Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Kazlauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal SUA1 atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, suinteresuotas asmuo – SUA1 .

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2–3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta tenkinti prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu į bylą pateikė naujus įrodymus – banko mokėjimų nurodymų kopijas, kuriomis įrodinėja, kad vykdė mokėjimus pagal Sutarties 6.5 punktą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Teismas priima nagrinėti tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kasacinis teismas taip pat yra išskyręs kriterijus, kurie turi būti patikrinti ar įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad su atskiruoju skundu pateikti mokėjimų nurodymai tiek pagal šių mokėjimų atlikimo datą, tiek pagal mokėjimų nurodymų kopijų sukūrimo datą galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nenurodė, o teismas nenustatė objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių tai padaryti. Byloje nenustatyta ir tai, kad apeliantas būtų teikęs šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismui, o teismas būtų atsisakęs juos priimti. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas du kartus atidėjo bylos nagrinėjimą, siekiant sudaryti apeliantui galimybę pateikti nagrinėjamam klausimui aktualius įrodymus. Tačiau apeliantas šia procesine teise nepasinaudojo. Atsižvelgiant į nurodytą, taip pat vadovaujantis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais, su atskiruoju skundu teikiami įrodymai nepriimami.

Dėl atskirojo skundo argumentų

CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Šis prašymas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismui pripažinus, kad tai yra būtina, nurodytas prašymas išduoti vykdomąjį raštą gali būti nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo teismui išspręsti vykdomojo rašto išdavimo klausimą. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti. Spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės. Teismas, atsisakęs išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, išaiškina šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka.

Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatas vykdomasis raštas pagal teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį yra išduodamas tuo atveju, kai teismas nustato, jog taikos sutartis yra nevykdoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-913-241/2020). Dėl šios priežasties teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – ne, t. y. teismas įsitikina, ar taikos sutartis (ne)vykdoma vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami šalių pateikti įrodymai; teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019).

Įvertinęs atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas atskirajame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, kuriais grindžia apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad yra laikomas įkalinimo įstaigoje, todėl jo galimybės savarankiškai surinkti, pasirašyti ir operatyviai pateikti dokumentus yra ribotos. Apeliantas laikosi pozicijos, kad byloje turi būti įvertintos žodinio susitarimo dėl mokėjimų atlikimo pagal Sutarties 6.5 punktą sudarymo aplinkybės, nustatyta neįvykdyto įsipareigojimo apimtis. Taigi, apeliantas nurodo aplinkybes, kurios nebuvo tiriamos ir nustatinėjamos pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad remiantis bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas 2026 m. liepos 2 d. ir 2026 m. liepos 20 d. nutartimis tenkino apelianto prašymą pratęsti terminą atsiliepimui į prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pateikti. Byloje esančios pažymos apie minėtų teismo nutarčių įteikimą patvirtina, kad teismo nutartys buvo įteiktos apeliantui pasirašytinai įkalinimo įstaigoje atitinkamai 2026 m. liepos 3 d. ir liepos 21 d.

Teismas 2026 m. liepos 20 d. nutartimi klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo paskyrė nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2026 m. rugpjūčio 6 d. 14.00 val. Apeliantas iki paskirto teismo posėdžio datos neinformavo teismo apie aplinkybes, trukdančias pateikti procesinę poziciją dėl pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių apie Sutarties nevykdymą, nenurodė, kad ketina teikti atsiliepimą į prašymą kartu su atsiliepime nurodytas aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors apeliantas atskirajame skunde teigia, kad jo galimybės teikti aktualius įrodymus yra apribotos, tai, jog jis su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, rodo, kad galimybę teikti tokius įrodymus ir pirmosios instancijos teismui apeliantas turėjo. Aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantas bylą nagrinėjant iš esmės buvo pasyvus, laisva valia pasirinko neteikti procesinės pozicijos ir ją pagrindžiančių įrodymų teismui, nors tokią procesinę galimybę turėjo.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas tokiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliantas nenurodė pirmosios instancijos teismui aplinkybių, susijusių su žodiniu susitarimu su pareiškėja dėl mokėjimų pagal Sutarties 6.5 punktą vykdymo ir įskaitymo, nors tokią procesinę teisę ir galimybę turėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismas šioje proceso stadijoje negali pasisakyti dėl šių aplinkybių reikšmės, vertinant vykdomojo rašto išdavimo pagrįstumą (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nagrinėti atskirajame skunde suformuluoto prašymo įvertinti, ar apelianto 2024 m. pareiškėjai atlikti mokėjimai buvo skirti Sutarties 6.5 punkte nustatytai prievolei vykdyti, ir jei buvo, kokia apimtimi.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, papildomai atkreipia dėmesį, kad atskirajame skunde apeliantas iš esmės kelia klausimą ne dėl Sutarties tinkamo vykdymo, o dėl Sutarties 6.5 punkte nurodyto įsipareigojimo nevykdymo apimties, tačiau pažymėtina, kad neįvykdytos prievolės dydis bus nustatytas antstoliui priėmus vykdyti teismo nutartį, kuria išduotas vykdomasis raštas, ir pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjo klausimo metu buvusias reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį panaikinti arba pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Suinteresuoto asmens SUA1 atskirąjį skundą atmesti. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.