Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)prijungimo prie bylos

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai). Pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu teismui pateikė: 1) antstolės Gretos Žutautės 2026 m. balandžio 17 d. patvarkymą dėl pateiktų laisvos formos dokumentų; 2) antstolės Irenos Beliačic 2026 m. kovo 16 d. patvarkymą dėl informacijos pateikimo; 3) 2026 m. vasario 28 d. sąskaita už būsto šildymą; 4) 2026 m. vasario 28 d. UAB „Mano būstas Vilnius“ išrašytą sąskaitą už suteiktas paslaugas; 5) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštą dėl įrašymo į sąrašą socialinio būsto nuomai; 6) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštą dėl pareiškėjo iškeldinimo; 7) 2026 m. balandžio 10 d. BĮ Vilniaus „Vilko pėdos“ ir pareiškėjo socialinių paslaugų teikimo sutartį; 8) 2026 m. kovo 13 d. prašymus antstolei Gretai Žutautei dėl išskaitų sumažinimo ir laikino išieškojimo sustabdymo; 9) pareiškėjo darbo užmokesčio lapelius už 2026 m. vasario-kovo mėn.; 10) Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-47-517/2024, kuria patvirtinta pareiškėjo ir E. J. taikos sutartis; 11) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už būsto nuomą; 12) skundžiamą nutartį; 13) pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas pateikė identiškus dokumentus, kuriuos teikė pirmosios instancijos teismui, taip pat į tai, jog skundžiama nutartis ir pats pareiškėjo prašymas yra byloje, atsisako pakartotinai prijungti jau byloje esančius įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

Įstatymas įtvirtina galimybę jau ikiteisminėje skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo stadijoje kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. CPK 510 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka. Kadangi ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio CPK V dalis ir kiti įstatymai (CPK 443 straipsnio 1 dalis), sprendžiant klausimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu (taip pat ir ikiteisminėje skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo stadijoje), taikytinos CPK bendrosios nuostatos, reglamentuojančios laikinąsias apsaugos priemones

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o tam, kad būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti nustatytos dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Teismas, spręsdamas dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma turi nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas. Tam būtina prima facie (iš lot. preliminarus vertinimas) įvertinti ieškiniu (pareiškimu) pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar pareikšti reikalavimai galėtų būti pripažinti tikėtinai pagrįstais. Preliminarus ieškovo (pareiškėjo) pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis neturi įtakos ir ginčo (šiuo atveju skundo dėl antstolio veiksmų) nagrinėjimui iš esmės.

Nors sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą CPK 510 straipsnio 2 dalies pagrindu skundo dėl antstolio veiksmų reikalavimai nenagrinėtini iš esmės, tačiau teismas turi teisėtą pagrindą konstatuoti preliminarų skundo (ne)pagrįstumą (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-890-656/2023). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, šiuo metu Klaipėdos apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2VP-13535-1030/2026, kuri gauta 2026 m. gegužės 12 d., o iškelta 2026 m. gegužės 15 d., pagal pareiškėjo G. Ž. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė Greta Žutautė, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, E. J., R. G. (numatytas teismo posėdis 2026 m. liepos 28 d.). Taip pat byloje yra sukurtas įvykis nurodant, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-21050-545/2026 pagal CPK 510 straipsnio 2 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2YT-23176-1019/2026 pagal pareiškėjo G. Ž. skundas dėl antstolės Irenos Beliačic veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė Irena Beliačic, E. J. (numatytas posėdis 2026 m. birželio 4 d., tačiau teismas dėl informacinės teismų sistemos LITEKO II veiklos sutrikimų negali nustatyti bylos išnagrinėjimo rezultato.

Taigi tiek Klaipėdos apylinkės teismas, tiek Vilniaus apylinkės teismas, iškeldami civilines bylas pagal pareiškėjo skundus dėl antstolių veiksmų, preliminariai įvertino skundų pagrįstumus, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir preliminaraus skundo pagrįstumo nevertino. Taip pat neįsitikino CPK 510 straipsnio 2 dalyje numatytu reikalavimu prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti teismui, kurio teismingumo teritorijoje yra antstolio buveinė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo nurodytos dvi antstolės – Greta Žutautė, veikianti Klaipėdoje, ir Irena Beliačic, veikianti Vilniuje. Pareiškėjas nurodė ir į bylą pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jo atžvilgiu vykdomąsias bylas vykdo ne tik Greta Žutautė, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, tačiau ir Irena Beliačic, dėl kurios vykdomosios bylos pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė. Atitinkamai, nesprendė prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir antstolės Irenos Beliačic vykdomojoje byloje.

Įvertinus tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, tik nustatęs, kad skundas preliminariai pagrįstas, galėjo spręsti dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad pareiškėjui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas ir pasisakyti dėl pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių konkrečioje situacijoje (ne)buvimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas teismo prašė laikinai sumažinti išskaitų, atliekamų iš jo darbo užmokesčio, dydžius. Pareiškėjas nurodė, jog jis neneigia jam tenkančios prievolės išlaikyti vaikus, tačiau yra susiklosčiusi sudėtinga jo finansinė situacija, trukdanti tinkamai vykdyti jam tenkančią vaikų išlaikymo prievolę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, prieš tai įvertinęs skundo pagrįstumą, toliau turėjo pasisakyti dėl pagrindo laikinai sumažinti išskaitos dydį (ne)buvimo. Tai reiškia, jog turėjo būti sprendžiama dėl pareiškėjo prievolės, jos dydžio, antstolio atliekamos išskaitos iš darbo užmokesčio dydžio bei atitinkamai, turėjo būti pasisakyta ar yra pagrindas išskaitą sumažinti įstatymo nuostatų aspektu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių su pareiškėjo prašymu susijusių faktinių aplinkybių dėl teikiamo išlaikymo dydžio, visų jo atžvilgiu vykdomų vykdomųjų bylų ir prašymo atitikties CPK 736 straipsnio reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės pacitavo įstatymo nuostatas, tam tikras jų dalis subjektyviai paryškindamas ir padarė išvadas, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės viršija CPK 736 straipsnyje numatytus imperatyvius dydžius šios savo išvados nemotyvuodamas, t. y. kaip ir kokie dydžiai yra viršijami pagal pareiškėjo prašymą.

Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog pritaikius pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones be teismo sprendimo būtų sumažintas ieškovo trims nepilnamečiams vaikams teiktino išlaikymo dydis, neatsižvelgė į bylos dalyką, kadangi nagrinėjamu atveju apeliantas nebuvo suformulavęs prašymo sumažinti teiktino išlaikymo dydį, o kėlė klausimą tik dėl išskaitų laikino sumažinimo. Byloje nėra nustatyta, kad išskaitos dydis yra identiškas nepilnamečiams vaikams teikinto periodinio išlaikymo dydžiui. Be to, teismo išvada, kad atsižvelgus į skundo reikalavimus, ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra platesnės apimties, taip pat yra visiškai nemotyvuota ir nepaaiškinta.

Apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad nors nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog skundžiama nutartis yra visiškai be motyvų, tačiau skundžiama nutartis priimta neatlikus išsamaus faktinių aplinkybių vertinimo, dalį faktinių aplinkybių praleidžiant, pateikiant neišsamius motyvus, kas lėmė netinkamą teisės normų taikymą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, o to nepadarius pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kadangi tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas vykdomosiose bylose gražinamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pažymėtina, kad nėra imperatyvaus reikalavimo kiekvienu sprendžiamo klausimu aspektu pateikti itin išsamią motyvaciją, tačiau tai taip pat nereiškia, jog pareiga motyvuoti savo sprendimą gali būti iš esmės eliminuojama apsiribojant teisės aktų nuostatų citavimu ar teksto paryškinimu. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.