Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Neo Finance ieškinį atsakovei A. Ž. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Neo Finance ieškinys atsakovei A. Ž., kuriuo prašoma priteisti ieškovės naudai iš atsakovės: 1) 11 136,99 Eur negrąžinto kredito dalies; 2) 48,42 Eur mokėjimo pelno palūkanų paskaičiuotų iki 2025 m. spalio 10 d. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos; 3) 17,26 Eur tarpininkavimo mokesčio iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos; 4) 12 proc. negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025-10-10) iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2032-10-05), už negrąžintą kredito dalį pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimų grafiką ir neviršijant 5319,01 Eur sumos; 5) 0,26 Eur delspinigių; 6) 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 7) 372 Eur žyminį mokestį; 8) 121 Eur patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą.

Teismo 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi buvo pasiūlyta atsakovei iki teismo posėdžio raštu arba posėdžio metu konkrečiai pasiruošti paaiškinti: kurią konkrečią ieškinio reikalavimų dalį ji pripažįsta, o kurią ginčija. Jeigu tam tikrų reikalavimų nepripažįsta – konkrečiai nurodyti atsikirtimų faktinį pagrindą, t. y. kodėl mano, kad: tam tikros konkrečios sumos apskaičiuotos neteisingai. Atsakovė papildomų paaiškinimų teismui nepateikė.

II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

Iš bylos duomenų matyti, kad 2022 m. spalio 5 d. vartojimo kredito sutarties Nr. K199184579 pagrindu ieškovė AB Neo Finance suteikė atsakovei A. Ž. 13 600 Eur vartojimo kreditą 120 mėnesių terminui, sutartyje nustatyta 12 proc. metinė palūkanų norma, 9 814,40 Eur bendra palūkanų suma ir 3 512,15 Eur tarpininkavimo mokestis. Bendra vartojimo kredito gavėjos mokėtina suma nurodyta 26 926,55 Eur, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 16,75 proc. Specialiosiose sąlygose taip pat nurodyta, kad suteikiamas asmeninis kreditas atsakovės asmeniniams poreikiams, vertinant tik jos asmenines pajamas. Iš vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų matyti, kad jose nustatyta kredito suteikimo ir grąžinimo tvarka, sutarties šalių teisės ir pareigos, sutarties nevykdymo pasekmės bei vienašalio sutarties nutraukimo tvarka. Sutartyje nustatyta, kad kredito grąžinimas vykdomas pagal mokėjimo grafiką, o gautos įmokos proporcingai paskirstomos pagal sutartį Nr. K199184579 ir su ja susijusią sutartį Nr. K199184579/PK. Bendrųjų sąlygų 8.4 punkte numatyta bendrovės teisė vienašališkai nutraukti sutartį, kai kredito gavėjas raštu informuotas apie pradelstą mokėjimą, mokėjimas atitinka sutartyje nustatytus pradelstumo kriterijus ir įsiskolinimas nepadengiamas per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo. Sutarties 8.6 punkte nustatyta, kad nutraukimas įsigalioja po penkių kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo ar sužinojimo apie jį kitu būdu. Iš standartinės informacijos apie vartojimo kreditą (pasiūlymo) matyti, kad atsakovei prieš sudarant sutartį buvo nurodyta 13 600 Eur kredito suma, 120 mėnesių sutarties trukmė, mokėjimų pagal grafiką tvarka bei informacija apie tarpusavio skolinimo santykių dalyvių teises ir pareigas. Dokumente taip pat nurodyta, kad kredito gavėjui laiku nevykdant periodinių mokėjimų nuo laiku negrąžintos kredito dalies toliau skaičiuojamos sutartyje nustatytos palūkanos iki kredito grąžinimo arba sutarties nutraukimo. Iš 2022 m. spalio 5 d. mokėjimo grafiko matyti, kad atsakovės įsipareigojimai pagal sutartį turėjo būti vykdomi mėnesinėmis įmokomis, kurių dydis iš esmės sudarė 224,38–224,39 Eur. Kiekviena įmoka susideda iš grąžinamos kredito dalies, palūkanų ir tarpininkavimo mokesčio dalies. Pavyzdžiui, pirmoji 2022 m. lapkričio 5 d. mokėtina 224,38 Eur įmoka sudaryta iš 59,12 Eur kredito dalies, 136 Eur palūkanų ir 29,26 Eur tarpininkavimo mokesčio. Grafike ties 2025 m. spalio 5 d. nurodytas 11 136,99 Eur kredito likutis. Iš 2022 m. spalio 6 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad AB NEO Finance atsakovei A. Ž. pervedė 13 600 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „Suteiktas kreditas K199184579“. Taigi šis dokumentas patvirtina kredito lėšų išmokėjimo atsakovei faktą ir dydį. Iš ieškovės pateikto kreditingumo vertinimo paaiškinimo ir kitų priedų matyti, kad prieš suteikiant kreditą buvo vertinamos atsakovės pajamos ir turimi finansiniai įsipareigojimai. Dokumente nurodyta, kad pajamų dydis buvo tikrinamas, be kita ko, pagal „Sodros“ duomenis, o finansiniams įsipareigojimams vertinti naudoti oficialių registrų, „Creditinfo Lietuva“ ir Paskolų rizikos duomenų bazės duomenys. Taip pat nurodyta, kad buvo vertinamas atsakovės pajamų ir finansinių įsipareigojimų santykis (DTI) bei tai, kad kreditas buvo skirtas daliai turimų įsipareigojimų refinansuoti. Iš 2025 m. rugsėjo 5 d. raginimo matyti, kad ieškovė priminė atsakovei apie pagal sutartį Nr. K199184579 nevykdomus mokėjimus ir nurodė, jog tuo metu susidaręs įsiskolinimas sudarė 903,04 Eur. Dokumente įsiskolinimas detalizuotas: 326,79 Eur kredito dalis, 453,69 Eur kredito mokestis, 5,49 Eur palūkanos dėl vėluojamo grąžinti kredito ir 117,07 Eur tarpininkavimo mokestis. Atsakovė paraginta nedelsiant padengti įsiskolinimą. Iš 2025 m. spalio 5 d. pranešimo dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo matyti, kad pranešimas buvo siunčiamas atsakovės elektroninio pašto adresu. Jame ieškovė nurodė nutraukianti 2022 m. spalio 5 d. vartojimo kredito sutartį Nr. K199184579 ir informavo, kad sutarties nutraukimas įsigalios po penkių kalendorinių dienų, t. y. 2025 m. spalio 10 d. Pranešime nurodyta, kad jo išsiuntimo metu pradelstas įsiskolinimas sudarė 1 131,03 Eur, ir atsakovė paraginta šią sumą sumokėti nedelsiant. Iš skaičiuotės priedo matyti ieškovės apskaičiuotos galutinės reikalavimo sudedamosios dalys: 11 136,99 Eur negrąžinta paskolos dalis, 48,42 Eur palūkanų iki sutarties nutraukimo, 5 319,01 Eur negautų pajamų palūkanų forma po sutarties nutraukimo ir 17,26 Eur tarpininkavimo mokesčio iki sutarties nutraukimo. Dokumente taip pat nurodyta 691,84 Eur bendra palūkanų už pradelstą kredito dalį suma, nors būtent visa ši suma ieškiniu nėra prašoma priteisti. Iš delspinigių apskaičiavimo suvestinės matyti, kad sutarties nutraukimo data nurodyta 2025 m. spalio 10 d., o ieškovės apskaičiuota bendra delspinigių suma – 0,26 Eur. Suvestinėje taip pat pateikiami duomenys apie atskiras įmokas, jų dydžius, sumokėjimą, likučius ir delspinigių skaičiavimo laikotarpius.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-381/2024).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

Byloje nėra ginčo dėl pagrindinės skolos ir sutarties nutraukimo ieškovės iniciatyva dėl atsakovės sutarties pažeidimų. Atsakovė pripažino atsiliepime į ieškinį, kad gavo nurodyto dydžio kreditą iš ieškovės, negrąžinto kredito dalis yra 11 136,99 Eur, atitinkamai pripažino, kad nemokėjo kredito įmokų sutartais terminais, paaiškino, jog tokia padėtis susidarė dėl atsakovės sunkios finansinės padėties. Tačiau atsakovė nesutiko su visa ieškinyje nurodyta papildomai reikalaujama suma, įskaitant reikalavimą dėl negautų pajamų, papildomų palūkanų ir kitų išlaidų, kiek jos nėra pakankamai pagrįstos ar yra neproporcingos. Papildomų paaiškinimų dėl nesutikimo priežasčių teismui nepateikė (nors teismas siūlė). Taigi atsakovė papildomus ieškinio reikalavimus ginčijo tik bendro pobūdžio argumentais, nenurodė konkrečių apskaičiavimo klaidų ar faktinių aplinkybių, paneigiančių ieškovės pateiktus skaičiavimus, ir iš esmės prašė teismo įvertinti šių reikalavimų pagrįstumą bei proporcingumą. Atsakovė neatvyko į teismo posėdį ir papildomų paaiškinimų ar įrodymų nepateikė.

Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovė pažeidė sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai negrąžino ieškovei suteikto kredito pagal šalių susitarimus. Kaip nustatyta iš ieškinio ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovė ieškovei liko skolinga 11 136,99 Eur negrąžinto vartojimo kredito. Pažymėtina, jog atsakovė nurodyto ieškinyje pagrindinės skolos dydžio neginčijo. Duomenų, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove byloje taip pat nėra (CPK 178, 185 straipsniai), minėjo taikų susitarimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo šalys taikos sutarties nesudarė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pažeidė savo prievolę laiku ir nustatytomis sąlygomis grąžinti suteiktą kreditą, iš atsakovės ieškovei priteistina 11 136,99 Eur negrąžinto vartojimo kredito dalis, šis ieškinio reikalavimas tenkinamas visiškai.

Pagal kredito sutarties specialiąsias sąlygas atsakovė įsipareigojo mokėti 12 proc. dydžio metines palūkanas. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra atlyginimas kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, t. y. jos atlieka mokėjimo, o ne civilinės atsakomybės funkciją. Kreditoriaus reikalavimas jas sumokėti iki sutarties nutraukimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra. Ieškovės skaičiavimo priede nurodyta, kad iki sutarties nutraukimo dienos liko nesumokėta 48,42 Eur mokėjimo palūkanų. Atsakovė konkretaus šios sumos apskaičiavimo neginčijo ir nepateikė priešingų duomenų, kitokių skaičiavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).

Teismas pažymi, kad nors ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus tuo atveju, jeigu kitaip nustatyta paskolos sutartyje, kita vertus aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Pažymėtina, jog aukščiau nurodyti kasacinio teismo pateikti išaiškinimai minėtoje nutartyje su atitinkamais pakeitimais taikytini ir vartojimo kredito teisiniams santykiams, kadangi jokie teisės aktai nenustato specifinių vartojimo kredito sutarties nutraukimo padarinių. Todėl, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, nutraukus vartojimo kredito sutartį: 1) tolimesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek kreditoriaus nuostolių nepadengia sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma; 3) jeigu kreditorius reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tai šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti; 4) kreditoriaus reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę pagrįstumo ir nuostolių dydžio klausimas spręstinas pagal bendrąsias sutartinės atsakomybės taisykles, įskaitant ir reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1361-864/2020).

Pagal tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties specialiąsias sąlygas, atsakovė įsipareigojo mokėti vartojimo kredito sutartyje numatytas 12 procentų dydžio metines palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis. Pagal tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovė turėjo mokėti iki 2032 m. spalio 5 d. Vartojimo kredito sutartį nutraukus 2025 m. spalio 10 d., ieškovė paskaičiavo mokėtinas 48,42 Eur mokėjimo palūkanas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, ieškovės reikalavimas, priteisti iš atsakovės 48,42 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. spalio 10 d.) yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai.

Ieškovė taip pat prašo priteisti 17,26 Eur tarpininkavimo mokesčio iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis yra vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis bendrovei už jos, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorės, teikiamas paslaugas, įskaitant vartojimo kredito gavėjo duomenų surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų apdorojimą ir įvertinimą, vartojimo kredito paraiškos nagrinėjimą bei su sutartimi susijusių dokumentų parengimą ir įforminimą. Taip pat nustatyta, kad konkretus tarpininkavimo mokesčio dydis nurodomas vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose. Pagal sutarties specialiąsias sąlygas bendra tarpininkavimo mokesčio suma buvo 3 512,15 Eur. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tarpininkavimo mokestis, kaip atlygis už platformos operatoriaus paslaugas, gali būti priteisiamas už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

Sutarties specialiosiose sąlygose šalys susitarė dėl 3 512,15 Eur bendros tarpininkavimo mokesčio sumos. Šio mokesčio mokėjimas buvo išdėstytas per visą vartojimo kredito sutarties vykdymo laikotarpį ir įtrauktas į periodines pagal mokėjimo grafiką mokėtinas įmokas. Vartojimo kredito įstatymo nuostatos dalį tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio sieja su vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžinamomis įmokomis, todėl vertinant tarpininkavimo mokesčio reikalavimą būtina nustatyti, kokia jo dalis konkrečiu atveju jau buvo mokėtina. Pagal šį reikalavimą ieškovė prašo priteisti 17,26 Eur tarpininkavimo mokesčio iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos. Iš ieškovės pateiktos skaičiuotės matyti, kad 2025 m. spalio 5 d. mokėtiną įmoką sudarė, be kita ko, 29,27 Eur tarpininkavimo mokestis, iš kurio atsakovė sumokėjo 12,01 Eur, todėl po atlikto mokėjimo liko nesumokėta 17,26 Eur tarpininkavimo mokesčio dalis. Taigi 17,26 Eur suma yra iki sutarties nutraukimo pagal mokėjimo grafiką jau tapusios mokėtinos įmokos nesumokėta tarpininkavimo mokesčio dalis. Atsakovė atsiliepime konkrečiai šios sumos apskaičiavimo neginčijo, nenurodė, kad atitinkama kita tarpininkavimo mokesčio dalis būtų sumokėta, taip pat nepateikė kitokio jos apskaičiavimo. Į teismo posėdį atsakovė neatvyko ir papildomų įrodymų ar paaiškinimų šiuo klausimu nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog atsakovė tinkamai nevykdė pagal vartojimo kredito sutartį prisiimtų įsipareigojimų, o ieškovės prašoma 17,26 Eur suma sudaro iki sutarties nutraukimo pagal mokėjimo grafiką jau mokėtino, tačiau atsakovės nesumokėto tarpininkavimo mokesčio likutį, ieškovės reikalavimas dėl 17,26 Eur tarpininkavimo mokesčio priteisimo laikytinas pagrįstu ir tenkintinu.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 12 proc. negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025-10-10) iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2032-10-05), už negrąžintą kredito dalį pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimų grafiką ir neviršijant 5 319,01 Eur sumos.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus kredito sutartį prieš terminą pagrindinių sutartinių prievolių vykdymas natūra pasibaigia, todėl po sutarties nutraukimo pelno palūkanos kaip sutartinė prievolė nebegali būti skaičiuojamos. Tačiau kreditorius gali reikalauti negautų mokėjimo palūkanų kaip nuostolių – negautų pajamų, jeigu įrodo, kad jas pagrįstai būtų gavęs tinkamai vykdant sutartį. Negautų pajamų faktas nustatomas vertinant, ar tokios pajamos buvo iš anksto numatytos, ar jų pagrįstai buvo galima tikėtis ir ar jų negauta dėl skolininko neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį nuostoliais laikomos ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje šios sąlygos egzistuoja. Šalys iš anksto susitarė dėl 12 proc. metinių mokėjimo palūkanų ir jų mokėjimo per visą 120 mėnesių sutarties laikotarpį. Atsakovė sutartinių įmokų nustatytais terminais nemokėjo, dėl ko sutartis buvo nutraukta prieš terminą. Jeigu sutartis būtų vykdyta tinkamai, ieškovė pagal mokėjimo grafiką būtų gavusi likusią sutartyje numatytų mokėjimo palūkanų dalį. Ieškovės skaičiavimo priede ši po sutarties nutraukimo negautų palūkanų suma nurodyta 5 319,01 Eur. Mokėjimo grafikas leidžia nustatyti kiekvieno laikotarpio negrąžintos kredito dalies likutį ir pagal jį apskaičiuoti negautų pajamų dydį. Teismų praktikoje pažymima, kad vien aplinkybė, jog po sutarties nutraukimo mokėjimo grafikas nebetenka sutartinės galios, nereiškia, kad juo negalima remtis nustatant realias kreditoriaus negautas pajamas. Atsakovė atsiliepime apsiribojo bendru teiginiu, kad reikalavimas dėl negautų pajamų gali būti neproporcingas ar nepakankamai pagrįstas, tačiau nenurodė, kuri konkreti skaičiavimo dalis yra neteisinga, nepateikė savo skaičiavimo ir papildomų įrodymų. Į teismo posėdį ji neatvyko ir savo atsikirtimų nepatikslino. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovės reikalaujamos negautos pajamos būtų hipotetinės ar neproporcingos. Jos apskaičiuotos ne nuo nekintančios visos kredito sumos, o nuo pagal mokėjimo grafiką atitinkamu laikotarpiu turėjusio būti negrąžinto kredito likučio, nustatant ir bendrą 5 319,01 Eur ribą. Analogiškose bylose toks negautų pajamų apskaičiavimo būdas pripažįstamas pagrįstu. Todėl ieškovei priteistinos 12 proc. dydžio negautos pajamos, skaičiuojamos nuo 2025 m. spalio 10 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip iki 2032 m. spalio 5 d., nuo pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimo grafiką atitinkamu metu turėjusios būti likusios negrąžintos kredito dalies ir neviršijant bendros 5 319,01 Eur sumos.

Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. CK 6.258 straipsnio 1 dalis leidžia šalims susitarti dėl netesybų už sutartinės prievolės pažeidimą. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatyta, kad vartojimo kredito gavėjui laiku nevykdant mokėjimų bendrovė turi teisę taikyti 0,05 proc. dydžio netesybas nuo visos pradelstos sumos už kiekvieną pradelstą dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 kalendorinių dienų. Ieškovės pateiktoje delspinigių suvestinėje nurodyta, kad bendra pagal sutartį apskaičiuotų delspinigių suma sudaro 0,26 Eur. Atsakovė nepateikė konkrečių prieštaravimų dėl šio apskaičiavimo. Atsižvelgiant į tai, kad nustatytas sutartinės prievolės pažeidimas, šalys buvo aptarusios sutarties sąlygą dėl delspinigių, todėl reikalavimas priteisti 0,26 Eur delspinigių tenkintinas. Analogiškose bylose delspinigiai pagal tą pačią 0,05 proc. normą taip pat priteisiami.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (11 202,93 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkinamas.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškinį tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovės priteistinos 493 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 372 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) ir 121 Eur išlaidos už advokato teisines paslaugas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

Byloje patirtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl nepriteistinos.

Pažymėtina, jog ieškovė pateiktu ieškiniu taip pat prašo, įsiteisėjus teismo sprendimui, išduoti jai vykdomąjį raštą. CPK 646 straipsnio 1 dalis numato, kad vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, toks ieškovės prašymas yra pagrįstas, todėl tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovės AB Neo Finance ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei AB NEO Finance, juridinio asmens kodas 303225546, iš atsakovės A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 11 136,99 Eur (vienuolika tūkstančių vieną šimtą trisdešimt šešis eurus ir 99 ct) negrąžinto kredito; 48,42 Eur (keturiasdešimt aštuonis eurus ir 42 ct) mokėjimo (pelno) palūkanų paskaičiuotų iki 2025 m. spalio 10 d. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos; 17,26 Eur (septyniolika eurų ir 26 ct) tarpininkavimo mokesčio iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos; 12 proc. negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025-10-10) iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2032-10-05), už negrąžintą kredito dalį pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimų grafiką ir neviršijant 5 319,01 Eur sumos; 0,26 Eur (dvidešimt šeši centai) delspinigių; 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (11 202,93 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 493 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, išduoti ieškovei AB NEO Finance, juridinio asmens kodas 303225546, vykdomąjį raštą dėl priteistų sumų išieškojimo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.