Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Bartkus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. J. atstovo advokato Marcino Dubovskio (Marcin Dubovski) (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria paliktas galioti Lietuvos Respublikos darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) 2025 m. lapkričio 28 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-903-2025 nepakeistas ir A. J. atstovės advokatės Gintarės Demir skundas netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

G. S. 2025 m. rugsėjo 3 d., nuo 10.00 val. iki 18.00 val., nelegaliai dirbo MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai bei atliko automobilio plovėjos/cheminių valymų darbuotojos funkcijas (valė automobilio „BMW“ saloną) bei tokiais savo veiksmais ji prisidėjo prie MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos siekiant gauti pelną, darbines funkcijas atliko su A. J. žinia ir jo nurodymu, darbo metu vykdė MB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojo Š. P. nurodymus, tačiau su ja nebuvo sudaryta darbo sutartis ir apie jos įdarbinimą nepranešta VSDF;

K. S. 2025 m. rugsėjo 17 d., nuo 9.30 val. iki 13.20 val. Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) inspektorių atlikto patikrinimo, nelegaliai dirbo MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, atliko pagalbinio darbininko funkcijas (surinkėjo ir klijavo automobilio „Tesla“ durelių tarpines gumas), tokiais savo veiksmais prisidėjo prie MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos siekiant gauti pelną, darbines funkcijas atliko su mažosios bendrijos nario K. R. žinia ir jam leidus, bet su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą nebuvo pranešta VSDF;

R. M. 2025 m. rugsėjo 17 d., nuo 9.00 val. iki 13.20 val. VDI inspektorių atlikto patikrinimo, nelegaliai dirbo MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, atliko automobilio poliruotojo darbines funkcijas (poliravo automobilio „Audi“ kėbulą), tokiais savo veiksmais prisidėjo prie MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos siekiant gauti pelną, darbines funkcijas jis atliko su mažosios bendrijos nario K. R. žinia ir jam nurodžius, tačiau su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą nebuvo pranešta VSDF.

Tokiais savo veiksmais (neveikimu) A. J. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 1-2 dalies nuostatas ir padarė Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo (toliau – UĮ) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai

Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad darbo teisiniai santykiai susidarė vien dėl to, jog G. S. darbą atliko darbdavio naudai. G. S. procesą parodęs darbuotojas iš esmės turėjo perdaryti jos atliktus veiksmus, taigi realios naudos iš G. S. įmonė negavo. Kaip tik šiuo atveju buvo patirti nuostoliai, kadangi pats Š. P. tuos pačius veiksmus būtų atlikęs greičiau ir profesionaliau. Dalyje dėl perduoto apmokėjimo pažymima, kad tai padaryta buhalterės patarimu po to, kai G. S. nusprendė eiti į VDI dėl patikrinimo, taip siekiant išspręsti susidariusią situaciją. Be to, G. S. apie tai, kad darbas jai netinka pranešė sekančią dieną apie 11 val., o į VDI kreipėsi tą pačią dieną 13.21 val., nors teisme teigė pralaukusi tris dienas. Pastebėtina ir tai, jog G. S. teiginiai dėl jos lūkesčių ir situacijos supratimo keitėsi bei nebuvo nuoseklūs, kas leidžia abejoti jos parodymų patikimumu.

Dalyje dėl K. S. pastebėtina, kad šis asmuo pats VDI paaiškino, kad įmonėje jis net nedirba, o tik stebi ir mokosi kaip plėvele apklijuojami automobiliai. Tas matyti ir iš VDI pateiktų vaizdo įrašų. Pats K. S. teigė, kad nors inspektoriams nurodė, kad bendrovėje yra kelis mėnesius, bet per šį laiką buvo atėjęs tik kelis kartus. Patikrinimo dieną K. S. buvo be darbo drabužių, nebuvo išėjęs pietauti, kas rodo, kad jis nėra įmonės darbuotojas, be to, pats asmuo nurodė, kad su įmone dėl darbo santykių nebendravo, nes jis net neketino dirbti įmonėje, o tik mokytis ir stebėti meistrų darbą. Tuo momentu, kai VDI inspektoriai priėjo prie K. S., jis sėdėjo ant kėdės prie automobilio ir bandė uždėti gumytę, tačiau prie jo nebuvo jokių darbo įrankių ar priemonių – tai patvirtina, jog K. S. tuo metu tik laukė iš pietų grįžtančių meistrų, o inspektorių užduoto klausimo jis nesureikšmino ir net nesuprato, kad žodis „dirbti“ reiškia darbą pagal darbo sutartį. Dažniausiai K. S. mokė Š. P., tačiau niekas nedraudė K. S. stebėti kitų meistrų, užduoti jiems klausimus, taigi tai, kad jis negalėjo atsakyti, kas yra jo mokytojas, nieko nepatvirtina.

Nepagrįsti argumentai, jog tai, kad K. S. žinojo bendrovės patalpų išdėstymą įrodo jo darbą įmonėje – K. S. į bendrovę ateidavo porą mėnesių, todėl natūralu, kad jis žinojo, kur galima nusiplauti rankas, kur yra stalas ir pan. Be to, tai, kad K. R. šiam sakė parašyti, kad įmonėje nedirba, neįrodo bandymo nuslėpti nelegalų darbą, kadangi tuo metu buvo susidurta su keista situacija (VDI inspektoriai nepranešė, dėl ko vyksta patikrinimas), todėl natūralu, kad K. R. išsigando ir prašė nieko nerašyti. Sprendimas įdarbinti K. S. buvo priimtas su buhalterės patarimu, kadangi ji turėjo didesnę patirtį, tačiau šis sprendimas nebuvo suderintas su A. J., nes šis atostogavo. Sužinojęs apie situaciją A. J. iš karto nurodė, kad darbo santykių nebuvo ir liepė K. S. išdarbinti. K. R. pasakymas dėl įtraukimo K. S. kaip bendrijos narį buvo pamąstymas ir reakcija į inspektorių išsakytus teiginius. Be to, tai, kad K. S. šiuo metu įmonei teikia paslaugas pagal individualios veiklos pažymą tik patvirtina, kad patikrinimo metu tarp jo ir bendrovės nebuvo jokių darbo santykių, kadangi tuo atveju būtų buvusi sudaryta paslaugų teikimo sutartis. Be to, nemokamas K. S. apmokymas turėjo įmonei naudos, kadangi K. S. kurdavo vaizdo įrašus apie automobilius, kuriuos bendrovė vėliau galėjo įkelti į savo socialinius tinklus. Apeliantas pabrėžia, jog K. S. pokalbis su inspektoriais iš esmės negali įrodyti nelegalaus darbo, kadangi VDI inspektoriai provokavo K. S., nors asmuo viso pokalbio metu nuosekliai teigė, kad jis nedirba, o tiesiog mokosi.

Dalyje dėl R. M. nurodoma, kad šis taip pat atvyko į įmonę pasimokyti, taip pat pristatyti Norvegijoje naudojamas priemones, nes tuo metu ten dirbo. R. M. taip pat nuosekliai teigė, kad su A. J. yra draugai ir norėjo jam parodyti naujoves; dėl piniginio atlygio iš įmonės nieko nesitarė. Kai atvyko VDI inspektoriai, darbuotojai buvo išėjęs pietauti, todėl jis laukė jų grįžtant. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad tą dieną R. M. gyveno ir dirbo Norvegijoje, taigi neturėjo jokio tikslo dirbti jų bendrovėje. Šias aplinkybes patvirtina ir paties R. M. inspektoriams pateikti paaiškinimai, kurie užfiksuoti byloje esančiuose vaizdo įrašuose. Apklaustas VDI, R. M. teigė tą patį, taigi jo paaiškinimai viso proceso metu išliko nuoseklūs ir detalūs. Šioje situacijoje R. M. tiesiog bendrovės darbuotojams pademonstravo savo hobį, dirbo su savo priemonėmis, kadangi A. J. ir jis yra draugai, norėjo padėti. Konkretus automobilis buvo pasirinktas tam, kadangi paties R. M. automobilis tam netiko, tačiau vien tik tai niekaip neįrodo asmens darbo įmonės naudai – šiuo atveju nėra jokių duomenų, kurie įrodytų, kad tarp įmonės ir R. M. susiklostė darbo ar paslaugų teikimo santykiai, tačiau pirmosios instancijos teismas to visiškai nevertino. Tai, jog A. J. skirtingai nurodė aplinkybes dėl R. M. atvykimo dažnumo niekaip neįrodo, kad tarp jų iš esmės buvo susiklostę darbo santykiai, kadangi A. J. dažnai nebūna Lietuvoje ir jis objektyviai negali žinoti, ką R. M. susitaria su jų bendrais draugais.

Prašoma įvertinti, kad VDI inspektoriai atvyko pietų pertraukos metu, kai darbuotojai buvo išvykę pietauti, o K. S. ir R. M. laukė jų sugrįžtant. Abu asmenys laikėsi pozicijos, kad jie bendrovėje nedirba, kas atitiko ir A. J. poziciją, taip pat atitiko liudytojų K. R. ir Š. P. paaiškinimus. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pozicija, kad A. J. kaltė yra pilnai ir visapusiškai įrodyta. Turėjo būti vertinama ar pirmiau aptartos situacijos atitinka darbo sutarties ar civilinės sutarties požymius, tačiau tai iš esmės nebuvo atlikta.

Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, objektyviai bei visapusiškai aptarė ir išnagrinėjo bylai reikšmės turinčias aplinkybes, dėl ko paskyrė administracinę nuobaudą A. J. Institucija visiškai palaiko skundžiamoje nutartyje išdėstytą poziciją, kuria pripažinta, kad VDI tinkamai kvalifikavo šią situaciją kaip nelegalų darbą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniame skunde yra nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu patraukti A. J. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį ir prašoma arba nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, arba proporcingai sumažinti jam paskirtos administracinės nuobaudos dydį. Dėl to apygardos teismas, neišeidamas iš paduoto apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis).

ANK 567 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta tai, jog priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Kai asmens padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinio nusižengimo teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas).

Dėl A. J. kaltės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį

Iš apeliacinio skundo turinio yra matyti tai, kad nesutinkama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutartimi bei motyvuojama, jog nagrinėjamu atveju teismas neįsigilino į faktinės situacijos aplinkybes, dėl ko nepagrįstai priėjo išvados, kad G. S., K. S. ir R. M. realiai dirbo MB „(duomenys neskelbtini)“. Apygardos teismas, susipažinęs su apeliaciniu skundu ir jame pateiktais argumentais bei įvertinęs pateiktą administracinio nusižengimo bylos medžiagą, konstatuoja, jog apeliacinis skundas iš dalies pagrįstas, todėl tenkinamas iš dalies.

Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį atsakomybė už nelegalų darbą nustatyta darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. ANK 95 straipsnio 1 dalies dispozicija suformuluota kaip blanketinė, dėl to jai taikyti būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius.

Institucijos 2025 m. lapkričio 28 d. nutarime nurodyta tai, jog A. J. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, kadangi pažeidė DK 42 straipsnio 1-2 dalių nuostatas bei UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą (b. l. 7– 12).

DK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 34 straipsnis).

DK 42 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta tai, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatytą tvarka privaloma pranešti VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje. Apie darbo sutarties sudarymą ir juridinio asmens vienasmenio valdymo organo priėmimą į darbą nustatyta tvarka yra privaloma pranešti VSDF valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo valandą iki numatytos darbo pradžios.

UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu ir (arba) nepraneša VSDF valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie šio darbuotojo priėmimą į darbą ar mažiausiai prieš vieną darbo valandą iki darbo pradžios apie juridinio asmens vienasmenio valdymo organo priėmimą į darbą.

Administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį traukiamas specialus subjektas – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Pagal DK 21 straipsnio 3 dalį darbdavys – asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigoja atlikti fizinis asmuo. Darbdavys gali būti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantis juridinis asmuo, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotas užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys ar užsienio valstybės jurisdikcijai priklausantis fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija, juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys arba tokių asmenų grupė. Darbdavio – juridinio asmens teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jo įsteigimo momento, nebent jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato vėlesnį įsisteigimo momentą. Darbdavys taip pat gali būti ir fizinis asmuo. Darbdavio – fizinio asmens teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp MB „(duomenys neskelbtini)“ ir G. S., K. S. ir R. M. nebuvo sudarytos darbo sutartys. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju, nors su G. S. ir buvo tartasi dėl darbo sąlygų 2025 m. rugsėjo 2 d., tačiau susitarimo esmė buvo tai, kad ji sekančią dieną (2025 m. rugsėjo 3 d.) atvyks apsižiūrėti ir, jeigu jai darbo pobūdis patiks, su ja bus pasirašyta darbo sutartis. Kitą dieną G. S. daugiau stebėjo viso darbo procesą, kadangi jai sunkiai sekėsi atlikti jai parodytus veiksmus, taigi nėra jokio pagrindo teigti, jog ji suteikė realią naudą įmonei. Dalyje dėl K. S. ir R. M. apeliantas nurodo, kad šie asmenys objektyviai nedirbo MB „(duomenys neskelbtini)“ – K. S. atvykdavo stebėti įmonėje dirbančius meistrus, o R. M., kaip apelianto draugas, buvo atvykęs tik parodyti naujai naudojamų priemonių, t. y. dalinosi savo įgyta patirtimi, bet ne dirbo A. J. įmonės naudai. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apelianto argumentais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šie veikos objektyvieji požymiai: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-25-942/2018, 2AT-27-942/2020, 2AT-16-489/2023).

Apeliaciniame skunde teigiama, jog: 1) G. S. 2025 m. rugsėjo 2 d. į įmonę atvyko tik dėl galimo įsidarbinimo – pokalbio metu buvo susitarta, kad sekančią dieną ji atvyks apsižiūrėti, ir tik tuomet su ja bus pasirašyta darbo sutartis; 2) reali nauda MB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo suteikta, kadangi visus G. S. atliktus darbus buvo būtina padaryti iš naujo dėl prastos kokybės ir akivaizdaus kompetencijos trūkumo, t. y. įmonė kaip tik patyrė nuostolių. Apygardos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais ir juos atmeta kaip deklaratyvius.

Kaip matyti iš G. S. 2025 m. rugsėjo 4 d. pranešimo VDI (b. l. 19), ji pati teigė, jog buvo pradėjusi dirbti įmonėje, tačiau nebuvo supažindinta su darbų sauga ir instrukcija, taip pat jai nebuvo duota pasirašyti darbo sutartis. 2025 m. rugsėjo 9 d. paaiškinime (b. l. 20) G. S. nurodė, kad su MB „(duomenys neskelbtini)“ susitarė, kad 2025 m. rugsėjo 2 d. 10.00 val. atvyks į darbo pokalbį – minėto pokalbio metu jie susitarė dėl užmokesčio (1 300 Eur atskaičius mokesčius) (past. – 2026 m. kovo 19 d. teismo posėdyje ji paaiškino, kad buvo susitarta ir dėl darbo laiko (pirmadienį-penktadienį, nuo 9.00 iki 18.00 val.) (b. l. 137–139). Taigi, nors darbo sutartis su G. S. ir nebuvo pasirašyta, akivaizdu, jog pradinis susitarimas dėl esminių darbo sąlygų MB „(duomenys neskelbtini)“ įvyko. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, jog G. S. pradėjo realiai dirbti šios įmonės naudai – kaip nurodė ji pati, įvykio dieną įmonės darbuotojas jai etapais rodė, kaip reikia atlikti automobilio salono cheminį valymą, ji beveik pabaigė jai duotą darbą, tačiau nespėjo išvalyti langų. Nors pateikiama versija, jog šiais savo veiksmais ji realios naudos jų įmonei nesukūrė, tačiau pastebėtina, kad prastai ar nekompetentingai atliktas darbas savaime negali būti laikomas neatliktu, net ir tuo atveju, jei G. S. veiksmus reikėjo perdaryti iš naujo. Atsižvelgtina ir į tai, jog MB „(duomenys neskelbtini)“ teikia konkrečias paslaugas, t. y. automobilių valymą, kurių atlikimui yra reikalinga specifinė kompetencija ir žinios, taigi natūralu, kad tokio darbo anksčiau neatlikęs asmuo galėjo jam pavestas užduotis atlikti ne visai tinkamai. Vis dėlto, tai nepaneigia fakto, kad G. S. įvykio dieną atliko jai Š. P. pavestas užduotis, t. y. atliko tą patį darbą, kurį atlikdavo ir MB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, taigi nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju G. S. veiksmuose nenustatyti visi būtinieji nelegalaus darbo požymiai, kaip kad teigia apeliantas.

Apeliaciniame skunde taip pat keliama versija, jog G. S. įvykio dieną iš esmės tik bandė atlikti įmonėje paprastai atliekamus darbus, t. y. buvo atvykusi apsižiūrėti, tačiau ne pradėti dirbti. Pažymėtina, kad susitarimą dėl išbandymo reglamentuoja DK 36 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ar sulygtas darbas tinka darbuotojui, sudarydamos darbo sutartį darbo sutarties šalys gali sulygti dėl išbandymo. DK 36 straipsnio 3-4 dalyse yra numatyta ir tai, kad tiek darbdavys, tiek darbuotojas iki šio išbandymo termino pabaigos gali arba priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį (su papildomomis sąlygomis), tiek pateikti prašymą nutraukti darbo sutartį. Dėl to vertintina, kad G. S. veiksmų negalima vertinti kaip išbandymo, kadangi, kaip minėta anksčiau, su ja nebuvo sudaryta darbo sutartis, kurioje būtų sulygta dėl išbandymo. Nors apeliantas teigia priešingai, pastebėtina, kad tuo atveju, jei G. S. būtų atėjusi tik „apsižiūrėti“, nebūtų buvę jokio pagrindo liepti jai atlikti kokius nors realius darbinius veiksmus (automobilio salono valymą), o Š. P. būtų leidęs jai tik stebėti kaip yra atliekamas tokio pobūdžio darbas. Nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog G. S. atliko veiklą, kuri sutapo su MB „(duomenys neskelbtini)“ klientams siūlomomis paslaugomis, ir kuri buvo ne panašaus, o analogiško pobūdžio. Dėl to vertintina, kad susidariusi situacija laikytina ne atranka į darbą ar „apsižiūrėjimu“, o darbo teisiniais santykiais, kadangi darbas buvo atliekamas darbdavio naudai (nepriklausomai nuo to, kokia reali nauda buvo suteikta). Teismų praktikoje pažymima, kad tokioje situacijoje, kai į pareigas neva pretenduojantis darbuotojas neatlygintinai atlieka realų darbą, iš esmės nėra suderinama su tokių asmenų įstatymuose nustatytų teisių užtikrinimu, nes tokiu atveju nelegaliai dirbusiems asmenims, vykdžiusiems analogiškas funkcijas kaip ir darbo sutartis sudariusiems darbuotojams, kilo tapačios rizikos dėl nelaimingų atsitikimų darbe bei pan., todėl tai tik patvirtina, kad aptariamoje byloje figūruojančio asmens, kaip socialiai silpnesnės teisinių santykių šalies, interesai turi būti ginami darbo teisės normomis (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-48-957/2024).

Pastebėtina ir tai, kad A. J. paaiškinimai dėl situacijos su G. S. nebuvo visiškai nuoseklūs administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu. Tyrimo metu jis nurodė, jog su G. S. susitarė dėl atėjimo pasimokyti, bet ne dėl darbo. Tą dieną ji dirbo kaip mokinė, o ne kaip darbuotoja. A. J. konkrečiai nurodė, kad įvykio dieną G. S. tik mokėsi, kaip atlikti jų įmonės teikiamas paslaugas, o ne realiai dirbo (b. l . 8). Teismo posėdyje (b. l. 107–108) A. J. paaiškino, kad jie G. S. pasikvietė ateiti vieną dieną pasibandyti ir norėjo pažiūrėti, kaip ji dirba. Kiek žino, su ja nebuvo aptartos darbo sąlygos, nežino, kas su ja kalbėjosi. Nebuvo susitarę dėl darbo sąlygų, o tą susitarė padaryti po pasimokymo dienos ir pasirašyti darbo sutartį. A. J. taip pat teigė, kad pasimokymo diena buvo apmokama. Taigi matyti, jog šiuo atveju nėra visiškai aišku, kaip G. S. turėjo „mokytis“ – ar atlikti realią veiklą, t. y. atlikti cheminį automobilio salono valymą, ar tik stebėti Š. P. atliekamus veiksmus. Vis dėlto, atsižvelgus į tai, kad G. S. buvo sumokėta 70 Eur už jos atliktą darbą (b. l. 70), nepriklausomai nuo to, ar tai buvo neapgalvotas įmonės buhalterės sprendimas, ar siekis išspręsti susidariusią situaciją, matyti, kad šioje situacijoje taip pat yra nustatytas ir atlygintinumo požymis. Faktas, kad G. S. buvo sumokėtas 70 Eur dydžio atlygis tik pagrindžia tai, kad jos veiksmai tuo metu buvo vertinami kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ suteikta nauda, kuri buvo įvertinta pinigine išraiška, t. y. G. S. suteiktos paslaugos buvo apmokėtos.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog A. J. kaltė dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje (past. – dėl 2025 m. rugsėjo 3 d. įvykio su G. S.), yra neabejotinai įrodyta. Apeliacinio skundo argumentai, kad pati G. S., manydama, jog dirba MB „(duomenys neskelbtini)“, turėjo laikytis DK nustatytos tvarkos ir atitinkamai pranešti darbdaviui apie išėjimą iš darbo bei atidirbti DK nustatytą laikotarpį, yra nepagrįsti ir laikytini tik subjektyviu apelianto situacijos vertinimu. Vien tai, kad darbdavys nusprendžia tinkamai neįforminti darbo teisinių santykių, savaime nereiškia, kad toks darbuotojas įgyja DK numatytas pareigas, tačiau neįgyja įstatymo numatytų jo teisių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog K. S. pats nurodė, kad įmonėje nedirbo, o stebėjo kitų meistrų darbą ir mokėsi, kadangi norėjo ateityje teikti tokio pobūdžio paslaugas. Be to, tuo metu K. S. įmonei teikė kitokią naudą, kadangi darydavo įvairius vaizdo įrašus, kuriuos MB „(duomenys neskelbtini)“ vėliau keldavo į savo socialinius tinklus, dėl to nemokamas šio asmens mokymas A. J. buvo naudingas. Vis dėlto, įvertinus administracinio nusižengimo byloje esančius objektyvius duomenis, spręstina, kad šiuo atveju turimų duomenų visuma vis dėlto rodo, jog K. S. veiksmai įmonėje nebuvo tinkamai įforminti MB „(duomenys neskelbtini)“.

Kaip matyti iš K. S. 2025 m. rugsėjo 17 d. paaiškinimo (b. l. 30), šis asmuo nurodė, kad jau porą mėnesių eina į MB „(duomenys neskelbtini)“ stebėti ten dirbančių meistrų darbą, tačiau pats ten nedirba bei jokio atlygio negauna. VDI inspektoriams K. S. parodė (b. l. 7), kad įvykio dieną žiūrėjo, kaip buvo klijuojamas „Tesla“ automobilis, o atėjus VDI inspektoriams pamatė, jog viena gumytė yra neprispausta, todėl norėjo ją prispausti, nes tas automobilis jau buvo pabaigtas klijuoti. Vis dėlto, kaip matyti iš vaizdo įrašo pavadinimu „2025_0917_131255_001“, K. S. į VDI inspektoriaus klausimus atsakė, kad jam dirbti sekasi neblogai, jis treniruojasi apie du mėnesius, galimai pasirašė mokymosi sutartį ir turi savo mokytoją (past. – nurodyti, kas jį moko, K. S. negalėjo). Taip pat iš šio vaizdo įrašo matyti, jog rašydamas pasiaiškinimą K. S. nurodė, jog inspektoriams atėjus jis dėjo ant automobilio gumytę, nes nebuvo meistro, kuris jo paprašė padėti. Iš vaizdo įrašo pavadinimu „2025_0917_132800_004“ matyti, kad K. R. liepė K. S. nieko nerašyti, laukti jų teisininko ir tik nurodyti, jog jis „nedirba“. Iš aptartų duomenų yra darytina išvada, jog K. S. vis dėlto atliko tam tikrų žinių reikalaujančius darbus (t. y. atliko automobilio apklijavimo darbus) ir iš esmės suteikė konkrečias paslaugas, kurios yra teikiamos būtent MB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, kaip nurodė pats A. J., minėtas asmuo ne dirbo įmonėje, o tik ateidavo pas Š. P. pasimokyti ir padaryti vaizdo įrašus savo „Instagram“ socialinio tinklo paskyrai, dėl ko jų įmonei buvo objektyviai naudinga jį mokyti nemokamai. Vis dėlto, įvertinus vaizdo įraše užfiksuotus duomenis, taip pat paties K. S. paaiškinimus, nesutinkama su apelianto pozicija, jog K. S. objektyviai negalėjo nurodyti konkretaus jį mokančio asmens (kadangi jis stebėdavo įmonėje dirbusius meistrus bendrai), o jo pasakymas, kad jis dirba MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo išprovokuotas VDI inspektorių.

Pažymėtina, kad, nepriklausomai nuo to, ar K. S. turėjo siekį toliau dirbti įmonėje, ar tiesiog norėjo įgyti praktinio darbo įgūdžių, su juo turėjo būti sudaryta arba savanoriškos praktikos sutartis, kaip tai yra numatyta UĮ 10 straipsnyje, arba pameistrystės darbo sutartis, kaip tai yra numatyta DK Trečiajame skirsnyje „Pameistrystės darbo sutartis“. Apelianto pateikta versija, jog MB „(duomenys neskelbtini)“ sutiko nemokamai ir be jokių realių įsipareigojimų priimti visiškai nesusijusį asmenį stebėti įmonės meistrų darbą, ypač atsižvelgus į tai, kad A. J. įmonės teikiamos paslaugos yra specifinio pobūdžio, vertintina, kaip jo pasirinkta gynybinė versija, t. y. nesutiktina, jog pasyvus meistrų atliekamo darbo stebėjimas būtų buvęs pakankamas K. S. įgyti praktinių įgūdžių. Šiuo atveju neabejotina, kad įmonėje dirbę meistrai atliko realų K. S. praktinį mokymą, ką patvirtina ir VDI vaizdo įraše užfiksuoti duomenys ir paties K. S. paaiškinimai, kad su automobiliu dirbęs meistras jo paprašė pagelbėti, t. y. priklijuoti gumytę. Dėl to visiškai sutiktina su vertinimu, kad K. S. realiai dirbo MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, nepriklausomai nuo to, koks buvo šių darbų mastas.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad K. S. MB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės teikė kitokio pobūdžio naudą, kuri buvo pakankama leisti jam mokytis įmonėje, t. y. kūrė vaizdo įrašus apie automobilius, kuriuos įmonė po to galėdavo įkelti į savo socialinių tinklų paskyras. Neginčytina, kad K. S. įmonei teikė tam tikras paslaugas, tačiau vien tai nesuteikia teisės darbdaviui savaip interpretuoti įstatymus, reglamentuojančius darbo santykius, ir leisti tokiam asmeniui atlikti darbuotojo funkcijas, tinkamai jų neįforminus.

Įvertinus pirmiau išdėstytą, darytina išvada, jog K. S. darbinio pobūdžio santykiai su MB „(duomenys neskelbtini)“ yra neabejotinai įrodyti – minėtas asmuo A. J. įmonei teikė ne tik su tiesiogine jos veikla susijusias paslaugas (realiai padėjo prie automobilio apdailos dirbantiems meistrams), tačiau taip pat teikė tam tikras reklaminio pobūdžio paslaugas, susijusias su vaizdo įrašu kūrimu bei leidimu juos talpinti į įmonės socialinius tinklus. Spręstina, jog nelegalaus darbo požymiai šioje dalyje taip pat yra įrodyti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. M. nedirbo MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, o, kaip A. J. artimas draugas, siekė pasidalinti gerąja praktika bei parodyti naujas bendroje jų veikloje (automobilių plovime (tvarkyme)) naudojamas priemones. Įvertinus administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus spręstina, kad šie apeliacinio skundo motyvai yra pagrįsti.

Pažymėtina, kad įvykio dieną (2025 m. rugsėjo 17 d.) R. M. oficialiai dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiima automobilių priežiūra ir padangomis (b. l. 93–96, 97–100). Duomenų, kad R. M. būtų susijęs darbiniais santykiais su MB „(duomenys neskelbtini)“ ar A. J., byloje negauta. Kaip teigė pats asmuo, jis atvyko į įmonę parodyti savo darbo ypatumų, buvo atsivežęs savo priemones iš Norvegijos, tačiau iki galo visko parodyti nespėjo. Norėjo pristatyti naują prekę (dangą) Lietuvoje, nes tokios priemonės Lietuvoje nenaudojamos – visą laiką taip darė, pastoviai atveždavo kažką iš savo darbovietės Norvegijoje parodyti A. J. įmonei (b. l. 8). Iš vaizdo įrašo pavadinimu „2025_0917_131252_001) matyti, kad R. M. VDI inspektoriams paaiškino, kad dirba su savo priemonėmis ir įrankiais, dėl jokio atlyginimo už poliravimą nesitarė, o rodo, kaip turi būti atliekamas poliravimas. R. M. taip pat nurodė, jog pasiūlymą parodyti savo darbo specifiką gavo iš K. R., kuris yra jo pažįstamas (b. l. 9). Pastebėtina, kad artimus (draugiškus) santykius su R. M. pripažino ir A. J., kuris yra nurodęs, jog R. M. pažįsta 12 metų, šis jam padėjo įsirengti plovyklą bei rodė, kaip dirbti. Tas pačias aplinkybes patvirtino ir K. R., o Š. P. nurodė, kad minėtas asmuo buvo kaip mokytojas, kuris jiems aprodė savo naudojamas medžiagas. Taigi matyti, jog šiuo atveju iš esmės nebuvo jokio, net paviršutiniško susitarimo dėl R. M. MB „(duomenys neskelbtini)“ teikiamų paslaugų, o tai buvo susitarimas tarp artimų draugų. Be to, kaip teigė pats R. M., jis taip elgiasi ne pirmą kartą, automobilių poliravimas yra jo hobis, todėl mėgsta pasidalinti gerąja praktika savo darbo srityje.

Pažymėtina ir tai, kad lieka nenuneigta tai, jog R. M. įvykio dieną naudojosi būtent savo asmeninėmis darbo priemonėmis, nedėvėjo MB „(duomenys neskelbtini)“ uniformos ir nors atvykus VDI inspektoriams poliravo „Audi“ automobilį šalia nesant kitiems darbuotojams, tai nepaneigia R. M. paaiškinimų, kad jis buvo atvykęs išimtinai tikslu mokyti kitus toje pačioje sferoje dirbančius jo pažįstamus bei parodyti jiems naujas priemones bei jų panaudojimo galimybes. Nors sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad už „Audi“ nupoliravimą MB „(duomenys neskelbtini)“ gavo realios naudos, t. y. už šias paslaugas buvo sumokėta, tačiau pastebėtina, jog vien tik šis požymis dar savaime nėra pakankamas nelegalaus darbo konstatavimui – įvertinus tai, kad R. M. su A. J. iš esmės nesitarė dėl jokio pobūdžio atlygio, jų artimus tarpusavio santykius, taip pat tai, kad minėtas asmuo automobilio poliravimo metu naudojosi savo asmeninėmis priemonėmis, o ne MB „(duomenys neskelbtini)“, teigti, jog šiuo atveju yra nustatyti visi esminiai darbo sutartiniai požymiai, objektyviai nėra galima, o vertinti susidariusią situaciją kaip nelegalų darbą nėra pagrindo. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip nurodė pats R. M., jis į Lietuvą atvežė parodyti priemones ir technikas, kurios dar nebuvo naudojamos Lietuvoje, dėl to pirmosios instancijos teismo argumentai, kad tokie mokymai nebūtų naudingi patyrusiam poliruotojui kaip Š. P., laikytini nepagrįstais.

Įvertinus pirmiau išdėstytą, spręstina, kad dalyje dėl R. M. atliktų veiksmų jam esant MB „(duomenys neskelbtini)“, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neatsižvelgus į visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmės turinčias aplinkybes, formaliai vertinant šio asmens atliktus veiksmus kaip nelegalų darbą, tačiau neįvertinus tarp A. J., kitų įmonės darbuotojų ir R. M. susiklosčiusių asmeninių santykių, kurie iš esmės paneigia pagrindą vertinti šią situaciją kaip nelegalų darbą. Dėl to iš nustatytų faktinių aplinkybių šalintina tai, jog:

„R. M. 2025 m. rugsėjo 17 d., nuo 9.00 val. iki 13.20 val. VDI inspektorių atlikto patikrinimo, nelegaliai dirbo MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, atliko automobilio poliruotojo darbines funkcijas (poliravo automobilio „Audi“ kėbulą), tokiais savo veiksmais prisidėjo prie MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos siekiant gauti pelną, darbines funkcijas jis atliko su mažosios bendrijos nario K. R. žinia ir jam nurodžius, tačiau su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą nebuvo pranešta VSDF“.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas įvykius, susijusius su G. S. ir K. S., įvertino išsamiai ir visapusiškai, pagrįstai konstatuodamas minėtų asmenų MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai atliktus veiksmus kaip nelegalų darbą, tačiau neatsižvelgė į visas aplinkybes vertindamas situaciją dėl R. M.. Net pripažinus, jog dėl R. M. negalima konstatuoti nelegalaus darbo atvejo, veikos kvalifikacija A. J. nekinta, nes lieka nustatyti kiti du nelegalaus darbo atvejai, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. J. buvo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.

Dėl A. J. paskirtos administracinės nuobaudos dydžio

Apeliaciniame skunde, be kita ko, yra prašoma proporcingai sumažinti A. J. paskirtos administracinės nuobaudos dydį. Įvertinus tai, kad tiek pirmosios instancijos teismo nutartis, tiek ir Institucijos nutarimas yra keičiami dalyje, šis prašymas tenkinamas iš dalies.

ANK 22 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, kuri ANK nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui. Administracinių nuobaudų paskirtis, vadovaujantis ANK 22 straipsnio 2 dalimi, yra: 1) atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo, o taip pat ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis tam, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; 2) nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; 3) atimti arba apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus.

Administracinė nuobauda yra skiriama pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis ANK bendrosios dalies nuostatų bei vadovaujantis teisės viršenybės, operatyvumo ir protingumo bei proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 1-2 dalys). ANK bendrojoje dalyje nustatyta, kad administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys yra parenkamos iš ANK specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis). Be to, ANK aiškiai ir konkrečiai nurodo baudos dydžio nustatymo kriterijus. ANK 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tai, kad baudos dydis yra nustatomas pagal ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į pačio administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir jos rūšį, asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kuomet yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų ANK 35 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų ANK 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda yra skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.

ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviui – fiziniam asmeniui nuo 2 000 Eur iki 5 000 Eur ir darbdavio – juridinio asmens vadovui ar kitam atsakingam asmeniui – nuo 1 500 Eur iki 5 000 Eur.

Tais atvejais, kai padaryto administracinio nusižengimo arba jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ar dydžio, turi būti paskiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato ANK 34 straipsnio 6 dalis, kurioje yra nustatyta tai, kad teismas arba administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda ar paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti.

Spręstina, kad skundžiamoje nutartyje, vertinant administracinės nuobaudos individualizavimui reikšmingas aplinkybes buvo detaliai ir išsamiai pasisakyta dėl ANK 34 straipsnio 1 dalyje nurodytų vertinamųjų aplinkybių, taip pat atsižvelgta į A. J. charakterizuojančius duomenis – visi nelegalaus darbo atvejai truko tik vieną dieną, tačiau buvo nustatyti net keli pažeidimai; nebuvo nustatyta jokių A. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, jis praeityje ne kartą baustas už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, dėl ko jam buvo atimta teisė vairuoti. Įvertinus tai bei faktą, kad A. J. paskirta administracinė nuobauda – 3 000 Eur dydžio bauda – 1 500 Eur viršija ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimumą, šis dydis yra proporcingai mažinamas 500 Eur dydžio suma atsižvelgus į tai, jog vienas iš nustatytų minėto asmens padarytų nelegalaus darbo pažeidimų yra šalinamas. Spręstina, kad apeliantas nenurodė jokių kitų išimtinių aplinkybių, kurios leistų dar labiau švelninti A. J. paskirtą nuobaudą ar jo atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. J. atstovo advokato Marcino Dubovskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutarties tenkinti iš dalies.

„R. M. 2025 m. rugsėjo 17 d., nuo 9.00 val. iki 13.20 val. VDI inspektorių atlikto patikrinimo, nelegaliai dirbo MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, atliko automobilio poliruotojo darbines funkcijas (poliravo automobilio „Audi“ kėbulą), tokiais savo veiksmais prisidėjo prie MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos siekiant gauti pelną, darbines funkcijas jis atliko su mažosios bendrijos nario K. R. žinia ir jam nurodžius, tačiau su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą nebuvo pranešta VSDF“.

Pakeisti A. J. paskirtą administracinę nuobaudą – 3 000 Eur dydžio baudą bei paskirti jam 2 500 Eur dydžio baudą.

Kitoje dalyje skundžiamą nutartį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.