Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-419-988/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2026-09-22
Bylos Nr.: 1A-419-988/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-19158-2025-6
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Darius Pranka, Ugnius Trumpulis, Marijus Kursevičius
Nuteistasis: E. S.
Civilinis ieškovas: Vilniaus teritorinės ligonių kasos

Kategorijos

1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
1.1.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
1.1.7.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.4.8.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.4.6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-419-988/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19158-2025-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1; 1.1.4.7; 1.1.7.2.7; 1.2.4.8.2; 2.4.6.3.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 22 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Aistei Bareikei,dalyvaujant prokurorei Raimondai Mackevičienei,nuteistajam E. S., jo gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

E. S. į paskirtos bausmės laiką įskaityta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, įskaityti laikotarpiai bei atlikta bausmės dalis.

E. S. pripažintas recidyvistu.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš E. S. Vilniaus teritorinės kasos naudai 27,05 eurų (dvidešimt septyni eurai 5 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkintas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

E. S. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą, o būtent: 2025 m. birželio 2 d., apie 18.35 val., Vilniuje, (Duomenys neskelbtini), už parduotuvės „IKI“, papurškė ašarinių dujų nukentėjusiajam R. Z. į veidą, taip padarydamas abiejų akių pirmojo laipsnio cheminį nudegimą. Tokiu būdu nukentėjusiajam R. Z. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nukentėjusiajam R. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais E. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Nuteistasis E. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nuosprendį ir jį išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai neįvertino byloje esančių įrodymų, liudytojų parodymų bei nepagrįstai atmetė nuteistojo paaiškinimus dėl būtinosios ginties. Pats nukentėjusysis nurodė, kad įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir dalies aplinkybių nepamena. Nors nukentėjusiojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, tačiau pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus laikė patikimais ir jais iš esmės grindė skundžiamą nuosprendį.

Pažymėtina, kad byloje apklausti liudytojai nurodė, jog nematė viso konflikto aplinkybių. Liudytoja A. Š. teigė, kad konfliktą stebėjo iš 15-20 metrų atstumo bei pati pripažino nemačiusi visų įvykių akimirkų. Taigi, jos parodymai neatspindi visos konflikto eigos. Tuo tarpu liudytojas R. B. taip pat negalėjo patvirtinti daugelio reikšmingų aplinkybių, neprisiminė kai kurių nukentėjusiojo pasisakymų bei nurodė, kad dėl stipraus dujų poveikio buvo sunku nustatyti nukentėjusiojo blaivumą. Taigi, byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų nuteistojo paaiškinimus apie kilusį konfliktą bei jo suvoktą grėsmę.

Konfliktas kilo spontaniškai, dalyvaujant keliems asmenims. Situacija buvo chaotiška ir įtempta. Tokiomis aplinkybėmis E. S. turėjo pagrindą situaciją vertinti kaip pavojingą savo sveikatai ir gintis. Nors pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymus atmetė, kaip gynybinę poziciją, tačiau savo tokio sprendimo pakankamai nemotyvavo. Baudžiamajame procese visos abejonės turi būti vertinamos kaltininko naudai, tačiau šiuo atveju visos abejonės buvo įvertintos prieš nuteistąjį. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nuteistojo paaiškinimai laikomi mažiau patikimais nei kitų asmenų prieštaringi bei fragmentiški parodymai.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, E. S. pripažinimu kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teigiant, kad nuteistasis nepadarė nusikalstamos veikos, nes veikė būtinosios ginties sąlygomis. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo parodymų nevertino kritiškai ir neatsižvelgė, kad liudytojų parodymai prieštaringi. Be kita ko, apeliaciniu skundu prašoma, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog E. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nuteistajam paskirti švelnesnę bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo E. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad E. S. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, papurkšdamas ašarinių dujų R. Z. į veidą, sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą (abiejų akių I laipsnio cheminį nudegimą). Nors nuteistasis neneigia, kad ašarinėmis dujomis papurškė nukentėjusiajam į veidą, tačiau tvirtina, jog tokius veiksmus atliko gindamasis. Apeliacinės instancijos teismas sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais neturi pagrindo, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

Žemesnės instancijos teismas

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015, 2K-28-719/2025 ir kt.).

Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, suduotų nukentėjusiajam, momentą; besiginančiojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Žemesnės instancijos teismas

Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo paaiškinimus dėl būtinosios ginties. Be to, kaip galima suprasti iš skundo turinio, iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu nuteistojo parodymų vertinimu. Vis dėlto, teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka.

Apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis E. S. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad jis gynėsi. Jis paaiškino, kad įvykio dieną buvo prie (Duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės „Iki“ kartu su pažįstamais (Duomenys neskelbtini) ir (Duomenys neskelbtini) bei kitais asmenimis. Jam stovint nugara ir kalbantis su kompanija, iš pasalų pribėgo iš anksčiau pažįstamas R. Z. ir be perspėjimo du kartus kumščiu trenkė į pakaušį. Nuo smūgių jis jautė fizinį skausmą, palinko į priekį, tačiau neparvirto. Atsisukus, R. Z. ėmė reikalauti grąžinti skolą. Jis bandė trauktis atgal ir klausė, už ką yra skolingas, tačiau R. Z. nereagavo į žodžius ir užsimojo trečiam smūgiui. Kadangi aplinkiniai asmenys konflikto nestabdė, o jis jautė realų pavojų savo sveikatai ir gyvybei, jis iš ant pečių buvusios kuprinės staigiai ištraukė juodą ašarinių dujų balionėlį ir iš maždaug 2 metrų atstumo papurškė puolėjui į veidą. Po šio veiksmo nukentėjusysis apsisuko ir pabėgo į kitą gatvės pusę, kur iškvietė policiją. R. Z. jį užpuolė būdamas neblaivus, siekdamas pasipelnyti – atimti piniginę (jis su savimi turėjo apie 100-150 Eur), kuprinę ar gauti narkotinių medžiagų. Iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis E. S. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 82–83, 151), o būtent, kad nukentėjusysis jį užpuolė, priėjęs iš nugaros du kartus kumščiu trenkė nuteistajam į galvą, po ko pastarasis pradėjo žingsniuoti atgal, nukentėjusysis dar norėjo užsimoti kumščiu ir trenkti, tačiau nespėjo, nes E. S. iš kišenės išsitraukė ašarinių dujų balionėlį ir papurškė jam į veidą.

Apibendrinus nuteistojo parodymus, galima spręsti, kad nuteistasis E. S. viso proceso metu tvirtino, jog pirmas jį užpuolė nukentėjusysis R. Z., t. y. priėjęs iš nugaros du kartus kumščiu trenkė nuteistajam į galvą. Nuteistasis atsisuko į nukentėjusiojo pusę, traukėsi atgal, po ko R. Z. užsimojo trečiam smūgiui. Todėl jis turėjo gintis. Kitaip tariant, nuteistasis neneigė, kad tarp jo ir R. Z. įvyko konfliktas. Be to, nuteistasis neneigė ir to, jog R. Z. papurškė dujų į veidą, tačiau šiuos savo veiksmus vertina kaip būtinąją gintį. Šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra galima, kadangi asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo gali neatskleisti tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų parodymai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti (paneigianti) asmens kaltę. Pažymėtina, jog nuteistojo nurodytų aplinkybių apie aptariamą įvykį nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Taigi apeliacinės instancijos teismas E. S. iškeltą versiją vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės.

Apeliaciniu skundu kritikuojami proceso metu apklaustų nukentėjusiojo R. Z., liudytojų R. B. ir A. Š. parodymai, teigiant, kad jie negali būti laikomi patikimais, kaltę pagrindžiančiais įrodymais, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo jais nesivadovauti.

Nuteistojo parodymus toje dalyje, kad jis gynėsi, t. y. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, paneigia tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos A. Š. pakankamai nuoseklūs parodymai, tiek kiti bylos įrodymai, kurių visumos analizė leidžia daryti išvadą, kad kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis R. Z. parodė, kad įvykio metu buvo gerokai apsvaigęs nuo alkoholio, nes prieš tai su draugu buvo išgėręs alaus. Nors suvokė, kur ir su kuo yra, įvykio metu su E. S. jau buvo likęs vienas. Nukentėjusysis neprisiminė konflikto priežasties ar jokių fizinių veiksmų E. S. atžvilgiu (lyg ir neatliko, smūgių nepamena, tačiau pridūrė, kad apsvaigęs būna agresyvus), tačiau pamena, kad stovėjo prie parduotuvės, o greičiausiai po žodinio konflikto E. S. (artimiausiai stovėjęs asmuo) iš nedidelio atstumo, ištiesęs ranką, iš juodo, maždaug 30-40 cm balionėlio papurškė jam į akis ašarinių dujų. Dujos labiausiai pataikė į kairę akį, sukeldamos stiprų skausmą, dėl kurio jis nematė ir pabėgo už kelių namų. Pats išsikvietė greitąją pagalbą. Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusysis parodė apklausiamas ir ikiteisminio tyrimo metu. 2025 m. birželio 2 d. apklaustas liudytoju R. Z. parodė, jog 2025 m. birželio 2 d., apie 18:35 val., (Duomenys neskelbtini), Vilniuje, už parduotuvės „Iki“ jis susitiko su pažįstamu E. S.. Susitikimo metu tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu E. S. iš atsineštos tamsios spalvos kuprinės išsitraukė ganėtinai didelį, juodos spalvos balioną ir nukreipęs į jį pripurškė dujų į akis. Po šio veiksmo R. Z. akių srityje pajuto fizinį skausmą, negalėjo atsimerkti, juto pastovų degimą, todėl pabėgo. Jis su E. S. susitiko, norėdamas iš jo įsigyti draudžiamų medžiagų – 8 g amfetamino ir 2 g „chimkės“ (1 t., b. l. 45).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaisant to, kad tam tikrų įvykio aplinkybių nukentėjusysis R. Z. neprisiminė, tačiau jo nurodytos esminės įvykio aplinkybės nekito viso proceso metu. Nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad po žodinio konflikto, būtent E. S. iš nedidelio atstumo papurškė jam į akis ašarinių dujų. Nukentėjusysis viso proceso metu neįvardijo ir nenurodė jokių intensyvaus smurtinio pobūdžio veiksmų, kuriuos jis pats būtų atlikęs nuteistojo atžvilgiu. Taip pat nukentėjusysis nenurodė jokių aplinkybių apie tai, jog ir nuteistasis būtų naudojęs smurtinius veiksmus jo atžvilgiu. Kitaip tariant, iš R. Z. parodymų matyti, jog iš esmės tarp jo ir nuteistojo nebuvo muštynių, o įvyko žodinis konfliktas, kurio metu nuteistasis panaudojo ašarines dujas. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis R. Z. įvykio metu buvo pavartojęs alkoholio, todėl suprantama, jog jis ir negalėtų tiksliai bei detaliai nurodyti visų įvykio aplinkybių, juolab, kaip pats teigė ir ko neneigė pats nuteistasis, jam į akis buvo papurkštos ašarinės dujos. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai skundo argumentams, nukentėjusiojo R. Z. parodymai iš esmės buvo nuoseklūs, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės ar priežastys, dėl kurių nukentėjusysis galėtų apkalbėti nuteistąjį, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija vadovaujasi nukentėjusiojo R. Z. parodymais, kurie laikomi vienu iš įrodymų, patvirtinančių E. S. kaltę.

Aplinkybę, kad nukentėjusysis R. Z. nevartojo jokių smurtinių veiksmų E. S. atžvilgiu ir, jog šiam negrėsė joks pavojus, patvirtina ir liudytojos A. Š. parodymai. Liudytoja A. Š. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2025 m. birželio 2 d. ji dirbo (Duomenys neskelbtini), esančiame maždaug 15–20 metrų atstumu nuo įvykio vietos. Matomumas buvo geras. Ji matė sambūrį, apie 5–6 asmenis, kurie iš pradžių bendravo ramiai, tačiau vėliau kilo konfliktas. Nors dėl klientų aptarnavimo ji nematė kiekvienos akimirkos, pastebėjo, kad 3 ar 4 asmenys apsupo nukentėjusįjį, kuris stovėjo vienas prieš visus. Jie pradėjo stumdytis, emocingai gestikuliuoti („mosikavosi“ – smūgiuoti nenorėjo, bet agresyviai aiškinosi, tarsi nukentėjusysis būtų kažko „prisidirbęs“), kažko reikalavo, o nukentėjusysis staugė atgal. Konflikto metu smūgių nei iš vienos pusės nematė. Vienu momentu nukentėjusiajam padarius žingsnį atgal, asmuo, stovėjęs iš kairės pusės, ištiesė ranką ir iš gana didelio balionėlio didelę srovę papurškė tiesiai nukentėjusiajam į veidą – atstumas nuo purškiančiojo rankos iki veido nebuvo didelis. Nukentėjusysis iškart pasilenkė, jo veidas pasidarė „bordo“ spalvos, ir jis rėkdamas bei keikdamasis nubėgo link parduotuvės kviestis pagalbos. Neabejoja, kad jam labai skaudėjo – jis garsiai klykė, dejavo, buvo prisimerkęs. Liudytoja A. Š. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes ir 2025 m. spalio 17 d. apklausta ikiteisminio tyrimo metu, o būtent: 2026 m. birželio 2 d., vakare, netoli parduotuvės „Iki“, ji pastebėjo apie 10 žmonių kompaniją. Jie pradėjo garsiai rėkti bei aiškintis, ji suprato, kad konfliktas kilo dėl narkotinių medžiagų. Ji pamatė, kaip vienas iš kompanijos asmenų rankose laikė balionėlį ir iš vieno ar dviejų žingsnių atstumo papurškė kitam vaikinui dujų į akis, t. y. prišoko, prie pat veido ištiesė ranką ir papurškė. Prieš papurškiant dujų, nukentėjusysis tikrai nesudavė jokio smūgio jį apipurškusiam vaikinui. Nors konfliktas vyko ir asmenys rėkavo, tačiau muštynių nebuvo ir nukentėjusysis prieš nieką nenaudojo fizinio smurto. Po dujų papurškimo nukentėjęs vaikinukas iškart suklykė nuo skausmo ir nubėgo už parduotuvės „Iki“ (1 t., b. l. 116–118).

Teisėjų kolegija, vertindama liudytojos A. Š. parodymus, visų pirma pažymi, kad liudytojos A. Š. nurodytos aplinkybės sutampa ir su paties nuteistojo parodymais, o būtent, kad E. S. papurškė ašarines dujas nukentėjusiajam į veidą. Antra, liudytoja A. Š. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai nurodė tas pats pačias įvykio aplinkybes, o būtent, kad netoli parduotuvės „Iki“ ji pastebėjo apie žmonių kompaniją (past. ikiteisminio tyrimo metu nurodė 10 žmonių, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė 5–6 asmenų kompaniją); 3 ar 4 asmenys apsupo nukentėjusįjį, kuris stovėjo vienas prieš visus, nugara; kilo žodinis konfliktas; vienas iš kompanijos asmenų rankose laikė balionėlį ir iš vieno ar dviejų žingsnių atstumo papurškė nukentėjusiajam dujų į akis. Šioje vietoje pažymėtina, kad liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nukentėjusysis R. Z. jokių smurtinių veiksmų nuteistojo atžvilgiu neatliko. Pirmosios instancijos teismui, pagarsinus liudytojos ankstesnius parodymus, duotus 2025 m. spalio 17 d. ikiteisminio tyrimo metu, A. Š. patvirtino, kad iškart po įvykio viską atsiminė geriau, pakartojo, jog smūgių tarp asmenų tikrai nematė ir patvirtino aplinkybes dėl balionėlio panaudojimo. Be to, kaip minėta, aplinkybę, kad nukentėjusysis patyrė sužalojimus ir jam akis buvo papurkštos dujos, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G2442/2025 (01) (1 t., b. l. 67–68). Taigi, liudytoja A. Š. patvirtino tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo nurodytas aplinkybes, susijusias su dujų papurškimu nukentėjusiajam į veidą bei patvirtino, jog E. S. sveikatai ir gyvybei nebuvo kilusi grėsmė t. y. R. Z. jokių smurtinių veiksmų nuteistojo atžvilgiu neatliko. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti ir nesivadovauti liudytojos A. Š. parodymais, kurie patvirtina tiek nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, tiek iš dalies ir paties nuteistojo parodymus. Vien tai, kad E. S. liudytojos parodymai yra nepalankūs, savaime nereiškia, kad teismas neturėtų jais vadovautis ar vertinti juos kritiškai.

Galiausiai vertinant liudytojo R. B. parodymus, teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojo parodymai patvirtino tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos A. Š. nurodytas aplinkybes. Liudytojas R. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad atvykus į įvykio vietą kartu su kolege A. G., į juos kreipėsi asmuo, kurio veidas buvo paraudonavęs, jis ašarojo, negalėjo atsimerkti ir skundėsi dideliu skausmu bei graužimu. Nukentėjusysis įvykio vietoje paaiškino, jog buvo susitikęs su pažįstamu, su kuriuo kartu buvo ir kiti asmenys. Tarp jų kilo žodinis konfliktas ir kažko nepasidalinus, tas pažįstamas iš kuprinės išsitraukė didelį dujų balionėlį ir jį apipurškė. 2025 m. rugsėjo 26 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. B. nurodė, jog atvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis paaiškino, kad 2025 m. birželio 2 d. apie 18:35 val., (Duomenys neskelbtini), Vilniuje, už parduotuvės „Iki“ jis susitiko su pažįstamu E. S.. Susitikimo metu tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu E. S. iš atsineštos tamsios spalvos kuprinės išsitraukė ganėtinai didelį, juodos spalvos balioną ir nukreipęs į jį pripurškė dujų į akis (1 t., b. l. 45). Kaip matyti iš liudytojo R. B. parodymų, liudytojas patvirtino, jog atvykus į įvykio vietą matė, kad nukentėjusiojo veidas buvo paraudonavęs, ašarojo akys, jis negalėjo atsimerkti. Be to, nukentėjusysis policijos pareigūnui nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir liudytoja A. Š., t. y. jog kilo žodinis konfliktas ir E. S. iš kuprinės išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė dujų nukentėjusiajam į veidą. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog liudytojas R. B. viso proceso metu nenurodė jokių aplinkybių apie kitokio pobūdžio nukentėjusiojo sužalojimus, t. y. jog būtų pastebėjęs sužalotus nukentėjusiojo rankų krumplius, veidą ar kitas kūno vietas, kas rodytų, jog tarp asmenų įvyko muštynės. Taigi, nors apeliaciniame skunde kritikuojami R. B. parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais nesivadovauti.

Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau aptartus nukentėjusio R. Z. ir liudytojų A. Š. ir R. B. parodymus, pažymi, kad būtent liudytojos A. Š. parodymai patvirtina nukentėjusiojo, o ne nuteistojo pateiktą nagrinėjamo įvykio versiją. Be to, nors liudytojas R. B. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo ir nenurodė jokių aplinkybių apie konflikto pradžią, tačiau pažymėtina, jog jis yra policijos pareigūnas ir įvykio vietą atvyko reaguodamas į gautą pranešimą. Vis dėlto, liudytojas R. B. patvirtino, kad nukentėjusiojo veidas buvo raudonas, jis ašarojo. Dar daugiau, liudytojas užfiksavo pirminius nukentėjusiojo paaiškinimus, kurie išliko nuoseklūs viso proceso metu bei sutampa su A. Š. parodymais, o būtent, kad nukentėjusysis susitiko su E. S., kuris buvo su kitais asmenimis, tarp jų kilo žodinis konfliktas, R. Z. jokių smurtinių veiksmų nuteistojo atžvilgiu neatliko, konflikto metu E. S. išsitraukė ašarinių dujų balionėlį ir papurškė dujų nukentėjusiajam į veidą. Taigi, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, vis dėlto, teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka, kadangi šių asmenų parodymai sutampa esminėse detalėse ir jų visuma sudaro logišką įvykio seką. Remiantis aukščiau aptartais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, R. Z. susitiko su E. S., kuris buvo su kitais asmenimis, netoli „Iki“ parduotuvės, tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu nuteistasis išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė dujų nukentėjusiajam į veidą.

Minėta, kad nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad jis gynėsi, tačiau jokių nukentėjusiojo R. Z. konkrečiai atliktų agresyvių, pavojingų, puolamojo pobūdžio veiksmų, nuo kurių jis turėjo gintis, nuteistasis neįvardijo. Tokių veiksmų nenurodė nei nukentėjusysis, nei liudytoja A. Š.. Priešingai, kaip minėta, jie teigė, kad būtent E. S. konflikto metu papurškė dujų nukentėjusiajam į veidą. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. Z. nustatyto sužalojimo pobūdis, lokalizacija, patvirtina, kad nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu papurškė dujas į akis, dėl ko pastarasis jautė skausmą ir jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad nuteistasis buvo užpultas ir turėjo teisę gintis. Priešingai, šiuo atveju dujų balionėlio panaudojimas ir dujų papurškimas nukentėjusiajam į veidą, buvo atlikti tyčia jį puolant, o ne ginantis nuo realaus, pavojingo ir akivaizdaus kėsinimosi. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistasis E. S.neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, E. S. papurkšdamas dujomis tiesiai R. Z. į veidą, suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali sužaloti nukentėjusįjį ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)

Pažymėtina, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 27 straipsnio 1 dalies redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573), pagal kurią teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog E. S. yra recidyvistas, nes jis šioje byloje aptariamą nusikalstamą veiką padarė 2025 m. birželio 2 d., kai paskutinį kartą buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (3 veikos), 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta galutinė 4 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, t. y. E. S. padarė nusikalstamą veiką neišnykus teistumui. Nors pirmosios instancijos teismas, nuteistąjį pripažindamas recidyvistu savo sprendimo nemotyvavo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad E. S. praeityje ne kartą teistas, jam ne kartą buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jis teigiamų išvadų nepadarė, elgesys išliko priešingas teisei. Akivaizdu, kad nuteistasis demonstruoja sistemingą bei sąmoningą asmens nenorą laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių ir pagarbos įstatymui stoką. Išanalizuoti bylos duomenys leidžia daryti tvirtą išvadą, kad padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis, nulemtas susidėjusios nepalankios gyvenimiškos situacijos, o priešingai, rodo nuoseklų polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taigi, įvertinus minėtas reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį E. S. recidyvistu.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-511/2026, 2K-86-511/2026). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad E. S. recidyvistu buvo pripažintas tik skundžiamu nuosprendžiu, todėl, vadovaujantis aktualia teismų praktika, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė E. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas, pašalinant nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BPK 328 straipsnio 1 dalis).

Dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo ir bausmės skyrimo

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme numatytos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, taip pat atsižvelgia ir į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas E. S. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, paskyrė 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir E. S. paskirta 5 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir nustačius, kad nėra E. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nėra pagrindo daryti išvadą, jog nuteistajam buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl E. S. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, laikydamasis 54 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktų reikalavimų, įvertino tai, kad jis padarė vieną nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nusikalstama veika buvo padaryta tiesiogine tyčia. Nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, Vilniaus teritorinės ligonių kasoms padaryta 27,05 Eur dydžio turtinė žala. Be to, apylinkės teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, įvertino ir nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis (anksčiau teistas (1 t., b. l. 91–101); administracine tvarka nebaustas (1 t., b. l. 90); nedirbantis (1 t., b. l. 89); duomenų apie E. S. gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą byloje nėra). Taip pat teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų, įvertino, kad nėra E. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnis).

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, už padarytą nusikalstamą veiką teisingai sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti E. S. paskyrus tik pačią griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad anksčiau E. S. iki šioje byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 12 kartų. Kaip minėta, paskutiniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta 4 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri vis tik nuteistojo neatgrasė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Taigi, byloje esantys nuteistąjį charakterizuojantys duomenys rodo, kad E. S. nesiekia atsisakyti nusikalstamo elgesio modelio ar tolesnių nusikalstamų veikų darymo. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju laisvės atėmimo bausmė gali nuteistąjį sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ir nubausti.

Šiuo atveju BK 140 straipsnio 1 dalis numato laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skyrė 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, įvertindamas tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, praeityje teistas, administracine tvarka nebaustas, nedirbantis. Be to, buvo atsižvelgta ir į E. S. ankstesnius teistumus, anksčiau taikytas laisvės atėmimo bausmes, kurios nuteistojo nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat įvertinus apeliacinės instancijos teismo pašalintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, daroma išvada, kad apylinkės teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nebuvo pernelyg griežta, neproporcinga ar neteisinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam parinkta galutinė bausmės rūšis ir dydis yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nors E. S. apeliaciniu skundu prašė paskirti švelnesnę bausmę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog neigiamos pasekmės laikomos adekvačiais padariniais padarytai nusikalstamai veikai ir vien tai, kad dėl bausmės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nesant kitoms išskirtinėms aplinkybėms, neleidžia spręsti, kad bausmės rūšis parinkta netinkamai, paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė yra aiškiai per ilga, neadekvati ar neproporcinga.

Dėl bausmių bendrinimo

Pažymėtina, kad bausmių bendrinimo taisyklės yra numatytos BK 63 ir 64 straipsniuose. Pagal BK 64 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, E. S. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (3 veikos), 260 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 4 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė 2025 m. birželio 2 d. neatlikęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrino BK 64 straipsnyje nustatyta tvarka. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas minėtais teismų procesiniais sprendimais paskirtas bausmes ir iš dalies jas sudėdamas, neteisingai E. S. nustatė galutinės bausmės dydį.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3, dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirta 4 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausme. BK 64 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Iš aptarto teisinio reguliavimo seka, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, bausmes, bendrinant BK 64 straipsnio pagrindu, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis, o ne paskirtos bausmės dalis. Taigi, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas parinko tinkamą bausmių bendrinimo būdą, vis tik E. S. skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrino netinkamai.

Kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirta 4 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo. Skundžiamu nuosprendžiu E. S. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nuosprendžio priėmimo metu E. S. pagal ankstesnį nuosprendį buvo atlikęs 5 mėnesius 6 dienas laisvės atėmimo bausmės, kas reiškia, jog neatlikta bausmės dalis – 4 metai 5 mėnesiai 24 dienos laisvės atėmimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę (7 mėnesius laisvės atėmimo) turėjo bendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi, t. y. 4 metais 5 mėnesiais 24 dienomis. Kadangi minėtu nuosprendžiu neatliktos bausmės dalis yra didesnė nei skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, prie jos turėjo būti pridėta skundžiamo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis. Taigi, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3, dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalis (4 metai 5 mėnesiai 24 dienos) dalinio sudėjimo būdu turi būti bendrinama su skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi, šiuo atveju ne didesne, nei skundžiamu nuosprendžiu pridėta bausmės dalimi, o būtent 3 mėnesiais laisvės atėmimo (taip nesunkinant nuteistojo padėties). Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtą, o ne likusią neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė nuteistajam E. S. neteisingą bausmę. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal ankstesnį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendį, pakeistą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, likusi neatlikta 4 metų 5 mėnesių 24 dienų laisvės atėmimo bausmė yra didesnė nei skundžiamu nuosprendžiu paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 4 metų 5 mėnesių 24 dienų laisvės atėmimo bausmės dalies pridėtina skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis – 3 mėnesiai laisvės atėmimo, ir nuteistajam E. S. skirtina galutinė subendrinta 4 metų 8 mėnesių 24 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kitaip nei BK 63 straipsnio atveju, subendrinant paskirtas bausmes pagal BK 64 straipsnio taisykles nėra galimybės į nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaityti bausmės ar jos dalies, atliktos pagal ankstesnį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-10-976/2019). Tai reiškia, kad į nuteistajam į paskirtą galutinę 4 metų 8 mėnesių 24 dienų laisvės atėmimo bausmę nėra įskaitoma atlikta bausmės dalis pagal BK 64 straipsnio pagrindu subendrintą ankstesnį nuosprendį. Toks teismo sprendimas nesunkina nuteistojo padėties, kadangi pirmosios instancijos teismui netinkamai subendrinus E. S. nuosprendžiais paskirtas bausmes, paskyrus galutinę subendrintą 5 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir įskaičius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, atliktą bausmės dalį bei įskaitytus laikotarpius (past. lieka reali laisvės atėmimo bausmė 4 metai 8 mėnesiai 24 dienos), iš esmės galutinė bausmė atitinka apeliacinės instancijos teismo E. S. paskirtą galutinę subendrintą bausmę.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškinta, jog tais atvejais, kai nuteistasis nuosprendžio paskelbimo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį, bausmės pradžia skaičiuojama nuo naujo nuosprendžio paskelbimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-66/2010, 2A-4-699/2016, 2K-263-689/2018). Nagrinėjamu atveju E. S. skundžiamo nuosprendžio paskelbimo metu atliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, todėl bausmės pradžia nuteistajam turi būti skaičiuojama nuo naujo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2026 m. gegužės 7 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė nuo kada skaičiuoti E. S. paskirtos bausmės pradžią. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nustatoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžia yra nuosprendžio paskelbimo diena – 2026 m. gegužės 7 d.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. rugsėjo 7 d. pažymos Nr. APD-2026-36427 matyti, kad iš E. S. valstybės naudai prašoma išieškoti 62,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir E. S. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo E. S., kad jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, taip pat aplinkybę, jog E. S. nedirba ir neturi pajamų, sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai pripažinus nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nuosprendžio tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu E. S. paskirtos bausmės neatliktą dalį dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi ir E. S. paskirti galutinę subendrintą 4 (ketverių) metų 8 (aštuonių) mėnesių 24 (dvidešimt keturių) dienų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria į E. S. paskirtą bausmę įskaityta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, atlikta bausmės dalis bei įskaityti laikotarpiai.

Nustatyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžia 2026 m. gegužės 7 d.

Pašalinti nustatytą E. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš E. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Marijus KursevičiusDarius PrankaUgnius Trumpulis