Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-295-1036/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-08
Bylos Nr.: 1A-295-1036/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-15636-2024-2
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Valerij Lauš, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
Nuteistasis: M. T., A. G., D. G.
Pareiškėjas: AB ,,Lietuvos draudimas"

Kategorijos

1.2.14.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.29.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-295-1036/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15636-2024-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.2.29.1.1; 2.4.6.1; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 8 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Ilonai Lonskai, Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,dalyvaujant prokurorui Valentui Gritei,nuteistajam M. T., jo gynėjui advokatui Aloyzui Kruopiui,nuteistajai A. G.,nuteistajam D. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2021 m. gruodžio 3 d. įvykio) – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba), būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2021 m. gruodžio 6 d. įvykio) – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2021 m. gruodžio 3 d. įvykio) – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2021 m. gruodžio 6 d. įvykio) – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir M. T. skirta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir AB „Lietuvos draudimas“ priteistas turtinės žalos atlyginimas: 1) solidariai iš V. B., D. G. ir M. T. 2 532,36 Eur (du tūkstančiai penki šimtai trisdešimt du eurai ir 36 centai); 2) solidariai iš A. G. ir M. T. 1 104,35 Eur (vienas tūkstantis šimtas keturi eurai ir 35 centai); 3) solidariai iš D. G. ir A. G. 478,70 Eur (keturi šimtai septyniasdešimt aštuoni eurai ir 70 centų).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš M. T. atmestas.

Tuo pačiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. nuosprendžiu nuteisti ir V. B., D. G. (dėl vienos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, jo atžvilgiu priimtas ir išteisinamasis nuosprendis), A. G., R. Č. (R. Č.), tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

M. T. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad jis apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. B. ir D. G., iš anksto susitarus inscenizuoti eismo įvykį turint tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, pateikus draudimo bendrovei AB „Lietuvos draudimas“ netikslius duomenis apie eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių apgadinimus, kitų naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:

jis 2021 m. gruodžio 3 d., apie 15 val., Vilniuje, Statybininkų g. 5a, iš anksto susitaręs su V. B. ir D. G., inscenizavo eismo įvykį draudimo išmokoms gauti, tai yra, vairuodamas R. J. priklausantį automobilį „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiuodamas Statybininkų gatve, už parduotuvės „Rimi“ esančių garažų masyve, priekinio bamperio kairiuoju kraštu atsitrenkė į stovinčio V. B. tėvui E. B. priklausančio automobilio „BMW 535“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį įvykio metu valdė V. B., galinio bamperio dešinįjį kraštą, o šis automobilis priekiniu bamperiu atsitrenkė į stovinčio D. G. priklausančio automobilio „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinę dalį, po ko įvykio vietoje fotografuodami užfiksavo automobilių „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir „BMW 535“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apgadinimus, po ko jam, V. B. ir D. G. bendrai įvykio vietoje užpildžius eismo įvykio deklaraciją, kurioje įrašius tikrovės neatitinkančią informaciją, 2021 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“, reg. Vilniuje, Basanavičiaus g. 12, pateikdami prašymus išmokėti draudimo išmoką dėl apgadintų automobilių ir nuotraukas, kuriose buvo užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija apie eismo įvykio metu padarytus automobilių „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir „BMW 535“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apgadinimus, o būtent, kad buvo apibrozdintas automobilio „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio plastikinės apdailos dangtelio, dengiančio buksyravimo kilpos įsukimo vietą, lako-dažų sluoksnis jo apatinėje srityje ir plastikinės apdailos apatiniame krašte, esančiame po dangteliu, tačiau pagal LTEC 2025 m. vasario 14 d. specialisto išvadą Nr. 11-140 (25) automobilio „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio apgadinimai negalėjo būti padaryti automobiliui „BMW 535“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atsitrenkus priekinio bamperio plastikinio apvalkalo dešiniuoju kraštu, kita vertus techniniu požiūriu mažai tikėtina, kad automobiliui „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio kairiuoju kraštu įsirėmus į automobilio „BMW 535“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galinio bamperio plastikinio apvalkalo dešinės pusės kampą, dėl neigiamo lūžtančio plastiko atsistatymo koeficiento, šis automobilis būtų pablokštas ne tik į priekį, tačiau dar ir atsitrenkus į automobilį „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būtų sulūžęs jo priekinio bamperio plastikinės apdailos tvirtinimas kairės pusės šoniniame paviršiuje. Remiantis pateiktais duomenimis, AB „Lietuvos draudimas“ pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. LT AEO5355378) transporto priemonių savininkams išmokėjo – D. G. 275,21 Eur, o E. B. 2 257,15 Eur – draudimo išmokas. Tokiu būtu M. T., V. B. ir D. G. bendrais veiksmais įgijo savo ir kitų naudai 275,21 Eur ir 2 257,15 Eur draudimines išmokas iš AB „Lietuvos draudimas“.

Taip pat, M. T. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad jis suklastojo tikrą dokumentą, o būtent:

jis 2021 m. gruodžio 3 d. Vilniuje, Statybininkų g. 5A, užpildė eismo įvykio deklaracijas, kuriose tyčia įrašė tikrovę neatitinkančius duomenis apie eismo įvykio metu padarytus automobilių apgadinimus, duomenų tikrumą jis, D. G. ir V. B. patvirtino pasirašydami eismo įvykio deklaracijos grafoje „Vairuotojų parašai“ bei M. T. pasirašydamas grafoje „Patvirtinu, kad esu atsakingas už padarytą žalą“, po ko D. G. ir V. B. eismo įvykio deklaraciją pateikė per AB „Lietuvos draudimas“ elektroninę sistemą draudimo išmokai gauti, tokiu būdu įrašant netikrus duomenis į dokumentą ir jame pasirašydamas jis suklastojo tikrą dokumentą, kuris buvo panaudotas pateikiant AB „Lietuvos draudimas“.

M. T. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad jis apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. A. (G.), iš anksto susitarus inscenizuoti eismo įvykį turint tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, pateikus draudimo bendrovei AB „Lietuvos draudimas“ netikslius duomenis apie eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių apgadinimus, kitų naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:

jis 2021 m. gruodžio 6 d., apie 23 val., Vilniuje, Čiobiškio g. 23, iš anksto susitaręs su A. A. (G.) inscenizavo eismo įvykį draudimo išmokai gauti, tai yra, vairuodamas R. J. priklausantį automobilį „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiuodamas Čiobiškio g., judėdamas smailiu kampu link stovinčio A. A. (G.) priklausančio automobilio „Honda FR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kairiojo šono, priekinio bamperio kairiuoju galu atsitrenkė į automobilio „Honda FR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kairįjį šoną galinio rato srityje, po ko įvykio vietoje fotografuodami užfiksavo automobilio „Honda FR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apgadinimus, po ko jam ir A. A. (G.) bendrai įvykio vietoje užpildžius eismo įvykio deklaraciją, kurioje įrašius tikrovės neatitinkančią informaciją, 2021 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“, reg. Vilniuje, Basanavičiaus g. 12, pateikdami prašymą išmokėti draudimo išmoką dėl apgadinto automobilio ir nuotraukas, kuriose buvo užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija apie eismo įvykio metu padarytus automobilio „Honda FR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apgadinimus, o būtent, kad buvo įlenkta automobilio galinio kairės pusės sparno priekinės dalies briauna sandūroje su durelių kraštu, įlenktos galinės kairės pusės durelės apatinio kampo srityje, tačiau pagal LTEC 2025 m. vasario 10 d. specialisto išvadą Nr. 11-139 (25) automobilio „Honda FR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galinės kairės pusės durelės galėjo būti įlenktos įsirėmus automobiliui „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio plastikinio apvalkalo kampu, esant transporto priemonėms tarpusavio padėtyse, kaip pavaizduota deklaracijos eismo įvykio schemoje, tačiau neturint automobilio „Ford Fiesta“ nuotraukų negalima nustatyti, ar šios transporto priemonės kontaktavo, ties automobilio „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinio kairiojo žibinto išorine sritimi nėra dalių, kuriomis kontaktuojant būtų apgadinta automobilio „Honda FR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinio kairės pusės sparno priekinio kampo briauna, padarant jos kiauryminius pažeidimus. Remiantis pateiktais duomenimis, AB „Lietuvos draudimas“ pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. LT AEO 5355378) transporto priemonės savininkei A. A. (G.) išmokėjo – 1 104,35 Eur draudimo išmoką. Tokiu būtu M. T. ir A. A. (G.) bendrais veiksmais įgijo savo ar kitų naudai 1 104,35 Eur draudiminę išmoką iš AB „Lietuvos draudimas“.

Taip pat, M. T. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad jis suklastojo tikrą dokumentą, o būtent:

jis 2021 m. gruodžio 6 d. Vilniuje, Čiobiškio g. 23, kartu su A. A. (G.) užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje tyčia įrašė tikrovę neatitinkančius duomenis apie eismo įvykio metu padarytus automobilių apgadinimus, duomenų tikrumą jis ir A. A. (G.) patvirtino pasirašydami eismo įvykio deklaracijos grafoje „Vairuotojų parašai“ bei M. T. pasirašydamas grafoje „Patvirtinu, kad esu atsakingas už padarytą žalą“, po ko A. A. (G.) eismo įvykio deklaraciją pateikė per AB „Lietuvos draudimas“ elektroninę sistemą draudimo išmokai gauti, tokiu būdu įrašant netikrus duomenis į dokumentą ir jame pasirašydama ji suklastojo tikrą dokumentą kuris buvo panaudotas pateikiant AB „Lietuvos draudimas“.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Nuteistasis M. T. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Žemesnės instancijos teismas

Skunde, cituojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų reikalavimus, teigiama, kad jų skundžiamame nuosprendyje nesilaikyta. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta kada, kur ir kaip apeliantas su tariamais bendrininkais susitarė inscenizuoti 2021 m. gruodžio 3 d. ir 2021 m. gruodžio 6 d. autoįvykius. Pirmosios instancijos teismas pozicijos šiuo klausimu išvis nepareiškė, aprašydamas apeliantui priskiriamas veikas, net nenurodė, kad šių duomenų nepavyko nustatyti. Dėl šių duomenų, numatytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nebuvimo, buvo apribota jo teisė gintis, kadangi jų nežinodamas jis negalėjo įrodinėti, kad su tariamais bendrininkais nebuvo susitikęs arba, kad su jais apie būsimus autoįvykius nekalbėjo.

Aprašant M. T. inkriminuojamas veikas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl 2021 m. gruodžio 3 d. įvykio, teigiama, kad apeliantas 2021 m. gruodžio 3 d. Vilniuje, Statybininkų g. 5A, užpildė Eismo įvykio deklaracijas, kuriose tyčia įrašė tikrovę neatitinkančius duomenis apie eismo įvykio metu padarytus automobilių apgadinimus, duomenų tikrumą M. T., D. G. ir V. B. patvirtino pasirašydami eismo įvykio deklaracijos grafoje „Vairuotojų parašai“ bei apeliantas, pasirašydamas grafoje „Patvirtinu, kad esu atsakingas už padalytą žalą“, po ko D. G. ir V. B. eismo įvykio deklaraciją pateikė per AB „Lietuvos draudimas“ elektroninę sistemą draudimo išmokai gauti, tokiu būdu įrašant netikrus duomenis į dokumentą ir jame pasirašydamas. Apeliantas pažymi, kad kurie gi duomenys iš visų, įrašytų į Eismo įvykio deklaracijas duomenų yra netikri, neaprašyta. Teigiama, kad Eismo įvykio deklaracijose yra ir tokių duomenų, kurių niekas neginčijo – įvykyje dalyvavusių automobilių duomenys, kontaktavimo aplinkybės. Specialisto išvados Nr. 11-140 (24) 4–6 lape (t. 1, b. 1. 125) nurodyta, kad „galima teigti, kad automobilio BMW 535, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinio bamperio plastikinio apvalkalo dešinio kampo apgadinimai galėjo būti padaryti bent vieną kartą automobiliui „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įsirėmus priekinio bamperio plastikinio apvalkalo kairiu kampu ties juodos spalvos dekoratyvine juosta, tačiau neturint automobilio „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuotraukų, negalima nustatyti, ar šios transporto priemonės kontaktavo“. Kitaip sakant, toks šių dviejų automobilių kontaktavimas apibūdintas kaip visiškai galimas (tą patvirtina ir šiame punkte minimi automobilio „BMW“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galinio bamperio plastikinio apvalkalo dešinio kampo apgadinimai, tačiau tik dėl automobilio „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuotraukų nebuvimo, ši aplinkybė nelaikoma patvirtinta. Tačiau ji nėra laikoma ir neatitinkančia tikrovės“. Todėl lieka neaišku – ar jos įrašymas į eismo įvykio deklaracijas yra inkriminuojamas, ar nėra. Tas pats pasakytina ir dėl kitų įrašų deklaracijose dėl 2021 m. gruodžio 3 d. įvykio.

Prieš tai nurodyti neaiškumai dėl veikos aprašymo analogiškai padaryti ir dėl 2021 m. gruodžio 6 d. įvykio. Nenurodyta kurie gi duomenys iš visų, įrašytų į eismo įvykio deklaracijas duomenų, yra netikri. Ir šiuo atveju eismo įvykio deklaracijose yra ir tokių duomenų, kurių niekas neginčijo, t. y. įvykyje dalyvavusių automobilių duomenys, kontaktavimo aplinkybės. Nėra ginčijama ir tai, kad automobilio „Honda FR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galinės kairės pusės durelės galėjo būti įlenktos įsirėmus automobiliui „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio plastikinio apvalkalo kampu, esant transporto priemonėms tarpusavio padėtyse, kaip pavaizduota deklaracijos eismo įvykio schemoje, tačiau neturint automobilio „Ford Fiesta“ nuotraukų negalima nustatyti, ar šios transporto priemonės kontaktavo. Tai nurodyta specialisto išvados Nr. 11-139 (24) 5–6 lape (t. 1, b. 1. 137). Kitaip sakant, toks šių dviejų automobilių kontaktavimas apibūdintas kaip visiškai galimas, ką patvirtina ir minimi automobilio „Honda FR-V, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galinės kairės pusės durelių apgadinimai, tačiau tik dėl automobilio „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuotraukų nebuvimo, ši aplinkybė nelaikoma patvirtinta. Vis tik, ji nėra laikoma ir neatitinkančia tikrovės. Todėl lieka neaišku – ar jos įrašymas į eismo įvykio deklaracijas yra inkriminuojamas, ar nėra. Apelianto vertinimu, toks veikos aprašymo neapibrėžtumas suvaržė jo teises gintis nuo pareikšto kaltinimo, o skundžiamą nuosprendį padarė ne visai suprantamu.

Teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje kaip pagrindinis argumentas, jog M. T. pagal išankstinį susitarimą su kitais bendrininkais sukčiavo ir klastojo autoįvykio deklaracijas, pateikiamos specialisto išvados, jog sužalojimai automobiliams negalėjo būti padaryti deklaracijose nurodytu būdu. Pažymima, kad dėl 2021 m. gruodžio 3 d. autoįvykio pateikiama LTEC 2025 m. vasario 14 d. specialisto išvada Nr. 11-140 (25), kurioje pasakyta, kad automobilio „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio apgadinimai negalėjo būti padaryti automobiliui „BMW 535“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atsitrenkus priekinio bamperio plastikinio apvalkalo dešiniuoju kraštu, kita vertus techniniu požiūriu mažai tikėtina, kad automobiliui „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio kairiuoju kraštu įsirėmus į automobilio „BMW 535“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galinio bamperio plastikinio apvalkalo dešinės pusės kampą, dėl neigiamo lūžtančio plastiko atsistatymo koeficiento, šis automobilis būtų pablokštas ne tik į priekį, tačiau dar ir atsitrenkus į automobilį „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būtų sulūžęs jo priekinio bamperio plastikinės apdailos tvirtinimas kairės pusės šoniniame paviršiuje. Šiame kontekste akcentuojant, kad apkaltinamieji nuosprendžiai turi būti grindžiami neabejotinais įrodymais, nurodoma, jog nors ir mažai tikėtina, bet kategoriškai neatmetama galimybė, kad automobiliui „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio kairiuoju kraštu įsirėmus į automobilio „BMW 535“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galinio bamperio plastikinio apvalkalo dešinės pusės kampą, šis automobilis galėjo būti pablokštas ne tik į priekį, tačiau dar ir atsitrenkus į automobilį „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galėjo lūžti jo priekinio bamperio plastikinės apdailos tvirtinimas kairės pusės šoniniame paviršiuje.

Atsižvelgiant į paminėtą, apelianto vertinimu, lieka nepaneigta LTEC 2025 m. vasario 14 d. specialisto išvados Nr. 11-140 (25) dalis, kurioje pasakyta, kad automobilio „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio apgadinimai negalėjo būti padaryti automobiliui „BMW 535“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atsitrenkus priekinio bamperio plastikinio apvalkalo dešiniuoju kraštu. Tačiau toks teiginys nebuvo akivaizdus, tam, kad jis būtų konstatuotas, specialistas, panaudodamas specialiai tokiems tyrimams pritaikytą įrangą, metodiką, savo patirtį ir duomenų bazes, turėjo atlikti kvalifikuotą tyrimą. Nieko panašaus į tas galimybes ir į tas žinias, kuriomis naudojosi specialistas, apeliantas neturėjo ir naudotis negalėjo. Todėl teigti, kad M. T. suklastojo eismo įvykio deklaraciją, nurodydamas apie automobiliams „BMW“ padarytus sugadinimus, kurie tame autoįvykyje pasak specialisto išvados negalėjo būti padaryti, nėra pagrindo. Žinojimas, kokie sužalojimai tiems automobiliams galėjo būti padaryti, o kokie – ne, viršija apelianto žinių ir suvokimo ribas ir už tai jis nėra atsakingas. Teiginys, jog apeliantas suvokė, kad kažkuris „BMW“ automobilių sugadinimas negalėjo būti padarytas autoįvykio metu, būtų teisingas tik tada, jei būtų įrodyta, kad jis iš anksto žinojo apie būsimą autoįvykį ir pats savo veiksmais prisidėjo prie jo kilimo. Vis tik, tokia aplinkybė nėra niekuo įrodyta. Nei vienas iš kaltinamųjų tokios aplinkybės nepatvirtino nei ikiteisminio tyrimo, nei apylinkės teisme nagrinėjant bylą, nors tuo būtų galėję iš esmės palengvinti savo padėtį, sukurdami dalį būtinųjų sąlygų laidavimui ir atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio argumentais, susijusiais su 2021 m. gruodžio 3 d. įvykiu, o būtent, kad „Dėl šio eismo įvykio pagrįstas abejones kelia kaltinamųjų nurodytos aplinkybės, kad nežinant automobilio „BMW 525”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), savininko pusiau užpildyta Eismo įvykio deklaracija su M. T. duomenimis ir parašu buvo palikti įvykio vieloje nenustatytiems asmenims, kurie deklaracijų kažkokiu būdu perdavė D. G., kuris savarankiškai užbaigė jos pildymą“. Nurodoma, kad apylinkės teismas taip ir nepaaiškino kokios abejonės kyla ir būtent kuri šio įvykio dalis atrodo sunkai įtikima. Keliamas klausimas ar darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad eismo įvykio deklaracija buvo palikta ne bet kur, ne bet kam ir ne niekam (pavyzdžiui, užkišta už kokio nors daikto), o prie įvykio vietos esančių dirbtuvių darbuotojams. Tokiu atveju, tikimybė, kad automobilio „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), savininkas, radęs apgadintą automobilį užeis į dirbtuves paklausti, gal kas nors girdėjo, matė ar ką nors žino apie įvykį, yra beveik absoliuti ir jokių abejonių nekelianti.

Kvestionuodamas antrojo, t. y. 2021 m. gruodžio 6 d., nustatytas įvykio aplinkybes, apeliantas teigia, jog ir šiuo atveju įrodymų apie jo ir A. A. (G.) piktavališką susitarimą nėra jokių. Jokiais įrodymais nepaneigtas tiek A. A. (G.), tiek jo aiškinimas, kad iki 2021 m. gruodžio 6 d. jie vienas kito visiškai nepažinojo, taigi ir susitarti daryti nusikalstamas veikas negalėjo. Kaip teiginio apie jų bendrininkavimą patvirtinimas skundžiamame nuosprendyje nurodytas argumentas, jog „Teismas nustatė, kad tiriamų eismo įvykių metu dalyvavo iš esmės tie patys tarpusavyje susiję asmenys. M. T. teigia dalyvavęs dviejuose eismo įvykiuose, kurie įvyko vos trijų dienų laikotarpyje. Du eismo įvykiai įvyko toje pačioje vietoje prie garažų Statybininkų g. 5 A, Vilniuje. Atkreipiamas dėmesys, kad A. A. (G.) 2021 m. gruodžio 3 d. autoįvykyje nedalyvavo niekaip. Pats M. T. iš tikro per tris dienas sudalyvavo dviejuose įvykiuose, tai tikrai nėra mažai, bet tuo pačiu tai nėra ir tiek daug, kad juos būtų būtina priskirti jau prie tyčinių, sukčiavimo tikslu sukeltų įvykių. Nurodoma, jog abu įvykiai kilo žiemos ir prastų, slidžių kelio dangų sąlygomis. Apelianto vairavimo patirtis tuo metu buvo arti nulinės – vairavimo teises buvo įgijęs tik prieš porą mėnesių. Jokia moksliškai aprobuota metodika neįrodo, kad jis dėl nepatyrimo ir žioplumo negalėjo per tris dienas du kartus patekti į nedidelius autoįvykius.

Iš specialisto išvados matyti, kad 1) automobilio „Honda FR-V“, valstybinis numeris

(duomenys neskelbtini) galinės kairės pusės durelės galėjo būti įlenktos įsirėmus automobiliui „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinio bamperio plastikinio apvalkalo kampu, esant transporto priemonėms tarpusavio padėtyse, kaip pavaizduota deklaracijos eismo įvykio schemoje, tačiau neturint automobilio „Ford Fiesta“ nuotraukų, negalima nustatyti, ar šios transporto priemonės kontaktavo. Taigi specialistas buvus nurodytų dviejų automobilių susidūrimą ne paneigia, o labiau patvirtina.

Išvadoje nurodyta ir tai, kad ties automobilio „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinio kairiojo žibinto išorine sritimi nėra dalių, kuriomis kontaktuojant būtų apgadinta automobilio „Honda FR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinio kairės pusės sparno priekinio kampo briauna, padarant jos kiauryminius pažeidimus (t. 1, b. 1. 133–138). Kaip ir ankstesniame atvejyje tai, kad automobilio, į kurį atsitrenkė apelianto vairuojamas automobilis, dalis sugadinimų (šiuo konkrečiu atveju – galinio kairės pusės sparno priekinio kampo briaunos sužalojimas, padarant jos kiauryminius pažeidimus), negalėjo būti padaryti atsitrenkimo metu, buvo nustatyta tik specialisto atlikto tyrimo metu. M. T., remdamasis tais pačiais argumentais, kaip ir dėl ankstesnio įvykio, teigia, kad neturėjo nei žinių, nei suvokimo suprasti, kad automobilio „Honda FR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galinio kairės pusės sparno priekinio kampo briaunos sužalojimas, padarant jos kiauryminius pažeidimus, negalėjo būti padarytas autoįvykio, kilusio dėl jo kaltės, metu. Iš fotonuotraukos, esančios t. 1, b. 1. 136, matyti, kad tas sugadinimas automobilyje „Honda FR-V“ yra visiškai mažas, jis pastebimu tapo tik specialistui išdidinus vaizdą (pav. Nr. 6). Todėl M. T. su savo nepatyrimu neturėjo nei pareigos, nei galimybės suvokti, kad toks sugadinimas iš viso yra ir kad jis negalėjo būti padarytas jo automobiliu. Tokį apelianto aiškinimą patvirtina ir tokia aplinkybė, kad net draudime dirbusiems specialistams, kuriems pagal pareigas priklauso įžvelgti klastojimus siekiant nepagrįstai gauti žalos atlyginimus, nepastebėjo nieko įtartino šiame įvykyje ir išmokėjo žalos atlyginimą A. A. (G.).

Apeliantas tvirtina, kad ir šiuo atveju, jokiame piktavališkame susitarime nedalyvavo, autoįvykio neinscenizavo, dokumentų neklastojo. Kaip tokį teiginį patvirtinantį argumentą pateikia tai, kad jokios naudos iš tokių tariamų „autoįvykių inscenizavimo“ neturėjo, to net nebandyta jam inkriminuoti. Taip pat 2021 m. gruodžio 6 d. atveju tvirtina, kad jo kaltė inscenizavus įvykį galėtų būti konstatuota tik įrodžius, kad jis buvo su kažkuo susitaręs tai padaryti. Vis tik, šiuo atveju apeliantui netaikytina ne tik pirmosios instancijos teismo nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – grupė iš anksto susitarusių asmenų, bet nėra įrodyta ir pati kaltė. Neįrodžius kaltės, prašoma M. T. išteisinti nenustačius nusikaltimo įvykio, o jį išteisinus, atmesti ir civilinius ieškinius.

Atsiliepimas

Vilniaus apygardos teisme 2026 m. gegužės 7 d. gautas nuteistojo D. G. atsiliepimas į nuteistojo M. T. apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodoma, kad su M. T. apeliaciniu skundu iš esmės sutinkama, ir prašoma jį tenkinti. Kartu prašoma Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. nuosprendį panaikinti ir D. G. atžvilgiu, ir priimti naują nuosprendį – D. G., išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp byloje minimų asmenų egzistavo išankstinis susitarimas inscenizuoti eismo įvykius, tačiau D. G. vertinimu, tokia išvada nėra pagrįsta jokiais tiesioginiais ir neabejotinais įrodymais. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teisme nebuvo nustatyta kada, kur ir kokiu būdu toks susitarimas galėjo būti sudarytas. Pažymima, kad jokio išankstinio susitarimo nebuvo.

Šalies argumentai

D. G. teigia, kad jo atžvilgiu buvo du eismo įvykiai, kurie abu įvyko atsitiktinai ir nebuvo susiję su jokiu planavimu ar tyčiniu veikimu. Vieno eismo įvykio metu jis pats buvo laikomas nukentėjusiuoju, kai į jį atsitrenkė kitas asmuo (M. T. ir kitas asmuo). Ši aplinkybė paneigia apylinkės teismo išvadą apie tariamą bendrininkavimą ar D. G. aktyvų dalyvavimą organizuojant bet kokius veiksmus. Kitas eismo įvykis įvyko su A. G. (tuo metu dar ne D. G. sutuoktine), į kurios vairuojamą transporto priemonę jis nežymiai atsitrenkė. Šis įvykis buvo atsitiktinis, neplaninis ir kilo dėl įprastų eismo aplinkybių. Pažymima, kad tuo metu jų nesiejo jokie artimi santykiai ar bendri susitarimai, todėl nėra jokio pagrindo teigti apie iš anksto suderintus veiksmus ar bendrininkavimą. Taip pat akcentuojama, kad kiti byloje minimi eismo įvykiai yra susiję su kitų asmenų veiksmais, o ne su D. G. iniciatyva ar organizavimu. Vien tai, kad skirtingi įvykiai įvyko panašiu laikotarpiu, savaime neįrodo jokio išankstinio susitarimo ar bendrininkavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teigiama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra aiškiai nurodyta, kurie konkretūs duomenys eismo įvykių deklaracijose yra laikomi neatitinkančiais tikrovės. Toks neapibrėžtumas riboja teisę į gynybą ir neatitinka baudžiamojo proceso reikalavimų. Apylinkės teismo išvados iš esmės grindžiamos specialistų išvadomis, kuriose nurodoma, kad tam tikri transporto priemonių apgadinimai „negalėjo būti padaryti“ arba yra „mažai tikėtini“. D. G. vertinimu, tokio pobūdžio išvados nėra kategoriškos ir negali būti laikomos pakankamu pagrindu apkaltinamajam nuosprendžiui, nes kaltė baudžiamojoje byloje turi būti įrodyta be pagrįstų abejonių. Taip pat pirmosios instancijos teismo išvados apie tariamą bendrininkavimą iš esmės grindžiamos prielaidomis, o ne objektyviais ir neabejotinais įrodymais, todėl tokios išvados neatitinka baudžiamojo proceso principo, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

D. G. pažymi, kad neturi nei specialių žinių, nei galimybių vertinti transporto priemonių apgadinimų techninių aspektų, todėl negalėjo suvokti, kad tam tikri pažeidimai galėjo būti nesusiję su konkrečiu eismo įvykiu. Atkreipimas dėmesys ir į tai, kad draudimo bendrovė, įvertinusi pateiktus duomenis, išmokėjo draudimo išmokas, kas rodo, jog pateikta informacija nebuvo akivaizdžiai klaidinga ar dirbtinė.

Kartu atkreipiamas dėmesys, jog nagrinėjamo laikotarpio metu A. G. laukėsi jų pirmojo vaiko. Ši aplinkybė kartu su vykstančiu baudžiamuoju procesu D. G. sukėlė itin didelę psichologinę įtampą bei finansinius sunkumus. Dėl patirto psichologinio spaudimo, atsakomybės už šeimą ir ribotų finansinių galimybių, jis neturėjo realios galimybės toliau aktyviai gintis ar teikti apeliacinį skundą, nes tai būtų pareikalavę papildomų reikšmingų išlaidų, kurių tuo metu neturėjo. Pažymima, kad tai, jog D. G. nepateikė apeliacinio skundo, nereiškia, kad jis sutinka su priimtu nuosprendžiu ar pripažįsta savo kaltę. Todėl atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pakankamų, aiškių ir neabejotinų įrodymų apie jo kaltę, nėra nustatytas joks išankstinis susitarimas, o D. G. veiksmai atitinka atsitiktinių eismo įvykių pobūdį, darytina išvada, kad jo atžvilgiu nusikalstamos veikos sudėtis nėra įrodyta.

Vilniaus apygardos teisme 2026 m. gegužės 15 d. gautas nuteistosios A. G. atsiliepimas į nuteistojo M. T. apeliacinį skundą, kuriuo prašoma skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. nuosprendį M. T. atžvilgiu. Taip pat prašoma įvertinti M. T. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir A. G. atžvilgiu, panaikinti Skundžiamą nuosprendį ir jos atžvilgiu bei priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Šalies argumentai

A. G. nurodo, kad asmeniškai skundo neteikė ne todėl, kad pripažįsta kaltę, o todėl, nes neturėjo papildomų pinigų mokėti advokatui. Visiškai sutikdama su M. T. skundu, A. G. mano, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas tiek M. T., tiek jos atžvilgiu. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad byloje nėra pakankamų ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių išankstinį susitarimą, tyčią bei siekį apgaule gauti draudimo išmokas. Taip pat skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad specialisto išvados kategoriškai nepaneigia galimybės, jog dalis transporto priemonių apgadinimų galėjo atsirasti deklaruotų eismo įvykių metu. Pirmosios instancijos teismas pripažino A. G. kalta dėl 2021 m. gruodžio 6 d., 2022 m. liepos 11 d. ir 2024 m. kovo 4 d. epizodų, susijusių su tariamai inscenizuotais eismo įvykiais ir draudimo išmokų gavimu bei pasikėsinimu jas gauti, tačiau šios teismo išvados grindžiamos tais pačiais argumentais dėl tariamo išankstinio susitarimo ir neteisingo ekspertinių išvadų vertinimo, todėl M. T. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra reikšmingi vertinant ir jos atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. A. G. laikosi pozicijos, kad byloje surinkti duomenys neleidžia neabejotinai konstatuoti jos kaltės, todėl visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu M. T. ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos, šio skyriaus 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, teismas yra saistomas apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo.

Pažymėtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-697/2018; 2K-10-976/2016; ir kt.).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad jei apeliaciniame skunde yra pateiktas prašymas naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pagal nurodytus apskundimo pagrindus turi įvertinti viso skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą visiškai patikrinti bylą: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. Bylos patikrinimas turi būti paremtas bylos duomenimis ir jų analize, visų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių išnagrinėjimu, o visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti aiškios ir pakankamai argumentuotos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 27 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-387/2022 19 papunktį).

Nuteistojo M. T. apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl M. T. kaltės padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 dalyje (dėl 2021 m. gruodžio 3 ir 6 d. įvykių) numatytas nusikalstamas veikas, teigiant, kad eismo įvykiai nebuvo inscenizuoti, o realūs, dėl jų inscenizavimo ir eismo įvykio deklaracijų klastojimo, panaudojimo su kitais nuteistaisiais nesitarė ir nebendrininkavo, todėl prašoma M. T. išteisinti. Pagrindo tam apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų skundžiamo nuosprendžio dalyse, kuriose jis neginčijamas, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma nuteistojo M. T. apeliaciniame skunde, todėl dėl kitų nuteistųjų D. G. ir A. G. atsiliepimuose išdėstytų pozicijų atskirai nepasisako.

Dėl įvykių 2021 m. gruodžio 3 ir 6 d.

BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimas pasireiškia bet kuria iš alternatyvių veikų; viena iš jų – svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimas apgaule. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, kuri pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Baudžiamosiose bylose, kai apgaule siekiama gauti draudimo išmoką, esminės apgaulės faktas paprastai siejamas su inscenizuoto draudžiamojo įvykio aplinkybių nurodymu draudimo bendrovei kaip tikrų. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog eismo įvykio inscenizavimas gali pasireikšti keliais būdais: 1) įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis ir (ar) kitoje vietoje, negu nurodė kaltinamieji, 2) įvykyje dalyvavo kitos transporto priemonės, kiti asmenys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 18 d. nutarties baudžiamojoje byloje

Nr. 2K-10-813/2025 37–38 punktus).

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Dokumentu pripažįstamas kiekvienas bet kokia forma sudarytas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo arba realizavo, ir norėjo taip veikti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-499-677/2015).

Prieš pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir vertino savo veiksmus, bet vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą. Teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, tokių duomenų palyginimu tarpusavyje, o teismo išvados apie įrodinėjimo dalyką daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą.

Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu M. T. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad 2021 m. gruodžio 3 d. veikdamas bendrininkų grupėje, iš anksto susitaręs su V. B. ir D. G. inscenizavo eismo įvykį draudimo išmokoms gauti, apie kurį V. B. ir D. G. suklastoję tikras eismo įvykio deklaracijas panaudojo jas, pateikiant AB „Lietuvos draudimas“, taip bendrais veiksmais įgijo svetimą turtą – 2 532,36 Eur vertės draudimo išmokas.

Be to, skundžiamu nuosprendžiu M. T. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad 2021 m. gruodžio 6 d. veikdamas bendrininkų grupėje, iš anksto susitaręs su A. A. (G.) inscenizavo eismo įvykį draudimo išmokoms gauti, apie kurį M. T. ir A. A. (G.) suklastoję tikrą eismo įvykio deklaraciją panaudojo ją, pateikiant AB „Lietuvos draudimas“, taip bendrais veiksmais įgijo svetimą turtą – 1 104,35 Eur vertės draudimo išmokas.

Esminis M. T. apeliacinio skundo argumentas yra tas, jog kaltinime nurodyti eismo įvykiai buvo ne inscenizuoti, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, bet realūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio (t. 6, b. l. 76) matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl 2021 m. gruodžio 3 d. eismo įvykio inscenizavimo pirmiausia grindė Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. vasario 14 d. specialisto išvada Nr. 11-140 (25), kurioje nurodyta, kad neturint automobilių nuotraukų negalima nustatyti, ar šie kontaktavo; D. G. automobilio priekinio bamperio apgadinimai negalėjo būti padaryti V. B. automobiliui, atsitrenkus priekinio bamperio plastikinio apvalkalo dešiniuoju kraštu; techniniu požiūriu visi automobilių sugadinimai vairuotojų ir eismo įvykio deklaracijoje nurodytomis aplinkybėmis (2021 m. gruodžio 3 d. įvykio metu) yra mažai tikėtini. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl 2021 m. gruodžio 6 d. eismo įvykio taip pat grindė Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. vasario 10 d. specialisto išvada

Nr. 11-139 (25), kurioje nurodyta, jog neturint automobilių nuotraukų negalima nustatyti, ar šie kontaktavo; ties M. T. automobilio priekinio kairiojo žibinto išorine sritimi nėra dalių, kuriomis kontaktuojant būtų apgadinta A. A. (G.) automobilio galinio kairės pusės sparno priekinio kampo briauna, padarant jos kiauryminius pažeidimus. Sugretinus specialisto išvadose konstatuotas aplinkybes ir nuteistajam M. T. pareikšto kaltinimo turinį akivaizdu, kad visi eismo įvykių deklaracijose įrašyti duomenys neatitinka tikrovės, nes jose pateikti įvykiai (2021 m. gruodžio 3 ir 6 d.) įvyko kitomis aplinkybėmis ir (ar) kitoje vietoje, negu nurodė M. T., V. B., D. G. ir A. A. (G.). Kitaip tariant, kaltinimas M. T. pareikštas dėl eismo įvykio inscenizavimo, kuris pasireiškė tuo, jog įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis ir (ar) kitoje vietoje, negu nurodė kaltinamieji (žiūrėti 14 punktą), todėl pagrįstai kaltinime ir buvo nurodytos visos eismo įvykių deklaracijose nurodytos aplinkybės, kurios kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, neatitinka objektyvios tikrovės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors specialistų išvadų pakankamumą apkaltinamajam nuosprendžiui priimti ginčija gynyba, tačiau tuo pačiu ir savo apeliacinio skundo argumentus grindžia tomis pačiomis išvadomis, suabsoliutindama gynybai palankias iš konteksto išimtas išvadų dalis. Nagrinėjamoje situacijoje svarbu paminėti, kad kai nėra eismo įvykio liudytojų, ypatingą reikšmę įgyja būtent specialistų/ekspertų tyrimai dėl eismo įvykių, kurių metu specialistas/ekspertas, be kita ko, tiria nustatytus transporto priemonių techninius gedimus, nustato jų atsiradimo laiką, gedimų ir eismo įvykio ryšį, eismo įvykio dalyvių veiksmų ir eismo įvykio kilimo priežastinį ryšį. Atitinkamai teismų praktikoje pripažįstama, kad išvados specialisto išvadose gali būti suformuluotos kaip kategoriškos, tikėtinos ir sąlyginės, nes jų patikimumą lemia ne išvadų įvardijimas, o padarytų išvadų aiškumas, išsamumas, pagrindimas, taikytų tyrimų metodų patikimumas ir pan. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas specialisto išvada, kurioje padarytos tikėtinos išvados, nereiškia BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokia specialisto išvada, jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 10 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-813/2025 20 punktą).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne tik specialistų tikėtinomis išvadomis, o jas vertino, gretino su kitais byloje surinktais duomenimis. Teisėjų kolegija nekartos pirmosios instancijos teismo argumentų, tačiau papildomai pažymės, kad be specialistų išvadų eismo įvykio inscenizavimus pagrindžia, nors ir netiesioginiai, bet loginei įvykių grandinei nustatyti svarbūs įrodymai ir pačių faktinių aplinkybių visuma. Aptariami įvykiai įvyko vos per trijų dienų laikotarpį (šioje vietoje atkreipiant dėmesį į tai, kad M. T. abiejų įvykių metu naudojosi tuo pačiu automobiliu – Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), taip pat, jog ne vien 2021 m. gruodžio 3 ir 6 d. įvykių metu, bet visų įvykių metu (ir 2022 m. liepos 11 d., 2024 m. kovo 4 d.) dalyvavo iš esmės tie patys tarpusavyje susiję asmenys, taip pat du iš tariamų eismo įvykių vyko toje pačioje vietoje prie garažų, adresu Vilnius, Statybininkų g. 5A. Nustatyta ir tai, kad A. A. (G.) yra susituokusi su D. G., nuteistieji sistemingai bendravo mobiliojo ryšio priemonėmis iki ir po paskutinio įvykio (2024 m. kovo 4 d.). Be to, nustatytas ir nuolatinis ryšių palaikymas su kitu paskutinio įvykio dalyviu R. Č. (t. 1, b. l. 177–180). Iš D. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jis V. B. pažįsta dėl vykdomų panašių verslų, yra jį matęs, galimai turi jo mobiliojo ryšio telefono numerį; iš V. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jo tuometinis draugas buvo M. T. ir jie buvo susitarę susitikti prie garažų (prie kurių įvyko tariamas eismo įvykis), be to, D. G. įvykio metu nepažinojo, tačiau teigia prieš maždaug dvejus metus (įtariamojo apklauso protokolo data – 2024 m. gruodžio 11 d.) susipažinęs darbo reikalais. Iš M. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jo draugas yra V. B., jie buvo susitarę susitikti ir vyko link jų susitikimo vietos, be to, teigia, jog po palikto raštelio įvykio dieną (2021 m. gruodžio 6 d.) arba kitą dieną susisiekė su A. A. (G.). Iš A. A. (G.) teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad iki įvykio (2021 m. gruodžio 6 d.) galimai yra kažkur mačiusi kitus kaltinamuosius. Eismo įvykių ekspertas R. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įtarimų dėl inscenizavimo kilo po 2024 m. kovo 4 d. įvykio, nes tie patys asmenys ir tik tarpusavyje susidurdavo. Teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja, kad nors visi šie duomenys yra netiesioginiai įrodymai, tačiau baudžiamajame procese jie nėra neleistini įrodinėjant asmenų kaltę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje yra pakankamai įrodymų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir įtikinamai gretindamas duomenis apie nuteistųjų tarpusavio pažintis, bendravimą, eismo įvykių sistemingumą su specialistų išvadose konstatuotomis aplinkybėmis, argumentuotai paneigė nuteistųjų iškeltas gynybines versijas (plačiau apie tai bus pasisakyta vertinant jų bendrininkavimą), pagrįstai pripažino ir nuteisė M. T. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2021 m. gruodžio 3 ir 6 d.).

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryti aiškūs rašymo apsirikimai (automobilio pavadinimas, valstybinis numeris), kurie neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bendrininkavimo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą. Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 8 d. nutarties baudžiamojoje byloje

Nr. 2K-33-594/2025 35 punktą).‏‏‎

Prieš pasisakant dėl skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė bendrininkavimo požymius, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pateikta versija, jog du eismo įvykio dalyviai, žinodami apie dar trečią dalyvį, paliko pusiau užpildytą eismo įvykio deklaraciją nenustatytiems asmenims su neva viltimi, kad ji pasieks adresatą, o pats D. G., kaip galima suprasti iš duotų parodymų, turintis netoliese ofisą, kažkaip atsitiktinai pasirodė, nors jo automobilis ten paliktas stovėjo apie mėnesį, savo automobilio neapžiūrėjo ir rado ar jam garažo poliruotojas ar kitas asmuo padavė deklaraciją, kurios jis išsamiai netikrino, tik įrašė savininko ir automobilio valstybinį numerį, yra savaime neįtikinama. Visų pirma, pagal Kelių eismo taisyklių 220 punktą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Taigi, nuo pat pradžių abejonė kyla dėl netinkamai įvykdytos M. T. pareigos D. G. atžvilgiu. Šiuo aspektu suprantama, kad jei eismo įvykio dalyvis yra nežinomas, kaip taip teigia visi susiję nuteistieji, aptariamos pareigos įvykdymas tampa sudėtingesnis. Teisėjų kolegijos įsitikinimą pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu sustiprina aplinkybė, kad tiek M. T., tiek V. B. žinodami apie trečią, jiems neva nežinomą eismo įvykio dalyvį, neprašė į eismo įvykį atvykusių policijos pareigūnų (apie kurių pasirodymą patys apklausiami patvirtino) pagalbos nustatant šį dalyvį ir iškviečiant jį eismo įvykio deklaracijai užpildyti. Dar daugiau, iš informacijos apie pretendentus paieškos rezultatų pažymų (t. 4, b. l. 157–159; t. 5, b. l. 1–3) matyti, kad M. T. ir V. B. bendruoju pagalbos telefono numeriu nesikreipė tam, kad būtų užregistruotas eismo įvykis ir tokiu būdu jiems būtų suteikta pagalba nustatant trečiąjį eismo įvykio dalyvį. Atsižvelgiant į tai, taip pat į aukščiau aptartas M. T., V. B. ir D. G. tarpusavio pažintis, tyčinius kryptingus veiksmus (pvz., susitikimą, eismo įvykių deklaracijų užpildymą, fotonuotraukų padarymą, duomenų draudikui pateikimą ir pan.), darytina išvada, kad M. T. iš anksto susitaręs veikė bendrai su V. B. ir D. G. inscenizuojant eismo įvykį ir tai suvokė.

Analogiška išvada darytina ir dėl 2021 m. gruodžio 6 d. įvykio – M. T. bendrininkavimo su A. A. (G.), tuo metu dar būsima D. G. sutuoktine. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. A. (G.) ir M. T. apklausiami parodė, jog vienas kito nepažįsta ir nepažinojo, tačiau tai nepaneigia bendrininkavimo požymių buvimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tada, kai nusikalstama veika padaroma bendrininkaujant, nėra būtina, kad visi bendrininkai vieni kitus pažinotų, palaikytų glaudžius ryšius, iš anksto būtų sudarę nusikalstamos veikos padarymo planą, pakanka to, kad kiekvienas iš bendrininkų pažįsta ir bent vieną kitą bendrininką ir sutinka bendrai su vienu ar daugiau kitų bendrininkų dalyvauti padarant nusikalstamą veiką bei turi suvokimą apie tai, kokią konkrečią nusikalstamą veiką ketinama padaryti. Šiuo atveju neabejotinai nustatyta, kad M. T. bendrininkavo su A. A. (G.), nes jie atliko nusikalstamų veikų objektyviąją pusę sudarančių veiksmų dalį (užpildė ir pasirašė eismo įvykio deklaraciją su tikrove neatitinkančiais duomenimis). Šį vertinimą sustiprina ir tai, kad šis neva eismo įvykis įvyko praėjus vos trims dienoms po įvykio, kuriame dalyvavo M. T., V. B. ir A. A. (G.) sutuoktinis – D. G.

Dėl M. T. paskirtos bausmės.

Sprendžiant klausimą dėl apeliantui paskirtos bausmės, pirmiausiai pabrėžtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 28 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-10-487/2022 102 punktą).

Pagal BK 54 straipsnį, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (1 dalis); skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (2 dalies 1–8 punktai). Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgta ir į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutarties baudžiamojoje byloje

Nr. 2K-188-489/2025 11 punktą; Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. liepos 23 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-270-908/2026 8 punktą; ir kt.). Be to, BK 61 straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (1 dalis); teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

Skundžiamu nuosprendžiu M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir 300 straipsnio 1 dalį (dvi veikos). BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytos analogiškos alternatyvios sankcijos: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos) ir 300 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), padarymą parinkdamas po sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią, tačiau ją ribojančią bausmės rūšį – laisvės apribojimą, ir nustatydamas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), po straipsnio sankcijoje numatytą mažesnį už vidurkį bausmių dydį – vienerius metus, o už nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), – devynis mėnesius, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė keturis baigtus nesunkius nusikaltimus, į pripažintą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje, į tai, kad nusikalstamomis veikomis buvo padaryta turtinės žalos AB „Lietuvos draudimas“. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas pagrįstai nenustatė. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis patikino esąs dirbantis ir už tai gaunantis pajamų, yra neteistas, daug kartų baustas administracine tvarka. Atsižvelgiant tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad visų šių aplinkybių visuma pagrindžia laisvės apribojimo bausmių be intensyvios priežiūros su prevencinio pobūdžio įpareigojimais už visas nusikalstamas veikas parinkimą ir bausmių dydžio, mažesnio už straipsnių sankcijų vidurkį, nustatymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, švelninti M. T. teisinę padėtį nėra pagrindo. Pateikti jo duomenys apie sveikatos būklę (t. 6, b. l. 136) neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, nes teismo parinkta bausmės rūšimi nėra suvaržoma galimybė rūpintis savo sveikata. Be to, galimybės atleisti nuo bausmės dėl ligos (BK 76 straipsnis) nėra, nes iš minėtų duomenų apie sveikatos būklę matyti, kad apeliantas neserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku.

Pagal BK 63 straipsnio taisykles, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (1 dalis); kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei (2 dalis); kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį (4 dalis); bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis (5 dalies 1 punktas); jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu. Bausmių bendrinimo tvarką teismas pasirenka įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (6 dalis).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bendrindamas bausmes tarpusavyje apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu teisės taikymo klaidos nepadarė. Teismas pagrįstai nustatė, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, dėl 2021 m. gruodžio 3 d. įvykio ir analogiškai dėl 2021 m. gruodžio 6 d., sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, todėl turi būti bendrinamos apėmimo būdu, po ko ir pagrįstai nustatė, jog šios (vieneri metai ir vieneri metai laisvės apribojimo) bendrinamos tarpusavyje dalinio bausmių sudėjimo būdu. Pagrindo dar labiau švelninti apelianto teisinę padėti nėra, nes jam ir taip buvo parinkti patys palankiausi bausmių bendrinimo būdai, tuo labiau pridedamos bausmės dalis – minimali – trys mėnesiai laisvės apribojimo, kurios mažinti teismas negali (BK 48 straipsnio 2 dalis, 63 straipsnio 4 dalis).

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Pagal teismų praktiką, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Dėl bendro dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir dalinė atsakomybė netaikoma (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. birželio 18 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2026 12.1 ir 13.1 papunkčius).

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, padarė žalą tyčia. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, jeigu draudikui išmokėjus išmoką arba jos dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala arba nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą atlygino už žalos atlyginimą atsakingi asmenys, draudiko reikalavimu nukentėjęs trečiasis asmuo privalo grąžinti neteisėtai gautą išmoką arba jos dalį.

Skundžiamu nuosprendžiu AB „Lietuvos draudimas“ solidariai priteista iš V. B., D. G. ir M. T. 2 532,36 Eur turtinės žalos atlyginimo, taip pat solidariai priteista iš A. G. ir M. T. 1 104,35 Eur turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad dėl 2021 m. gruodžio 3 ir 6 d. eismo įvykių inscenizavimo ir eismo įvykių deklaracijų klastojimo draudimo bendrovė patyrė bendrai 3 636,71 Eur dydžio turtinės žalos, nes neteisėtai išmokėjo išmokas. Už tai atsakingas, be kita ko, yra M. T. Dėl to pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo ir jo piniginės išraiškos nėra.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-654/2023 51–52 punktus). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažindamas M. T. kaltu priėmė sprendimą neišieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino jo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į tai, kad jo gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas imperatyviu BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra, taip nėra pagrindo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų ir apeliacinės instancijos teisme, nes M. T. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo jo valios, todėl aptariamų išlaidų išieškojimas būtų nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti kaltinamo asmens teisę į gynybą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsnio 1–5 dalimis, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo M. T. apeliacinį skundą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų neišieškoti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėValerij LaušMindaugas Povilanskas