Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės IES1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovams Raseinių rajono savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Raseinių komunalinės paslaugos“, trečiajam asmeniui TAR1 dėl nuomos sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, 2024 m. gruodžio 30 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl Raseinių rajono savivaldybės būsto pardavimo“ Nr. TS-401 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

pripažinti negaliojančiomis ieškovės ir atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ turto patikėjimo teise valdančios atsakovei Raseinių rajono savivaldybei nuosavybes teise priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), 2023 m. gruodžio 4 d. sudarytos Savivaldybės būsto terminuotos nuomos sutarties Nr. 7A-2023 (toliau – ir Sutartis) 4.4 papunkčio sąlygą: „Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka už kalendorinius metus deklaruoti turtą ir pajamas (įskaitant gautas pajamas)“ negaliojančia; pripažinti Sutarties 4.5 papunkčio sąlygą: „per mėnesį nuo gyvenamosios vietos pakeitimo, būsto įsigijimo, materialinės padėties pasikeitimo, lemiančio Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių viršijimą, apie tai informuoti Nuomotoją“, negaliojančia;

pakeisti ieškovės ir atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ turto patikėjimo teise valdančios atsakovei Raseinių rajono savivaldybei nuosavybes teise priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 2023 m. gruodžio 4 d. sudarytos Savivaldybės būsto terminuotos nuomos sutarties Nr. 7A-2023 18.2.3. papunkčio sąlygą, ją išdėstant taip: „nuomininkui pažeidus bent vieną iš Sutarties 4.1-4.3, 4.7-4.10 papunkčiuose nustatytų įsipareigojimų“ bei pakeisti sutarties preambulėje nurodytą sąlygą: „Sutarties pabaiga: 2024 m. birželio 1 d.“, nustatant, kad sutartis yra neterminuota;

panaikinti atsakovės Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą „Dėl Raseinių rajono savivaldybės būsto pardavimo“ Nr. TS-401, ir ieškovės 2024 m. gruodžio 10 d. prašymą dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovei perduoti nagrinėti iš naujo atsakovei Raseinių rajono savivaldybei;

priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

1997 m. sausio 9 d. tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, kurios pagrindu ieškovei ir jos šeimos nariams (šiai dienai – sūnus TAR1 , dalyvaujantis trečiuoju asmeniu) neterminuotai buvo suteiktas Butas. Vėliau tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ buvo sudarytos naujos Buto nuomos sutartys (pasikeitus sutarties redakcijai bei nuomos mokesčio dydžiui, jas reikėjo atnaujinti), tačiau nei vienas sutarties egzempliorius ieškovei neįteiktas. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu, šiai dienai ieškovei Butas nuomojamas 2023 m. gruodžio 4 d. Savivaldybės būsto terminuotos nuomos sutarties Nr. 7A-2023 pagrindu;

ieškiniu ginčijamos Sutarties sąlygos rodo, kad Butas nuomojamas socialinio būsto sąlygomis, nors ieškovė niekada neišreiškė valios Buto nuomotis socialinio būsto sąlygomis. Remiantis 2015 m. birželio 25 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-218, 2015 m. lapkričio 26 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-352, 2017 m. balandžio 20 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-185 ir 2023 m. spalio 16 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. Al-882, Butas įtrauktas į Raseinių rajono savivaldybės būsto fondo sąrašą, o ne į Raseinių rajono savivaldybės socialinio būsto sąrašą, kas patvirtina ieškovės poziciją, jog jai Butas privalo būti nuomojamas savivaldybės būsto fondo nuomos sąlygomis;

laikydama, jog Butas yra nuomojamas kaip savivaldybės, o ne socialinis būstas, 2024 m. gruodžio 10 d. ieškovė Raseinių rajono savivaldybei pateikė prašymą parduoti Butą, tačiau 2024 m. sausio 3 d. gavo atsakymą, jog atsižvelgiant į tai, kad yra didelė eilė šeimų, laukiančių socialinio būsto Raseinių mieste, ir į tai, kad yra sunku nupirkti socialinį būstą šiame mieste, Raseinių rajono savivaldybės taryba 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. TS-401 nepritarė Buto pardavimui. Butą laikant Raseinių rajono savivaldybės būsto fondo sąrašo dalimi, Butas turėtų būti parduodamas ieškovei;

reikalavimą formuoja remdamasi CK 1.90 straipsniu (kai sandoris sudarytas dėl suklydimo). 2023 m. spalio 9 d. prašymo Raseinių rajono savivaldybei tekstą padiktavo Raseinių rajono savivaldybės darbuotojas. Kokias pasekmes prašymas gali sukelti, ieškovei nebuvo išaiškinta net sudarant 2004 m. birželio 23 d. nuomos sutartį. Tai, jog ieškovė teikė savo turto ir pajamų deklaracijas, nereiškia, jog ji turėjo suprasti, kad Butą nuomojasi socialinio būsto sąlygomis. Raseinių rajono savivaldybės darbuotojai nedavė pasirinkimo, nors ieškovė jį turėjo. Sudarant 2004 m. birželio 23 d. nuomos sutartį socialinio būsto sąlygomis, ieškovei nebuvo nurodyta, jog ji turi teisę sudaryti sutartį ne socialinio būsto sąlygomis. Ieškovė nuo 2004 m. birželio 23 d. buvo klaidinama Raseinių rajono savivaldybės ir nesuprasdama sutarčių pasekmių, jas sudarinėdavo ir teikdavo tokio pobūdžio prašymus, kuriuos diktuodavo Raseinių rajono savivaldybės darbuotojai, kuriais ieškovė neturėjo pagrindo nepasitikėti;

nepriklausomai nuo to, jog ieškovei Butas buvo suteiktas kaip asmeniui, įrašytam į antrąją eilę valstybės paramai gauti, tai nesuteikia jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog pasikeitus įstatymų redakcijai, ieškovei neišreiškus valios gauti socialinio būsto, ieškovė privalėjo sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį. 2004 m. birželio 23 d. nuomos sutartis nėra ginčijama, kadangi ji yra pasibaigusi. Ginčas kyla ne dėl to, jog sutartyse buvo nurodytas įpareigojimas teikti pajamų ir turto deklaracijas, o tai, jog Raseinių rajono savivaldybė suklaidino ieškovę dėl to, kokiomis sąlygomis ji turinti teisę sudaryti nuomos sutartį. Naujos Buto nuomos sutarties pasirašymas buvo pasikeitusių įstatymų nuostatų įforminimas, savivaldybė, turėjo pareigą ieškovei išaiškinti pasiūlytos sutarties sąlygas. Ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo tik po to, kai buvo gautas skundžiamas 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimas „Dėl Raseinių rajono savivaldybės būsto pardavimo“ Nr. TS-401, kuriuo atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą dėl Buto pardavimo nurodant, jog socialiniai būstai negali būti parduodami. Ieškovė laikė, jog kai surinks pakankamai piniginių lėšų, ji, kaip ir kiti jos pažįstami asmenys, kurie būstus iš Raseinių rajono savivaldybės nuomojosi nuo 1990 metų, galės Butą išsipirkti;

ieškinio senaties termino ji nepraleido, o atsakovų veiksmai ieškovės atžvilgiu ir svarbių aplinkybių nuslėpimas negali būti pateisinamas. 2004 m. birželio 23 d. nuomos sutartis buvo sudaryta vadovaujantis 1996 m. gruodžio 24 d. Raseinių rajono valdybos sprendimu Nr. 754. 2025 m. vasario 5 d. Kai ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, savivaldybė pateikė ieškovei raštą, kuriame nurodė, jog su ieškove sudaryta būsto nuomos sutartis 1997 m. sausio 9 d., Komisija nusprendė sutartį pakeisti į neterminuotą sutartį“.

valstybės pagalbos, apsirūpinant būstu, sistema pradėta kurti 1992 m., Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui priėmus Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą. Pagal šio įstatymo 17 straipsnio redakciją, galiojusią Buto ieškovei suteikimo momentu, valstybės paramai gauti buvo sudaromos dvi eilės. Į pirmąją eilę įrašomi visi piliečiai, turintys teisę gauti valstybės pagalbą ir pageidaujantys apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis; į antrąją eilę buvo įrašomi šio įstatymo 4 priedėlyje nurodyti socialiai remtini asmenys (jų šeimos) pagal šio įstatymo 11 straipsnį turintys teisę gauti valstybės paramą. Pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 4 priedėlį nurodyti asmenys, kurie gali būti įrašomi į antrąją eilę valstybės paramai gauti. Pagal Raseinių rajono valdybos 1996 m. gruodžio 24 d. sprendimo Nr. 754 priedą Nr. 1 ieškovės šeimą sudarė ieškovė ir du nepilnamečiai vaikai, kas atitiko kriterijus valstybės paramai gauti. Sąvoka „socialinis būstas“ teisės aktuose yra apibrėžta tik nuo 2003 m. sausio 1 d., įsigaliojus Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymui, kuriuo pakeistas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas. Kadangi socialinio būsto sąvoka 1997 m. neegzistavo, su ieškove buvo tipinė gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis. Ši aplinkybė nekeičia fakto, kad ieškovė nuomos teisinius santykius pradėjo kaip socialiai remtinas asmuo;

ieškovei buvo išnuomotas atsakovei nuosavybės teise priklausantis būstas, todėl sutarčiai galioja Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymas bei Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2023 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. TS-181 patvirtinto Raseinių rajono savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatos. Sistemiškai aiškinant šio įstatymo ir Aprašo nuostatas, matyti, kad sutarties 4.4, 4.5 punktuose numatyti reikalavimai ieškovei kasmet deklaruoti turtą ir pajamas. Vadovaujantis šiuo reguliavimu, asmenys turi pareigą teikti turto ir pajamų deklaracijas, kai socialinis būstas yra nuomojamas socialinio būsto sąlygomis, taip pat ir, kai būstas yra nuomojamas savivaldybės būsto sąlygomis. Abiem atvejais asmenų turtas ir pajamos negali viršyti įstatyme nustatytų dydžių, o tokius dydžius viršijus, atsakovė turi teisę iškeldinti savivaldybės būstus nuomojančius asmenis iš savivaldybės patalpų;

vykdydama 2004 m. birželio 23 d. socialinio būsto fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir vėliau tarp šalių pasirašytą ginčijamą sutartį, ieškovė atsakovei Raseinių rajono savivaldybei pateikė metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas už 2011 m., 2012m., 2014 m., 2018 m., 2019 m., 2022 m., 2023 m. Ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai suvokė, jog savivaldybės leidimas gyventi jai priklausančiose patalpose lengvatinėmis sąlygomis yra susijęs su jos turto ar pajamų dydžiu. Aplinkybę, jog ieškovė moka žymiai mažesnę nei rinkoje kainą, patvirtina butų nuomos Raseinių mieste skelbimai, pagal kuriuos 2 kambarių, 34 kv. m ploto buto nuoma Raseinių mieste yra 250 Eur per mėnesį, 1 kambario butų nuoma 250–270 Eur per mėnesį, kai ieškovė už dviejų kambarių, 50,89 kv. m ploto buto nuomą moka 133,33 Eur;

Raseinių rajono savivaldybė ginčą reguliuojančias teisės normas taikė teisėtai bei pagrįstai, todėl ieškinys dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir sąlygų pakeitimo (t. y. sąlygų, kurios numato ieškovės pareigą informuoti atsakovę apie ieškovės pajamas ir turtą) yra nepagrįstas. Jei bylą nagrinėjantis teismas spręstų, jog yra pagrindas pripažinti, jog su ieškove sudaromos socialinio / savivaldybės būsto nuomos sutartys yra tęstinės, atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, kadangi reikalavimai dėl sutarties nuostatų nuginčijimo (pakeitimo) reiškiami praleidus ieškinio senaties terminą. Ieškovė įrodinėja, kad atsakovė nepagrįstai reikalavo pateikti pajamą ir turtą pagrindžiančius duomenis. Reikalavimai dėl turto ir pajamų pateikimo buvo numatyti 2004 m. birželio 23 d. socialinio būsto nuomos sutarties 5.7 punkte. Ieškovės reikalavimui dėl sutarties 4.4, 4.5, 18.2.3 papunkčių pripažinimo negaliojančiais ieškinio senaties eiga prasidėjo 2004 m. birželio 23 d. Atsižvelgiant į CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą ieškinio senaties terminą (10 metų), laikytina, kad ieškovė praleido ieškinio senatį;

ieškovė neįrodo, kad suklydo dėl esminių sandorio sudarymo faktų – sutartyje yra aiškiai numatyta, kad ji sudaroma vienerių metų laikotarpiui, ieškovei jokiomis formomis nebuvo nurodoma ir (ar) suteikiamas lūkestis, kad ji gali tikėtis, jog Bute gyvens neterminuotai. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų įtikinėjusi sudaryti sutartį, vertusi pasirašyti sutartį. Priešingai, ieškovė vykdė Sutartį, teikė metines pajamų deklaracijas, Sutartis buvo sudaryta laisva valia. Ieškovei buvo taikomas žymiai mažesnis nuomos mokestis, nei reali rinkos kaina. Ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai suvokė, jog savivaldybės leidimas gyventi jai priklausančiose patalpose lengvatinėmis sąlygomis yra susijęs su jos gaunamu turto ar pajamų dydžiu. Ieškovės teiginiai, kad savivaldybė jai „liepdavo“ surašyti ar pasirašyti dokumentus, ar kad ji „aklai pasitikėjo“ atsakove, nesuteikia teisės jai atsisakyti atsakomybės už savo veiksmus. Asmuo, pasirašydamas dokumentą, pripažįsta jo turinį ir su juo sutinka, todėl negali vėliau remtis tuo, kad jį privertė tokį tekstą surašyti, siekdamas išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Ieškovės veiksmai rodė pritarimą sutarties nuostatoms, ieškovė turėjo galimybę pastebėti netikslumus ar išsiaiškinti aplinkybes ankščiau, tačiau jokių veiksmų nesiėmė;

Sutarties nuostatos yra sudarytos pagal savivaldybės būsto nuomos sutarties pavyzdinę formą, kuri yra sudėtinė Aprašo dalis. Pagal galiojančio Aprašo nuostatas, sprendimus dėl savivaldybei priklausančio būsto išnuomavimo priima ne savivaldybės administracijos komisijos, o savivaldybės administracijos direktorius arba savivaldybės taryba. Taigi, savivaldybės administracijos komisijos 2025 m. sausio 29 d. sprendimas leisti išnuomoti ieškovei būstą neterminuotai yra neprivalomas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

atmetus pirmuosius ieškinio reikalavimus, atmestinas ir reikalavimas panaikinti Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą;

sutiko, kad praleistas senaties terminas dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiais Sutarties 4.4, 4.5 papunkčius. Pareiga ieškovei teikti turto ir pajamų deklaracijas buvo numatyta jau 2004 m. birželio 23 d. Savivaldybės socialinio būsto fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje (5.7 ir 9 punktai). Sutarties pavadinime įvardinta, kad Sutartis sudaroma dėl socialinio būsto suteikimo. Nors ieškovė neturi teisinio išsilavinimo, tačiau dėl gyvenimiškos patirties ji galėjo elgtis vidutiniškai protingai bei rūpestingai, suprasti, kad reikia susipažinti su sutarčių turiniu. Nuo 2004 m. birželio 23 d. sutarties pasirašymo iki kreipimosi į teismą (ieškinys pateiktas 2025 m. sausio 28 d.) praėjo 20 metų, per šį laikotarpį ieškovė vykdė socialinio būsto nuomos sutartyse numatytas pareigas, teikė prašymus dėl sutarčių pratęsimo, sudarinėjo naujas būsto nuomos sutartis, kuriose buvo įtvirtinta pareiga pateikti jos pajamas ir turtą pagrindžiančius duomenis. Apie terminuotą socialinio būsto nuomos sutarties pobūdį ieškovė turėjo sužinoti tik sudariusi Sutartį, kadangi iki tol buvusios sutartys buvo neterminuotos, todėl dėl šio reikalavimo ieškinio senatis nėra suėjusi;

atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą sudaro 4 537,50 Eur; atsakovės Raseinių rajono savivaldybės administracijos išlaidos advokato pagalbai apmokėti sudaro 4 235 Eur. Ieškovė atsakovių prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio neginčijo, jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) maksimalių dydžių, todėl išlaidos priteistinos iš ieškovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovė IES1 apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad pats gali pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus materialiosios ir procesinės teisės pažeidimus, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Nurodo, kad:

buvo neatskleista bylos esmė ir neteisingai taikytas dispozityvumo principas. Bylos nagrinėjimo metu susiklostė objektyviai nauja faktinė ir teisinė situacija, turėjusi tiesioginę įtaką ginčo pobūdžiui. Savivaldybė 2025 m. vasario mėn. priėmė sprendimą dėl nuomos santykių pakeitimo į neterminuotus. Nors Sutarties tekstas sprendimo priėmimo momentu dar nebuvo formaliai pakeistas, tačiau savivaldybės valia ir teisinė pozicija dėl neterminuotumo jau buvo išreikšta. Nepaisant to, teismas neanalizavo, kokią teisinę reikšmę ši aplinkybė turi ginčui, ir ar dalis ieškinio reikalavimų, susijusių su sutarties terminu ir jo teisinėmis pasekmėmis, nebuvo neutralizuoti savivaldybės sprendimu. Ši aplinkybė turėjo esminę reikšmę, vertinant: ar reikalavimas dėl sutarties termino keitimo dar aktualus; ar ginčo esmė nėra pasislinkusi prie platesnio nuomos santykių teisinio režimo ir jų kvalifikavimo klausimo; ar pirmosios instancijos teismas neturėjo imtis procesinių veiksmų, leidžiančių išvengti sprendimo dėl faktiškai pasikeitusio ginčo dalyko. Teismas pažeidė proceso koncentracijos bei ekonomiškumo tikslus, nes priėmė sprendimą dėl situacijos, kuri bylos nagrinėjimo eigoje jau buvo iš esmės pasikeitusi. Tai lėmė, kad bylos esmė liko neatskleista, o sprendimas neatitinka CPK 263 straipsnyje įtvirtintų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų. Šis procesinis pažeidimas yra esminis, nes jis nulėmė visą tolesnę sprendimo logiką: neteisingai „užfiksavus“ ginčo ribas, buvo klaidingai vertinamos ir kitos aplinkybės – sutarties teisinė prigimtis, ieškovės valia, suklydimo reikšmė, senaties klausimas bei administracinių sprendimų teisinė reikšmė;

teismas padarė esminę materialiosios teisės taikymo klaidą – retroaktyviai perkvalifikavo 1996–1997 m. susiklosčiusius nuomos santykius į šiuolaikinį socialinio būsto teisinį režimą, nors toks režimas tuo metu neegzistavo, o jo taikymo kriterijai buvo suformuoti vėliau. Tokia kvalifikacija prieštarauja galiojusių teisės normų sistemai. 1996–1997 m., kai ieškovei buvo suteiktas būstas ir sudaryta 1997 m. sausio 9 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, tokio teisinio instituto nebuvo. Tuo metu galiojęs socialiai remtinų asmenų aprūpinimo būstu reglamentavimas rėmėsi kitomis kategorijomis (pvz., šeimine padėtimi, socialiniu pažeidžiamumu), o savivaldybės būsto suteikimas pagal tuo metu galiojusį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą nereiškė automatinio „socialinio būsto“ statuso šiuolaikine prasme. Todėl vien aplinkybė, kad būstas buvo suteiktas atsižvelgiant į ieškovės socialinę situaciją, nesudaro teisinio pagrindo taikyti vėliau atsiradusio socialinio būsto režimo ankstesniems santykiams;

teismas pakeitė materialiosios teisės taikymo metodą ir leido sau ignoruoti sutarties sudarymo momentą bei tuo metu galiojusias normas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad dėl to, jog socialinio būsto nuomos sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarkos bei sąlygos keitėsi, ginčai, kylantys iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykių, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į nuomos sutarties sudarymo momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2012 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2012). Ši jurisprudencija reiškia, kad teismas privalo nustatyti, koks teisinis režimas galiojo konkrečiu sutarties sudarymo momentu. Teismas rėmėsi tuo, kad 1997 m. sutartyje nebuvo numatyta pareiga deklaruoti pajamas ir turtą tik todėl, jog tuo metu socialiai remtinumas nebuvo siejamas su pajamomis, tačiau toks argumentas patvirtina apeliantės poziciją: socialinio būsto santykių esmę sudaro ne „socialinės paramos tikslas“, o specialiųjų normų visuma, kuri tuo metu dar neegzistavo. Jeigu esminiai socialinio būsto požymiai (pajamų ir turto vertinimas, speciali nuomos mokesčio tvarka, fondų apskaita) nebuvo taikomi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad santykiai savo esme buvo socialinio būsto santykiai;

jei po 2003 m. buvo sudaromos sutartys, kurių turinys atitiko socialinio būsto modelį, tai savaime nereiškia, jog: 1996–1997 m. santykiai buvo socialinio būsto santykiai; vėlesnė transformacija buvo teisėta ir atitiko specialiojo įstatymo reikalavimus (įskaitant priskyrimą socialinio būsto fondui); tokia transformacija panaikina pareigą teismui vertinti kiekvieną sutartį ir jos sudarymo momentą atskirai. Kasacinio teismo praktika būtent ir pabrėžia, kad reguliavimo kaita reikalauja diferencijuoto, laiko aspektą įvertinančio požiūrio, o ne vientiso „tęstinumo“ prezumpcijos;

taikydamas socialinio būsto režimą retroaktyviai, teismas pažeidė teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principus. Ieškovė dešimtmečius gyveno savivaldybės būste, kurio teisinė kvalifikacija keitėsi priklausomai nuo institucijų sprendimų ir sutarčių formuluočių, tačiau be aiškaus ir nuoseklaus paaiškinimo, kad jos teisinė padėtis iš esmės transformuojama į socialinio būsto nuomininkės statusą su visomis iš to kylančiomis ribojančiomis pasekmėmis (įskaitant galimą būsto neišpirkimą). Pirmosios instancijos teismo pasirinktas metodas – ex post prilyginti ankstesnius santykius socialiniam būstui – šiuos principus paneigia;

išvada, kad būsto priskyrimas savivaldybės ar socialinio būsto fondui neturi esminės reikšmės, prieštarauja viešosios teisės normoms, specialiajam socialinio būsto teisiniam reguliavimui ir viešosios nuosavybės valdymo logikai, todėl yra neteisėta. Socialinis būstas yra specialiai apibrėžtas viešosios teisės institutas, kurio taikymas galimas tik esant aiškioms ir patikrinamoms administracinėms prielaidoms. Būsto fondo apskaita (priskyrimas socialinio būsto fondui ar savivaldybės būsto fondui) yra ne formalus aspektas, bet aplinkybė, nuo kurios priklauso, koks teisinis režimas taikomas konkrečiam turtui. Viešosios nuosavybės objektų valdymas, naudojimas ir disponavimas pagal CK 4.47 straipsnį ir specialiuosius įstatymus vykdomas ne laisva sutartine diskrecija, o griežtai laikantis viešosios teisės normų, kurios reikalauja aiškios turto apskaitos, klasifikavimo ir priskyrimo konkrečiam fondui. Pripažinus, kad būsto priskyrimas fondui neturi esminės reikšmės, būtų paneigta specialiojo įstatymo paskirtis. Tai sukurtų teisinį neapibrėžtumą ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą, nes asmenys negalėtų iš anksto žinoti, koks teisinis režimas taikomas jų nuomojamam būstui ir kokias teises (ar ribojimus) jis sukelia ateityje;

teismas neteisingai taikė CK 1.90 straipsnyje įtvirtintą suklydimo institutą, ginčą susiaurindamas iki formalaus ieškovės elgesio vertinimo – ar ji perskaitė sutartį, ar buvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Teismas faktiškai atsisakė tirti objektyvias aplinkybes ir įrodymų visumą, kurios lėmė ieškovės supratimą apie nuomos santykių pobūdį. Turi būti vertinamas visas sandorio sudarymo ir vykdymo kontekstas, įskaitant kitos sandorio šalies elgesį, ankstesnę sutartinę praktiką, institucinių sprendimų nuoseklumą ir tai, ar asmens supratimą objektyviai galėjo lemti nenuosekli, prieštaringa ar klaidinanti viešojo subjekto veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Toks vertinimas yra teisiškai ydinga įrodymų fragmentavimo forma, pažeidžianti CPK 185 straipsnio reikalavimą įrodymus vertinti visapusiškai ir jų visumoje. Pirmosios instancijos teismas nevertino esminės aplinkybės, jog po sutarties sudarymo, Raseinių rajono savivaldybė 2025 m. vasario mėnesį priėmė sprendimą keisti ginčo nuomos sutartį į neterminuotą. Šis sprendimas yra pripažinimas, kad terminuotas nuomos modelis neatitiko faktiškai susiklosčiusių santykių pobūdžio. Tokia situacija objektyviai patvirtina, kad Sutarties terminuotumas nebuvo nuoseklus, stabilus bei vienareikšmiškai suprantamas net profesionaliam viešojo administravimo subjektui, jau nekalbant apie individualų asmenį. Teismas nepagrįstai susiaurino suklydimą iki vienos sutarties sąlygos, ignoruodamas ilgalaikę savivaldybės praktiką, kai: ginčo būstas buvo nuomojamas dešimtmečius; nuomos santykiai buvo tęsiami be realios laikino pobūdžio logikos; terminuotumas atsirado tik vėlyvoje stadijoje ir vėliau buvo pačios savivaldybės paneigtas. Toks kontekstas CK 1.90 straipsnio prasme turi būti vertinamas kaip objektyvi suklydimo prielaida, o ne kaip ieškovės neatsargumo rizika. Pirmosios instancijos teismas pakeitė įrodinėjimo dalyką: vietoje to, kad būtų tiriama, ar sutarties sąlygos atitiko realų ir teisėtą santykių modelį, buvo vertinama, ar ieškovė buvo pakankamai dėmesinga skaitydama tekstą;

teismas peržengė bendrosios kompetencijos teismui nustatytas jurisdikcijos ir kompetencijos ribas, pasisakydamas dėl Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. TS-401 teisėtumo, nors tokio pobūdžio vertinimas priklauso išimtinei administracinių teismų kompetencijai. Teismas susiejo administracinio akto likimą su savo padarytomis išvadomis dėl civilinių santykių kvalifikavimo, taip netiesiogiai, bet iš esmės įvertindamas administracinio akto teisėtumą. Tuo teismas apribojo ieškovės teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes ginčas turėjo būti nagrinėjamas administraciniame teisme;

teismas ieškinio senaties pradžią siejo su 2004 m. birželio 23 d. socialinio būsto nuomos sutarties sudarymu, tačiau toks vertinimas yra teisiškai nepagrįstas, nes pareigos deklaruoti pajamas egzistavimas savaime nereiškia teisės pažeidimo, o juo labiau – teisės į būsto išpirkimą pažeidimo. Teisė į ieškinį atsiranda tik tada, kai asmuo objektyviai suvokia, kad jo teisė ar teisėtas interesas yra paneigtas arba apribotas, o ne tada, kai jis pasirašo sutartį ar vykdo joje nustatytas pareigas. Ieškovės teisė nebuvo pažeista nei 1997 m., nei 2004 m., nei vėlesniais metais, kol nuomos santykiai buvo tęsiami ir nebuvo suformuota jokia institucijų pozicija, paneigianti galimybę realizuoti teisėtą lūkestį dėl būsto išpirkimo. Visą šį laikotarpį nuomos santykiai buvo stabilūs, tęstiniai, o ieškovė buvo laikoma teisėta nuomininke, vykdančia visas jai nustatytas pareigas. Realus teisės pažeidimas atsirado tik tuomet, kai viešojo administravimo subjektai suformavo aiškią ir galutinę poziciją, jog ginčo būstas laikytinas socialiniu ir dėl to negali būti parduodamas. Būtent šis momentas yra tas teisinis faktas, su kuriuo CK 1.127 straipsnio prasme turi būti siejama ieškinio senaties pradžia;

pagal dispozityvumo principą ieškovas pats suformuoja reikalavimus, pasirenka atsakovą ir lemia ginčo ribas, o teismas negali savavališkai perimti proceso kontrolės ir be šalies valios keisti šalių sudėties (CPK 13, 45 straipsniai). Teismas negalėjo pakeisti ar pašalinti atsakovo, tačiau dispozityvumas nėra absoliutus ir neleidžia apsiriboti formaliu požiūriu, kai sukuriamas akivaizdžiai neproporcingas rezultatas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kontekste. Iš atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ procesinių dokumentų matyti, kad ji neturi kompetencijos spręsti ginčo klausimų. Teismo pareiga buvo tai aptarti procese, nes dėl netinkamo atsakovo dalyvavimo ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos. Išlaidų priteisimas šios atsakovės naudai sukuria teisingumo požiūriu nepagrįstą situaciją;

bylinėjimosi išlaidos priteistos formaliai, neįvertinus bylos sudėtingumo, jos apimties ir realaus suteiktų teisinių paslaugų masto. Byla nebuvo sudėtinga nei faktiniu, nei teisiniu požiūriu: joje apsikeista vos keliais procesiniais dokumentais, nebuvo atliekami sudėtingi įrodymų tyrimai, neskirta ekspertizių, nevyko intensyvus procesinis ginčas. Tokia finansinė našta individualiam asmeniui kelia pagrįstų abejonių dėl teisingumo prieinamumo ir proporcingumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad pernelyg didelė bylinėjimosi išlaidų našta gali riboti asmens teisę kreiptis į teismą ir veiksmingai ginti savo teises. Teisės doktrinoje pažymima, jog bylinėjimasis neturi tapti nepakeliama finansine rizika, o neapibrėžtumas dėl galimų išlaidų atlyginimo gali turėti atgrasomąjį poveikį asmenims, siekiantiems teisminės gynybos. Civilinio proceso ekonomiškumo principas reikalauja, kad ginčas būtų išspręstas su kuo mažesnėmis sąnaudomis, neaukojant teisingumo. Teismas privalo kritiškai įvertinti, ar prašomos atlyginti sumos nėra aiškiai per didelės. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą ir pareigą sumažinti abiem atsakovėms priteistas bylinėjimosi išlaidas iki protingo ir pagrįsto dydžio.

Atsakovė Raseinių rajono savivaldybė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Nurodo, kad:

teismas neperžengė bylos nagrinėjimo ribų bei nepadarė teisės taikymo klaidų, vertindamas Buto, kaip socialinio (savivaldybės) būsto, teisinį statusą, o pasisakė dėl ieškovės keltų ir atsakovių atsikirtimuose nurodytų klausimų. Nesutinka, jog socialinio būsto statusas kyla iš to, ar būstas yra įtrauktas į socialinio būsto fondo sąrašus. 2015–2023 m. Raseinių rajono savivaldybės būsto fondo ir socialinio būsto, kaip savivaldybės būsto fondo dalies, sąrašuose Butas yra įtrauktas į savivaldybės būsto fondo sąrašus. Butas į socialinio būsto fondo sąrašą galėjo būti neįtrauktas dėl žmogiškojo faktoriaus, todėl būsto statusas turėjo būti vertinamas pagal tai, kas yra patvirtinama kitoms bylos aplinkybėmis. Teismas pagrįstai pripažino, kad būsto įtraukimas į sąrašus neturi reikšmės būsto teisiniam statusui. Būsto įtraukimas į sąrašus yra administracinio pobūdžio veiksmas, skirtas vidinei savivaldybei priklausančių būstų apskaitai, o ne būsto teisiniam statusui ar kitų asmenų teisėms nustatyti;

nustatyta, kad ieškovė buvo įrašyta į valstybės remiamų asmenų eilę būstui gauti dėl to, kad buvo viena vaikus auginanti motina. Pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatas, socialinio būsto suteikimo sąlygos apėmė asmens socialinį statusą, kai šis lemdavo socialinį pažeidžiamumą. Asmenys, vieni auginantys nepilnamečius vaikus, buvo priskiriami socialiai remtinų asmenų grupei, kuri atitiko paramos būstui gauti kriterijus. Nors 1997 m. su ieškove sudarytoje gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinėje sutartyje nebuvo įtrauktos sąlygos, susijusios su ieškovės turto ir pajamų vertinimu, tačiau ieškovė vėliau ne kartą pasirašė naujas būsto nuomos sutartis, kuriose buvo nustatyta ieškovės pareiga deklaruoti pajamas ir turtą, o deklaruotoms pajamoms (ir turtui) viršijant numatytus dydžius, numatyta sąlyga atsakovei nutraukti nuomos sutartį. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-2694-638/2025 savivaldybės būsto nuomininkė reiškė analogiškus reikalavimus savivaldybei dėl nuomos sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka teismas pripažino, kad gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinės sutartys 1996–1997 m. buvo valstybės paramos elementas, suteikiant asmeniui būsto nuomos teisę ir lengvatas. Ieškovė 1997 m. sudariusi nuomos sutartį turėjo ir galėjo suvokti, kad jai nuomojamas socialiniam būstui prilygintas būstas. Ieškovės nurodytos kasacinio teismo nutartys netaikytinos, kadangi būsto nuomos sutartys po 1997 m. buvo atnaujintos, pakeičiant esmines sąlygas, ieškovė pasirašydavo nuomos sutartis naujomis sąlygomis, prisiėmė įsipareigojimus deklaruoti turtą, pajamas, pranešti apie pasikeitusią turtinę padėtį, sutiko su nustatytu nuomos terminu;

atsakovė nuosekliai įrodinėjo, kad pagal komisijos sprendimo priėmimo metu galiojusio 2023 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. TS-181 Aprašo nuostatas, sprendimus dėl savivaldybei priklausančio būsto išnuomavimo priima ne savivaldybės administracijos komisijos, o savivaldybės administracijos direktorius arba savivaldybės taryba. Komisijos sprendimas leisti išnuomoti ieškovei būstą neterminuotai, atsakovei nėra neprivalomas, yra tik patariamojo pobūdžio. Savivaldybės taryba nebuvo priėmusi jokio sprendimo dėl sutarties su ieškove sudarymo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovei buvo suteikta teisė į neterminuotą būsto nuomą. Teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva perimti pareigos, vertinti aplinkybes, kurių neįrodė ieškovė. Savivaldybės institucijos vykdo ne tik viešojo administravimo funkcijas, bet gali užsiimti ir ūkine – komercine veikla (CK 2.36 straipsnis). Ieškovė turėjo įrodyti priežastis, kuriomis vadovaudamasis teismas būtų galėjęs spręsti dėl sutarties pripažinimo negaliojančiomis ir (ar) sutarties pripažinimo neterminuota, tačiau tokių sąlygų neįrodė. Vien tai, kad ginčas susijęs su savivaldybės veikla, nesudaro pagrindo laikyti, jog byloje dominuoja viešasis interesas ar kad pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio nustatyti kokias nors aplinkybes, kurių pati ieškovė neįrodė.

dėl ieškovės laikymo suklydusia (CK 1.90 straipsnis) pažymėjo, kad atsakovė įrodinėjo, jog Sutartyje numatyta, kad ji sudaroma vienerių metų laikotarpiui, ieškovei iki ginčo teisme nebuvo suteikiamas lūkestis, kad ji gali tikėtis, jog Bute gyvens neterminuotai. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė suprato sutarties turinį, siekė sutartyje numatytų teisių atsiradimo, sutiko su sutartyje numatytomis pareigomis, šią išvadą grindė ieškovės parodymais bei jos surašytais dokumentais ir tinkamai argumentavo. Nesutiktina su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės suklydimo apie sutarties terminą analizavo tik sutarties tekstą. Teismo motyvai patvirtina, kad šis atidžiai išanalizavo ieškovės nurodytus argumentus dėl tariamo suklydimo ir kitų bylai aktualių aplinkybių, atsižvelgė ne tik į sutarties tekstą, tačiau ir į ieškovės elgesį tiek iki sutarties sudarymo, tiek jos sudarymo metu;

senaties pradžia siejama ne su konkrečios teisės pažeidimu, o su asmens sužinojimu apie savo teisių pažeidimą. Nesutiktina su ieškove, jog ieškovė apie jos teisės pažeidimą sužinojo tik tada, kai atsakovė suformavo aiškią ir galutinę poziciją, jog ginčo būstas jai negali būti parduodamas. Visos jos pareigos, susijusios su turto ir pajamų deklaravimu, ieškovei buvo žinomos nuo pat 2004 m. nuomos sutarties pasirašymo pradžios, todėl įvertinus ieškovės sužinojimo laiką ir aplinkybes apie jos galimą teisių pažeidimą, taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė apie galimą savo teisių pažeidimą dėl pareigos deklaruoti turtą ir pajamas atsakovei, sužinojo dar 2004 m.;

nors turtas, dėl kurio kilo ginčas, priklauso savivaldybei, tačiau nuomos teisiniai santykiai kilo ir buvo vykdomi tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“. UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ sudarė Sutartį, atlikdama jai deleguotas funkcijas, prižiūrėjo, kaip sutartis yra vykdoma. UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ patikėjimo teise valdo savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą, todėl būtų turėjusį įgyvendinti teismo procesinį sprendimą., todėl jos dalyvavimas kaip atsakovės buvo neišvengiamas. Ieškovė pati pasirinko įtraukti atsakovę UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“, nurodydama, kad sutarties su atsakove pasirašymas tiesiogiai lėmė jos byloje įrodinėtų neigiamų ginčo pasekmių atsiradimą. Ieškovės teiginiai, kad ji negalėjo įvertinti atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ dalyvavimo įtakos bylinėjimosi išlaidų dydžiui, atmestini, nes ieškovė viso proceso metu buvo atstovaujama advokatės, turinčios pareigą tinkamai informuoti atstovaujamą asmenį apie galimas procesines pasekmes;

atsakovių bylinėjimosi išlaidos yra realios, būtinos ir pagrįstos dėl bylos sudėtingumo, pakankamai ilgos nagrinėjimo trukmės. Bylos nagrinėjimas truko beveik metus laiko. Ieškovės teiktų procesinių dokumentų apimtis buvo didelė (ieškinys – 11 psl., priedai prie ieškinio – 63 psl., dublikas 12 psl.), dėl ko atsakovė taip pat teikė išsamius atsikirtimus (atsiliepimas į ieškinį – 14 psl., atsiliepimo priedai – 47 psl., triplikas – 9 psl.). Byla buvo sudėtinga faktinėmis aplinkybėmis (teisiniai santykiai tęsėsi beveik tris dešimtmečius), kilo poreikis įvertinti ieškovės per visą laikotarpį sudarytas nuomos sutartis, kilo būtinybė įvertinti per kelis dešimtmečius pasikeitusį teisinį reguliavimą, todėl galima teigti, jog byla reikalavo specifinių teisinių žinių ir detalesnės teisinės analizės. Bylos sudėtingumas pasireiškė ir tuo, jog kilo būtinybė analizuoti teismų praktikos skirtumus, byloje vyko teismo posėdžiai, buvo apklausiami liudytojai. Ieškovė naudojosi advokato teisine pagalba, todėl objektyviai suprantama, jog ir atsakovei kilo poreikis naudotis kvalifikuota teisine pagalba;

keliamas ginčas ne dėl teisės į socialinį būstą, o dėl sutartinių nuomos teisinių santykių. Nuomos santykiai, nepriklausomai nuo nuomos subjektų teisinio statuso, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės, normomis. Atsakovė, nuomodama socialinį būstą, veikia ne kaip viešojo administravimo, bet kaip civilinių teisinių santykių subjektas. CPK 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Kadangi dėl aukščiau nurodytų priežasčių ieškovės inicijuotame ginče vyrauja civiliniai teisiniai santykiai, byla buvo teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Atsakovė UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Nurodo, kad:

argumentai dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų neproporcingumo ir nepagrįstumo yra deklaratyvūs. Ieškovė nenurodė ir neargumentavo, kokios konkrečiai atsakovių patirtos išlaidos neatitinka nustatytų principų ir buvo nereikalingos. Ieškovė bylos sudėtingumą vertina prieštaringai ir selektyviai: ginčydama bylinėjimosi išlaidas ji teigia, kad byla yra paprasta ir nesudėtinga, tačiau skunde dėl bylos esmės teigia, jog teismas privalėjo vykdyti aktyvų vaidmenį, būdingą sudėtingiems, viešosios teisės elementų turintiems ginčams. Ieškovės argumentai dėl išlaidų mažinimo yra tik procesinė priemonė, siekiant išvengti nepalankių finansinių pasekmių;

ginčo sudėtingumą ir teisinės pagalbos apimtį nulėmė ir tai, jog byloje buvo nagrinėjami nuomos teisiniai santykiai, kurie prasidėjo dar 1996 m. ir truko beveik tris dešimtmečius. Turėjo būti vertinamas teisinis reglamentavimas per visą šį laikotarpį. Ginčas pasižymi ir tarpšakiniu pobūdžiu: greta bendrųjų civilinės teisės normų, reglamentuojančių nuomos santykius, privalomai taikytini ir viešosios teisės elementų turintys specialieji įstatymai, nustatantys specifinę socialinio būsto fondo valdymo bei nuomos sutarčių sudarymo tvarką. Byloje pateiktų šalių procesinių dokumentų ir jų priedų apimtis yra didelė. Atsakovai privalėjo pateiktus dokumentus nagrinėti. Šiems procesams reikalingos laiko sąnaudos, kurios buvo pagrįstos ir realios. Byloje buvo rengiamas ne vienas teismo posėdis, byla buvo nagrinėjama beveik metus. Atsakovių bylinėjimosi išlaidos buvo būtinos ir realios, atitiko tiek ginčo sudėtingumą, tiek teisinės pagalbos apimtį.

Trečiasis asmuo TAR1 atsiliepimo nepateikė.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK, apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023 41 punktą). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl nuomos sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, 2024 m. gruodžio 30 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl Raseinių rajono savivaldybės būsto pardavimo“ Nr. TS-401 panaikinimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Bylos duomenimis, butas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Raseinių rajono savivaldybei. Butą patikėjimo teise valdo UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“. Butas Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. TS-218, 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. TS-352, 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. TS-185 ir 2023 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. A1-882 įtrauktas į Raseinių rajono savivaldybės būsto fondo sąrašą.

Raseinių rajono valdyba 1996 m. gruodžio 24 d. sprendimu Nr. 754 paskirstė gyvenamąjį plotą piliečiams, įrašytiems į Raseinių rajono savivaldybės antrąją eilę valstybės paramai gauti, apsirūpinant gyvenamomis patalpomis pagal 1 priedą, kuriame nurodyta, kad ieškovei ir jos dviems vaikams suteikiamas Butas. 1997 m. sausio 9 d. su ieškove sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, kuria ieškovei ir jos šeimos nariams neterminuotai išnuomotas Butas.

Raseinių rajono savivaldybė, atstovaujama UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“, ir ieškovė 2003 m. spalio 1 d. sudarė Savivaldybės gyvenamosios patalpos (būsto) nuomos sutartį, kuria Raseinių rajono savivaldybė ieškovei ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui išnuomojo Butą.

Raseinių rajono savivaldybė, atstovaujama UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“, ir ieškovė 2004 m. birželio 23 d. sudarė Savivaldybės socialinio būsto fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria Raseinių rajono savivaldybė ieškovei ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui išnuomojo Butą.

Raseinių rajono savivaldybės administracija 2015 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (5.25)R5-1376 informavo ieškovę, kad įsigaliojo naujas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas, todėl vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, asmenys ir šeimos, turinčios teisę į paramą būstui išsinuomoti ir jau įrašytos į Raseinių rajono savivaldybės socialinio būsto ar jo sąlygų pagerinimo sąrašus, privalo nedelsiant, bet ne vėliau kaip iki 2015 m. balandžio 20 d., atvykti į Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir turto valdymo skyrių patikslinti šeimos ir asmens duomenis, nurodant, kad reikalingi šie dokumentai: Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka patvirtinta Gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracija už 2014 metus; pirminė būsto nuomos sutartis.

Raseinių rajono savivaldybės administracija 2023 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (12.1E) R5-1747, 2024 m. kovo 21 d. raštu Nr. (12.1E) R5-1065 informavo ieškovę, kad ji privalo Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaruoti turtą (įskaitant pajamas), pažymėdama, kad asmenys ir šeimos, kurios iki einamųjų metų gegužės 1 dienos nepateiks turo ir pajamų deklaracijos ar turtas ir pajamos viršys Raseinių rajono savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkos aprašo nurodytus dydžius, bus nutrauktas būsto nuomos sutartis.

Ieškovė 2023 m. spalio 9 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijai pateiktu prašymu prašė pakeisti būsto nuomos sutartį ir nuomoti būstą socialinio būsto nuomos sąlygomis. UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ ir ieškovė 2023 m. gruodžio 4 d., remdamiesi Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. A1-966, sudarė Savivaldybės būsto nuomos sutartį, kuria UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ už mokestį įsipareigojo suteikti ieškovei ir jos šeimos nariui – sūnui TAR1 , sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti ir naudoti laisvą Savivaldybės būstą – Butą. Sutarties terminas iki 2024 m. birželio 1 d.

Raseinių rajono savivaldybės taryba 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. TS-401 dėl „Raseinių rajono savivaldybės būsto pardavimo“, atsižvelgdama į ieškovės 2024 m. gruodžio 10 d. prašymą, nusprendė nepritarti Buto pardavimui. 2024 m. gruodžio 31 d. pranešime ieškovei nurodyta, kad ieškovės 2024 m. gruodžio 10 d. prašymas dėl buto pardavimo, vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, buvo svarstomas savivaldybės taryboje. Nuspręsta Buto neparduoti, nes yra didelė eilė šeimų, laukiančių socialinio būsto Raseinių mieste ir sunku nupirkti socialinį būstą minėtame mieste.

Raseinių rajono savivaldybės administracija 2025 m. vasario 5 d. raštu Nr. (12.1E) R5-473, atsakydama į ieškovės 2025 m. sausio 27 d. prašymą pratęsti Buto nuomos sutartį, informavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog su ieškove yra sudaryta būsto nuomos sutartis 1997 m. sausio 9 d., komisija nusprendė sutartį pakeisti į neterminuotą.

Dėl nuomos teisinių santykių vertinimo

Ieškovė reiškiamais reikalavimais ginčija 2023 m. gruodžio 4 d., remiantis Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. A1-966, sudarytos Savivaldybės būsto nuomos sutarties sąlygas. Ieškovė prašo pripažinti negaliojančiomis Sutarties 4.4 papunkčio sąlygą „Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka už kalendorinius metus deklaruoti turtą ir pajamas (įskaitant gautas pajamas)“ negaliojančia; ir Sutarties 4.5 papunkčio sąlygą „per mėnesį nuo gyvenamosios vietos pakeitimo, būsto įsigijimo, materialinės padėties pasikeitimo, lemiančio Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių viršijimą, apie tai informuoti Nuomotoją“, negaliojančia; bei pakeisti Sutarties 18.2.3 papunkčio sąlygą, ją išdėstant taip: „nuomininkui pažeidus bent vieną iš Sutarties 4.1-4.3, 4.7-4.10 papunkčiuose nustatytų įsipareigojimų“ bei pakeisti sutarties preambulėje nurodytą sąlygą: „Sutarties pabaiga: 2024 m. birželio 1 d.“, nustatant, kad sutartis yra neterminuota. Bylos duomenimis yra patvirtinta, jog nuomos santykiai tarp ieškovės ir Raseinių rajono savivaldybės tęsiasi apie 30 metų. Pirma neterminuota būsto nuomos sutartis sudaryta 1997 m. sausio 9 d., remiantis Raseinių rajono valdybos 1996 m. gruodžio 24 d. sprendimu Nr. 754, kuriuo Buto nuomos teisė ieškovei suteikta kaip asmeniui, įtrauktam į antrąją eilę valstybės paramai gauti apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Vėliau šalys sudarė kitas nuomos sutartis dėl to paties Buto nuomos. Raseinių rajono savivaldybė, atstovaujama UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“, ir ieškovė 2004 m. birželio 23 d. sudarė Savivaldybės socialinio būsto fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria Raseinių rajono savivaldybė ieškovei ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui išnuomojo Butą. Šioje sutartyje buvo įtrauktos socialinio būsto nuomos sąlygos. Ieškovė 2023 m. spalio 9 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijai pateiktu prašymu prašė pakeisti būsto nuomos sutartį ir nuomoti būstą socialinio būsto nuomos sąlygomis. Tuo remiantis sudaryta ginčijama Sutartis.

Sutarties pobūdis ir dalykas yra apibrėžtas Sutarties nuostatomis. 2023 m. gruodžio 4 d. Savivaldybės būsto terminuota nuomos sutartimi nuomotojas UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ už mokestį įsipareigoja suteikti nuomininkui Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti ir naudotis savivaldybės būstą, kurį apibūdinantys duomenys nurodyti Sutarties 2 punkte (toliau – savivaldybės būstas), o nuomininkas įsipareigoja naudotis savivaldybės būstu pagal paskirtį, nurodytą sutarties 3 punkte (ieškovei ir šeimos nariui – sūnui TAR1 gyventi), ir mokėti nuomos mokestį. Sutarties dalykas nepatvirtina ieškovės šioje byloje ginčijamos ir teismo sprendimu išnagrinėtos aplinkybės, kad ieškovei Sutartimi buvo suteiktas socialinis būstas, kadangi socialinio būsto sąvoka Sutarties tekste nėra naudojama. Sietinumas su socialinio būsto nuomos santykiais yra patvirtinamas tik tuo, jog ieškovei yra numatyta pareiga deklaruoti turtą ir pajamas (įskaitant gautas pajamas) ir informuoti nuomotoją apie PBĮIĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių viršijimą. Kadangi Sutartimi nėra aiškiai apibrėžta, jog Sutartis sudaryta dėl socialinio būsto nuomos, vertinama, kad Sutartis sudaryta dėl savivaldybės būsto nuomos, į ją įtraukiant sąlygas dėl informavimo apie turtinę padėtį bei turto ar pajamų viršijimo pasekmių, kurios taikomos sudarant sutartis dėl socialinio būsto nuomos.

Pirmosios instancijos teismas Sutartį pripažino sudaryta dėl socialinio būsto nuomos, remdamasis tuo, kad nuo nuomos santykių pradžios 1997 m. ieškovė buvo socialiai remiamas asmuo. Teismas nurodė, kad 1997 m. sausio 9 d. sutartis sudaryta socialinės pagalbos tikslu ir tuo grindė išvadą, kad teisiniai santykiai prilygo socialinio būsto nuomos santykiams; po 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo pakeitimui ieškovė pasirašė naujas nuomos sutartis, kuriose išliko ieškovės kaip socialiai remtinos statusas ir pareiga deklaruoti pajamas ir turtą bei pasekmės viršijus nustatytus dydžius.

Byloje nustatyta, kad Butas ieškovei buvo išnuomotas galiojant ir remiantis Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu. 2003 m. sausio 1 d. šį įstatymą pakeitė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas. Naujame įstatyme buvo pakeistos normos dėl savivaldybės butų fondo ir jam priklausančių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso, dėl reikalavimų bei sąlygų nuomos teisiniams santykiams sukurti, palaikyti ir nutraukti, dėl subjektų, turinčių teisę į gyvenamųjų patalpų nuomą, nuomos santykių šalių teisių ir pareigų turinio, nuomos terminų, dėl nuomos santykių pasibaigimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju, esant ilgalaikiams nuomos santykiams, kurie tarp šalių buvo įforminti keliomis nuomos sutartis, svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012, kurioje atkreiptas dėmesys, kad nagrinėjant ginčus, kylančius iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, svarbus jų kilimo, t. y. nuomos sutarties sudarymo, momentas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad 2002 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. IX-1189 dėl Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad asmenims, kuriems yra išnuomotos savivaldybės gyvenamosios patalpos pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas socialinio būsto normatyvas ir šio būsto nuomos sąlygos netaikomi ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, išskyrus atvejus, nustatytus Civiliniame kodekse. Šia teisės norma gyvenamųjų patalpų teisiniams nuomos santykiams, atsiradusiems iki 2003 m. sausio 1 d., valstybė užtikrino status quo bei jos prisiimtų įsipareigojimų pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą tęstinumą. Tuo remiantis padaryta išvada, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu būstą nuomojantys asmenys neturi pareigos savivaldybei teikti duomenų apie turtą ir pajamas kaip tai nustatyta naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) Įstatymo 11 straipsnio 4, 5 dalyse; šiems asmenims nuomos sutartis negali būti nutraukta dėl turimo turto ar pajamų viršijimo, nustatyto naujos redakcijos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pastaroji norma negali būti aiškinama taip, jog gyvenamųjų patalpų sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d., būtų taikomos Įstatymo nuostatos, kurios reikšmingos sudarant nuomos sutartis nuo 2003 m. sausio 1 d., nes tai prieštarautų Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoms ir įstatymo negaliojimo atgaline data (tvarka) principui (lot. lex retro non agit).

Nagrinėjamoje byloje yra susidariusi situacija, kai ieškovės 1997 m. sausio 9 d. sudaryta Buto nuomos sutartis po 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo pakeitimo buvo pakeista, sudarant naujas sutartis. Nustatyta, jog 2004 m. birželio 23 d. Savivaldybės socialinio būsto fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Raseinių rajono savivaldybė ieškovei ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui išnuomojo Butą kaip socialinį būstą, taikant po 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusias įstatymo nuostatas. Sudarydama 2004 m. nuomos sutartį ieškovė sutiko su jai mažiau palankiu teisiniu režimu, kurio sukeliamos pasekmės iš esmės yra šioje byloje nagrinėjamo ginčo priežastis. Taip pat 2023 m. gruodžio 4 d. buvo sudaryta Sutartis, kurios sąlygos yra ginčijamos šioje byloje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, esant pareikštam ieškinio reikalavimui dėl konkrečios sutarties sąlygų galiojimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuo 1996 m. susidariusius teisinius santykius dėl Buto nuomos, kurie buvo įforminti atskiromis sutartimis, laikyti vientisu teisiniu santykiu. Kaip matyti iš anksčiau išdėstytų argumentų, nuomos teisinių santykių reglamentavimas kito, dėl ko šalys nustatė skirtingas sutarčių sąlygas ir įsipareigojimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012 buvo priimta praėjus beveik dešimtmečiui po Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo redakcijos įsigaliojimo, taigi teismo išaiškinimai nebuvo žinomi 2004 m. birželio 23 d. nuomos sutarties sudarymo metu. Iki ginčijamos sutarties tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai gali būti vertinami tik aiškinant ginčo Sutarties nuostatas, bet negali būti pripažįstami vientisu teisiniu santykiu. Taigi tai, kad 1997 m. ieškovė turėjo teisę į valstybės paramą, o 2004 m. jai buvo išnuomotas socialinis būstas, neturi esminės reikšmės vertinant 2023 m. sudarytos sutarties sąlygas.

Dėl Sutarties sąlygų galiojimo

Sutarties sąlygas ieškovė ginčijo dviem pagrindais: kaip sandorį sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis) ir kaip sandorį sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Apeliaciniu skundu ginčijama teismo sprendimo dalis dėl suklydimo instituto taikymo. Kaip suklydimą lėmusias aplinkybes ieškovė nurodė tai, kad Sutartį pasirašė, nesuprasdama, jog Sutartis sudaroma dėl socialinio būsto nuomos terminuotam laikotarpiui. Teigė, kad Sutartį pasirašė būdama šoko būsenos dėl pareikštų savivaldybės ketinimų pakeisti turimą nuomos sutartį. Atsakovo darbuotojai pareikalavo, kad ieškovė pateiktų prašymą dėl Buto nuomos socialinio būsto sąlygomis. Prašymo tekstą jai padiktavo Raseinių rajono savivaldybės administracijos darbuotojas LUD2 . Ieškovei nebuvo išaiškinta, kokias pasekmes sukels prašymo išnuomoti socialinį būstą pateikimas. Ieškovei neaišku, kodėl buvo prašoma Sutarties sąlygas keisti, jeigu jau 2004 m. nuomos sutartyje buvo nurodytos socialinio būsto nuomos sutarčiai būdingos sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškove, jog sandoris buvo sudarytas suklydimo įtakoje ir nurodė, kad ieškovė suprato Sutarties turinį ir siekė joje nurodytų pasekmių. Pažymėjo, kad 1996 m. gruodžio 24 d. sprendimu ieškovei Butas buvo suteiktas kaip socialinis būstas, 2023 m. spalio 9 d. prašyme ieškovė įvardino, kad siekia Butą nuomoti socialinio būsto nuomos sąlygomis, Sutartį pasirašė 2023 m. gruodžio 4 d., prieš tai svarstė galimybę nuomoti kitą socialinį būstą, Sutarties sąlygos ir terminas aiškiai matomi, terminologija paprasta, todėl 63 metų asmeniui, turinčiam gyvenimiškos patirties, turėjo būti akivaizdu, kad sutartis galioja iki 2024 m. birželio 1 d. Teismas taikė CK 1.90 straipsnio 5 dalį, kad suklydimas nelaikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati.

CK 1.90 straipsnio 2 dalis nurodo, jog suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu, o to paties straipsnio 4 dalis išaiškina, kad suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis.

Bylos duomenys patvirtina, kad esant neterminuotai 2004 m. birželio 23 d. sutarčiai, ieškovė atsakovei pateikė 2023 m. spalio 9 d. prašymą dėl būsto nuomos sutarties pakeitimo, kuriame nurodė: „nuomoju savivaldybės būstą (duomenys neskelbtini). Savivaldybės tarybos sprendimu buvo pakeista nuomos sutartis nuomojant būstą savivaldybės būsto nuomos sąlygomis. Mano gaunamos pajamos už 2022 metus sudarė 3 132 eurų, neviršijo Vyriausybės nustatytų pajamų dydžio. Prašau pakeisti būsto nuomos sutartį į nuomoti būstą socialinio būsto nuomos sąlygomis.“. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas kitą šalį Sutarties sudarymo metu atstovavęs liudytojas LUD2, dirbantis Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriuje vyriausiuoju specialistu. Jis paaiškino, kad ieškovė kreipėsi į savivaldybę su prašymu išsipirkti nuomojamą būstą. Liudytojas negalėjo pakomentuoti aplinkybių dėl rašto dėl sutarties pakeitimo į neterminuotą sutartį. Pagal 2023 m. spalio 9 d. prašymą ieškovei buvo teiktas pasiūlymas dėl socialinio būsto, tačiau ieškovė atsisakė nuomotis mažesnio ploto būstą. Tai socialinio būsto sutartis dėl naujo būsto nebuvo sudaryta.

Teismų praktikoje pažymima, kad suklydimas yra neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610-378/2015).

Byloje pateikti įrodymai nepatvirtina jokio ieškovės poreikio keisti neterminuotos 2004 m. birželio 23 d. sutarties nuostatas, nustatant terminuotą nuomos sutarties galiojimą ir tuo esmingai pabloginant savo teisinę padėtį. Nėra aiškiai pagrįsta ir aplinkybė, kodėl kita Sutarties šalis – UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“, ar turto savininkas Raseinių rajono savivaldybė turėjo poreikį pakeisti ankstesnę nuomos sutartį. Sulyginus 2004 m. sutartį bei 2023 m. sutartį, matyti, kad esminis sutarčių skirtumas yra nuomos santykių termino nustatymas. Nėra duomenų, jog ieškovė būtų turėjusi interesą prašyti nustatyti jos vienintelės nuo 1997 m. nuomojamos gyvenamosios patalpos nuomos terminą pusmečiui, kad ji būtų išreiškusi tokią valią, pateikusi tokį prašymą raštu ar žodžiu. Taip pat nėra duomenų, kad ieškovė būtų aiškiai supažindinta apie nuomos santykių pakeitimą iš neterminuotų į terminuotus, kad šis klausimas būtų aptartas prieš pasirašant Sutartį.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad ieškovė suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, dėl ko teismui nebuvo pagrindo taikyti CK 1.90 straipsnio 5 dalies. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Sutarys sudaromos laisva šalių valia, bendru sutarimu (CK 6.154 straipsnis), o ne vienai šaliai surašant sutarties sąlygas, bei turint intenciją, kad kita šalis jų nepastebėtų sutarties sąlygų reguliavimo. Toks sutartį sudarančio asmens elgesys prieštarauja CK 6.158 straipsniui, kuris nurodo, kad kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai.

Nuomos sutarties terminuotumas nagrinėjamu atveju buvo esminė sutarties sąlyga, kuri turėjo būti aptarta sudarant Sutartį. Įvertinus, kad ieškovė nebuvo supažindinta su esmine sąlyga ar bent jau sąlygos nesuprato, ši sąlyga nebuvo aptarta šalims siekiant bendro sutarimo, atsakovės atstovas LUD2 nieko negalėjo paaiškinti apie Sutarties sudarymą, sprendžiama, kad yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė suklydo dėl Sutarties preambulėje nurodytos sąlygos: „Sutarties pabaiga: 2024 m. birželio 1 d.“, dėl ko yra pagrindas šią sutarties sąlygą pripažinti negaliojančia nuo Sutarties pasirašymo momento. Kartu ieškovė prašo nustatyti, kad Sutartis yra neterminuota. Nusprendus, kad Sutarties terminą nustatanti sąlyga turi būti panaikinta, ginčo Sutartis laikytina galiojančia neterminuotai. CK 1.96 straipsnis nurodo, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Kadangi šalys ilgą laiką tęsė neterminuotus nuomos santykius, nėra jokių imperatyvių teisės normų, kurios draustų tokius santykius tęsti ateityje, sprendžiama, jog Sutartis galioja be panaikintos dalies, nustatant, kad Sutartis yra neterminuota.

Taip pat ieškovė ginčija ir Sutarties 4.4, 4.5 bei 18.2.3 punktus, susijusius su ieškovės pareiga nustatyta tvarka už kalendorinius metus deklaruoti turimą turtą (įskaitant gautas pajamas) bei pranešimu apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, būsto įsigijimą, materialinės padėties pasikeitimą, lemiančius PBĮIĮ 11 straipsnio 2 dalyje numatytų pajamų ir turto dydžio viršijimą, bei Sutarties nutraukimu, pažeidus 4.5 punkto įsipareigojimą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovei buvo išnuomotas atsakovei nuosavybės teise priklausantis būstas. Atsakovė Raseinių rajono savivaldybė teikia argumentus, kad Sutarčiai taikomas PBĮIĮ bei Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2023 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. TS-181 patvirtintas Raseinių rajono savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkos aprašas. PBĮIĮ 6 straipsnio 2 dalį parama būstui išsinuomoti teikiama: 1) nuomojant socialinį būstą; 2) mokant būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją. Atsakovas teismui nurodo bei teikia duomenis, kad Butas ieškovei yra nuomojamas mažesne nei rinkos kaina bei tokiu būdu ieškovei yra teikiama parama pagal PBĮIĮ nuostatas. Esant tokiai padėčiai savivaldybė turi teisę prašyti, jog ieškovė teiktų duomenis apie savo turtinę padėtį. Pagal PBĮIĮ 4 straipsnio 5 dalies 2 punktą savivaldybės administracija ne vėliau kaip likus mėnesiui iki einamųjų metų gegužės 1 d. raštu informuoja paramą būstui išsinuomoti ir išperkamąją būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją gaunančius asmenis ir šeimas apie prievolę Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaruoti turtą (įskaitant gautas pajamas). Siekdama nustatyti asmens ar šeimos teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka kreipiasi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos dėl informacijos apie asmens (jo šeimos), kuris kreipiasi dėl paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti, asmens (jo šeimos), įrašyto (įrašytos) į Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašą, asmens ar šeimos, kurie naudojasi parama būstui išsinuomoti, taip pat asmens ar šeimos, gaunančių išperkamosios būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją, pateiktas turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas (PBĮIĮ 4 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

Be to, ieškovė jau ilgą laiką teikia duomenis apie savo turtinę padėtį, vykdydama 2004 m. sutarties nuostatas. Tokiu atveju nėra pagrindo laikyti, kad ieškovė suklydo dėl to, jog ginčijamoje Sutartyje buvo pakartotos tokios pat sąlygos, kurios buvo ankstesnėje sutartyje. Teisėjų kolegija nenustato aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima laikyti, kad ieškovė suklydo dėl Sutarties sąlygų, numatytų 4.4, 4.5 bei 18.2.3 punktuose. Dėl paminėto apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas. Apeliantei neginčijant apgaulės pagrindo, šiuo aspektu byla apeliacine tvarka nenagrinėjama.

Apeliantė pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu susiklostė objektyviai nauja faktinė ir teisinė situacija, kadangi savivaldybė 2025 m. vasario mėn. priėmė sprendimą dėl nuomos santykių pakeitimo į neterminuotus, tačiau teismas neanalizavo, kokią teisinę reikšmę ši aplinkybė turi ginčui, kas lėmė, kad bylos esmė liko neatskleista, o sprendimas neatitinka CPK 263 straipsnyje įtvirtintų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų. Atsakovės pažymi, jog 2023 m. gegužės 4 d. Raseinių rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. M-66 sudaryta komisija, kuri svarstė ieškovės prašymą ir nusprendė nuomos sutartį pakeisti į neterminuotą, neturi teisės priimti galutinio sprendimo dėl nuomos sutarties termino pakeitimo. Komisija atlieka patariamąją funkciją ir jos priimti sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Vadovaujantis Raseinių rajono savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkos aprašo, patvirtinto 2023 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. TS-181, 25 punktu ir 47 punktu sprendimą išnuomoti savivaldybės socialinį būstą priima savivaldybės administracijos direktorius, o dėl savivaldybės būsto nuomos sudarymo sprendimą priima savivaldybės taryba.

Nustatyta, kad Raseinių rajono savivaldybės administracija 2025 m. vasario 5 d. raštu Nr. (12.1E) R5-473, atsakydama į ieškovės 2025 m. sausio 27 d. prašymą pratęsti Buto nuomos sutartį, informavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog su ieškove yra sudaryta būsto nuomos sutartis 1997 m. sausio 9 d., komisija nusprendė sutartį pakeisti į neterminuotą.

Teisėjų kolegija nurodo, jog ginčo nagrinėjimo teisme metu Sutartis nebuvo pakeista, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad Sutarties sąlygos yra pasikeitusios. Atsakovių atliekami veiksmai, kuriais sudaromos sąlygos bylos nagrinėjimo proceso metu pakeisti Sutarties sąlygas, savaime nedaro galimu vertinti, jog kita šalis ta dalimi pripažįsta ieškinį ar pan. Apeliantės argumentai šiuo klausimu vertinami kaip sofistiški.

Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog Buto įtraukimas į savivaldybės būsto fondą ar savivaldybės socialinio būsto fondą, neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl Sutarties sąlygų galiojimo.

Dėl savivaldybės tarybos sprendimo neparduoti ieškovei Buto

Ieškovė taip pat prašė panaikinti atsakovės Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą „Dėl Raseinių rajono savivaldybės būsto pardavimo“ Nr. TS-401, ir ieškovės 2024 m. gruodžio 10 d. prašymą dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovei perduoti nagrinėti iš naujo atsakovei Raseinių rajono savivaldybei.

Nustatyta, kad Raseinių rajono savivaldybės taryba 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. TS-401 dėl „Raseinių rajono savivaldybės būsto pardavimo“, atsižvelgdama į ieškovės 2024 m. gruodžio 10 d. prašymą, nusprendė nepritarti Buto pardavimui. 2024 m. gruodžio 31 d. pranešime ieškovei nurodyta, kad ieškovės 2024 m. gruodžio 10 d. prašymas dėl buto pardavimo, vadovaujantis PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalimi, buvo svarstomas savivaldybės taryboje. Nuspręsta Buto neparduoti, nes yra didelė eilė šeimų, laukiančių socialinio būsto Raseinių mieste ir sunku nupirkti socialinį būstą minėtame mieste.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimo nėra aišku, kokiu pagrindu ieškovės prašymas buvo atmestas. Pačiame sprendime nėra pateikta jokia argumentacija. Aplinkybės paaiškintos 2024 m. gruodžio 31 d. pranešime, tačiau nėra atskleista, kokiu pagrindu buvo nutarta rašte įrašyti PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalį bei nurodyti, jog socialinis būstas yra reikalingas kitiems Raseinių rajono gyventojams. PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalis numato gana platų ratą asmenų, kurie turi teisę įgyti butą rinkos verte, bei šiuos asmenis suskirsto į atskiras 5 kategorijas, be to, šio straipsnio 1 dalyje yra numatytos dar 7 kategorijos asmenų, kurie turi teisę būstą įsigyti lengvatinėmis sąlygomis. Nei iš savivaldybės tarybos sprendimo, nei iš paaiškinančio rašto negalima suprasti, pagal kurią normą buvo pateiktas ir išnagrinėtas ieškovės prašymas. Pastebėtina, kad PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad už rinkos vertę, apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, Civiliniame kodekse nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, savivaldybės tarybos sprendimu gali būti parduodami savivaldybės būstai, kurie nuomojami ne socialinio būsto nuomos sąlygomis ir kuriuose nuomininkai yra išgyvenę ne trumpiau kaip 5 metus nuo būsto nuomos sutarties sudarymo dienos, neatsižvelgiant į taikytas būsto nuomos sąlygas. Visgi, teismas neturi pagrindo spėti, jog kaip tik šios normos pagrindu buvo išnagrinėtas ieškovės prašymas. Nors ieškovė vertina, kad prašymas turėjo būti išnagrinėtas pagal PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies 5 punktą, tačiau tokių nuorodų administraciniuose aktuose nėra. Raseinių rajono savivaldybė atsiliepime pažymi, jog nors ieškovė teigia, kad atsakovė, priimdama sprendimą, atsižvelgė vien į aplinkybę, jog butas, atsakovės nuomone, priskirtas socialiniams būstams, tai neatitinka tikrovės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-105-822/2025).

Nors skundžiamu sprendimu trečiasis ieškinio reikalavimas nebuvo išnagrinėtas, o apsiribota tik konstatavimu, kad ieškinys toje dalyje atmetamas, tačiau akivaizdus Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimo trūkumas – motyvacijos nebuvimas, sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti atsakovės Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą „Dėl Raseinių rajono savivaldybės būsto pardavimo“ Nr. TS-401, ir ieškovės 2024 m. gruodžio 10 d. prašymą dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovei perduoti nagrinėti iš naujo atsakovei Raseinių rajono savivaldybei, įpareigojant ieškovės prašymą apsvarstyti ir priimti bei ieškovei pateikti motyvuotą bei faktiniais duomenimis pagrįstą sprendimą.

Dėl ieškinio senaties

Apeliantė nesutinka su teismo argumentu, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimui pripažinti negaliojančiais Sutarties 4.4 ir 4.5 papunkčius. Nurodo, jog teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą. Realus ieškovės teisės pažeidimas atsirado vėliau. Ieškovės teisė nebuvo pažeista nei 1997 m., nei 2004 m., nei vėlesniais metais, kol nuomos santykiai buvo tęsiami ir nebuvo suformuota jokia institucijų pozicija, paneigianti galimybę ieškovei realizuoti teisėtą lūkestį dėl būsto išpirkimo. Priešingai, visą šį laikotarpį nuomos santykiai buvo stabilūs, tęstiniai, o ieškovė buvo laikoma teisėta nuomininke, vykdančia visas jai nustatytas pareigas. Realus teisės pažeidimas atsirado tik tuomet, kai viešojo administravimo subjektai suformavo aiškią ir galutinę poziciją, jog ginčo būstas laikytinas socialiniu ir dėl to negali būti parduodamas. Būtent šis momentas – o ne ankstesnių sutarčių pasirašymas – yra tas teisinis faktas, su kuriuo CK 1.127 straipsnio prasme turi būti siejama ieškinio senaties pradžia.

Atsakovės nesutinka, jog ieškovė apie jos teisės pažeidimą tapo aišku tada, kai ji sužinojo apie atsisakymą jai parduoti Butą. Pažymi, kad ieškovei visos jos pareigos, susijusios su turto ir pajamų deklaravimu, buvo žinomos nuo pat 2004 m. Savivaldybės socialinio būsto fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pasirašymo, todėl taikydamas protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė apie galimą savo teisių pažeidimą dėl pareigos deklaruoti turtą ir pajamas sužinojo 2004 m.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimui pripažinti negaliojančiais Sutarties 4.4 ir 4.5 papunkčius. Pažymėjo, kad pareiga ieškovei teikti turto ir pajamų deklaracijas buvo numatyta jau 2004 m. birželio 23 d. Savivaldybės socialinio būsto fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 5.7 ir 9 punktuose, sutarties pavadinime įvardinta, kad sutartis sudaryta dėl socialinio būsto suteikimo. Ieškovė dėl gyvenimiškos patirties turėjo elgtis vidutiniškai protingai bei rūpestingai, susipažinti su sutarčių turiniu. Nuo 2004 m. birželio 23 d. sutarties pasirašymo iki kreipimosi į teismą (ieškinys pateiktas 2025 m. sausio 28 d.) praėjo 20 metų, per kuriuos ieškovė vykdė socialinio būsto nuomos sutartyse numatytas pareigas.

Pirmosios instancijos teismas taikė bendrąjį senaties terminą, remdamasis CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Apeliaciniame procese nesutariama dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties pradžią siejo su 2004 m. birželio 23 d. socialinio būsto nuomos sutarties sudarymu bei vykdymu. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Reikalavimas yra pareikštas dėl 2023 m. gruodžio 4 d. sudarytos sutarties sąlygų ginčijimo, todėl ieškinio senaties termino pradžios momentas turi būti skaičiuojamas nuo konkrečios ginčijamos sutarties sudarymo bei susipažinimo su jos turiniu dienos. Byloje nėra pareikštas reikalavimas laikyti, kad ieškovė nuomojo ne socialinį būstą, tačiau reiškiamas reikalavimas dėl konkrečios sutarties sąlygų galiojimo.

Apeliacinio skundo argumentavimas, kad ieškovės teisės pažeidimas atsirado tik tuomet, kai viešojo administravimo subjektai suformavo aiškią ir galutinę poziciją, jog ginčo būstas laikytinas socialiniu ir dėl to negali būti parduodamas, taip faktiškai paneigiant ieškovės teisėtą lūkestį ir užkertant kelią naudotis teise į išpirkimą, neatitinka ieškiniu reiškiamų reikalavimų pobūdžio. Ieškiniu reiškiamas reikalavimas dėl 2023 m. sudarytos sutarties sąlygų galiojimo, nors šia sutartimi nėra grindžiamas savivaldybės tarybos atsisakymas parduoti Butą ieškovei, laikant, kad patenkinus tokiu būdu reiškiamus reikalavimus būtų pašalintos aplinkybės, kurios išpirkimui aktualios pagal PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies 5 punktą, t. y. savivaldybės būsto nuoma ne socialinio būsto nuomos sąlygomis ir kuriuose nuomininkai yra išgyvenę ne trumpiau kaip 5 metus nuo būsto nuomos sutarties sudarymo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu Sutarties sąlygų pripažinimas negaliojančiomis tokios teisinės reikšmės neturėtų, todėl senaties termino pradžios momento siejimas su sužinojimu apie atsisakymą parduoti Butą nėra pagrįstas.

Dėl rūšinio teismingumo pažeidimo

Apeliantė teigia, jog pasisakydamas dėl Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. TS-401 teisėtumo, teismas peržengė bendrosios kompetencijos teismui nustatytas jurisdikcijos ir kompetencijos ribas, nes tokio pobūdžio akto vertinimas priklauso išimtinei administracinių teismų kompetencijai. Tuo teismas apribojo ieškovės teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes ginčas turėjo būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šį argumentą atmeta ir pažymi, jog panašus klausimas buvo išspręstas Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumui 2022 m. liepos 5 d. nutartimi Nr. T-37/2022. Šiame ginče dėl teismingumo buvo vertinamas su būsto nuomos santykiais susijęs savivaldybės organo įsakymas. Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, jog esant aplinkybėms, kai ieškovas siekia civilinių teisinių padarinių (nagrinėjamos bylos atveju siekiama būsto nuomos sutarties sudarymo ir teisės pripažinimo būstą įsigyti), savivaldybė veikia kaip nurodyto turto savininkė ir dalyvauja civiliniuose (ne administraciniuose) teisiniuose santykiuose. Nagrinėjamoje byloje nustatytinos tos pačios aplinkybės, kad pateiktu ieškiniu siekiama įgyti teisę į neterminuotą būsto nuomą ir užsitikrinti teisę butą įsigyti, taigi, taip pat siekiama civilinių teisinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog keliamo ginčo atveju dominuoja civiliniai teisiniai santykiai ir ginčas pagrįstai buvo išnagrinėtas bendrosios kompetencijos teisme (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis).

Dėl UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ kaip tinkamos atsakovės

Ieškovė apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas netinkamai taikė civilinio proceso principus, elgėsi formaliai, neužtikrino sąžiningo proceso, kadangi ieškovei neišaiškino ir procese neaptarė antrosios atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ dalyvavimo pasekmių. Iš atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ procesinių dokumentų matyti, kad ji neturi kompetencijos spręsti ginčo klausimų. Teismo pareiga buvo tai aptarti procese, nes dėl netinkamo atsakovo dalyvavimo ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos. Išlaidų priteisimas šios atsakovės naudai sukuria teisingumo požiūriu nepagrįstą situaciją, nes ieškovė yra apmokestinama už subjekto, kuris pripažįsta, kad nėra ginčo esmės sprendėjas, išlaidas.

Atsakovė Raseinių rajono savivaldybė pažymi, kad nors Butas priklauso savivaldybei, tačiau nuomos teisiniai santykiai kilo tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“, kuri sudarė Sutartį su ieškove, atlikdama jai deleguotas funkcijas, prižiūrėjo, kaip Sutartis vykdoma. UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ būtų turėjusį faktinį ir teisinį pagrindą įgyvendinti teismo sprendimą, todėl jos dalyvavimas kaip atsakovės byloje iš esmės buvo neišvengiamas. Ieškovė, formuluodama ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, pasirinko įtraukti atsakovę UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“, identifikavo atsakovę kaip subjektą, kuris pažeidė ieškovės teises. Analogiškus argumentus teikia ir kita atsakovė.

Teisėjų kolegija argumentus atmeta kaip neturinčius reikšmės šalių ginčo sprendimui apeliacine tvarka. Visų pirma, pati ieškovė, atstovaujama kvalifikuoto teisininko, pasirinko atsakoves. Antra, UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ sudarė Sutartį su ieškove, kurios sąlygas ieškovė ginčija dėl suklydimo bei apgaulės, taip pat atsakovė UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ atliko jai deleguotas funkcijas, prižiūrėjo, kaip Sutartis vykdoma. Tai patvirtina, jog atsakovė UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ turi pagrindą atsakyti į reiškiamą ieškinį.

Atsakovių tinkamumo svarstymas vien tuo aspektu, ar bylinėjimosi išlaidos bus priteisiamos vienam atsakovui ar keliems, nėra pagrįstas teise. Atsakovu yra pripažįstamas asmuo, iš kurio reikalaujama įvykdyti tam tikrą prievolę, nutraukti neteisėtus veiksmus arba atlyginti žalą. Atsakovės UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ buvimas Sutarties šalimi yra pakankamas pagrindas asmenį įtraukti atsakove.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su priteistų išlaidų dydžiu. Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą ir pareigą sumažinti abiem atsakovėms priteistas bylinėjimosi išlaidas iki protingo ir pagrįsto dydžio. Nurodo, kad bylinėjimosi išlaidos priteistos formaliai, neįvertinus bylos sudėtingumo, jos apimties ir realaus suteiktų teisinių paslaugų masto. Byla nebuvo sudėtinga, apsikeista vos keliais procesiniais dokumentais, nebuvo atliekami sudėtingi įrodymų tyrimai, neskirta ekspertizių, nevyko intensyvus procesinis ginčas. Laiko, kad tokia finansinė našta individualiam asmeniui kelia pagrįstų abejonių dėl teisingumo prieinamumo ir proporcingumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad pernelyg didelė bylinėjimosi išlaidų našta gali riboti asmens teisę kreiptis į teismą ir veiksmingai ginti savo teises. Teismas privalo kritiškai įvertinti, ar prašomos atlyginti sumos nėra aiškiai per didelės. Atsakovės su tokiu vertinimu nesutinka, pažymi, kad ieškovė nenurodė, kokios konkrečiai atsakovių išlaidos buvo nereikalingos. Ieškovė bylos sudėtingumą vertina selektyviai: ginčydama bylinėjimosi išlaidas ji teigia, kad byla yra paprasta ir nesudėtinga, tačiau skunde dėl bylos esmės teigia, jog teismas privalėjo vykdyti aktyvų vaidmenį, būdingą sudėtingiems, viešosios teisės elementų turintiems ginčams. Ginčo sudėtingumą ir teisinės pagalbos apimtį nulėmė ir tai, jog byloje buvo nagrinėjami nuomos teisiniai santykiai, kurie prasidėjo dar 1996 m. ir truko beveik tris dešimtmečius. Turėjo būti vertinamas teisinis reglamentavimas per visą šį laikotarpį. Ginčas pasižymi ir tarpšakiniu pobūdžiu.

Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovės atsakovei Raseinių rajono savivaldybei priteisė 4 235 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei atsakovei UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ priteisė 4 537,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad atsakovė UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ pateikė įrodymus, patvirtinančius bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą: 2025 m. balandžio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EV-25/054 1 815 Eur sumai, 2025 m. birželio 9 d. – PVM sąskaitą faktūrą Nr. EV-25/072 1 270,50 Eur sumai, 2025 m. rugpjūčio 31 d. – PVM sąskaitą faktūrą EV-25/122 907,50 Eur sumai, 2025 m. lapkričio 22 d. – PVM sąskaitą faktūrą Nr. EV-25-141 544,50 Eur sumai, iš viso – 4 537,50 Eur. Atsakovė Raseinių rajono savivaldybės administracija pateikė duomenis apie patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 2025 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 25/096 1 694 Eur sumai, 2025 m. balandžio 29 d. – sąskaitą faktūrą Nr. 25/142 1 185,80 Eur sumai, 2025 m. rugpjūčio 27 d. – PVM sąskaitą faktūrą Nr. 25/279 677,60 Eur sumai, 2025 m. spalio 29 d. – PVM sąskaitą faktūrą Nr. 25/369 338,80 Eur sumai, 2025 m. lapkričio 18 d. – PVM sąskaitą faktūrą Nr. 25/393 338,80 Eur sumai, iš viso – 4 235 Eur. Pasivadovavęs tuo, kad ieškovė atsakovių prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio neginčijo, jos neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių, bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, išlaidos priteisiamos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Rekomendacijų 2 punkte reglamentuojama, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad teismas tinkamai nemotyvavo sprendimo priteisti iš ieškovės atsakovių naudai ypatingai dideles bylinėjimosi išlaidas, bei tuo, kad teismas turi užtikrinti, jog bylinėjimasis asmeniui neturi tapti nepakeliama finansine rizika. Kolegija pažymi, kad bylos šalys yra ypač nelygiavertės padėties, ieškovė pagal gaunamas pajamas, turtinę padėtį, kiek ji atskleista šioje byloje, laikytina socialiai pažeidžiamu asmeniu, kai tuo metu atsakovės yra savivaldybės institucijos, disponuojančiomis dideliais materialiniais resursais bei turinčios didelį kompetentingų darbuotojų skaičių. Ginčas kilo dėl socialiai pažeidžiamo žmogaus kreipimosi į savivaldybės struktūrą, ginant teises dėl esant socialinėms indikacijoms suteikto vienintelio būsto nuomos sutarties terminuotumo nuginčijimo ir būsto įsigijimo. Visi šie klausimai yra tiesioginė savivaldybės bei jos įstaigos veiklos sritis, todėl jie turi būti sprendžiami laikantis savivaldybės veiklos principų, tarp jų ir savivaldybės bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo; reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę; žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo (vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 7, 11, 12 punktai). Savivaldybės bei jos įmonės veikimas, nagrinėjant jų kompetencijai priklausančius klausimus civilinėje byloje prieš socialiai pažeidžiamą asmenį, naudojantis itin brangiai apmokamų advokatų paslaugomis, vertinamas kaip vietos savivaldos principams prieštaraujantis veiksmas, kuriuo siekiama atgrasyti savivaldybės gyventojus nuo teisminių ginčų su savivaldybe.

Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos. Dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti būtinumo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs bylose dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo viešojo administravimo subjekto naudai. Kasacinis teismas pažymėjo, kad spręsdamas atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo viešojo administravimo subjekto naudai klausimą teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat ir viešajam interesui bei kt. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui atlyginimo priteisimo klausimą, teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016, 45 punktas; 2023 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-684/2023, 36 punktas; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-611/2023).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-395-662/2019 pažymėta, jog kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektas, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas (Viešojo administravimo įstatymo 11 str. 1 d.), tam jam yra skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijas teisiniuose santykiuose, kuriuose jie atlieka viešąjį administravimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-778-624/2015).

Teisėjų kolegija, vertindama bylos sudėtingumo aspektą, pažymi, jog byla nėra didelės apimties, tačiau joje sprendžiami klausimai yra kompleksiniai, todėl reikalauja žinių ir įsigilinimo, visgi visas ginčo dalykas yra kasdienės savivaldybės bei jos pasitelktos įmonės veiklos paslaugos. Savivaldybės būsto nuomos bei socialinio būsto nuomos ar pardavimo teisiniai santykiai yra nuolat nagrinėjami tiek pačioje savivaldybėje, tiek nuomos sutartis sudarančioje ir vykdančioje institucijoje, taigi, teisme paaiškinti, kokiu būdu buvo aiškinami ir taikomi įstatymai ieškovės atžvilgiu, neturi sudaryti ypatingų sunkumų atsakovių darbuotojams, kurie priėmė skundžiamus sprendimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovių teisės ir pareigos byloje galėjo būti atstovaujamos šių įstaigų darbuotojų, dėl ko išlaidos advokatų pagalbai nelaikytinos realiomis, būtinomis ir pagrįstomis. Kolegija daro išvadą, jog atsakovės neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą ir šioje dalyje tenkina ieškovės apeliacinį skundą ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmetant atsakovių prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teismo procese atlyginimo.

Ieškovė pirmosios instancijos procese patyrė 110 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 3 050 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Vertinama, kad ieškinys tenkintas 66 proc., todėl pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovei priteisiama dalis turėtų išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo išlaidų: 114 Eur žyminio mokesčio, kurios priteisiamos iš dalies (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Atsakovė Raseinių rajono savivaldybės administracija prašo iš ieškovės IES1 priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas 1 863,40 Eur suma. Atsakovė UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ prašo priteisti 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 331 straipsniais,

nutaria:

Ieškovės IES1 apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo atmesti žemiau nurodyti ieškovės reikalavimai ir tenkinti ieškinio reikalavimus iš dalies.

Pripažinti negaliojančia sutarties preambulėje nurodytą sąlygą: „Sutarties pabaiga: 2024 m. birželio 1 d.“, ir 2023 m. gruodžio 4 d. Savivaldybės būsto terminuotos nuomos sutarties Nr. 7A-2023 sąlygą pakeisti nustatant, kad sutartis yra neterminuota;

Panaikinti atsakovės Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą „Dėl Raseinių rajono savivaldybės būsto pardavimo“ Nr. TS-401, ir ieškovės 2024 m. gruodžio 10 d. prašymą dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovei perduoti nagrinėti iš naujo atsakovei Raseinių rajono savivaldybei.

Kitoje dalyje Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme ir atsakovių prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti, o ieškovei IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovių Raseinių rajono savivaldybės, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), bei UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisti po 1 042,80 Eur (tūkstantį keturiasdešimt du eurus 80 centų) išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovei IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovių Raseinių rajono savivaldybės, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), bei UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisti po 57 Eur (penkiasdešimt septyni eurai) išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.