Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Innovative Pharma Baltics“ dėl nuosavybės teisės į automobilį perėjimo pagal tarp šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį pripažinimo ir atsakovės įpareigojimo atlikti automobilio nuosavybės teisių įregistravimo veiksmus ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Innovative Pharma Baltics“ priešieškinį ieškovui IES1 dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Innovative Pharma Baltics“ dėl nuosavybės teisės į automobilį perėjimo pagal tarp šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį pripažinimo ir atsakovės įpareigojimo atlikti automobilio nuosavybės teisės įregistravimo veiksmus, taip pat pagal atsakovės priešieškinį ieškovui dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir nuostolių priteisimo.

Ieškovas ieškiniu prašo, kad teismas jam pripažintų nuosavybės teisę į transporto priemonę Audi A7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei įpareigotų atsakovę pasirašyti ir (ar) pateikti VĮ „Regitra“ visus privalomus dokumentus ir duomenis bei atlikti visus veiksmus, reikalingus automobilio nuosavybės teisės įregistravimui ieškovo vardu Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovė priešieškiniu prašo: 1) išreikalauti iš ieškovo automobilį įpareigojant ieškovą perduoti automobilį atsakovei atsakovės buveinės vietoje; 2) priteisti atsakovei iš ieškovo 4 982,18 Eur nuostolių atlyginimo bei 37,46 Eur už kiekvieną dieną nuo priešieškinio padavimo iki teismo sprendimo įvykdymo (automobilio perdavimo atsakovei); 3) priteisti iš ieškovo atsakovės naudai 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat atsakovė priešieškinio reikalavimo užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti ieškovą perduoti atsakovei laikinam saugojimui automobilį Audi A7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nenustačius pagrindo tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymui – taikyti toliau nurodytas alternatyvias laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti ieškovui perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržyti automobilio nuosavybės ar valdymo teises iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; uždrausti ieškovui išgabenti automobilį už Lietuvos Respublikos ribų, taip pat perduoti jį tretiesiems asmenims saugoti ar naudotis; įpareigoti ieškovą perduoti automobilį saugoti trečiajam asmeniui (profesionaliam saugotojui arba antstoliui), nustatant, kad automobilis nebūtų naudojamas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; įpareigoti ieškovą susilaikyti nuo automobilio naudojimo, įskaitant draudimą eksploatuoti automobilį viešajame eisme, išskyrus atvejus, kai tai būtina automobilio techninei būklei palaikyti; įpareigoti ieškovą pateikti teismui informaciją ir dokumentus, patvirtinančius: faktinę automobilio buvimo vietą, jo techninę būklę, ridos duomenis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 5 d. nutartimi atsakovės UAB „Innovative Pharma Baltics“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovei priklausančią transporto priemonę Audi A7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurią valdo-naudoja ieškovas, perduodant transporto priemonę saugoti atsakovei iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė pateiktame teismui procesiniame dokumente išdėstė faktines aplinkybes, gindama savo teisę (CPK 5 straipsnio 1 dalis) ir, teismo vertinimu, tikėtinai pagrindė reikalavimą.

Teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas pagrįstas, kadangi ieškovui naudojant ginčo transporto priemonę, jos likutinė vertė mažėtų, be to, automobilis gali būti prarastas ar perleistas tretiesiems asmenims, dėl ko atsakovei galimo palankaus teismo sprendimo atveju turto grąžinimas natūra taptų negalimas arba labai apsunkintas.

Teismas, įvertinęs aplinkybes, jog ginčas kilo dėl automobilio, o reikalavimas reiškiamas dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, kad transporto priemonės gali būti prarasta ar perleista tretiesiems asmenims, sprendė, jog yra pagrindas teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, priimto atsakovei palankaus teismo sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl ginčo transporto priemonei taikė areštą (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalis 3 punktas).

Be to, teismas nustatė, jog atsakovė siekia, kad transporto priemone nesinaudotų ieškovas ir prašo teismo ginčo transporto priemonę perduoti saugoti jos savininkei - atsakovei UAB „Innovative Pharma Baltics“. Todėl teismas sprendė, jog atsižvelgiant į ginčo pobūdį, į tai, jog ginčo daiktas (transporto priemonė) pagal savo specifiką gali greitai nusidėvėti, taip pat siekiant užtikrinti abiejų proceso šalių interesų pusiausvyrą bylos nagrinėjimo metu, taip pat atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, areštuota transporto priemonė perduotina saugoti savininkei atsakovei UAB „Innovative Pharma Baltics“.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas IES1 pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išspręsti iš esmės - atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirojo skundo argumentai:

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė tikėtinai pagrindė priešieškinio reikalavimą. Nutartyje apsiribota deklaratyvia išvada, kad atsakovė procesiniame dokumente išdėstė faktines aplinkybes, todėl reikalavimas laikytinas tikėtinai pagrįstu, neatskleidžiant, kokie konkretūs duomenys ir įrodymai šią išvadą pagrindžia.

Šalis siejo prievoliniai santykiai dėl automobilio perleidimo ieškovui. Atsakovė priešieškinyje pripažįsta, kad ieškovas sumokėjo 20 000 Eur, tačiau ginčas kilo dėl to, ar ieškovui perėjo automobilio nuosavybės teisė. Vadinasi, ginčas iš esmės susijęs su pirkimo-pardavimo sandorio vykdymu ir nuosavybės teisės perėjimo įforminimu, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad atsakovė tikėtinai pagrindė priešieškinio vindikacinį reikalavimą taip, jog būtų pateisinamas labiausiai ieškovo teises ribojančios laikinosios apsaugos priemonės taikymas.

Nutartyje neįrodyta CPK 144 str. 1 d. įtvirtinta reali grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimo atsakovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps nebeįmanomas. Teismas šią išvadą grindė bendro pobūdžio argumentais, kad automobilis yra kilnojamasis daiktas, jo naudojimas mažina likutinę vertę, taip pat egzistuoja teorinė jo praradimo ar perleidimo galimybė. Vien natūralus automobilio nusidėvėjimas nepaverčia sprendimo įvykdymo neįmanomu, nes ginčo daiktas ir tokiu atveju išlieka grąžintinas natūra. Galimi nuostoliai, susiję su naudojimu, yra atlyginami pinigais, ką atsakovė jau reiškia priešieškiniu.

Nutartyje nepateikta jokių individualizuotų bylos aplinkybių, kurios pagrįstų didesnę nei įprasta riziką, kad ieškovas imsis veiksmų, dėl kurių automobilio grąžinimas atsakovei taptų realiai apsunkintas.

Kol registre savininke nurodoma atsakovė ir ji nedalyvauja įforminant nuosavybės teisės pasikeitimą, ši aplinkybė objektyviai riboja ieškovo galimybes be atsakovės bendradarbiavimo teisėtai disponuoti automobiliu ir įforminti jo perleidimą. Dėl to vien abstrakti prielaida apie greitą automobilio perleidimą tretiesiems asmenims nėra pagrįsta bylos duomenimis.

Nei atsakovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nei teismas nutartyje nenurodė jokių konkrečių faktų apie ieškovo ketinimus ar veiksmus, kurie leistų pagrįstai daryti išvadą, kad jis realiai ketina automobilį perleisti, paslėpti ar išgabenti.

Vien bendro pobūdžio nuorodos į nusidėvėjimą ir interesų pusiausvyrą nepakeičia pareigos motyvuotai pagrįsti būtent griežčiausios priemonės pasirinkimą. Dėl to proporcingumo kriterijus realiai nebuvo taikytas.

Atsakovė UAB „Innovative Pharma Baltics“ atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Teismui pagrįstai susiformavo įsitikinimas, kad išnagrinėjus bylą iš esmės atsakovės naudai galėtų būti priimtas palankus teismo sprendimas. Priešieškinio reikalavimų materialinis teisinis pagrįstumas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti ar atsakovė pateikė pakankamai įrodymų savo reikalavimams pagrįsti. Tai, ar atsakovė turi reikalavimo teisę į ieškovą, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, dėl ko turi būti pasisakoma ne preliminariai vertinant priešieškinio pagrįstumą, o išnagrinėjus kilusį ginčą iš esmės ir priimant galutinį teismo sprendimą.

Atsakovė byloje nurodė, o ieškovas ir neneigia fakto, kad ieškovo kaip bendrovės direktoriaus įgaliojimai yra pasibaigę ir kad jis paskutinę savo įgaliojimų dieną automobilio bendrovei (atsakovei) negrąžino. Tokią pareigą ieškovas turėjo nepriklausomai nuo atsakovės raginimų, kadangi tokia pareiga ieškovui kyla iš įstatymo. Taigi ieškovas privalėjo grąžinti automobilį ir tada „aiškintis“ dėl jo nuosavybės teisės įgijimo. Juo labiau, kad ieškovas šioje byloje įrodinėja, kad aplinkybės dėl automobilio nuosavybės „perėjimo“ (atsiskaitymas) įvyko po jo įgaliojimų pabaigos.

Nors ieškovas kaip alternatyvą siūlo, kad automobilis nebūtų saugomas atsakovės, tačiau atsakovė automobilio ir taip nesaugo. Ieškovas ignoruoja teismo nutartį ir jos sąmoningai nevykdo, t. y. neperduoda automobilio, dėl ko antstolis buvo priverstas dar kartą nustatyti terminą automobiliui perduoti. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovas yra nusiteikęs bet kokiomis priemonėmis slėpti automobilį. Kartu šios aplinkybės parodo ir ieškovo nesąžiningumą, kuris dar labiau sustiprina pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštuota atsakovei priklausanti transporto priemonė Audi A7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurią valdo-naudoja ieškovas, perduodant transporto priemonę saugoti atsakovei iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė 2026 m. kovo 5 d. antstolio Sauliaus Mulevičiaus patvarkymą Nr. S-26-170-6562, kuriame nurodyta, jog išieškotoja UAB „Innovative Pharma Baltics“ 2026 m. kovo 5 d. pateikė informaciją, kad skolininkas turto saugotojo nustatytu laiku (2026 m. kovo 5 d., 15 h) nesudarė sąlygų areštuoto turto perdavimui. Todėl antstolis nutarė įpareigoti skolininką IES1 per dešimt kalendoriniu dienų nuo šio patvarkymo išsiuntimo dienos (bet ne vėliau kaip iki 2026 m. kovo 16 d.) sudaryti išieškotojo atstovui (-ams) tinkamas sąlygas bei laiką ir areštuotą transporto priemonę Audi A7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), perduoti saugoti išieškotojai.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Be to, teismą, vertinantį prašymo priimti teikiamus naujus įrodymus, pagrįstumą, saisto įrodymų sąsajumo taisyklė, kuri reiškia, kad prieš priimant į bylą teikiamus įrodymus, turi būti nustatyta, ar informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, gali patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog atsakovės teikiamas dokumentas yra susijęs su byloje sprendžiamu klausimu, jo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir nepažeis kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių, sprendžia, jog tinkamam atskirojo skundo išnagrinėjimui yra pagrindas priimti atsakovės pateiktą 2026 m. kovo 5 d. antstolio Sauliaus Mulevičiaus patvarkymą Nr. S-26-170-6562 ir vertintini kartu su kita byloje esančia medžiaga (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis).

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas iki 2025 m. rugsėjo 24 d. ėjo UAB „Innovative Pharma Baltics“ generalinio direktoriaus pareigas. Būdamas atsakovės vadovu ieškovas naudojosi bendrovės automobiliu Audi A7, VIN kodas (duomenys neskelbtini), kurį bendrovė už 43 000 Eur pirko 2021 m. rugsėjo 27 d. ir su buvusiu automobilio savininku AB „SEB“ banku pilnai atsiskaitė 2025 m. rugsėjo 29 d.

Atsakovė 2025 m. rugsėjo 29 d. išrašė ieškovui išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 20 000 Eur sumai, kurią ieškovas apmokėjo, mokėjimo pavedime nurodyta: „ pagal išankstinę S.F. Nr. (duomenys neskelbtini) (auto Audi A7 (duomenys neskelbtini)).

Atsakovė 2025 m. spalio 10 d. atsakyme į ieškovo pretenziją nurodė ieškovui, kad negali parduoti automobilio už ieškovo siūlomą 20 000 Eur sumą, nes ginčo automobilio rinkos vertė yra ne mažesnė kaip 39 000 Eur. Todėl prašė ieškovo už automobilį papildomai sumokėti 19 000 Eur, kuomet pirkimo – pardavimo sutartis būtų teikiama patvirtinti bendrovės valdybai.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, civilinėje byloje Nr. e2-1763-466-2026 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. sprendimu ieškovo ieškinys atmestas, atsakovės priešieškinis tenkintas iš dalies – ieškovas IES1 įpareigotas perduoti atsakovei „Innovative Pharma Baltics“ atsakovės buveinės vietoje automobilį „Audi A7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini); ieškovui grąžinus automobilį atsakovei, įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui 20 000 Eur sumą; taip pat teismas priteisė iš ieškovo 37,46 Eur nuostolių, skaičiuojamų už kiekvieną dieną nevykdant teismo įpareigojimo perduoti automobilį „Audi A7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovei nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo įpareigojimo įvykdymo dienos; taip pat teismas priteisė iš ieškovo atsakovės naudai 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą 37,46 Eur nuostolių už kiekvieną dieną sumą nuo teismo sprendimo priėmimo (2026 m. liepos 17 dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

LITEKO duomenimis taip pat nustatyta, jog civilinėje byloje Nr. e2-1763-466-2026 dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. sprendimo paduotas apeliacinis skundas, todėl sprendimas šiai dienai neįsiteisėjęs.

Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad aplinkybė, jog dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. sprendimo yra paduotas apeliacinis skundas ir jis nėra įsiteisėjęs, savaime nepanaikina apeliacinės instancijos teismo pareigos įvertinti skundžiamos teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustatytas sąlygas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Taigi, jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, kitų asmenų teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės priešieškinis yra preliminariai pagrįstas. Apeliantas nesutinka su tokia skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, atskirajame skunde akcentuodamas, kad teismas atsakovės reikalavimą laikė tikėtinai pagrįstu, neatskleidžiant, kokie konkretūs duomenys ir įrodymai šią išvadą pagrindžia.

Pasisakant dėl ieškinio (priešieškinio) tikėtino pagrįstumo, pažymėtina, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų tenkinimo galimybės prima facie (preliminarų) vertinimą. Toks ieškinio (priešieškinio) preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio (priešieškinio) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018 ir kt.).

Vadinasi, preliminarus ieškinio (priešieškinio) įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo (šiuo atveju atsakovės) reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas (atsakovė) pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje (priešieškinyje) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio (priešieškinio) priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-732-943/2020).

Nagrinėjamu atveju atsakovė kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydama išreikalauti iš ieškovo automobilį, įpareigojant ieškovą perduoti automobilį atsakovei atsakovės buveinės vietoje bei priteisti atsakovei iš ieškovo 4 982,18 Eur nuostolių atlyginimo bei 37,46 Eur už kiekvieną dieną nuo priešieškinio padavimo iki teismo sprendimo įvykdymo (automobilio perdavimo atsakovei).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad atsakovės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad ji savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan. Pateiktame priešieškinyje aiškiai suformuluoti reikalavimai, priešieškinis pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek atsakovės poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais, pateikti priešieškinyje išdėstytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, atsakovės priešieškinis laikytinas prima facie pagrįstu. Šioje bylos proceso stadijoje nebuvo jokio pagrindo padaryti išvados, kad atsakovei palankus teismo sprendimas tikrai negalėtų būti priimtas.

Bylos duomenimis, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad tarp šalių egzistuoja realus ginčas dėl to, ar šalių veiksmai ir susiklosčiusios faktinės aplinkybės lėmė nuosavybės teisės į ginčo automobilį perėjimą ieškovui. Ieškovo atliktas 20 000 Eur mokėjimas savaime neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad automobilio pirkimo–pardavimo sandoris buvo galutinai sudarytas ir nuosavybės teisė į automobilį jam perėjo, ypač atsižvelgiant į atsakovės nurodomas aplinkybes dėl automobilio pardavimo kainos, bendrovės valdybos sprendimo bei paties ieškovo kaip buvusio bendrovės vadovo statuso. Šių aplinkybių teisinis vertinimas reikalauja išsamaus įrodymų tyrimo bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat neigia ir antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, t. y. grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Savo poziciją jis grindžia tuo, kad vien natūralus automobilio nusidėvėjimas nepaverčia sprendimo įvykdymo neįmanomu, nes ginčo daiktas ir tokiu atveju išlieka grąžintinas natūra; galimi nuostoliai, susiję su naudojimu, yra atlyginami pinigais, ką atsakovė reiškia priešieškiniu; kol registre savininke nurodoma atsakovė ir ji nedalyvauja įforminant nuosavybės teisės pasikeitimą, ši aplinkybė objektyviai riboja ieškovo galimybes be atsakovės bendradarbiavimo teisėtai disponuoti automobiliu ir įforminti jo perleidimą, dėl to vien abstrakti prielaida apie greitą automobilio perleidimą tretiesiems asmenims nėra pagrįsta bylos duomenimis. Taigi, apelianto vertinimu, skundžiamoje nutartyje nepateikta jokių individualizuotų bylos aplinkybių, kurios pagrįstų didesnę nei įprasta riziką, kad ieškovas imsis veiksmų, dėl kurių automobilio grąžinimas atsakovei taptų realiai apsunkintas ir nenurodyta jokių konkrečių faktų apie ieškovo ketinimus ar veiksmus, kurie leistų pagrįstai daryti išvadą, kad jis realiai ketina automobilį perleisti, paslėpti ar išgabenti.

Pažymėtina, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į atsakovės kartu su atsiliepimu pateiktą 2026 m. kovo 5 d. antstolio patvarkymą, iš kurio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi paskirtam turto saugotojui – atsakovei – ginčo automobilis nebuvo perduotas nustatytu laiku, todėl ieškovui buvo nustatytas papildomas terminas šiai pareigai įvykdyti. Ši aplinkybė vertintina kartu su kitais bylos duomenimis, sprendžiant dėl grėsmės galimo teismo sprendimo įvykdymui.

Pažymėtina, kad nors vien teismo nutartimi nustatytos procesinės pareigos neįvykdymas savaime nepatvirtina, kad ieškovas ketina automobilį paslėpti ar perleisti, nagrinėjamu atveju ši aplinkybė yra reikšminga vertinant ieškovo elgesį su ginčo objektu ir jo faktinę kontrolę. Atsižvelgiant į tai, kad būtent automobilio grąžinimas atsakovei yra pagrindinis jos priešieškinio reikalavimas, ieškovo pareigos perduoti automobilį pagal teismo nutartį saugoti atsakovei neįvykdymas iš esmės didina riziką, kad, nesant tinkamų laikinųjų apsaugos priemonių, galimo atsakovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.

Ieškovas taip pat nurodo, kad registre atsakovė tebėra nurodyta automobilio savininke, todėl jis neturi realių galimybių be atsakovės bendradarbiavimo teisėtai perleisti automobilį tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė savaime nepaneigia poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismo pritaikyta priemonė skirta ne vien užkirsti kelią galimam automobilio perleidimui tretiesiems asmenims, bet ir užtikrinti konkretaus ginčo objekto išsaugojimą bei apsaugoti jį nuo tolesnio naudojimo ir dėl to galinčio atsirasti vertės ir/ar faktinės būklės pokyčio. Todėl aplinkybė, kad ieškovo galimybės formaliai įregistruoti automobilio perleidimą gali būti ribotos, neeliminuoja kitų galimų rizikų, susijusių su konkretaus daikto išsaugojimu ir jo pasiekiamumu galimam teismo sprendimo vykdymui.

Vertinant bylos aplinkybių visumą, reikšminga tai, kad ginčas yra kilęs dėl konkrečios, individualiais požymiais apibrėžtos transporto priemonės nuosavybės ir valdymo, kuri faktiškai yra vienos iš ginčo šalių valdoma (ieškovo), o kita šalis (atsakovė) reiškia reikalavimą būtent dėl šio konkretaus daikto grąžinimo. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovas neįvykdė pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi nustatyto automobilio perdavimo saugoti atsakovei, ko pasėkoje, buvo priimtas 2026 m. kovo 5 d. antstolio Sauliaus Mulevičiaus patvarkymas Nr. S-26-170-6562. Ši aplinkybė sudaro pagrindą spręsti dėl galimos grėsmės teismo sprendimo vykdymui ir patvirtina būtinybę užtikrinti ginčo objekto faktinę kontrolę ir išsaugojimą. Esant tokioms aplinkybėms, laikinas automobilio perdavimas saugoti atsakovei užtikrina, kad bylos nagrinėjimo metu ginčo objektas būtų išsaugotas ir išliktų faktiškai prieinamas galimo teismo sprendimo įvykdymui.

Nesutiktina su atskirojo skundo argumentais dėl proporcingumo principo pažeidimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet sukelia tam tikrų nepatogumų ar suvaržymų, tačiau vien tai nereiškia, kad šis principas yra pažeistas.

Vertinant pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės proporcingumą, atsižvelgtina į tai, kad atsakovės priešieškinio pagrindinis reikalavimas yra susijęs būtent su konkretaus automobilio perdavimu jai. Pažymėtina, jog atsakovė yra subjektas, kurio vardu automobilis buvo įgytas ir šiai dienai automobilis registruotas atsakovės vardu, be to, priešieškinio reikalavimai preliminariai pagrįsti. Todėl nagrinėjamu atveju ieškovo teisės naudotis automobiliu laikinas ribojimas nėra neproporcingas, siekiui užtikrinti konkretaus ginčo objekto išsaugojimą ir galimo teismo sprendimo realų įvykdymą.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino esant abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas bei poreikį užtikrinti ginčo automobilio išsaugojimą ir jo prieinamumą galimo teismo sprendimo vykdymui. Atsakovės priešieškinis pradinėje proceso stadijoje laikytinas prima facie pagrįstu, o ginčo objekto pobūdis, jo faktinis valdymas ir naudojimas ieškovo, taip pat aplinkybė, kad ieškovas pagal teismo nutartį neperdavė ginčo automobilio saugoti atsakovei, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo atsakovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.