Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2822-1148/2026, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,IPF Digital Lietuva“, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos institucijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutarties, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas atsakovo atskirajame skunde išdėstytų motyvų kontekste.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui teikia naujus įrodymus – atsakovo neįgaliojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopijas; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) 2023 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-53223 ir pagrindinių metaduomenų kopijas; 2023 m. kovo 17 d. Swedbank mokėjimo nurodymo kopijas.

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Teismas pažymi, kad apeliantas neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teismui, nes klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išspręstas dar prieš atsakovui pateikiant atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriame jis išreiškė nesutikimą su ieškovės prašomu iš jo nepilnametei dukrai priteisti 389 Eur dydžio laikinu išlaikymu, t. y. iš esmės neišklausius atsakovo pozicijos. Nors įstatymas nedraudžia pirmosios instancijos teismui spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo be atsakovo atsiliepimo dėl pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamu atveju būtent dėl tokios proceso eigos apeliantas objektyviai neturėjo galimybės pirmosios instancijos teismui pateikti kartu su atskiruoju skundu teikiamų įrodymų.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus ir atsižvelgdamas į tai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pradinėje bylos proceso stadijoje, į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą, tai, kad byloje keliamas šalių nepilnamečio vaiko laikino išlaikymo klausimas yra susijęs su nepilnamečio vaiko interesais, sprendžia, kad atsakovo pateikti nauji įrodymai priimtini ir vertintini kartu su byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti, sumažinant iš atsakovo priteistą laikiną materialinį išlaikymą nepilnametei dukrai iki 150 Eur. Taigi apeliantas neginčija pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, tačiau prašo laikino nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį sumažinti, atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį.

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įvertinus tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie, tikėtina, gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą, kiekvienu konkrečiu atveju, prieš parenkant taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį ir taikymo mastą, visada yra įvertinama konkretaus ieškinio rūšis, materialinio reikalavimo, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pobūdis. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių priemonių yra laikinas išlaikymo priteisimas vaikui (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3.196 straipsnio 2 dalis, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Tai yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta vaiko interesams civilinės bylos nagrinėjimo metu apsaugoti, nes vaiko išlaikymas iš esmės skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti, tuo tarpu civilinės bylos, kurioje sprendžiamas išlaikymo vaikui priteisimo klausimas (santuokos nutraukimo, tėvystės nustatymo ir kt.), nagrinėjimas gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaiko interesai turi būti apsaugoti (Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga. Nr. AC-34-2. Teismų praktika. 2011, Nr. 34).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priteisė iš atsakovo laikiną materialinį išlaikymą nepilnametei dukrai po 350 Eur per mėnesį nuo ieškinio priėmimo dienos, t. y. 2026 m. kovo 10 d., iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas, paskiriant ieškovę išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.

Apeliantas atskirajame skunde iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas yra neįgalus ir nedarbingas, neįvertino jo turtinės padėties pagal apelianto gaunamas pajamas. Nurodo, kad nuo 2023 m. birželio 19 d. atsakovui nustatytas 35 procentų darbingumo lygis, dėl ko nuolatinio darbo ir pajamų neturi, gauna tik 554,18 Eur dydžio SODROS išmoką, todėl pinigų pakanka tik būtiniausių poreikių tenkinimui.

Svarbu pažymėti, kad laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į vaiko poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės gali būti nustatytos tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio laikinas išlaikymas turi būti priteistas, bet jis turi užtikrinti bent minimalius vaiko poreikius tol, kol bus išnagrinėta byla iš esmės. Be to, šioje bylos stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios šalių pajamos, tikroji turtinė padėtis, ir su tuo susijusios galimybės gauti pajamų, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai. Priešingu atveju, t. y. vertinant argumentus, susijusius su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaikų poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo.

Pagal kasacinio teismo praktiką, nesant galimybės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje išsamiai nustatyti nei tikrosios tėvų turtinės padėties, nei nepilnamečių vaikų poreikių, teisminėje praktikoje orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažįstamas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo proceso stadijoje nėra galimybės išsamiai nustatyti reikšmingas šalių turtinę padėtį ir vaiko poreikius patvirtinančias aplinkybes, pažymėjo, kad ieškovei tenka pareiga rūpintis visais nepilnametės dukros poreikiais, todėl sprendė, kad 350 Eur dydžio laikinas išlaikymas yra pakankamas, siekiant užtikrinti laikiną nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors vaikų interesai ir teisės laikomi prioritetiniais, tačiau tai neatleidžia asmenų nuo pareigos teikti įrodymus teismui, pagrindžiančius jų reikalavimus, kadangi teismas procesinius sprendimus priima, įvertinęs įrodymų visumą (CPK 178, 185 straipsniai). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, preliminariai vertina į bylą pateiktus įrodymus, kad galėtų nustatyti esant grėsmę vaikų interesams, dėl ko laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taptų tikslingas ir būtinas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismui apelianto teikiami apeliacinės instancijos teismui įrodymai nebuvo pateikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai yra reikšmingi, leidžiantys preliminariai įvertinti atsakovo turtinę padėtį.

Iš apelianto naujai teikiamų įrodymų nustatyta, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos antrasis teritorinis skyrius apeliantui 2023 m. birželio 19 d. išdavė neįgaliojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo apeliantui nustatė 35 procentų darbingumo lygį. Pažymėjimas galioja iki 2047 m. sausio 4 d. 2026 m. birželio 28 d. VSDFV Klaipėdos skyrius priėmė sprendimą „Dėl socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo termino pratęsimo ATS1“, kuriuo nusprendė pratęsti atsakovui 405,24 Eur netekto darbingumo pensijos skyrimo terminą nuo 2023 m. gegužės 13 d. iki 2047 m. sausio 4 d. Atsakovas taip pat pateikė bankinio mokėjimo pavedimą, kuriame VSDFV 2026 m. kovo 17 d. pervedė atsakovui 554,18 Eur SODROS išmoką. Iš atsakovo pateiktų duomenų nustatyta, kad atsakovas šiuo metu nedirba, jam nustatytas tik 35 proc. darbingumo lygis, jo gaunamos išmokos pajamos per mėnesį siekia 554,18 Eur. Tuo atveju, jei atsakovas kas mėnesį nepilnametei dukrai mokėtų pirmosios instancijos teismo priteistą 350 Eur dydžio laikiną išlaikymą, jo būtiniesiems asmeniniams poreikiams tenkinti liktų tik 204,18 Eur per mėnesį.

Iš bylos medžiagos duomenų nustatyta, kad šalių nepilnametė dukra K. A. yra gimusi (duomenys neskelbtini) Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad iki ginčo šalių dukros K. A. pilnametystės šios nutarties priėmimo dieną yra likusios 55 dienos, t. y. nepilni du mėnesiai ((duomenys neskelbtini) K. A. sueina 18 metų).

Atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių nepilnamečio vaiko amžių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas laikinas išlaikymas šalių nepilnamečiam vaikui po 350 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis sudaro apeliantui per didelę finansinę naštą, atsižvelgiant į jo gaunamas pajamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, po 150 Eur/mėn. iš atsakovo priteistinas laikinas išlaikymas šalių nepilnamečiam vaikui laikinai užtikrins nepilnamečio vaiko interesus, būtinuosius jo poreikius, atsižvelgiant papildomai ir į tai, kad šalių nepilnametei dukrai iki jos pilnametystės liko kiek mažiau nei du mėnesiai, o kartu nepažeis ir atsakovo teisių bei interesų.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, o ginčas tarp šalių šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas. Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko II duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teisme teismo posėdis numatytas 2026 m. rugsėjo 10 d. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tuo metu, kai byla bus išnagrinėta ir joje bus priimtas galutinis teismo sprendimas, ginčo šalių dukra bus pilnametė.

Atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju taikomos siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko teisę į išlaikymą, jos taikytinos ne iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo, nes šiuo atveju sprendimas įsiteisės po ginčo šalių dukros pilnametystės, o iki dukters pilnametystės, t. y. (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog esant poreikiui ir įstatyme nustatytiems pagrindams, sulaukusi pilnametystės ginčo šalių dukra turi teisę pati kreiptis į teismą dėl išlaikymo jai priteisimo (CK 3.192¹ straipsnis).

Dėl procesinės baigties

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto atskirojo skundo argumentai, byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą atskirąjį skundą tenkinti ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikino išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui priteisimo, sumažinant iš atsakovo priteistą laikiną išlaikymą nuo 350 Eur iki 150 Eur, ir nustatant, kad laikinas išlaikymas mokėtinas iki nepilnametės dukros pilnametystės, t. y. iki (duomenys neskelbtini) (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo ATS1 atskirąjį skundą tenkinti. Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutarties dalį dėl laikino išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui priteisimo ir mokėjimo laikotarpio pakeisti, šios nutarties rezoliucinės dalies antrą pastraipą išdėstant taip: „Taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) , gyvenančio (duomenys neskelbtini), laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai K. A., gim. (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) nuo ieškinio priėmimo dienos, t. y. 2026 m. kovo 10 d., iki (duomenys neskelbtini), t. y. iki nepilnametės dukros K. A. pilnametystės, paskiriant šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise ieškovę IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteistas lėšas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.“. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.