Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Daivos Kazlauskienės ir Valerijaus Laušo (Valerij Lauš),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta jam naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejus metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. spalio 27 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 dalimis, V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Toyota Prius Plus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose, nustatant vienerių metų šio įpareigojimo įvykdymo terminą nuo nuosprendžio gavimo baudžiamojo poveikio priemonę vykdančioje institucijoje dienos.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartimi paskirtą laikiną V. B. nuosavybės teisės apribojimą į jam priklausantį turtą – automobilį Toyota Prius Plus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), palikti galioti iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.

V. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. B. paskirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas – palikta galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise, vykdymo pradžios.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos, šio skyriaus 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, teismas yra saistomas apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad jei apeliaciniame skunde yra pateiktas prašymas naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pagal nurodytus apskundimo pagrindus turi įvertinti viso skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą visiškai patikrinti bylą: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. Bylos patikrinimas turi būti paremtas bylos duomenimis ir jų analize, visų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių išnagrinėjimu, o visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti aiškios ir pakankamai argumentuotos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 27 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-387/2022 19 papunktį).

Nuteistojo V. B. apeliaciniu skundu prašoma jį išteisinti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi ir apeliacinio proceso paskirtimi – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, patikrina viso skundžiamo teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo.

BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

Šioje byloje nėra ginčo, kad V. B. buvo neblaivus. Tai pagrindžia neblaivumo nustatymo aktas ir alkotesterio Alcotest 7510 Nr. ARKB-0352 kvitai, iš kurių matyti, kad 2025 m. spalio 23 d. 20.04 val. V. B. nustatytas 3,32, o 20.23 val. – 3,39 promilės neblaivumas (patikros sertifikate dėl alkotesterio nurodyta išvada – tinkamas naudoti, patikros sertifikatas galioji iki 2025 m. lapkričio 21 d.). Visgi, V. B. kvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog jis, būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę.

Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo ir garso įrašai neabejotinai patvirtina, kad būtent V. B. iki perlipimo nuo vairuotojo sėdynės į galą vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Įrašo, pavadinimu „export-6336v“, 0.35–1.06 min. matoma, kaip policijos pareigūnai nedelsdami prieina prie jų sustabdyto automobilio „Toyota Prius“, ant kurio vairuotojo sėdynės niekas nesėdi, o priekyje sėdi keleivis (kaip tyrimo metu nustatyta – A. A. (A. A.)) ir gale tarp dviejų priekinių sėdynių sėdi vos ne gulsčias vienas vyras su pakeltai-lenktomis kojomis (kaip tyrimo metu nustatyta – V. B.). Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir kitos policijos pareigūnės kūno kameros įrašo, pavadinimu „export-u456o“, 0.27–0.40 min. Toliau, minėto įrašo, pavadinimu „export-6336v“, 3.04–3.19 min. girdima, kaip automobilio „Prius“ keleivis į policijos pareigūno klausimą, kaip jis leido draugui neblaiviam vairuoti, atsako, kad jam draugas atrodė blaivus ir draugas pasakė jam, kad yra pavargęs. Kito įrašo, pavadinimu „export-i8xsi“, 0.44–1.13 min. matoma ir girdima, kaip V. B. pareiškia, kad nori atvirai pasisakyti, tuomet teisina savo poelgį, nurodo, kad pieš ketverius metus mirė jo žmona, tada į policijos pareigūno pasakymą, kad vis vien negalima neblaiviam transporto priemonės vairuoti, V. B. palenkęs galvą su atsidusimu pasako: „Žinau, žinau“. Įrašo, pavadinimu „export-nqu04“, 2.26–2.42 min. matoma ir girdima, kaip į policijos pareigūno repliką, kad V. B. labai greitai peršoko nuo vairuotojo sėdynės į galą, V. B. gestikuliuodamas dešinės rankos pirštais atsako: „Aš nieko nekomentuosiu, yra kaip yra“. To paties įrašo 3.08–3.32 min. matoma ir girdima, kaip V. B. vaikščiodamas vietoje muistosi su dešine ranka įkišta į savo striukės dešinės pusės kišenę, policijos pareigūnas pakartotinai klausia, kur yra automobilio užvedimo rakteliai, kol galiausiai V. B. prisėda ant tarnybinio automobilio laikino sulaikymo patalpos grindų ir ištraukia dešinę ranką iš savo striukės dešinės pusės kišenes, kurioje laiko automobilio užvedimo raktelius, o šiuos policijos pareigūnas paima.

Be šių policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo ir garso įrašų vairavimo faktą papildomai pagrindžia pačių liudytojų, įvykio vietos policijos pareigūnų teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Vien tai, kad su jais nesutinka apeliantas, nėra pagrindo juos laikyti nepatikimais, ypač kai tą patį staigų peršokimo faktą visi jie užfiksavo iš skirtingų pusių (tiek iš sustabdyto automobilio priekio, tiek iš galo).

Nors apeliaciniame skunde aiškinama, kad be pagrindo pirmosios instancijos teismas nuvertino liudytojo, keleivio A. A. ir liudytojo, pranešėjo Bendrajam pagalbos centrui apie galimai neblaivų vairuotoją A. L. parodymus, tačiau tai teismas padarė pagrįstai. Kaip matyti liudytojas, keleivis A. A. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 37) aiškiai parodė, kad V. B. vairavo transporto priemonę tol, kol pasirodžius policijos pareigūnams ir pareikalavus sustoti, jis automobiliu pasitraukė į važiuojamosios dalies kraštą ir staigiai perlipo nuo vairuotojo sėdynės į galą. Teisiamojo posėdžio metu A. A. jau davė prieštaringus parodymus, neigdamas perlipimo faktą ir patikindamas apie trečio asmens automobilyje buvimą, nors apie jį ikiteisminio tyrimo metu net neužsiminė. Taigi toks parodymų nenuoseklumas leidžia pagrįstai spręsti, kad yra siekiama padėti draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kalbant apie liudytojo A. L. parodymus, jo nurodyta aplinkybė, kad jis matė tris asmenis automobilyje, yra daugiau abejotina ir leidžia spręsti apie sąžiningą liudytojo klydimą, nes sprendžiant iš Bendrojo pagalbos centro garso įrašo pavadinime, kuris baigiasi „2025-10-23 19_46_17“, užfiksuoto skambučio laiko ir minėto policijos pareigūno kūno kameros įraše, pavadinimu „export-6336v“, užfiksuoto realaus laiko 2025 m. spalio 23 d. 20.01 val., praėjo tik penkiolika minučių nuo momento, kai liudytojo buvo pastebėti neva trys asmenys automobilyje, iki automobilio sustabdymo, kai jame policijos pareigūnai aptiko jau tik du asmenis. Be to, liudytojo A. L. klydimą patvirtina ir tai, kad apklausiamas jau teisiamojo posėdžio metu jis suabejojo, parodydamas, kad tiksliai matė du asmenis automobilio priekyje, o trys–keturi asmenys galėjo būti, tačiau neįsivaizduoja (t. 1, b. l. 143). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teisėjų kolegijai plačiai pasisakyti ir apie apelianto nurodytą trečią asmenį, vardu P., nes jo paprasčiausiai nebuvo, tuo labiau jis pirmą kartą paminėtas tik teisiamojo posėdžio metu.

Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodymai įvertinti tinkamai, todėl V. B. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

Dėl V. B. paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių.

Sprendžiant klausimą dėl apeliantui paskirtos bausmės, pirmiausiai pabrėžtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 28 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-10-487/2022 102 punktą).

Pagal BK 54 straipsnį, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (1 dalis); skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (2 dalies 1–8 punktai). Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgta ir į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutarties baudžiamojoje byloje

Nr. 2K-188-489/2025 11 punktą; Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. liepos 23 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-270-908/2026 8 punktą; ir kt.). Be to, BK 61 straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (1 dalis); teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

Skundžiamu nuosprendžiu V. B. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos alternatyvios sankcijos: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą apeliantui parinko švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą ir artimą įstatymo numatytam minimaliam jos dydį – 100 MGL (5 000 Eur). Teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą transporto eismo saugumui, tiesiogine tyčia, į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip į jo asmenybę – nedirba, neteistas, per pastaruosius trejus metus administracine tvarka baustas vieną kartą už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, paskirtą baudą sumokėjo.

Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų V. B. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – baudą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį.

BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Teismų praktikoje nurodoma, kad, skiriant baudžiamojo poveikio priemones asmeniui, siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimą, ar skirti baudžiamojo poveikio priemonę, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. birželio 17 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-594/2026 5 punktą).

BK 68 straipsnio pagrindu, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (1 dalis); teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų (2 dalis); teismas, uždrausdamas asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, konkrečiai nurodo, kokia teise ar teisėmis naudotis uždrausta, ir šio draudimo terminą (3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas parinkdamas uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones ir nustatydamas V. B. sankcijos vidurkį atitinkantį trejų metų šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą atsižvelgė į tai, kad jam buvo nustatytas sunkus neblaivumo laipsnis (3,32 promilės), jis vairavo pakankamai intensyvioje vietoje, dėl to tik dėl laimingo atsitiktinumo ir dėl policijos pareigūnų veiksmų, jį sustabdant, buvo išvengta potencialiai skaudesnių padarinių tiek sau, tiek ir kitiems eismo dalyviams, taip pat į tai, jog apeliantas siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodant atsainų požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio taisykles naudojantis specialia teise. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo parinktai baudžiamojo poveikio priemonei ir nustatytam jos terminui, kadangi nusikalstamą veiką V. B. padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, o dar jam nustatytas neblaivumo laipsnis, ženkliai viršijantis ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė.

BK 72 straipsnio pagrindu, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (1 dalis); konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas (2 dalis); kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (3 dalis); teismas, skirdamas turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto vertę pinigais (6 dalis).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad transporto priemonė, kurią vairavo V. B., laikytinas nusikalstamos veikos priemone – konfiskuotinu turtu. AB „Regitra“ duomenimis priklauso V. B., todėl BK 72 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, sudaro pagrindą automobilį konfiskuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisės taikymo klaidos, taikant turto konfiskavimo normas, nepadaryta.

BK 72⁵ straipsnio pagrindu, teismas gali įpareigoti asmenį dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, jeigu šis asmuo padarė šiame kodekse numatytą nusikalstamą veiką būdamas abstinencijos būsenos arba apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis negu dveji metai.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į būtent neatsakingą apelianto alkoholio vartojimą, turėjusį įtakos jo nusikalstamam elgesiui, sprendė, kad tikslinga įpareigoti jį dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose, nustatant vienerių metų šio įpareigojimo įvykdymo terminą nuo nuosprendžio gavimo baudžiamojo poveikio priemonę vykdančioje institucijoje dienos. Teisėjų kolegija nekartodama tų pačių jau nurodytų motyvų dėl prieš tai aptartų baudžiamojo poveikio priemonių pritaria pirmosios instancijos teismo parinktai baudžiamojo poveikio priemonei ir nustatytam jos terminui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsnio 1–5 dalimis, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. B. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.