Vilniaus apygardos teismo nutartis

2026-10-06 · Civilinė byla Nr. e2A-1414-560/2026

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-10-06
Bylos Nr.
e2A-1414-560/2026
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-03156-2025-9
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjai
Dainius Rinkevičius, Rosita Patackienė, Dalia Trumpulienė
Ieškovas
"Finansų bitė"
Atsakovas
ATS
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1414-560/2026 Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03156-2025-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.19.1.; 2.1.17.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 6 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rositos Patackienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Trumpulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. sausio 16 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui ATS. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kuris šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo ATS. 10 567,26 Eur negrąžintos paskolos, 568,27 Eur paskolos palūkanas, apskaičiuotas pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 20 d. iki 2025 m. lapkričio 20 d., 982,35 Eur administravimo mokestį, 63,67 Eur nuostolių atlyginimą, kurį sudaro paskolos sutartyje įtvirtintos 16 proc. metinės palūkanos skaičiuojamos pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 21 d. iki 2025 m. gruodžio 3 d., 16 proc. nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį ieškovo negautas pajamas), skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. rugsėjo 19 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusios būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 5 611,46 Eur sumos, 957,19 Eur sutarties sudarymo mokestį, 24,94 Eur delspinigius, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 422 Eur žyminį mokestį ir 363 Eur už teisines paslaugas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ieškovė su atsakovu 2024 m. rugsėjo 19 d. sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 89621581. Pagal sutartį ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovui 12 346,46 Eur paskolą (11 259,97 Eur paskolos suma ir 1 086,49 Eur sutarties sudarymo mokestis) 84 mėnesių laikotarpiui. Paskola atsakovui buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt. Ieškovė, suteikdama paskolą atsakovui, atsakovo 1 086,49 Eur sutarties sudarymo mokestį įskaitė į ieškovės sąskaitą, refinansavo 6 186,79 Eur atsakovo įsiskolinimą bendrovei TF Bank AB, įskaitė 2 073,18 Eur atsakovo įsiskolinimą ieškovei (pagal Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 65139194), o 3 000 Eur paskolos sumą (likutį) išmokėjo į atsakovo asmeninę sąskaitą. Atsakovui nesilaikant įsipareigojimo nustatytu grafiku (dalimis) grąžinti paskolą, ieškovė siuntė atsakovui raginimus sumokėti skolą, tačiau atsakovas į šiuos raginimus nereagavo ir skolos nesumokėjo. Todėl ieškovė buvo priversta vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės apylinkės teismas 2026 m. sausio 16 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir: pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2024 m. rugsėjo 19 d. paskolos sutarties Nr. 89621581 sąlygas dėl sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčių; priteisė ieškovei iš atsakovo 10 567,26 Eur negrąžintą paskolą; 202,42 Eur mokėjimo palūkanas už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 20 d. iki 2025 m. lapkričio 20 d., 63,67 Eur nuostolius (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 21 d. iki 2025 m. gruodžio 3 d., 16 procentų dydžio nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2025 m. gruodžio 4 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. rugsėjo 19 d.), nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 5 611,46 Eur sumos, 16,95 Eur delspinigius, 5 procentus dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gruodžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 688,29 Eur bylinėjimosi išlaidas, o likusią ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt, 2024 m. rugsėjo 19 d. tarp portale registruotų skolintojų, ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Paskolos (vartojimo kredito) sutartis Nr. 89621581 84 mėnesių laikotarpiui, kurios pagrindu atsakovui suteikta 12 346,46 Eur paskola (vartojimo kreditas) (11 259,97 Eur paskolos suma ir 1 086,49 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis). Atsakovas netinkamai vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovė, veikdama kaip tarpininkė ir dėl to būdama ginčo sutarties šalimi, vienašališkai 2025 m. lapkričio 21 d. nutraukė sutartį ir automatiškai iš portale registruotų skolintojų perėmė reikalavimo teisę į atsakovą pagal ginčo sutartį.

Atsakovas pagal sutartį mokėtinų įmokų nemokėjo, dėl ko sutartis 2025 m. lapkričio 21 d. buvo nutraukta, todėl teismas ieškovės reikalavimą dėl negrąžintos paskolos dalies priteisimo tenkino.

Šalies argumentai

Ieškovė prašė už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 20 d. iki 2025 m. lapkričio 20 d. priteisti iš atsakovo 568,27 Eur paskolos palūkanas Prašomą palūkanų sumą sudaro: 560,87 Eur nesumokėta palūkanų suma už naudojimąsi paskolos suma ir 7,40 Eur palūkanos, apskaičiuotos už vėluojamą neapmokėtą įmokos dalį. Kadangi 560,87 Eur dydžio palūkanos atlieka mokėjimo funkciją, todėl teismas šį reikalavimą tenkino. Netesybos, kurių ieškovė prašė kompensacinių palūkanų pavidalu, negali būti didesnės, nei numatytos Vartojimo kredito įstatymo (toliau - VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje, t. y., 0,05 procentai per dieną nuo negrąžintos sumos, skaičiuojant už 180 dienų, todėl teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė.

Ieškovė prašė priteisti 957,19 Eur sutarties sudarymo mokestį. Įstatymas draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 procentų atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi. Ieškovė savo atlygį suskaidė į dvi dalis: 1 086,49 Eur sutarties sudarymo mokestį, kurį nurodė taikanti už sutarties sudarymo metu teikiamas paslaugas, ir 1 211,50 Eur sutarties administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 2 297,99 Eur , o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 47,28 procentus, tai yra viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Teismas paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 89621581 sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažino negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 1.80 straipsnis), o ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 957,19 Eur sutarties sudarymo mokestį atmetė.

Ieškovė prašė priteisti 982,35 Eur administravimo mokestį pagal paskolos sutartį. Byloje taikytina VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies norma yra imperatyvaus pobūdžio, todėl nustatydama pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį reguliuojamą ne mažesnę kaip 75 proc. atlygio dalį, teismo vertinimu, ieškovė neturėjo diskrecijos teisės nustatyti kitokios atlygio skaičiavimo bazės nei faktinės vartojimo kredito gavėjo paskolos davėjui grąžintos įmokos. Pagal šalių sudarytą sutartį, sutarties administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio - buvo pasirinkta įstatymui prieštaraujanti sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo bazė, todėl teismas sprendė, kad tai sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento įstatymui prieštaraujančias ir nesąžiningas paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio. Ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra įsiskaičiusi 229,15 Eur (1211,50 Eur – 982,35 Eur) administravimo mokesčio įmokų, kurios turi būti grąžintos atsakovui (šia suma mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas).

Ieškovė taip pat prašė priteisti 63,67 Eur nuostolių atlyginimą – pagal paskolos sutartį negautas pajamas, kurias sudaro sutartyje įtvirtintos 16 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, už laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 21 d. iki 2025 m. gruodžio 3 d. ir 16 procentų dydžio nuostolių atlyginimą (negautas pajamas) už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. rugsėjo 19 d.) nuo pagal paskolos sutartį tinkamu jos vykdymo atveju tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 5 611,46 Eur sumos. Iš ieškovės pateiktų įrodymų teismas sprendė, kad ieškovei už sutartą mokestį (pelno palūkanas) paskolinus atsakovui pinigus ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nutraukus sutartį, atsakovui neginčijant ieškinio reikalavimų ir neteikiant priešpriešinių įrodymų, patvirtinančių prievolių tinkamą įvykdymą, sudaromos prielaidos teismo išvadai, jog ieškovės nuostolių faktas yra įrodytas, todėl šį reikalavimą teismas patenkino.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 24,94 Eur delspinigių, t. y. sutartines netesybas. Sumažinus ieškovei iš atsakovo priteisiamas sumas, teismas perskaičiavo mokėtinus delspinigius ir ieškovei iš atsakovo priteisė 16,95 Eur delspinigių.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovė UAB „Finansų bitė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. sausio 16 d. sprendimo už akių dalis dėl sutarties sudarymo mokesčio bei sutarties administravimo mokesčio sąlygų pripažinimo neteisėtomis ir priteisti 957,19 Eur sutarties sudarymo mokestį, 982,35 Eur sutarties administravimo mokestį, pakeisti sprendimo dalį dėl priteistinų delspinigių bei palūkanų perskaičiavimo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį bei administravimo mokestį pagrįstumo nebuvo įsigilinta į visus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, dėl ko nebuvo atskleista visa bylos esmė. Bendrųjų sąlygų punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad organizatorius, t. y. apeliantė, į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų Paskolos sumos. Skolintojai suinvestavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į bendrovės sąskaitą kaip atlygis organizatoriui, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį, administravimo mokestį bei Paskolos sumą įsipareigojo grąžinti Skolintojams pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Atsakovui atlikus mokėjimus po Paskolos išmokėjimo, sutarties sudarymo mokesčio dalis buvo paskirstyta proporcingai investuotos sumos daliai visiems investuotojams (kartu ir bendrovei), kaip skolintojų paskolintos sumos dalis (Bendrųjų sąlygų 1.16, 1.24 punktai) ir taip užtikrinant, kad paskolos sutarties vykdymo atveju apeliantės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 proc. nuo likusios negrąžintos paskolos sumos. Apeliantė pažymėjo, jog į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo įstatymas, tačiau tai sudaro nežymią dalį visų paskolų. Kadangi koinvestavimas yra automatizuotas, dėl techninių kliūčių neinvestuota į nežymią dalį paskolų nesant ieškovės tyčiai ar dideliam neatsargumui, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi. Nagrinėjamu atveju, bendrovės kaip skolintojo investuota suma į su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį buvo 1 485 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 1 354,36 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,03 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 130,64 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Bendrovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas. Pripažinus, kad sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio sąlygos nėra neteisėtos, o apeliantė turi teisę naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, dėl atlygio tarpusavio skolinimo platformos operatoriui skaičiavimo, iš atsakovo turėtų būti priteista visas sutarties sudarymo mokestis, administravimo mokestis bei delspinigiai. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt, 2024 m. rugsėjo 19 d. tarp portale registruotų skolintojų, ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Paskolos (vartojimo kredito) sutartis Nr. 89621581 84 mėnesių laikotarpiui, kurios pagrindu atsakovui suteikta 12 346,46 Eur paskola (vartojimo kreditas) (11 259,97 Eur paskolos suma ir 1 086,49 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis). Ieškovė nurodo, kad suteikdama atsakovui paskolą, 1 086,49 Eur sutarties sudarymo mokestį pagal iš anksto duotą atsakovo pavedimą įskaitė į savo sąskaitą, refinansavo 6 186,79 Eur atsakovo įsiskolinimą bendrovei TF bank AB, įskaitė atsakovo įsiskolinimą 2 073,18 Eur į ieškovės sąskaitą, o 3 000 Eur paskolos sumą (likutį) išmokėjo į atsakovo asmeninę banko sąskaitą. Atsakovas netinkamai vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovė, veikdama kaip tarpininkė ir dėl to būdama ginčo sutarties šalimi, vienašališkai 2025 m. lapkričio 21 d. nutraukė sutartį ir automatiškai iš portale registruotų skolintojų perėmė reikalavimo teisę į atsakovą pagal ginčo sutartį.

Vartojimo kreditų teikimo veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (VKĮ), kurio paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais (VKĮ 1 straipsnio 1 dalis). Pagal VKĮ 2 straipsnio 2 dalį, bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą sudaro bendros vartojimo kredito sumos ir bendros vartojimo kredito kainos suma. Bendra vartojimo kredito suma – kredito suma, kuria suteikiama galimybė naudotis pagal vartojimo kredito sutartį (VKĮ 2 straipsnio 4 dalis). Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui; į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jeigu privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos www.finbee.lt operatorius, įtrauktas į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis, 25¹ straipsnio 1 dalis). Iš Paskolos sutarties įmokų grafiko matyti, kad bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą sudarė: 11 259,97 Eur paskolos suma, 7 690,78 Eur palūkanos, 1 086,49 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 1 211,50 Eur administracinis mokestis. Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 papunktį, sutarties administravimo mokestis – Specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kuri paskolos gavėjas moka organizatoriui už paskolos administravimą pagal Paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos, ir yra įskaičiuojamas į įmoką. Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 papunktį, sutarties sudarymo mokestis – Specialiosiose sąlygose nurodytas Paskolos sutarties sudarymo mokestis, Paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir Kreditingumo vertinimo mokestį; sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos; sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos; sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas Specialiosiose paskolos sąlygose; sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta paskolos grąžinimo grafike; sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu, jei taip nurodyta Specialiosiose sąlygose; sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei Kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0.

Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.), ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų; šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 61 dalyje nurodytu atveju. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį, šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos; vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.

Šiuo atveju, sutarties sudarymo mokestis sudaro 1 086,49 Eur bei administracinis mokestis – 1 211,50 Eur. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 2 297,99 Eur (1 086,49 Eur + 1 211,50 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 47 proc. (1 086,49 Eur / 2 297,99 Eur × 100 proc.). Taigi, ši ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, t. y. 25 procentus (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis). Apeliantė teigia, kad ji, remdamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, šiuo metu yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 papunktį, organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas; organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos. Apeliantė nurodo, kad jos, kaip skolintojos, investuota suma į su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį buvo 1 485 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 1 354,36 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,03 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 130,64 Eur – sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė duomenis, kad jai, kaip skolintojai, platformoje suteiktas identifikacinis Nr. I-00007702 bei, kad ji pagal 2024 m. rugsėjo 19 dienos sutartį suteikė paskolos gavėjui U-69591138 1 354,36 Eur paskolos sumą. Taigi, ieškovė suteikė atsakovui 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Ieškovė kartu su ieškiniu taip pat pateikė duomenis, kad į laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 20 d. iki 2025 m. lapkričio 21 d., t. y, nuo Paskolos sutarties su atsakovu sudarymo iki jos nutraukimo, sudarytas paskolas kas mėnesį investavo ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, tačiau šie duomenys nepatvirtina, jog ieškovė į kiekvieną paskolą investavo ne mažiau nei 12 proc., nes yra nurodyti tik bendri investicijų dydžiai ir investuotos sumos vidurkiai.

Nepaisant to, iš šių duomenų matyti, kad per nurodytą laikotarpį ieškovė investavo ne į visas paskolas. Apeliantė apeliaciniame skunde šių aplinkybių neneigia, jas pripažįsta, nurodo, kad tai nutiko dėl techninių kliūčių, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi. Remiantis Vartojimo kredito teikimo gairių, patvirtintų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69, 44.6 papunkčiu, VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis gali būti taikoma, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam per tarpusavio skolinimo platformą besiskolinančiam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos; Lietuvos banko nuomone, tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą; tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan.) arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų, nesvarbu, kad tokiais atvejais tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Kaip jau ne kartą pasisakyta teismų praktikoje, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A- 38- 603/2026; Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2285-657/2025). Įvertinus tai, kas pirmiau išdėstyta, apeliantė neturėjo teisės naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtimi, taigi, pažeidė imperatyvią VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio.

Apeliantė iš esmės tais pačiais argumentais grindžia ir apeliacinio skundo dalį dėl sutarties administravimo mokesčio. Sutarties administravimo mokestis sudaro 53 proc. viso ieškovės atlygio sumos (2 297,99 Eur / 1 086,49 Eur × 100 proc.). Pažymėtina, kad nei portalo naudojimosi sutartyje, nei Paskolos sutartyje nėra detalizuojama administravimo mokesčio apskaičiavimo tvarka. Paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nurodoma, kad administravimo mokestis sudaro 0,05 proc. ir yra mokamas kas mėnesį. Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos skiltyje „Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos“ yra nurodoma: „Administravimo mokestis – 0,05 proc. (skaičiuojamas nuo paskolos likučio per mėnesį)“. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ji pasirinko įstatymui prieštaraujančią sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo bazę, t. y. sutarties administravimo mokestį skaičiuoti ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento ir Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio.

Esant pirmiau nurodytos išvadoms, nenustatytas pagrindas pakeisti ir skundžiamo sprendimo dalį dėl ieškovei iš atsakovo priteistų palūkanų ir delspinigių perskaičiavimo, kadangi šį perskaičiavimą nulėmė dėl ieškovės taikytų neteisėtų sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių susidariusios permokų sumos. Tokios praktikos laikosi Vilniaus apygardos teismas analogiško pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1658-430/2026; Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2506-871/2026; Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2019-661/2026).

Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis sprendžia, jog pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Ieškovės UAB „Finansų bitė“ apeliacinį skundą atmesti. Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. sausio 16 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rosita PatackienėDainius RinkevičiusDalia Trumpulienė