Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „MindCraft“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl žalos priteisimo, trečiasis asmuo TAR1.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

ieškovės reikalavimas dėl 19 235,87 Eur žalos priteisimo neatitinka prima facie pagrįstumo standarto: 1) visas turtas įsigytas laikotarpiu, kai ieškovei vadovavo kitas asmuo, o ne atsakovas. Atsakovas niekada nedalyvavo nemokumo administratorės nurodomo turto įsigijimo procesuose, jo nepriėmė ir fiziškai jo neturėjo. Be to, iš 19 235,87 Eur ieškinio sumos ieškinys 11 582 Eur apimtyje neparemtas jokiais objektyviais duomenimis, kad bendrovė gavo kokį nors turtą. Su ieškiniu pateiktos tik 4 sąskaitos už įmonės įsigytas prekes, kurių bendra suma sudaro tik 7 653,53 Eur. Likusi ieškinio sumos dalis grindžiama įmonės atliktais pavedimais, kurie buvo atlikti laikotarpiu, kai atsakovas nebuvo įmonės vadovu; 2) nėra turto perdavimo dokumentų atsakovui. Atsakovui pradėjus eiti vadovo pareigas 2024 m. spalio 16 d., buvęs vadovas jam neperdavė jokio turto ir jokių dokumentų; 3) ieškinio suma grindžiama banko mokėjimais pagal išankstines sąskaitas, nepatvirtinant realaus prekių gavimo ir nepatvirtinant, jog kalba eina apie prekes, o ne pvz. paslaugas (bankiniai pavedimai patys savaime neįrodo, jog buvo įsigytos prekės); 4) neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovo neveikimo ir žalos. Žalos dydis šiuo atveju sutapatintas su visų tariamų pirkimų verte. Toks vertinimas yra per platus. Civilinei atsakomybei nepakanka nustatyti, kad bendrovė kažkada pervedė lėšas ar gavo sąskaitas, būtina bent preliminariai parodyti: kad konkrečios prekės iš tiesų buvo gautos bendrovės; kad jos išliko bendrovės turto sudėtyje ir turėjo būti perduotos; kad jos buvo atsakovo žinioje ar kontrolėje; kad būtent dėl to atsirado ieškinyje nurodyto dydžio žala;

teismas atsakovo nesąžiningumą konstatavo remdamasis išimtinai tuo, kad jam buvo paskirtos sankcijos bankroto byloje – 500 Eur bauda ir vadovo teisių apribojimas. Tačiau šios sankcijos buvo skirtos už įmonės turto ir dokumentų neperdavimą nemokumo administratorei, tai yra jos susijusios su įmonės vadovo pareigomis, o ne su atsakovo asmeninio turto disponavimu. Ieškovė nepateikė nei vieno konkretaus fakto, patvirtinančio, kad atsakovas perleido, ketina perleisti ar kitaip disponuoja savo asmeniniu turtu, siekdamas išvengti galimos civilinės atsakomybės. Ieškovė nesirėmė: jokiais atsakovo asmeninio turto perleidimo sandoriais; jokiais duomenimis apie turto perdavimą tretiesiems asmenims; jokia informacija apie atsakovo finansinę padėtį ar galimą nemokumą; jokiais duomenimis apie artėjančius ar vykdomus atsakovo asmeninio turto perleidimo sandorius;

atsakovas disponuoja itin didelės vertės nekilnojamuoju turtu: 24 nekilnojamojo turto objektais, iš kurių vien 7 nekilnojamojo turto objektų įsigijimo kaina jų įsigijimo metu siekė 6 598 417 Eur, neskaitant likusių 17 nekilnojamojo turto objektų vertės ir neskaitant nekilnojamojo turto pabrangimo (nekilnojamasis turtas įsigytas 2021 – 2022 metais). Taigi akivaizdu, jog jokios realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nėra.

atsakovo (buvusio įmonės vadovo) nesąžiningumas buvo įrodinėjamas aplinkybėmis, jog įsiteisėjusiomis teismų nutartimis jam buvo paskirta bauda už pareigos perduoti įmonės turtą ir dokumentus nevykdymą, taip pat apribota teisė eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-225-910/2025 yra konstatuota, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad atšaukęs buvusį vadovą iš bendrovės vadovo pareigų, jis reikalavo perduoti bendrovės turtą ir dokumentus, tačiau nei bendrovės turto, nei dokumentų negavo. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė tai, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantas, nuo 2024 m. spalio 17 d., perėmęs vadovavimą bendrovei, iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei (2025 m. rugpjūčio 2 d.) bendrovės dokumentuose būtų užfiksavęs, kad trūksta bendrovės turto ar dokumentų iš bendrovės veiklos laikotarpio, kai bendrovei vadovavo ankstesnis vadovas. Be to, ankstesnio vadovo neperduotų dokumentų ir (ar) turto aplinkybe atsakovas nesirėmė ir po bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nors jam, kaip paskutiniam bendrovės vadovui, kilo pareiga perduoti paskirtai nemokumo administratorei visą bendrovės turtą ir dokumentus;

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas pateiktas dėl pirmos instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas – patikrinimas ar pirmos instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šios bylos faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.

Dėl naujų rašytinių įrodymų (ne)priėmimo

Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė išrašą iš Nekilnojamojo turto registro bei turto įsigijimo sutartis. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė informaciją iš Turto arešto aktų registro apie turto arešto skaičių; Turto arešto aktų registro išrašą apie turto areštą Nr. (duomenys neskelbtini).

CPK 314 straipsnyje yra įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė atsisakyti priimti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Šiuo atveju sprendžiant dėl kartu su atskiruoju skundu naujai teikiamų įrodymų priėmimo, svarbi aplinkybė, jog ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nagrinėjamas nepranešus apie tai atsakovui. Teikiamų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, abi ginčo šalys su naujai teikiamais įrodymais galėjo susipažinti iki apeliacinės bylos išnagrinėjimo iš esmės ir pateikti nuomonę dėl jų vertinimo. Siekdamas teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą bei nenustatęs šalių akivaizdžių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, apeliacinės instancijos teismas abiejų ginčo šalių naujai teikiamus įrodymus priima ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314, 338 straipsniai).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo sąlygų

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018, 10 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 19 235,87 Eur žalos atlyginimą. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – už 19 235,87 Eur sumą areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o turto nesant, ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, skundžiama nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino.

Apeliantas (atsakovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju egzistuoja sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovo teigimu, laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos, nes: 1) ieškovės ieškinys yra prima facie nepagrįstas: visas turtas įsigytas laikotarpiu, kai ieškovei vadovavo kitas asmuo, o ne atsakovas; nėra turto perdavimo dokumentų iš buvusio vadovo atsakovui; ieškinio suma grindžiama banko mokėjimais pagal išankstines sąskaitas, nepatvirtinant realaus prekių gavimo; neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovo neveikimo ir žalos; 2) jokios realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nėra: ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas perleido, ketina perleisti ar kitaip disponuoja savo asmeniniu turtu, siekdamas išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, be to, atsakovas disponuoja itin didelės vertės nekilnojamuoju turtu.

Atsižvelgdamas į atskirajame skunde nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas toliau įvertins, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė pagrindė visų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą.

Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo

Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo ir aiškinimo praktikoje ne kartą nurodyta, kad, spręsdamas klausimą, ar ieškinys yra preliminariai pagrįstas, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie („iš pirmo žvilgsnio“) vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismo atliekamas prima facie („iš pirmo žvilgsnio“) ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., tai yra tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl ieškinio prima facie („iš pirmo žvilgsnio“) pagrįstumo, nurodė, kad nenustatė akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo – ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą, išdėstė faktinės aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimus, pateikė įrodymus, kurie, ieškovės manymu, pagrindžia ieškinio reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo. Ieškovė prašo priteisti 19 235,87 Eur žalos atlyginimą iš buvusio ieškovės vadovo. Toks ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nagrinėtinas teisme, ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra tinkamas ir įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) bei Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ). Pagrįsdama reikalavimą, ieškovė nurodė faktinius ir teisinius argumentus dėl šio reikalavimo, šiuos argumentus pagrindė teismų praktikoje pateikiamomis teisės aiškinimo taisyklėmis, prie ieškinio pridėjo turimus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį, sprendžia, jog remiantis apelianto nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir (ar), kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą civilinių teisių gynybos būdą. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog Kauno apylinkės teismas 2026 m. spalio 6 d. sprendimu, išnagrinėjęs civilinę bylą, ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 19 085,37 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (19 085,37 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nors šis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (nėra suėjęs teismo sprendimo apskundimo terminas), pirmoji sąlyga – ieškinio reikalavimų pagrįstumas pagal prima facie („iš pirmo žvilgsnio“) doktriną – yra neabejotinai nustatyta.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas sprendžiamas išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Tai, ar kyla reali grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti, privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (šiuo atveju – ieškovė) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1315-464/2021, 34–35 punktai; 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-872-467/2022, 21 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą, konstatavo, kad, atsakovo neteisėtas veikimas (neveikimas) jau yra konstatuotas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.

Apeliantas, teikdamas argumentus dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nurodo, jog ieškovė nepateikė nei vieno konkretaus fakto, patvirtinančio, kad atsakovas perleido, ketina perleisti ar kitaip disponuoja savo asmeniniu turtu siekdamas išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, be to, atsakovas disponuoja itin didelės vertės nekilnojamuoju turtu, kurio užtektų galimiems kreditorių reikalavimams patenkinti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės bankroto byloje (civilinė byla Nr. eB2-409-812/2026) Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atsakovui buvo skirta 500 Eur bauda, nes atsakovas nevykdė savo pareigos perduoti bankroto administratorei įmonės dokumentų ir turto, neatleidžiant jo nuo minėtos pareigos. Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 15 d. nutartimi pripažinta, kad atsakovas nevykdė pareigos perduoti bankroto administratorei ieškovės turto ir dokumentų, įskaitant finansinės apskaitos, todėl atsakovui skirta sankcija – apribota atsakovo teisės 3 metus eiti viešojo ir / ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Teismų praktikoje, vertinant panašias aplinkybes, tai yra nustačius, kad teismo nutartimis atsakovui buvo skirtos nuobaudos už teismo įpareigojimų nevykdymą kaip buvusiam bankrutavusios bendrovės (ieškovės) vadovui, sprendžiama, kad toks atsakovo elgesys vertinant jį sąžiningumo aspektu patvirtina jo nenorą paklusti bendroms elgesio taisyklėms ir tokio elgesio tęsimą net ir tada, kai jam buvo taikytos teismo sankcijos. Atsakovui taikytų sankcijų pagrindinis tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančios įmonės vadovus, ignoruojančius teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui įmonės finansinius bei kitus svarbiausius su įmonės veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras; jeigu įmonės valdymo organai nepateikė teismo reikalaujamų dokumentų bei įmonės turto dėl objektyvių priežasčių, teismas turėtų panaikinti jiems paskirtą baudą, tačiau įrodinėjimo pareiga, jog egzistuoja pateisinama priežastis nepateikti bankroto administratoriui teismo įsiteisėjusioje nutartyje nurodytų dokumentų, tenka valdymo organams (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1578-943/2020 17 punktas).

Atskirajame skunde apeliantas neginčija jam taikytų sankcijų, susijusių su įmonės vadovo pareigų netinkamu vykdymu, fakto. Taip pat nepateikė jokių duomenų, dėl kokių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių nevykdė įstatyminės pareigos ir privalomų teismo nurodymų. Todėl toks apelianto atsisakymas vykdyti nurodytas pareigas, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, konkrečiu atveju yra pakankamas konstatuoti grėsmę būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Tokia teismo išvada atitinka teismų formuojamą praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1578-943/2020, 2021 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-258-881/2021).

Apelianto argumentai, kad jis disponuoja itin didelės vertės nekilnojamuoju turtu, kurio užtektų galimiems kreditorių reikalavimams patenkinti, stokoja pagrįstumo vien dėl to, jog apeliantas nepateikė įrodymų, jog apelianto turtui, nurodytam pateiktame Nekilnojamojo turto objektų sąraše, nėra taikomi areštai, nėra registruota hipoteka. Ieškovės pateikti įrodymai (Turto arešto aktų registro duomenys) patvirtina, jog apelianto turtui yra taikomi areštai, pirmasis galiojantis turto areštas taikytas 2019 m. gruodžio 19 d., paskutinis 2026 m. kovo 6 d. Pagal Turto arešto aktų registro išrašą Nr. (duomenys neskelbtini) apelianto turtas areštuotas 131 291,24 Eur sumai. Byloje nebuvo įrodyta (nebuvo įrodinėta), kokia įsipareigojimų dalis kitiems kreditoriams jau yra padengta ir kokia yra tikroji viso apelianto nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto vertė. Todėl apelianto teiginys, kad jam priklauso vertingi nekilnojamojo turto objektai, kurie gerokai viršija ieškiniu reiškiamo reikalavimo sumą, visgi nebuvo įrodytas.

Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje tinkamai nustatytos abi būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tiek preliminarus ieškinio pagrįstumas, tiek grėsmė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo argumentais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.