Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Bartkus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. G. atstovo advokato Petro Selilionio (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria netenkintas R. G. atstovo advokato skundas ir paliktas galioti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) 2026 m. sausio 26 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-52-2026.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai

Pabrėžiama, kad J. D. R. G. telefonu nieko neminėjo apie savo iniciatyvas dėl K. M. įdarbinimo. Be to, K. M. yra viena iš įmonės darbuotojų draugė, taigi ji pasinaudojo šiuo socialiniu santykiu ir ilgą laiką leido parduotuvėje. Vis dėlto, jos buvimas įmonėje ir stebėjimas kaip kita darbuotoja aptarnauja klientus, savaime negali būti laikoma K. M. nelegaliu darbu. Apeliantas akcentuoja, kad tiek K. M., tiek ginčą inicijavęs jos draugas M. (M.) B. žinojo, kaip reglamentuojami darbo santykiai, todėl K. M. veiksmų negalima laikyti sąžiningais – ji leido ilgą laiką parduotuvėje, taip pat tai filmavo imituodama darbą bei tikėdamasi vėliau šantažuoti J. D. dėl to, kad su ja nebuvo sudaryta darbo sutartis, ką, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, ji ir padarė. Priešingu atveju, K. M. būtų iš karto susisiekusi su R. G. su reikalavimu sudaryti darbo sutartį, o ne savaitę imitavusi darbą ir vėliau susisiekusi dėl 3 000 Eur kompensacijos.

Akcentuotina, kad įmonės vadovas negali atsakyti už visus be išimties darbuotojų veiksmus, jeigu jie vykdomi akivaizdžiai savavališkai. Byloje nėra jokių abejonių dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos J. D. veiksmai vyko be R. G. žinios ar pavedimo. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad K. M. pati nurodė, kad ji tik mokėsi dirbti ir stebėjo kaip dirba kita įmonės darbuotoja, kas nėra nelegalus darbas, o vienkartinis stalelio nuvalymas ar indų į indaplovę sudėjimas negali savaime tapti savaitės trukmės nelegaliu darbu, kas verčia abejoti priimto sprendimo teisingumu.

Manytina, kad paskirta nuobauda yra aiškiai per griežta. Pirmiau aptartos aplinkybės aiškiai įrodo, jog R. G. objektyviai negalėjo sukontroliuoti J. D. savavaliavimo, be to, pati K. M. elgėsi nesąžiningai. Įmonės vadovė turėjo tik teorines, bet ne praktines galimybes užkirsti kelią aptariamam įvykiui, kas sudaro pagrindą pripažinti, kad tai yra jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, R. G. už tokį pažeidimą yra baudžiama tik pirmą kartą, jokių kitų šiurkščių pažeidimų ji nėra padariusi. Pažymima, kad po šio įvykio R. G. taikė papildomas saugumo priemones įmonėje, kad tai nepasikartotų. Bausti už aplinkybes, kurios nuo jos nepriklausė, būtų neproporcinga ir neteisinga.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniame skunde yra nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu patraukti R. G. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį ir prašoma arba nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, arba R. G. atžvilgiu pritaikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir neskirti administracinės nuobaudos. Dėl to apygardos teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumą ir jo pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis).

ANK 567 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta tai, jog priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Kai asmens padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinio nusižengimo teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas).

Iš apeliacinio skundo turinio yra matyti tai, kad nesutinkama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi bei motyvuojama, jog aptariamu atveju nepagrįstai bandoma atsakomybę dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos J. D. savavališkų veiksmų perkelti ant su šia situacija nesusijusios įmonės vadovės, kadangi apie netinkamai įformintą K. M. darbą ji nieko nežinojo. Apygardos teismas, susipažinęs su apeliaciniu skundu ir jame pateiktais motyvais bei įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, konstatuoja, jog skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus bylos teisingam išsprendimui reikšmingus duomenis bei vadovaujantis vyraujančia teismų praktika, todėl nėra pagrindo ją naikinti.

Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį atsakomybė už nelegalų darbą nustatyta darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. ANK 95 straipsnio 1 dalies dispozicija suformuluota kaip blanketinė, dėl to jai taikyti būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius.

Institucijos 2026 m. sausio 26 d. nutarime yra nurodyta tai, jog R. G. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas), kadangi ji pažeidė DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalių bei UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

DK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 34 straipsnis).

DK 42 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta tai, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatytą tvarka privaloma pranešti VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje. Apie darbo sutarties sudarymą ir juridinio asmens vienasmenio valdymo organo priėmimą į darbą nustatyta tvarka yra privaloma pranešti VSDF valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo valandą iki numatytos darbo pradžios.

UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu ir (arba) nepraneša VSDF valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie šio darbuotojo priėmimą į darbą ar mažiausiai prieš vieną darbo valandą iki darbo pradžios apie juridinio asmens vienasmenio valdymo organo priėmimą į darbą.

Administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį traukiamas specialus subjektas – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Pagal DK 21 straipsnio 3 dalį darbdavys – asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigoja atlikti fizinis asmuo. Darbdavys gali būti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantis juridinis asmuo, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotas užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys ar užsienio valstybės jurisdikcijai priklausantis fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija, juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys arba tokių asmenų grupė. Darbdavio – juridinio asmens teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jo įsteigimo momento, nebent jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato vėlesnį įsisteigimo momentą. Darbdavys taip pat gali būti ir fizinis asmuo. Darbdavio – fizinio asmens teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir K. M. nebuvo sudaryta jokia darbo (ar panašaus pobūdžio) sutartis. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, iš esmės nesutinkama su tuo, jog K. M. buvimas kepyklėlės patalpose, kitų darbuotojų stebėjimas laikytina nelegaliu darbu, o vien tik tai, jog ji vieną kartą nuvalė stalelį ar sudėjo indus į indaplovę, taip pat nereiškia, kad minėtas asmuo visą savaitę dirbo nelegaliai. Taip pat nurodoma, kad turėjo būti įvertinti ir pačios K. M. paaiškinimai bei jos tolesnis elgesys bandant iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. G. gauti 3 000 Eur dydžio kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais teiginiais bei sprendžia, kad visos reikšmingos aplinkybės šioje byloje įvertintos teisingai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šie veikos objektyvieji požymiai: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-25-942/2018, 2AT-27-942/2020, 2AT-16-489/2023).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad: 1) K. M. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas atvyko be realios R. G. žinios, o išimtinai J. D. iniciatyva; 2) K. M. bylai aktualiu laikotarpiu tik stebėjo įmonės darbuotojų darbą, o jos atlikti pavieniai veiksmai negali būti laikomi nelegaliu darbu; 3) R. G. nieko nežinojo apie J. D. veiksmus, o apie situaciją jai buvo pranešta jau po šios situacijos pabaigos, t. y. ji objektyviai negalėjo užkirsti kelio J. D.. Apygardos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Šiuo atveju nustatyta, kad K. M. susisiekė su socialiniame tinkle „Facebook“ skelbimą dėl darbo patalpinusia J. D. (t. 1, b. l. 45), kuri, tolesnio bendravimo metu nurodė jai esmines darbo sąlygas – darbo užmokestį (7 Eur per valandą), darbo grafiką (derinamas individualiai, tačiau prioritetas skiriamas asmenims, galintiems dirbti ryte), taip pat nurodė, kad norėtų susitikti pokalbiui (t. 1, b. l. 48–49). Pastebėtina ir tai, kad J. D. taip pat kreipdavosi į K. M. klausdama, kada ši galėtų atvykti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas (t. 1, b. l. 51, 56, 61–64), tiek planuojant laiką dėl darbo pokalbio, tiek derinant tolesnį jos darbo grafiką. Taigi nors darbo sutartis su K. M. ir nebuvo pasirašyta, akivaizdu, jog pradinis susitarimas dėl esminių darbo sąlygų UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvyko. Taip pat spręstina, kad šiuo atveju įrodyta, jog K. M. pradėjo realiai dirbti šios įmonės naudai – kaip nurodė ji pati, iš pradžių susitarimas buvo dėl „pabandymo“ dirbti po kelias valandas, o vėliau be atskiro pokalbio jai buvo pateiktas darbo grafikas (t. 1, b. l. 15). Kaip matyti iš vaizdo įrašo pavadinimu „2025_1124_124217_063.MP4“, J. D. Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) inspektoriams patikrinimo metu paaiškino, kad kartu su K. M. buvusi darbuotoja teigė, jog K. M. ją paliko vieną prie kasos, o pati nuėjo pabendrauti su savo draugėmis, t. y. nevykdė savo darbo funkcijų. J. D. taip pat teigė, kad jai buvo skambinę ir kiti jos kolegos, kurie nurodė, jog tą dieną nedirbs, kadangi darbo vietoje yra K. M.. Paklausta ar K. M. iš esmės nevykdė ar netinkamai vykdė savo darbo funkcijas, J. D. į šį klausimą atsakė teigiamai, t. y. nurodė, jog K. M. neaptarnavo klientų, nerodė iniciatyvos kažką daryti, o tiesiog atėjusi stovėjo. Taip pat J. D. nurodė, kad ji mokė K. M. daryti kavą. Taigi matyti, jog šiuo atveju K. M. atlikinėjo tam tikras darbines funkcijas (past. – kas iš esmės pripažįstama ir apeliaciniame skunde kalbant apie stalelių valymą bei indų sukrovimą į indaplovę), o tai, kad šias funkcijas ji atliko netinkamai savaime nedaro įtakos šią situaciją kvalifikuojant kaip nelegalų darbą. Tai, jog J. D. nurodė turėjusi parodyti K. M. kaip yra gaminama kava rodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamas darbas turėjo tam tikrą specifiką ir K. M. užėmė konkrečias pareigas šioje įmonėje laikotarpiu nuo 2025 m. spalio 13 d. iki 2025 m. spalio 22 d. Be to, kaip teigė pati K. M., jai buvo išduota prijuostė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ logotipu, taip pat ji buvo apmokyta dirbti su klientais ir naudotis kasos aparatu kitos įmonės darbuotojos (t. 1, b. l. 82). Taigi matyti, kad iš gautų pirminių duomenų realus K. M. darbas įmonėje yra įrodytas.

Atsižvelgtina ir į kitus paaiškinimus, gautus iš kitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbusių asmenų. Kaip matyti iš A. K. el. paštu atsiųstų paaiškinimų, ji teigė, kad K. M. net nedirbo įmonėje, o tik buvo toje pačioje vietoje, kalbėjosi su savo draugėmis, taip pat buvo pasisiūliusi iškrauti indaplovę bei prašė parodyti, kaip gaminama kava (t. 1, b. l. 94). Kaip teigė J. D., ji leido K. M. ateiti trumpai susipažinti su darbo pobūdžiu, tačiau jai nebuvo pavesti jokie darbai ir ji (J. D.) manė, kad tai tik neformalus apsilankymas. Ji taip pat patvirtino, jog K. M. buvo pasisiūliusi iškrauti indaplovę bei nurinkti indus nuo stalelio (t. 1, b. l. 84, 87–88). R. K. paaiškino, kad atpažįsta save vaizdo įraše, tačiau negali nurodyti, kas 2025 m. spalio 22 d. dirbo kartu su ja, nes darbo vietoje dažniausiai dirbdavo su skirtingomis kolegomis (t. 1, b. l. 90–91). Tuo tarpu M. (M.) B. paaiškino, kad jo draugė K. M. realiai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ – atliko kasininko funkcijas, gamindavo kavą, plaudavo indus, po darbo tvarkydavo darbo vietą ir išveždavo šiukšles. Taip pat matė kaip J. D. jai siųsdavo darbo grafikus (t. 1, b. l. 92–93). Iš pirmiau aptartų duomenų matyti, kad K. M. vis dėlto atliko tam tikrus veiksmus UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai.

Apeliaciniame skunde taip pat keliama versija, jog K. M. nurodytu laikotarpiu galimai tik stebėjo kitus įmonėje dirbančius asmenis ir galimai atliko pavienius veiksmus, t. y. buvo atvykusi apsižiūrėti, o ne dirbti. Pažymėtina, kad susitarimą dėl išbandymo reglamentuoja DK 36 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ar šis sulygtas darbas tinka darbuotojui, sudarydamos darbo sutartį darbo sutarties šalys gali sulygti ir dėl išbandymo. DK 36 straipsnio 3-4 dalyse yra numatyta ir tai, kad tiek darbdavys, tiek darbuotojas iki šio išbandymo termino pabaigos gali arba priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį (su papildomomis sąlygomis), tiek ir pateikti prašymą nutraukti darbo sutartį. Taigi šiuo atveju sutiktina, kad K. M. atliktų veiksmų negalima vertinti kaip išbandymo, kadangi, kaip paminėta anksčiau, su ja nebuvo sudaryta darbo sutartis, kurioje būtų sulygta dėl išbandymo. Dėl to nėra pagrindo nesutikti su atliktu vertinimu, kad K. M. atliko veiklą, kuri sutapo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientams teikiamomis paslaugomis. Dėl to vertintina, kad susidariusi situacija laikytina ne atranka į darbą ar kokiu nors „apsižiūrėjimu“, o darbo teisiniais santykiais, kadangi darbas buvo atliekamas darbdavio naudai (nepriklausomai nuo to, kokia reali nauda suteikta). Teismų praktikoje pažymima, kad tokioje situacijoje, kai į pareigas neva pretenduojantis darbuotojas neatlygintinai atlieka realų darbą, iš esmės nesuderinama su tokių asmenų įstatymuose nustatytų teisių užtikrinimu, nes tokiu atveju nelegaliai dirbusiems asmenims, vykdžiusiems analogiškas funkcijas kaip ir darbo sutartis sudariusiems darbuotojams, kilo tapačios rizikos dėl nelaimingų atsitikimų darbe bei pan., todėl tai tik patvirtina tai, kad aptariamoje byloje figūruojančio asmens, kaip socialiai silpnesnės teisinių santykių šalies, interesai turi būti ginami darbo teisės normomis (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-48-957/2024). Dėl to vertintina, kad aplinkybė, jog K. M. objektyviai dirbo būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai nagrinėjamu atveju yra neabejotinai įrodyta.

Teismų praktikoje yra išaiškinta tai, jog atlygintinumas gali būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Tai, kad byloje nėra pateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018). Atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes galima konstatuoti, kad yra dirbamas atlygintinas darbas, įvertinant darbo pobūdį, jo trukmę ir pan. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą bei specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą yra atlyginama: pinigais, natūra arba kt. (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse byloje Nr. N575-2068/2011). Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad tiek J. D., tiek M. B. patvirtino, kad buvo bandoma neoficialiai atsiskaityti su K. M., taigi akivaizdu, kad jos atlikti veiksmai buvo atlygintini.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad R. G. objektyviai nežinojo apie šią situaciją, dėl to negalima teigti, jog ji yra kalta dėl nelegaliai dirbusios K. M., kai visus veiksmus atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja J. D., kuri apie šią situaciją nepranešė vadovei. Nors iš dalies sutiktina su šiais argumentais, vis dėlto pažymėtina, kad R. G., neužtikrindama, kad tokia situacija objektyviai negalėtų kilti jos valdomoje įmonėje, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) jai numatytas pareigas. ABĮ 37 straipsnio 8 dalyje yra numatyta, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Nors šiuo atveju nenumatytas draudimas ir kitiems įmonėje dirbantiems asmenims keltis darbo skelbimus į socialinius tinklus, tačiau R. G., žinodama jai įstatymo numatytas pareigas, turėjo pareigą užtikrinti, kad minėto pobūdžio skelbimą įkėlęs asmuo savavališkai nepriimtų jokių sprendimų, susijusių su asmenų priėmimu (ar galimu priėmimu) į darbą – spręstina, kad tokios situacijos buvo galima išvengti priimant vidinius teisės ar kitus norminius aktus. Kaip minėta anksčiau, už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą atsako specifinis subjektas – darbdavys – kas šioje konkrečioje situacijoje yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, t. y. R. G.. Vien tai, kad minėtas asmuo apie susiklosčiusią situaciją sužinojo jau po jos susidarymo, savaime nešalina jos atsakomybės pagal ANK, kadangi būtent ji turėjo priimti atitinkamus sprendimus ir dėti visas pastangas siekiant užtikrinti, kad tokia situacija net nebūtų susidariusi.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog R. G. kaltė dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje yra neabejotinai įrodyta. Taip pat vertintina, jog argumentai dėl to, kad K. M. iš esmės bandė šantažuoti kitus darbuotojus ir taip iš įmonės gauti 3 000 Eur kompensaciją, laikytini nepagrįstais apelianto įtarimais ir subjektyvia nuomone, kadangi iš esmės yra grindžiami tik tuo, jog K. M. po įvykių kreipėsi į VDI.

Dėl R. G. paskirtos administracinės nuobaudos dydžio

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma R. G. atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir neskirti jai administracinės nuobaudos, kadangi ji yra aiškiai per griežta, be to, pati R. G. objektyviai negalėjo sukontroliuoti J. D. savivalės. Taip pat teigiama, kad R. G. praeities administraciniai baustumai buvo vertinti nepagrįstai, kadangi šiuo metu jai skirtos administracinės nuobaudos yra nebegaliojančios, taigi esminės reikšmės neturi. Įvertinus šiuos apeliacinio skundo argumentus, apygardos teismas juos atmeta kaip nepagrįstus.

ANK 22 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, kuri ANK nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui. Administracinių nuobaudų paskirtis, vadovaujantis ANK 22 straipsnio 2 dalimi, yra: 1) atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo, o taip pat ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis tam, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; 2) nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; 3) atimti arba apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus.

Administracinė nuobauda yra skiriama pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis ANK bendrosios dalies nuostatų bei vadovaujantis teisės viršenybės, operatyvumo ir protingumo bei proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 1-2 dalys). ANK bendrojoje dalyje nustatyta, kad administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys yra parenkamos iš ANK specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis). Be to, ANK aiškiai ir konkrečiai nurodo baudos dydžio nustatymo kriterijus. ANK 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tai, kad baudos dydis yra nustatomas pagal ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į pačio administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir jos rūšį, asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kuomet yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų ANK 35 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų ANK 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda yra skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.

ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviui – fiziniam asmeniui nuo 2 000 Eur iki 5 000 Eur ir darbdavio – juridinio asmens vadovui ar kitam atsakingam asmeniui – nuo 1 500 Eur iki 5 000 Eur.

Tais atvejais, kai padaryto administracinio nusižengimo arba jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ar dydžio, turi būti paskiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato ANK 34 straipsnio 6 dalis, kurioje yra nustatyta tai, kad teismas arba administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda ar paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti.

Kaip matyti iš Institucijos 2026 m. sausio 26 d. nutarimo, R. G. už padarytą nusižengimą buvo paskirta 2 500 Eur dydžio bauda, t. y. kiek didesnė nei ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas minimumas, tačiau nesiekianti įstatymo numatyto vidurkio. Dalyje dėl argumentų, jog praeityje R. G. paskirtos administracinės nuobaudos yra nebegaliojančios pažymėtina tai, kad nors šis argumentas yra pagrįstas, vis dėlto paminėtina, kad ankstesni asmens baustumai vis dėlto yra bet kurį asmenį charakterizuojanti aplinkybė, rodantį jo požiūri į įstatymuose numatytus draudimus ir įpareigojimus – vien tai, kad asmuo sumokėjo jam paskirtą baudą ar įvykdė kitokią jam paskirtą nuobaudą, savaime nereiškia, kad nebevertinamas faktas, jog jis praeityje yra padaręs tam tikro pobūdžio pažeidimą. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus nelegalaus darbo laikotarpį, taip pat tai, kad nenustatytos jokios R. G. atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės, spręstina, jog jai paskirta 2 500 Eur dydžio bauda nėra neadekvati ar akivaizdžiai per griežta. Tai, kad ji po nagrinėjamo įvykio ėmėsi tam tikrų priemonių užtikrinti, jog ši situacija ateityje daugiau nepasikartotų, rodo tinkamą jai DK, UĮ ir ABĮ numatytų pareigų vykdymą, tačiau nesudaro jokio pagrindo tai laikyti išimtine aplinkybe, leidžiančia taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. G. atstovo advokato Petro Selilionio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutarties. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.