Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-01-15 · Civilinė byla Nr. 2-269-157/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-15
Bylos Nr.
2-269-157/2015
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00391-2009-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Čekanauskaitė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Ekopolis“
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-269-157/2015
Teismo proceso Nr. 2-56-3-00391-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos:126.8.;(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ekopolis“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-2498-413/2014, kuria netenkintas pareiškėjo skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Komsega“ kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu.

Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 10 d. nutartimi UAB „Komsega“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi (toliau – administratorius) paskyrė UAB „Bankroto administravimo grupė“; 2010 m. birželio 7 d. nutartimi BUAB „Komsega“ pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto; 2012 m. sausio 16 d. nutartimi patvirtino pareiškėjo 16 250 Lt kreditinį reikalavimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2014 m. rugsėjo 2 d. BUAB „Komsega“ kreditorių susirinkimo nutarimą „Dėl turto pardavimo kainų ir tvarkos nustatymo“, kuriuo kreditorių balsų dauguma (65,22 proc.) buvo nutarta bendrovės turtą, t. y. 18 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), parduoti iš varžytynių, kaip vieną žemės masyvą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal administratoriaus pateiktą pasiūlymą: pirmose varžytynėse pradinę pardavimo kainą sumažinti 5 procentais nuo paskutinių varžytynių kainos (1 314 381-5 proc. = 1 248 662 Lt); antrose varžytinėse pardavimo kainą sumažinti 5 procentais, nuo paskutinių varžytynių kainos (1 248 662 – 5 proc. = 1 186 229 Lt). Pareiškėjo nuomone, skundžiamas nutarimas neracionalus ir pažeidžia įmonės kreditorių interesus, nes didelį žemės plotą parduoti už didelę kainą yra sunku, o žymiai sumažinus parduodamo turto kainą, mažėja kreditorių užtikrinimo galimybės. Pareiškėjo nuomone, žemės sklypai pardavinėtini atskirai. Pareiškėjo teigimu, minėtas žemės masyvas 2009 m. kovo 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi BUAB „Komsega“ jau buvo parduotas V. Ž. ir A. A. už 1 028 930 Lt, tačiau ši sutartis teismų sprendimais pripažinta negaliojančia (CK 6.66 str.) (Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-528-390/2011, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-816/2012). Teismai sprendė, kad žemės sklypų tikroji vertė buvo 3 kartus didesnė (3 567 300 Lt), nei pardavimo kaina, todėl buvo pažeisti kreditorių interesai. Tuo tarpu ginčijamu nutarimu kreditoriai nustatė tokią turto pardavimo kainą ir tvarką, – visas žemės masyvas už 1 248 662 Lt, kuri jau buvo nustatyta iki šios įmonės bankroto bylos.

BUAB „Komsega“ administratorius su skundu nesutiko, motyvuodamas tuo, kad skundžiamas 2014 m. sausio 21 d. nutarimas priimtas kreditorių balsų dauguma, kreditoriams sprendžiant, jog priešingu atveju kyla grėsmė, kad bus nupirkta tik keletas patraukliausių sklypų, o kiti iš viso nesulauks pirkėjų susidomėjimo. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad minėtus žemės sklypus parduodant atkirai, būtų gauta daugiau lėšų, negu parduodant sklypus, kaip vieną masyvą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad BUAB „Komsega“ kreditorių 2014 m. rugsėjo 2 d. susirinkimo nutarimu nustatyta turto pardavimo tvarka ir kaina, buvo nustatytos nepažeidžiant šios bendrovės kreditorių teisių ir viešojo intereso. Teismas nustatė, kad šis nutarimas priimtas 65,22 procentais visų kreditorių balsų dauguma. Dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos buvo spręsta 7 kreditorių susirinkimuose: tai, 2012 m. liepos 2 d., 2013 m. gegužės 31 d., 2013 m. rugsėjo 25 d., 2014 m. sausio 21 d., 2014 m. vasario 20 d., 2014 m. gegužės 13 d. ir 2014 m. rugsėjo 2 d., kuriuose kreditorių balsų dauguma buvo nutarta minėtus žemės sklypus pardavinėti, kaip vieną masyvą. Administratorius 2014 m. sausio 21 d. kreditorių susirinkime siūlė žemės masyvą pardavinėti atskirais sklypais, tačiau kreditorių balsų dauguma tam nebuvo pritarta ir šio nutarimo pareiškėjas neskundė. Vyko 10 šio turto varžytynių, tačiau neatsirado nė vieno pirkėjo, norinčio įsigyti šį turtą, todėl kiekvieną kartą nuosekliai buvo mažinama parduodamo turto kaina. Teismas konstatavo, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimas (civilinė byla Nr. 2-528-390/2011), Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2A-816/2012) bei byloje pateikta Vertinimo ataskaita Nr. TEA-10-11-197 dėl parduodamo turto vertės, kuriuose nurodyta 3 567 300 Lt ar 2 947 000 Lt tikroji šio turto vertė, – nesaisto kreditorių susirinkimo iš naujo spręsti dėl šio turto pardavimo kainos, nes nustačius net ir 1 314 381 Lt žemės masyvo kainą, neatsirado potencialių pirkėjų, norinčių jį įsigyti. Teismas taip pat konstatavo, kad paprastai turtą pardavinėjant varžytynėse priverstine tvarka, jis yra parduodamas už mažesnę kainą, nei jo tikroji rinkos vertė, o pradinės turto pardavimo kainos nustatymas dar nereiškia, kad turtas už tokią kainą realiai ir bus parduotas. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia pareiškėjui bendradarbiaujant su administratoriumi, reklamuoti parduodamus objektus ir informuoti apie tai potencialius pirkėjus. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde pareiškėjas UAB „Ekopolis“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išnagrinėti klausimą iš esmės – panaikinti skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nustatytas turto pardavimo būdas neefektyvus, kadangi žemės sklypų nepavyksta parduoti kaip vieno žemės masyvo. Skundžiamas kreditorių nutarimas neracionalus, pažeidžia įmonės ir kreditorių interesus, nes žymiai sumažinus turto kainą, mažėja kreditorių reikalavimų užtikrinimo galimybės. Pardavinėjant žemės sklypus atskirai būtų galima juos parduoti už rinkos kainą, pirkimo – pardavimo procesas vyktų greičiau.

2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad minėti žemės sklypai buvo grąžinti BUAB „Komsega“ nuosavybėn dėl to, kad buvo parduoti už 3 kartus mažesnę, nei rinkos kaina, todėl nustatyta žemės sklypų masyvo pardavimo kaina ir jų pardavimo tvarka, turėjo būti pripažinta prieštaraujanti įmonės ir kreditorių interesams.

3. Teismas neteisingai įvertino byloje pateiktą parduodamo turto vertės ataskaitą, kadangi joje nustatyta kiekvieno sklypo vertė atskirai, o ne kaip masyvo. Bankroto byloje toks įvertinimas nebuvo atliktas, todėl skundžiamas nutarimas turėtų būti panaikintas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Komsega“ administratorius prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, kadangi teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir aiškiai išdėstė procesinio sprendimo motyvus, dėl ko nėra pagrindo naikinti skundžiamos nutarties.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Byloje sprendžiama, ar atsakovo BUAB „Komsega“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas pagrįstai netenkino šios bendrovės kreditoriaus UAB „Ekopolis“ skundo dėl panaikinimo 2014 m. rugsėjo 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 65,22 proc. kreditorių susirinkime dalyvavusių (53,01 proc.) asmenų balsais, kuriuo nustatyta turto pardavimo kaina ir tvarka.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamu nutarimu nustatyta turto pardavimo tvarka ir kaina nepažeidžia šios bendrovės kreditorių teisių ir imperatyvių ĮBĮ nuostatų, nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad nustatytas turto pardavimo būdas neefektyvus, kadangi sunku parduoti didelį žemės sklypą už didelę kainą, o stipriai sumažinus turto kainą, mažėja kreditorių reikalavimų užtikrinimo galimybės. Be to, pasak apelianto, bankroto byloje nebuvo atliktas žemės sklypų masyvo įvertinimas, todėl šis nutarimas – bendrovės žemės sklypus pardavinėti už 1 248 662 Lt kaip vieną žemės masyvą, naikintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šiuos argumentus pažymi, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos nustatymas – tai išimtinai įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtinas klausimas (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas). ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, numatanti, jog įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, yra bendrą taisyklę šiuo klausimu įtvirtinanti norma. Įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai išsamiai nereglamentuoja minimos tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų, tačiau vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorių reikalavimų patenkinimo, jų interesų pusiausvyros užtikrinimo, dėl to kreditorių susirinkimo patvirtinta įmonės turto pardavimo kaina turi būti reali, atitikti tikrąją jo rinkos vertę. Be to, teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad visiems įmonės kreditoriams sutinkant su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu bei tvarka, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Taigi, svarbiausias vaidmuo aptariamais klausimais tenka kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai priimami balsų dauguma ir privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 straipsnis). Tokia pozicija suformuluota ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2053/2011, 2014 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1782/2014).

Šioje nutartyje jau buvo minėta, kad dėl BUAB „Komsega“ turto pardavimo kainų ir tvarkos buvo spręsta 7 kreditorių susirinkimuose, kuriuose kreditorių balsų dauguma buvo nutarta minėtus žemės sklypus pardavinėti kaip vieną masyvą. Administratorius minimame 2014 m. sausio 21 d. kreditorių susirinkime siūlė žemės masyvą pardavinėti atskirais sklypais, tačiau kreditorių balsų dauguma nebuvo pritarta tokiam pasiūlymui. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, vyko 10 šio turto varžytynių, tačiau neatsirado nė vieno pirkėjo, norinčio įsigyti šį turtą, todėl kiekvieną kartą nuosekliai buvo mažinama parduodamo turto kaina, ir dėl šios priežasties skundžiamame kreditorių susirinkimo nutarime nustatyta būtent tokia turto pardavimo kaina.

Apeliantas minėtų faktinių aplinkybių neginčija, tačiau remiasi išimtinai Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-528-390/2011) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-816/2012) nurodyta parduodamo turto 3 567 300 Lt ar 2 947 000 Lt verte. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėtuose procesiniuose sprendimuose nurodyta parduodamo turto kaina, nesaisto kreditorių susirinkimo iš naujo sprendžiant šį klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas tokiai išvadai, konstatuoja, kad ginčijamu nutarimu kreditoriai nustatė mažiausią galimą šio turto pardavimo kainą, tačiau neapribojo maksimalios jo kainos, todėl varžytynių metu, šis turtas gali būti parduotas ir už aukštesnę kainą. Be to, pažymi, kad turto rinkos vertę apsprendžia ne turto vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa, tai yra, už kokią pinigų sumą turtas galėtų būti parduotas sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir pirkti asmenų, po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Šiuo atveju nustatyta, kad pateikus į rinką bankrutuojančios įmonės turtą, neatsirado potencialių pirkėjų, todėl tik kreditorių susirinkimas galėjo nuspręsti, kiek tikslinga mažinti parduodamo turto kainą ar keisti jo pardavimo tvarką. Nuosekli kreditorių pozicija šiuo klausimu (7 kreditorių susirinkimai), pagrindžia daugumos kreditorių nuomonę, kad nagrinėjamu atveju yra racionaliau turtą parduoti tokiu būdu.

Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nutarimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, jog potencialūs pirkėjai aktyviai domisi pavienių sklypų įsigijimu, ar yra potencialių pirkėjų, nupirkti minėtą turtą už pirmiau minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose nurodytą turto kainą. Kaip žinia, bankroto tikslas yra kuo operatyviau ir kuo mažesniais kaštais eliminuoti iš rinkos nemokius jos dalyvius, patenkinant / iš dalies patenkinant kreditorių interesus, – taigi bankroto procesas negali tęstis neribotą laiką. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamas nutarimas, kuriuo nustatyta ekonomiškai pagrįsta ir daugumos kreditorių interesus atitinkanti turto pardavimo kainą ir tvarka, neprieštarauja įstatymui, bankroto proceso principams bei nurodytiems tikslams (CPK 185 straipsnis).

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto kreditoriaus UAB „Ekopolis“ skundo dėl minimo BUAB „Komsega“ kreditorių 2014 m. rugsėjo 2 d. susirinkimo nutarimo panaikinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį palieka nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Virginija Čekanauskaitė