Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pareiškėja PRS1 pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) pripažinti antstolio Dainiaus Šidlausko veiksmus (atsisakymą perkelti laisvai disponuojamą 468 Eur sumą iš pareiškėjo Paysera sąskaitos į pareiškėjo pasirinktą pagrindinę SEB sąskaitą) neteisėtais; 2) įpareigoti antstolį nedelsiant (ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties įsiteisėjimo) perkelti laisvai disponuojamą 468 Eur sumą iš pareiškėjo Paysera sąskaitos (duomenys neskelbtini) į pareiškėjo pasirinktą pagrindinę SEB sąskaitą (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš antstolio pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2026 m. kovo 28 d. antstolis tyčia neleidžia pareiškėjui PRS1 įsigyti slaptažodžių generatoriaus ir susitvarkyti elektroninės bankininkystės SEB banke. Pareiškėjas kreipėsi į antstolį su prašymu perkelti nustatytą laisvai disponuojamą 468 Eur sumą į SEB banke esančią sąskaitą, kad galėtų gauti slaptažodžių generatorių ir naudotis elektronine bankininkyste, tačiau antstolis pažymėjo, kad egzistuoja Paysera sąskaita ir būtent joje yra nustatyta ta suma, todėl atsisakė perkelti laisvai disponuojamą sumą į pareiškėjo pasirinktą pagrindinę sąskaitą. Pareiškėjo įsitikinimu, tokie antstolio veiksmai yra grubus jo teisių pažeidimas; pareiškėjui kliudoma greitai gauti visus reikiamus dokumentus naudojantis Valdžios vartais, jis negali efektyviai ginti savo teises teikiant naujus skundus, ieškinius ir apsiginti nuo neteisėtų vykdomųjų raštų. Antstolis 2026 m. balandžio 9 d. patvarkymu skundo netenkino ir persiuntė jį nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Antstolis nurodė, kad neišieškomų sumų nustatymo sąskaitoje tvarką reglamentuoja 2005 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos teisingumo įsakymu Nr. 1R-352 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 1R-219 redakcija) patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija). Skolininko PRS1 visos turimos sąskaitos areštuotos dar 2015 m. rugsėjo 29 d. Įsigaliojus teisės aktų pakeitimams, numatantiems neišieškomos sumos nustatymą skolininkų sąskaitoms, pinginių lėšų apribojimo sistema automatiniu būdu nustatė neišieškomą sumą skolininkui priklausančiai sąskaitai. Antstolio teigimu, jis netrukdo skolininkui naudotis elektronine bankininkyste ar gauti lėšų, kadangi skolininkas turi galiojančią sąskaitą Paysera kredito sąskaitoje, kurioje yra automatiškai nustatyta neišieškoma suma. Pažymėjo, kad nedidelės (168,14 Eur) skolos išieškojimas tęsiasi ilgiau nei 10 metų (vykdomoji byla užvesta 2015 m. rugsėjo 1 d.) ir skola ar jos dalis nėra išieškoma. Pareiškėjas vietoje to, kad ieškotų būdų, kaip kuo greičiau atsiskaityti su išieškotoju, nurodo norintis naudotis banko generatoriumi bankininkystės paslaugoms gauti, nors yra ir kitų, nekainuojančių būdų, tokiu būdu savo ne pirmo būtinumo poreikius akivaizdžiai iškeldamas aukščiau išieškotojų teisėto intereso greičiau atgauti skolas. Suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „GelvoraSergel“ atsiliepimo į skundą nepateikė.

Pareiškėjas PRS1 pateikė atskirąjį skundą, prašydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartį panaikinti ir patenkinti jo skundą dėl antstolio veiksmų; pripažinti, kad antstolio atsisakymas perkelti 468 Eur į pareiškėjo pasirinktą pagrindinę banko (SEB) sąskaitą buvo neteisėtas; konstatuoti, kad pareiškėjas turėjo teisę pasirinkti SEB sąskaitą kaip savo pagrindinę sąskaitą; alternatyviai – grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, įpareigojant išnagrinėti tikrąjį ginčo dalyką; apsvarstyti atskirosios nutarties priėmimo klausimą dėl pirmosios instancijos teismo padarytų proceso pažeidimų pobūdžio. Pareiškėjas nurodo, jog savo vardu turėjo dvi sąskaitas: Paysera sąskaitą ir AB SEB banko sąskaitą (toliau – SEB sąskaita), ir aiškiai informavo antstolį, kad jo pagrindinė sąskaita yra būtent SEB sąskaita ir kad jis pageidauja joje turėti laisvai disponuojamą sumą. Pažymi, kad niekada neginčijo pačios skolos egzistavimo ir nesiekė išvengti vykdymo proceso. Nurodo, jog nuosekliai aiškino antstoliui ir teismui, kad jam būtinas slaptažodžių generatorius, kurį galima gauti AB SEB banke, generatorius kainuoja apie 15 Eur; kad Smart-ID naudojimui būtinas išmanusis telefonas, kuris kainuoja daug kartų daugiau nei generatorius; kad telefonai morališkai sensta ir tampa netinkami naudoti; kad toks reikalavimas būtų ekonomiškai absurdiškas; kad jis neturi pareigos pirkti brangų telefoną vien tam, kad galėtų prisijungti prie elektroninių sistemų. Taip pat aiškino, kad be generatoriaus jis negali normaliai naudotis elektronine bankininkyste, VMI sistemomis, kitomis valstybės elektroninėmis paslaugomis. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad 2026 m. gegužės 14 d. uždarė Paysera sąskaitą, pateikė antstoliui tai patvirtinančius dokumentus, pakartotinai pareikalavo nustatyti laisvai disponuojamą sumą SEB sąskaitoje ir jau 2026 m. gegužės 15 d. antstolis ją SEB sąskaitoje nustatė. Anot pareiškėjo, ši aplinkybė yra esminė ir įrodo, kad jokių realių techninių kliūčių nebuvo, antstolis galėjo tai padaryti ir anksčiau, o teismo išvada, kad „nėra pagrindo“, faktiškai buvo paneigta pačio antstolio veiksmais jau kitą dieną. Teismas išnagrinėjo ne tą ginčo dalyką. Pareiškėjo vertinimu, susidaro pagrįstas įspūdis, kad teismas sąmoningai pasirinko nagrinėti kitą klausimą tam, kad išvengtų tikrojo ginčo sprendimo, kas yra rimtas proceso pažeidimas. Tokiu būdu pareiškėjas faktiškai negavo teisminės gynybos pagal savo tikrąjį reikalavimą. Pažymi, jog turi teisę pats pasirinkti, kuri jo sąskaita yra pagrindinė. Antstolis šį pasirinkimą ignoravo. Mano, kad ir antstolio, ir teismo pozicija buvo ekonomiškai ir logiškai absurdiška. Teismas ignoravo realią skaitmeninės tapatybės problemą. Atkreipia dėmesį, kad ne kartą prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau teismas visus prašymus atmetė, be to, vėliau teismas pradėjo aiškinti, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesuteikimas nebuvo skundžiamas. Anot pareiškėjo, susidaro įspūdis, kad teismas nuo pat pradžių sistemingai vengė realiai spręsti problemą. Teismas peržengė neutralaus teismo ribas ir pradėjo moralizuoti. Pažymi, jog antstolio veiksmai po nutarties priėmimo paneigė teismo motyvus, dėl ko susidaro pagrįstas įspūdis, kad visas ankstesnis atsisakymas buvo paremtas ne realiomis kliūtimis, o formaliu nenoru spręsti problemą. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju buvo pažeisti konstituciniai principai: teisė į veiksmingą gynybą, proporcingumo, žmogaus orumo, teisinio tikrumo ir sąžiningo proceso principai.