- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-10
- Bylos Nr.
- e2A-2988-640/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15053-2024-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Pareiškėjas
- Jurgitos A
- Suinteresuotas asmuo
- G. P.
- Išvadą teikia
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
Įžanginė dalis
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų Jurgitos A. P. ir S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų Jurgitos A. P. ir S. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamą senatį fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo G. P., išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Pareiškėjos Jurgita A. P. ir S. P. kreipėsi į teismą, prašydamos patvirtinti faktą, kad pareiškėjos įgijo nuosavybės teises į ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.
Pareiškėjos nurodė, kad jos bei suinteresuotas asmuo G. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 613 m² ploto žemės sklypą bei gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Pagal registro duomenis, bendrosios dalinės nuosavybės teise buvo / yra valdomi ir kiemo statiniai, registruoti unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2528-1158/2024 (toliau – ir Civilinė byla Nr. 1), pagal pareiškėjų (ieškovių) ieškinį G. P. (atsakovui) dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu (gyvenamuoju namu ir žemės sklypu) tvarkos nustatymo ir J. A. P. asmeninės nuosavybės teisių į pavėsinę ((duomenys neskelbtini)), registruotos su kitais kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo bei G. P. priešieškinį pareiškėjoms dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu (gyvenamuoju namu ir žemės sklypu) tvarkos nustatymo. Pareiškėjų 2022 m. rugsėjį Civilinėje byloje Nr. 1 pateiktame patikslintame ieškinyje reikalavimas dėl J. A. P. asmeninės nuosavybės teisių į pavėsinę ((duomenys neskelbtini)) pripažinimo, buvo parengtas pagal tuo metu viešajame registre įregistruotus kiemo statinių kadastro duomenis bei kitus nuosavybės teises į kiemo statinius, gyvenamąjį namą patvirtinančius rašytinius įrodymus. Civilinės bylos Nr. 1 nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad Nekilnojamo turto registre (NTR) registruoti žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kiemo statinių kadastro duomenys neatitinka faktinės situacijos, Civilinė byla Nr. 1 sustabdyta iki bendraturčiai išspręs nekilnojamo turto objektų, dėl kurių naudojimosi tvarkos pareikšti reikalavimai, kadastro duomenų atnaujinimo klausimą bei jie bus įregistruoti NTR. 2023 m. gruodžio 19 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3102-752/2023 (toliau – Civilinė byla Nr. 2) patvirtinta pareiškėjų ir G. P. taikos sutartis, kuria šalys susitarė patvirtinti pareiškėjų užsakymu uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Geoera“ matininko D. V. parengtas nekilnojamo turto (žemės sklypo, gyvenamojo namo bei kiemo statinių) kadastrines bylas: taikos sutarties 2 punktu šalys patvirtino, kad UAB „Geoera“ matininko D. V. atlikti bei kadastrinėse bylose užfiksuoti nekilnojamo turto objektų kadastro duomenys atitinka faktinius duomenis; taikos sutarties 3 punkte patvirtino, kad taikos sutartimi išsprendžiamas tik atnaujintų nekilnojamo turto kadastro duomenų nustatymo bei įregistravimo NTR klausimas, o tarp šalių kylantis ginčas dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo į atskirus nekilnojamo turto objektus yra ir bus sprendžiamas Civilinėje byloje Nr. 1. Įsiteisėjus šiai nutarčiai buvo atnaujintas Civilinės bylos Nr. 1 nagrinėjimas įpareigojant proceso šalis pateikti teismui patikslintus procesinius dokumentus suformuojant galutinius reikalavimus pagal atnaujintus nekilnojamo turto kadastro duomenis. Nors 2024 m. rugsėjo 17 d. parengtos nekilnojamo turto objektų kadastrinės bylos buvo suderintos su valstybės įmone Registrų centru (toliau – Registrų centras), tačiau neįregistruotos Registrų centre. Viena esminių priežasčių, dėl kurių šalys negali įregistruoti atnaujintų nekilnojamo turto objektų kadastro duomenų yra ta, kad Registrų centrui kartu su prašymu įregistruoti nekilnojamo turto objektų kadastro bylas turi būti pateikti nuosavybės teises ir (ar) nuosavybės dalis naujai suformuotiems statiniams, t. y. iš nekilnojamo turto objekto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kilusiems statiniams – tvorai, kanalizacijos šuliniui ir pagalbinio ūkio pastatui (ūkinio pastato), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantys dokumentai. Esant bendraturčių sutarimui – tokiu dokumentu galėtų būti laisva forma surašytas bendraturčių susitarimas, jame numatant kokiomis dalimis statiniai turėtų būti registruojami. Nesant bendraturčių sutarimo, nuosavybės teisių įregistravimo pagrindu gali būti bet kokie kiti nuosavybės įgijimo pagrindai. Kadangi pagal patikslintus kadastro duomenis pagalbinio ūkio pastatas (ūkinis pastatas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viena vertus yra kilęs iš pavėsinės ((duomenys neskelbtini)) registruotos kartu su kitais kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kurios yra pareikštas atskiras reikalavimas Civilinėje byloje Nr. 1 dėl pripažinimo asmenine nuosavybe, kita vertus tai yra naujas statinys, kilęs iš pavėsinės, bet rekonstrukcijos būdu suformuotas kaip naujas statinys (nuo 2002 m.), turintis atskirą unikalų numerį, ilgus metus sąžiningai valdomas ir naudojamas tik pareiškėjų, t. y. naujai parengtų kadastrinių bylų pagrindu pavėsinė ((duomenys neskelbtini)), kaip viena iš kiemo statinių, išregistruojama ir vietoj jos naujai įregistruojamas ūkinis pastatas. Ūkinio pastato įregistravimui Registrų centrui reikalingi dokumentai, patvirtinantys ūkinio pastato savininkų nuosavybės teises į jį.
Pareiškėjos paaiškino, kad pavėsinė ((duomenys neskelbtini), kaip pirminis statinys (kurio duomenys nurodyti Registrų centre), nėra išlikęs ir toliau turi būti sprendžiamas būtent ūkinio pastato, o ne pavėsinės ((duomenys neskelbtini)) nuosavybės klausimas. Civilinėje byloje Nr. 1 pareikštas J. A. P. reikalavimas dėl jos asmeninės nuosavybės teisių į pavėsinę ((duomenys neskelbtini)), registruotos su kitais kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo, netrukdo nagrinėti pareiškimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamo turto objektą nustatymo pagal įgyjamąją senatį, nes reikalavimai Civilinėje byloje Nr. 1 reiškiami dėl nuosavybės teisių į pavėsinę (duomenys neskelbtini)), o šiuo pareiškimu – dėl nuosavybės teisių į ūkinį pastatą pripažinimo. Ūkinis pastatas, kilęs iš pavėsinės ((duomenys neskelbtini), ankstesniuose dokumentuose nurodoma kaip (duomenys neskelbtini)), naujai parengtame statinių išdėstymo plane žymimas (duomenys neskelbtini), rekonstruotas 2002 m. Nors ūkinio pastato kadastro duomenys fiksuoti tik 2023 m., tačiau tie patys kadastro duomenys patvirtina, kad ūkinis pastatas yra toks nuo 2002 m., t. y. nuo jo rekonstrukcijos momento. Pareiškėjos nėra ir nebuvo įgijusios nuosavybės teisių į ūkinį pastatą. Ūkinis pastatas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, taip pat nėra registruotos ir G. P. nuosavybės teisės į ūkinį pastatą. Pareiškėjos naudojimo ir valdymo teises į ūkinį pastatą įgijo sąžiningai ir nuo 2002 m. iki kreipimosi į teismą dienos ūkinį pastatą valdo sąžiningai, pagrįstai įsitikinusios, kad niekas neturi daugiau teisių į ūkinį pastatą nei pareiškėjos. Pavėsinė ((duomenys neskelbtini)) visą laiką buvo sąžiningai, atvirai ir teisėtai valdoma S. P. tėvų ir J. A. P. senelių J. M. bei P. M. nuo 1975 m. (pavėsinės statybos metų). Kiti gyvenamojo namo ir žemės sklypo bendraturčiai (nuosavybės teises į gyvenamąjį namą įgiję per sandorius) nuosavybės teisių į pavėsinę niekada nebuvo įgiję. 2001 m. Nekilnojamo turto kadastro byloje nurodyta, kad pavėsinės statybos metai – 1975 m. Leidimas statyti pavėsinę gautas 1975 m. gegužę. 1964 m. kovo 23 d. sutartimi G. P. giminaitis A. P. įgijo ½ gyvenamojo namo su kiemo statiniais, tačiau 1964 m. pirkimo pardavimo–sutarties sudarymo metu pavėsinė dar nebuvo pastatyta, todėl šia sutartimi J. M., perleisdamas gyvenamojo namo ir dalies kiemo statinių / įrengimų nuosavybės teises, G. P. giminaičiui A. P. negalėjo perleisti ir neperleido A. P. nuosavybės teisių į pavėsinę, nes jos dar nebuvo. Tas pats pasakytina ir apie 1975 m. gegužės 16 d. tarp J. M. ir J. K. bei G. E. K.-K. sudarytą ¼ gyvenamojo namo su kiemo statiniais pirkimo–pardavimo sutartį. Šios sutarties pasirašymo metu pavėsinė nebuvo pastatyta, kadangi leidimas ją statyti gautas tik 1975 m. gegužę. 1975 m. pirkimo–pardavimo sutartimi J. K. ir G. E. K.-K. neįgiję nuosavybės teisių į pavėsinę, tokių nuosavybės teisių negalėjo perleisti A. P. 1993 m. gruodžio 23 d. sutartimi perleidžiant nuosavybės teises į 1/8 gyvenamojo namo dalį su kiemo statiniais. G. P. nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir dalį kiemo statinių įgijo 1997 m. spalio 16 d. ir 2014 m. birželio 26 d. dovanojimo sutartimis. 1997 m. sandoriu nuosavybės teisės į pavėsinę negalėjo būti perleistos, nes ji priklausė P. M., o 2014 m. nors ir formaliai sutartyje nurodoma, kad perleidžiami kiemo statiniai, bet faktiškai pavėsinės tuo metu jau nebuvo, nes pavėsinė 2002 m. rekonstruota į ūkinį pastatą. G. P. nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir kiemo statinius patvirtina dovanojimo sandoriai, sudaryti su giminaičiais, todėl bet kuriais kitais vėliau nei 1975 m. sudarytais sandoriais nė vienas tuometinis gyvenamojo namo bendrasavininkas negalėjo perleisti nuosavybės teisių į pavėsinę, nes jų pats nebuvo įgijęs pagal anksčiau sudarytus sandorius. Pavėsinė buvo statoma be projekto ir (ar) statybą leidžiančio dokumento prie J. M. priklausančio garažo ir J. M. tarp bendraturčių pasirašytų naudojimosi žemės sklypu tvarkų priskirtoje žemės sklypo dalyje. Pavėsinė statyta J. M. lėšomis ir J. M. šeimos poreikiams, kitiems bendrasavininkams neprisidedant. Pagal 1975 m. galiojusią tvarką kiemo statiniams nebuvo nustatomos bendraturčių nuosavybės dalys, kiemo statiniai buvo registruojami kaip žemės sklypo objektai. Tarp gyvenamojo namo bendraturčių nebuvo sudaryta sutartis ir (ar) susitarimas, kurioje būtų nustatytos kitų bendraturčių nuosavybės teisės dalys į pavėsinę, taip pat nėra duomenų, kad kiti gyvenamojo namo bendraturčiai būtų pareiškę pretenzijas dėl nuosavybės teisių į pavėsinę, išreikalavimo iš neteisėto valdymo, naudojimo ir pan. Pavėsinė nuo jos statybos pradžios buvo valdoma J. M. ir P. M., po J. M. mirties – P. M.. Iš karto po J. M. mirties (duomenys neskelbtini), P. M. savo vardu kreipėsi į Kauno tarpmiestinį techninės inventorizacijos biuro viršininką su pareiškimu dėl žemės sklype esančios pavėsinės inventorizavimo ir faktinės registracijos atlikimo. P. M. 1988 m. rugpjūčio 25 d. sudarydama savo testamentą, išskyrė pavėsinę, kaip paveldimo turto objektą, nurodydama, kad po jos mirties pavėsinę paveldi J. A. P. kartu su garažu (prie kurio pastatyta pavėsinė). Tai, kad pavėsinė kartu su kitais kiemo statiniais buvo įregistruota kaip bendroji dalinė gyvenamojo namo bendraturčių nuosavybė nulėmė ne bendraturčių susitarimas ir (ar) sandoris, o teisinio reglamentavimo pokyčiai, ir dėl to atsirado teisinis netikrumas dėl nuosavybės, t. y. kadastro duomenys apie kiemo statinius, kaip pagrindinio pastato priklausinius, pradėti rinkti ir registruoti apie 2001 m., kai pradėjo galioti nekilnojamo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), reglamentuojantis pagrindinio pastato priklausinių teisinį režimą, kurio 4.14 ir 4.19 straipsniuose numatyta, jog antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas jei šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip.
Pareiškėjos nurodė, kad žemės sklype unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. kartu su pavėsine, buvo įregistruoti šie inžineriniai kiemo statiniai: tvora, cokolis, kiemo aikštelė, kanalizacijos šulinys, šulinys, stoginė (duomenys neskelbtini)), pavėsinė ((duomenys neskelbtini)), terasa, stoginė ((duomenys neskelbtini)), atraminė sienutė. Visi šie kiemo statiniai buvo įregistruoti kaip gyvenamojo namo priklausiniai, kadastro duomenų nustatymo data – 2001 m. kovo 28 d. P. M. mirė (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo teisės liudijimas pareiškėjoms išduotas (duomenys neskelbtini). Pavėsinės teisinį režimą – priskyrimą antraeiliams daiktams ir registravimą bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal bendraturčiams priklausančias gyvenamojo namo dalis, nulėmė ne bendraturčių valia, o teisinis reglamentavimas, t. y. pavėsinė, kuri buvo P. M. nuosavybė, kurią ji valdė sąžiningai, atvirai ir teisėtai, jau po jos mirties, bet dar neišdavus paveldėjimo teisės liudijimo įpėdiniams, buvo įregistruota kaip bendroji dalinė gyvenamojo namo bendraturčių nuosavybė pagal 2001 m. kovo 28 d. surinktus kadastro duomenis. Būtent dėl to, kad pavėsinė buvo įregistruota kaip bendroji dalinė nuosavybė, J. A. P. po P. M. mirties, nors ir priėmė palikimą, bet negalėjo įgyvendinti palikimo priėmimo teisių į pavėsinę. Nuosavybės teisių į pavėsinę negalėjo įregistruoti ir dėl to, kad atlikus 2002 m. pavėsinės rekonstrukciją, statinio kaip pavėsinės neliko ir atsirado naujas statinys – ūkinis pastatas, kuris pagal testamentą nepaveldimas. Dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo J. A. P. pagal testamentą negalėjo paveldėti pavėsinės (testamente nurodoma, kad paliekama visa pavėsinė kaip asmeninis turtas, o NTR pavėsinė registruota kaip bendroji dalinė gyvenamojo namo bendraturčių nuosavybė). Nepaisant to, pareiškėjoms priėmus P. M. palikimą, pavėsinė kartu su kitais kiemo statiniais paveldėta pagal įstatymą nustatant nuosavybės dalis pagal gyvenamojo namo dalis. Pavėsinė nors ir buvo registruota kaip bendroji dalinė nuosavybė, bet po (duomenys neskelbtini) P. M. mirties (dar neįregistravus pavėsinės kaip gyvenamojo namo priklausinio) pareiškėjų ji buvo sąžiningai bei teisėtai užvaldyta (kaip paveldimas turtas po P. M. mirties), o 2002 m. pareiškėjų lėšomis bei darbu atlikus rekonstrukciją ji tapo nauju statiniu – ūkiniu pastatu, kuris nepertraukiamai pareiškėjų buvo valdomas, naudojamas nuo 2002 m. iki šiol. Nors ūkinio pastato kadastro duomenys nebuvo atnaujinti ir įregistruoti, bet faktas apie pavėsinės rekonstrukciją į ūkinį pastatą buvo žinomas ir G. P.. Nekyla ginčas, kad ūkinis pastatas yra naujas statinys kilęs iš pavėsinės, kuris atsirado 2002 m. Pareiškėjų lėšomis ir darbu pavėsinė rekonstruota į ūkinį pastatą, pareiškėjų lėšomis ji prižiūrima, remontuojama. Ūkinis pastatas stovi pareiškėjų naudojamoje žemės sklypo dalyje. Nei G. P., nei ankstesni savininkai, iš kurių jis yra įgijęs nuosavybės teises į gyvenamąją namą, nebuvo pareiškę pretenzijų pavėsinės / ūkinio pastato naudotojams / valdytojams. Laikoma, kad pareiškėjos ūkiniu pastatu naudojasi teisėtai, kol neįrodyta priešingai.
Suinteresuotas asmuo G. P. prašė pareiškimą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad nesvarbu kaip pareiškėjos traktuotų statinį, kurio nuosavybę bando nustatyti įgyjamosios senaties institutu – ar tai būtų ūkinis pastatas, ar pavėsinė, nuosavybės teisės į šį daiktą įregistruotos NTR. Pavėsinė šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. pareiškėjoms priklauso po 1/8 dalį šio statinio, o G. P. – ¾ dalys. Įgyjamosios senaties nustatymo sąlyga, pagal kurią daiktas, į kurį nuosavybę prašoma pripažinti, turi būti neįregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu, neįgyvendinta. Pareiškėjos save laiko šio turto savininkėmis, o ne valdytojomis. Civilinėje byloje Nr. 1 pareiškėjos 2022 m. sausio 27 d. patikslintu ieškiniu kelia reikalavimą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės pavėsinę, pripažįstant, kad pavėsinę nuosavybės teise valdo, naudoja ir jomis disponuoja pareiškėjos, G. P., nepriteisiant kompensacijos už pareiškėjoms atitenkančią pavėsinės dalį. Patikslintame ieškinyje pareiškėjos nurodė, jog pagal 1988 m. rugpjūčio 25 d. P. M. testamentą J. A. P. palikta ½ dalis gyvenamojo namo, garažo ir pavėsinės, todėl pavėsinė yra jos asmeninė nuosavybė. Tarp šalių ir kilo ginčas dėl to, jog pareiškėjos klaidina teismą ir savaip interpretuoja šį rašytinį įrodymą, nors iš P. M. testamento turinio matyti, jog pagal testamento „a“ punktą testatorė palieka ½ dalį jai priklausančios gyvenamojo namo dalies, garažo ir pavėsinės, pagal „b“ punktą ji palieka ¼ dalį jai priklausančios gyvenamojo namo dalies, o pagal testamento „c“ punktą ji palieka ¼ dalį jai priklausančios gyvenamojo namo dalies. Taigi sudėjus ½ dalį pagal „a“ punktą, ¼ dalį pagal „b“ punktą ir ¼ dalį akivaizdu, jog ieškovė išdalino visą jai priklausančią turto dalį trims asmenims. Savo testamentu palikėja aiškiai dalina „jai priklausančias dalis“, o ne visą turtą, kadangi palikėja nebuvo vienintelė turto savininkė, todėl viso turto ji dalinti negalėjo. Tai atspindi ir (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, pagal kurį J. A. P. paveldėjo 1/8 dalis gyvenamojo namo su 1/8 dalimi kiemo statinių (pavėsinės ir stoginės). Būtent tokios pareiškėjoms priklausančios dalys ir buvo įregistruotos NTR, kurio duomenys nėra nuginčyti. Pareiškėjos save laiko statinio (pavėsinės/ūkinio pastato) teisėtomis savininkėmis, o ne valdytojomis, kurios siekia sąžiningu būdu įgyti šį statinį, o tai prieštarauja įgyjamosios senaties sąlygoms. Nesvarbu ar pareiškėjos pavėsinę ir ūkinį pastatą laiko tuo pačiu statiniu, ar bando teigti, kad ūkinis pastatas yra kilęs iš pavėsinės, bet nėra pavėsinė, tai nekeičia fakto, kad G. P. asmeninės nuosavybės teise dovanojimo sutarčių pagrindu priklauso ¾ dalys šio statinio. Pareiškėjos neginčija dovanojimo sutarčių, todėl NTR duomenys laikytini teisingais. Kadangi pavėsinės ¾ dalys priklauso G. P., o pareiškėjoms tik po 1/8 dalį, ūkinis pastatas turėtų būti įregistruojamas tokiomis pačiomis dalimis, tačiau pareiškėjos su tuo nesutinka, nes mano, kad joms priklauso visa pavėsinė/ūkinis pastatas, o G. P. nesutinka atsisakyti jam priklausančių ¾ dalių nuosavybės teisių. G. P. pavėsine nesinaudoja dėl itin konfliktiškų šalių santykių ir tai nesudaro pagrindo atimti iš jo nuosavybę. Civilinė byla Nr. 1 negali būti nagrinėjama, nes nėra įregistruoti naujai atlikti ginčo turto kadastriniai matavimai, o šių matavimų pareiškėjos neįregistruoja manydamos, jog tokiu būdu pripažins G. P. ¾ dalis nuosavybės teisių į pavėsinę/ūkinį pastatą. Kadangi šalys atsidūrė tokioje aklavietėje, pareiškėjos sugalvojo naują teisinį pagrindą – kreiptis į teismą dėl pavėsinės/ūkinio pastato nuosavybės teisių nustatymo pagal įgyjamąją senatį, siekdamos apeiti kitus šalių ginčus.
Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-7263-584/2025 pareiškimas buvo atmestas. Teismas nustatė, kad suinteresuotajam asmeniui G. P. asmeninės nuosavybės teise priklauso ¾ dalys inžinerinių statinių, tarp jų pavėsinės ir stoginės. Pareiškėjos neginčijo G. P. nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, todėl Registrų centro duomenys laikyti teisingais. Dėl to antroji įgyjamosios senaties nustatymo sąlyga pagal kurią daiktas į kurį nuosavybę prašoma pripažinti turi būti neįregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu buvo neįgyvendinta. Taip pat teismas sprendė, kad dėl šio ginčo dalyko yra tapatus reikalavimas teisme (civilinėje byloje Nr. e2-1471-1052/2025), kita vertus, o tai parodė, kad pareiškėjos nėra apsisprendusios, kokiu pagrindu įgijo nuosavybę į pavėsinę. Kas taip pat neleidžia spręsti, jog pareiškėjos valdo daiktą įgyjamosios nuosavybės teise 10 metų.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-95-967/2026 Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 16 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės; bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš naujo svarbu nustatyti, kokia ūkinio pastato kilmė, valdymo laikotarpis, asmenys naudojęsi ir valdę ūkinį pastatą, pastato galima priklausomybė; jei nustačius bylai reikšmingas aplinkybes paaiškėtų, kad pareiškimas turėtų būti tenkinamas, pareiškėjos galėtų įgyvendinti savo teisę į nuosavybę; jei teismas nustatytų, kad pareiškime nurodomos aplinkybės neatitinka įgyjamosios senaties sąlygų visumos, ūkinis pastatas liktų daline pareiškėjų ir G. P. nuosavybe; svarbu išanalizuoti bendraturčių santykius bei nusistovėjusią naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarką, stoginės, pavėsinės ir ūkinio pastato valdymo bei naudojimosi istoriją, nustatyti kokiu ir būdu ir kieno lėšomis stoginė ir pavėsinė rekonstruota į ūkinį pastatą ir pan.
Suinteresuotas asmuo G. P. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pavėsinė yra bendrosios nuosavybės objektas. Pareiškėjos nuosavybės teise jau valdo dalį šio objekto. Įgyjamoji senatis taikoma su sąlyga, kad asmuo neturi nuosavybės teisių. Bendraturtis negali tapti kito bendraturčio dalies savininku pagal įgyjamąją senatį, jei jis jau valdo tą daiktą bendrosios nuosavybės pagrindais. Turi būti taikomi bendrosios nuosavybės valdymo arba atidalijimo institutai, o ne įgyjamoji senatis. Pareiškėjos siekia ne įgyti naują daiktą, o panaikinti G. P. nuosavybės teises į jo turimas ¾ dalis pavėsinės. Jei asmuo yra bendraturtis, jis žino (arba privalo žinoti), kad kitas asmuo turi teises į tą patį daiktą. Tai paneigia sąžiningo valdytojo statusą. Įgyjamoji senatis nėra įrankis, skirtas vienam bendraturčiui vienašališkai „perimti“ kito bendraturčio dalį, ypač kai tas savininkas yra žinomas ir įregistruotas viešame registre. Kadangi rekonstrukcija atlikta be G. P. sutikimo ir be statybos leidimų, šie veiksmai neteisėti. Savavališkos statybos objektas negali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Jei pareiškėjos atliko neteisėtus veiksmus (nugriovė ar savavališkai rekonstravo bendrą turtą), jos negali prašyti teismo įteisinti šių neteisėtų veiksmų per įgyjamosios senaties institutą. Pareiškėjos nuosavybės teises į šio turto dalį jau yra įgijusios kitais būdais, todėl jos neatitinka asmens, kuris nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisių kriterijaus. Jų siekis pakeisti nuosavybės dalių santykį teigiant, kad jos vienos pavėsinę rekonstravo, yra ginčas dėl investicijų į bendrą turtą, o ne dėl įgyjamosios senaties. Neteisėta rekonstrukcija ar nauja statyba vietoje esamo objekto nepanaikina registre esančio nuosavybės įrašo. Nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. vyksta Civilinė byla Nr. 1, joje G. P. aktyviai gynė savo, kaip ¾ dalių savininko, interesus į visą nekilnojamąjį turtą, įskaitant pavėsinę. Savininko kreipimasis į teismą dėl turto dalių nustatymo ar valdymo teisių įgyvendinimo nutraukia įgyjamosios senaties terminą. 2014 m. birželio 26 d. G. P. dovanojimo sutartimi įsigijo papildomą dalį turto, taip padidindamas savo dalį iki ¾, šis sandoris viešai įregistruotas ir pareiškėjom žinomas. Taikos sutarties pasirašymas, kurioje pripažįstamos G. P. nuosavybės teisės, reiškia valdymo pabaigą ir termino nutraukimą. Net jei valdymas vyko iki 2023 m., šios sutarties pasirašymas teisiškai anuliuoja visą ankstesnį laikotarpį, nes pareiškėjos patvirtino, kad jos nėra vienintelės savininkės. G. P. aktyvumas (teisiniai procesai, sandoriai 2014 m., kadastriniai matavimai 2020 m., teisminis ginčas 2021 m., kadastriniai matavimai 2023 m.) įrodo, kad terminas buvo nuolat pertraukiamas G. P., kaip savininko, valios išraiškomis. Taikos sutartyje pareiškėjos sutiko su statinių kadastrinių duomenų įregistravimu, kur pavėsinė įvardinta kaip bendroji dalinė nuosavybė, o G. P., priklauso ¾ dalys. Kadangi nuo 2014 m. (paskutinio sandorio) iki 2021 m. (bylos pradžios) praėjo tik 7 metai, 10 metų terminas nebuvo pasiektas. Pareiškėjos bando į 10 metų terminą įtraukti laikotarpį, kai statinys buvo rekonstruojamas neteisėtai. Į įgyjamosios senaties terminą negali būti įskaitomas laikas, kurio metu valdymas buvo neteisėtas (vykdant savavališką statybą be bendraturčio sutikimo). Pareiškėjos užsakė nekilnojamojo turto vertinimą, kuriame įvertintas ginčo ūkinis pastatas (pavėsinė), nustatyta jo rinkos vertė. Tokie veiksmai būdingi situacijoms, kai turtas yra dalijamas, svarstomas jo perleidimas ar numatoma kompensacija bendraturčiui. Pareiškėjos siūlė G. P. išpirkti jo dalį, buvo skaičiuojama kompensacija, vertinama turto rinkos kaina.
Pareiškėjos pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad G. P. pozicija grindžiama ne realiai turėtų teisių gynimu, bet siekiu nepagrįstai išplėsti savo daiktinių teisių į ūkinį pastatą apimtį. Nors bylos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, tačiau tarp pareiškėjų ir G. P. kilus ginčui dėl ūkinio pastato valdymo ir nuosavybės teisių apimties, G. P., nesutinkančiam su pareiškimu, tenka pareiga pagrįsti savo atsikirtimus pateikiant jo atsikirtimus patvirtinančius arba pareiškėjų argumentus paneigiančius įrodymus. G. P. atsikirtimų pagrindą sudaro deklaratyvūs, naujais įrodymais nepagrįsti teiginiai. Įgyjamosios senaties objektas yra ne pavėsinė, bet ūkinis pastatas. G. P. pozicija grindžiami buvusios pavėsinės teisine registracija, jos kilme ir įrašu NTR, ignoruojant aplinkybes, susijusias su naujai suformuoto ūkinio pastato atsiradimu, jo savarankiškumu, ilgalaikiu faktiniu pareiškėjų valdymu ir naudojimu. Ginčo objekto sutapatinimas su pavėsine, po rekonstrukcijos nebeegzistuojančiu statiniu, iškreipia nagrinėjamos bylos dalyką. Registrų centras atlieka tik juridinių faktų išviešinimo funkciją ir nenustato registruotinų daiktinių teisių turinio ar jų apimties. Po 2002 m. rekonstrukcijos yra susiformavęs naujas savarankiškas nekilnojamojo turto vienetas, kurio teisinis režimas negali būti tapatinamas su buvusiais kiemo statiniais. Per daugiau nei 20 metų G. P. nesinaudojo statiniu; nepareiškė reikalavimo perduoti valdymą; nereikalavo kompensacijos už naudojimą; neprisidėjo prie ūkinio pastato išlaikymo; nereikalavo pašalinti tariamų pažeidimų; neinicijavo proceso dėl išreikalavimo. 2014 m. sutartimi perleidžiant nuosavybės teises į „kitus inžinerinius statinius“ nuosavybės teisės perleistos tik į išlikusius statinius, o nuosavybės teisės į pavėsinę ir stoginę perleistos formaliai pagal išviešintus, bet nepakeistus kadastro duomenis. Net ir esant išviešintam G. P. nuosavybės teisių į pavėsinę faktui, toks faktas yra klaidingas ir nėra pakankamas ne tik G. P. nuosavybės teisę į pavėsinę pagrįsti, bet ir nuosavybės teisei į ūkinį pastatą įrodyti. Dovanotojas nebuvo nei de jure nei de facto įgijęs nuosavybės ar valdymo teisės į pavėsinę ir į ūkinį pastatą, todėl tokių teisių negalėjo perleisti. G. P. nuosavybės teisių skirstymą į de jure ir de facto nulėmė teisinio reguliavimo pokyčiai, suformavę teisinio netikrumo ir neaiškumo situaciją. Dovanojimo sandorių neginčijimas nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjų argumentų. Pareiškimas dėl nuosavybės teisių nustatymo pagal įgyjamosios senaties sąlygas yra teisinis pagrindas, kuriuo gali būti ištaisytos visos nurodytos klaidos bei pašalinta teisinio netikrumo situacija. Civilinėje byloje Nr. 2 G. P. pateiktoje kadastrinių matavimų byloje ginčo objektas buvo identifikuotas kaip ūkinis pastatas, nurodant jo naują statybą, o statybos (atsiradimo) metai įvardyti 2002 m. Šis faktas patvirtina, kad G. P. ankstesniame procese ginčo statinį vertino kaip naujai sukurtą savarankišką nekilnojamojo turto objektą, kurio nesiejo su pavėsine.
Išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) išvadoje nurodė, kad 2024 m. liepos 8 d. užregistruota deklaracija apie statybos užbaigimą. Patikrinus duomenis Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ (toliau – „Infostatyba“) nustatyta, kad šia deklaracija be kitų darbų yra konstatuotas pagalbinio ūkio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)rekonstrukcijos užbaigimas. „Infostatyba“ esančioje kadastrinių matavimų bylos 1A formoje nurodyta, kad pagalbinio ūkio pastatas yra rekonstruotas perstatant (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Rekonstravimo pradžios ir pabaigos metai nurodyti 2002 m. Deklaracijoje nurodyti statytojai yra: G. P. ir pareiškėjos. Inspekcijos požiūriu ginčo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statyba yra užbaigta, statytojai yra aiškūs, tačiau ši informacija neišviešinta NTR. Kadangi rekonstrukcijos darbai atlikti prieš 24 metus, ūkinio pastato rekonstravimo teisėtumo klausimas nebus nagrinėjamas.
Bylos šalys teismo posėdžio metu palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytas pozicijas.
Liudytojas M. P. (S. P. sūnus) teismo posėdžio metu paaiškino, jog ūkinis pastatas buvo visada, pastatytas senelių. Jis visada ten buvo ir priklausė seneliams. Pretenzijų iš G. P. tėvų nebuvo. Pastato griovimo nebuvo, tai buvo rekonstrukcija – pakeisti langai, per stogą bėgo vanduo, nes šiferis buvo labai senas, todėl pakeista stogo danga. Koks jis buvo toks ir liko, pakeisti langai, stogo danga. Dabartinis pastatas atsirado rekonstruojant, griauta niekas nebuvo, namelio, langų ar kiti parametrai nepakito. Visus rekonstrukcijos darbus vykdė ir juos finansavo jo sesuo J. A. P.. Kiti bendraturčiai neprisidėjo prie pastato statybos, rekonstrukcijos ar priežiūros. Rekonstrukcija pradėta po močiutės mirties.
Liudytojas G. L. (S. P. sutuoktinis) teismo posėdžio metu paaiškino, jog ūkinis pastatas buvo remontuojamas. Visus darbus atliko J. A. P., kadangi ji architektė. Pastatas liko toks kaip anksčiau, formos nesikeitė. Pakeistas stogas, remontavo sienas, sudėjo langus. Pavėsinė nebuvo nugriauta. Nameliu visuomet naudojosi jų šeima.
Liudytojas R. B. teismo posėdžio metu paaiškino, jog ginčo pastatą prisimena labai seniai, kadangi toje gatvėje už kelių namų gyveno. Vizualiai pagal plotą jis toks pats ir dabar. Visus namelio remontus atliko J. A. P., kadangi ji dizainerė. Nei namelio plotis, nei aukštis ar plotas nesikeitė. Toks pats pastatas buvo ir yra dabar. Kad jis būtų nugriautas nematė, tai buvo remontas, vykdytas prieš 15 metų ar daugiau. Pastatu naudojosi pareiškėjų šeima.
Liudytojas J. G. teismo posėdžio metu paaiškino, jog pas S. P. nuolat lankosi. Ginčo pastate lankydavosi ir nėra matęs, kad G. P. atrakintų namelio duris. Namelį visuomet prižiūrėjo S. P. ir G. L.. Namelyje pakeistas stogas, tačiau pastatas koks buvo, toks ir liko. Remontuojant namelį matė, kad keičiamos lentos, tačiau pastatas liko toks pats. Pas S. P. svečiuose lankosi apie 30 metų, nematė, kad kas kitas nei pareiškėjos ar p G. L. naudotųsi nameliu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2026 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Taip pat priteisė suinteresuotam asmeniui G. P. lygiomis dalimis iš pareiškėjų Jurgitos A. P. S. P. 3 189 Eur bylinėjimosi išlaidas, po 1 594,50 Eur iš kiekvienos pareiškėjos.
Teismas nurodė, kad būtent pareiškėjoms, prašančioms pripažinti, jog jos įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčo statinį, teko procesinė našta įrodyti įgyjamosios senaties sąlygų egzistavimą. Vien aplinkybė, kad pareiškimas nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, nereiškia, kad su pareiškimu nesutinkantis asmuo turi procesinę naštą paneigti pareiškime dėl įgyjamosios senaties nurodytas aplinkybes, o jam to nepaneigus, pareiškimas būtų patenkintas. Pareiškimo netenkinimą tokiose bylose gal lemti ne tik su pareiškimu nesutinkančio asmens įrodytos aplinkybės, tačiau ir tai, jog pats pareiškėjas, siekiantis įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, neįrodė įgyjamosios senaties sąlygų. Taip pat prieš spręsdamas dėl ūkinio pastato įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygų egzistavimo, teismas pasisakė dėl ūkinio pastato kilmės (nauja statyba / rekonstrukcija / paprastasis remontas), kadangi ūkinio pastato atsiradimo aplinkybės reikšmingos sprendžiant dėl įgyjamosios senaties.
Teismas nustatė, kad ginčo sklype nuo 2001 m. kovo 28 d. registruoti gyvenamojo namo priklausiniai – kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (tvora, cokolis, kiemo aikštelė, kanalizacijos šulinys, šulinys, stoginė((duomenys neskelbtini)), pavėsinė ((duomenys neskelbtini)), terasa, stoginė ((duomenys neskelbtini)), atraminė sienutė). Šiems statiniams suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtame išraše nurodyta, kad po 1/8 šių statinių priklauso pareiškėjoms, o ¾ šių statinių yra G. P. nuosavybė. G. P. nuosavybės teisė į ¾ minėtų statinių įregistruotos 1997 m. spalio 16 d. ir 2014 m. birželio 26 d. dovanojimo sutarčių pagrindu. UAB „Geoera“ matininko D. V. parengtoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje nurodyta, kad pagalbinio ūkio paskirties ūkinis pastatas, pažymėtas (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstruotas iš (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad statybos pradžios metai – 1975 m., o rekonstrukcija pradėta ir baigta 2002 m., pamatai betoniniai. Iš nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos 1 lapo brėžinio nustatyta, kad pavėsinė ((duomenys neskelbtini)) ir stoginė ((duomenys neskelbtini)) pavaizduotos kaip vienas (tarpusavyje sujungtas) fizinis objektas (pažymėta geltona spalva). Minėtoje kadastro byloje pažymėta, kad pavėsinės pamatai betoniniai. 1994 m. žemės sklypo plane pavėsinė ((duomenys neskelbtini)) ir stoginė ((duomenys neskelbtini)) taip pat pavaizduotos kaip vienas (tarpusavyje sujungtas) statinys, kurį jungia bendra siena. Bendri šio statinio išmatavimai 4,26 m x 4,44 m (2,5 m + 1,94 m). 2024 m. liepos 6 d. deklaracijoje apie statinio, jo dalies statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą, kurią pasirašė pareiškėjos ir G. P. (deklaracijoje nurodyti statytojais), nurodyta, kad atliktas statinio – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstravimas; nugriautas statinys ar jos dalis – stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Registrų centras J. A. P. 2024 m. liepos 26 d. rašte nurodė, kad išnagrinėjus jos 2024 m. liepos 11 d. prašymą pakeisti registro duomenis, susijusius su į nekilnojamųjų daiktų – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotomis daiktinėmis teisėmis, išregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini) ir įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus kanalizacijos šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (suformuotus išskaidžius kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), bei kartu su prašymu pateiktus dokumentus (2023 m. gegužės 9 d. nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylas, 2024 m. liepos 8 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. ARCCR-20-240708-04888), nuspręsta prašymą atmesti, kadangi nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui išnagrinėjus J. A. P. 2024 m. liepos 10 ir 12 d. prašymus ir 2024 m. liepos 18 ir 23 d. priėmus sprendimus šiuos prašymus atmesti, minėtų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenys neįrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, o vadovaujantis NTR nuostatų 32 punktu, NTR daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti įregistruojamos tik tuo atveju, kai nekilnojamojo daikto kadastro duomenys pakeisti / įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą ir NTR įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, tačiau kartu su prašymu susitarimo, kuriame būtų nurodyta, kokiomis dalimis bus valdoma, naudojamasi ir disponuojama naujai suformuotais nekilnojamaisiais daiktais, registro tvarkytojui nepateikta.
Iš pateiktų ginčo pastato nuotraukų nustatyta, kad iki rekonstrukcijos, kuri, pagal byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, vyko 2002 m., ginčo pastatas (pavėsinė su stogine) turėjo medinėmis dailylentėmis dengtas sienas, šlaitinį stogą, langus. Iš rašytinių įrodymų, byloje dalyvaujančių asmenų ir liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad pavėsinės ir stoginės (ūkinio pastato) remonto darbai vyko 2002 m. Ginčo statinio remonto metu galiojusio STR 1.01.08:2002 8 punkte buvo nustatyta, kad naujo statinio statyba vykdoma sklype, kuriame yra ar nėra statinių. Šios statybos tikslai yra: pastatyti naują statinį; pristatyti prie esamo statinio antžeminį ar požeminį priestatą, neatsižvelgiant į tai, ar jis savo paskirtimi yra susijęs su esamu statiniu, ar ne. Priestato statyba priskiriama naujo statinio statybai, jei jo visų aukštų, taip pat rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų plotų suma didesnė kaip 10 proc. už tokiu pat būdu apskaičiuotą statinio, prie kurio jis pristatomas, plotų sumą; atstatyti buvusį (sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį. Teismas nustatė, kad pavėsinei ir stoginei atlikti darbai, būdingi statinio rekonstrukcijai. Šias aplinkybes, be kita ko, patvirtino šie pareiškėjų ir liudytojų paaiškinimai: 1) J. A. P. paaiškino, kad 2002 m. pastatas pradėtas rekonstruoti; ji dalyvavo rekonstrukcijos procese – užsakinėjo langus ir duris, reikėjo apšiltinti stogą, keisti grindis; rekonstrukcijos metu buvo tvirtinamas stogas, sudėti nauji langai ir durys, pakeistos grindys, reikėjo perdažyti, tačiau pavėsinės pamatai nebuvo keičiami; iki 2002 m. pavėsinė nebuvo mažesnė, niekas nesikeitė, jos dydis liko tas pats; viskas liko ant tų pačių pamatų; 2) liudytojas M. P. nurodė, kad pastato griovimo nebuvo, tai buvo rekonstrukcija – pakeisti langai, per stogą bėgo vanduo, nes šiferis buvo labai senas, todėl pakeista stogo danga; koks pastatas buvo toks ir liko, pakeisti langai, stogo danga; dabartinis pastatas atsirado rekonstruojant, griauta niekas nebuvo, namelio, langų ar kiti parametrai nepakito; padaryta taip, kad per stogą nebėgtų vanduo, o per siena nepūstų vėjas; 3) liudytojas G. L. paaiškino, jog ūkinis pastatas buvo remontuojamas; pastatas liko toks kaip anksčiau, formos nesikeitė; iš pradžių buvo pakeistas stogas, o vėliau remontavo sienas, sudėjo langus; pavėsinė nebuvo nugriauta; 4) liudytojas R. B. paaiškino, kad vizualiai pagal plotą pastatas toks pats ir dabar; nei namelio plotis, nei aukštis ar plotas nesikeitė; kad jis būtų nugriautas nematė, tai buvo remontas; pakeisti langai, stogas, nudažytas; 5) liudytojas J. G. nurodė, kad namelyje pakeistas stogas, tačiau pastatas koks buvo, toks ir liko; remontuojant namelį matė, kad keičiamos lentos, tačiau pastatas liko toks pats.
Nors pareiškime, rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdžiuose pareiškėjos bei jų atstovė laikėsi skirtingų pozicijų dėl ūkinio pastato atsiradimo būdo („atlikus 2002 m. pavėsinės rekonstrukciją, statinio kaip pavėsinės neliko ir atsirado naujas statinys – ūkinis pastatas“; „pavėsinė pareiškėjų iniciatyva, darbu ir lėšomis buvo rekonstruota ir tapo ūkiniu pastatu“; „ginčo objekto sutapatinimas su pavėsine, po rekonstrukcijos nebeegzistuojančiu statiniu, iškreipia nagrinėjamos bylos dalyką“; „pavėsinės kaip nekilnojamo daikto nebebuvo – pavėsinės ir stoginės po 2002 m. atliktos rekonstrukcijos nėra, vietoj jų atsiradęs ūkinis pastatas, kuris traktuojamas kaip atskiras, naujas statinys“; „pavėsinę ir stoginę bei kitus sunaikintus statinius“; ir pan.), t. y. nors pareiškėjos teigė, kad kadastrinių matavimuose matininko nurodytas ūkinis pastas yra naujas statinys, tačiau teismas tokius pareiškėjų teiginius atmetė. Teismas nustatė, kad pavėsinė turėjo betoninius pamatus, medines sienas, langus, šlaitinį stogą. Po rekonstrukcijos, kuri pradėta 2002 m., pastatas, kurį kadastriniuose matavimuose matininkas įvardino ūkiniu pastatu (buvusi pavėsinė ir stoginė), buvo pagerintas (pakeisti langai, durys, stogo danga, grindys, atnaujintas fasadas). Tačiau po pagerinimo egzistuojantis statinys yra toje pačioje vietoje, pavėsinė ir (ar) stoginė nebuvo nugriautos, matininko įvardintas ūkinis pastatas turi tuos pačius betoninius pamatus, todėl tai nebuvo nauja statyba, o pareiškėjų atlikti pagerinimai laikytini šiuo metu NTR įregistruotų statinių (pavėsinės ((duomenys neskelbtini)) ir stoginės ((duomenys neskelbtini))) rekonstrukcija. Atliktus darbus kaip pavėsinės ir stoginės rekonstrukciją į ūkinį pastatą įvardino ir matininkas, dėl kurio atliktų kadastrinių matavimo įregistravimo NTR susitarė šalys Civilinėje byloje Nr. 2 sudarydamos taikos sutartį. Todėl teismas sprendė, kad matininko nurodytas statinys – ūkinis pastatas, kurio įgijimo pagal įgyjamąją senatį siekia pareiškėjos, yra po rekonstrukcijos, sujungus pavėsinę ir stoginę, atsiradęs statinys. Todėl aplinkybė, kad matininkas šį ginčo statinį įvardino „ūkiniu pastatu“, kuris NTR dar nėra įregistruotas, nereiškia, jog tai yra naujas objektas. Kadangi pareiškėjos atliko pavėsinės ir stoginės rekonstrukciją, todėl naujas nuosavybės teisės objektas nebuvo sukurtas. Statinio rekonstrukcija savaime nelemia nuosavybės atsiradimo, pabaigos ar dalių perskirstymo.
Teismas atmetė pareiškėjų teiginius, kad pavėsinė, kaip pirminis statinys (kurio duomenys nurodyti Registrų centre), nėra išlikęs ir toliau turi būti sprendžiamas būtent ūkinio pastato, o ne pavėsinės nuosavybės klausimas. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali pasibaigti savininko valia (daiktą parduodant, dovanojant, iškeičiant ir pan.), turtui esant sunaikintam (sudegus, sugriuvus ir pan.), paimant visuomenės poreikiams, konfiskuojant, išieškant iš turto ar savininkui atsisakius nuosavybės teisės. Šiuo atveju neegzistuoja nė vienas iš nurodytų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą pasibaigimo pagrindų, todėl, kaip ir nurodė šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas, jei teismas nustatytų, kad pareiškime nurodomos aplinkybės neatitinka įgyjamosios senaties sąlygų visumos, ūkinis pastatas liktų daline pareiškėjų ir G. P. nuosavybe (nutarties 21 pastraipa). Aiškinimas, jog pareiškėjoms rekonstravus pavėsinę ir stoginę bei po rekonstrukcijos atsiradusio daikto pavadinimą matininkui nurodžius „ūkinis pastatas“, G. P. NTR įregistruotos nuosavybės teisės į pavėsinę ir stoginę nebeturi teisinės reikšmės ir ūkinis pastatas gali būti įgyjamosios senaties objektu, prieštarautų nuosavybės teisės neliečiamumo principui. Todėl teismas sprendė, kad nors šiuo metu NTR pavėsinės ir stoginės savininkais įregistruoti G. P. (¾ dalys) ir pareiškėjos (po 1/8 dalį), po rekonstrukcijos atsiradusio ūkinio pastato (net ir nelaikant jo „kitu inžineriniu statiniu“) savininkais taip pat liko G. P. ir pareiškėjos.
Pareiškėjos laikytinos vienomis iš ūkinio pastato (kilusio iš pavėsinės ir stoginės) savininkių. Kadangi ūkinis pastatas, pagal matininko parengtą kadastrinių matavimų bylą ir pagal šalių bei liudytojų paaiškinimus, yra kilęs iš pavėsinės ir stoginės, kurių savininkais šiuo metu NTR registruotos pareiškėjos ir G. P., laikytina, kad yra aiškūs po rekonstrukcijos matininko nurodyto daikto, pavadinto ūkiniu pastatu, savininkai. Aplinkybė, kad NTR nėra įregistruotas ūkinis pastatas, yra nulemta pareiškėjų ir G. P. nesusitarimo kieno nuosavybe ir kokiomis dalimis NTR turėtų būti įregistruotas ūkinis pastatas. Tačiau aplinkybė, kad ūkinio pastato nuosavybės teisė nėra įregistruota NTR, nereiškia, kad pareiškėjos (ar G. P.) nėra ūkinio pastato savininkės ir šis daiktas gali būti įgyjamosios senaties objektu. Pačios pareiškėjos laiko save ūkinio pastato savininkėmis. Pareiškėja S. P. posėdžio metu paaiškino, kad ginčo turtinio komplekso savininkėmis pareiškėjos tapo (duomenys neskelbtini), kai mirė S. P. motina, o aplinkybė, jog jai priklauso tik pavėsinės dalis, o kita dalis priklauso G. P., jai tapo žinoma visai neseniai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos 2022 m. rugsėjo 7 d. patikslintame ieškinyje Civilinėje byloje Nr. 1 nurodė, kad visi kiemo statiniai, įskaitant ginčo pavėsinę ir stoginę, yra gyvenamojo namo, kurio dalis priklauso pareiškėjoms, priklausiniai. Šios aplinkybės apie pavėsinės ir stoginės buvimą gyvenamojo namo priklausiniais įregistruotos ir NTR, dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Priklausiniai yra antraeiliai daiktai (CK 4.13 straipsnio 2 dalis), kuriuos ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis), todėl pareiškėjos 2002 m. lapkričio 5 d. paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu įregistruotos ne tik kaip gyvenamojo namo dalies, tačiau ir stoginės bei pavėsinės dalių savininkėmis. Be to, pagal P. M. 1988 m. rugpjūčio 25 d. testamentą, J. A. P. testatorė nurodė paliekanti pavėsinę, todėl J. A. P. laikytina viena iš pavėsinės savininkių. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad įgyjamosios senaties sąlyga, jog pareiškėjos nėra daikto savininkės, negali būti konstatuota, kadangi pareiškėjos yra vienos iš pavėsinės ir stoginės (matininko po rekonstrukcijos įvardintų kaip ūkinio pastato) savininkių, kurių nuosavybės teisė išviešinta NTR.
Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjos laikėsi pozicijos, jog pavėsinė kartu su kitais kiemo statiniais įregistruota kaip bendroji dalinė gyvenamojo namo bendraturčių nuosavybė ne dėl bendraturčių susitarimo ir (ar) sandorio, o teisinio reglamentavimo pokyčių, tačiau sprendžiant dėl daikto nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo reikšmės neturėjo aplinkybė, kokiu pagrindu NTR įregistruotos nekilnojamojo daikto nuosavybės teisės kito asmens vardu. Daikto nuosavybės registracija gali neturėti reikšmės tik tokiu atveju, jeigu daiktas viešame registre įregistruotas valstybės ar savivaldybės vardu, tačiau fizinio asmens atveju vien nuosavybės teisės į konkretų daiktą registracija viešame registre saugo šio asmens nuosavybės teisę nuo jos perėmimo pagal įgyjamąją senatį, nepriklausomai nuo nuosavybės teisės į daiktą registracijos pagrindo (kol šis pagrindas nėra nuginčytas). G. P. nuosavybės teisė į ¾ dalis pavėsinės ir stoginės įregistruotos 1997 m. spalio 16 d. ir 2014 m. birželio 26 d. dovanojimo sutarčių pagrindu. Nors pareiškėjos teigia, kad šiais sandoriais pavėsinės ir stoginės nuosavybė G. P. negalėjo būti perleista, tačiau pareiškėjos šių dovanojimo sandorių neginčijo, taip pat neginčijo ir NTR įrašų dėl G. P. nuosavybės, todėl pareiškėjų teiginiai apie galbūt nepagrįstą pavėsinės ir stoginės G. P. nuosavybės registraciją NTR, teismo vertinimu, neturi reikšmės sprendžiant dėl įgyjamosios senaties. Bet kuriam asmeniui ar valstybės įstaigai patikrinus, kas yra ginčo sklype esančių statinių (įskaitant pavėsinę ir stoginę) savininkas, būtų nustatyta, kad pavėsinės ir stoginės savininkės yra pareiškėjos ir G. P.. Pagal NTR išviešintus duomenis, G. P. nurodomas kaip įgijęs nuosavybės teisę į dalį pavėsinės ir stoginės dar anksčiau (1997 m. spalio 16 d.) nei pačios pareiškėjos (2002 m. lapkričio 5 d.). Be to, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 1975 m. gegužę Kauno miesto Panemunės rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto raštu leista J. M. ir A. P. vietoje seno sandėlio statyti du mūrinius garažus, papildomai leista nugriovus medinį sandėlį statant garažus prie jų pastatyti ūkio patalpą 4,5 m x 4,5 m . Kaip galima suprasti iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų ir rašytinių įrodymų (žemės sklype esančių statinių išdėstymo schemų, kadastrinių matavimų bylos ir kt.), minėtu leidimu leista statyti būtent daiktą, kuris šiuo metu NTR įregistruotas kaip pavėsinė. Minėtas leidimas statybai patvirtino, kad pavėsinę buvo leista statyti ne tik J. M. (pareiškėjų giminaičiui) tačiau ir A. P. (G. P. tėvui). Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad sąlyga dėl daikto nebuvimo įregistruotu viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu negali būti konstatuota.
Teismas akcentavo, kad pareiškėjos Civilinių bylų Nr. 1 ir 2 nagrinėjimo metu žinojo, kad ¾ dalys pavėsinės ir stoginės NTR įregistruotos kaip G. P. nuosavybė. Net ir prieš minėtų civilinių bylų iškėlimą, bet kuris asmuo, patikrinęs NTR duomenis apie ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisės registraciją, būtų sužinojęs, kad pavėsinės ir stoginės nuosavybės teisė įregistruota pareiškėjų ir G. P. vardu. Todėl pareiškėjos, nors ir dėl ilgalaikio faktinio valdymo galėjo manyti, kad daiktus sąžiningai užvaldė ir valdo, tačiau šis jų manymas galėjo susiformuoti dėl viešų NTR duomenų nežinojimo. Vėliausiai Civilinės bylos Nr. 1 nagrinėjimo metu pareiškėjos turėjo suprasti, kad pavėsinės ir stoginės savininku įregistruotas ir G. P., todėl tiek prieš šios nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimą tiek ir jos nagrinėjimo metu pareiškėjos turėjo žinoti, kad G. P. juridiškai turi net gi didesnę nuosavybės dalį nei pareiškėjos į ginčo pavėsinę ir stoginę bei turėjo suprasti, kad tai yra kliūtys, trukdančios įgyti šiuos daiktus (ar iš jų kilusį ūkinį pastatą), nuosavybėn (tapti vienintelėmis savininkėmis). Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos pavėsinę ir stoginę (ar po jų rekonstrukcijos matininko įvardintas ūkiniu pastatu) sąžiningai valdė visą valdymo laiką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pavėsinę ir stoginę (jų rekonstrukcijos pagrindu kilusį ūkinį pastatą) valdė ir valdo atvirai – tiek G. P., tiek pareiškėjų giminės bei kaimynai žino, kad būtent pareiškėjos šiuo daiktus valdo, jų valdymo atvirumą patvirtina NTR registruotos jų nuosavybės teisės, atlikta rekonstrukcija, kadastrinių matavimų atlikimas. Pareiškėjų pavėsinės ir stoginės (jų rekonstrukcijos pagrindu kilusio ūkinio pastato) valdymas nebuvo nutrauktas, kadangi pareiškėjos yra ginčo objektų bendrasavininkės, jos nebuvo praradusios galimybės paveikti daiktą pagal savo valią, jos neatsisakė šių daiktų. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos visuomet pavėsinę ir stoginę (jų rekonstrukcijos pagrindu kilusį ūkinį pastatą) valdė ir valdo kaip savą, kadangi pagal viešus duomenis NTR šių daiktų savininkas yra ir G. P.. Taigi pareiškėjos valdyti kaip savą galėjo tik joms priklausančią pavėsinės ir stoginės (ūkinio pastato) dalį. Pareiškėjų įsitikinimas, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jas į valdomus daiktus galėjo susiformuoti tik dėl viešų duomenų NTR nežinojimo, o šis nežinojimas turėjo pasibaigti vėliausiai Civilinės bylos Nr. 1 nagrinėjimo metu, kuomet pareiškėjos turėjo sužinoti apie G. P. nuosavybės teisės registraciją ir reiškė reikalavimus dėl atidalijimo ir bendrosios dalinės nuosavybės su G. P..
Pareiškėjos ginčo pavėsinę ir stoginę nuosavybės teise valdo nuo 2002 m., šį turtą paveldėjusios ar atlikusios jo rekonstrukciją. Pareiškėjos valdyti kaip savą galėjo tik joms priklausančią ¼ pavėsinės ir stoginės (ūkinio pastato) dalį. Nors pareiškėjos pavėsinę ir stoginę (ūkinį pastatą) valdė teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, tačiau daiktus valdė ne kaip savus, todėl CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų termino skaičiavimas negalėjo prasidėti. Byloje nėra ginčo, kad stoginę ir pavėsinę (ūkinį pastatą) pastatė ir juo visuomet naudojosi tik pareiškėjų šeima, o pareiškėjos savo lėšomis, pastangomis ir darbu atliko ginčo statinio rekonstrukciją bei dėl to, jog ginčo statinys yra žemės sklypo dalyje, kuria visuomet naudojosi tik pareiškėjos ir pareiškėjų giminaičiai, iš kurių jos pavedėjo ginčo turto dalį. Tačiau šios aplinkybės nėra pakankamos pareiškimo dėl įgyjamosios senaties patenkinimui. Pareiškėjos nusprendė inicijuoti šią bylą tuomet, kai šalims sudarius taikos sutartį Civilinėje byloje Nr. 2 paaiškėjo, kad matininko atlikti kadastriniai matavimai negalės būti įregistruoti NTR kol bendraturčiai nesusitars kokia dalis ūkinio pastato priklauso kuriam bendraturčiui. Teismo vertinimu, pareiškėjos, siekdamos perimti nuosavybės teisę į ginčo statinį (NTR registruotą kaip pavėsinę ir stoginę, o matininko nurodytą kaip ūkinį pastatą) pasirinko netinkamą (neperspektyvų) savo teisių gynimo būdą. Iš šioje byloje pateikto pareiškėjų patikslinto ieškinio, kuris nagrinėjamas Civilinėje byloje Nr. 1 matyti, jog pareiškėjos minėtoje byloje yra pasirinkusios savo teisių gynimo būdą, kuris labiau atitinka susiklosčiusią teisinę situaciją (NTR registruotą ir išviešintą G. P. nuosavybę į dalį pavėsinės ir stoginės), t. y. pripažinti pavėsinę pareiškėjos J. A. P. asmenine nuosavybę arba atidalinti G. P. dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatytos visos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos, todėl pareiškimas negalėjo būti patenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. sprendimą ir pareiškimą patenkinti visiškai. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus byloje susiklosčiusios teisinio netikrumo situacijos bei jos atsiradimo priežasčių, nebuvo atskleista bylos esmė ir nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, būtinos tinkamai aiškinti ir taikyti įgyjamosios senaties sąlygas. Nagrinėjamoje byloje teisinio netikrumo situacija dėl nuosavybės teisių į ginčo objektą susiklostė dėl 2001 m. pasikeitusio nekilnojamojo turto teisinio reglamentavimo ir jo pagrindu atlikto nekilnojamojo turto kadastro duomenų surinkimo bei formalios nuosavybės teisių registracijos. Šios teisinio netikrumo situacijos nustatymui ir jos reikšmei įvertinti buvo svarbios nurodytos faktinės aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino, nors turėjo pareigą jas ištirti ir įvertinti.
Faktinių duomenų bei teisinio reglamentavimo analizė leidžia daryti teisiškai pagrįstą išvadą, kad 2001 m. gruodžio 9 d. žemės sklypo registravimo nekilnojamo turto registre metu kartu buvo įregistruoti ir žemės sklype buvę statiniai ir ši registracija buvo atlikta valstybę atstovaujančių įgaliotų asmenų iniciatyva. Registruojant nekilnojamo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, gyvenamasis namas ir garažai buvo įregistruoti kaip atskiri savarankiški statiniai, nes popierinėje nekilnojamo turto kadastro ir registro byloje Nr. 20/158135 šie statiniai buvo išskirti kaip savarankiški nekilnojamo turto objektai su nustatytomis bendraturčių turimomis nuosavybės teisių dalimis į juos, o kiti kieme esantys statiniai, tarp kurių buvo ir pavėsinė, formaliai priskirti gyvenamojo namo priklausiniams. Registruojant kiemo statinius kaip priklausinius, juos ištiko pagrindinio daikto likimas.
Vien aplinkybė, kad pavėsinė buvo įregistruota kaip gyvenamojo namo priklausinys, savaime nepatvirtina nei to, kad ji pagal savo teisinę ir funkcinę paskirtį iš tikrųjų atitiko priklausiniui keliamus reikalavimus, nei to, kad vien toks registravimas sukūrė ar patvirtino visų gyvenamojo namo bendraturčių nuosavybės teises į šį statinį. Vertindamas pareiškėjų ir suinteresuoto asmens nuosavybės teisių į pavėsinę atsiradimo pagrindus, pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti ir įvertinti, kokią teisinę reikšmę nuosavybės teisės atsiradimui turėjo vien teisinio reglamentavimo pagrindu pavėsinei suteiktas priklausinio statusas. Šios aplinkybės teismas netyrė ir nevertino. Reikšminga ir tai, kad visa ši registracija buvo atlikta po P. M. mirties, tačiau dar iki pareiškėjoms išduodant paveldėjimo teisės liudijimus. Dėl šios priežasties pareiškėjų paveldimos teisės buvo nustatytos ne pagal iki P. M. mirties faktiškai egzistavusią pavėsinės valdymo situaciją, o pagal po teisinio reglamentavimo pasikeitimo suformuotą nekilnojamojo turto teisinę registraciją.
Net jeigu ir vertinti, kad tokio teisinio reglamentavimo pasėkoje įregistruotos nuosavybės teisės į kiemo statinius yra teisėtas visų gyvenamojo namo bendrasavininkų nuosavybės teisių įgijimo pagrindas, tai iš esmės nepaneigia fakto, kad pareiškėjos po P. M. mirties, iki žemės sklypo su statiniais kadastro duomenų įregistravimo nekilnojamo turto registre, pradėdamos valdyti ir naudotis pavėsine, teisėtai perėmė P. M. turėtas valdymo teises ir šį statinį užvaldė teisėtai, atvirai ir sąžiningai, įsitikinusios, kad niekas neturi daugiau teisių nei pareiškėjos.
Teisėtą ir atvirą ūkinio pastato valdymą taip pat patvirtina kitos byloje nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės. Pats suinteresuotas asmuo, duodamas paaiškinimus byloje, nurodė, kad savo nuosavybės teises sieja išimtinai su VĮ „Registrų centras“ įrašais ir kildina jas iš pavėsinės registracijos viešajame registre. Tuo pačiu jis patvirtino, kad, nepaisant sudarytų dovanojimo sutarčių, pavėsinės valdymas jam faktiškai niekada nebuvo perduotas – nebuvo perduoti nei statinio raktai, nei faktinis naudojimasis statiniu ar jame esančiais daiktais. Suinteresuoto asmens konkliudentiniai veiksmai patvirtina, kad jis visą laiką pripažino pareiškėjų vykdomą ūkinio pastato valdymą kaip teisėtą, atvirą ir sąžiningą – suinteresuoto asmens iniciatyva parengtoje kadastrinėje byloje nurodė ūkinį pastatą kaip naujos statybos statinį, pastatytą 2002 m., o bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad neprisidėjo prie ūkinio pastato statybos darbų, nereikalavo perduoti statinio valdymo, neperėmė raktų, nesinaudojo statiniu, nereiškė jokių pretenzijų dėl naudojimosi juo, suinteresuoto asmens iniciatyva pasodinta tujų gyvatvorė atskyrė suinteresuoto asmens ir pareiškėjų naudojamas žemės sklypo dalis, o kartu su tuo ūkinis pastatas paliekamas pareiškėjų naudojamoje žemės sklypo dalyje.
Pirmosios instancijos teismo nustatytos ir ištirtos faktinės aplinkybės nepatvirtino viešajame registre išviešintų duomenų, jog suinteresuotas asmuo nuosavybės teisę į ginčo objektą įgijo registre nurodytų dovanojimo sutarčių pagrindu. Priešingai, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nebuvo nustatytas nė vienas CK 4.47 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, kuriuo suinteresuotas asmuo būtų įgijęs ir/ar jam būtų perduotos nuosavybės teisės į ginčo objektą. Būtent ši klaidinga prielaida lėmė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos negali įgyti nuosavybės teisės į ginčo objektą pagal įgyjamąją senatį vien dėl to, jog suinteresuotas asmuo esą jau buvo/yra įgijęs nuosavybės teisę į tą patį objektą
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atskyrė ūkinio pastato kilmės ir rekonstrukcijos aplinkybių vertinimą nuo kitų įgyjamosios senaties sąlygų bei iš esmės būtent šioms aplinkybėms suteikė lemiamą reikšmę sprendžiant pareiškėjų nuosavybės teisių į ūkinį pastatą pagal įgyjamą senatį klausimą. Įgyjamosios senaties institutas grindžiamas ne pavienių faktų, o įstatyme nustatytų sąlygų visumos vertinimu. Todėl tik visapusiškai ištyręs visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes – ginčo objekto teisinį statusą, jo kilmę, nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus, teisinio netikrumo situacijos susiformavimo priežastis, pareiškėjų valdymo pobūdį bei kitas įgyjamosios senaties sąlygas – teismas galėjo padaryti pagrįstą išvadą dėl ginčo objekto teisinio statuso ir galimybės jam taikyti įgyjamosios senaties institutą.
Teismui sutapatinus pavėsinę su ūkiniu pastatu nepagrįstai konstatuota, kad ūkinio pastato bendrasavininkais yra tiek pareiškėjos, tiek suinteresuotas asmuo. Tai šiurkšti teisės aiškinimo ir taikymo klaida – visų pirma byla yra nagrinėjama dėl nuosavybės teisių įgijimo į ūkinį pastatą pagal įgyjamosios senaties sąlygas, antra – teismas formuluodamas tokią išvadą išėjo iš pareiškimo nagrinėjimo ribų, nes byloje nebuvo reikalaujama nustatyti kokie asmenys yra ūkinio pastato savininkais ir kokia kiekvieno bendrasavininko dalis nuosavybėje, trečia tokio fakto nustatymas reikalauja vienodai paskirstyti įrodinėjimo naštą šalims. Tokiu būdu buvo pažeisti proceso dispozityvumo ir rungtyniškumo principus ir sudaro savarankišką pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl proceso teisės normų pažeidimo.
Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Skunde pateikiama 2000-2002 m. teisinio reglamentavimo pasikeitimo analizė, kuria siekiama pagrįsti, kad suinteresuoto asmens tėvo nuosavybės teisė į pavėsinę atsirado dėl formalios registracijos, atliktos pasikeitus teisiniam reguliavimui. Šis argumentas jau buvo keliamas pirmosios instancijos teisme ir teisingai atmestas. Suinteresuoto asmens nuosavybės teisė registruota ne 2001 m. kadastro duomenų surinkimo, o dovanojimo sutarčių pagrindu. Šie sandoriai sudaryti taip fizinių asmenų, o ne valstybės institucijų, ir pareiškėjos jų iki šiol tiesiogiai neginčija.
Sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi, aplinkybė, kokiu pagrindu NTR registruotos kito asmens nuosavybės teisės, teisinės reikšmės neturi, kol šis pagrindas nėra nuginčytas savarankiška teisine priemone. Kol suinteresuoto asmens nuosavybės teisė galioja ir nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka, teismas privalo ja vadovautis. Skunde netiesiogiai, per įgyjamosios senaties bylą, keliamas klausimas dėl suinteresuoto asmens nuosavybės teisės registravimo pagrindo, jo tiesiogiai neginčijant ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Toks procesinis kelias šio skundo argumento nepagrindžia. Valdymo teisės paveldimumas nekeičia nei to, kas registruota NTR, nei to, ką paveldėtojas įgijo nuosavybės teise - tai savarankiški, atskirai vertintini klausimai.
Skunde nurodoma, kad suinteresuotas asmuo niekada nesinaudojo pavėsine / ūkiniu pastatu, nereikalavo raktų, neprisidėjo prie statybos darbų ir savo elgesiu (įskaitant gyvatvorės pasodinimą tarp naudojamų sklypo dalių) faktiškai pripažino pareiškėjų valdymą. Šios aplinkybės, net jei tikslios, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjų sąžiningumo CK 4.70 straipsnio 1 dalies prasme: sąžiningumas vertinamas pagal paties valdytojo, o ne registruoto savininko, subjektyvų įsitikinimą. Sprendimas nesąžiningumą sieja būtent su tuo, kad pareiškėjos, vėliausiai nuo Civilinės bylos Nr. 1 iškėlimo momento, žinojo apie suinteresuoto asmens registruotą nuosavybės teisę, o ne su Suinteresuoto asmens pasyvumu ar tolerancija. Registruoto savininko ilgai trunkantis nesikišimas savaime nepanaikina jo teisės ir nepadaro kito asmens valdymo sąžiningu, jeigu šis žino apie tikrojo savininko teises. Sprendimas grindžiamas ne pačiu registracijos faktu kaip nuosavybės teisės šaltiniu, o CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialiąja ir savarankiška įgyjamosios senaties taikymo kliūtimi – draudimu taikyti įgyjamąją senatį daiktui, kuris registre įregistruotas kito, ne valdytojo, asmens vardu. Ši specialioji norma taikoma nepriklausomai nuo to, ar registracija pati savaime laikytina nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu, ar tik jos išviešinimo faktu.
Pareiškėjų teiginys, kad ūkinis pastatas yra savarankiškas, naujas civilinių teisių objektas, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. Ši išvada pagrįsta: (i) UAB „Geoera“ matininko D. V. kadastrinių matavimų byla, kurioje nurodyta, kad ūkinis pastatas rekonstruotas iš pavėsinės ir stoginės, pamatai betoniniai, statybos pradžios metai – 1975 m.; (ii) 1994 m. žemės sklypo planas, kuriame pavėsinė ir stoginė jau pavaizduotos kaip vienas, tarpusavyje sujungtas objektas; (iii) 2024 m. liepos 6 d. deklaracija, pasirašyta ir pareiškėjų, ir suinteresuoto asmens, nurodanti, kad atliktas ūkinio pastato rekonstravimas, o ne naujo statinio statyba; (iv) penkių liudytojų parodymai, sutampančiai patvirtinantys, kad statinio pamatai, forma ir matmenys nesikeitė. Nepagrįstas skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ūkinio pastato bendraturčiais yra tiek pareiškėjos, tiek suinteresuotas asmuo, peržengė pareiškimo nagrinėjimo ribas. Klausimas, ar daiktas registruotas kito, ne valdytojo, asmens vardu, yra viena iš įstatymo (CK 4.69 straipsnio 3 dalis) tiesiogiai nustatytų įgyjamosios senaties sąlygų, kurią teismas privalėjo įvertinti nagrinėdamas patį pareiškimą.
Pareiškėjų pozicija šioje byloje nėra nuosekli, vertinant ją ankstesnių procesų kontekste. Patikslintame ieškinyje Civilinėje byloje Nr. 1 pareiškėjos pačios tvirtino, kad pavėsinė ir stoginė yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, kurio bendraturčiu laikytinas ir suinteresuotas asmuo, ir tuo pagrindu reiškė reikalavimus dėl asmeninės nuosavybės pripažinimo arba atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Pareiškėjos skirtinguose teismo procesuose laikosi tarpusavyje nesuderinamų teisinių pozicijų. Civilinėje byloje Nr. e2-3102-752/2023 jos pačios pripažino, kad pavėsinė ir stoginė yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas ir savo reikalavimus grindė būtent bendraturčiu tarpusavio santykiais. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teigiama priešingai – kad ginčo objektas yra naujas, savarankiškas daiktas, kuriam bendrosios dalinės nuosavybės teisinis režimas apskritai netaikytinas. Toks tarpusavyje nesuderinamų procesinių pozicijų laikymasis nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir mažina apeliančių argumentacijos įtikinamumą.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjų prašymas pripažinti nuosavybės teisę į ūkinį pastatą įgyjamosios senaties pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos kreipėsi į teismą, prašydamos pripažinti, jog jos įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ūkinį pastatą. Savo poziciją grindė tuo, kad egzistuoja visos įstatymo numatytos įgyjamosios senaties sąlygos. Akcentavo tai, kad suinteresuoto asmens nuosavybės teisė į ginčo pastatą yra nepagrįsta ir įgyta dėl teisinio netikrumo, t. y. teisinio reglamentavimo pokyčių, kurie lėmė nepagrįstą suinteresuoto asmens nuosavybės teisės registraciją.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų prašymo dėl to, kad ginčo objektas nuosavybės teise priklauso tiek pareiškėjoms, tiek ir suinteresuotam asmeniui, todėl jis iš esmės negali būti įgyjamosios senaties objektu. Dėl to sprendė, kad nėra įrodytos visos įgyjamosios senaties sąlygos. Teismas taip pat sprendė, kad atlikus pavėsinės rekonstrukciją nebuvo sukurtas niekam nuosavybės teise nepriklausantis naujas statinys, t. y. po rekonstrukcijos ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso tiek pareiškėjoms, tiek ir suinteresuotam asmeniui.
Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodydamos, kad jos įrodė visas įgyjamosios senaties sąlygas ir ginčo objektas gali būti įgyjamosios senaties objektu. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ginčo esmės, kadangi turėjo ištirti suinteresuoto asmens nuosavybės teisės įgijimo į ginčo objektą aplinkybes, t. y. pasisakyti dėl pastato, kaip priklausinio, vertinimo ir pasikeitusio teisinio reglamentavimo įtaką įregistruojant suinteresuoto asmens nuosavybės teisę į ginčo objektą.
Dėl naujų įrodymų (ne)prijungimo prie bylos
Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).
Vilniaus apygardos teisme 2026 m. spalio 7 d. gautas apeliančių prašymas prijungti naujus rašytinius įrodymus – NŽT archyvinės bylos duomenis ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį su priedais. Prašyme nurodo, kad šie rašytiniai įrodymai turi esminę reikšmę tinkamam bylos išnagrinėjimui, o jų prijungimo būtinybė iškilo vėliau. Paaiškino, kad bylai svarbių aplinkybių visapusiškam įvertinimui esminę reikšmę turi ne tik ginčo statinio valdymo aplinkybės, bet ir istoriškai susiformavusi žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), kuriame ir yra ginčo statinys, naudojimosi tvarka, jos faktinis įgyvendinimas bei žemės sklypo įgijimo nuosavybės teise aplinkybės. Papildomų įrodymų reikšmė yra esminė, nes jie susiję su viena iš pagrindinių įgyjamosios senaties taikymo sąlygų – ginčo statinio valdymo teisėtumu, atvirumu ir sąžiningumu.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo priimtus, ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino į bylą pateiktus ir priimtus įrodymus. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl pateikti nauji įrodymai nepriimami ir nevertinami. Be to, visų pateiktų naujų rašytinių įrodymų kilmės data yra gerokai ankstesnė nei skundžiamo teismo sprendimo data, todėl spręstina, jog apeliantės šiuos rašytinius įrodymus galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, CPK 323 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą. Bet koks apeliacinio skundo papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis yra teikiamas, leidžiamas tik iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-980-798/2021). Dėl to apeliacinės instancijos teismas atsisako prie bylos prijungti tiek naujai pateiktus rašytinius įrodymus, tiek ir pačiame prašyme dėl įrodymų prijungimo pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus.
Dėl ginčo esmės
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).
Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas).
Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas).
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų prašymo, nustatęs, kad nėra įgyjamosios senaties sąlygų visumos, o tiksliau – nustatė, kad pareiškėjos jau yra ginčo objekto savininkės ir ginčo objektas priklauso ne tik joms, bet ir kitam asmeniui.
Tam, kad būtų konstatuotas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas, visų pirma pareiškėjas turi nebūti įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo neturi būti daikto savininkas. Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnio 1–12 punktuose: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), paveldint (2 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), įgyjamąja senatimi (11 punktas), kitais įstatymo nustatytais pagrindais (12 punktas). Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti.
Remiantis CK 4.68 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika, nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi gali įgyti asmuo, kuris nėra daikto savininkas, t. y. asmuo, įgijęs nuosavybės teisę į daiktą kitu pagrindu, pvz., paveldėjimu ar daiktą sukuriant, nebegali įgyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad ginčo objektas (ūkinis pastatas) yra kildinamas iš pavėsinės. Šiam argumentui pagrįsti nurodė dviprasmiškas pozicijas, t. y. 1) ūkio pastatas yra kilęs iš pavėsinės, dėl kurios nuosavybės yra pateiktas atskiras reikalavimas kitoje civilinėje byloje; 2) ūkio pastatas yra naujas statinys, kilęs iš pavėsinės, kuri buvo rekonstruota ir buvo suformuotas naujas statinys. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ūkinis pastatas yra suformuotas atlikus pavėsinės ir stoginės rekonstrukciją, savininkams, t. y. pareiškėjoms ir suinteresuotam asmeniui, išlaikant turėtas nuosavybės teises į rekonstrukcijos būdu naujai suformuotą statinį.
Remiantis byloje esančiais NTR duomenimis, pavėsinė ((duomenys neskelbtini)) yra registruota kaip gyvenamojo namo priklausinys kartu su kitais statiniais (tvora, cokoliu ir kt.) Visiems jiems suteiktas bendras unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tame pačiame registro išraše nurodyta, kad tiek gyvenamasis namas, tiek priklausiniai pareiškėjoms ir suinteresuotam asmeniui priklauso bendros dalinės nuosavybės teise. G. P. priklauso ¾ priklausinių Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas – 1997 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartis Nr. 1-7KU-2993 ir 2014 m. birželio 26 d. dovanojimo sutartis Nr. LP-3298. Įrašas galioja nuo 2020 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėjoms gyvenamasis namas ir priklausiniai priklauso po 1/8 (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 5-7784 pagrindu. Įrašas galioja nuo (duomenys neskelbtini). Ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra atvaizduotas tik kadastrinėje byloje, tačiau Registrų centre neįregistruotas.
Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek pavėsinės, tiek stoginės savininkais yra pareiškėjos ir suinteresuotas asmuo. Nurodyti statiniai yra laikytini gyvenamojo namo priklausiniais. Apeliantės laikosi pozicijos, kad visų pirma, pavėsinė visuomet priklausė joms nuosavybės teise, o suinteresuotas asmuo į ją nuosavybės teisę įregistravo tik dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo. Nurodo, kad 2002 m. atlikus rekonstrukciją, pavėsinės, kaip statinio, nebeliko, buvo suformuotas naujas statinys – ūkinis pastatas, kurį pareiškėjos sąžiningai ir teisėtai valdė ir taip įgijo nuosavybės teises įgyjamosios senaties būdu. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliančių argumentus atmeta.
Visų pirma pažymėtina, kad tinkamas ieškinio (pareiškimo) dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme ribas, sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus, užtikrinti šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką apibrėžia būtent įgyjamosios senaties sąlygų (ne)buvimas.
Pirmoji įgyjamosios senaties sąlyga – nuosavybės teisės į ginčo objektą neturėjimas paties pareiškėjo kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Įvertinus tai, kad pačios pareiškėjos ginčo objekto kilmę siejo ir sieja su pavėsine, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir tyrė ginčo objekto rekonstrukcijos aplinkybes, t. y. pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti ar atliekant rekonstrukciją buvo suformuotas naujas nekilnojamojo turto objektas. Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, bylos nagrinėjimo dalyką, nėra pagrindo išvadai, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas išėjo už ginčo ribų, kadangi teismas, tirdamas byloje esančius įrodymus, iš esmės jų turinį aprašė sprendime, pats savavališkai nekonstatuodamas jokių kitų su byla nesusijusių ar įrodymų turiniui prieštaraujančių faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir tą patvirtina byloje esantys įrodymai, kad ginčo objektas yra po rekonstrukcijos, sujungus pavėsinę ir stoginę, atsiradęs statinys. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4 punktas, 12 punktas, Lietuvos Respublikos statybos įstatymas ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju buvo galimi du variantai – po rekonstrukcijos statinys išliko tas pats arba buvo pastatytas naujas statinys. Remiantis byloje esančiais UAB „Geodera“ parengtais pastato ir jo sudėtinių dalių kadastro duomenimis, ginčo objektas ūkinis pastatas ((duomenys neskelbtini)) yra rekonstruotas iš (duomenys neskelbtini) (Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. pavėsinės ir stoginės. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“ patvirtintu statybos reglamentu STR 1.01.08:2002, jo 8-9 punktais, matyti, jog rekonstruojant statinį yra perstatomos esamo statinio laikančiosios konstrukcijos ir tuo pakeičiami (padidinami, sumažinami) bet kurie statinio išorės matmenys – ilgis, plotis, aukštis, skersmuo ir pan. Statyba vykdoma žemės paviršiaus plote, kuriame nėra kitų statinių. Taigi byloje esančius duomenis įvertinus lygiagrečiai naujos statybos ir rekonstrukcijos sąlygoms, galima spręsti, jog atlikus pavėsinės ir stoginės rekonstrukciją buvo suformuotas ūkinis pastatas, tačiau tai nereiškia, jog jis laikomas savaime nauju statiniu, kurio nuosavybės teisė niekam nepriklauso ir jis savaime tampa įgyjamosios senaties objektu. Po statinio rekonstrukcijos nuosavybės teisė į jį išlieka buvusiems savininkams jeigu jos perdavimas nėra aiškiai aptartas, t. y. nagrinėjamu atveju atlikus aptariamą pareiškėjoms ir suinteresuotam asmeniui priklausančių objektų rekonstrukciją, jų nuosavybės teisė į rekonstruotą objektą išliko, juolab statybos pabaigos deklaracijose statytojais taip pat nurodomi visi trys asmenys. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, priešingas aiškinimas prieštarautų nuosavybės teisės neliečiamumo principui.
Kitas svarbus aspektas yra tai, kad materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius, antraeilius ir į jų rūšis, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo. CK 4.12 straipsnyje pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Priklausinys yra vienas iš antraeilių daiktų (CK 4.13 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrosios taisyklės, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, išimtį nedraudžiama susitarti, jog, pavyzdžiui, parduodant gyvenamąjį namą, prie jo esantis negyvenamasis pastatas, kuris ūkine paskirtimi jam tarnauja kaip priklausinys, nebus parduotas, o liks pardavėjui. Likęs pardavėjui jis, būdamas savarankiškas daiktas ir netekęs tarnavimo pagrindiniam daiktui požymio, gali tapti pagrindiniu daiktu. Ar konkrečiu atveju jis yra, ar tapo pagrindiniu daiktu, yra sprendžiama pagal faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015). Nagrinėjamu atveju tiek pavėsinė, tiek stoginė yra registruotos kaip gyvenamojo namo priklausiniai. Šia aplinkybe rėmėsi pareiškėjos Civilinėje byloje Nr. 1 ir šioje byloje pastarojo fakto neginčijo. Tokiu atveju galima vertinti, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, t. y. priklausinių nuosavybė priklauso nuo pagrindinio gyvenamojo namo nuosavybės. Šią aplinkybę patvirtina jau aptarti registrų duomenys, kuriuose nurodoma, jog pareiškėjoms priklauso dalis gyvenamojo namo ir jo priklausinių, tame tarpe ir pavėsinės bei stoginės. Taip pat svarbu pažymėti, kad pareiškėjos rėmėsi ir testamento bei paveldėjimo faktu, t. y. kad P. M. testamentu J. A. P. paliko pavėsinę (ar jos dalį), o J. A. P. priėmus palikimą, ji tapo ir pavėsinės / jos dalies savininke.
Anksčiau aptartos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog ginčo objektas negali būti įgyjamosios senaties objektu dėl to, kad jis nuosavybės teise priklauso pačioms pareiškėjoms, nes jos yra įgijusios nuosavybės teisę į ginčo objektą kitais CK 4.47 straipsnyje numatytais pagrindais.
Antroji įgyjamosios senaties sąlyga – objektas negali priklausyti valstybei, savivaldybei ar kitam asmeniui nuosavybės teise. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kito asmens nuosavybės teisės įregistravimas viešame registre, kol nepaneigtas tokios registracijos teisėtumas (teisinio pagrindo registracijai buvimas), pats savaime yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad daikto valdymas nesukuria teisinių padarinių įgyjamosios senaties instituto taikymo prasme, nepaneigiant daikto valdymo teisėtumo kitais teisiniais pagrindais, pvz., panaudos teise (CK 4.22 straipsnio 2 dalis, 6.629 straipsnio 1 dalis). Kito asmens nuosavybės teisė įregistruojama viešame registre esant nuosavybės teisės atsiradimo pagrindui (pagrindams). Kol nepaneigtas tokio asmens nuosavybės teisės registracijos teisėtumas dėl teisinio pagrindo registracijai nebuvimo (tačiau ne dėl procedūrinio registracijos pažeidimo), nėra teisinių prielaidų transformuotis nuosavybės teisiniams santykiams dėl daikto valdymo, kaip jis apibrėžiamas CK 4.22 straipsnio 1 dalyje. Kitaip aiškinant, būtų iškreipta įgyjamosios senaties instituto paskirtis, paneigiama kitų asmenų teisėtais pagrindais įgyta nuosavybės teisė, o tai prieštarautų civilinių teisinių santykių reglamentavimo principams (CK 1.2 straipsnis), tarp jų ir nuosavybės neliečiamumo imperatyvui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).
Kasacinio teismo praktikoje dėl nuosavybės įgijimo pagrindo ir teisinės registracijos santykio taip pat išaiškinta, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Taigi ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o atliekant teisinę registraciją yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-701/2018 32 pastraipa). Taigi matyti, kad nuosavybės teisė į pavėsinę yra įregistruota tiek suinteresuoto asmens G. P., tiek ir pareiškėjų vardu konkrečių juridinių faktų pagrindu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pakartotinai akcentuoja ginčo dalyko svarbą, kadangi jis apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas Nagrinėjamu atveju pareiškėjos neginčijo suinteresuoto asmens nuosavybės teisės pagrindų, t. y. nereiškė reikalavimų pripažinti 1997 m. spalio 16 d. ir 2014 m. birželio 26 d. dovanojimo sutartis negaliojančiomis, todėl G. P. nuosavybės teisės įgijimo į pavėsinę, stoginę (ūkinį pastatą) teisėtumas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Vien pareiškėjų procesinės pozicijos turėjimas dėl kitokios nuosavybės teisės kilmės neteikiant su tuo susijusių reikalavimų, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui kvestionuoti suinteresuoto asmens turimų nuosavybės teisių. Atitinkamai, pareiškėjų akcentuotas jų teisinio tikrumo trūkumas nėra susijęs su ginčo dalyku. Taip pat atmestini ir apeliančių argumentai, kad teismas privalėjo ištirti ir įvertinti, kokią teisinę reikšmę nuosavybės teisės atsiradimui turėjo teisinio reglamentavimo pagrindu pavėsinei suteiktas priklausinio statusas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nėra įrodyta ir antroji įgyjamosios senaties sąlygą, tuo pačiu nustatant, jog pats ginčo objektas negali būti įgyjamosios senaties objektu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).
Nustatytų aplinkybių kontekste taip pat pritartina pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju negalima nustatyti ir kitų, su valdymo faktu, susijusių įgyjamosios senaties sąlygų (3, 6-8 sąlygos). Net jeigu remtis aplinkybe, kad pareiškėjos manė esančios vienintelėmis pavėsinės ir stoginės savininkėmis dėl NTR esančių duomenų nežinojimo, tačiau jau 2021 m. rugsėjo 1 d. pateikdamos ieškinį Civilinėje byloje Nr. 1, suformulavo ieškinio reikalavimą dėl stoginės ir pavėsinės atidalinimo ir pripažinimo jų nuosavybe. Tai reiškia, kad pateikdamos pareiškimą šioje byloje pareiškėjos jau žinojo apie kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią ginčo objekto dalį. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, kiti apeliančių argumentai, susiję su įgyjamosios senaties sąlygomis, nevertinami.
Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu taip pat pažymi, kad remiantis kasacinio teismo praktika, nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį institutas skirtas ne sąlygoms teisinei registracijai sudaryti, o asmens, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tam tikrą daiktą įstatyme nustatytą laiką, nuosavybės teisei pripažinti (CK 4.68 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009). Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjų procesines pozicijas tiek šioje byloje, tiek ir Civilinėje byloje Nr. 1, taip pat tai, jog kaip pareiškėjos nurodė, kad Registrų centas atsisakė ūkinį pastatą registruoti dėl pareiškėjų ir suinteresuoto asmens tarpusavio susitarimo nebuvimo ir joms pačioms pripažinus, kad jų įvardijamas ūkinis pastatas buvo suformuotas iš bendrosios dalinės nuosavybės teise visoms bylos šalims priklausančių statinių, galima spręsti, jog pareiškėjos pareiškimu siekia ūkinio pastato registracijos tik jų dviejų atžvilgiu ignoruojant suinteresuoto asmens turimą nuosavybės teisės dalį. Tokia pareiškėjų pozicija prieštarauja tiek įgyjamosios senaties instituto paskirčiai, tiek ir sąžiningumo, nuosavybės neliečiamumo principams.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio keisti ar panaikinti remiantis apeliančių apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atmetus apeliančių apeliacinį skundą, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 325 straipsniu, 331 straipsniu
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.