- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-25
- Bylos Nr.
- e2S-748-267/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- P. L.
- Atsakovas
- „Direct Line – Versicherung“ AG
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. L. atstovo advokato R. M. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e2-2277-767/2017 išsprendus ieškovo P. L. ieškinio atsakovei „Direct Line – Versicherung“ AG dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo priėmimo klausimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas P. L. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei „Direct Line – Versicherung“ AG, kurios buveinės adresas: Vokietijos Respublika, 141513 Teltow, Rheinstraße 7A, dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikoje, Kėdainių mieste esančioje automobilių aikštelėje, įsigijo automobilį „Audi Q5“, kurį už 3 444 Eur suremontavo. Nuvykus į VĮ „Regitra“ automobilį įregistruoti, paaiškėjo, kad automobilis buvo pavogtas Vokietijoje. Atsakovė buvo apdraudusi šį automobilį draudimu, todėl, atlyginusi automobilio savininkui padarytą žalą, tapo automobilio savininke. Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro 2017 m. vasario 24 d. nutarimu automobilį nutarta grąžinti atsakovės atstovui, šis nutarimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas. Šiuo metu automobilis yra saugomas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariate.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartimi ieškovo P. L. ieškinį atsakovei „Direct Line – Versicherung“ AG dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo atsisakė priimti ir ieškinį su priedais grąžino jį padavusiam asmeniui.
3. Lietuvos Respublika ir Vokietijos Federacinė Respublika yra Europos Sąjungos valstybės narės, todėl nagrinėjamu atveju nustatant teismingumą teismas taikė ne CPK VII dalies nuostatas, o Reglamentą Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas). Pagal Reglamento 1 straipsnį, bylos asmenims turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta. Šiuo atveju atsakovės buveinė yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl pagal bendrąją taisyklę byla teisminga Vokietijos teismams. Reglamento 9 straipsnio 1 dalies b papunkčio, numatančio galimą ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikciją, kai atsakovas yra draudikas, nagrinėjamu atveju teismas netaikė, kadangi, nors atsakovė ir yra draudimo kompanija, ieškinys jai reiškiamas ne kaip draudikui, o kaip daikto savininkui dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, ginčas kilęs ne iš draudimo teisinių santykių. Teismas sprendė, kad išimtinė jurisdikcija, numatyta Reglamento 22 straipsnyje, šiuo atveju negalima, kadangi ginčo dalykas nepatenka nė į vieną straipsnyje nurodytų ginčo sričių. Duomenų apie šalių susitarimą dėl teismingumo teismui nepateikta, todėl teismas, atsižvelgdamas šias aplinkybes, ieškovo ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu ieškovo P. L. atstovas advokatas R. M. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Apelianto teigimu, teismas šiuo atveju Reglamento Nr. 44/2001 negalėjo taikyti, nes jis nebegalioja. Vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 80 straipsniu, Reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 44/2001, taigi teismas priėmė nutartį remdamasis jau nebegaliojančia tarptautine sutartimi.
4.2. Apelianto nuomone, taikant tarptautinį teisės aktą, reglamentuojantį jurisdikciją, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma išimtinė jurisdikcija, kuri numatyta ir Reglamentą Nr. 44/2001 pakeitusiame Reglamente Nr. 1215/2012. Pažymi, kad, kai ieškinys pagal specialios jurisdikcijos normas reiškiamas ne atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismuose, ieškovas turi pareigą įrodyti, jog yra pagrindas nukrypti nuo Reglamento bendrojo teismingumo taisyklių. Ieškovo teisės gintinos remiantis daiktinės teisės normomis ir civilinės atsakomybės taikymo normomis. Ieškovo teisės buvo pažeistos Lietuvoje, turto pagerinimai, kurių kompensavimo ieškovas reikalauja, buvo atlikti Lietuvoje ir prievolė atlyginti tokias išlaidas už turto pagerinimus atsirado ir turi būti įvykdyta Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Apeliacine tvarka sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinių bylų teismingumą ir jurisdikciją, aiškinimo ir taikymo.
6. Ieškinio priėmimo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti, konstatavęs, jog ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą teismo nutartį, su joje priimtomis išvadomis nesutinka.
7. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 21 punktą).
8. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016 10 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
9. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas bylos teismingumo klausimą išsprendė vadovaudamasis Europos Sąjungos teisės aktu – 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentu Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia argumentu, kad teismas negalėjo taikyti Reglamento Nr. 44/2001, nes jis nebegalioja. Su tokia apelianto dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas sutinka.
10. Nuo 2015 m. sausio 10 d. įsigaliojo 2012 m. gruodžio 12 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) Nr. 1215/2012), kuriuo nauja redakcija išdėstytas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kitaip dar vadinamas Briuselis I reglamentu, kuris sudarė teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose Europos Sąjungoje pagrindą. Reglamento 1215/2012 66 straipsnyje nustatyta, kad šis reglamentas yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau. Nagrinėjamu atveju ieškinys yra paduotas teismui 2017 m. birželio 27 d., taigi į teismą kreiptasi, kaip tai suprantama pagal reglamento 1215/2012 32 straipsnio 1 dalies a punktą, po 2015 m. sausio 10 d. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos ne reglamento 44/2001, o reglamento 1215/2012 nuostatos.
11. Apelianto nuomone, tais atvejais, kai ieškinys pagal specialios jurisdikcijos normas reiškiamas ne atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismuose, ieškovas turi pareigą įrodyti, jog yra pagrindas nukrypti nuo Reglamento bendrojo teismingumo taisyklių. Apeliantas įsitikinęs, kad ieškovo teisės buvo pažeistos Lietuvoje, turto pagerinimai, kurių kompensavimo ieškovas reikalauja, buvo atlikti Lietuvoje ir prievolė atlyginti tokias išlaidas už turto pagerinimus atsirado ir turi būti įvykdyta Lietuvoje.
12. Pagal Reglamentą (ES) Nr. 1215/2012 (4, 5 straipsniai), be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurią asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę, gali būti taikomos ir alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą. Konkrečios specialiosios taisyklės, reglamentuojančios bylos teismingumą, identifikuojamos pagal byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, kurio kvalifikavimą lemia materialieji teisiniai santykiai, iš kurių kilo ginčas.
13. Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad pagal Reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Pagal Reglamento 5 straipsnio 3 punktą, byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto atsakovui, be jo gyvenamosios vietos teismo, gali būti iškelta ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme. Taigi vadovaujantis minėta nuostata jurisdikciją gali nulemti ne tik atsakovo gyvenamoji vieta, bet ir alternatyvusis kriterijus, o ginčo jurisdikcija tokiu atveju priklauso nuo ieškovo pasirinkimo (Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Krejci Lager & Umschlagbetrieb, C-469/12, 20 punktas). Ši specialiosios jurisdikcijos taisyklė taip pat pagrįsta ypač glaudaus ryšio tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, buvimu, taip pat tinkamu teisingumo vykdymu ir naudingu proceso organizavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartis Nr. 3K-3-462-611/2015). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad specialiosios jurisdikcijos taisykle siekiama skatinti atvejus, kad bylą nagrinėtų teismas, turintis tam tikrų praktinių privalumų, tokių kaip pirminės žinios, susijusios su bylos faktais, esantis arčiau aktualių įrodymų ir kt.
14. Nagrinėjamu atveju ieškinys atsakovei Vokietijos draudimo kompanija „Direct Line – Versicherung“ AG pareikštas kaip daikto savininkui dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Teismas sutinka su apelianto argumentais, kad ieškovo teisės buvo pažeistos Lietuvoje, turto pagerinimai, kurių kompensavimo ieškovas reikalauja, buvo atlikti Lietuvoje ir prievolė atlyginti tokias išlaidas už turto pagerinimus atsirado ir turi būti įvykdyta Lietuvoje. Taigi, šiuo atveju taikytinos Reglamente (ES) Nr. 1215/2012 (7 straipsnio 2 punktas, 8 straipsnio 1 punktas) įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės. Atskirai teismas vertina tai, kad atsakovė Vokietijos draudimo kompanija „Direct Line – Versicherung“ AG per tarpininkus įgaliojo UAB „Alfa Baltic“ atstovauti jai Lietuvoje procesuose dėl turto grąžinimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju, siekdamas naudingo proceso organizavimo, ieškovas turi pasirinkimo teisę ieškinį pateikti nacionaliniam (Lietuvos) teismu.
15. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, netinkamai taikė procesines teisės normas, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą dėl ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 337 straipsnio 1 dalis 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl ieškovo P. L. ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.