Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vaclovo Pauliko ir Ingos Staknienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau ir Užimtumo tarnyba) ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

2025 m. kovo 19 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) mokymo centras informavo, jog atsakovas išbraukiamas iš mokinių sąrašų dėl nelankymo. 2025 m. balandžio 24 ieškovė Užimtumo tarnyba iš Lietuvos Kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo gavo pažymą apie atsakovo bausmės atlikimo laikotarpį, kuris truks iki (duomenys neskelbtini).

Atsakovas nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų, jog atsakovas nutraukė profesinį mokymą dėl svarbių priežasčių. Atsakovas nevykdė Sutarties 2.1.3. papunktyje nustatyto įsipareigojimo, todėl Užimtumo tarnyba Sutartį nutraukė. Atsakovas, vadovaudamasis Sutarties 2.3.1 papunkčiu, įpareigotinas atlyginti ieškovei jos patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu, t. y. 4 395,00 Eur grąžinti į Užimtumo tarnybos sąskaitą iki 2025 m. gegužės 9 d.

Dėl vartojimo sutarties santykių taikymo ginče ieškovė nurodė, kad Užimtumo tarnyba negali būti laikoma verslininku, o atsakovas - vartotoju ir jų nesieja vartojimo sutarties santykiai:

Užimtumo tarnybos misija - padėti darbo ieškantiems įsitvirtinti darbo rinkoje, o darbdaviams - rasti tinkamus darbuotojus. Užimtumo tarnyba kaip biudžetinė įstaiga negali turėti nei verslo, nei prekybos, nei kitų išvardintų tikslų, kadangi neturi tam skirto nuosavo kapitalo;

Užimtumo tarnyba vadovaudamasi teisės aktais (Užimtumo įstatymas, Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1- 348 „Dėl Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo) bei 2016 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 979 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymą“ 3.7 papunkčiu, tiek Sutartyje, tiek Profesinio mokymo sutartyje numatė sutarčių standartines sąlygas, sutartinius įsipareigojimus ir atsakomybes. Užimtumo tarnyba, formuodama ir patvirtindama sutartis nenumatė nei vienos pasekmės ar padarinio, kuris nebūtų numatytas Užimtumo įstatyme, t.y. Užimtumo tarnyba neveikia savo naudai. Visos patvirtintos sutartys yra viešai pasiekiamos skelbiamos Užimtumo tarnybos internetinėje svetainėje www.uzt.lt, todėl yra galimybė susipažinti dar prieš svarstant dalyvauti profesiniame mokyme;

Atsakovas nėra vartotojas, kadangi atsakovas taip pat sudarė Sutartį su Užimtumo tarnyba ir su mokymo tiekėju (2024 m. spalio 16 d. Profesinio mokymo sutartis Nr. 45-80 (toliau - Mokymo sutartis) dėl su profesija susijusiais tikslais, t.y. įgyti naują kvalifikaciją. Atsakovas įgijo tik vieną pareigą iš dviejų nurodytų vartojimo sutarties apibrėžime - pareigą priimti paslaugą, t.y. dalyvauti profesiniame mokyme ir įgyti kvalifikaciją, bet pareigos sumokėti kainą už paslaugas nėra numatyta pasirašytose sutartyse - asmuo įpareigotas susimokėti už paslaugą. Atsakovas gavo mokymo paslaugas, be to, jam buvo mokama stipendija viso mokymosi laikotarpiu, t.y. atsakovas ne tik, kad nemokėjo nustatytos kainos už suteiktą paslaugą, bet dar papildomai jam buvo mokama stipendija iš Užimtumo tarnybos (Sutarties 3.1.3. papunktis); atsakovui paslaugas teikė jo išsirinktas mokymo tiekėjas, konkrečiai (duomenys neskelbtini) mokymo centras, kuris sudarydamas su atsakovu Mokymo sutartį taip pat nenurodė paslaugos sumos. Užimtumo tarnyba turėjo apmokėti mokymo tiekėjui už atsakovui suteiktas paslaugas (Dvišalės sutarties 3.1.2 papunktis). Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 11 dalis ir Dvišalės sutarties 2.3. papunktis numato, kada asmuo privalo atlyginti Užimtumo tarnybai mokymosi išlaidas, išimtys numatytos Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 12 ir 15 dalyse;

Jei asmuo neįgyja kvalifikacijos ar (ir) kompetencijos, nevykdydamas sutartinių įsipareigojimų, patirtos išlaidos negali būti laikoma nustatyta kaina, kaip tai apibrėžiama vartojimo sutarties sąvokoje, kadangi asmuo, jei įgyja kvalifikaciją ir (ar) kompetenciją, grąžinti lėšų Užimtumo tarnybai neturi. Užimtumo tarnyba finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų ar Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų ir neturi savo įstaigos biudžeto iš kurio finansuotų mokymosi programas. Asmeniui neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų ir grąžinus lėšas už profesinį mokymą Užimtumo tarnybai, šios lėšos grąžinamos į valstybės biudžetą, t.y. Užimtumo tarnyba negauna jokios naudos, t.y. nėra naudos gavėjas.

Teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Teismas rėmėsi Sutarties 2.1.3 punkto, kuriame išvardintos konkrečios svarbios priežastys, formaliu aiškinimu, kad atsakovas be kita ko įsipareigojo nenutraukti profesinio mokymo be svarbių priežasčių.

Teismas laikė, jog tokiu atveju sutarties nutraukimas yra teisėtas. Atsakovas nesutiko su šia išvada, nes jokie teisės aktai nenumato baigtinio sąrašo. Tokios nuostatos nėra tarp LR Užimtumo įstatymo 37 str. 15 p. ir 16 p. nuostatų.

Sutartyje nėra numatyta jokio išimtinumo ir baigtumo kvalifikuojant aplinkybę svarbia priežastimi. Tai lieka sutarties aiškinimo dalyku. Sutartis yra sudaryta pagal ieškovės parengtas standartinės sutarčių sąlygas, todėl teismas aiškino ieškovės pasiūlytas standartinės sąlygas atsakovo nenaudai. CK 6.193 str. 4 d. nustato taisyklę, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Atitinkamai sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Tai reiškia, kad sutarties 2.1.3 p. negalėjo būti aiškinamas kaip numatantis svarbių priežasčių užbaigtą sąrašą.

Atsakovo laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti laikomas svarbia priežastimi dėl kurios jis negalėjo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, t.y. užbaigti mokymus laiku. Ieškovė sutarties sudarymo metu neinformavo atsakovo apie baigtinį svarbių priežasčių sąrašą. Teismas neaiškino jam galimybės sustabdyti mokymus, t.y. keisti sutartį atsiradus naujoms esminėms aplinkybėms. Pačioje sutartyje nėra nei vienos nuostatos šiais klausimais.

Sutarties sąlyga dėl svarbių priežasčių baigtumo ir kitų svarbių priežasčių draudimo laikytina nesąžininga atsakovo atžvilgiu, nes nustato jam neproporcingą didelę sutartinę atsakomybę, kurios jis neprisiimtų, jeigu iš anksto žinotų apie tai (CK 6.228⁴ str. „Vartojimo sutarčių nesąžiningos sąlygos” 2 d. 5 p.). Konstatuotinos akivaizdžios Sutarties spragos atsakovo kaip vartotojo (sutarties šalies) nenaudai, kurias turėjo pašalinti teismas, atsižvelgiant į sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus.

Atsakovas 2025 m. birželio 9 d. pateikė prašymą ieškovei Užimtumo tarnybai suteikti galimybę tęsti mokslus nuo 2026 m. rugsėjo 1 d., nes jo nuomone, tuo metu vyks lygtinio paleidimo komisijos svarstymas, prašė atsižvelgti į šią aplinkybę, kadangi šiuo metu neturi galimybės tęsti fiziškai mokslus, nes atlieka laisvės atėmimo bausmę.

Atsakovas negalėjo numatyti, kad apeliacinės instancijos teismas, taikys realią laisvės atėmimo bausmę, nes tokio pobūdžio bylose taikomas laisvės atėmimo bausmės atidėjimas. Akivaizdu, kad atsakovas tikėjosi, jog jam bus taikomas bausmės atidėjimas tam tikram laiko tarpui ir jis visais atvejais sėkmingai užbaigs mokslus. Atsakovas sudarydamas Sutartį negalėjo numatyti tikslaus laisvės atėmimo bausmės tikslios pradžios.

Be to, niekas neinformavo atsakovo apie svarbių priežasčių užbaigtą sąrašą ir jisai būdamas vartotoju pagal sutartį negalėjo numatyti tokio specifinio klausimo siejamo su laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Atsakovas negalėjo šių aplinkybių numatyti, todėl šios aplinkybės vyko nepriklausomai nuo atsakovo valios. Atsakovas dėjo visas pastangas, kad ištaisyti susiklosčiusią padėtį.

Atsakovas prašė atidėti mokslus iki bausmės atlikimo pabaigos. Tokius prašymus teikė ir tiesiogiai Užimtumo tarnybai. Gavęs pretenziją iš ieškovės, į ją kreipėsi, bandė taikiai išspręsti ginčą, susitarti dėl mokymų atidėjimo. Mokymų atidėti, padaryti pertraukos niekas nesiūlė, teikė tokį prašymą po pretenzijos gavimo.

Atsakovas prašo prijungti prie bylos naują įrodymą 2026 m. sausio 28 d. parengtą Lietuvos Kalėjimų Tarnybos (duomenys neskelbtini)- Kalėjimo pažyma apie atliekamą bausmę. Pažymoje nurodoma lygtinio paleidimo data (duomenys neskelbtini) bei bausmės pabaiga (duomenys neskelbtini). Šis dokumentas patvirtina, kad atsakovas gali būti išleistas į laisvę (duomenys neskelbtini). ir bet kokiu atveju būtų išleistas į laisvę (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad atsakovas gali artimiausiu metu užbaigti pradėtus mokslus ir įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal Sutartį dėl profesinio mokymo Nr. URS (19.2)- 9793 visa apimtimi.

Atsakovas nėra vartotojas sudarytos Sutarties prasme todėl atsakovo reikalavimas pašalinti spragas, kurios yra jo, kaip vartotojo nenaudai - neturi jokio teisinio pagrindimo. Be to, jeigu netgi teismas būtų tokį atsakovo reikalavimą svarstęs, svarbu tai, kad bet kokios sutarties spragų užpildymas jokiu būdu negali sąlygoti sutarties turinio išplėtimo. O šiuo konkrečiu atveju, atsakovas ir siekia būtent išplėsti Sutarties turinį, papildant Sutartį naujomis sąlygomis, palankomis atsakovui, neatsižvelgiant į Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 15 dalies 1 punktą. Taigi, toks spragų šalinimas, kaip įsivaizduoja atsakovas, nėra galimas CK 6.195 straipsnio prasme.

Atsakovas pats savo valia ir valiniais veiksmais atliko tam tikrus veiksmus (padarė nusikalstamą veiką), todėl prieš sudarydamas Sutartį jis galėjo ir privalėjo numatyti, kad jam bus paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, dėl ko jis negalės vykdyti Sutarties. Tuo pačiu jis galėjo kontroliuoti savo veiksmus taip, kad nebūtų padaryta nusikalstama veika. Taip pat pasirašydamas Sutartį, kai jau buvo nuteistas laivės atėmimu Kauno apygardos teismo, atsakovas prisiėmė Sutarties neįvykdymo riziką. Todėl taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatų, šiuo atveju, nėra teisinio pagrindo.

Atsakovo pateikti naujas įrodymas - kalėjimo pažyma, šios bylos kontekste gali būti reikšmingi tik ta apimtini, kur nurodytas teisingas bausmės pabaigos terminas, su tikslu patikslinti teismo sprendime nurodytą bausmės pasibaigimo terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimai dėl Sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi, sutarties sąlygų dėl Sutarties nutraukimo išsamumo ir aiškinimo, dėl sutarties nutraukimo pasikeitus aplinkybėms. Dėl naujų įrodymų

Atsakovo pateiktas naujas įrodymas – 2026 m. sausio 28 d. parengta Lietuvos Kalėjimų Tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo pažyma apie atliekamą bausmę, šios bylos kontekste reikšmingas, nurodytas teisingas bausmės pabaigos terminas, su tikslu patikslinti teismo sprendime nurodytą bausmės pasibaigimo terminą. Be to, ieškovė, atsiliepime pasisakė dėl šio įrodymo vertinimo. Dėl to teismas prijungia naują įrodymą prie bylos.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas klaidingai kvalifikavo Sutartį, teigia, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė teisiniai santykiai, kurie būdingi vartotojų teisių apsaugai.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo pozicija, kad Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai nelaikytini vartojimo, o atsakovo atžvilgiu netaikytina įstatymų nustatyta vartotojo teisių apsauga. Tiek su atsakovu sudarytos (duomenys neskelbtini) mokymo centro sutarties Nr. 45-80 tikslas ir dalykas, tiek Sutarties tikslas ir dalykas yra atitinkamų paslaugų teikimas būtent su atsakovo profesija susijusiais tikslais, kas neatitinka vartojimo sutarties esmės.

CK 6.2281 straipsnis „Vartojimo sutarties samprata ir kitos sąvokos“ nustato, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.

Nėra pagrindo Sutartį pripažinti vartojimo sutartimi, nes:

Užimtumo tarnyba sudarydama Dvišalę ar Trišalę sutartį su asmeniu registruotu Užimtumo tarnyboje, pati nevykdo profesinio mokymo, o yra tik tarpininkė, tik suteikianti galimybę asmeniui įgyti naują kvalifikaciją ar (ir) kompetenciją, asmeniui pačiam pasirinkus mokymo tiekėją, kuris vykdys mokymą ir suteiks jam mokymosi paslaugas. Užimtumo tarnyba yra valstybės institucija, pavaldi ministerijai, kuri įgyvendina valstybės užimtumo politiką ir naudoja viešąsias lėšas savo veiklai finansuoti. Sudarydama profesinio mokymo sutartis Užimtumo tarnyba atlieką vieną iš Užimtumo įstatymo jai priskirtų užduočių. Užimtumo tarnybos su atsakovu pagrindinėje byloje sudaryta profesinio mokymo sutartis nėra ekonominio pobūdžio ir negali būti laikoma sudaryta „verslo, prekybos ar profesijos tikslais“, nes Sutartis yra priskirtina vienai iš pamatinių valstybės funkcijų, nurodytų Užimtumo įstatyme ;

Užimtumo tarnyba vadovaudamasi teisės aktais, kurie imperatyviai reglamentuoja profesinio mokymo organizavimą, finansavimą, šalių pareigas, teises bei atsakomybes (LR Užimtumo įstatymas, Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1- 348 „Dėl Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo) bei 2016 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 979 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymą“ 3.7 papunkčiu sutartyse numatė sutarčių standartines sąlygas, sutartinius įsipareigojimus ir atsakomybes. Užimtumo tarnyba įgyvendinama teisės aktų reikalavimus, formuodama ir patvirtindama sutartis nenumatė nei vienos nuostatos, kuri nebūtų numatyta Užimtumo įstatyme, t.y. Užimtumo tarnyba neveikia savo naudai. Visos sutartys yra viešai pasiekiamos visuomenei, kadangi skelbiamos Užimtumo tarnybos internetinėje svetainėje www.uzt.lt, todėl yra galimybė su jų sąlygomis susipažinti dar prieš svarstant dalyvauti profesiniame mokyme;

Atsakovas sudaręs Sutartį dėl profesijos įgijimo, įgijo tik vieną pareigą iš dviejų nurodytų vartojimo sutarties apibrėžime - pareigą priimti paslaugą, t.y. dalyvauti profesiniame mokyme ir įgyti kvalifikaciją, bet pareigos sumokėti kainą už paslaugas nėra numatyta pasirašytose sutartyse - asmuo nėra įpareigotas susimokėti už paslaugą. Atsakovas gavo mokymo paslaugas neatlygintinai, be to, jam buvo mokama stipendija viso mokymosi laikotarpiu, t.y. atsakovas ne tik, kad nemokėjo nustatytos kainos už suteiktą paslaugą, bet dar papildomai jam buvo mokama stipendija iš Užimtumo tarnybos (Sutarties 3.1.3. papunktis);

Išlaidos, kurios apskaičiuojamas, jei asmuo neįgyja kvalifikacijos ar (ir) kompetencijos, nevykdydamas sutartinių įsipareigojimų negali būti laikoma nustatyta kaina, kaip tai apibrėžiama vartojimo sutarties sąvokoje, kadangi asmuo, jei įgyja kvalifikaciją ir (ar) kompetenciją, grąžinti lėšų Užimtumo tarnybai neturi. Užimtumo tarnyba finansuoja profesinį mokymą iš valstybės biudžeto lėšų ar Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų (Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 4 dalis), t.y. Užimtumo tarnyba neturi savo įstaigos biudžeto iš kurio finansuotų mokymosi programas. Asmeniui neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų ir grąžinus lėšas už profesinį mokymą Užimtumo tarnybai, šios lėšos grąžinamos į valstybės biudžetą, t.y. Užimtumo tarnyba negauna jokios naudos iš šių sutarčių, t.y. nėra naudos gavėjas.

Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija Sutarties nutraukimą, nurodydamas, kad jokie teisės aktai nenumato baigtinio sąrašo svarbių priežasčių, dėl ko Sutartis galėjo būti nutraukta. Taip pat nesutinka su sprendime išdėstytu Sutarties sąlygų aiškinimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutarties 2.1.3 papunktyje numatytų svarbių priežasčių sąrašas yra baigtinis. Atitinkamai, svarbių priežasčių baigtinis sąrašas numatytas ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 37 straipsnio 15 dalies 1 punkte. Teismas Sprendime taip pat aiškiai nurodė, kad „Aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai ir teisinis reglamentavimas patvirtina atsakovo pareigą grąžinti visas Užimtumo tarnybos patirtas išlaidas, susijusias su atsakovo profesiniu mokymu, nutraukus profesinio mokymo sutartį be svarbių priežasčių, kurių baigtinis sąrašas nustatytas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme, taip pat dėl kurių šalys susitarė 2024 m. spalio 14 d. dvišalėje sutartyje Nr. URS(19.2)-9793.“

Atsakovas siūlo Sutartį aiškinti vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, kur numatyta, kad „Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai“.

Atsakovas su Sutartimi susipažino, ją pasirašė. Kaip nurodė ieškovė, su sutartiniais įsipareigojimais ir atsakomybėmis dar kartą atsakovas buvo supažindintas ir informuotas 2024 m. spalio 8 d. apsilankymo pas jam paskirtą specialistą metu (teiktas dokumentas anksčiau byloje). Sutarties 2.1.3 papunktyje numatytos svarbios priežastys, kurioms esant laikoma, kad Sutartis nutraukta pagrįstai, sąrašas yra baigtinis. Užimtumo tarnybai nėra suteikta teisė taikyti išimtis ar teisės normas savo nuožiūra, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės negali įtakoti Užimtumo tarnybos sprendimo dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir atsakomybės taikymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutartyje nėra nustatyta jokių sąlygų dėl kurių turinio reikėtų abejoti. Visas Sutarties turinys ir visos sąlygos yra aiškios, nedviprasmiškos ir nustatančios tam tikras šalių elgesio taisykles. Tuo pačiu Sutarties sąlygos buvo atskleistos ir išviešintos atsakovui, t.y. jos skelbiamos Užimtumo tarnybos internetinėje svetainėje www.uzt.lt, todėl atsakovas turėjo visas galimybes su Sutarties sąlygomis susipažinti dar prieš priimant sprendimą dalyvauti profesiniame mokyme. Sutartis yra aiški ir jos sąlygos turi būti aiškinamos, vadovaujantis CK įtvirtintais bendraisiais civilinės teisės principais - sąžiningumo, teisingumo bei protingumo (CK 1.5 straipsnis), netaikant Sutarties aiškinimo principų ribojimo, t.y. netaikant Contra proferentem taisyklės, kuri įtvirtinta CK 6.193 straipsnio 4 dalyje.

Atsakovas skunde nurodo, kad teismas turėjo pašalinti Sutarties spragas ir taikyti CK 6.195 straipsnio „Sutarties spragų užpildymas” nuostatas, kadangi atsakovas yra vartotojas.

Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nėra vartotojas sudarytos Sutarties prasme, todėl atsakovo reikalavimas pašalinti spragas, kurios yra jo, kaip vartotojo nenaudai - neturi pagrindo. Be to, jeigu netgi teismas būtų tokį atsakovo reikalavimą svarstęs, svarbu tai, kad bet kokios sutarties spragų užpildymas jokiu būdu negali sąlygoti sutarties turinio, nustatyto minėtais imperatyviais viešosios teisės aktais (LR Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 15 dalies 1 punktas), išplėtimo.

Atsakovas skunde nurodo, kad teismas netaikė CK 6.204 straipsnio „Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms”, kas daro Sutarties nutraukimą neteisėtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutartis nutraukta teisėtai, dėl sprendime jau išdėstytų motyvų ir argumentų, o atsakovo siekis, kad teismas atsakovo atžvilgiu taikytų CK 6.204 straipsnį vertintinas kaip deklaratyvus.

Atsakovas teigia, kad negalėjo numatyti, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjus atsakovo baudžiamąją bylą taikys realią laisvės atėmimo bausmę, nes tokio pobūdžio bylose taikomas laisvės atėmimo bausmės atidėjimas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 75 straipsnio „Bausmės vykdymo atidėjimas“ nuostatas, teismas gali, tačiau neprivalo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo. BPK 75 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad „Bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį“. Taigi, BPK numatyta tik galimybė taikyti bausmės atidėjimą. Todėl teismas teisingai sprendime nurodė, kad atsakovas, kuriam taikomos sąžiningo ir protingo asmens nuostatos, prieš sudarydamas su ieškove dvišalę sutartį privalėjo pasidomėti apie laisvės atėmimo vykdymo teisines pasekmes ir įvertinti riziką, kad negalės tęsti mokslų, nes svarbių priežasčių baigtiniame sąraše nenumatytas laivės atėmimo bausmės atlikimas (Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 15 dalies 1 punkte).

Atsakovas pats savo valia ir valiniais veiksmais atliko tam tikrus veiksmus, dėl ko padarė nusikalstamą veiką, todėl prieš sudarydamas Sutartį jis galėjo ir privalėjo numatyti, kad jam bus paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, dėl ko jis negalės vykdyti Sutarties. Tuo pačiu jis galėjo kontroliuoti savo veiksmus taip, kad nebūtų padaryta nusikalstama veika. Taip pat 2024 m. spalio 14 d. pasirašydamas Sutartį, kai jau prieš tai 2023 m. rugsėjo 29 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, nors nuosprendis dar buvo neįsiteisėjęs ir nepradėtas vykdyti atsakovas, prisiėmė Sutarties neįvykdymo riziką. Nuosprendis įsiteisėjo ir laisvės atėmimo bausmė pradėta vykdyti po 2025 m. kovo 4 d. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes taikyti CK 6.204 straipsnyje numatytas galimybes pakeisti Sutartį nėra teisinio pagrindo, nes galimo laisvės atėmimo galimybė atsakovui buvo žinoma ir atsakovas buvo prisiėmęs šios aplinkybės atsiradimo riziką (CK 6.204 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo nurodyta po Sutarties nutraukimo atsiradusi aplinkybė, kada baigsis atsakovo laisvės atėmimo bausmės terminas, ar faktinio paleidimo bausmės atlikimo įstaigos data, sprendžiant ginčą nereikšminga, nes ieškovė Sutartį nutraukė teisėtai.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, kad Sutartis pripažintina vartojimo sutartimi ir nutraukta neteisėtai.

Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.