Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų IES2 , IES1 ir IES3 apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų IES2 , IES1 ir IES3 , atstovaujamo atstovo pagal įstatymą V. Š., patikslintą ieškinį atsakovams ATS3 , ATS1 , D. B. dėl žemės sklypo kadastrinių matavimų, valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties dalies, žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties dalies, dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančiai, žemės sklypo ribų nustatymo, tretieji asmenys TAR2 , TAR1 , TAR5 , TAR6 , TAR3 , TAR8 , TAR9 , TAR11 , TAR4 , TAR7 , Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybės įmonė ,,Registrų centras“, išvadą teikianti institucija - Panevėžio miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kuris šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

pripažinti negaliojančiais ieškovams priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , 1996 m. spalio 29 d. kadastrinius matavimus;

pripažinti negaliojančia 1996 m. spalio 28 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P27/96-0606 nuostatą, kad A. D. įsigijo 0,0652 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , ir pripažinti, kad A. D. įsigytas žemės sklypas buvo 0,0660 ha ploto;

pripažinti negaliojančia 2001 m. spalio 9 d. pirkimo -pardavimo sutarties Nr. 5230 nuostatą, kad A. D., perleido, o Z. U., įsigijo 0,0652 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , ir pripažinti, kad A. D., perleisto, o Z. U., įsigyto žemės sklypo plotas yra 0,0660 ha;

pripažinti negaliojančia 2011 m. rugpjūčio 24 d. dovanojimo sutarties Nr. 3171 nuostatą, kad Z. U., perleido ieškovams 0,0652 ha ploto žemės sklypą, o ieškovai įgijo 0,0652 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , ir pripažinti, kad Z. U. perleido, o ieškovų įgyto žemės sklypo plotas yra 0,0660 ha;

nustatyti ieškovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ., ir atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) v., ribas (gretimybės 5-6) pagal matininko R. T. 2023 m. kovo 29 d. parengtą žemės sklypo ribų planą.

Ieškinyje nurodė, kad ieškovams priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį sudaro gyvenamasis namas, viralinė, garažas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai, bei 0,0652 ha ploto žemės sklypas. Ieškovams priklausantis žemės sklypas pietinėje dalyje ribojasi su atsakovei ATS3 priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Tarp ieškovų ir atsakovės yra kilęs ginčas dėl jiems priklausančių žemės sklypų ribos. Panevėžio apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ATS3 ieškinį dėl savininko teisių pažeidimo pašalinimo, kurioje ji ieškiniu prašė teismo įpareigoti ieškovus pašalinti į jos žemės sklypą patenkančią ūkinio pastato, dalį. Minėtoje byloje buvo priimtas sprendimas, kuriuo teismas tenkino ATS3 reikalavimus ir įpareigojo ieškovus nugriauti ginčo statinio dalį, kuri patenka į ATS3 žemės sklypą. Teismo sprendimas įsiteisėjo.

Ieškinyje nurodė, jog ginčo statinys buvo pastatytas 1978 m. ir įregistruotas Nekilnojamojo turto duomenų bazėje. Ieškovams priklausančio žemės sklypo kadastriniai matavimai buvo atlikti 1996 metais, kuomet minėtas statinys jau buvo pastatytas ir eksploatuojamas. Ieškovams nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), perėjo 2011 m. dovanojimo sutarties pagrindu. Iš ankstesnių šio turto savininkų ir gretimų sklypų kaimynų ieškovams tapo žinoma, kad pagal faktiškai susiklosčiusią situaciją statinys nuo jo pastatymo visuomet buvo naudojamas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų ir buvo laikoma, kad minėtas statinys yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribose. Aplinkybė, kad riba, skirianti ieškovams ir atsakovei priklausančius žemės sklypus, eina ne greta statinio, o per jį, ieškovams tapo žinoma tik 2021 m. Ieškovų teigimu, jiems priklausančio žemės sklypo kadastriniai matavimai buvo atlikti 1996 m., atsakovei priklausančio sklypo matavimai buvo atliekami 1996 metais, o vėliau – 1998 m. Ieškovams ir atsakovei priklausančių žemės sklypų ribos nebuvo tikslintos nuo jų žymėjimo Valstybinio žemės sklypo kadastro žemėlapyje ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Atliekant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), matavimus, šio sklypo savininkai nebuvo specialistai, nežinojo kadastrinių matavimų reikalavimų ir specifiką, todėl ant sudaryto plano pasirašė. Tik 2025 m. gegužės 23 d., gavus G. K. išvadą ieškovams tapo žinoma aplinkybė apie tai, kad koordinatė Nr. 9 jiems priklausančio žemės sklypo plane buvo pažymėta, pažeidžiant teisės aktus. Po žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atliktų matavimų 1996 m., Panevėžio apskrities valdytojo administracija 1996 m. gruodžio 18 d. įsakymu patikslino A. M. parduodamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotą iš 619 kv. m. į 633 kv. m.

Atsakovė ATS3 atsiliepime į patikslintą ieškinį su ieškovų reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti ir priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, jog sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas A. D. 1996 m. spalio 28 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi. 1996 m. galiojo 1964 m. CK, kuris nustatė 3 metų senaties terminą reikšti reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Nei A. D., nei vėliau šį žemės sklypą nuosavybės teise valdę asmenys neginčijo minėto sandorio, nors turėjo žinoti ar žinojo apie sudarytą sandorį, žemės sklypo išorines ribas, pažymėtas tiek registre, tiek planuose. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti ieškovų ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Atsakovės įsitikinimu, ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo sandorio sudarymo dienos ir baigėsi 1999 m. spalio 28 d. Pažymėjo, jog nuo sandorio sudarymo dienos praėjo 29 metai, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu pažeistų teisėtų lūkesčių ir civilinių teisinių santykių stabilumo principus.

Ieškovai neginčija paveldėjimo teisės liudijimo, kuriuo nustatyta, jog ieškovai paveldėjo 0,0652 ha. Žemės sklypas buvo suformuotas natūra, buvo parodytos žemės sklypo išorinės ribos pagal dabar įregistruotas ribas. Sklypo ribos niekada nesikeitė. Atsakovės žemės sklypo išorinės ribos sutapo su ieškovų turima žemės sklypo riba. Žemės sklypo riba buvo aiški. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad kažkada buvo nustatytos kitokios žemės sklypo ribos nei buvo įregistruotos kadastro registre. Žemės sklypų ribos nepersidengia. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-942-1105/2022 nustatyta, kad ieškovai ūkinį pastatą pasistatė neteisėtai, ant atsakovei priklausančio sklypo. Šis teismo sprendimas laikytinas prejudiciniu, jis buvo priimtas tarp tų pačių bylos šalių. 1998 m. birželio 22 d. atsakovė ATS3 su Panevėžio apskrities viršininko administracija sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią nusipirko 633 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 1996 m. vasario 10 d. patvirtintas Namų valdos žemės sklypo ribų planas M 1:500 (duomenys neskelbtini). Sklypo ribos nustatytos vietinėje koordinačių sistemoje. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nuo jai priklausančių statinių pažymėtų byloje indeksais J I/p ir 6JIp, iki ieškovų žemės sklypo yra tarpas.

Atsakovė ATS1 atsiliepime į ieškinį nurodė, jog Panevėžio apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu ją pripažino ribotai veiksnia turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse, o 2019 m. balandžio 2 d. jos rūpintoju paskyrė AAT1 . Dėl pareikšto ieškinio tenkinimo atsakovės atstovas paliko spręsti teismo nuožiūrai. Nurodė, jog atsakovės motina Z. U. beveik 10 metų buvo nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), savininkė. Turtą ji nusipirko iš A. D. 2001 m. spalio 9 d. sutartimi bei padovanojo ieškovams, t. y. savo anūkams 2011 m. rugpjūčio 24 d. sutartimi. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio, dabar ieškovai prašo pripažinti, kad jų senelė minėtomis sutartimis tiek įgijo, tiek ir perleido ne 0,0652 ha, bet 0,0660 ha ploto žemės sklypą. Nors skirtumas yra tik 8 kv. m., tačiau į juos patenka dalis ūkinio pastato, kurį ieškovai yra įpareigoti nugriauti pagal Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą. Pati atsakovė niekada nebuvo nurodyto nekilnojamojo turto savininke, į bylą yra patraukta tik kaip buvusios savininkės įpėdinė, todėl ieškinio išsprendimas materialių jos teisių ir pareigų apimčiai įtakos neturės.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau ir NŽT) atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, jog ieškovai patikslintu ieškiniu neprašo naikinti ATS3 priklausančio 0.0633 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini), 1998 m. birželio 24 d. nustatytus kadastro duomenis, todėl teismui patenkinus patikslinto ieškinio reikalavimą pakeisti ieškovams priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis pagal matininko R. T. 2023 m. kovo 29 d. parengtą planą, ieškovų žemės sklypas kadastro žemėlapyje neleistinai persidengtų su atsakovės ATS3 žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Panevėžio apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-942-1105/2022 konstatuota, kad civilinės bylos šalims priklausančių žemės sklypų: (duomenys neskelbtini) ribos yra aiškios, nepakitusios ir tokiu būdu buvo nustatytas prejudicinis faktas, kurio nebereikia įrodinėti šioje byloje. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2001 m. spalio 9 d. iki 2011 m. rugpjūčio 24 d. Z. U. nuosavybės teise valdė, faktiškai naudojo ir padovanojo didesnį nei 0,0652 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Dėl to teismui remiantis ieškovų samprotavimais ir prielaidomis nėra pagrindo tenkinant patikslinto ieškinio reikalavimą ir pripažinti negaliojančia 2011 m. rugpjūčio 24 d. dovanojimo sutarties Nr. 3171 nuostatą, kad Z. U. perleido, o ieškovai įgijo 0,0652 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)bei pripažinti, kad Z. U. perleisto, o ieškovų įgyto žemės sklypo plotas yra 0,0660 ha. Prašo taikyti ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apylinkės teismas 2026 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš kiekvieno ieškovo po 566,67 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei ATS3 ; po 113,03 Eur bylinėjimosi išlaidų už antrinę teisinę pagalbą; po 312,52 Eur į valstybės biudžetą procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas nurodė, kad ieškovams priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį sudaro gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , viralinė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , bei 0,0652 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Minėtas ieškovams priklausantis žemės sklypas pietinėje dalyje ribojasi su atsakovei ATS3 priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančiu adresu: (duomenys neskelbtini). Ieškovai ir atsakovė nesutaria dėl jiems priklausančių žemės sklypų ribos.

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-942-1105/2022 pagal ATS3 ieškinį dėl savininko teisių pažeidimo pašalinimo, kurioje ji prašė teismo įpareigoti ieškovus pašalinti į jos žemės sklypą patenkančią ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį. Panevėžio apylinkės teismas sprendime padarė išvadą, kad civilinėje byloje Nr. e2-942-1105/2022 nebuvo įrodyta, jog riba, skirianti žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), yra netiksli ir tenkino ATS3 ieškinio reikalavimus: ieškovus įpareigojo nugriauti ginčo statinio dalį, kuri patenka į ATS3 žemės sklypą.

Teismas pritarė atsakovei ATS3 ir trečiajam asmeniui NŽT, kad ieškinio senaties terminas yra suėjęs. Sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), A. D. buvo parduotas 1996 m. spalio 28 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi. Šį sandorį ieškovai ginčija, prašo pripažinti negaliojančiu. Minėtos sutarties sudarymo metu galiojo 1964 m. CK, kuris numatė 3 metų ieškinio senaties terminą, pareikšti ieškinio reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (ar jo modifikavimo). Nėra duomenų, kad A. D. ar vėliau kiti asmenys, valdę žemės sklypą (jo priklausinius) nuosavybės teise, būtų ginčiję sandorį, nors apie sandorio sudarymą žinojo ir turėjo apie jį žinoti, jiems buvo žinoma ir apie plane, registre pažymėtas išorines ribas. Teismas neturi žinių ir apie pateisinamas priežastis, kurios sukliudė jiems kreiptis į teismą dėl sandorio ginčijimo. Teismas laikė, kad 3 metų ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 1996 m. spalio 28 d. (sandorio sudarymo dienos) ir baigėsi 1999 m. spalio 28 d. Nuo minėto sandorio sudarymo dienos praėjo pakankamai daug laiko – 29 metai, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu, pažeistų teisėtų lūkesčių principą, civilinių teisinių santykių stabilumą. Teismas taikė ieškinio senatį ir atmetė ieškovų ieškinio reikalavimą dėl 1996 m. spalio 28 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teismas taikė ieškinio senatį ir kitiems ieškinio reikalavimams ir minėtu pagrindu atmetė ieškinį dalyje dėl 2001 m. spalio 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis (arba jų modifikavimo dalyje dėl sklypo ploto), nes 10 metų ieškinio senaties terminas suėjo atitinkamai – 2011 m. spalio 9 d. ir 2022 m. rugpjūčio 24 d., senaties termino pradžią skaičiuojant nuo minėtų sutarčių sudarymo. Teismas nurodė, jog neturi duomenų apie tai, kad asmenys, valdę žemės sklypą (jo priklausinius) nuosavybės teise po minėtų sandorių (pirkimo, dovanojimo sutarčių) sudarymo, būtų ginčiję šias sutartis, nors apie jų sudarymą žinojo, turėjo reikalingus sandoriams sudaryti dokumentus. Ieškovai neprašė teismo atnaujinti ieškinio senaties termino, o teismas nenustatė teisinio pagrindo ieškovams atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Tai, kad ieškovai 2011 m. rugpjūčio 24 d. dovanojimo sutarties pagrindu įgydami žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo nepilnamečiai ir minėtos sutarties sudarymo metu juos atstovavo įstatyminis atstovas jų tėvas V. Š., nesuteikia teismui pagrindo ieškinio senatį šiai sutarčiai bei kitoms sutartims ginčyti, kelti kitus susijusius reikalavimus, skaičiuoti nuo 2025 m. gegužės 23 d., kuomet buvo gauti MB ,,Deinuva“ atsakymai (išvada) dėl ūkinio pastato padėties ir žemės sklypo ribų (duomenys neskelbtini), ar gavus doc. Dr. S. S. konsultacinę išvadą. Ieškinio reikalavimą dėl žemės sklypo ribos nustatymo, papildomai reiškiant ir kitus ieškinio reikalavimus, kaip antai dėl sutarčių ginčijimo (modifikavimo), kelti kitus susijusius reikalavimus, buvo galima ir kur kas anksčiau, jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-942-1105/2022.

Pagal ieškovų reikalavimą pripažinti negaliojančia 1996 m. spalio 28 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties nuostatą, atsakovu turėtų būti valstybinę žemę pardavęs asmuo. Šiuo atveju minėtas reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui. Teismas sprendė, kad patikslinto ieškinio reikalavimas turėjo būti pareikštas NŽT, ją nurodant atsakove, o to ieškovams nepadarius, laikė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, dėl ko ieškinys turėtų būti atmestas ir šiuo pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai IES2 , IES1 ir IES3 pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą patenkinant ieškinį.

Nurodė, kad teismas visiškai ignoravo priežastį, dėl kurios visa ginčą sudaranti situacija susiklostė, ir atsakomybę dėl šios priežasties sukeltų neigiamų pasekmių perkėlė apeliantams arba buvusiems žemės sklypo savininkams. Teismo vertinimas, kad žemės sklypo savininkai jau sudarant žemės sklypo planą turėjo žinoti, kad šis planas yra neteisingas, yra visiškai paviršutiniškas, neįsigilinant į realaus gyvenimo situaciją. Nežinodami, kad žemės sklypo kadastrinis planas ir jame užfiksuotos skiriančios ribos koordinatės yra neteisingos, žemės sklypo savininkai net ir nežinojo, kad yra poreikis tokius matavimus papildomai tikrinti. Žemės sklypo savininkai, matydami, kad kadastrinių matavimų plane pavaizduota situacija atitinka faktinę padėtį, neturėjo pagrindo abejoti tuo, kad kadastrinių matavimų plane pažymėta riba gali būti neteisinga, o statinys dėl to pateks į atsakovės žemės sklypą. Aplinkybę, kad statinys patenka į atsakovės žemės sklypą, apeliantai sužinojo tik 2021 m. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas visiškai nevertino visų šių aplinkybių, neįsigilino į ginčo specifiką ir problematiką.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ieškinio reikalavimams, kadangi jie buvo pareikšti ieškinio senaties nepraleidus. Apeliantai nereiškė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes, jų nuomone, ieškinio senatis nebuvo praleista. Teismas ieškinio senaties atnaujinimo klausimą gali spręsti ex officio. Apeliantai turi materialinį teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinio reikalavimus, susijusius su sandorių, kurių šalimis apeliantai nebuvo, ginčijimu, kadangi tik pripažinus tokių sandorių nuostatas dėl įgyjamo žemės sklypo ploto negaliojančiomis ir patvirtinus juridinį faktą, kad faktiškai A. D. įgijo didesnio ploto žemės sklypą (0,0660 ha) nei nurodyta sutartyje, galima pripažinti, kad atitinkamai ir apeliantų močiutei buvo perleistas 0,0660 ha ploto žemės sklypas, o Z. U. tokio ploto žemės sklypą padovanojo apeliantams.

Jeigu teismas vertino, kad apeliantai neturi reikalavimo teisių tokiems ieškinio reikalavimams pareikšti, teismas privalėjo taikyti CPK 45 straipsnio nuostatas ir informuoti asmenį, kuris būtų tinkamu ieškovu, apie galimybę įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, tačiau to padaryta nebuvo. Teismas sprendimu konstatavo, kad apeliantai ieškinį pareiškė netinkamam atsakovui, apeliantai su tokia pozicija nesutinka. Apeliantai įtraukė į civilinę bylą atsakovais A. D. ir Z. U. įpėdinius, kadangi A. D. ir Z. U. yra mirusios. Civilinėje byloje kilo ginčas, ar Nacionalinė žemės tarnyba turėjo būti įtraukta atsakove. Nei vienas teisės aktas, įskaitant ir NŽT steigimo nuostatus, nenumato, kad NŽT ar kuris kitas viešasis juridinis asmuo perima civilines teises ir pareigas, kylančias iš tokių sutarčių, kaip 1996 m. spalio 28 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis. Teismas, pasisakydamas, kad NŽT turėjo būti įtraukta atsakove civilinėje byloje, šios savo išvados nepagrindė jokiomis teisės normomis, o apeliantų argumentų dėl NŽT statuto visiškai neanalizavo.

Atsakovė ATS3 pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, kad ieškovai nėra ieškinyje nurodę tinkamo atsakovo, nors ginčijo valstybei priklausiusio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas siūlė ieškovams kelis kartus, priimdamas atskiras nutartis, apsispręsti dėl tinkamo atsakovo, tačiau ieškovai teismo nutartis ignoravo. Ieškovai ginčija valstybinės žemės pardavimo sandorį fiziniams asmenims, todėl žemės savininkas (pardavėjas Lietuvos Respublika), bet kuriuo atveju turėjo būti nurodyta atsakovu, o jai šiuo konkrečiu atveju turėjo atstovauti Nacionalinė žemės tarnyba. Ieškovai neturi subjektinės teisės ginčyti žemės sandorių, kurie buvo sudaryti iki jiems tampant žemės sklypo savininkais.

Ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą ginčyti sudarytus žemės sandorius. Ieškovai, kaip dovanojimo sutarties pagrindu gavę žemės sklypą (namų valdą), turėjo teisę atlikti kadastrinius matavimus nuo to momento kai tapo žemės savininkai. Tačiau, pagal bendrąją taisyklę, ginčijant sandorius, yra laikoma, kad sandorio šalys apie savo teisių pažeidimą, atsirandantį iš sandorio, sužino sandorio sudarymo metu. Ūkinis pastatas buvo perstatytas tuo metu kai pastato savininkais buvo ieškovai. Jau ūkinio pastato rekonstrukcijos metu atsakovė įspėjo ieškovus, kad pastatas rekonstruojamas ant atsakovės žemės sklypo. Ieškovai ignoravo atsakovės įspėjimus ir ūkinį pastatą pastatė ant atsakovės žemės sklypo. Tai, kad vėliau ieškovai neteisėtai pasistatė ant atsakovės žemės sklypo statinį, nesuteikia teisės ieškovams reikalauti iš naujo nustatyti žemės sklypo ribas. Žemės sklypo ribos buvo aiškios ir yra aiškios. Ieškovai nepateikia jokių įrodymų, kad buvo kažkada nustatytos kitos žemės sklypo ribos, negu dabar kadastro registre įregistruotos ribos.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, kad pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, išvadoms ir argumentams, todėl šiame atsiliepime jų nebekartoja. Teismas tinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl pilnai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisingą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti ieškovų apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kurių šiuo atveju nenustatyta.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

Byloje nustatyta, kad ieškovams priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį sudaro gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , viralinė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , bei 0,0652 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Ieškovams priklausantis žemės sklypas pietinėje dalyje ribojasi su atsakovei ATS3 priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančiu adresu: (duomenys neskelbtini).

Panevėžio apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-942-1105/2022 pagal ATS3 ieškinį dėl savininko teisių pažeidimo pašalinimo, kurioje ji prašė teismo įpareigoti ieškovus pašalinti į jos žemės sklypą patenkančią ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , dalį. Panevėžio apylinkės teismas sprendime padarė išvadą, kad civilinėje byloje Nr. e2-942-1105/2022 nebuvo įrodyta, jog riba, skirianti žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), yra netiksli ir tenkino ATS3 ieškinio reikalavimus: ieškovus įpareigojo nugriauti ginčo statinio dalį, kuri patenka į ATS3 žemės sklypą. Teismo sprendimas įsiteisėjo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas atmetė ieškovų ieškinį. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jie praleido ieškinio senatį.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokė ar turėjo suvokti, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

Šiuo atveju bendruoju ieškinio senaties terminas yra dešimties metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atskirų rūšių reikalavimams įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus – pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį buvo numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), A. D. buvo parduotas 1996 m. spalio 28 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, šio sandorio sudarymo metu galiojo 1964 m. CK, kuris numatė 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti ieškinio reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (ar jo modifikavimo). Į bylą nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog žemės sklypo pirkėja A. D. ar kiti asmenys, kuriems vėliau priklausė ginčo žemės sklypas, būtų ginčiję šį žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį, nors jo sudarymo metu sandorio šalims buvo arba turėjo būti žinoma apie žemės sklypo kadastrinius matavimus, plane ir registre pažymėtas žemės sklypo išorines ribas. Taigi, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad 3 metų ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 1996 m. spalio 28 d. (sandorio sudarymo dienos) ir baigėsi 1999 m. spalio 28 d. Atkreiptinas dėmesys, jog nuo ginčijamo sandorio sudarymo praėjo didelis laiko tarpas – 30 metų, todėl tokio sandorio pripažinimas negaliojančiu pažeistų civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Apeliantų apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog jie apie aplinkybę, kad jų statinys patenka į atsakovės žemės sklypą, apeliantai sužinojo tik 2021 m. vertintinos kritiškai, kadangi kaip jau minėta, žemės sklypo kadastriniai matavimai, planai, sklypo išorinės ribos ir jų žymėjimas turėjo būti žinomas ginčijamo sandorio sudarymo dieną, tai yra 1996 m. spalio 28 d.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir ieškovų ieškinio reikalavimus dėl 2001 m. spalio 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, nustatęs, jog ieškovai praleido bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą. Kadangi žemės sklypo ribos, jų kadastriniai matavimai šalims turėjo būti žinomi nuo ginčijamų sandorių sudarymo, tai laikytina, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo sandorių sudarymo dienos ir tokiu atveju 10 metų ieškinio senaties terminas suėjo atitinkamai – 2011 m. spalio 9 d. ir 2022 m. rugpjūčio 24 d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad ieškovai neprašė teismo atnaujinti ieškinio senaties termino. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas ieškinio senaties atnaujinimo klausimą gali spręsti ex officio. CK 1.131 straipsnyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas tokį prašymą pateikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 170/2010). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2014; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, net ir neprašant ieškovams, ex officio patikrino, ar nėra priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir tokio teisinio pagrindo nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos duomenimis, taip pat nenustatė pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui. Kaip jau minėta, aplinkybės apie ginčo žemės sklypo ribas turėjo būti žinomos nuo pat ginčijamų sandorių sudarymo dienos, šie sandoriai nebuvo ginčijami, byloje nėra nustatyta, kad būtų egzistavusios kliūtis ginti savo galimai pažeistas teises visą 30 metų laikotarpį. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui pareikšti praleistas dėl objektyvių, nuo ieškovų valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių nebuvo galimybės kreiptis į teismą, todėl pagrindo atnaujinti praleistą terminą nėra (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų reikalavimas pripažinti negaliojančia 1996 m. spalio 28 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties nuostatą, atmestinas ir tuo pagrindu, jog yra pareikštas netinkamam atsakovui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas). Taigi ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti, tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2014). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui. Ieškovui nesutinkant pakeisti atsakovo, pirmosios instancijos teismas neturi teisės savo iniciatyva pakeisti atsakovo ir privalo bylą nagrinėti iš esmės pagal pareikštą reikalavimą ieškovo pasirinktam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 417- 684/2017).

Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas privalėjo taikyti CPK 45 straipsnio nuostatas ir informuoti asmenį, kuris būtų tinkamu ieškovu, apie galimybę įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, tačiau to padaryta nebuvo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 1996 m. spalio 28 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos atstovas su A. D. sudarė valstybinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P27/96-0606, pagal kurią A. D. įsigijo 0,0652 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuo 2010 metų liepos 1 dienos, panaikinus apskričių viršininkų administracijas, Nacionalinė žemės tarnyba perėmė ir apskričių viršininkų administracijose veikusių žemėtvarkos skyrių funkcijas, tarnyboje buvo įkurti 48 teritoriniai visoje Lietuvoje veikiantys žemėtvarkos skyriai, NŽT veikia kaip valstybės institucija, atstovaujanti turtinėms teisėms. Kadangi atsakovai ginčija valstybinę žemę pardavusio asmens sandorį, atsakove byloje turėjo būti Nacionalinė žemės tarnyba. Bylos duomenys patvirtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, kas paneigia apeliantų apeliacinio skundo argumentus.

Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas visiškai ignoravo priežastį, dėl kurios visa ginčą sudaranti situacija susiklostė, ir atsakomybę dėl šios priežasties sukeltų neigiamų pasekmių perkėlė apeliantams arba buvusiems žemės sklypo savininkams. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Apeliantai iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti ieškovų apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, yra pagrindas iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovės ATS3 naudai priteisti 2 000 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Ieškovų IES2 , IES1 ir IES3 apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų IES2 , a. k. (duomenys neskelbtini) , IES1 , a. k. (duomenys neskelbtini) , ir IES3 , a. k. (duomenys neskelbtini) , lygiomis dalimis atsakovės ATS3 , a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tai yra priteisti iš IES2 ir IES1 po 666,66 Eur, iš IES3 – 666,67 Eur.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.