Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo A. S. ( toliau – ir Pareiškėjas) skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-10131-2025 administracinio nusižengimo byloje ROIK: 25267658034 (toliau – ir skundžiamas nutarimas) pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Pagrindiniai skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo argumentai ir išvados

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal ANK 641 straipsnį teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Pažymėtina, kad administracinės atsakomybės taikymas už bet kurį administracinį nusižengimą turi būti pagrįstas ne tik objektyviųjų nusižengimo sudėties požymių, bet ir kaltės nustatymu (ANK 2 straipsnio 3 dalis). Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Remiantis ANK 8 straipsnio 2 ir 3 dalimis, administracinis nusižengimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia); suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Remiantis ANK 9 straipsnio 2 ir 3 dalimis, administracinis nusižengimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (nepagrįstas pasitikėjimas); jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (nerūpestingumas).

Šioje byloje A. S. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį, 416 straipsnio 3 dalį.

ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą neturint teisės ją vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba transporto priemonės vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones, ir šio administracinio nusižengimo padarymas užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki keturių šimtų penkiasdešimt eurų. ANK 424 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų.

ANK 416 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nustatyto greičio viršijimas daugiau daugiau kaip dvidešimt, bet ne daugiau kaip trisdešimt kilometrų per valandą užtraukia baudą vairuotojams nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų.

Nagrinėjamu atveju, Pareiškėjas neginčija to, kad Nutarime nurodytomis aplinkybėmis padarė ANK 416 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, o taip pat sutinka su paskirta pinigine bauda.

KET 14 punktas be kita ko numato, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 2 straipsnio 93 punkte nurodyta, kad vairuotojo pažymėjimas – teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (motorines transporto priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos. To paties įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. Pažymėtina, kad 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 m. Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo. Nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas privalo per šešis mėnesius nuo Lietuvos Respublikos pilietybės ar leidimo nuolat gyventi suteikimo pasikeisti užsienyje (ne ES ar EFTA šalyse) išduotą vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą.

Vairuotojo pažymėjimų išdavimo tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklės, kurių 40 punkte nustatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje (toliau – ir trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą. Vairavimo egzamino laikyti nereikalaujama, jei visos, keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos, motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat, jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais. Trečiojoje šalyje išduotas nacionalinis vairuotojo pažymėjimas keičiamas, jei yra atiduodamas VĮ „Regitra“ nepasibaigus jo galiojimo terminui. Jei galiojimo terminas pasibaigė vairuotojo pažymėjimo savininkui gyvenant Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas gali būti keičiamas, jei yra atiduodamas VĮ „Regitra“ per vienerius metus nuo pareiškėjo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką dienos.

Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2.4 punkte nurodyta, kad nuolatinė gyvenamoji vieta – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį).

Nuolatinės gyvenamosios vietos nuostatos analogiškai reglamentuojamos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1, 2 dalyse. Jose nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta; fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

Iš išdėstyto teisinio reguliavimo išplaukia, kad Lietuvos Respublika nepripažįsta užsieniečių turimų trečiųjų šalių išduotų vairuotojo pažymėjimų, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus; po šio termino asmuo (užsienietis), turintis trečiosios šalies išduotą pažymėjimą ir vairuojantis transporto priemonę bei ketinantis ir toliau vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo šį pažymėjimą pasikeisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Pažymėtina, kad Pareiškėjas yra Uzbekistano pilietis, Lietuvoje gyvena nuo 2016 m. vasario 18 d., o nuo 2022 m. vasario 3 d. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje,

todėl jo atžvilgiu taikytinas aukščiau paminėtas reglamentavimas, įpareigojantis jį pasikeisti Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimą į lietuvišką, norint teisėtai vairuoti transporto priemones Lietuvoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pat pobūdžio byloje yra pasisakęs, kad trečiosios šalies pažymėjimo keitimas į išduotą Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą nėra paprasta administracinė dokumentų keitimo procedūra, o reiškia realų asmens (užsieniečio) teorinių žinių, praktinių transporto priemonės vairavimo įgūdžių ir gebėjimų, reikalingų vairuojant motorinę transporto priemonę Lietuvos Respublikoje, patikrinimą (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 89 dalyje nustatyta, kad vairavimo egzaminas – nustatyta tvarka atliekamas teisę vairuoti tam tikros kategorijos transporto priemonę įgyti norinčio asmens eismo dalyviams reikalingų teorinių žinių, praktinių transporto priemonės vairavimo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimas). Dėl to darytina išvada, kad Lietuvos Respublikoje motorinę transporto priemonę vairuojantis asmuo (užsienietis), turintis trečiosios šalies išduotą vairuotojo pažymėjimą, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus, vairuoja neturėdamas teisės vairuoti motorines transporto priemones ANK 424 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje 2AT-26-697/2024).

Minėtomis teisės normomis asmuo nėra įpareigojamas atlikti patį pažymėjimo pakeitimo veiksmą, jis gali to nedaryti, tačiau to nepadaręs jis negali vairuoti automobilio Lietuvoje, nes negali kitos valstybės išduotu vairuotojo pažymėjimu juridiškai pagrįsti savo teisės vairuoti transporto priemones. Kitaip tariant, jis Lietuvoje nebus laikomas teisę vairuoti transporto priemones turinčiu asmeniu ir vairavimas disponuojant tokiu dokumentu jo atžvilgiu užtrauks teisinę atsakomybę (Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-185-1020/2017).

Pagrindinis, šioje byloje, keliamas klausimas – paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas, nes Pareiškėjas mano, kad tokia sankcija šiuo konkrečiu atveju yra perteklinė, neproporcinga ir neužtikrina teisingumo principų.

Asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, nustatoma ne ilgesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė (ANK 34 straipsnio 3 dalis).

Individualizuodamas skiriamas nuobaudas teismas turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis nusižengimas. Tais atvejais, kai padaryto pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tie patys principai taikytini ir skiriant administracinio poveikio priemones.

Pagal ANK 34 straipsnio 6 dalį, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Pabrėžtina, jog veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. gali būti pagrindu skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatyta nuobaudą. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-29-2013, Nr. 2AT-41-2014).

Skiriant administracinio poveikio priemonę, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus, gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant nusižengimo pobūdį, jo įvykdymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-2-693/2018, Nr. 2AT-12-719/2018).

Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, administracinio nusižengimo byloje nustatytas faktines aplinkybes bei administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skunde nurodytus argumentus ir teisme duotus paaiškinimus pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas Pareiškėjui taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Teismo vertinimu, net ir minimalaus termino administracinio poveikio priemonės Pareiškėjui skyrimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, nebūtų proporcingas padaryto nusižengimo ir pažeidėjo asmenybės pavojingumui.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad Pareiškėjas neturėjo tikslo pažeisti eismo saugumo reikalavimus, sąžiningai klydo, nes nebuvo susipažinęs su teisės aktais, reglamentuojančiais užsienyje išduotų vairuotojo pažymėjimų galiojimą Lietuvos Respublikoje. Nors teisės aktų reikalavimų nežinojimas ir neatleidžia asmens nuo atsakomybės, tačiau šiuo atveju, teismo manymu, svarbi aplinkybė yra ta, kad Pareiškėjas po padaryto administracinio pažeidimo iš karto ėmėsi skubių veiksmų, tai yra išklausė pirmos pagalbos kursus ir gavo tai patvirtinantį pažymėjimą, kaip nurodė skunde, užsiregistravo teorijos ir praktikos egzaminų laikymui Regitroje. Tai rodo, kad Pareiškėjas ne tik suprato padaryto pažeidimo esmę, gailėjosi bei padarė skubias išvadas, bet visa tai įrodo ir mažesnį Pareiškėjo asmenybės pavojingumą.

Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad pastarasis kelis kartus baustas už nešiurkščių KET pažeidimų padarymą, tačiau nebaustas už šiurkščius pažeidimus, jam niekada nebuvo taikyta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, taip pat jis niekada nėra baustas už tokio pobūdžio nusižengimus, t. y. už vairavimą neturint tam teisės. Aptartos aplinkybės rodo, kad Pareiškėjas apibūdinamas kaip asmuo, besilaikantis visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių, o jo padarytas administracinis nusižengimas yra padarytas išimtinai dėl teisės aktų nežinojimo, suklydimo įtakoje, o ne dėl piktybiško nusiteikimo ignoruoti visuomenėje priimtas elgesio taisykles. Taip pat nebuvo nustatyta, jog Pareiškėjas, darydamas nusižengimą, nustatytą ANK 424 straipsnio 3 dalyje, kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams ar sukėlė pavojingų padarinių.

Atsižvelgdamas į pirmiau aptartus duomenis, teismas sprendžia, kad skundžiamu nutarimu pareiškėjui paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams, šiuo konkrečiu atveju laikytina pernelyg griežta, prieštaraujančia teisingumo, protingumo principams ir yra neproporcinga įvykdyto administracinio nusižengimo ir pareiškėjo asmenybės pavojingumui. Minėta, kad įstatymas negali būti taikomas formaliai, o kiekviena asmeniui skirtina nuobauda ir poveikio priemonė turi būti tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į konkretaus administracinio nusižengimo padarymo faktines aplinkybes, jo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kt. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad ANK 22 straipsnyje nustatyti administracinės nuobaudos tikslai, įvertinus pirmiau aptartų duomenų visumą, pareiškėjo atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam pagal ANK 416 straipsnio 3 dalį ir ANK 424 straipsnio 3 dalį galutinę administracinę nuobaudą 300 Eur baudą, ir pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 (trims) mėnesiams. Teismo vertinimu, įvykdęs šias jam skirtinas teisingas ir įvykdytiems administraciniams nusižengimams proporcingas nuobaudas bei administracinio poveikio priemonę, pareiškėjas tinkamai įvertins jų pasekmes, padarys reikiamas išvadas dėl savo elgesio ir ateityje tokio pobūdžio nusižengimų nebekartos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 6 dalimi, 642 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 4, 6 dalimis,

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-10131-2025 administracinio nusižengimo byloje ROIK: 252676580344.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 6 dalimi, paskirti A. S. už Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso 424 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymą administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 (trims) mėnesiams.

Kitą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-10131-2025 administracinio nusižengimo byloje ROIK: 252676580344 dalį palikti nepakeistą.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.