Vilniaus apygardos teismo nutartis

Skundas Nr. 1S-617-468/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45209-2024-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.1.2.1.1; (S)

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės, sekretoriaujant Loretai Devenienei, dalyvaujant prokurorui Edvinui Iliukui (nuotoliniu būdu per „Zoom“ platformą), teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo I. B. gynėjo advokato Eriko Čerškaus skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-07-24 nutarties, kuria I. B. pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas – 3 (trims) mėnesiams,

I. B. kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas organizuotoje grupėje su A. U., V. U., J. M., A. L., I. L. ir kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pagal išankstinį organizuotos grupės narių susitarimą, užduočių pasiskirstymą, veikdamas atskirai, tačiau tarpusavyje susijusiais veiksmais, panaudodamas apgaulę, savo ir kitų tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai įgijo bei pasikėsino įgyti labai didelės vertės svetimą turtą. Šiais savo veiksmais I. B. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 289 straipsnyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 198¹ straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje (8 epizodai), 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 289 straipsnyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 198¹ straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje (3 epizodai) kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis. I. B. buvo suimtas 2025-04-21 11.44 val. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-04-25 nutartimi, palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-01-28 nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nustatant suėmimo terminą 2 (dviem) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2025-04-24 iki 2025-06-24. Vėliau suėmimas buvo tęsiamas. Paskutine, skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2026-07-24 nutartimi buvo pratęstas suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2026-08-24 iki 2026-11-24, BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Kaltinamojo I. B. gynėjas advokatas Erikas Čerškus prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-07-24 nutartį, kuria kaltinamajam I. B. taikomos kardomosios priemonės suėmimo – terminas – pratęstas 3 mėnesių laikotarpiui ir kaltinamajam skirti švelnesnę kardomąją priemonę ar švelnesnių kardomųjų priemonių kompleksą.

Skunde argumentuojama, kad neįvertintos esminės aplinkybės, kurios rodo, kad siekiant užtikrinti I. B. dalyvavimą procese nėra neišvengiamai būtina taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Bylos duomenys neduoda pagrindo daryti išvadai apie skundžiamoje nutartyje nurodyto suėmimo taikymo pagrindo egzistavimą, todėl skundžiama nutartis yra neteisėta ir naikintina.

Skunde cituojant praktiką dėl ilgai trunkančio suėmimo, taip pat proporcingumo, nurodyta, kad skundžiama nutartimi pratęsiant I. B. suėmimo taikymą jau iki 1 metų ir 7 mėnesių, nebuvo laikomasi imperatyvių reikalavimų, išplėtotų tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teismų praktikoje, buvo pažeistas proporcingumo principas. Teismas apsiribojo ankstesniais procesiniais sprendimais ir nevertino realios būtinybės bei realių suėmimo pagrindų egzistavimą. Atitinkamai nebuvo laikomasi reikalavimo vertinti, ar kardomųjų priemonių tikslų, įtvirtintų BPK 119 str., pasiekimas negali būti užtikrintas švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

Nurodė, kad neatsirado naujų aplinkybių, kurios leistų pratęsti taikomo suėmimo terminą dar 3 mėnesiams laiko. 2026-06-29 buvo surašytas kaltinamasis aktas, kuris kartu su baudžiamosios bylos medžiaga buvo perduotas teisminiam nagrinėjimui. Visi duomenys, kuriais ateityje bus įrodinėjamos faktinės aplinkybės, šiame procese jau buvo surinkti, o I. B. negalės daryti įtakos.

Skundžiamoje nutartyje, grindžiant suėmimo termino pratęsimą BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, išimtinis dėmesys skiriamas kaltinamajam inkriminuojamų nusikaitimų sunkumui bei gresiančios bausmės griežtumui. Įstatymo normoje (BPK 122 str. 2 d.) nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nėra paminėta.

Teismo prielaidos, kad I. B. gali turėti ryšių su užsienio valstybių piliečiais, kurių pagalba galėtų bandyti bėgti bei slėptis, yra nepagrįstos. Vien I. B. pareikštų kaltinimų pobūdis savaime nepagrindžia fakto, jog I. B. gali turėti ryšių su užsienio valstybių piliečiais, kurių pagalba galėtų bandyti bėgti bei slėptis. I. B. turimų pozityvių socialinių ryšių kaimyninėje Latvijos Respublikoje negalima prilyginti nusikalstamiems ryšiams, kuriais naudodamasis asmuo gali slapstytis.

I. B. niekada nesislapstė nuo teisėsaugos institucijų, o apie savo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą sužinojo tik sulaikymo metu. I. B. nuo pat jo sulaikymo momento bendradarbiavo su ikiteisminį tyrimą atlikusiais pareigūnais, teismo posėdžio metu patvirtino, jog yra suinteresuotas tęsti šį bendradarbiavimą ir ateityje, nori, kad šis procesas kuo greičiau pasibaigtų.

Kaltinamasis yra saistomas pakankamai tvirtais ilgalaikiais socialiniais/šeiminiais ryšiais būtent su ES valstybe, t. y. kaimynine Latvijos Respublika, kur gyvena ir jo artimieji, todėl nėra prielaidų išvadai, jog I. B. bandys bėgti ar slėptis nuo teismo. I. B. niekada nebuvo teistas ar patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kaltinamasis yra pakankamai jauno amžiaus, charakterizuojamas teigiamai, o būdamas suėmimo įstaigoje neturi galimybės įsidarbinti ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, tuo tarpu, paleistas iš suėmimo, I. B. ketina oficialiai įsidarbinti Lietuvos Respublikoje, kadangi yra ES pilietis. Tai kartu paneigia ir teismo prielaidas apie galimą kaltinamojo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, kadangi Lietuvoje dirbantiems kitų ES valstybių piliečiams leidimai laikinai gyventi yra suteikiami supaprastinta tvarka.

Be laisvės atėmimo bausmės kaltinamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sankcijose yra numatytos ir alternatyvios bausmės rūšys, todėl net ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju I. B. nebūtinai būtų pasiųstas atlikti realią laisvės atėmimo bausmę.

I. B. pats atvirai nurodė, kad jo brolis dirba Ispanijoje. Teiginiai, neva užsienio valstybėse egzistuoja ryšiai, galintys padėti jam bėgti ar slėptis nuo baudžiamojo proceso subjektų, yra išimtinai deklaratyvaus pobūdžio, be to, kaltinamasis užsienio valstybėse jokių nusikalstamų ryšių neturi. Taip pat kaltinamajam išvykus į užsienį, atgal į Lietuvos Respubliką jis galėtų būti grąžintas Europos arešto orderio arba dvišalės tarptautinio bendradarbiavimo sutarties pagrindu.

Teismas net nesvarstė galimybės taikyti I. B. kitas kardomąsias priemones, t. y. tiesiog formaliai pratęsė taikomo suėmimo terminą. Skundžiamoje Nutartyje nepateikta jokių faktinių aplinkybių ir išsamesnių motyvų, kurie patvirtintų, jog I. B. šiuo metu negali būti skiriamos švelnesnės kardomosios priemonės, siekiant BPK 119 str. numatytų tikslų, taigi, tuo nebuvo įvykdytas BPK 125 str. 2 d. 4 p. numatytas reikalavimas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-07-24 nutartimi pratęstas suėmimo terminas paliekamas galioti.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, taikymo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad I. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 289 straipsnyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 198¹ straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje (8 epizodai), 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 289 straipsnyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 198¹ straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje (3 epizodai). Tokie duomenys užfiksuoti proceso dalyvių – kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymuose, procesinės prievartos priemonių taikymo, procesinių veiksmų atlikimo – objektų apžiūros protokoluose, tarnybiniuose pranešimuose ir kitoje bylos medžiagoje.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl skunde nurodytos aplinkybės, kad nuo pat I. B. sulaikymo momento jis bendradarbiavo su ikiteisminį tyrimą atlikusiais pareigūnais ir yra toliau suinteresuotas tęsti šį bendradarbiavimą, pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju, yra sprendžiamas kaltinamojo skirto suėmimo termino pratęsimo pagrįstumo klausimas, tačiau jokiu būdu nenagrinėjama baudžiamoji byla, nesprendžiamas I. B. kaltės klausimas, nevertinamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ar kaltinamojo paaiškinimai dėl įtarimo pagrįstumo. Baudžiamosios bylos duomenys vertinami tik tokia apimtimi, kuri yra reikšminga sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo – pratęsimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus, sprendžiant kardomosios priemonės termino pratęsimo klausimą, yra vertinamasis, todėl šioje proceso stadijoje nėra būtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 1S-101-1243/2026).

Taigi, kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis). Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti pratęsiamas tik esant BPK 122 straipsnio 7 bei 8 dalyse numatytoms sąlygoms ir bent vienam BPK 122 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatytam pagrindui. BPK 122 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, o BPK 122 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad suėmimas gali būti skiriamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Skundžiama nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas I. B. pratęsė suėmimo terminą, nustatęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo pagrindą, t. y. pagrįstą manymą, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.

Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu, suėmimas kaip kardomoji priemonė gali būti pratęsiama, jei yra pagrįstas pagrindas manyti, kad kaltinamasis gali bėgti arba pasislėpti nuo teisėsaugos institucijų. Teismų praktikoje pagrįsto manymo sąvoka nėra prilyginama įrodymų sąvokai. BPK 122 straipsnio 2 dalyje yra numatyta aplinkybių visuma, į ką yra atsižvelgiama vertinant ar yra kaltinamojo bėgimo (slėpimosi) rizika, t. y. vertinama kaltinamojo šeimyninė padėtis, nuolatinė gyvenamoji vieta, darbo santykiai, sveikatos būklė, ankstesni teistumai, ryšiai užsienyje ir kitos reikšmingos aplinkybės, leidžiančios nustatyti tokios rizikos buvimą ar nebuvimą. Šios teisės normos formuluotė leidžia daryti išvadą, kad BPK 122 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Todėl sprendžiant, ar egzistuoja BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas suėmimo pratęsimo pagrindas, gali būti vertinamos ne tik įstatyme tiesiogiai nurodytos, bet ir kitos reikšmingos aplinkybės, galinčios patvirtinti arba paneigti riziką, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teisėsaugos institucijų. Inkriminuojamo nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė yra priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Gresiančios bausmės griežtumas kartu su kitomis aplinkybėmis gali pagrįsti išvadą apie pasislėpimo nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo riziką.

I. B. yra kaltinamas padaręs bei pasikėsinęs padaryti sunkius nusikaltimus organizuotoje grupėje (BK 182 straipsnio 3 dalis), apysunkius (BK 214 straipsnio 1 dalis, 215 straipsnio 1 dalis) bei nesunkius (BK 198¹ straipsnio 1 dalis, 289 straipsnis) nusikaltimus, kaltinamas 11 epizodų, 47 nusikalstamų veikų padarymu. Už kaltinamajam inkriminuotus sunkius nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 3 dalyje, galimai padarytus organizuotoje grupėje, įstatyme numatyta laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų. Pažymėtina, kad nors vien nusikalstamos veikos priskyrimas konkrečiai nusikaltimų kategorijai ir gresiančios bausmės dydis savaime nesudaro pagrindo kaltinamajam pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės tikėtinumas bei jos griežtumas kitų aplinkybių kontekste vertintini kaip veiksniai, galintys lemti kaltinamojo apsisprendimą bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl pagrindžia minėtos rizikos egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-59-626/2026, Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-79-1076/2026). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad sankcijos dydis negali būti vienintelė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą suėmimo pagrindą lemianti aplinkybė, šiuo atveju yra vertinami ir kiti byloje esantys duomenys.

Nors kaltinamasis skunde nurodo, kad jo su užsienio valstybėmis nesieja jokie nusikalstami ryšiai, vis dėlto, vertinant jo galimo bėgimo (slėpimosi) riziką, reikšminga aplinkybė yra tai, kad I. B. turi silpnus ryšius su Lietuvos Respublika, t. y. kaltinamasis yra Latvijos Respublikos pilietis, neturi nuolatinio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, iki suėmimo niekur nedirbo, neturėjo nuolatinės ar savo vardu registruotos gyvenamosios vietos. Kaip pati gynyba buvo nurodžiusi skunde, kaltinamasis yra saistomas pakankamai tvirtais ilgalaikiais socialiniais ir šeiminiais ryšiais su Latvijos Respublika, kurioje gyvena jo artimieji. Be to, iki inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo kaltinamasis buvo išlaikomas motinos ir gyveno kartu su ja, o byloje nėra duomenų apie savarankišką ir teisėtą jo pragyvenimo šaltinį. Atsižvelgtina ir į tai, kad kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos yra turtinio pobūdžio ir, kaip įtariama, padarytos organizuotoje grupėje. Be kita ko, vien skunde gynybos akcentuojama aplinkybė, jog Latvijos Respublika yra Europos Sąjungos valstybė, savaime nepaneigia rizikos, kad kaltinamasis gali bėgti ir (ar) slėptis nuo teisėsaugos institucijų ir tokiu būdu trukdyti baudžiamajam procesui. Pažymėtina ir tai, jog bylos duomenimis, kaltinamojo brolis gyvena Ispanijoje, o tai taip pat sudaro pagrindo manymui, kad kaltinamasis, turėdamas ten ryšių, gali bandyti išvykti ir į šią valstybę.

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog kaltinamasis yra jauno amžiaus, niekada nebuvo teistas ar patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o būdamas laisvėje ketina įsidarbinti, teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės yra vertinamos visų byloje surinktų objektyvių duomenų visumoje. Gynybos pateikti duomenys, teigiamai charakterizuojantys kaltinamąjį, teisėjų kolegijos vertinimu, tik mažina, tačiau nepanaikina rizikos, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teisėsaugos institucijų. Kartu pažymėtina, kad BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatyti suėmimo pagrindai yra perspektyvinio pobūdžio, t. y. grindžiami pagrįstu spėjimu ar prielaida, kad suimtasis gali imtis proceso požiūriu neigiamų veiksmų ateityje. Atsižvelgdamas į išdėstytų aplinkybių visumą ir jas įvertinus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja reali rizika ir skundžiamoje nutartyje BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo termino pratęsimo pagrindas konstatuotas pagrįstai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad procesiniame sprendime, kuriuo skiriamas suėmimas, būtina nurodyti ne tik suėmimo skyrimo pagrindus ir sąlygas, tačiau ir faktines aplinkybes bei motyvus, kuriais vadovaujantis nebuvo skirtos švelnesnės kardomosios priemonės. Gynyba argumentavo, kad šios aplinkybės skundžiamoje nutartyje nebuvo konkretizuotos, deklaratyviai nurodant tik tiek, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Visgi šis skundžiamos nutarties trūkumas, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo jos naikinti ar ją keisti, skiriant kaltinamajam švelnesnę kardomąją priemonę ar keletą jų.

BPK 121 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, asmeniui vienu metu gali būti skiriamos kelios švelnesnės už suėmimą kardomosios priemonės. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias nuostatas ir bylos aplinkybių visumą, pritaria skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamo pagrindo kaltinamajam taikyti švelnesnes už suėmimą kardomąsias priemones. Nė viena iš jų atskirai, taip pat ir jų kompleksas, įskaitant skunde nurodytą intensyvią priežiūrą, nebūtų pakankamas užtikrinti tinkamą kaltinamojo dalyvavimą procese. Atitinkamai šios rizikos nemažina ir skunde nurodyta aplinkybė, kad kaltinamojo I. B. artimieji turi finansinių išteklių išnuomoti būstą Lietuvos Respublikoje. Vertindama šių kardomųjų priemonių taikymo galimybę, teisėjų kolegija atsižvelgia į kaltinamajam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį, mastą, vaidmenį ir sunkumą, kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, jo silpnus socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika bei kitus byloje nustatytus duomenis. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad šioje proceso stadijoje švelnesnės už suėmimą kardomosios priemonės neužtikrintų BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų pasiekimo. Tuo tarpu suėmimas nagrinėjamu atveju užkerta kelią kaltinamajam bėgti (slėptis) nuo baudžiamojo proceso. Šių išvadų nekeičia ir nepaneigia ir tai, kad byla su kaltinamuoju aktu (2026-06-29) perduota teismui. Teisminis nagrinėjimas iš esmės tik pirminėje stadijoje, todėl atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinamajam I. B. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo – termino pratęsimas trims mėnesiams, priešingai nei nurodyta skunde, yra proporcingas ir atitinka BPK 11 straipsnyje įtvirtintą proporcingumo principą bei kitus BPK reikalavimus.

Pažymėtina ir tai, kad suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Todėl natūralu, kad dėl šios kardomosios priemonės taikymo suimtajam kyla nepatogumų. Tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų. Šių

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 1, 2 dalimis,

nutaria:

atmesti kaltinamojo I. B. (I. B.) gynėjo advokato Eriko Čerškaus skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-07-24 nutartimi pratęstos kardomosios priemonės – suėmimo terminą. Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.