Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų K. K. ir V. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi, kai nustatoma, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas tęsiasi ilgą laiką ir išlieka sąžiningas, teisėtas, atviras (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jie pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, t. y. 2,62 kv. m ploto sandėliuką, esantį ūkiniame pastate (3I1/p), adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1-11.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2018 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

Taigi, bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu.

Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Kad nuosavybės teisė atsirastų įgyjamąja senatimi, valdymas taip pat turi būti teisėtas. CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims. Sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus. Pareiškėjai, siekdami įgyti ginčo patalpą pagal įgyjamąją senatį, turi įrodyti, kad yra visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nuosavybės teisę į ginčo patalpą pareiškėjai būtų įgiję vienu iš įstatyme įtvirtintų nuosavybės teisės įgijimo būdų. Nekilnojamojo turto registro išrašas ir 2024 m. spalio 30 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad 2024 m. spalio 30 d. pareiškėjai K. K. ir V. Š. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Bylos duomenimis pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu K. K. ir V. Š. neįgijo ūkinio pastato 3I1/p ar jo dalies. Šie asmenys nėra ir nebuvo įgiję nuosavybės teisės į ūkinio pastato 3I1/p patalpą 1-11 – 2,62 kv. m sandėliuką, kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. jie nėra šio turto savininkai (taip pat nėra duomenų, jog šį objektą būtų įgiję ir ankstesni buto savininkai). Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog ginčo patalpos būtų valstybės ar savivaldybės nuosavybė (Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-621-964/2026 ginčo objekto nepripažino bešeimininkiu ir neperdavė jo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn; suinteresuoti asmenys neginčijo šios aplinkybės).

Taip pat pažymėtina, jog ginčo sandėliuką, esantį ūkiniame pastate (3I1/p), plane pažymėtą 1-11, pareiškėjai naudoja nuo 2024 m. spalio 30 d., t. y. nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijimo. Visą šį laiką su minėta patalpa elgėsi kaip su sava, joje laiko asmeninius daiktus. Apie jų aukščiau nurodytos patalpos valdymą žinojo kaimynai ir dėl to niekas prieštaravimų nereiškė. Šiems asmenims perkant minėtą Butą, ankstesni jo savininkai K. M. ir E. G. (Butą valdę nuo 2019 m. iki 2024 m.) Buto perdavimo atmintinėje, be kita ko, nurodė, jog minėtas sandėliukas (nurodomas kaip Nr. 37) juridiškai jiems nepriklauso, jie jį valdė maždaug 5 metus (nuo 2019 m. iki 2024 m.), valdė kaip savo, t. y. pakeitė sandėliuko duris, laikė savo asmeninius daiktus. Be to, šį sandėliuką apie 5 metus faktiškai valdė jau prieš juos bute gyvenęs asmuo (J. Z.; NT registro duomenimis šis asmuo Butą valdė nuo 2015 m. iki 2019 m.). Iš byloje pateikto susitarimo dėl sandėliuko perdavimo rašto matyti, jog J. Z. su ankstesniais (prieš jį buvusiais) sandėliuko faktiniais valdytojais (kurie buvo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) savininkai) susitarė, jog jis galėtų neatlygintinai naudotis sandėliuku Nr. 37, be to, šiame rašte nuodyta, jog J. Z. perleidžiamos visos teisės į minėtą sandėliuką; nėra jokių pretenzijų dėl jo naudojimosi.

CK 4.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Tai reiškia, kad tam, jog kelių valdytojų valdytas laikas galėtų būti skaičiuojamas bendrai, tiek pirmasis valdytojas, tiek ir tie, kuriems valdymas perėjo vėliau, neturi būti valdomo daikto savininkai, daiktą turi būti įgiję sąžiningai ir visą valdymo laiką valdę sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą. Pagal CK 4.70 straipsnį sąžiningumo reikalavimas taikomas tiek daikto užvaldymo momentui, tiek ir visam daikto valdymo laikui, t. y. iki pat kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Sąžiningas daikto valdymas reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turi būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą įgyjamosios senaties laiką neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis), kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas (CK 4.23 straipsnio 3 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2012).

Taigi remiantis pateikta informacija prienama išvados, jog ginčo sandėliuku minėti asmenys (pareiškėjai; K. M. ir E. G.; J. Z.) nepertraukiamai, atvirai ir nesislapstydami, bendrai sudėjus naudojosi daugiau nei 10 metų (nuo 2015 m. iki 2026 m.). Apie aukščiau nurodytos patalpos valdymą žinojo kaimynai ir niekas prieštaravimų nereiškė. Byloje nėra duomenų, kad valdymas būtų buvęs nutrūkęs. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti arba kai valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Šiuo atveju nėra duomenų, kad sandėliuką būtų užvaldęs kas nors kitas ir pareiškėjai ar prieš tai minėti sandėliuko faktiniai valdytojai (kiekvienas savo valdymo laikotarpiu) būtų praradę galimybę paveikti jį pagal savo valią ar patys būtų atsisakę valdymo, t. y. kad valdymas būtų buvęs nutrūkęs. Pažymėtina, kad nepertraukiamas valdomo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra būtina nepertraukiamo valdymo sąlyga. Svarbu daiktą valdyti taip, kad būtų aišku, jog asmens valdymas tęsiasi, t. y. jis neatsisakė daikto valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2012). Nagrinėjamu atveju jokių duomenų apie valdymo atsisakymą nėra.

Be to, nagrinėjamoje byloje nenustatyta ir aplinkybių, leidžiančių konstatuoti ginčo sandėliuko faktinių valdytojų nesąžiningumą, t. y. kad jie būtų pripažinę, jog kokie nors kiti asmenys turi daugiau teisių į ginčo objektą, kiti asmenys būtų išreiškę prieštaravimą dėl jų valdymo arba, kad valdytojai būtų žinoję apie kitokias kliūtis, trukdančias įgyti nuosavybės teisę. Pažymėtina, kad daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis). Taigi esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad visi minėti ginčo sandėliuko valdytojai valdė jį sąžiningai ir teisėtai. Tai, kad sandėliuko valdytojai nepripažino, jog kas nors kitas turėjo daugiau už juos teisių į šį objektą, buvo įsitikinę, kad nėra kito asmens, kuris yra objekto savininkas, ir patys elgėsi kaip šio nekilnojamojo objekto savininkai, patvirtina, kad valdė jį kaip savą.

Teismas pažymi ir tai, jog daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. Valdymo viešumo sąlyga nustatyta, siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Šiuo atveju sandėliuko valdymas nebuvo išviešintas, įregistruojant jį viešame registre, tačiau byloje nustatyta, kad minėti valdytojai sandėliuku kaip savu naudojosi šio fakto neslėpdami nuo kitų asmenų, jokie kiti asmenys valdymui neprieštaravo, savo teisių į jį nepareiškė.

Pabrėžtina ir tai, jog šioje byloje jokie kiti asmenys, kurie turėjo galimybę pagal teismo viešai paskelbtą pranešimą apie bylos nagrinėjimą pareikšti pretenzijas į pareiškėjų valdomą turtą, neginčijo pareiškėjų (bei ankstesnių objekto faktinių valdytojų) valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo, niekas nepareiškė teisių į šį turtą. Viešajame registre neįregistruotos kitų asmenų daiktinės teisės į šį objektą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

Esant tokioms aplinkybėms, yra pakankamas pagrindas tenkinti pareiškėjų pareiškimą ir nustatyti, kad pareiškėjai įgijo nuosavybės teises į pareiškime nurodytą nekilnojamąjį turtą – 2,62 kv. m ploto sandėliuką, esantį ūkiniame pastate (3I1/p), adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1-11, įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68 straipsnis).

Pareiškėjai patyrė 2 964 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 60 Eur žyminis mokestis ir 2 904 Eur teisinės pagalbos išlaidos, bei kurias prašo priteisti.

CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ypatingosios teisenos bylose); tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamu atveju byloje įtraukti suinteresuoti asmenys iš esmės neginčijo pareiškėjų pareiškimo, prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra; teismo vertinimu, pareiškėjai pasinaudojo teisės aktų nustatyta tvarka nustatyti, kad pareiškėjai įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nurodytą nekilnojamąjį objektą, į kurį jų nuosavybės teisės nebuvo anksčiau registruotos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 268-270, 443, 530-533 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti. Nustatyti, kad pareiškėjai K. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę (dalinę – po ½ dalį) į 2,62 kv. m ploto sandėliuką, ūkinio pastato 3I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, plane pažymėtą 1-11. Sprendimui įsiteisėjus, pranešimą apie šį sprendimą ir jo kopiją išsiųsti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registrui. Teismo sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.