Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Rasos Paužaitės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. L. (toliau – ir nuteistasis) gynėjo advokato Arvydo Martinkevičiaus (toliau – ir gynėjas, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo P. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimą būti namuose nuo 23.00 val. iki 5.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi gydymosi įstaigoje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, P. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant tai padaryti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios I. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš P. L. civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios naudai priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo V. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš P. L. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo naudai priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių nutrauktas.

Iš P. L. civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios I. M. naudai priteista 1 020 Eur procesinių išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Iš P. L. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo V. D. naudai priteista 1 161,40 Eur procesinių išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo P. L. gynėjo advokato Arvydo Martinkevičiaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas).

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas įrodymus vertino šališkai, pažeisdamas baudžiamojo proceso nuostatas, nepašalino prieštaravimų asmenų parodymuose, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kurį prašo panaikinti, o nukentėjusiųjų civilinius ieškinius atmesti. Teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis P. L. savo kaltės, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nepripažino. Analogiškos pozicijos jis laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu – nors 2024 m. spalio 22 d. apklaustas kaip įtariamasis P. L. nurodė, kad savo kaltę pripažįsta, vis tik duodamas parodymus paaiškino, kad konflikto metu galėjo trenkti V. (D.) ir I. (M.) tik gindamas save (t. 1, b. l. 173).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisiamajame 2025 m. lapkričio 11 d. posėdyje nuteistasis aiškino, jog 2024 m. spalio 19 d. ryte kaimynas V. įsiveržė į kambarį, kuriame P. L. ilsėjosi su šeima, pradėjo raminti bei mušti šunį. Jis, nuteistasis, paaiškino, jog reikia išeiti iš kambario, kad vaikas nematytų konflikto. Jis, V. ir I. išėjo į virtuvę, iš paskos atėjo jo žmona. Virtuvėje konflikto metu V. grasino, kad tuo atveju, jei P. L. nenuramins šuns, nusipirks dujų balionėlį ir panaudos prieš nuteistąjį bei šunį. Tuo metu Irina papurškė dujų, nuteistasis pajuto stiprų skausmą galvoje, atsisukęs pamatė, kad V. abejomis rankomis laiko kėdę. V. toliau nuteistąjį mušė, jis, P. L., ramino, kad to nedarytų. Jis bandė atimti dujų balionėlį, netyčia balionėlį paspaudė, dujų galėjo papulti I. į akis. Jam buvo suduota ir į nugaros sritį. Tuo metu I. pradėjo lipti ant stalo arčiau lango, išplėšė tinklelį nuo uodų ir bandė įkvėpti oro, kadangi virtuvė buvo pilna dujų. I. iškrito pro langą. Jis pasižiūrėjęs pamatė, kad ji keturiomis ropoja prie kaimynų tvoros. Nuteistasis nubėgo namo, kad iškviestų greitąją bei pareigūnus – kad padėtų tramdyti V.. Nepripažįsta, kad smaugė ir mušė I.. Ji šaukėsi pagalbos, kadangi, jo nuomone, tai buvo suplanuota – prie lango stovėjo kaimynė. V. ranka buvo sužalota, galimai, kėde – kai šis mušė jį per galvą, kėdė galėjo slysti. Dujų balionėlio pareigūnai nerado (t. 2, b. l. 148–151).

Įtariamojo apklausos 2024 m. spalio 22 d. protokolo duomenimis, P. L. parodė, jog 2024 m. spalio 19 d., apie 13.15 val., išgirdo, kad loja šuo, šį pasikvietė. Į kambarį atėjo V. su I., V. su dėže puolė šunį. Jis paklausė, kodėl muša šunį, jie teigė, kad nemušė. V. pasakė, jog nusipirks dujų balionėlį, gaus jis ir jo šuo. Jie nuėjo į virtuvę, I., jam nematant išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė. Jis atsisuko ir norėjo dujų balionėlį atimti, tuo metu V. iš nugaros jam trenkė su kėde per galvą. I. ir V. pradėjo jį pulti iš abiejų pusių, V. jam trenkė su kėde per nugarą. Jis pradėjo gintis, bandė šalintis, nes labai skaudėjo akys. Virtuvėje trūko oro, I. atidarė langą, atsirėmė į tinklelį nuo vabzdžių, tas suplyšo, I. iškrito pro langą. Jis išbėgo pažiūrėti, ar jai viskas gerai, ši labai rėkė. Jis nuėjo namo, iškvietė policiją ir medikus. Jis, kai atėmė iš I. balionėlį, purškė į V. pusę ir į visas puses, nes tuo metu jam skaudėjo akys. A. L. girdėjo žodinį konfliktą, matė, kaip jam papurškė dujomis ir kaip V. trenkė jam į galvą. Daugiau ji nieko nematė, nes taip pat gavo dujų, nuėjo plauti akių (t. 1, b. l. 173). 2024 m. spalio 19 d., 13.33 val., pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju stenogramos duomenimis, P. L. nurodė, jog reikėtų policijos pareigūnų ir greitosios medicinos pagalbos. Paaiškino, jog bendrasavininkas D. mušė šunį, jis išėjo apginti, tada pakėlė kėdę ir tiesiog sudavė jam per galvą, tiesiog su kėde pradėjo jį mušti. Gavo per nugarą, per galvą ir sužalojo rankos pirštą (t. 1, b. l. 97). 2025 m. kovo 26 d. ir 2025 m. gegužės 30 d. apklausų metu P. L. parodymus duoti atsisakė (t. 1, b. l. 183, 192).

Nuteistojo sutuoktinė A. L. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad spalio mėnesį, šeštadienio rytą jie ilsėjosi. Bendrasavininkai tvarkėsi virtuvėje. Jų šuo reagavo, lojo. Bendrasavininkai atidarė jų kambario duris ir su dėže pradėjo vyti šunį. Sutuoktinis pradėjo juos varyti iš kambario, konfliktas persikėlė į virtuvę. I. pagrasino, kad V. panaudos prieš juos dujas ir pradėjo purkšti dujomis (atsakydama į klausimą patikslino, jog pagrasino V.). P. atiminėjo dujų balionėlį. Stumdymosi metu virtuvė prisipildė dujų. V. pradėjo P. mušti su kėde. I. užlipo keturiomis ant stalo. Atidarė langą, turbūt praplėšė sietelį ir iškrito. V. išėjo pažiūrėti I., P. taip pat nuėjo pažiūrėti. Ji nuėjo į antrą aukštą, matė, kaip I. šliaužė keturiomis. Ji matė visą įvykį, jos sutuoktinis smūgių niekam nesudavė. Kur dujų balionėlis – nežino. I. patyrė akių nudegimą lauke, trindama akis rankomis (t. 2, b. l. 174–175).

A. L. apklausos 2025 m. balandžio 23 d. protokolo duomenimis, apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad 2024 m. spalio 19 d., dienos metu ji su vyru P. ir vaiku buvo kambaryje, išgirdo triukšmą. Ji su P. nuėjo pažiūrėti, kas vyksta. Atėję į virtuvę pamatė V. su I., kurie tvarkėsi šaldytuvą, šuo ant jų lojo, o V. su šaldiklio dėže mušė šunį. P. pradėjo bartis, kad nemuštų šuns, prasidėjo žodinis konfliktas. V. pradėjo grasinti P., jog purkš šuniui dujų balionėliu, tuo metu I. išsitraukė dujų balionėlį ir pradėjo purkšti į P. pusę. P. pradėjo atiminėti balionėlį, V. tuo metu paėmė metalinę kėdę ir trenkė P. į galvos sritį. P. paleido I. rankas, apsisuko, pradėjo gaudyti kėdę. I. atidarė langą, užlipo ant palangės, pradėjo šaukti pagalbos ir iškrito pro langą. Kol P. atiminėjo kėdę, jam dar kartą trenkė į galvą ir petį. Galimai, kol P. atiminėjo kėdę, V. apdraskė pirštą. Jai, A. L., pradėjo graužti akis, ji išėjo į antrą aukštą, pro langą matė, kaip I. ropojo lauke. P. priėjo prie I. paklausti, ar viskas gerai, ši pasakė, kad viską skauda. Po to P. atėjo į antrą aukštą, paprašė iškviesti medikus, nes jam skaudėjo galvą (t. 1, b. l. 163).

Pakartotinai išanalizavusi P. L. ir A. L. parodymus, teisėjų kolegija nepritaria apeliacinio skundo teiginiui apie visišką jų nuoseklumą ir atitikimą. Iš tiesų, nors tiek nuteistasis, tiek jo sutuoktinė tvirtino, jog P. L. jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiuosius neatliko, aplinkybes apie dujų purškimą jie nurodė skirtingai. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis pripažino purškęs dujomis – aiškino, jog tada, kai atėmė iš I. balionėlį, purškė į V. ir į visas puses. Teisiamajame posėdyje nuteistasis jau laikėsi pozicijos, jog bandydamas atimti dujų balionėlį, netyčia jį paspaudė, todėl dujų I. galėjo papulti į akis. A. L. apie P. L. tyčinį ar netyčinį dujų purškimą duodama parodymus nenurodė, ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog virtuvė prisipildė dujų stumdymosi metu. Dar prieštaringiau nuteistasis ir jo sutuoktinė aiškino I. M. iškritimo pro langą aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu P. L. teigė, jog I. atidarė langą, atsirėmė į tinklelį nuo vabzdžių, tas suplyšo, tada I. iškrito pro langą. Teisiamajame posėdyje nuteistasis aiškino, jog I. M. lipo ant stalo, išplėšė tinklelį nuo uodų ir iškrito pro langą. A. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad I. atidarė langą, užlipo ant palangės, pradėjo šaukti pagalbos ir iškrito pro langą. Teisiamajame posėdyje ši liudytoja teigė, kad I. užlipo keturiomis ant stalo, atidarė langą, turbūt praplėšė sietelį ir iškrito. Pažymėtina, jog skyrėsi aptariamų asmenų paaiškinimai ir dėl konflikto pradžios. Ikiteisminio tyrimo metu A. L. teigė, kad ji su P. L. išgirdę triukšmą nuėjo į virtuvę, ten prasidėjo konfliktas dėl šuns. Analogiškai – kad išėjo apginti šuns, nurodė ir pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju metu P. L., tačiau pirmosios instancijos teisme tiek nuteistasis, tiek jo sutuoktinė jau aiškino, jog konfliktas prasidėjo jų gyvenamajame kambaryje, po to persikėlė į virtuvę. Taigi spręstina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai prieštaringų nuteistojo bei jo sutuoktinės paaiškinimų patikimumą įvertino kartu su bylos duomenų visuma. Teisėjų kolegija, patikrinusi įrodymus, surinktus baudžiamojoje byloje, pritaria ir skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo išvadai, jog P. L. versija apie nenaudotą smurtą, kuriai antrino nuteistojo sutuoktinė, buvo paneigta.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiųjų parodymų kritikai. Tvirtinama, jog V. D. ir I. M. įvykio aplinkybių aiškinimai prieštaringi, nenuoseklūs ir riboti, taip pat, kad tokio pobūdžio parodymais jie siekia eliminuoti bet kokią savo kaltę dėl įvykusio incidento. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliaciniame skunde dėstomos abejonės nukentėjusiųjų parodymų reikšmės nepaneigia. Tokią išvadą lėmę bylos duomenys aptartini.

Nukentėjusioji I. M. teisiamajame posėdyje paaiškino, jog įvykio dieną ji su V. tvarkėsi virtuvėje, surinko didelį maišą stiklainių, šuo išsigando ir įbėgo į kambarį. Jie (kaip galima suprasti – nuteistasis su žmona ir vaiku) . virtuvę. P. pradėsakyti, kad jie (I. M. ir V. D.) skriaudžia šunį, nukentėjusieji pasakė, kad šuns nelietė. Šuo vis tiek lojo, tada V. paprašė šunį nuraminti ir pasakė, kad jei nenuramins, jis kažkada nusipirks dujų balionėlį. P. laikė rankas kišenėse, staiga papurškė dujų V., o P. žmona su vaiku pabėgo. Ji pasuko galvą, papurškė dujų ir jai. V. nubėgo į kambarį. Jis (P. L.) pribėgo, griebė už gobtuvo, pargriovė ją ant šono, prispaudė koja, laikydamas už megztinio gobtuvo, ir pradėjo purkšti į ją dujas. Kai ji gulėjo ant grindų, į virtuvę atėjo V. ir, paėmęs kėdę, su P. L. išbėgo į kitą kambarį. Ji girdėjo, kad jie kambaryje mušėsi. Ji pradėjo dusti, apėmė panika. Atsigulė ant palangės, atidarė langą, išsigandusi suplėšė tinklelį ir pradėjo kvieti žmones į pagalbą. Tuomet pastebėjo, kad pradėjo rinktis kaimynai, o jis (P. L.) pribėgo prie jos. Ji prisėdo ant palangės, P. paklausė, ar jai padėti, ar ji pati. Ji pradėjo baimintis, nes V. buvo kambaryje, o ji negalėjo numatyti jo (P. L.) veiksmų, nukrito ant dešiniojo šono. Ropojo keturiomis iki tvoros, tuomet atėjo kaimynė. P. pribėgo, grasino su kumščiu jai suduoti, pamatęs išritusį jos telefoną, numetė tolyn (t. 2, b. l. 152–155).

I. M. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką duomenimis, nukentėjusioji 2024 m. spalio 19 d. paaiškino, kad nurodytą dieną, apie 13.15 val., ji su sugyventinius V. D. tvarkėsi virtuvėje. Į virtuvę atėjo kaimynas P. su žmona. Prie jų (I. M. ir V. D.) pribėgo kaimynų šuo. P. pasirodė, kad V. trenkė šuniui. V. pasakė kaimynui, kad šis patrauktų ir nuramintų šunį, nes kitaip jis nusipirks ašarinių dujų balionėlį. P. pasakė, kad nereikia nieko pirkti, pas jį jau yra. P. išsitraukė rankas iš už nugaros, staigiai pradėjo į sugyventinį purkšti ašarines dujas. Viskas vyko labai greitai. Ji matė, kad V. išėjo į kambarį, P. priėjo prie jos, ją pargriovė ant grindų, pradėjo tuo pačiu balionėliu purkšti jai į veidą. Kita savo ranka jis paėmė ją už megztinio gobtuvo, juo pradėjo smaugti, gulinčią prispaudė su koja. Kai P. jau buvo pasitraukęs, ji atsikėlė nuo grindų, atidarė virtuvės langą ir pradėjo šauktis pagalbos. Tada pamatė, jog į virtuvę vėl atėjo P., jo bijodama, ji pradėjo lipti ant palangės, išplėšė tinklelį nuo vabzdžių, užlipusi ant palangės, matydama, kad P. artinasi, iššoko pro langą. Ji ropojo iki tvoros, šaukėsi pagalbos. Atbėgo P., suspaudęs dešinės rankos kumštį jai pagrasino, o jos telefoną kažkur numetė. Po kažkiek laiko atbėgo sugyventinis, padėjo jai atsistoti (t. 1, b. l. 31–32).

I. M. 2025 m. kovo 26 d. apklausos protokolo duomenimis, nukentėjusioji pasiliko prie savo parodymų. Sutiko, P. L. pasiūlius susitaikyti, jam visiškai pripažinus kaltę (t. 1, b. l. 133).

Priešpriešiniame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-41108-24 2024 m. lapkričio 14 d. apklausta kaip įtariamoji I. M. davė analogiškus parodymus, kaip ir 2024 m. spalio 19 d. apklausos metu, be to, paaiškino, jog atėjęs į virtuvę V. bandė ją gelbėti, atitraukdamas P.. Ji matė, kaip P. rankose laikė metalinę kėdę, taip pat matė, kaip P. su V. nubėgo į V. kambarį, ji girdėjo triukšmą (t. 2, b. l. 8).

V. D. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad įvykio dieną virtuvėje tvarkė šaldytuvą. Jis norėjo išmesti šiukšles, šuo pabėgo į kambarį. Jie (kaip galima suprasti – L.) atėjo, klausė, kodėl jis muša šunį. Jis atsakė, kad pabaidymui yra dujos. P. pasakė, kad turi dujų, papurškė jam į akis. Dujų balionėlį P. išsitraukė iš kelnių kišenės. Jis pabėgo į savo kambarį nusivalyti akinių. Išgirdo, kad šaukia I.. Atbėgęs pamatė, kad P. I. užgulęs keliais, rankomis ją mušė, smaugė. Kai I. dusino, jis girdėjo, kad purškė (dujas). Jis norėjo padėti I., patraukti kėdę ir prieiti, P. iš jo tą kėdę paėmė. P. vėl papurškė dujų. Jis pabėgo į savo kambarį, P. bėgo iš paskos. P. kambaryje norėjo suduoti jam su kėde, užsimojo, jis gynėsi. Jam sužalojo dešinės rankos bevardį pirštą. Kėde sudavė į rankas, nes jis gynėsi, pirštą perpjovė virtuvėje, papildomai pirštą įplėšė kambaryje, tada pasipylė kraujas. Kai P. priėjo, jis nugriuvo ant alkūnių. Nugriuvo nuo smūgio ir todėl kad kambaryje buvo slidu (buvo bala). Atsistojęs valytis akių, girdėjo pagalbos šauksmus. Galvojo, kad šaukia virtuvėje, bet ten jų jau nebuvo. Virtuvėje buvo atidarytas langas. Kaip I. iškrito, jis nematė. Lauke P. vėl buvo prispaudęs Iriną ir purškė dujas (t. 2, b. l. 167–169).

Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką duomenimis, V. D. nurodė, jog 2024 m. spalio 19 d., apie 13.15 val., bendro naudojimo virtuvėje kaimynas P. L. žodinio konflikto metu nukentėjusiajam ir jo sugyventinei I. M. pripurškė į akis dujų, rankomis pradėjo smaugti sugyventinę. Tarpe buvo metalinė kėdė, kurią nukentėjusysis norėjo patraukti, tačiau kėdę jam paėmus į rankas, P. L. ją išplėšė iš rankų, taip nukentėjusysis susižalojo pirštą. Pasakodamas apie įvykio aplinkybes nurodė, kad įvykio dieną kartu su žmona (I. M.) tvarkėsi virtuvėje. Po kurio laiko į virtuvę atėjo kaimynas P. L. su žmona, pradėjo žodinį konfliktą, kaltindamas, kad jis, V. D., muša jų šunį. Jiems ginčijantis, virtuvėje visą laiką lojo šuo. Jis prašė, kad kaimynas nuramintų šunį, tačiau šis to nedarė, tada nukentėjusysis pagrasino, kad prieš šunį panaudos ašarines dujas. P., išgirdęs grasinimus, išsitraukė (galimai iš kišenės) ašarines dujas (kaip galima suprasti – balionėlį), papurškė nukentėjusiajam į akis, jis nubėgo į kambarį išsiplauti akių. Grįžęs pamatė, kad P. pargriovė I. M. ant grindų ir ją smaugia, puolė ją ginti. Norėdamas arčiau prieiti prie I., paėmė į rankas stovėjusią kėdę, tuo metu P. stvėrė už kėdės ir stipriai patraukė, dėl to jis pajuto stiprų skausmą dešinės rankos srityje. Po to P. L. dar kartą papurškė jam dujų, jis, nieko nematydamas, išbėgo į koridorių, girdėjo, kaip I. M. šaukia iš skausmo ir prašo pagalbos. Grįžęs į virtuvę pamatė, kaip I., norėdama išsigelbėti nuo kaimyno, iššoko pro virtuvės langą. Išėjęs į lauką pamatė, kaip P. vėl smaugia sugyventinę, prie jų pribėgo, P. vėl jam pripurškė dujų (t. 1, b. l. 18–19).

Papildomai 2024 m. spalio 22 d. apklaustas nukentėjusysis V. D. įvykio aplinkybes nurodė iš esmės analogiškai, kaip ir 2024 m. spalio 19 d. apklausos metu, be to, paaiškino, jog pamatęs, kad I. guli ant grindų, o P. buvo ant jos ir purškė į akis, pradėjo ginti I., rankomis mušti P.. Prie I. stovėjo kėdė, jis norėjo ją patraukti, bet P. tą kėdę jam iš rankų išrovė. Jam nukrito akiniai, P. vėl papurškė į jį dujomis. Jis nubėgo į kambarį nusivalyti akių, o kai grįžo, I. jau buvo lauke. Jis pamatė, kad langas atidarytas ir tinklelis nuo vabzdžių suplėšytas, išbėgo I. ieškoti į lauką, P. buvo prie I. (t. 1, b. l. 141). 2025 m. kovo 26 d. apklausos protokolo duomenimis, V. D., P. L. pasiūlius susitaikyti, pasiliko prie pirmiau duotų parodymų (t. 1, b. l. 146).

2024 m. lapkričio 20 d. apklaustas kaip įtariamasis priešpriešiniame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-41108-24 V. D. išdėstė analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir pirmesnių apklausų metu, detalizavo, jog jam grįžus į virtuvę P. žmonos, vaiko ir šuns nebebuvo. P. buvo užgulęs I., ją buvo prispaudęs keliu, viena ranka smaugė jos megztiniu, o kita ranka bandė papurkšti dujų. Jis bandė atitraukti P., paėmė kėdę, norėdamas patraukti iš kelio. P. išplėšė kėdę jam iš rankų. Jam nukrito akiniai, P. dar kartą jam papurškė dujų. Jis nubėgo į kambarį, iš paskos atbėgo P., laikydamas kėdę. Kambaryje P. užsimojo, tačiau jis griebė už kėdės. P. su jėga patraukė kėdę jam iš rankos, taip išplėšiant gabalą odos. Nurodė, kad grumtynių metu jam buvo sužalota alkūnė, kurioje kaupiasi vanduo (t. 2, b. l. 10).

Įvertinus pirmiau išdėstytus nukentėjusiųjų paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusieji davė nuoseklius parodymus apie tai, kad į bendrą virtuvę dujų balionėlį atsinešė ir dujas tiek prieš I. M., tiek prieš V. D. panaudojo būtent nuteistasis. Abu nukentėjusieji davė nuoseklius parodymus ir apie tai, kad P. L. pargriovė I. M. ant grindų, ją spaudė koja, rankomis traukė megztinio gobtuvą, taip ją smaugdamas. V. D. nuosekliai aiškino, jog rankos sužalojimą patyrė, kai nuteistasis iš jo traukė metalinę kėdę. Pažymėtina, jog tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kiti įrodymai.

Apžiūros 2025 m. gegužės 28 d. protokolo duomenimis, apžiūrėtas asmeninis V. D. vaizdo įrašas, pateiktas į bylą, kuriame užfiksuotas žodinis konfliktas. Užfiksuota, jog įraše matyti virtuvės tarpdurys, jame stovintys vyras (pliktelėjęs) ir moteris (šviesių plaukų), šalia jų kojų matomas šuo. Vyras, darantis įrašą, pasako: „Va matote, bendra virtuvė, šeimininkai grasina šunimi (šuo lodamas įbėga į virtuvę). Aš perspėju šeimininkus, jeigu jų šuo toliau los ant manęs, aš būsiu priverstas panaudoti dujų balionėlį. Moteris (šviesių plaukų): „Neturi teisės“. Vyras, darantis įrašą: „Turiu, čia bendras daiktas“; „Tai ir dinkit su savo šuniu kur nors“; „Kodėl šuo loja ant manęs?“ Vyras (pliktelėjęs): „Nes tu ją muši“. Vyras, darantis įrašą: „Kada aš šunį mušiau?“ Vyras (pliktelėjęs): „Mušei“. Vyras, darantis įrašą: „Įrodyk“. Vyras (pliktelėjęs): „O kaip aš įrodysiu, aš juk nedarau įrašų kaip tu darai“. Vyras, darantis įrašą: „Va pažiūrėkit, jis man grasina susidorojimu, šunimi grasina“. Vyras (pliktelėjęs): „Taip, grasinu“. Vyras, darantis įrašą: „Vadinasi, policija išsiaiškins“. Moteris (kita): „Taip, jis pastoviai grasina“. Vyras (pliktelėjęs): „Ką grasinu, tavęs čia išvis nebūna, tu čia svetimas žmogus“ (t. 1, b. l. 102). Šio vaizdo įrašo turinys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina nukentėjusiųjų parodymus apie tai, kad konfliktas prasidėjo bendro naudojimo virtuvėje, nukentėjusysis įvardijo tik būsimą galimybę panaudoti dujų balionėlį, o ne tokio balionėlio realų turėjimą.

Pranešimo bendrajam pagalbos centrui duomenimis, V. D. 2024 m. spalio 19 d., 13.26 val. pranešė, jog kaimynas sumušė jo žmoną, o pranešėjui į akis pripurškė dujų. Moteriai galimai kojos lūžis (t. 1, b. l. 12). Taigi apie pavartotą smurtą prieš I. M. ir V. D. nedelsiant buvo pranešta policijai.

Kitų objektų apžiūros 2025 m. sausio 27 d. protokolo duomenimis, apžiūrėtas policijos pareigūno kūno kameros įrašas, kuriame užfiksuotas atvykusio pagal iškvietimą pareigūno bendravimas su V. D.. Įrašo duomenimis, V. D., pareigūnui parodęs pirmiau aptartą vaizdo įrašą apie virtuvėje prasidėjusį konfliktą, paaiškino, jog tuojau po įrašo jam buvo į akis papurkšta dujų, jis nubėgo ieškoti vandens, telefonas iškrito, tada šuns savininkas pradėjo virtuvėje buvusią moterį mušti, prieš tai ir jai papurškė dujų (t. 1, b. l. 99). Kaip matyti, V. D. ir atvykusiam policijos pareigūnui paaiškino apie P. L. smurtinius veiksmus. Įvykio eiga – prasidėjus konfliktui nutrūkęs V. D. daryto vaizdo įrašas, taip pat atitinka nukentėjusiųjų parodymus apie tai, kad vartoti smurtą, purkšdamas dujas, pradėjo būtent nuteistasis.

Nukentėjusiųjų parodymus atitinka ir specialių žinių reikalaujančių tyrimų išvados, kuriomis užfiksuoti nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai, specialistės paaiškinimai teisme apie sužalojimų I. M. padarymo mechanizmą.

Kaip nustatyta specialisto išvadoje Nr. G 3428/2024(01), remiantis I. M. kūno apžiūros ir medicininių dokumentų duomenimis, jai padaryti abiejų akių ragenų cheminiai nudegimai, poodinės kraujosruvos pilvo srityje, kairiajame žaste ir kairėje šlaunyje, taip pat dešinės plaštakos IV piršto naginės plokštelės dalinis plyšimas. Akių ragenų cheminis nudegimas galėjo būti padarytas veikiant cheminėmis medžiagomis, kraujosruvos – kontaktuojant su kietais bukais daiktais, o naginės plokštelės dalinis plyšimas – veikiant tempimo jėgai, atplėšiant naginę plokštelę nuo odos. Išvadoje pažymėta, kad sužalojimai atitinka maždaug 1–3 parų laikotarpį, priskiriami nežymiam sveikatos sutrikdymui. Taip pat pažymėta, kad sužalojimai nepasižymi specifiniais požymiais, leidžiančiais tiksliai nustatyti jų padarymo aplinkybes ar identifikuoti žalojusį objektą, todėl jie galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius kumščiais ar spardant, tiek griūvant ar atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Konstatuota, jog sužalojimų pobūdis neprieštarauja nurodytoms įvykio aplinkybėms ir laikui (t. 1, b. l. 51–52).

Papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 1195/2025(01), remiantis I. M. kūno apžiūros ir medicininių dokumentų duomenimis nustatyta, kad jai diagnozuoti ir kairės pusės IX ir X šonkaulių lūžiai. Nurodyta, kad šie lūžiai galėjo atsirasti veikiant smūgio ar spaudimo jėgai, krūtinės ląstos kairiajam šonui kontaktuojant su kietu buku daiktu. Medicinos dokumentų duomenys neprieštarauja nurodytam įvykio laikui, todėl šonkaulių lūžiai galėjo būti padaryti įvykio metu. Išvadoje pažymėta, kad šie sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Taip pat nurodyta, kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius kumščiais ar spardant, tiek atsitrenkiant į kietus bukus daiktus (t. 1, b. l. 64–65).

Specialisto išvados Nr. G 3429/2024(01) duomenimis, remiantis V. D. kūno apžiūros ir medicininių dokumentų duomenimis, nustatyta, kad jam padaryti odos įbrėžimai dešiniame delne ir IV piršte, dešinės plaštakos IV piršto žaizda bei poodinė kraujosruva dešinėje pėdoje. Nurodyta, kad įbrėžimai ir piršto žaizda galėjo būti padaryti kontaktuojant su kieto buko daikto briauna arba aštriu galu, o kraujosruva – kontaktuojant su kietu buku daiktu. Sužalojimai atitinka maždaug 1–3 parų laikotarpį, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Taip pat pažymėta, kad sužalojimų pobūdis neprieštarauja nurodytoms įvykio aplinkybėms ir laikui (t. 1, b. l. 56–57).

Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė J. B., surašiusi pirmiau pacituotas specialisto išvadas, jas patvirtino. Atsakydama įklausimus paaiškino ir tai, kad šonkauliai I. M. galėjo lūžti, jeigu juos spaudė keliu, šonkauliai galėjo būti sulaužyti mažiausiai nuo vieno trauminio poveikio, lūžiai labiau būdingi kontaktui su riboto paviršiaus objektu (t. 2, b. l. 171–172).

Nukentėjusiųjų parodymams neprieštarauja ir byloje apklausto liudytojo parodymai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas V. K. (V. K.) teisiamajame posėdyje paaiškino, jog įvykio dieną būdamas kieme išgirdo rėkiančios moters balsą. Atėjęs pamatė I. ant kelių, ji paprašė iškviesti policiją ir greitąją, buvo apsiverkusi (t. 2, b. l. 172–173). Analogiškai, kad 2024 m. rudenį, tikslios datos neprisimena, būdamas kieme, adresu (duomenys neskelbtini), jis išgirdo, kad rėkė moteris, prašė pagalbos, riksmai buvo kaimyno V. D. kieme, atėjęs jis pamatė ant kelių stovinčią I., netoliese buvo kaimynė V., liudytojas parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 159). Pažymėtina, jog priešingai nei teigiama skunde, liudytojo parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji kvietė pagalbos ne demonstratyviai – ji buvo apsiverkusi, klūpojo ant žemės, taigi policijos ir medikų pagalbos tuo metu realiai reikėjo.

Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad V. D. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nurodė ir aplinkybes, kurios nesutampa su I. M. parodymų turiniu, teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiųjų parodymai iš dalies nesutapo dėl nuteistojo veiksmų, atliktų jau pasibaigus įvykiui – I. M. iškritus pro langą. Bylos duomenimis, V. D. iš tiesų aiškino pareigūnui, jog lauke kaimynas pribėgo prie I., prispaudė ją, papurškė dujų (t. 1, b. l. 99), analogiškai nurodė pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 18–19) bei pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 169), tuo tarpu nukentėjusioji tvirtino, kad P. L. lauke tik grasino jai kumščiu. Vis tik, atsižvelgus į nustatytas įvykio aplinkybes – V. D. prie iškritusios I. M. atbėgo vėliau nei nuteistasis – spręstina, jog, turėdamas ribotą galimybę matyti tai, kas vyksta, nukentėjusysis, galimai, nuteistojo veiksmus suvokė neteisingai. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija netikėti kita (pirmiau aptarta) nukentėjusiojo parodymų dalimi pagrindo neįžvelgia.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su skundo teiginiais apie nukentėjusiųjų melagingai nurodytus patirtus smurtinio pobūdžio veiksmus ir jiems padarytus sužalojimus.

Kaip pirmiau išdėstyta, pirminėje specialisto išvadoje, atlikus I. M. kūno apžiūrą bei remiantis medicininių dokumentų duomenimis, nukentėjusiajai nustatyti abiejų akių ragenų cheminiai nudegimai, poodinės kraujosruvos pilvo srityje, kairiajame žaste ir kairėje šlaunyje, taip pat dešinės plaštakos IV piršto naginės plokštelės dalinis plyšimas. Papildomoje specialisto išvadoje konstatuota, kad I. M. diagnozuoti ir kairės pusės IX ir X šonkaulių lūžiai, sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Kaip matyti iš papildomos specialisto išvados Nr. pG 1195/2025(01), specialistei buvo pateikti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės dokumentai – 2024 m. spalio 22 d. medicinos dokumentų išrašas/siuntimas A24-27126 bei 2024 m. spalio 30 d. gydytojo įrašas T24-27002, taigi išvadą apie I. M. nustatytus sužalojimus specialistė padarė įvertinusi objektyvius duomenis. Vien tai, kad, kaip teigiama skunde, nukentėjusioji dirba Kauno klinikose, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti, jog atlikus rentgenografiją šonkaulių lūžiai buvo diagnozuoti objektyviai. Apie kitomis nei tiriamo įvykio aplinkybėmis nukentėjusiajai padarytus sužalojimus byloje duomenų nėra. Taigi specialisto išvada, kad medicinos dokumentų duomenys neprieštarauja nurodytam įvykio laikui, todėl šonkaulių lūžiai galėjo būti padaryti įvykio metu, abejonių teisėjų kolegijai nekelia.

Skunde nesutinkama ir dėl nuteistajam inkriminuoto nukentėjusiosios smaugimo – tvirtinama, kad moters kaklo sritis yra ypač jautri, todėl smaugimo atveju besąlygiškai liktų atitinkamų sužalojimų pėdsakai. Tokiems argumentams pritarti teisėjų kolegija pagrindo nenustato. Žymių nebuvimas savaime nereiškia, kad smaugimo nebuvo. Nukentėjusiųjų parodymais, smaugimą nuteistasis atliko naudodamas platų ir minkštą daiktą – megztinio gobtuvą, taigi nukentėjusiosios oda galėjo būti nepažeista ir neliko nubrozdinimų ar mėlynių. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis nebuvo kaltinimas dėl nukentėjusiosios kaklo sužalojimų, todėl, priešingai nei teigiama skunde, nukentėjusieji neturėjo ir motyvo apkalbėti nuteistojo, išgalvodami smaugimo aplinkybes.

Baudžiamosios bylos duomenimis, V. D. tiek 2024 m. lapkričio 20 d. apklausos metu, tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog grumtynių metu jam buvo sužalota alkūnė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, vertina, kad spręsti, jog nukentėjusysis davė melagingus parodymus, pagrindo nėra.

V. D. 2025 m. balandžio 4 d. pateikė medicininius dokumentus, kurie, jo teigimu, patvirtina alkūnės sužalojimą konflikto metu (t. 1, b. l. 149). Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės medicinos dokumentų išrašo/siuntimo duomenimis, ligonis skundžiasi kairės alkūnės skausmu. Nurodo traumą buityje – 2024 m. spalio 19 d. buitinio konflikto metu kaimynas stūmė, pacientas griuvo ir sutrenkė kairę alkūnę. Išliekant skausmui ir didėjant tinimui kreipėsi konsultacijai. 2024 m. lapkričio 8 d. atlikta kairės alkūnės sąnario dviejų krypčių rentgenografija. Išvada: aiškių ūmių lūžių požymių nematyti; stambi kaulinė išauga/tendinopatinis apkalkėjimas ties alkūnkaulio alkūnine atauga su prašviesėjimo linija – galimai buvęs ataugos lūžis (t. 1, b. l. 153).

Papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 1194/2025, remiantis V. D. kūno apžiūros ir medicininių dokumentų duomenimis konstatuota, kad nepakanka duomenų susieti kairės alkūnės patologinius radinius su tiriamu įvykiu. Nurodyta ir tai, kad gydytojo radiologo įtariamas buvęs (gyjantis ar sugijęs) kairio alkūnkaulio alkūninės ataugos lūžis negali būti siejamas su nagrinėjamu įvykiu, kadangi tokio pobūdžio lūžio gijimas trunka apie 6–8 savaites ir neatitinka įvykio laiko (t. 1, b. l. 60–61). Vis tik apklausta teisiamajame posėdyje specialistė J. B. paaiškino, jog, remiantis tik rentgenografija, negalima labai tiksliai atsakyti į klausimą, ir tai, kad iš karto po įvykio nesusiformavo pakitimų, nereiškia, jog nebuvo sužalojimų. Jeigu yra kažkoks mikro pažeidimas, tai patinimas gali susiformuoti vėliau, o ne iš karto po įvykio (t. 2, b. l. 170-171).

Taigi, kaip matyti iš pirmiau išdėstyto, V. D., pajutęs skausmą alkūnėje, kreipėsi į gydytojus, jam buvo nustatytas galimai buvęs ataugos lūžis. Atlikus specialių žinių reikalaujantį tyrimą bei pirmosios instancijos teisme išklausius specialistės paaiškinimų, galimybė, jog V. D. užsigavo alkūnę nagrinėjamo įvykio metu, nepaneigta. Spręsti, jog V. D., kaip teigiama apeliaciniame skunde, siekė apkaltinti P. L. nebūtų veiksmų atlikimu, teisėjų kolegija pagrindo nenustato.

Vien tai, kad V. D. nebuvo nustatyti akių sužalojimai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepaneigia šio asmens parodymų teisingumo. Kaip matyti iš parodymų turinio, nagrinėjamo įvykio pradžioje V. D. buvo su akiniais, dėl šios priežasties žalingo poveikio akims galimai buvo išvengta. Tuo tarpu abejonių dėl to, kad įvykio metu buvo purškiamos dujos, byloje nėra. Išvadas dėl šį veiksmą atlikusio asmens teisėjų kolegija išdėstė. Pažymėtina ir tai, kad kaltinimas P. L. buvo pareikštas tik dėl I. M. padaryto akių ragenų cheminio nudegimo, taigi aptarti skundo argumentai išvados dėl nuteistojo kaltės niekaip nepaneigia.

Pakartotinai įvertinusi pirmiau minėtus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai konstatuota nuteistojo kaltė tyčia nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiosios I. M. sveikatą. Taip pat skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai nustatė įvykio aplinkybes dėl V. D. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo bei jam sukelto fizinio skausmo. Abejonių dėl veiką – sužalojimus padariusio asmens ir sukeltų pasekmių apeliacinės instancijos teismui nekyla. Tai konstatavus vis tik pažymėtina, jog nors skundžiamu nuosprendžiu pripažinta įrodytu, kad P. L. nežymiai sutrikdė sveikatą V. D. bei sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, perduotoje teismui baudžiamojoje byloje jam kaltinimas buvo pareikštas tik pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-628/2024). Nors atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą nustatyta BK 140 straipsnyje (nagrinėjamu atveju atitiktų BK 140 straipsnio 1 dalies požymius), pažymėtina, kad apeliacinio skundo nei prokuroras, nei nukentėjusysis nepateikė, todėl teisėjų kolegija pabloginti nuteistojo padėties negali (BPK 320 straipsnio 4 dalis) ir skundžiamame nuosprendyje nurodytą veikos kvalifikavimą palieka nepakeistą.

Remdamasi pirmiau išdėstytu, teisėjų kolegija tikslina įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodant, jog P. L. nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą (pastaba – ne „kitų“).

Be kita ko, akcentuodamas nuteistajam nustatytą nežymų sužalojimą, skundą padavęs asmuo teigia, jog nuteistasis turėjo teisę gintis nuo I. M. smurtinių veiksmų – dujų panaudojimo, šia teise ir pasinaudojo, o byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti I. M. ir V. D. kaltę dėl atliktų užpuolimo veiksmų. Teisėjų kolegija, pirmiau aptarusi nustatytas įvykio aplinkybes, pažymi, jog, priešingai nei teigiama skunde, fizinį smurtą vartoti pirmasis pradėjo nuteistasis, jokio pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi tuo metu jis nepatyrė, taigi argumentai apie nuteistojo teisę į būtinąją gintį nagrinėjamu atveju nepagrįsti. Pažymėtina, jog I. M. ir V. D. veiksmai konflikto metu įvertinti 2025 m. liepos 20 d. nutarime, kuriuo ikiteisminis tyrimas I. M. nutrauktas, nes jos veikoje nenustatyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, V. D. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, kadangi nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (būtinoji gintis) (t. 2, b. l. 125–145). Bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiai teisėjų kolegijai pakartotinai spręsti dėl kitokio nukentėjusių veiksmų teisinio įvertinimo jokio pagrindo nėra.

Dėl įrodymų vertinimo

Apelianto teigimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas įrodymus vertino šališkai, pažeisdamas baudžiamojo proceso nuostatas. Teisėjų kolegija, partikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, pritarti tokiam argumentui pagrindo nenustato. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo gynėjas, pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo pakankamai išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus (tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialistės J. B. teisiamojo posėdžių metu duotus paaiškinimus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadas, kitus rašytinius įrodymus). Pažymėtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiųjų parodymams nebuvo suteikta išskirtinė reikšmė, pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia P. L. kaltę. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimus nėra teisinio pagrindo.

Pagal kasacinio teismo praktiką, nešališkumo principo (ne) įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis (pvz., nuteistasis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-222/2016). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog gynėjo skundo argumentai dėl teismo šališkumo iš esmės grindžiami ne konkrečiais BPK normų pažeidimais, o tiesiog išplaukia iš to, kad bylos duomenų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, gynėjas kvestionuoja teismo nešališkumą tik nesutikdamas su nepalankiomis nuteistajam nuosprendžio išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis (įrodymus), pritarė skundžiamo nuosprendžio išvadoms dėl nuteistojo kaltės, kaip minėta, vien tai, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados netenkino apelianto, savaime nereiškia nei teismo šališkumo, nei procesinės teisės pažeidimo.

Dėl bausmės

Skundu buvo prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti. Toks skundas numato plačiausias apeliacijos ribas, todėl teisėjų kolegija patikrina nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo teisingumą.

Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 2 dalis).

BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės apribojimo arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimą būti namuose nuo 23.00 val. iki 5.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi gydymosi įstaigoje.

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, atsižvelgė, kad P. L. padarė nesunkų nusikaltimą, nusikalstamos veikos padariniai nėra sunkūs ar ilgalaikiai. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Teismas vertino ir kaltininko asmenybę – praeityje neteistas, administracine tvarka baustas, duomenų apie psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą nėra. Teismas darė išvadą, kad bausmės paskirtį kaltininkui atitinka laisvės apribojimo bausmė, nustatydamas jos dydį – mažesnio nei numatyto vidurkio, atsižvelgė į pažeistą gėrį – žmogaus sveikata, taip pat vadovavosi teisingumo ir proporcingumo principais. Teisėjų kolegija pagrindo nepritarti bausmės individualizavimui nenustato. Bausmės rūšis ir jos dydis nėra per griežti, ji parinkta tinkamai, nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Pagrindo keisti bausmės rūšies ar mažinti jos dydžio teisėjų kolegija nenustato.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės

Skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, P. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant tai padaryti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Teisėjų kolegija patikrina baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo teisingumą.

BK 72² straipsnis (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) nustatė, kad teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą. Nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančioje šio straipsnio redakcijoje teismui numatyta galimybė įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas, kuriomis kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, laisvę, seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, lygiateisiškumą ir sąžinės laisvę. Kaip numatyta galiojančiame įstatyme, šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis negu dveji metai.

BK 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad skiriamos tos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios numatytos teismo sprendimo priėmimo metu galiojančiame baudžiamajame įstatyme, tačiau, BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 72² straipsnio pakeitimas sunkina teisinę padėtį, nes praplečia jau egzistavusios baudžiamojo poveikio priemonės turinį ir nustato ne ilgesnį nei dvejų metų terminą įpareigojimui įvykdyti. Nuteistasis ir nukentėjusieji nėra artimi giminaičiai ar šeimos nariai. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam sunkinančią jo teisinę padėtį baudžiamojo poveikio priemonę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši nuosprendžio dalis keistina.

Dėl civilinių ieškinių

Apeliaciniame skunde tvirtinama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimą. Teisėjų kolegija patikrina sprendimo iš dalies patenkinti I. M. ir V. D. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos bei nutraukti procesą dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių pagrįstumą.

Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir (ar) neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kaip numatyta BPK 107 straipsnyje, įtariamasis ar kaltinamasis arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo gali bet kuriuo proceso metu savanoriškai atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą. Kai gaunamas pareiškimas, kad nusikalstama veika padaryta žala atlyginta, procesas dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nepradedamas, o pradėtas nutraukiamas ir dėl to paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikinamas. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK 113 straipsnyje suformuluota taisyklė, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas ir taikant civilinio proceso normas, kai baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, jeigu šios normos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujantiems kitiems teisės aktams, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje apibrėžta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio nuostatomis, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Iš dalies patenkindamas I. M. pareikštą civilinį ieškinį dėl patirtos 2 800 Eur neturtinės žalos (skundžiamu nuosprendžiu I. M. ir iš P. L. priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti) pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nukentėjusiajai kaltininko neteisėtais veiksmais padarytus sužalojimus (abiejų akių ragenų cheminiai nudegimai, poodinės kraujosruvos pilve, kairiame žaste ir kairėje šlaunyje, dešinės plaštakos IV piršto naginės plokštelės dalinis plyšimas, kairės pusės IX ir X šonkaulių lūžiai), dėl kurių ji patyrė fizinį skausmą, išgyveno stiprų išgąstį, stresą ir emocinį sukrėtimą, įvertino, jog nors nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas sukėlė fizinį skausmą bei diskomfortą, tačiau nepaliko ilgalaikių negrįžtamų pasekmių, o gydymas buvo laikino pobūdžio, nėra duomenų apie ilgalaikį darbingumo praradimą ar itin sunkias, išskirtines psichologines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas nesutikti su nukentėjusiosios patirtų išgyvenimų intensyvumo, jų trukmės bei nustatytų sužalojimų masto vertinimu neturi pagrindo. Pakartotinai įvertinus neturtinę žalą padariusio asmens tyčinę kaltę, jo turtinę padėtį, aplinkybę, kad apie turtinę žalą byloje duomenų nėra, spręstina, jog pirmosios instancijos teismo pripažintas atlygintinu 2 000 Eur neturtinės žalos dydis teisingumo ir protingumo principų nepažeidžia bei nuo teismų praktikos suformuotų kriterijų nenukrypsta. Apeliaciniame skunde priteistos neturtinės žalos dydis neginčijamas, todėl plačiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako.

Skundžiamu nuosprendžiu iš P. L. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo V. D. naudai priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos (nukentėjusysis buvo prašęs priteisti 1 700 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą), įvertino tai, kad V. D. dėl kaltininko veiksmų patyrė fizinį skausmą, diskomfortą, grumtynių metu buvo sužalota jo ranka – padaryti odos įbrėžimai dešiniame delne ir IV piršte, dešinės plaštakos IV piršto žaizda, poodinė kraujosruva dešinėje pėdoje. Teismas atsižvelgė ir į nukentėjusiojo patirtus neigiamus emocinius išgyvenimus – išgąstį, stresą, nesaugumo jausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šias nukentėjusiojo dėl nusikalstamos veikos patirtas tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio neigiamas pasekmes skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai pripažino neturtine žala. Kaip matyti iš nuosprendžio, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nukentėjusiajam padaryti nežymus sveikatos sutrikdymas bei fizinio skausmo sukėlimas paprastai nesukelia liekamųjų pasekmių, byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis būtų ilgam praradęs darbingumą, ar patyręs išskirtines psichologines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymui, įvertino tinkamai.

Procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių skundžiamu nuosprendžiu nutrauktas, nustačius, kad P. L. savanoriškai atlygino civilinius ieškinius (t. 1, b. l. 121–122). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamas sprendimas BPK 107 straipsnio nuostatų nepažeidžia, todėl paliktinas galioti nepakeistas.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo priteisimo

Skundžiamu nuosprendžiu iš P. L. civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios I. M. naudai priteista 1 020 Eur procesinių išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, V. D. naudai priteista 1 161,40 Eur procesinių išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teisme advokatė Marta Matiukevič pateikė PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas V. D. 2026 m. rugsėjo 7 d. posėdyje bei patvirtinimą apie V. D. sumokėtus 181,50 Eur. Patikrinusi skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši nuosprendžio dalis paliktina nepakeista, prašymas priteisti išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teismo posėdyje tenkintinas.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismui buvo pateiktos I. M. išrašytos PVM sąskaitos faktūros (2024 m. gruodžio 11 d. ir 2025 m. gruodžio 31 d.) dėl teisinių paslaugų – avanso ikiteisminiame tyrime (871 Eur) ir teismo posėdžio (149 Eur), duomenys apie sumokėtas sumas – 150 Eur, 500 Eur, 370 Eur (t. 3, b. l. 29–33). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiosios išlaidas advokato pagalbai būtinomis ir pagrįstomis, įvertinus bylos apimtį ir sudėtingumą, suteiktų paslaugų apimtį, priteista iš nuteistojo suma nėra per didelė.

Baudžiamosios bylos duomenimis, V. D. buvo išrašyta 2024 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaita faktūra dėl teisinių paslaugų – avanso ikiteisminiame tyrime (871 Eur), 2026 m. kovo 19 d. PVM sąskaita faktūra už atstovavimą teisme (290,40 Eur), atstovei buvo atliktas pavedimas 471 Eur sumai, sumokėta pagal grynųjų pinigų priėmimo kvitus 690,40 Eur (t. 3, b. l. 24–28, 34). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, įvertinus suteiktų paslaugų apimtį, bylos sudėtingumą, patenkinti prašymą priteisti iš kaltininko 1 161,40 Eur išlaidas advokato pagalbai yra teisingas.

Teisėjų kolegijai pateiktais duomenimis, nukentėjusysis patyrė 181,50 Eur išlaidas už advokato pagalbą, kurias prašoma priteisti. Kaip nustatyta, apeliacinės instancijos teisme advokatė Marta Matiukevič dalyvavo teismo posėdyje, ruošėsi baigiamajai kalbai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, prašoma priteisti 181,50 Eur suma yra pagrįsta.

Apibendrinus pirmiau išdėstytą, apeliacinio skundo teiginiai pasitvirtino iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo gynėjo advokato Arvydo Martinkevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu. 72² straipsniu, P. L. (P. L.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje – įpareigojant tai padaryti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistojo P. L. nukentėjusiajam V. D. 181,50 Eur išlaidas už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.