- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-08
- Bylos Nr.
- e2A-1579-794/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00051-2026-0
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- "Finansų bitė"
- Atsakovas
- ATS1
- Kategorijos
- 2.6.29.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. sausio 29 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Šalies argumentai
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo ATS1 :
459,33 Eur dydžio paskolos palūkanas pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 24 d. iki 2025 m. gruodžio 25 d.,
43,70 Eur nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas, kurias sudaro paskolos sutartyje įtvirtintos 22,00 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 26 d. iki 2026 m. sausio 8 d.),
22,00 proc. nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas), skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. gegužės 23 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 3 400,05 Eur sumos,
5,00 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,
patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 214,00 Eur už žyminį mokestį ir 605,00 Eur už teisines paslaugas.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, kad šalys 2025 m. sausio 23 d. sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kurią ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovui 5646,11 Eur paskolą (5137,96 Eur paskolos suma ir 508,15 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 76 mėnesių laikotarpiui. Tačiau nepaisant paskolos lėšų gavimo ir įsipareigojimų šias lėšas grąžinti numatytu grafiku, atsakovas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nesilaikė. Ieškovė buvo priversta vienašališkai nutraukti paskolos sutartį su atsakovu, vadovaudamasi Bendrųjų sąlygų 8.9 punktu ir kreiptis į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo nesumokėtas sumas. Ieškovė taip pat nurodo, kad, jeigu įstatymo nustatyta tvarka byloje nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį arba parengiamasis procesinis dokumentas, tai prašo priimti sprendimą už akių.
Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, tačiau per teismo nustatytą terminą atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. sausio 29 d. sprendimu už akių (toliau – skundžiamas sprendimas) ieškovės UAB „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui ATS1 tenkino iš dalies:
priteisti iš atsakovo ieškovės naudai: 4 945,10 Eur paskolos, 397,99 Eur paskolos palūkanų, 43,70 Eur nuostolių atlyginimo (negautų pajamų), paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 26 d. iki 2026 m. sausio 8 d., 22,00 proc. nuostolių atlyginimo (negautų pajamų), skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 9 d. iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. gegužės 23 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 3 400,05 Eur sumos, 19,63 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (8 806,47 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. sausio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 760,28 Eur bylinėjimosi išlaidų;
pripažino negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) 2025 m. sausio 23 d. paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 92479618, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio;
kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Skundžiamo sprendimo esminiai motyvai:
Teismui nepateikti įrodymai, jog paskola yra visiškai grąžinta, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 4 945,10 Eur negrąžinta paskolos dalis, 459,33 Eur paskolos palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 24 d. iki 2025 m. gruodžio 25 d. (iki sutarties nutraukimo), 43,70 Eur negautos pajamos (nuostoliai), paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 26 d. iki 2026 m. sausio 8 d., bei 22,00 proc. negautos pajamos (nuostoliai), paskaičiuotos nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. gegužės 23 d.).
Ieškinyje nurodyta ir teismas neturi pagrindo abejoti, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, todėl nagrinėjamojoje byloje yra aktualios Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatos, reglamentuojančios tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio apskaičiavimą.
Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad sutarties sudarymo mokesčio priteisimui yra taikoma VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies išimtis.
Nors ieškovė yra pateikusi informaciją apie investuotą sumą, pažymą apie investicijas į paskolas bei naudojimosi sutartį, tačiau pastarosios 7.5 punkte numatyta, jog ieškovė turi teisę (ne pareigą) investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, kas nepatvirtina realaus įstatymo reikalavimus atitinkančio investavimo fakto. Be to, ieškovė aiškiai nurodė veikianti kaip tarpininkė tarp platformoje užsiregistravusių skolintojų ir paskolų gavėjų, tiek paskolos suteikimui, tiek ir sutarties sudarymo mokesčiui naudojusi platformoje užsiregistravusių skolintojų lėšas.
Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pažymoje apie ieškovės investicijas nurodyti investicijų dydžiai tik už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 23 d. iki 2025 m. gruodžio 29 d., todėl ši pažyma nepatvirtina, jog ieškovė į paskolas visais atvejais investuoja ne mažiau kaip 12 proc. Pateikti duomenys atspindi ne investicijas į konkrečias paskolas, o atitinkamo mėnesio vidutinį investavimo dydį, be to, iš jų matyti, kad paskolų skaičius ir koinvestuotų paskolų skaičius pateiktais mėnesiais nesutampa. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atmesti ieškovės argumentą dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintos išimties taikymo.
Įstatymas draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi. Nagrinėjamu atveju savo atlygį ieškovė suskaidė į dvi dalis: 508,15 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 170,03 Eur administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 678,18 Eur, o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 74,93 proc. (508,15 Eur x 100 / 678,18 Eur). Taigi, ieškovės atlygio dalis, sietina su sutarties sudarymo momentu, viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą.
Teismas vertino, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip pat atmesti ieškinio reikalavimą dėl šio mokesčio priteisimo. Be to, ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra padengus šio neteisėto mokesčio dalį – 40,08 Eur (pagal ieškovės parengtą buhalterinę pažymą), kuri turi būti grąžinta atsakovui, ja atitinkamai mažinant kitas priteistas sumas.
Kitą atlygio dalį – 170,03 Eur, įvardintą kaip sutarties administravimo mokestį, ieškovė skaičiavo už viso sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas, išskaidytas per visą sutarties terminą (iš viso 76 įmokos). Ši ieškovės atlygio dalis sudaro 25,07 proc. (170,03 Eur x 100 / 678,18 Eur), nuo viso pagal sutartį gautino atlygio ir viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Pažymėtina, kad nei portalo naudojimosi sutartyje, nei vartojimo kredito sutartyje nėra detalizuojama administravimo mokesčio apskaičiavimo tvarka. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose bei bendrosiose sąlygose nurodoma, kad administravimo mokestis sudaro 0,07 proc., kuris skaičiuojamas nuo paskolos likučio per mėnesį.
Teismas pripažino, kad pagal sutartį, sutarties administravimo mokestis ne tik viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, bet ir yra skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje, o proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Toks sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo modelis yra nenaudingas kredito gavėjui (vartotojui), nes kredito gavėjas pradinėje kredito sutarties vykdymo stadijoje privalo mokėti didesnį sutarties administravimo mokestį nei turėtų mokėti tuo atveju, jei sutarties administravimo mokestis būtų skaičiuojamas proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Tokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio nuo sutarties sudarymo momento negaliojančiomis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovės reikalavimas dėl 148,77 Eur sutarties administravimo mokesčio atmestinas.
Byloje konstatavus 40,08 Eur sutarties sudarymo mokesčio ir 21,26 Eur sutarties administravimo mokesčio permokų faktą, vadovaujantis ieškovės pateiktų sutarties bendrųjų sąlygų 4.7 punkte pateikta įmokų paskirstymo tvarka, šiomis sumomis padengiama (sumažinama) iš atsakovo priteista 459,33 Eur dydžio palūkanų suma iki 397,99 Eur (459,33 Eur – 40,08 Eur – 21,26 Eur).
Įvertinus tai, kad sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčio pripažintos negaliojančiomis, perskaičiuotina ieškovei priklausanti delspinigių suma, nes ieškovė nepagrįstai skaičiavo delspinigius nuo negrąžintų sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių. Delspinigiai, pagal ieškovės pateiktą delspinigių skaičiavimo pažymą: už 124 d. laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 23 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 124,98 Eur (135,12 Eur įmoka – 6,68 Eur sutarties sudarymo mokestis – 3,46 Eur sutarties administravimo mokestis) sumą ir negalėjo viršyti 7,75 Eur (124,98 Eur x 0,05 proc. x 124 d.). Už 93 d. laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 23 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 125,00 Eur (135,12 Eur įmoka – 6,68 Eur sutarties sudarymo mokestis – 3,44 Eur sutarties administravimo mokestis) sumą ir negalėjo viršyti 5,81 Eur (125,00 Eur x 0,05 proc. x 93 d.). Už 63 d. laikotarpį nuo 2025 m. spalio 23 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 125,03 Eur (135,12 Eur įmoka – 6,68 Eur sutarties sudarymo mokestis – 3,41 Eur sutarties administravimo mokestis) sumą ir negalėjo viršyti 3,94 Eur (125,03 Eur x 0,05 proc. x 63 d.). Už 32 d. laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 23 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 125,05 Eur (135,12 Eur įmoka – 6,68 Eur sutarties sudarymo mokestis – 3,39 Eur sutarties administravimo mokestis) sumą ir negalėjo viršyti 2,00 Eur (125,05 Eur x 0,05 proc. x 32 d.). Už 2 d. laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 23 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 125,08 Eur (135,12 Eur įmoka – 6,68 Eur sutarties sudarymo mokestis – 3,36 Eur sutarties administravimo mokestis) sumą ir negalėjo viršyti 0,13 Eur (125,08 Eur x 0,05 proc. x 2 d.). Dėl nurodytų priežasčių ieškovei iš atsakovo priteisiama delspinigių suma mažinama iki 19,63 Eur (7,75 Eur + 5,81 Eur + 3,94 Eur + 2,00 Eur + 0,13 Eur).
Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Atsakovė UAB „Finansų bitė“ apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Šiaulių apylinkės teismo sprendimo dalis dėl sutarties sudarymo mokesčio bei sutarties administravimo mokesčio sąlygų pripažinimo neteisėtomis; 2) pakeisti Šiaulių apylinkės teismo sprendimo dalis ir priteisti 468,07 Eur sutarties sudarymo mokestį bei 148,77 Eur sutarties administravimo mokestį; 3) pakeisti Šiaulių apylinkės teismo sprendimo dalis dėl priteistinų delspinigių ir palūkanų sumų perskaičiavimo; 4) priteisti iš atsakovo apeliantės sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.
Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:
Ieškovė pažymi, kad pažymoje apie ieškovės investicijas yra nurodyti tik bendri investicijų dydžiai, ir investuotos sumos vidurkiai ir tai nepatvirtina, jog ieškovė į paskolas visada investuoja ne mažiau nei 12 proc.
Byloje nėra ginčo, kad bendrovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojanti internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Paskolos sutartis. VKĮ 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra UAB „Finansų bitė“, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Ieškovė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis). Apeliantė veikia ne tik kaip tarpusavio skolinimo operatorė, tačiau ir pati investuoja į per platformą sudaromas paskolas.
Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos.
Ieškovė, prašydama priteisti sutarties sudarymo bei administravimo mokesčius, remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi ir netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Remiantis Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 punktu, Organizatorius turi teisę investuoti į Paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju Organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. Organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas. Organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal Paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos. Minėtame Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad Organizatorius, t. y. apeliantė, į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos.
Skolintojai suinvestavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į bendrovės (Organizatoriaus) sąskaitą, kaip atlygis Organizatoriui, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir bendrovei), pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis.
Atsakovui atlikus mokėjimus po paskolos išmokėjimo, sutarties sudarymo mokesčio dalis (nagrinėjamu atveju tai sudaro 6.68 Eur) buvo paskirstyta proporcingai investuotos sumos daliai visiems investuotojams (kartu ir bendrovei), kaip skolintojų paskolintos sumos dalis (Bendrųjų sąlygų 1.16 ,1.24 punktai) ir taip užtikrinant, kad paskolos sutarties vykdymo atveju apeliantės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 proc. nuo likusios negrąžintos paskolos sumos.
Apeliantė nori atkreipti dėmesį, kad teikdama pažymą, kurioje nurodyti koinvestavimo duomenys nuo 2025-01-23 iki 2025-12-29, t. y, nuo paskolos sutarties su atsakovu sudarymo iki sutarties nutraukimo pranešimo išsiuntimo, pažymėjo, jog į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo įstatymas, tačiau tai sudaro nežymią dalį visų paskolų. Kadangi koinvestavimas yra automatizuotas (investavimas į platformoje paskelbtas paskolas, vykdomas automatiniu būdu, mažiausia investuojama suma - 5 Eur, todėl automatinio investavimo algoritmas suprogramuotas taip, kad į visas paskolas būtų investuojama ne mažiau kaip 12 proc., taikant matematinio apvalinimo taisykles iki sveikojo skaičiaus, kaip to reikalauja įstatymas), neinvestuota į nežymią dalį paskolų dėl techninių kliūčių, nesant Ieškovės tyčiai ar dideliam neatsargumui, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi.
Paskolų skaičius, į kurias investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodyta įstatyme, sudaro nežymią dalį, vertinant per visą laikotarpį nuo paskolos sutarties su atsakovu sudarymo (2025 m. sausio 23 d.) iki sutarties su atsakovu nutraukimo pranešimo išsiuntimo (2025 m. gruodžio 29 d.) visų per platformą išduotų paskolų skaičius sudarė 7766 vnt. (Pažymos stulpelis – Paskolų skaičius), iš kurių investuota ne mažiau kaip 12 procentų į 7728 vnt. (Pažymos stulpelis – Koinvestuotų paskolų skaičius), kas sudaro 99,51 procentų per nurodytą laikotarpį visų suteiktų paskolų. Pateiktoje pažymoje išskiriama kiek tiksliai per nurodytą laikotarpį per platformą buvo išduota paskolų, į kiek konkrečiai apeliantė investavo ne mažiau 12 proc., kaip nurodyta įstatymo normoje, o pateiktas investicijų vidurkis nurodo tikslų apeliantės investicijų vidurkį į visas išduotas paskolas per nurodytą laikotarpį.
Bendrovės kaip skolintojo (Platformoje suteiktas identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) investuota suma į su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį Nr. L-92479618 buvo 680 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 618,85 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,04 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 61,15 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, tačiau konstatavo būtinybę peržengti apeliacinio skundo ribas.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo buvo tenkintas iš dalies, dalies teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
Byloje nustatyta, kad ieškovė 2025 m. sausio 23 d. su atsakovu sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 5 646,11 Eur paskolos 76 mėnesių laikotarpiui (iki 2031 m. gegužės 23 d.). Ieškovė ieškinyje nurodo, kad minėtą sumą sudaro 5 137,96 Eur paskolos suma ir 508,15 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis. Ieškovė suteikdama atsakovui paskolą, 508,15 Eur sutarties sudarymo mokestį pagal iš anksto duotą paskolos gavėjo pavedimą įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, refinansavo 1 395,30 Eur atsakovo įsiskolinimą bendrovei UAB Nordecum, 260,94 Eur įsiskolinimą bendrovei UAB Bnp Finance, 2 481,72 Eur įsiskolinimą bendrovei UAB IPF Digital Lietuva, o 1 000 Eur paskolos sumą / likutį ieškovė tiesiogiai pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą (pavedimas atliktas 2025 m. sausio 23 d.). Paskolos palūkanų norma, nustatyta sutarties specialiosiose sąlygose – 22,00 proc., sutarties mėnesinis administravimo mokestis – 0,07 proc., sutarties sudarymo mokestis – 9,00 proc. (bendra suma 508,15 Eur). Sutartimi atsakovas įsipareigojo laiku ir tinkamai grąžinti suteiktą paskolą (kreditą), mokėti palūkanas, paskolos grąžinimo įmokas pagal nustatytą grafiką iki galutinio prievolės įvykdymo.
Ieškovė 2025 m. gruodžio 11 d. pranešimu informavo atsakovą, kad jo įsiskolinimas pagal Paskolos sutartį šio pranešimo parengimo dienai sudaro 545,78 Eur bei, kad prašo nedelsiant, per 14 dienų, apmokėti įsiskolinimą, kitu atveju vienašališkai nutrauks sutartį ir kreipsis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Ieškovė 2025 m. gruodžio 29 d. pranešimu informavo atsakovą, kad jis pažeidė Paskolos sutartyje numatytą mokėjimų grafiką bei, kad, nepadengus susidariusio įsiskolinimo per pranešime nurodytą terminą, vadovaujantis Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 8.9 punktu, vienašališkai nutraukia Paskolos sutartį ir perduoda įsiskolinimą teisminiam išieškojimui. Paskolos sutartis laikoma nutraukta 2025 m. gruodžio 26 d.
Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs ieškovei skolą.
Dėl sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčių
Vartojimo kreditų teikimo veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (toliau – VKĮ), kurio paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais (VKĮ 1 straipsnio 1 dalis).
Pagal VKĮ 2 straipsnio 2 dalį, bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą sudaro bendros vartojimo kredito sumos ir bendros vartojimo kredito kainos suma. Bendra vartojimo kredito suma – kredito suma, kuria suteikiama galimybė naudotis pagal vartojimo kredito sutartį (VKĮ 2 straipsnio 4 dalis). Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui; į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jeigu privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis).
Nustatyta, kad apeliantė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojanti internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Paskolos sutartis (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis, 22 straipsnis, 25¹ straipsnio 1 dalis).
Iš 2025 m. sausio 23 d. Paskolos sutarties įmokų grafiko matyti, kad bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą sudarė: 5 137,96 Eur paskolos suma, 4 452,98 Eur palūkanos, 508,15 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 170,03 Eur sutarties administravimo mokestis.
Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčių atmetė, skundžiamu sprendimu už akių pripažinęs negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) 2025 m. sausio 23 d. paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 92479618, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo, sąlygas dėl sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčių (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčių, apeliacinį skundą iš esmės motyvuodama tuo, kad teismas neįsigilino į visus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, dėl ko nebuvo atskleista visa bylos esmė; ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytas sąlygas, sudarančias pagrindą taikyti šioje normoje įtvirtintą išimtį ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio skaičiavimui; ieškovė ne tik administruoja tarpusavio skolinimo platformą, bet ir pati investuoja į per platformą sudaromas paskolas, o Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 punkte yra aiškiai nustatyta, kad organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų Paskolos sumos; byloje pateikti koinvestavimo duomenys, pagal kuriuos laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 23 d. iki 2025 m. gruodžio 29 d. į 7728 iš 7766 per platformą išduotų paskolų buvo investuota ne mažiau kaip 12 procentų, t. y. 99,51 procento visų paskolų, į likusias paskolas investuota mažesnė nei 12 procentų dalis, tačiau tai lėmė techninės automatizuoto investavimo sistemos kliūtys, o tokie atvejai sudaro nežymią dalį visų paskolų, todėl neturėtų būti laikomi pagrindu netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintos išimties; be to, konkrečiu atveju į atsakovo paskolą ieškovė investavo 680 Eur, iš kurių 618,85 Eur teko vartojimo kredito daliai ir sudarė 12,04 procento bendros vartojimo kredito sumos, o 61,15 Eur buvo skirta sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės argumentus kaip nesudarančius pagrindo naikinti ir/ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 punkte nustatyta, kad sutarties administravimo mokestis – Specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kuri paskolos gavėjas moka organizatoriui už paskolos administravimą pagal Paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos, ir yra įskaičiuojamas į įmoką.
Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punkte nustatyta, kad sutarties (paskolos) sudarymo mokestis – Paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas Paskolos sutarties sudarymo mokestis, paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį; sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos; sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos; sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas Specialiosiose paskolos sąlygose; sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta paskolos grąžinimo grafike; sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu, jei taip nurodyta Specialiosiose sąlygose; sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0.
Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 punkte nustatyta, kad organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas; organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos.
Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.), ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų; šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju.
Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį, šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos; vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.
Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.
Bylos duomenimis nustatyta, jog nagrinėjamu atveju sutarties sudarymo mokestis sudaro 508,15 Eur, o sutarties administravimo mokestis – 170,03 Eur. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 678,18 Eur (508,15 Eur + 170,03 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 74,93 proc. (508,15 Eur x 100 / 678,18 Eur). Taigi, ši ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, t. y. 25 procentus (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis).
Apeliantė akcentuoja, jog automatinio investavimo algoritmas suprogramuotas taip, kad į visas paskolas būtų investuojama ne mažiau kaip 12 proc., kaip to reikalauja įstatymas, todėl neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi tuo atveju, kai į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo įstatymas, nes tai prilygsta mažareikšmiškumui, kadangi tai įvyko dėl techninių kliūčių, nesant ieškovės tyčiai ar dideliam neatsargumui.
Ieškinyje ieškovė nurodė, kad jos, kaip skolintojos, investuota suma į su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį buvo 680 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 618,85 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 61,15 Eur – sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ieškovei, kaip skolintojai, suteiktas identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir, kad ji pagal 2025 m. sausio 23 d. Paskolos sutartį suteikė paskolos gavėjui U-99769174 618,85 Eur paskolos sumą. 2025 m. sausio 23 d. Paskolos sutarties mokėjimo rekvizituose nurodyta, kad mokėjimo paskirtis – U-99769174. Taigi, ieškovė suteikė atsakovui 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos (618,85 Eur x 100 / 5 137,96 Eur). Be to, iš Pažymos apie ieškovės investicijas į paskolas matyti, jog laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 23 d. iki 2025 m. gruodžio 29 d., t. y, nuo Paskolos sutarties su atsakovu sudarymo iki jos nutraukimo, sudarytas paskolas kas mėnesį investavo ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, tačiau šie duomenys nepatvirtina, jog ieškovė į kiekvieną paskolą investavo ne mažiau nei 12 proc., nes yra nurodyti tik bendri investicijų dydžiai ir investuotos sumos vidurkiai. Nepaisant to, iš šių duomenų matyti, kad per nurodytą laikotarpį ieškovė investavo ne į visas paskolas – iš 7766 vnt. sudarytų paskolų investavo į 7728 vnt.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantės pozicija dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodytos išimties taikymo, pažymi, jog remiantis Vartojimo kredito teikimo gairių, patvirtintų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69, 44.6 papunkčiu, VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis gali būti taikoma, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam per tarpusavio skolinimo platformą besiskolinančiam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos; Lietuvos banko nuomone, tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą; tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan.) arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų, nesvarbu, kad tokiais atvejais tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Kaip jau ne kartą pasisakyta teismų praktikoje, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2026 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-38-603/2026; Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2285-657/2025).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantė neturėjo teisės naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtimi, taigi, pažeidė imperatyvią VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2025 m. sausio 23 d. Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio.
Sutarties administravimo mokestis sudaro 25,07 proc. viso ieškovės atlygio sumos (170,03 Eur x 100 / 678,18 Eur). Teisėjų kolegija pažymi, kad nei portalo naudojimosi sutartyje, nei tarp šalių sudarytoje 2025 m. sausio 23 d. Paskolos sutartyje nėra detalizuojama administravimo mokesčio apskaičiavimo tvarka. Paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nurodoma, kad administravimo mokestis sudaro 0,07 proc. ir yra mokamas kas mėnesį. Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos skiltyje „Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos“ yra nurodoma: „Administravimo mokestis – 0,07 proc. (skaičiuojamas nuo paskolos likučio per mėnesį)“. Teisėjų kolegija, anksčiau nusprendusi, kad apeliantė neturėjo teisės naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtimi, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ji pasirinko įstatymui prieštaraujančią sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo bazę, t. y. sutarties administravimo mokestį skaičiuoti ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento ir 2025 m. sausio 23 d. Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio.
Esant pirmiau nurodytos išvadoms, nenustatytas pagrindas pakeisti ir skundžiamo sprendimo už akių dalį dėl ieškovei iš atsakovo priteistų palūkanų ir delspinigių perskaičiavimo, kadangi šį perskaičiavimą nulėmė dėl ieškovės taikytų neteisėtų sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių susidariusios permokų sumos.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
Apibendrindamas nurodytų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus, susijusius su ginčo dalyku, ir teismų praktiką, todėl tenkindamas ieškovės ieškinį iš dalies, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinį skundą atmetus, nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymo priteisti apeliaciniame procese turėtų išlaidų atlyginimą.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. sausio 29 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.