Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

nuteistajam A. Ž. (A. Ž.), jo gynėjai advokatei Daivai Dereškevičienei (nuotoliniu būdu, „Zoom“ programa),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. (toliau – ir nuteistasis, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, BK 66 straipsniu, į A. Ž. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas jo laikiname sulaikyme nuo 2025 m. rugpjūčio 16 d., 23.30 val., iki 2025 m. rugpjūčio 18 d., 13.01 val., (dvi dienos) išbūtas laikas, vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 bei 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu A. Ž. paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie šios griežtesnės vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnės devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės – penkis mėnesius laisvės atėmimo, ir A. Ž. skirta galutinė subendrinta vienerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į galutinę subendrintą bausmę įskaityta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendį atlikta bausmės dalis ir šiame nuosprendyje įskaityti laikotarpiai.

Procesas dėl nukentėjusiosios R. F. civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu neginčijama nuteistojo kaltė, veikos kvalifikavimas. Apeliantas prašo tinkamai įvertinti bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės

Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte – kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą, tačiau BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų jam netaikė, kadangi vertino, jog kaltininko prisipažinimas nebuvo savanoriškas, taip pat neįžvelgė pagrindo pripažinti, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi. Apeliantas su tokioms skundžiamo nuosprendžio išvadomis nesutinka, tvirtindamas, kad prisipažinimas, nors ir vėlyvas, negali būti laikomas nereikšmingu, o apie gailėjimąsi gali būti sprendžiama atsižvelgus į visos turtinės žalos atlyginimą ir nuteistojo elgesio pokyčius. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą bei skundžiamo nuosprendžio argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino teisingai, įstatymo nuostatas taikė tinkamai bei nuo teismų praktikos nenukrypo.

Visų pirma pažymėtina, kad, pagal teismų praktiką, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikomas, kai teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-594/2025, 22 punktas). Kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu nepanaikina teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi, – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019; 2K-49-976/2020).

Tuo tarpu kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai jis kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (atlygina žalą, teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-594/2025, 22 punktas).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme apeliantas kategoriškai nesutiko su jam pareikštu kaltinimu, ginčijo byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tik paskutinio posėdžio metu, po to, kai siekiant patikrinti nuteistojo pozicijos pagrįstumą buvo atlikti papildomi procesiniai veiksmai, A. Ž. pripažino kaltę ir pavirtino, kad iš tikrųjų bylai aktualiu laiku ir vietoje pagrobė nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną.

Teisėjų kolegija tokiam skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo vertinimui nepritarti pagrindo nenustato. Kaip matyti, A. Ž. 2025 m. lapkričio 11 d. apklausos metu kaltės nepripažino ir teigė, kad nukentėjusioji savo telefoną atidavė narkotikų pardavėjui (t. 2, b. l. 10), pirmosios instancijos teisme 2026 m. balandžio 23 d. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad nukentėjusioji, sutikusi su jo pasiūlymu užstatyti telefoną lombarde arba psichotropinių medžiagų platintojui („dileriui“), pati padavė telefoną jam į rankas, jis telefoną užstatė. Nurodė, kad galimai tyrėja jo duotus parodymus suprato ir užrašė neteisingai (t. 3, b. l. 8–9). Po to, kai apelianto apklausos ikiteisminio tyrimo metu aplinkybėms patikrinti pirmosios instancijos teisme 2026 m. gegužės 5 d. kaip liudytoja buvo apklausta tyrėja R. I. (t. 3, b. l. 18–19), 2026 m. birželio 18 d. posėdžio metu nuteistasis pareiškė, kad sutinka su visomis aplinkybėmis, nurodytomis kaltinime (t. 3, b. l. 100). Taigi spręstina, jog kaltininko prisipažinimas iš tiesų buvo nulemtas surinktų įrodymų, tuo tarpu nuteistojo skunde dėstomi teiginiai apie prisipažinimo savanoriškumą nepasitvirtino.

Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl byloje nenustatyto antrojo aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės aspekto – nuoširdaus gailėjimosi. Apeliantas tvirtina, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas tinkamai neįvertino to, kad turtinė žala nukentėjusiajai buvo visiškai atlyginta, be to, sprendžiant dėl gailėjimosi nuoširdumo, būtina atsižvelgti ir į teigiamus jo elgesio pokyčius, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šie argumentai skundžiamo nuosprendžio teisingumo nepaneigia.

Bylos duomenimis, nukentėjusiajai turtinė žala atlyginta – 2026 m. birželio 18 d. teisiamajame posėdyje R. F. nurodė, kad apelianto draugas 2026 m. birželio 9 d. jai perdavė tokio paties modelio telefoną (t. 3, b. l. 100). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas turtinės žalos atlyginimą pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dar kartą vertinti turtinės žalos atlyginimą kaip nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę teisinio pagrindo nėra.

Apelianto teigimu, gailėjimosi nuoširdumą patvirtina jo teigiami elgesio pokyčiai po nusikalstamos veikos padarymo. Visgi apelianto prašymu išreikalauti duomenys tik iš dalies patvirtina skunde dėstomus teiginius. Kaip matyti, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis buvo tris kartus baustas už vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą, skatintas nebuvo. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, kad ir atliekant laisvės atėmimo bausmę nuteistajam sunku laikytis nustatytų taisyklių ir reikalavimų, todėl sėkmingam resocializacijos procesui būtinos jo papildomos pastangos. SODRA duomenys patvirtina, jog tiek UAB „O.“, tiek kitose darbovietėse 2026 m. nuteistasis dirbo itin trumpai, taigi svarios priežasties pritarti apeliacinio skundo teiginiams apie akivaizdžius elgesio pokyčius teisėjų kolegija nenustato.

Kaip matyti iš nuosprendžio, apylinkės teismas pažymėjo, jog apeliantas po byloje aptariamų įvykių – nuo 2025 m. rugpjūčio 16 d., net septynis kartus buvo trauktas administracinėn atsakomybėn dėl smuklių vagysčių, paskirtų baudų nemoka ir jo teisei priešingi veiksmai buvo užkardyti tik tada, kai pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendį 2026 m. gegužės 14 d. atvyko į bausmės atlikimo vietų įstaigą atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Įvertinęs apelianto elgesį skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas sprendė, kad nuteistasis nepakeitė sau įprasto elgesio modelio ir nenustatė pagrindo pripažinti, kad nuteistasis dėl inkriminuotos veikos nuoširdžiai gailisi. Dar kartą patikrinusi bylos aplinkybių visumą teisėjų kolegija pažymi, jog vien deklaratyvaus pareiškimo apie gailėjimąsi nepakanka, kad būtų nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taigi nenustatęs nei BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nei 59 straipsnio 2 dalyje numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nei faktų vertinimo, nei teisės taikymo klaidų nepadarė.

Dėl paskirtos bausmės

Nuteistasis tvirtina, kad skiriant bausmę buvo nepakankamai įvertinta reikšmingų aplinkybių visuma, paskirta galutinė subendrinta bausmė neproporcingai griežta, be to, skundžiamame nuosprendyje nepakankamai motyvuota pridedamos bausmės dalis. Teisėjų kolegija patikrina bausmės nuteistajam individualizavimo teisingumą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-142/2012, 2K-492/2014, 2K-232-942/2018). Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, teismas atsižvelgia į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Skundžiamu nuosprendžiu A. Ž. skirta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį – padaryta viena nusikalstama veika, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, nukreipta į svetimo turto pagrobimą, įvertino, kad nustatytos nuteistojo atsakomybę lengvinanti (atlygino padarytą žalą) ir ją sunkinanti (veiką padarė recidyvistas) aplinkybės. Teismas vertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis: teistas penkiolika kartų, dauguma teistumų – už nusikalstamas veikas, susijusias su svetimo turto pagrobimu, įskaitant atvirąsias vagystes, baustas administracine tvarka, nuo 2025 m. rugpjūčio 16 d. net 7 kartus buvo trauktas administracinėn atsakomybėn dėl smulkiųjų vagysčių, paskirtų baudų nemoka, teisės pažeidimai buvo daromi tiek iki nagrinėjamų įvykių, tiek ir po jų, įskaitant ir tuo metu, kai baudžiamoji byla buvo nagrinėjama teisme. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pažymėjo ir tai, kad apeliantas po jam priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių, anksčiau skirtų arešto, terminuoto laisvės atėmimo bausmių išvadų nepadarė ir savo gyvenimo nepakeitė, priešingai – vėl nusikalto, padaręs naują tyčinę veiką. Įvertinęs minėtas aplinkybes, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas sprendė, kad bausmės tikslai A. Ž. bus pasiekti jam skiriant vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Su tokiu argumentavimu teisėjų kolegija sutinka. Spręstina, jog pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino iš esmės teisingai. Paskirta bausmė atitinka nuteistojo veikos ir jo asmenybės pavojingumą ir nėra per griežta. Skundo argumentai tokios išvados nekeičia.

Nors nuteistasis tvirtina, kad skiriant bausmę buvo nepakankamai įvertintas visiškas žalos atlyginimas, kaip matyti iš pirmiau išdėstyto, pirmosios instancijos teismas į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę atsižvelgė – parinkdamas bausmės dydį, ją nustatė nežymiai didesnio nei sankcijos vidurkio dydžio. Apeliantas, ginčydamas paskirtos bausmės dydį, nurodo ir tai, kad turi garbaus amžiaus motiną, kuriai reikalinga pagalba atliekant kasdienius fizinius darbus. Atsakant į šį argumentą, nors ir nepaneigiant šeiminių ryšių svarbos, pažymėtina, jog minėta aplinkybė nuteistajam nėra nauja – egzistavo ir nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau nuteistojo nuo nusikalstamo elgesio nesustabdė. Taigi vien nuteistajam tenkantys apribojimai, neišvengiamai turintys įtakos ir jo šeimos narių interesų tenkinimui, švelninti apeliantui paskirtos teisingos bausmės pagrindo nesudaro.

Skunde teigiama ir tai, kad teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausme su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme, nepagrįstai pasirinko penkių mėnesių pridedamos laisvės atėmimo bausmės dalį, tokio sprendimo tinkamai nemotyvavo. Apeliantas įsitikinęs, jog, pakartotinai įvertinus aplinkybių visumą, yra pakankamas pagrindas nuteistajam prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės pridėti 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės minimalią dalį – tris mėnesius. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisingumą, klaidų skiriant subendrintą bausmę nenustato.

Visų pirma pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išties išsamiai nepagrindė, kodėl prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo pridėta būtent penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis, vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį keisti. Įvertinus bylos medžiagą ir visų jau aptartų reikšmingų aplinkybių visumą, matyti, kad nuteistasis naujas nusikalstamas veikas padarė jau būdamas teistas bei būdamas pripažintu recidyvistu, ankstesnės bausmės tikslų nepasiekė ir nesulaikė jo nuo tolesnio nusikalstamo elgesio, todėl skundžiamu nuosprendžiu buvo teisingai parinkta didesnė negu minimali pridedamos laisvės atėmimo bausmės dalis. Apeliantas akcentuoja savo pastangas keistis, tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į siekiamus bausmės tikslus, nepaneigia būtinybės prie anksčiau paskirtos bausmės pridėti reikšmingą naujai paskirtos bausmės dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pridedama penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis leidžia užtikrinti teisingą galutinės bausmės dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad galutinė subendrinta bausmė nuteistajam nėra per griežta, todėl paliekama nepakeista.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė Vilniaus apygardos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje išlaidų. Pažymos duomenimis, valstybės naudai iš A. Ž. priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 104,17 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šiuo nuosprendžiu yra atmetamas. Nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, duomenų apie jo oficialų pragyvenimo šaltinį nagrinėjamoje byloje nėra. Gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, vertina, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo principą, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo dėl būtino gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis) nepriteisia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. Ž. (A. Ž.) apeliacinį skundą.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo A. Ž. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.