Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Paužaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Agnės Šneiderienės (toliau – ir prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį (dėl 2025 m. kovo 12 d. baltos spalvos dviračio „Engwe M20 Dual Battery“ vagystės), laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl 2025 m. kovo 13 d. baltos spalvos dviračio „Engwe M20“ vagystės), laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl 2025 m. kovo 18 d. žalios spalvos dviračio „Engwe M20“ vagystės), laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir D. K. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. H. T. (A. H. T.) pareikštas 1 000 Eur civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti netenkintas.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. M. H. (M. M. H.) pareikštas 884,96 Eur civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti tenkintas iš dalies ir priteista jam iš D. K. 400 Eur turtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys netenkintas.

Nuspręsta nepriteisti iš D. K. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų advokatui apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Agnės Šneiderienės apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018, 2K-7-39-1073/2022).‏‏‎ Taigi būtent apeliacinių skundų ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apeliantų prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu prokurorė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį todėl, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes dėl nukentėjusiajam A. H. T. priklausiusio elektrinio dviračio, nepagrįstai nurodydamas konkretų šio dviračio serijos numerį (duomenys neskelbtini) ir padarydamas išvadą, jog šis dviratis buvo grąžintas nukentėjusiajam, nors bylos duomenys, prokurorės vertinimu, patvirtina priešingas aplinkybes. Be to, nurodoma, kad dėl šių neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. H. T. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, nors byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina tiek nukentėjusiajam priklausiusio dviračio įsigijimo aplinkybes, tiek dėl nusikalstamos veikos patirtos turtinės žalos dydį. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistajam D. K. paskyrus galutinę 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, jos nesubendrino su įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme. Galiausiai, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pripažino, jog nuteistasis D. K. yra recidyvistas, tačiau šios aplinkybės nenurodė nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, taip pažeisdamas BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Be to, prokurorė taip pat prašo ištaisyti ir kitus nuosprendyje esančius netikslumus, susijusius su ikiteisminio tyrimo numeriu bei bylos medžiagos vertinimu.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad prokurorės apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nuteistojo D. K. padarytą nusikalstamą veiką A. H. T. atžvilgiu, nepagrįstai nurodė, jog nukentėjusiajam priklausė elektrinis dviratis „Engwe M20“, kurio serijos numeris (duomenys neskelbtini), ir kad šis dviratis buvo grąžintas nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs šio ikiteisminio tyrimo medžiagą, konstatuoja, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos.

Kaip teisingai prokurorė nurodo apeliaciniame skunde, iš 2025 m. birželio 18 d. daiktų apžiūros protokolo nustatyta, kad buvo apžiūrėtas baltos spalvos dviratis „Engwe M20“, ant kurio rėmo priklijuotas lipdukas su numeriu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 163–168). Tačiau iš 2025 m. rugsėjo 15 d. papildomos daiktų apžiūros protokolo matyti, kad ant to paties dviračio rėmo įspaustas gamyklinis serijos numeris yra (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 171–173). Patikrinus Policijos registruojamų įvykių registro duomenis nustatyta, kad būtent šio dviračio paieška buvo paskelbta pagal registruotą įvykį ROIK (duomenys neskelbtini), tačiau ikiteisminis tyrimas dėl šio dviračio pagrobimo nebuvo pradėtas (t. 1, b. l. 174–175). Dėl šios priežasties minėtas dviratis 2025 m. rugsėjo 15 d. pakvitavimu buvo grąžintas jo savininkui R. T. (t. 1, b. l. 179).

Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad dviratis, kurio lipduke buvo nurodytas numeris (duomenys neskelbtini), nepriklausė A. H. T., o buvo grąžintas teisėtam ir nustatytam savininkui – R. T.. A. H. T. priklausiusio elektrinio dviračio serijos numeris ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas, o pats nukentėjusysis šio numerio nežinojo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė konkretų dviračio serijos numerį bei padarė išvadą, kad būtent šis dviratis buvo grąžintas A. H. T..

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl pirmiau aptartos klaidingos išvados apie tariamą dviračio grąžinimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. H. T. pareikštą civilinį ieškinį.

Civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja BPK 109-118 straipsniai. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Priimtame sprendime dėl pareikšto civilinio ieškinio teismas, remdamasis įrodymais, privalo pateikti motyvuotas išvadas dėl jo pagrįstumo ir dydžio (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Galimybė vienu metu nagrinėti baudžiamąją bylą ir civilinį ieškinį atsiranda dėl juridinio fakto – nusikaltimo, kuris tampa pagrindu taikyti baudžiamąją ir civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019). Taigi žalos samprata baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusikalstamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais, kurių buvimas įrodinėjamas konkrečioje byloje. Tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra baudžiamojoje byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarinys. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, reiškiantis, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-511/2017, 2K-68- 489/2020). Kitaip tariant, baudžiamajame procese gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos (pasireiškusios veikimu ar neveikimu), kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-1073/2019, 2K-105-495/2021, Nr. 2K-14-719-2026).

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. H. T. pareiškė 1 000 Eur civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti dėl pagrobto dviračio (t. 1, b. l. 116-117). Nagrinėjamu atveju matyti, kad A. H. T. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme nurodė, jog elektrinį dviratį „Engwe M20“ įsigijo naudotą už 800 Eur, juo naudojosi apie pusantro mėnesio, o iki vagystės dviračio techninė būklė nebuvo pablogėjusi. Nukentėjusysis paaiškino, kad mokėjimą pardavėjui atliko jo kambario draugas M. H., nes tuo metu neveikė nukentėjusiojo „Revolut“ paskyra, o jam sumokėtą sumą nukentėjusysis grąžino grynaisiais. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis 2025 m. vasario 4 d. „Revolut“ mokėjimo išrašas, iš kurio matyti 800 Eur pervedimas A. J. (t. 1, b. l. 112, 118), bei A. J. elektroninis laiškas, kuriame jis patvirtino A. H. T. pardavęs dviratį „Engwe M20“ (t. 1, b. l. 109–111).

Vien ta aplinkybė, kad mokėjimą atliko ne pats nukentėjusysis, nepaneigia nei dviračio įsigijimo fakto, nei nuosavybės teisės į jį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių nukentėjusiojo paaiškinimus, o pirmosios instancijos teismas jų nevertino kaip nenuoseklių ar prieštaringų. Be to, nei nuteistasis, nei proceso dalyviai bylos nagrinėjimo metu neginčijo nei nukentėjusiojo nuosavybės teisės į dviratį, nei jo nurodytos įsigijimo kainos.

Vertindama nukentėjusiojo nurodytą dviračio vertę, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad dviratis buvo įsigytas naudotas vos prieš kiek daugiau nei mėnesį iki vagystės, o nukentėjusysis juo naudojosi neilgą laiką bei nurodė, jog jo techninė būklė per tą laiką nepasikeitė. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad vagystės metu dviračio rinkos vertė iš esmės atitiko jo įsigijimo kainą – 800 Eur. Priešingų duomenų byloje nėra pateikta.

Byloje taip pat nustatyta, kad kartu su dviračiu buvo pagrobti prie jo pritvirtinti daiktai – 25 Eur vertės mobiliojo telefono laikiklis, 60 Eur vertės dviračio spyna ir 35 Eur vertės sekimo įrenginys „Apple AirTag“, tačiau spręsdamas civilinio ieškinio klausimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi klaidinga prielaida, kad dviratis A. H. T. buvo grąžintas, ir apskritai nepasisakė dėl kartu su dviračiu pagrobtų jo priedų. Todėl bendra dėl nusikalstamos veikos A. H. T. padaryta turtinė žala sudaro 920 Eur.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. H. T. civilinį ieškinį. Kaip jau minėta aukščiau, byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo nusikalstamos veikos A. H. T. neteko 920 Eur vertės turto, būtent tokio dydžio turtinė žala yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su padaryta nusikalstama veika ir turi būti atlyginama BPK 109 ir 115 straipsnių nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas – iš jo šalintina aplinkybė, kad A. H. T. priklausė dviratis, kurio serijos numeris (duomenys neskelbtini), o A. H. T. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant iš nuteistojo 920 Eur turtinei žalai atlyginti.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės subendrinimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai, pažeisdamas BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, nesubendrino 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu D. K. paskirtos bausmės su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad baigiamųjų kalbų metu prokurorė prašė D. K. už šiuo nuosprendžiu nustatytas nusikalstamas veikas paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausme ir paskirti galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, į ją įskaitant jau atliktos laisvės atėmimo bausmės dalį. Tačiau skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų netaikė, paskirtos bausmės su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme nesubendrino ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje visiškai nepasisakė, kodėl atsisakė taikyti bausmių subendrinimo institutą. Akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokurorės apeliaciniu skundu ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nesubendrindamas D. K. paskirtų bausmių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 63 straipsnyje reglamentuojamos bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklės. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti; pagal tokias pačias taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą; šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 9 dalys). Teismų praktikoje suformuluotos tam tikros nuostatos, kurių turi laikytis teismas, kai būtina subendrinti naujai skiriamą bausmę su vienu ar keliais anksčiau priimtais nuosprendžiais, kuriais taip pat buvo bendrintos bausmės. Tais atvejais, kai priėmus nuosprendį (ar net kelis) nustatoma, kad asmuo iki šių nuosprendžių priėmimo dar yra padaręs vieną ar kelias nusikalstamas veikas, teismas, paskyręs bausmę (bausmes), ją (jas) subendrina su pirmesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės pirmesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrinant su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsnių nustatytų taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-193/2007, 2K-351/2007, 2K-268/2008, 2A-7-6/2013, 2K-519/2013, 2A-7-3/2014, 2K-10-976/2016, 2A-6-303/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal BK 63 straipsnio 9 dalį ir tais atvejais, kai nuteistasis yra visiškai atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalo laikytis BK 63 straipsnio 9 dalies reikalavimų ir bendrinti nauju nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-585/2010, 2K-133/2012, 2K-519/2013, 2A-7-3/2014, 2A-1-677/2015, 2K-151-489/2019, 2A-6-495/2022). Byloje nustatyta, kad skundžiamu 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu D. K. pripažintas kaltu padaręs tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, už kurias jam paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Iš bylos duomenų matyti, kad visas šias nusikalstamas veikas D. K. padarė 2025 m. kovo 12 d., 2025 m. kovo 13 d. ir 2025 m. kovo 18 d., t. y. iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžio priėmimo. Minėtu 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžiu D. K. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, paskiriant jam subendrintą 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, taikant BK 64¹ straipsnį, buvo sumažinta vienu trečdaliu iki 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės. Šis nuosprendis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jau buvo įsiteisėjęs ‒ remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu apie fizinį asmenį, minėtas nuosprendis įsiteisėjo 2025 m. liepos 24 d. (t. 2, b. l. 162–167). Įvertinęs nurodytas aplinkybes bei BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje buvo visos įstatyme nustatytos sąlygos 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausme. Kadangi visos skundžiamu nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos veikos buvo padarytos iki ankstesnio nuosprendžio priėmimo, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti BK 63 straipsnio 9 dalį. To nepadaręs ir apskritai nepateikęs jokių motyvų dėl šio instituto netaikymo, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su prokurorės siūlomu bausmių bendrinimo būdu ir galutinės bausmės dydžiu. Atsižvelgiant į D. K. asmenybę, jo teistumą, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, prokurorės siūlymas prie 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirtos 3 metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėti 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį – 9 (devynis) mėnesius laisvės atėmimo, nelaikytinas per griežtu. Todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių nuostatomis, 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė bendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant ir paskiriant galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 9 (devynių) laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytina pagal 2025 m. liepos 2 d. nuosprendį atlikta ir įskaityta bausmės dalis, taip pat šioje byloje įskaitytinas sulaikyme ir (ar) suėmime išbūtas laikas.

Dėl nuteistojo pripažinimo recidyvistu

Apeliaciniame skunde prokurorė pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl D. K. pripažinimo recidyvistu. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamajame akte prokurorė nurodė, jog kaltinamojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o baigiamųjų kalbų metu, remdamasi nuteistojo ankstesniais teistumais, jo asmenybę apibūdinančiais duomenimis, padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu bei aplinkybe, kad ankstesnės bausmės jo nuo naujų tyčinių nusikaltimų padarymo nesulaikė, prašė D. K. pripažinti recidyvistu. Recidyvisto sąvoka įtvirtinta BK 27 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio 1 dalies redakcija nustato, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Minėtas BK 27 straipsnio pakeitimas yra asmens teisinę padėtį lengvinantis pakeitimas, nes po jo įsigaliojimo nebelieka asmens savaiminio pripažinimo recidyvistu, taip pat, teismas turi motyvuoti tokį sprendimą ir jį išdėstyti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė BK 27 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas, konstatavo, kad D. K. ankstesnį tyčinį nusikaltimą buvo padaręs būdamas pilnametis, jo teistumas nebuvo išnykęs, o nagrinėjamoje byloje jis vėl padarė tris tyčinius nusikaltimus. Teismas taip pat įvertino nuteistojo asmenybę, jo ankstesnius teistumus, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei konstatavo, kad nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, nuolat daro naujas nusikalstamas veikas, nerodo noro laikytis visuotinai pripažintų elgesio normų, todėl padarė išvadą, jog D. K. yra recidyvistas. Šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas iš esmės tenkino prokurorės prašymą pripažinti kaltinamąjį recidyvistu. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepriėmė sprendimo, kad D. K. pripažįstamas recidyvistu Remiantis BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktu, apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje privalo būti nurodytas sprendimas kaltinamąjį pripažinti recidyvistu ar pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, aprašomojoje dalyje konstatavęs D. K. esant recidyvistu, tačiau šio sprendimo nenurodęs nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nesilaikė BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo. Konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 straipsnio 4 punktas), todėl keičiama skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis papildant nuostata, kad vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, D. K. pripažįstamas recidyvistu.

Dėl kitų prokurorės skundo argumentų

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus tam tikrus faktinio pobūdžio neatitikimus, susijusius tiek su baudžiamosios bylos viršelyje nurodytu ikiteisminio tyrimo numeriu, tiek su byloje esančiais dokumentais ir duomenimis apie kitus dviračius, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino, kaip nesusijusius su nagrinėjama baudžiamąja byla. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ikiteisminio tyrimo medžiagą, iš esmės sutinka su prokurorės apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms ir nurodo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog baudžiamosios bylos viršelyje nurodytas ikiteisminio tyrimo numeris Nr. 01-1-07812-25 yra teisingas, kadangi 2025 m. birželio 11 d. nutarimu ikiteisminiai tyrimai Nr. 01-1-07812-25 ir Nr. 01-1-08980-25 buvo sujungti, ikiteisminiam tyrimui paliekant Nr. 01-1-07812-25. Taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti duomenys apie dviračius buvo surinkti būtent nagrinėjamo ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismo išvada, kad šie dokumentai yra susiję su kita ir šiai bylai nesusijusia veika, nėra tiksli. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad minėti dviračiai nebuvo kaltinimo dalykas, todėl su jais susijusios aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl nuteistojo kaltės, jo veikų kvalifikavimo ar jam paskirtos bausmės. Atsižvelgiant į tai, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti faktinio pobūdžio netikslumai yra taisytini, jie savaime nesudaro pagrindo keisti nuosprendį. Dėl procesinių išlaidų atlyginimo

Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. rugsėjo 7 d. pažyma Nr. APD-2026-08976, kuria prašoma priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias nuteistajam teikiant antrinę teisinę pagalbą. Išlaidas sudaro advokato, kuris apeliacinės instancijos teisme atstovavo nuteistajam D. K., darbo užmokestis, nurodomas išlaidų dydis – 145,83 Eur. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą tada, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam ar nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021, 2K-56-495/2022). Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas, į tai, kad nuteistojo padėtis nėra gera, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, dėl to iš nuteistojo prašomos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos nepriteistinos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Agnės Šneiderienės apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir iš nuteistojo D. K. (D. K.) padarytos nusikalstamos veikos dėl 2025 m. kovo 13 d. įvykdytos nukentėjusiojo A. H. T. (A. H. T.) priklausančio dviračio vagystės aprašymo nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse pašalinti aplinkybę, kad nukentėjusiajam A. H. T. priklausančio dviračio serijos numeris yra (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, BK 66 straipsniu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu nuteistajam D. K. paskirtą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme ir nuteistajam D. K. paskirti subendrintą 3 (trejų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, į bausmę įskaitant jau atliktos bausmės dalį, taip pat įskaitant sulaikyme ir (ar) suėmime išbūtą laiką.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, pripažinti nuteistąjį D. K. recidyvistu.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. H. T. 1 000 Eur dydžio civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti tenkinti iš dalies ir A. H. T. iš nuteistojo D. K. priteisti 920 Eur (devynis šimtus dvidešimt eurų) turtinės žalos atlyginimui.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo D. K. nepriteisti.

Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.