip pat nėra nustatyta kokių nors su langų įrengimu kamerose susijusių pažeidimų ir iš to kilusių neigiamų pasekmių (pvz., temperatūros ar apšvietos reikalavimų pažeidimų). Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų langų atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad dušai LAVL buvo netvarkingi, jų grindys slidžios. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatomis, dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas (39.3 p.). Dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių (39.4 p.). Pareiškėjas teismui nepateikė jokių jo teiginius dėl netinkamos LAVL dušo patalpų būklės patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų LAVL dušinėse nesilaikymo būtų kreipęsis į LAVL administraciją. Nagrinėjamu atveju byloje taip pat nėra duomenų (pvz., Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų), kad pareiškėjo laikymo LAVL metu sąlygos dušinėse neatitiktų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos LAVL dušo patalpų būklės atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad gydymosi LAVL laikotarpiu jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pasivaikščioti gryname ore. LAVL gydomų nuteistųjų pasivaikščiojimą gryname ore reglamentuoja BVK 103 str., nustatantis, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 str. reikalavimų. Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose buvo gydomas pareiškėjas, gydomiems asmenims sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šių skyrių lokaliniuose sektoriuose (b. l. 55-58). Teismas pažymi, kad LAVL paskirtis - pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas suimtiesiems ir nuteistiesiems, todėl pasivaikščioti pacientai vedami po gydytojų vizitacijų, medikamentų išdavimo ir kitų nustatytų medicinos procedūrų. Gydomiems asmenims teikiamos medicininės paslaugos gali užtrukti, todėl pasivaikščioti pacientai vedami pagal galimybę, t. y. pasivaikščiojimas vyksta visą dieną. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovės atstovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, t. y. dėl nesuteikimo pareiškėjui galimybės pakankamai laiko pasivaikščioti gryname ore, byloje nėra nustatytas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis susijusio pažeidimo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle (apšvietimas, kamerų inventorius, įrengimas) ir pasivaikščiojimų gryname ore trukme, nėra nustatytas.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad 76 paras pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas, įvertinęs G. D. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir Lietuvos teismų formuojama praktika, pagal kurią panašiose bylose už vieną dieną laikymo netinkamomis sąlygomis LAVL priteisiamas 6–10 Eur žalos atlyginimas (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-1112-442/2016, A-756-556/2016), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui priteistina 532 Eur (7 Eur x 76 d.) suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 5 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 127 ir 129 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. D. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. D., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, 532 Eur (penkių šimtų trisdešimt dviejų eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.