- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-19
- Bylos Nr.
- AN2-48-957/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01130-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Marijus Kursevičius
- Pažeidėjas
- M. P.
- Advokatai
- Rimantas Stanevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. P. atstovo advokato Rimanto Stanevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-692-2023 paliktas nepakeistas, o M. P. atstovo skundas netenkintas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Priimtų procesinių sprendimų esmė
1. M. P. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-692-2023 pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 3 000 Eur dydžio bauda už tai, kad nepilnamečiai A.-L. H. ir P. K. 2023 m. birželio 24 d. nuo 7.30 iki 12.00 val. realiai dirbo viešbutyje „I“ UAB „V“ naudai, atliko padavėjos bei indų plovėjo funkcijas, t. y. esant darbo sutarties požymiams su minėtais asmenimis nebuvo sudarytos darbo sutartys bei pateikti pranešimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui nustatyta tvarka, tokiais veiksmais (neveikimu) UAB „V“ vykdantysis direktorius M. P. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau - ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas.
2. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartimi M. P. atstovo advokato R. Stanevičiaus skundas dėl Institucijos 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutarimo atmestas ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-692-2023 paliktas nepakeistas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
3. Apeliaciniu skundu M. P. atstovas advokatas R. Stanevičius prašo: 1) skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – M. P. 2023 m. rugsėjo 12 d. skundą tenkinti; 2) priteisti iš Institucijos M. P. naudai visas pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas, dėl kurių prašymas bus pateiktas iki bylos nagrinėjimo pradžios. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neatliko Institucijos nutarimo teisėtumo patikrinimo, o tik formaliai pakartojo nepagrįstas nutarimo išvadas. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias administracinę atsakomybę už nelegalų darbą bei pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Be to, priimant skundžiamą nutartį buvo pažeisti kertiniai administracinės atsakomybės taikymo bei administracinės teisenos principai – nekaltumo prezumpcija, proporcingumo principas, atsakomybės taikymas tik įrodžius asmens kaltę.
3.2. Bendrovėje nebuvo vykdomas nelegalus darbas, nes tarp šalių nesusiformavo darbiniai teisiniai santykiai – tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino nelegalaus darbo esmę ir nenustatę visų nelegalaus darbo požymių vis tiek padarė nepagrįstą išvadą apie egzistavusį nelegalų darbą. Apeliantas, remdamasis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, DK 42 straipsnio 1 dalies ir 33 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nurodo, kad nesant rašytinės darbo sutarties formos, nelegalaus darbo atveju yra būtina įvertinti, ar šalys gali būti laikomos bent žodžiu sudariusios darbo sutartį, t. y. susitariusios dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Atitinkamai, jeigu šalys nesusitaria dėl būtinųjų sąlygų – darbo sutartis negali būti laikoma sudaryta net ir žodžiu, kas automatiškai reiškia, kad nėra vieno iš nelegalų darbą kvalifikuojančių požymių, o tai savo ruožtu lemia tai, kad negalima konstatuoti ir administracinio nusižengimo sudėties. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų objektyviosios nusižengimo sudėties požymių, padarė nepagrįstą išvadą apie nelegalaus darbo bendrovėje egzistavimą.
3.2.1. Susiklosčiusioje faktinėje situacijoje nebuvo nelegalaus darbo požymių: 1) kandidatai nepradėjo realiai dirbti, nes joks darbas jiems nebuvo pažadėtas, jie patys suprato, kad dalyvauja tik atrankoje į atitinkamas pozicijas; 2) nėra dviejų darbo sutarties požymių – susitarimo tarp šalių bei atlygintinumo; 3) šalys nebuvo aptarusios ne tik atlyginimo klausimo, tačiau ir kitų darbo sąlygų (darbo laiko normos, darbo laiko režimo, darbo grafiko ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad viešosios teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai, nei Institucija, nei pirmosios instancijos teismas negalėjo interpretuoti šių objektyviųjų nelegalaus darbo sudėties požymių preziumuodami menamą atlyginimo mokėjimą, jį kildindami iš bendrosios darbdavio pareigos bet kokiam darbuotojui mokėti minimalų darbo užmokestį.
3.2.2. Pagal faktinę situaciją nebuvo vykdomas joks tęstinis darbas. Šiuo atveju kandidatai bendrovėje praleido tik keletą valandų, jie žinojo, kad atranka užims keletą valandų. Esant tokioms aplinkybėms, kuomet kelių valandų atrankos procesas prilyginamas nelegaliam darbui, kuris įprastai pasireiškia būtent tęstinumu, buvo netinkamai aiškinamos materialinės teisės normos, susijusios su nelegaliu darbu ir visiškai neatsižvelgta į proporcingumo principą skiriant tokio pobūdžio nuobaudą.
Atsiliepimas
3.2.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to fakto, kad Institucija, atlikdama tyrimą, neanalizavo kito itin svarbaus nusižengimo sudėties elemento – subjektyviosios veikos pusės – kaltės. Institucija atsiliepime įvardino tikslą, ko siekiama tokia veika – nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą, tačiau šio tikslo nevertino bylos aplinkybių kontekste. Šios tyrimo spragos neištaisė ir pirmosios instancijos teismas. Jei būtų vertinama, kad kandidatai dirbo apie 4 val. ir jiems skaičiuojamas minimalus darbo užmokestis, nesumokėtų mokesčių valstybei suma galėtų siekti vos apie 8,74 Eur. Įvertinus šią sumą, daugiau nei akivaizdu, kad bendrovė neturėjo tikslo nepagrįstai pasipelnyti ar nemokėti mokesčių valstybei. Bendrovė, kuri priklauso prestižinių viešbučių tinklui, nerizikuotų savo gera reputacija bei visomis neigiamomis pasekmėmis, kylančiomis iš nelegalaus darbo. Tai rodo ne tik bendrovės ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens neturėjimą jokio tikslo padaryti pažeidimą, tačiau kartu kelia klausimą, ar tokiu atveju baudimas už nelegalų darbą yra proporcinga pažeidimui priemonė. Subjektinės nusižengimo pusės neįvertinimas rodo, kad nebuvo atliktas visapusiškas ir objektyvus aplinkybių ištyrimas, kaip to reikalauja, be kita ko, ANK 567 straipsnis, be to, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.
3.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog kandidatai A.-L. H. ir P. K. suprato, kad jau pradeda dirbti, o ne dalyvauja atrankoje, nes byloje surinkti įrodymai liudija priešingai. Pačiame Institucijos nutarime užfiksuota, kad patys kandidatai aiškiai nurodė, kad jiems „pasiūlė ateiti į pokalbį“, „pasiūlė ateiti pabandyti“, t. y. 2023 m. birželio 24 d. į bendrovę jie ėjo ne pasirašyti darbo sutarties ar jau į pirmą darbo dieną, tačiau būtent į kitą atrankos etapą – pasibandymą darbui. Tai, kad kandidatai suprato, kad jiems joks darbas nėra pažadėtas ir tas pasibandymas nereiškia nei pačios darbo pradžios, nei jokiu būdu negarantuoja, kad darbas bus suteiktas, o būtent parodo, kad tai yra atrankos stadija, yra matoma ir iš pačių asmenų po atrankos rašytų trumpųjų SMS žinučių su klausimu „ar priimate mane į darbą?“. Be to, kandidatai aiškiai žinojo, kad į atitinkamas pozicijas, į kurias pretenduoja ir jie, yra ir kitų kandidatų, kurie taip pat bus vertinami. Institucijos nutarime užfiksuota, jog kandidatai aiškiai nurodė, kad „buvo dar keli kandidatai ir juos irgi reikėjo įvertinti“. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir vėl pažeidė nekaltumo prezumpciją.
3.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus bei padarė nepagrįstą išvadą, kad darbuotojų atranka turi būti įforminama raštiškai, jog būtų pateisinamas jos organizavimas ir vykdymas, nors tokio reikalavimo nenumato joks teisės aktas. Darbdavys iš esmės yra laisvas pasirinkti, kokiu būdu ir kokia forma vykdyti darbuotojų atranką. Dėl darbo specifikos atranka bendrovėje vykdoma ne tik pokalbio forma, o būtent siūlant kandidatams atlikti atitinkamas praktines užduotis, susijusias su būsimu darbu. Toks atrankos pobūdis padeda įvertinti, ar kandidatai yra pajėgūs dirbti bei turi atitinkamų reikiamų savybių, taip pat padeda patiems kandidatams įvertinti darbo vietą ir jo procesą bei savo jėgas ir taip nuspręsti, ar darbas nėra per sunkus. Tai, kad darbo skelbime nurodyta, jog į tam tikrą poziciją patirtis nėra būtina, nekeičia fakto, jog galima organizuoti atranką pasirinktu būdu. Nors pirmosios instancijos teismas akcentuoja, kad tokia tvarka bendrovėje nėra įforminta raštiškai, visgi reikalavimo turėti rašytinę kandidatų atrankos ir priėmimo į darbą tvarką nei DK, nei joks kitas įstatymas nenumato. Institucijos nutarime atranka į darbą sutapatinta su konkursu, o pirmosios instancijos teismas šios klaidos taip pat neištaisė. Dėl to išvada, kad neva atrankai reikia specialios tvarkos arba ji gali būti taikoma tik specialios kategorijos darbuotojams, yra nepagrįsta, nes tokio reikalavimo nenumato joks teisės aktas. Pažymima, kad kandidatams darbinės aprangos buvo išduotos todėl, kad kandidatai turėjo vienokiu ar kitokiu būdu kontaktuoti su maistu, pateikiamu lankytojams, todėl logiška, kad vadovaujantis bendraisiais higienos reikalavimais to negalima atlikti su kiekvieno individualiais rūbais, ką tik atėjus iš lauko.
4. Atsiliepimu Institucijos atstovas Ramūnas Rakauskas prašo M. P. atstovo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą ir kvalifikavo M. P. veiksmus kaip nelegalų darbą. Institucijos nuomone, teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą kad A.-L. H. ir P. K. pradėjo dirbti, o ne dalyvavo atrankoje.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. P. atstovo advokato Rimanto Stanevičiaus apeliacinis skundas netenkinamas.
6. Įstatymo leidėjas ANK 652 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įpareigoja apygardos teismą, nagrinėjantį bylą dėl apeliacinio skundo, patikrinti priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, apygardos teismas priima vieną iš ANK 653 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose numatytų sprendimų.
Dėl M. P. kaltės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį
7. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo advokato R. S. apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. P. veiksmuose nėra visų būtinųjų administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, todėl jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn ir administracinio nusižengimo teisena privalo būti nutraukta. Šis skundo teiginys argumentuojamas tuo, kad tarp UAB „V“ ir A.-L. H. ir P. K. nesusiformavo darbiniai teisiniai santykiai – šalys nei raštu, nei žodžiu nesusitarė dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, minėti fiziniai asmenys, kaip kandidatai, dalyvavo tik atrankoje į atitinkamas pozicijas ir tai patys suprato, nenustatytas jų veiklos atlygintinumas ir tęstinumas. Skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės, taip pažeidė nekaltumo prezumpciją, be to, neatliko Institucijos priimto nutarimo teisėtumo patikrinimo, pažeidė proporcingumo principą. Atsižvelgiant į tai, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas nesutinka su išvada, jog M. P. padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, apeliacinį skundą nagrinėjantis apygardos teismas patikrins, ar skundžiamoje nutartyje nepadaryta byloje surinktų įrodymų bei duomenų vertinimo ir teisės taikymo klaidų sprendžiant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės klausimą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl administracinės nuobaudos proporcingumo, teismas patikrins, ar administracinėn atsakomybėn patrauktam M. P. nuobauda buvo paskirta laikantis ANK nuostatų, reglamentuojančių administracinės nuobaudos skyrimo klausimus.
Žemesnės instancijos teismas
8. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliaciniame skunde ir atsiliepime nurodytais argumentais, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagoje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, M. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir jo kaltė šioje administracinio nusižengimo byloje įrodyta visiškai. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, tinkamai įvertino padarytą administracinį nusižengimą bei pažeidėją charakterizuojančius duomenis, todėl nėra pagrindo teigti, kad M. P. buvo paskirta neproporcinga administracinė nuobauda.
9. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų, t. y. įstatymų leidėjas šioje teisės normoje nepateikia nelegalaus darbo sąvokos apibrėžimo. Nelegalaus darbo teisinė sąvoka apibrėžta Užimtumo įstatyme, kurio 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kita ko, nurodyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Imperatyvus reikalavimas pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą įtvirtintas ir DK 42 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad pagal DK 42 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, kurios numatytos šio kodekso 34 straipsnyje, t. y. kiekvienoje sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės.
10. Vadinasi, tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Nors administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovo apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyti ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties objektyvieji požymiai, tačiau su tokia atstovo pozicija apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2023 m. birželio 24 d. nepilnamečiai A.-L. H. ir P. K. nelegaliai dirbo, o ne dalyvavo atrankoje. Kitaip tariant, apeliacinio skundo teiginys, kad kandidatai nepradėjo realiai dirbti, nes joks darbas jiems nebuvo pažadėtas ir jie patys suprato, kad dalyvauja tik atrankoje į atitinkamas pozicijas, yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad nepilnamečiai A.-L. H. ir P. K. 2023 m. birželio 24 d., laikotarpiu nuo 7.30 iki 12.00 val., viešbutyje „I“ atliko padavėjos bei indų plovėjo funkcijas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad minėti nepilnamečiai tuo metu atliko tik praktines atrankos užduotis ir toks atrankos pobūdis padeda įvertinti, ar kandidatai yra pajėgūs dirbti bei turi atitinkamų reikiamų savybių, taip pat padeda patiems kandidatams įvertinti darbo vietą ir jo procesą bei savo jėgas ir taip nuspręsti, ar darbas nėra per sunkus, visgi apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir vertina juos kaip gynybinę versiją, kuri paneigta bylos medžiaga ir neatitinka teisinio reglamentavimo. Šių apeliacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad nepilnamečiai A.-L. H. ir P. K. savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog aktualiu laikotarpiu jiems buvo pasiūlyta ateiti „pasibandyti“ dirbti (b. l. 20-22, 25), t. y. minėtų nepilnamečių asmenų rašytiniuose paaiškinimuose nėra jokių užuominų apie tai, kad jie padavėjo ir indų plovėjo funkcijas būtų atlikę kaip kandidatai, dalyvaujantys atrankoje ir atliekantys praktines užduotis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad savo skunduose nepilnamečiai asmenys taip pat nurodė, kad aktualią dieną jiems buvo bandomasis laikotarpis (b. l. 18-19, 24). Atsižvelgiant į nepilnamečių asmenų rašytiniuose paaiškinimuose ir skunduose nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kuriuo teigiama, kad patys nepilnamečiai suprato, kad dalyvauja atrankoje. Kita vertus net ir vertinant, jog nepilnamečiai situaciją suvokė kaip vieną iš atrankos etapų, toks kandidatų suvokimas, ypatingai nepilnamečių, neturi esminės reikšmės sprendžiant atsakingo asmens atsakomybės dėl nelegalaus darbo klausimą. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, jog nepilnametė A.-L. H., vilkėdama jai duotą darbinę uniformą, restorano salėje kelias valandas atliko padavėjos funkcijas, t. y. aptarnavo klientus, o nepilnametis P. K., ryšėdamas jam duotą prijuostę, kelias valandas realiai atliko indų plovėjo funkcijas (ginčo dėl to administracinio nusižengimo byloje nėra). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti tuo, kad nepilnamečiai aptariamu metu atliko jiems nurodytas realias ir konkrečias darbo funkcijas UAB „V“ naudai, laikydamiesi nustatytos darbo tvarkos (vilkėdami uniformas, prijuostes, laikydamiesi nustatytos darbo tvarkos). Taigi, akivaizdu, jog DK 42 straipsnio 1 dalies prasme buvo sudarytas susitarimas tarp darbdavio ir nepilnamečių dėl to laikotarpio, kuriuo jie realiai vykdė darbo funkcijas. Šioje dalyje pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja sudaryti susitarimą dėl ilgalaikių darbo santykių, pakanka, jog susitarimas dėl darbo buvo sudarytas laikotarpiui nuo 2023 m. birželio 24 d. nuo 7.30 iki 12.00 val. Apeliaciniame skunde selektyviai cituojamos ištraukos iš minėtų nepilnamečių asmenų paaiškinimų („pasiūlė ateiti į pokalbį“, „pasiūlė ateiti pasibandyti“), taip pat cituojamų trumpųjų SMS žinučių turinys su klausimais, ar bus priimti į darbą, žinojimas, kad į laisvas darbo vietas yra daugiau kandidatų, nepaneigia aplinkybės, jog nepilnamečiai asmenys aktualiu laikotarpiu iš tiesų atliko ne praktines atrankos užduotis, o darbo funkcijas UAB „V“ naudai.
12. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad darbdavys iš esmės yra laisvas pasirinkti, kokiu būdu ir kokia forma vykdyti darbuotojų atranką, tačiau pažymi, kad nusprendus darbuotojų atranką vykdyti pateikiant praktinio pobūdžio užduotis, šios užduotys negali būti atliekamos darbdavio naudai ir jos negali sutapti su realia darbuotojų atliekama darbine veikla. Praktinės užduotys, priklausomai nuo pareigybės į kurią pretenduojama, paprastai turi būti simuliacinės, t. y. gali būti panašaus, bet ne analogiško pobūdžio, jos gali būti sumodeliuotos, jų metu imituojamos konkrečios darbo situacijos, tačiau funkcijos atliekamos ne darbdavio naudai (Pvz. duodama aptarnauti ne realų klientą ir pan.). Kitaip tariant, elementarių darbo funkcijų patikrinimas yra galimas ir tinkamai suorganizuotos darbuotojų atrankos metu duodant praktinę užduotį, tačiau nagrinėjamos bylos atveju susidariusi situacija laikytina ne atranka į darbą, o darbo teisiniais santykiais, kadangi darbas buvo atliekamas darbdavio naudai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokioje situacijoje, kai į pareigas pretenduojantis darbuotojas neatlygintinai atlieka realų darbą, nesuderinama su tokių asmenų įstatymuose nustatytų teisių užtikrinimu, kadangi tokiu atveju nelegaliai dirbusiems asmenims, vykdžiusiems tapačias funkcijas kaip ir darbo sutartis sudariusiems darbuotojams, kilo analogiškos rizikos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir pan., todėl tai tik patvirtina, kad šioje byloje figūruojančių nepilnamečių asmenų, kaip socialiai silpnesnių teisinių santykių šalių, interesai turi būti ginami darbo teisės normomis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo negali remtis argumentu, jog A.-L. H. ir P. K. buvo atvykę į praktinę darbo atrankos dalį, kadangi nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė akivaizdūs darbo santykiai.
13. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pats apeliantas, dėstydamas savo gynybinę versiją, nėra nuoseklus ir atskirose skundo dalyse nepilnamečių atliktus darbus įvardina ne tik kaip atrankos, o kaip „pasibandymo“ procesą. Visgi, atsakant į tokius skundo argumentus, pažymėtina, kad šiuo atveju „pasibandymo“ procesas iš esmės sutapo su tiesioginių darbo funkcijų atlikimu, todėl tokie veiksmai galėjo būti atlikti tik sudarius darbo sutartis, o siekiant įsitikinti, ar nepilnamečiai yra tinkami darbo funkcijoms atlikti ir ar patiems nepilnamečiams darbas yra tinkamas, pagal DK 36 straipsnio nuostatas darbo sutartyje galima susitarti dėl išbandymo. Tokiu atveju darbuotojas bet kuriuo išbandymo laikotarpio metu, realiai pabandęs atlikti jam pavestą darbą, galėtų darbo sutartį nutraukti. DK nuostatos nenumato darbdaviui teisės leisti darbuotojui pabandyti dirbti tam tikrą darbą, kol su juo nėra sudaryta rašytinė darbo sutartis, taigi šiuo atveju apelianto teiginiai, jog nepilnamečiai darbo funkcijas atliko tik norėdami „pasibandyti“, nepašalina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį. Apelianto skunde išdėstyta pozicija prieštarauja pagrindiniams darbo teisės principams, nes laikantis aptariamos pozicijos būtų pažeidžiami darbuotojo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, interesai.
14. Nors apeliantas skunde nurodo, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas nelegalaus darbo požymis – atlygintinumas, visgi apeliacinės instancijos teismas tokį apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu. Pažymėtina, kad nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Atlygintinumas gali būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes galima konstatuoti, kad dirbamas atlygintinas darbas, įvertinant darbo pobūdį, jo trukmę ir pan. Tai, kad byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575-2068/2011, N575-3202/2011). Minėtos teismų praktikos nuostatos, priešingai nei skunde nurodo apeliantas, nepažeidžia asmens nekaltumo prezumpcijos. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog nepilnamečiai asmenys į bendrovę kreipėsi pagal viešai paskelbtą darbo skelbimą, kuriame nurodomas ir galimas darbo užmokesčio dydis. Taigi, nėra pagrindo abejoti tuo, kad nepilnamečiai suprato, jog jų atliekamas darbas bus atlygintinas, o negavę atlyginimo kreipėsi su skundais į Valstybinę darbo inspekciją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamoje situacijoje tarp nepilnamečių ir bendrovės susiklostę darbo santykiai neturi atlygintinumo požymio. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas ir darbo santykių tęstinumas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad darbo tęstinumas nėra būtinas nelegalaus darbo požymis.
15. Įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, Institucija ir pirmosios instancijos teismas M. P. veiksmus pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai ir pagrįstai pripažino jį kaltu dėl šio administracinio nusižengimo padarymo. Šioje administracinio nusižengimo byloje nėra pagrindo abejoti tuo, kad šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, kurios numatytos ANK 34 straipsnyje, t. y. dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Skundžiamoje nutartyje ir Institucijos nutarime padarytos išvados pagrįstos visapusiška ir išsamia byloje surinktų įrodymų analize ir vertinimu, išanalizuojant tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą ir sujungiant juos į vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymus vertinti kitaip ir daryti priešingas, negu pirmosios instancijos teismas, išvadas, nenustačius įrodymų vertinimo klaidų ar kitų proceso pažeidimų, apygardos teismas neturi pagrindo.
16. Iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nei Institucija, nei pirmosios instancijos teismas savo procesiniuose sprendimuose išsamiau neanalizavo ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymio – kaltės, visgi nagrinėjamu atveju tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas, nors detaliai ir neaptarė, tačiau pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pagrįstai konstatavo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. P. kaltę padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą. Pažymėtina, kad pažeidėjo kaltė dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo gali pasireikšti tiek tyčia, tiek neatsargumu. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo leido nelegaliai dirbti dviem nepilnamečiams asmenims, konstatuotina, kad M. P. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas pavojingą veikos pobūdį ir norėdamas taip veikti (ANK 8 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nors apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas nurodo, kad M. P. neturėjo jokio tikslo padaryti aptariamą pažeidimą, nes, apelianto teigimu, bendrovė, kuri priklauso prestižinių viešbučių tinklui, nerizikuotų savo gera reputacija bei visomis neigiamomis pasekmėmis, kylančiomis iš nelegalaus darbo, visgi tokia apeliaciniame skunde nurodoma versija laikytina gynybine.
17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl M. P. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, įtvirtintą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo priimtą procesinį sprendimą, remiantis vien tik apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje aiškiai ir pakankamai išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Dėl M. P. paskirtos administracinės nuobaudos
18. Administracinė nuobauda yra skiriama pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis ANK bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 1, 2 dalys). ANK 34 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad baudos dydis nustatomas pagal ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų ANK 35 straipsnyje, ir kitų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų ANK 36 straipsnyje, ir kitų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Taigi, asmeniui skiriamos baudos dydis, vertinant nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, yra skaičiuojamas nuo sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkio.
19. ANK 95 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Nagrinėjamu atveju M. P. buvo paskirta bauda, kurios dydis lygus ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkiui, kuris yra trys tūkstančiai eurų.
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Institucijos nutarimu paskirta administracinė nuobauda yra adekvati M. P. padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikoma asmens teises suvaržančia labiau, negu tai būtina administracinės nuobaudos tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams, užtikrinti. Apygardos teismas vertina, kad M. P. paskirta bauda tinkamai pritaikius įstatymą, pagrįstai atsižvelgus į administracinio nusižengimo pobūdį (M. P. neįdarbino ir apie įdarbinimo faktą nepranešė VSDFV dėl dviejų nepilnamečių darbuotojų, kurie dėl praktinės patirties stokos nežino įstatymų reikalavimų), taip pat į tai, kad nenustatyta pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Vertinti padarytą nusižengimą kaip mažareikšmį ar kaip palankią aplinkybę švelnesnės nuobaudos skyrimo kontekste nėra jokio teisinio pagrindo. Aptarti duomenys rodo, kad, nesant išimtinių aplinkybių, paskyrus švelnesnę nei sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą nebūtų pasiekti ANK 22 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai. M. P. skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per švelni ar per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (žr., pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-216-557/2018).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
21. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas advokatas R. Stanevičius taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui konstatavus, kad apeliacinio skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir jo netenkinus, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų yra nepagrįstas, todėl jo tenkinti nėra pagrindo ir prašomos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visa tai, kas buvo aptarta, daro išvadą, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje paliktina nepakeista, o M. P. atstovo advokato R. Stanevičiaus apeliacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartį nepakeistą ir M. P. atstovo advokato Rimanto Stanevičiaus apeliacinio skundo netenkinti.
Prašymo dėl M. P. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.