Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam byla nutraukta, t. y. M. D. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. D., padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos L. D., gim. (duomenys neskelbtini), atsakomybėn, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą su 800 (aštuonių šimtų) Eur užstatu ir baudžiamoji byla nutraukta.

Laidavimo termino pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67–68 straipsniais, M. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo specialios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2026 m. kovo 3 d.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, M. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, nustatant 8 (aštuonių) mėnesių šio įpareigojimo įvykdymo terminą nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo probacijos tarnyboje dienos.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, M. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose per 6 (šešis) mėnesius nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos, išklausant visą šių programų kursą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, konfiskuotas M. D. nuosavybės teise priklausantis automobilis „Volkswagen Arteon“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini).

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas automobiliui „Volkswagen Arteon“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki šio teismo nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.

M. D. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą bei karinio dalinio vadovybės stebėjimą nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam teismo nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 107 straipsniu, procesas dėl nukentėjusiosios I. S. (D.) civilinio ieškinio, tenkinto iš dalies ir toje dalyje atlyginto, nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

M. D. BK 40 straipsnio pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jam nutraukta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis 2026 m. vasario 28 d. apie 1 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atsigulęs į lovą ir traukdamas antklodę nuo lovos, ja sudavė savo sutuoktinei nukentėjusiajai I. D. per veidą, kurios saga pataikė į apatinę lūpą, po ko visu savo kūno svoriu atsigulė ant nukentėjusiosios I. D., prispaudė ją prie lovos, spaudė jos dešinės pusės petį, šlaunį ir sėdmenų sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, toliau tęsdamas savo veiką griebė jai už kaklo, spaudė žandikaulį ir kišo savo pirštus jai į burną, įkišęs pirštus jai į burną jis tempė pirštus į šonus, nukentėjusioji bandydama apsisaugoti atsigulė ant pilvo, o jis tuomet kaire ranka spaudė ją į nugarą, o dešinę ranką kišo po jos krūtine ir vėl spaudė, po ko koridoriuje I. D. priėjus prie jo, abiem rankomis sugriebė jai už pečių, stipriai spaudė ir pastūmė ją į dešinį šoną, taip sukėlė jai fizinį skausmą ir dėl poodinių kraujosruvų krūtinės ląstoje, abiejose rankose ir dešinėje kojoje nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios I. D. sveikatą. Be to, M. D. BK 40 straipsnio pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jam nutraukta pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2026 m. vasario 28 d. apie 1.30 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volkswagen Arteon“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu, alkotesteriu 2026 m. vasario 28 d. 1.53 val. nustatė 1,73 promilių neblaivumą.

Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

M. D. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas Tomas Januškevičius neginčija ginamojo M. D. kaltės dėl pastarajam inkriminuotų nusikalstamų veikų, taip pat pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių ir veikų kvalifikavimo, sprendimo taikyti M. D. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto ir BK 68, 72² ir 72⁵ straipsniuose įtvirtintų baudžiamojo poveikio priemonių bei jų trukmės. Visgi, M. D. gynėjas advokatas Tomas Januškevičius skunde nesutinka su M. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu – ir prašo nekonfiskuoti M. D. priklausančios transporto priemonės arba taikyti dalinį transporto priemonės vertės konfiskavimą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pateiktas apeliacinis skundas nėra pagrįstas.

Šioje baudžiamojoje byloje M. D. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu. Nusprendęs atleisti M. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su 800 Eur dydžio užstatu, pirmosios instancijos teismas jam skyrė keturias baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialiąja teise (teise vairuoti transporto priemones) vieneriems metams ir šešiems mėnesiams (BK 68 straipsnis), įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72² straipsnis), įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje (BK 72⁵ straipsnis) ir transporto priemonės – automobilio „Volkswagen Arteon“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą, kurį paskyrė BK 72 straipsnio 3 dalies pagrindu. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti M. D. priklausantį automobilį, nurodo, kad toks teismo, kuris turėjo diskrecijos teisę nekonfiskuoti transporto priemonės, sprendimas pažeidžia proporcingumo principą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto skundo argumentai yra pagrįsti tik iš dalies.

Dėl turto konfiskavimo taikymo atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad BK 281¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas, taigi transporto priemonė yra BK 281¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-489/2025). Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Šios baudžiamojo poveikio priemonės, kaip ir kitų baudžiamojo poveikio priemonių, paskirtis yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis); atitinkamos baudžiamojo poveikio priemonės, be kita ko, ir turto konfiskavimas, nuteistam asmeniui gali būti skiriamos kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis). Apeliantas skunde pagrįstai pažymi, kad tais atvejais, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi nuo tų atvejų, kai asmuo yra nuteisiamas. Pagal BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatą, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą. Tačiau kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nurodytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsniu) arba atleidžiamas nuo bausmės BK X skyriuje nurodytais pagrindais, arba lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje nurodytais pagrindais, baudžiamojo poveikio priemonių, inter alia (be kita ko), ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018, 2K-91-303/2021). Taigi, kaip pagrįstai nurodoma skunde, esant išvardytiems atvejams, įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nustatė bylą nagrinėjančio teismo diskreciją (bet ne pareigą) taikyti baudžiamojo poveikio priemones, parenkant jų rūšis.

Tiek iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, tiek iš rezoliucinės dalies matyti, kad asmeniui, kuriam byla nutraukta ir kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (t. y. vienu iš BK VI skyriuje nurodytu pagrindu), baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – buvo paskirta BK 72 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu, t. y. netinkamu teisiniu pagrindu. Tačiau vien tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytas netinkamas turto konfiskavimo teisinis pagrindas, savaime nereiškia, kad pats sprendimas taikyti šią baudžiamojo poveikio priemonę yra neteisingas ar, kad juo pažeidžiamas proporcingumo principas, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamas teisinio pagrindo nurodymas skundžiamame nuosprendyje neturėjo esminės įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo konfiskuoti turtą teisėtumui, kas bus aptarta vėliau. Atitinkamai nepaisant netinkamai nurodyto teisinio pagrindo, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje paliktinas nepakeistas, šios nutarties motyvuose pažymint, kad aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę teismas turėjo skirti nurodydamas teisinį pagrindą – BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir BK 72 straipsnį, kartu paliekant sprendimą konfiskuoti aptariamą transporto priemonę.

Dėl sprendimo taikyti turto konfiskavimą pagrįstumo ir šios baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, nustatęs, jog atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui tikslinga paskirti baudžiamojo poveikio priemones, jas parenka atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Spręsdamas šį klausimą, teismas pirmiausia turėtų įvertinti tokių priemonių suderinamumą su tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Sprendimas dėl turto konfiskavimo taikymo turėtų būti priimamas visapusiškai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, reikšmingas turto konfiskavimo tikslingumo, suderinamumo ir proporcingumo klausimui spręsti. Šia prasme atsižvelgiama į tai, ar teisėtai buvo įgytas turtas, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-86-895/2019, 2K-50-303/2020, 2K-250-976/2020, 2K-107-976/2021).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą skirti asmeniui, kuriam byla nutraukta, BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (t. y. turto konfiskavimą), apsiribojo bendro pobūdžio išvada, kad M. D. nusikaltimo padarymo metu vairavo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Volkswagen Arteon“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris atitinka konfiskuotino turto pagal BK 72 straipsnio 1 dalį požymius (skundžiamo nuosprendžio 41 punktas), o detalesnė byloje nustatytų aplinkybių analizė nuosprendyje pateikta sprendžiant dėl konfiskuotino turto vertės dalies išieškojimo proporcingumo. Antai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad M. D. yra jauno amžiaus, darbingas, duomenų apie finansinius įsiskolinimus nėra, automobilio vertė nėra tokia didelė, kad sprendimas jį konfiskuoti pažeistų proporcingumo principą arba esmingai pažeistų jo ir jo mažamečių vaikų interesus. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad M. D. padarė šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemonėmis pažeidimą, o byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurias vertinant būtų galima teigti, jog aptartos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas aiškiai prieštarautų proporcingumo ir teisingumo principams (skundžiamo nuosprendžio 45 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimas yra pagrįstas, atitinka šiai baudžiamojo poveikio priemonei keliamus tikslus, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-107-976/2021, 2K-208-511/2024).

Nagrinėjamu atveju automobilis „Volkswagen Arteon“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo tik atsitiktinai su nusikalstama veika susijęs turtas – jis buvo tiesiogiai panaudotas nusikalstamai veikai padaryti, o nusikalstamos veikos padarymo metu jį vairavo pats M. D.. Taigi, šis automobilis jau buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką, o jo palikimas asmens nuosavybėje reikštų, kad tokia galimybė išliktų ir ateityje. Todėl taikant aptariamos transporto priemonės konfiskavimą, pašalinama galimybė konkrečią nusikalstamos veikos padarymo priemonę pakartotinai panaudoti analogiškiems veiksmams ir kartu taip įgyvendinamas aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės prevencinis tikslas.

Apeliantas skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje yra nustatęs ir įvertinęs aplinkybes, jog M. D. vairavo automobilį ne judrioje gatvėje, iš savo kiemo išsuko į akligatvį, jame sustojo, be to, veika buvo padaryta nakties metu, ir, spręsdamas dėl kitos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, konstatavo, kad konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumas buvo mažesnis, palyginti su įprastu tokios kategorijos nusikalstamų veikų pavojingumu. Viena vertus, sutiktina su apelianto teiginiu, kad spręsdamas dėl transporto priemonės konfiskavimo, pirmosios instancijos teismas šioms aplinkybėms jokios svarios reikšmės nesuteikė, kita vertus, nagrinėjamu atveju tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl automobilio konfiskavimo pagrįstumo ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti sprendimą dėl turto konfiskavimo. Aplinkybė, kad nusikalstama veika konkrečioje situacijoje buvo mažesnio pavojingumo, nei įprastas atitinkamos kategorijos veikos pavojingumas, savaime nereiškia, kad turto konfiskavimas tampa neproporcingas. Ši aplinkybė gali turėti reikšmės individualizuojant baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau turi būti vertinama kartu su kitomis konfiskavimo taikymui reikšmingomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju ji nepaneigia fakto, kad būtent M. D. priklausantis automobilis buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti, o byloje nenustatyta tokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog šio automobilio konfiskavimas būtų aiškiai neproporcingas. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turto konfiskavimo, galėjo aiškiau įvertinti apelianto nurodomų aplinkybių reikšmę, ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą dėl automobilio konfiskavimo nepagrįstu. Įvertinus šias aplinkybes kartu su automobilio tiesioginiu panaudojimu nusikalstamai veikai, jo priklausymu M. D. ir kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jos turėjo lemti kitokį pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl turto konfiskavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, M. D. padarė būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu alkotesteriu jam nustatė 1,73 promilės neblaivumą, kuris aiškiai viršija tiek minimalią neblaivumo ribą, nuo kurios apskritai draudžiama vairuoti, tiek ribą, kuri lemia būtent baudžiamosios atsakomybės taikymą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, transporto priemonės vairavimas esant tokiam neblaivumo laipsniui yra vienas šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Todėl apelianto akcentuojama nuvažiuoto atstumo trukmė, laikas ir vieta, kurioje M. D. vairavo būdamas neblaivus, nepaneigia objektyviai didelio tokio elgesio pavojingumo. Esminę reikšmę turi ne vien tai, kur, kokiu paros metu ir kiek faktiškai buvo nuvažiuota, bet pats sąmoningas sprendimas, esant dideliam neblaivumui, sėsti prie transporto priemonės vairo ir pradėti ją vairuoti. Be to, nagrinėjamu atveju negali būti ignoruojama aplinkybė, kad šią veiką M. D. padarė iš karto po kitos smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Ši aplinkybė reikšminga vertinant ne tik konkrečios veikos aplinkybes, bet ir asmens, kuriam byla nutraukta, asmenybės pavojingumą. Tai, kad dvi nusikalstamos veikos buvo padarytos viena po kitos, leidžia spręsti apie nepakankamą gebėjimą kontroliuoti savo elgesį ir polinkį, susiklosčius konfliktinei situacijai, pasirinkti neteisėtą elgesio modelį. Nors ši aplinkybė savaime negali lemti apibendrintos išvados apie asmens polinkį nusikalsti, ji yra reikšminga vertinant prevencinio poveikio būtinybę. Taigi, aplinkybė, kad M. D. veiką, susijusią su vairavimu neblaiviam, padarė iš karto po kitos nusikalstamos veikos, yra reikšminga sprendžiant ir dėl transporto priemonės konfiskavimo ir patvirtina, kad konfiskavimas šiuo atveju atlieka ir individualiosios prevencijos funkciją, o tokio prevencinio poveikio poreikis, atsižvelgiant į asmens elgesio visumą, nagrinėjamu atveju yra pagrįstas. Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad spontaniškas M. D. elgesys savaime mažina jo padarytos veikos pavojingumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad veikos spontaniškumas nėra savarankiškas kriterijus, leidžiantis konstatuoti mažesnį jos pavojingumą, ypač kai kalbama apie vairavimą esant dideliam neblaivumui. Priešingai, tokio pobūdžio veikos savo esme paprastai ir nėra iš anksto planuojamos – asmuo iš anksto neplanuoja, kad pavartos alkoholio ir vėliau, būdamas neblaivus, nuspręs vairuoti. Todėl vien tai, kad sprendimas vairuoti buvo priimtas spontaniškai, nepaneigia nei asmens kaltės, nei tokio elgesio pavojingumo, nei būtinybės taikyti atitinkamas teisines pasekmes.

Apeliantas skunde taip pat akcentuoja teigiamai M. D. apibūdinančias aplinkybes – tai, kad jis neteistas, per pastaruosius trejus metus nepadarė administracinių nusižengimų, augina dvi mažametes dukras, studijavo (duomenys neskelbtini), šiuo metu (duomenys neskelbtini) eina atsakingas pareigas ir tarnybinėje charakteristikoje apibūdinamas itin teigiamai. Apelianto vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad vairavimas neblaiviam buvo vienkartinis ir jo asmenybei nebūdingas poelgis. Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje yra nustatyta teigiamai M. D. asmenybę teigiamai charakterizuojančių duomenų, visgi pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kas nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta), tačiau vien teigiamas asmens apibūdinimas savaime nesudaro pagrindo netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo. Tam būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, leidžiančias konstatuoti, kad konfiskavimas konkrečiu atveju būtų akivaizdžiai neproporcingas ir neteisingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-107-976/2021, 2K-201-303/2022). Nagrinėjamu atveju tokių išskirtinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, o apeliacinės instancijos teismas tokiam vertinimui pritaria, kartu pažymėdamas, kad vien teigiami duomenys apie M. D. ankstesnį elgesį, socialinę padėtį ir tarnybinę veiklą nėra pakankami paneigti poreikį taikyti poveikio priemonę, kurios viena iš paskirčių – užkirsti kelią pakartotiniam konkrečios nusikalstamos veikos priemonės panaudojimui ir daryti individualų prevencinį poveikį. Priešingai, asmens išsilavinimas, tarnybinė patirtis, turimas karininko laipsnis ir einamų pareigų atsakingumas rodo jo gebėjimą visapusiškai suvokti savo veiksmų neteisėtumą, galimus jų padarinius ir pareigą laikytis teisės aktų reikalavimų, todėl nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo teismų praktikos, pagal kurią automobilio konfiskavimas paprastai taikomas.

Gynėjo teigimu, sprendžiant dėl transporto priemonės konfiskavimo proporcingumo, būtina atsižvelgti į automobilio vertę, kuri, VšĮ „Emprekis“ duomenimis, sudaro 23 743 Eur, o pagal kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įsigijimo dokumentus – 29 500 Eur. Gynėjo vertinimu, tokios vertės automobilio konfiskavimas M. D. sukeltų neproporcingą finansinę naštą ir neigiamai paveiktų jo bei jo mažamečių vaikų interesus. Teisėjų kolegijos vertinumu, šis apelianto skundo teiginys laikytinas nepagrįstu. Nors transporto priemonės vertė yra viena iš aplinkybių, reikšmingų vertinant konfiskavimo proporcingumą, ji negali būti laikoma lemiamu kriterijumi sprendžiant, ar kaip nusikalstamos veikos priemonė konfiskuotinas visas automobilis, ar išieškotina tik jo vertės dalis. Priešingu atveju didesnės vertės automobilį nusikalstamai veikai panaudojęs asmuo vien dėl turto vertės atsidurtų palankesnėje padėtyje nei analogišką veiką mažesnės vertės automobiliu padaręs asmuo, o tai neatitiktų teisingumo ir vienodo baudžiamojo poveikio priemonės taikymo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-511/2024). Nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas duomenis apie automobilio vertę, rėmėsi kitokia jos suma, nurodyta VšĮ „Emprekis“ pažymoje, o ne pirkimo-pardavimo dokumentuose, kurie buvo pateikti tik kartu su apeliaciniu skundu, visgi ši vertė nuo apelianto nurodomos automobilio įsigijimo kainos skiriasi santykinai nedidele apimtimi, todėl šis skirtumas neturi jokios lemiamos reikšmės sprendžiant dėl konfiskavimo proporcingumo. Juolab, kad pats automobilio vertės dydis nėra savarankiškas ir lemiamas kriterijus, pagal kurį sprendžiama dėl visos transporto priemonės konfiskavimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad automobilio konfiskavimas esmingai pažeistų M. D. ar jo mažamečių vaikų interesus. Šią išvadą patvirtina ir byloje esantys duomenys: už automobilį buvo atsiskaityta bankiniu pavedimu, byloje nėra duomenų apie M. D. finansinius įsiskolinimus ar kitus reikšmingus jo turtinės padėties suvaržymus. Be to, nenustatyta, kad ši transporto priemonė būtų M. D. pajamų šaltinis, būtinas jo darbinei veiklai ar kitokiam pragyvenimui užtikrinti, todėl jos praradimas savaime nereiškia, kad asmuo netektų galimybės gauti pajamų ar užtikrinti būtinus šeimos poreikius. Kita vertus, apeliantas, teigdamas, kad automobilio konfiskavimas sukeltų neproporcingą finansinę naštą, šio teiginio iš esmės nekonkretizuoja ir nepateikia jokių jį pagrindžiančių duomenų. Nenurodyta, kokią konkrečiai įtaką konfiskavimas turėtų M. D. turtinei padėčiai, kokie jo gaunami pajamų dydžiai, turimas turtas, finansiniai įsipareigojimai ar kitos aplinkybės, kurios leistų spręsti apie išskirtinai sunkius konfiskavimo padarinius. Vien abstraktus teiginys apie finansinę naštą, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad konfiskavimas būtų akivaizdžiai neproporcingas. Taigi, nenustačius išskirtinių aplinkybių, dėl kurių automobilio konfiskavimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingus padarinius M. D. ar jo šeimai, ir nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių apelianto deklaruojamą neproporcingą finansinę naštą, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konfiskavo M. D. priklausančią transporto priemonę. Todėl šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Atmestini kaip nepagrįsti ir gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais nurodoma, kad M. D. paskirtos kitos baudžiamojo poveikio priemonės yra pakankamos pakartotinio neteisėto elgesio prevencijai ir padarytų nusikalstamų veikų priežastims pašalinti, todėl teisinga pusiausvyra tarp M. D. bei jo šeimos interesų ir valstybės intereso užtikrinti teisės pažeidimo prevenciją bei tinkamas baudžiamasis poveikis būtų pasiekti netaikant turto konfiskavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad M. D. baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – paskirtas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą. Už šią nusikalstamą veiką M. D. paskirtos dar dvi baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise, kurio terminas tik nežymiai viršija įstatyme nustatytą minimalų terminą, ir įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje. Šių priemonių visuma vertintina kaip kompleksinė valstybės reakcija į padarytą veiką, tačiau jų paskirtis ir tikslas nėra tapatūs. Antai, uždraudimu naudotis specialia teise siekiama laikinai apriboti M. D. galimybę vairuoti transporto priemones (tačiau pati savaime ši baudžiamojo poveikio priemonė neeliminuoja rizikos, kad M. D. nepanaudos jam priklausančio automobilio nusikalstamai veikai daryti), o įpareigojimu dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje siekiama daryti poveikį jo elgesiui ir mažinti riziką ateityje vartoti alkoholį taip, kad tai sąlygotų neteisėtą elgesį (visgi ši baudžiamojo poveikio priemonė taip pat neeliminuoja rizikos, kad M. D. nepanaudos jam priklausančio automobilio nusikalstamai veikai daryti). Tuo tarpu turto konfiskavimu siekiama pašalinti konkrečią nusikalstamos veikos priemonę – M. D. priklausantį ir nusikalstamai veikai panaudotą automobilį – iš jo dispozicijos bei užkirsti kelią šio turto panaudojimui analogiškai nusikalstamai veikai. Taigi, šios baudžiamojo poveikio priemonės ne tik tarpusavyje neprieštarauja, bet viena kitą papildo ir sudaro nuoseklią poveikio priemonių sistemą. Kiekviena jų nukreipta į skirtingą rizikos aspektą ir įgyvendina savarankišką tikslą. Spręstina, kad netaikant turto konfiskavimo, likusios dvi baudžiamojo poveikio priemonės neįgyvendintų to tikslo, kurio siekiama būtent konfiskuojant nusikalstamos veikos priemonę – nepašalintų iš M. D. dispozicijos automobilio, kuriuo buvo padaryta nusikalstama veika, ir neeliminuotų galimybės šį konkretų turtą ateityje panaudoti nusikalstamais tikslais. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kitų baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimas savaime nesudaro pagrindo netaikyti turto konfiskavimo. Priešingai, jų tarpusavio suderinamumas ir skirtinga paskirtis pagrindžia išvadą, kad visos trys priemonės kartu užtikrina visapusišką poveikį, o turto konfiskavimas nėra perteklinis, nes jo siekiamų tikslų uždraudimas naudotis specialia teise ir dalyvavimas alkoholizmo prevencijos programoje savarankiškai neįgyvendintų.

Dėl transporto priemonės vertės ar jos dalies konfiskavimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas neturi plačios diskrecijos savo nuožiūra pasirinkti, kurią baudžiamojo poveikio priemonę taikyti – turto konfiskavimą ar jo vertės (ar dalies) išieškojimą. BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta išimtis iš bendrosios taisyklės, kai gali būti sprendžiamas konfiskuotino turto vertės (jos dalies) išieškojimo klausimas. Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Sprendimas konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonės vertę (jos dalį) priimamas, pirma, įvertinus turto konfiskavimo taikymo būtinumą ir proporcingumą, antra, konstatavus BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytų išimčių buvimą ir galiausiai nusprendus, ar proporcinga yra konfiskuoti visą ar tik dalį (ir kokią konkrečiai dalį) nusikalstamos veikos priemonės vertės. Taip pat teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021, 2K-201-303/2022). Taigi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (šiuo atveju – transporto priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021, 2K-201-303/2022). Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės (jos dalies) išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią transporto priemonę, kodėl tokios transporto priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę (ar dalį vertės) pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021, 2K-201-303/2022).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad konfiskuotinas turtas priklauso pačiam kaltininkui, t. y. M. D.. Dėl šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nėra jokio ginčo. Be to, nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas būtų buvęs paslėptas ar suvartotas, arba kad jo nebūtų galima paimti iš kaltininko dėl kitų priežasčių. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju konfiskuoti automobilį būtų netikslinga ar kad dalies jo vertės išieškojimas yra tikslingesnis. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra nustatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos išimtys iš bendrosios taisyklės, kai gali būti sprendžiamas konfiskuotino turto vertės (jos dalies) išieškojimo klausimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo konfiskuoti M. D. priklausančią transporto priemonę teisėtumo ir šios baudžiamojo poveikio priemonės atitikties proporcingumo principui yra išsamiai įvertintas šios nutarties 11–19 punktuose. Juose išdėstyti motyvai (kurie šiuo atveju iš naujo nebekartojami) patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti pačią transporto priemonę yra teisėtas, pagrįstas ir atitinka proporcingumo principą. Todėl apelianto skunde nurodytos aplinkybės, vertinamos šiame kontekste, nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju būtų tikslingiau konfiskuoti ne pačią transporto priemonę, o jos vertę ar tik dalį vertės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei apelianto nurodoma transporto priemonės vertė, nei kaltininką teigiamai charakterizuojantys duomenys, nei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nepaneigia išvados, kad šiuo konkrečiu atveju tikslinga taikyti pačios transporto priemonės konfiskavimą. Šios aplinkybės nepagrindžia, kad paties turto konfiskavimas būtų netikslingas, taip pat nepateikia pagrindo spręsti, jog šiuo atveju turto konfiskavimo tikslai būtų tinkamai pasiekti išieškant tik transporto priemonės vertę ar jos dalį. Kaip jau buvo minėta, sprendžiant dėl BK 72 straipsnyje numatyto turto konfiskavimo, reikšmingas yra šios baudžiamojo poveikio priemonės prevencinis tikslas – užkirsti kelią galimybei ateityje atitinkamą nusikalstamos veikos priemonę panaudoti analogiškai neteisėtai veikai. Nagrinėjamu atveju šis tikslas tiesiogiai siejamas su pačios transporto priemonės paėmimu, nes būtent ji buvo panaudota darant nusikalstamą veiką. Tuo tarpu pats apeliantas skunde iš esmės nepateikia konkrečių motyvų, pagrindžiančių, kodėl nagrinėjamu atveju būtų tikslingiau konfiskuoti ne pačią transporto priemonę, o tik dalį jos vertės, ir kad tokia baudžiamojo poveikio priemonė užkirstų kelią galimybei ateityje atitinkamą nusikalstamos veikos priemonę panaudoti analogiškai neteisėtai veikai. Teisėjų kolegijos vertinimu, skunde iš esmės nurodomos aplinkybės, kuriomis grindžiamas paties transporto priemonės konfiskavimo neproporcingumas, tačiau nepaaiškinama, kaip ir dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į turto konfiskavimo tikslus, vertės dalies išieškojimas šiuo konkrečiu atveju juos užtikrintų. Kitaip tariant, apeliantas nepateikia jokių argumentų, pagrindžiančių, kad jo siūlomas dalies transporto priemonės vertės išieškojimas užtikrintų tokį patį ar lygiavertį prevencinį poveikį. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinį skundą nagrinėjantis apygardos teismas. Vien nesutikimas su paties turto konfiskavimu savaime nesudaro pagrindo taikyti BK 72 straipsnio 5 dalį.

Šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytas konfiskuotino turto vertės dalies išieškojimas yra išimtis iš bendrosios taisyklės, todėl vien siekis išvengti asmens turto sumažėjimo ar nuosavybės praradimo savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu taikyti šią išimtį. Tam turi būti nustatytos aplinkybės, dėl kurių paties konfiskuotino turto paėmimas yra negalimas arba netikslingas, o nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Priešingai, transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju tiesiogiai įgyvendina prevencinį turto konfiskavimo tikslą – pašalina iš M. D. dispozicijos konkrečią nusikalstamos veikos priemonę ir taip užkerta kelią jos panaudojimui analogiškai veikai ateityje. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad apelianto siūlomas vertės dalies išieškojimas būtų tikslingesnis už pačios transporto priemonės konfiskavimą.

Atsižvelgiant į tai, apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia šios nutarties 11–19 punktuose padarytų išvadų dėl transporto priemonės konfiskavimo teisėtumo ir proporcingumo, taip pat nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonės vertės (jos dalies) išieškojimas būtų tikslingesnis. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta – M. D. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus apeliacinį skundą atmesti. Ši nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.