Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro Šarūno Šimonio (toliau – ir prokuroras) bei nuteistosios E. Š. gynėjos advokatės Svetlanos Naidenko apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170² straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 75 MGL, t. y. 3 750 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties), dydžio bauda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nutarta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistosios gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje nuteistosios gynėjos apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama su E. Š. pripažinimu kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170² straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu prokuroras nesutinka su bausmės individualizavimu ir prašo paskirti nuteistajai E. Š. griežtesnę bausmę, kartu su ja skiriant ir BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pagal apeliaciniame skunde suformuluotus reikalavimus.

Dėl nuteistosios gynėjos apeliacinio skundo ir BK 170² straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

Nuteistosios gynėjos apeliaciniame skunde dėstoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo materialinių bei procesinių teisės normų taikymo. Skunde nurodoma, kad 2024 m. liepos 31 d. įrašu, patalpintu socialiniame tinkle „F.“, nuteistoji E. Š. neneigė 1991 m. Medininkų tragedijos fakto, nemenkino aukų ir nekurstė neapykantos, o tik reiškė savo nuomonę bei kėlė klausimus dėl bylos tyrimo aplinkybių, remdamasi viešai prieinamais šaltiniais – G. G. knyga bei profesoriaus Vytauto Landsbergio kalba, taip įgyvendindama Konstitucijos 25 straipsnyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą saviraiškos laisvę. Gynėjos vertinimu, teismas nenustatė visų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 170² straipsnio 1 dalyje, požymių, taip pat netinkamai įvertino specialistės G. H. išvadą.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, nuteistosios gynėjos apeliacinio skundo argumentais, teimo posėdyje išklausiusi proceso dalyvių išsakytas pozicijas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus bei tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, ir iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl E. Š. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 170² straipsnio 1 dalyje. Nors gynėja įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas netinkami įvertino įrodymus, padarė klaidingas išvadas dėl socialiniame tinkle paviešinto įrašo, kuriame esą buvo išsakyta nuteistosios nuomonė, visgi pabrėžtina, kad vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuteistosios padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 170² straipsnio 1 dalį.

Byloje nagrinėjama nusikalstama veika padaryta pasisakymų forma (vadinamieji kalbos nusikaltimai). Paprastai tokio pobūdžio veikose nekyla abejonių dėl faktų, apie kuriuos pasisakoma (jie yra neginčijami), bet teisingam ir pagrįstam sprendimui priimti svarbu tokius pasisakymus tinkamai teisiškai įvertinti ir kvalifikuoti. Toks teisinis vertinimas ir kvalifikavimas turi būti daromas atsižvelgiant į keletą reikšmingų sąlygų, tarp kurių yra santykis tarp saviraiškos laisvės ir jos ribojimo, pasisakymų turinys ir tikslas, juos išsakantis asmuo ir kt. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2024 m. liepos 31 d. nuteistosios E. Š. socialiniame tinkle „F.“ paskelbtą įrašo turinį įvertino remdamasis pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir tinkamai kvalifikavo veiką.

Žodžio ir įsitikinimų laisvė, kaip viena iš pamatinių žmogaus teisių ir laisvių bei teisinės valstybės saugoma vertybė, yra minima tiek Konvencijoje (10 straipsnyje), tiek ir Lietuvos, kaip teisinės valstybės, pagrindiniame dokumente – Konstitucijoje (25 straipsnyje). Visuose aukščiausios teisinės galios dokumentuose nustatyta, kad šių laisvių ribojimas galimas tik įstatymo pagrindu ir tik siekiant teisėto tikslo, t. y. saugant visuomenę ar atskiras jos grupes nuo neigiamų padarinių, kurių gali sukelti netinkamas naudojimasis saviraiškos laisve ar piktnaudžiavimas ja (apsauga nuo dezinformacijos, diskriminacijos, propagandos ir pan.). Vienas galimų teisės į saviraiškos laisvę apribojimo atvejų nustatytas BK 170² straipsnyje.

Norint tinkamai teisiškai įvertinti saviraiškos laisvės ribas ir nustatyti galimą jų peržengimą (ar piktnaudžiavimą jomis), būtina vadovautis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimais dėl Konvencijos 10 ir 17 straipsnių nuostatų. EŽTT praktikoje nurodoma, kad teiginiams, kurie yra nesuderinami su Konvencijoje skelbiamomis ir garantuojamomis vertybėmis, vadovaujantis Konvencijos 17 straipsniu, iš esmės netaikoma Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta apsauga (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Perinçek prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27510/08, par. 114; 2018 m. balandžio 17 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Roj TV A/S prieš Daniją, peticijos Nr. 24683/14, par. 31). Vienas iš tokių atvejų gali būti susijęs ir su tarptautinių nusikaltimų neigimu ar teisinimu (pvz., 2003 m. birželio 24 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Garaudy prieš Prancūziją, peticijos Nr. 65831/01; 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Witzsch prieš Vokietiją (Nr. 2), peticijos Nr. 7485/03; 2009 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Orban ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 20985/05, par. 35; 2015 m. spalio 20 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje M’Bala prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25239/13). Vis dėlto Konvencijos 17 straipsnis taikytinas tik išimties pagrindu ir kraštutiniais atvejais, kai iš karto yra visiškai (tiesiogiai) aišku, kad teise į saviraiškos laisvę akivaizdžiai pasinaudota Konvencijos vertybėms priešingais tikslais (sprendimai bylose Perinçek prieš Šveicariją, par. 114–115, 209–212; Roj TV A/S prieš Daniją, par. 31–38, 46–48).

Vertinant E. Š. „F.“ socialiniame tinkle paskelbto įrašo turinį ir jo formuluotes, svarbu pateikti aktualias EŽTT praktikos nuostatas. EŽTT praktikoje aiškinama, kad sprendžiant klausimą, ar teisinės atsakomybės taikymas už įvairius pasisakymus ir kita forma pareikštus teiginius nepažeidžia Konvencijos ginamos saviraiškos laisvės, be kita ko, turi būti vertinama, ar išsakytuose teiginiuose yra tiesioginių ar netiesioginių raginimų pavojingai veikti, neapykantos ir netolerancijos skleidimo, ar teiginiai buvo išsakyti įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas, ar teiginiai gali tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti žalingų padarinių atsiradimą visuomenėje, taip pat atsižvelgiama į valstybės istorinę patirtį, laiką, praėjusį nuo istorinių įvykių, su kuriais susiję teiginiai, konkretų interesą ar teisę, kuriems teiginiai daro poveikį, ir kt. (pavyzdžiui, Perinek prieš Šveicariją; Lehideux ir Isorni prieš Prancūziją; O. ir kiti prieš Prancūziją ir kt.). Saviraiškos, susijusios su istorinių įvykių vertinimu, srityje, kaip ir kitais atvejais pripažįstama tam tikros polemikos, kandumo, perdėjimo galimybė, tačiau su sąlyga, kad istorinės diskusijos neperauga į smurto, neapykantos ar netolerancijos kurstymą (Perinek prieš Šveicariją, par. 231, 239). EŽTT, be kita ko, yra pažymėjęs, kad istorinės tiesos ieškojimas yra neatsiejama saviraiškos laisvės dalis, o informacijos laisvė taikoma ne tik palankiai priimamai informacijai ar idėjoms, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo (pavyzdžiui, 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas byloje Fatullayev prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 40984/07; 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Dzhugashvili prieš Rusiją, peticijos Nr. 41123/10; Dmitriyevskiy prieš Rusiją, 106 punktas). Kita vertus, šiame kontekste vertinant teisės į saviraiškos laisvę apribojimo būtinumą, reikšminga, be kita ko, tai, ar yra paisoma nusikaltimų aukų ir jų palikuonių teisių, ar nesiekiama jų pažeminti, sumenkinti ar paneigti patirtas kančias, griebtis aukų apkaltinimo taktikos, skatinti priešiškumo ir neapykantos joms ir kt. (pavyzdžiui, sprendimai bylose Fatullayev prieš Azerbaidžaną, Perinçek prieš Šveicariją). Šiuo aspektu EŽTT pažymi, kad neapykanta gali būti kurstoma ne tik tiesiogiai raginant smurtauti ir pan., bet ir įžeidžiant, išjuokiant ar šmeižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes (pavyzdžiui, Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Perinçek prieš Šveicariją 216, 232–241 punktai).

Pagal BK 170² straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta ar galėjo būti sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta ar galėjo būti sutrikdyta viešoji tvarka.

BK 170² straipsnio saugomas objektas – tarptautinės bendruomenės saugomi gėriai, t. y. pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, saugus žmonių egzistavimas bei pavojaus jų gyvybei, sveikatai ir laisvei, kuris užtikrinamas draudžiant agresiją, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, taip pat asmenų, nukentėjusių nuo agresijos, genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, kovotojų prieš okupaciją garbė ir orumas. Šis straipsnis kriminalizuoja veikas, kuriomis skleidžiamos antidemokratinės idėjos ir dezinformacija, kurstomas smurtas ir neapykanta prieš nukentėjusį nuo genocido, karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui asmenį ar asmenų grupę. BK 170² straipsnyje numatyta veika įgyvendinama šiais alternatyviais veiksmais: viešu pritarimu, neigimu ar šiurkščiu menkinimu straipsnio sankcijoje įvardintų nusikaltimų. Pagal BK 170² straipsnį neigimu sudaroma tokia situacija, kai nepripažįstami įvykdyti nusikaltimai, atmetant bet kokią jų ar nusikaltimų aukų, žalos buvimo galimybę, savo pasisakymais, viešais pareiškimais netgi prieštaraujant jau įrodytiems faktams. O šiurkštus menkinimas įgyvendinamas siekiu panaikinti istorinę, visuomeninę, tarptautinę genocido, nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų reikšmę ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinei bendruomenei. Tai gali būti padaroma įžūliai iškraipant faktus, kai kuriuos jų nutylint ir pateikiant savąją įvykių versiją, prisidengiant skaitytais šaltiniais, kitų svarbių žmonių kalbomis. Inkriminuojant BK 170² straipsnį, svarbu įrodyti ir viešą veikos padarymo būdą: minčių perteikimą žodžiu arba raštu žmonių grupei konferencijos, eitynių, mitingo, kito viešo renginio metu, viešose vietose, internete, žiniasklaidoje, literatūroje ir kt.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad 2024 m. liepos 31 d., apie 14 val. socialinio tinklo „F“ paskyroje E. Š. paskelbė įrašą „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, kad tiek apeliaciniame skunde, tiek bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nuteistoji bei jos gynėja akcentavo, kad skundžiamu nuosprendžiu E. Š. buvo nuteista dėl to, kad esą viešai diskutavo apie Medininkų bylos tyrimo eigą, išsakė nuomonę dėl galimų tyrimo trūkumų ir kritikavo valstybės institucijų veiksmus. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė už BK 170² straipsnio 1 dalį konstatuota dėl konkretaus viešai paskelbto įrašo ir juo perteikiamos prasmės, t. y. „(duomenys neskelbtini)“. Būtent šio įrašo turinys, jo semantinė reikšmė ir perteikiama prasmė buvo vertinami baudžiamojoje byloje.

Nurodyto įrašo lingvistinį vertinimą atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro Dokumentų ekspertizių skyriaus vyriausioji ekspertė, humanitarinių mokslų daktarė G. H., turinti teismo lingvisto eksperto kvalifikaciją ir ilgametę 22 metų ekspertinio darbo patirtį. Baudžiamojoje byloje pateiktoje 2024 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad aptariamu įrašu yra neigiama SSRS VRM Vidaus kariuomenės Rygos Ypatingos paskirties milicininkų būrio (OMON) atsakomybė, dalyvavimas žudant ir sužalojant žmones Medininkų žudynių metu, primetant atsakomybę Lietuvos specialiosioms tarnyboms ir „žudikams iš savų tarpo“, taip pat nors nėra tiesiogiai pasisakoma apie 1991 m. liepos 31 d. Medininkų žudynių aukas, tačiau primetant atsakomybę dėl Medininkų žudynių yra menkinamos Lietuvos specialiosios tarnybos, kai du iš žuvusiųjų asmenų buvo policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnai (1 t., b. l. 66-67). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad specialistės išvada buvo grindžiama jos asmeninėmis prielaidomis, subjektyviu istorinių aplinkybių vertinimu ar kitose bylose sukaupta patirtimi, o ne konkretaus įrašo turiniu. Apklausta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme specialistė G. H. parodė, kad jos tyrimo objektas buvo konkretus E. Š. paskelbtas įrašas ir jame vartojamų formuluočių reikšmė (prasmė). Ji taip pat nurodė, kad lingvistinio tyrimo metu vertinama, kas konkrečiai pasakyta tekste ir būtent, kaip tai suvokia skaitytojas. Aplinkybė, kad įraše tiesiogiai nepaminėtas OMON, savaime nepaneigia išvados pagrįstumo, nes, kaip pirmosios instancijos teisme paaiškino specialistė, įraše nurodant, kad „(duomenys neskelbtini)“ ir Medininkų tragedija yra „(duomenys neskelbtini)“, lingvistiškai sukuriama priešprieša oficialiai nustatytoms aplinkybėms dėl Medininkų žudynių. Taip pat specialistė pažymėjo, kad tekste „plėtojama, kad žinoma informacija yra neteisinga, paslėpta, liudininkai nutyla“, todėl skaitytojui formuojama abejonė oficialiai nustatytomis Medininkų žudynių aplinkybėmis (3 t., b. l. 136-144). Atmestini ir argumentai, kurie buvo išsakyti posėdžio metu, kad specialistė neva tik „spėliojo“ dėl įrašo turinio ar jo tikslo. Apklausos metu specialistė nurodė, kad „įrašo tikslas galėjo būti tai, kad norima sukelti abejonę oficialiai žinomai informacijai“, tačiau kartu aiškiai pažymėjo, kad pati išvada dėl įrašo turinio buvo kategoriška; jei išvada būtų tikėtino pobūdžio, tai būtų atitinkamai nurodyta. Be to, specialistė pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad formuluotė „daug faktų bylojo apie tai“ pateikiama kaip faktinis teiginys, o ne kaip asmeninė abejonė, spėjimas ar subjektyvi nuomonė. Tekste nevartojamos abejonę ar vertinimą reiškiančios formuluotės, tokios kaip „manau“, „spėju“ ar „galbūt“, todėl įraše pateikta informacija skaitytojui perteikiama kaip objektyviai egzistuojantys faktai.

Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad BK 170² straipsnio 1 dalyje nėra numatyta atsakomybė už Lietuvos specialiųjų tarnybų menkinimą, pabrėždama, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir specialisto išvados turinio matyti, jog nuteistoji E. Š. nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už tariamą specialiųjų tarnybų menkinimą. Aptariamos formuluotės buvo vertinamos viso įrašo kontekste, kuriame Lietuvos specialiosioms tarnyboms ir „(duomenys neskelbtini)“ buvo primetama atsakomybė už Medininkų žudynes, taip paneigiant ar šiurkščiai menkinant įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais bei Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą ir jos metu SSRS įvykdytą labai sunkų nusikaltimą prieš Lietuvos Respublikos gyventojus, taip ji įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeisto kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės išsaugojimo, atminimą bei jų artimuosius. Taigi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. Š. kalta pagal BK 170² straipsnio 1 dalį, pagrįstai rėmėsi specialisto išvada bei specialistės G. H. parodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.

Kaip jau minėta, neigimas ir šiurkštus menkinimas padaromas įžūliai iškraipant faktus, pateikiant savo įvykių versiją. Be to, gali būti padaromas ir prisidengiant skaitytais šaltiniais, kitų žmonių kalbomis. Šiuo atveju E. Š. savo paskelbtą įrašą „F“ socialinėje erdvėje bandė pateisinti įvairiais šaltiniais, o, būtent, akcentavo, kad rėmėsi – G. G. knyga bei profesoriaus Vytauto Landsbergio kalba (ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji, pasinaudodama savo teise, parodymų apskritai nedavė, apie tai, kad jos įrašo pagrindas buvo įvardinti šaltiniai išsakyta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistosios parodymus esą ji rėmėsi G. G. knyga „Nusikaltimas valstybės vardu“, kurioje, anot nuteistosios, autorė chronologiškai pasisakė apie Medininkų bylos tyrimo netyrimą, kaip apie tai pasisakė ir pats profesorius Vytautas Landsbergis. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas kvietė į teisiamąjį posėdį ir jame apklausė įvardintos knygos autorę G. G., kuri aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad „nėra tokių vietų knygoje, kurioje būtų faktai, kad žudikai buvo iš savų tarpo“ (3 t., b. l. 181-185). Liudytoja tik patvirtino, kad knygose aptariami tam tikri tyrimo neaiškumai, keliami klausimai dėl kai kurių aplinkybių, tačiau nėra pateikiama išvada, jog nusikaltimą įvykdė savi. Atkreiptinas dėmesys, kad pati nuteistoji negalėjo pateikti nė vienos konkrečios knygos ištraukos, iš kurios būtų galima suprasti, kad jai galėjo susidaryti manymas esą „žudikai buvo iš savų tarpo“. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pati nuteistosios nurodyto šaltinio autorė paneigė, kad jos knygoje buvo bet kokia informacija, kurioje kalbama apie „žudikus iš savų tarpų, atitinkamai ir pati nuteistoji negalėjo konkretizuoti, kokia knygoje pateikiama informacija jai leido nurodyti tokį teiginį (pastebėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistoji vengė užsiminti apie nurodytą frazę, nepateikė ir neminėjo knygos ištraukų, kurių pagrindu įraše paskelbė aptariamą teiginį), nuteistosios aiškinimas, jog ji tik perteikė kitų asmenų išsakytas mintis ar viešai aptarinėtas abejones, pagrįstai buvo vertinama kaip pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbos turinio. Pastebėtina, kad nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme buvo pateiktas prašymas į posėdį kviesti patį Vytautą Landsbergį, tačiau toks prašymas netenkintas, kadangi nuteistoji aiškiai įvardino rėmusis būtent vaizdo įraše užfiksuota kalba. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, taip pat ir joje esančiu vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota 2023 m. liepos 31 d. vykusiame 33-ųjų Medininkų tragedijos minėjime pasakyta profesoriaus Vytauto Landsbergio kalba, neturi pagrindo išvadai, kad pati kalba bendrai ar atskiros jos frazės leido nuteistajai suformuoti pagrindą įrašo teiginiui „žudikai buvo iš savų tarpo“.

Iš profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbos turinio matyti, kad joje daugiausia keliami klausimai dėl Medininkų bylos tyrimo išsamumo, atskirų liudytojų neapklausimo, galimai nepakankamai ištirtų aplinkybių bei kritikuojamas, jo vertinimu, netinkamas tyrimo organizavimas. Kalboje aptariami tam tikri galimi liudytojai, abejonės dėl kai kurių faktinių aplinkybių ištyrimo, minima Vilniaus OMON veikla, tačiau joje nėra nei teiginių, nei užuominų, kad Medininkų žudynes įvykdė Lietuvos specialiosios tarnybos, Lietuvos pareigūnai, kad „žudikai galėjo būti iš savų tarpo“. Priešingai, kalboje aiškiai minima Rygos OMON grupė ir jos logistinis aprūpinimas. Tokiu būdu nuteistosios paskelbtas kategoriškas teiginys apie „žudikus iš savų tarpo“ niekaip negali būti laikomas, „trumpąja Vytauto Landsbergio kalbos santrauka“ ar „santrauka savais žodžiais“, kaip tai teigė nuteistoji.

BK 170² straipsnyje numatytos dvi alternatyvios nusikaltimo sudėtys – formalioji ir materialioji. Šiuo atveju egzistuoja formalioji nusikalstamos veikos sudėtis, kai neteisėti veiksmai padaryti ne tik viešai, bet ir užgauliu, įžeidžiančiu būdu, nereikalaujant pasekmių, kas reiškia, kad E. Š. 2024 m. liepos 31 d. viešai savo socialinio tinklo „F“ paskyroje paviešindama minėtą įrašą, įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės išsaugojimo, atminimą bei jų artimuosius. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar veika turėjo įžeidžiantį ir užgaulų pobūdį, reikia atsižvelgti ir į įvykių kontekstą, kuriame buvo atlikti neteisėti veiksmai, t. y. kada buvo paskleista informacija.

Nagrinėjamu atveju itin svarbu paminėti, kad įrašas socialiniame tinkle „F“ buvo paskelbtas 2024 m. liepos 31 d., minint 33-iąsias Medininkų tragedijos, kurios metu iš aštuonių pasienio punkte buvusių pareigūnų septyni buvo nužudyti, vienas jų – T. Š., sunkiai sužeistas, metines. 2024 m. rugpjūčio 1 d. objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad įrašas buvo paskelbtas viešoje nuteistosios socialinio tinklo paskyroje, tuo metu turėjusioje apie 9,3 tūkst. stebėtojų, šešių eilučių įrašas buvo paskelbtas baltomis raidėmis raudonos spalvos kvadrato fone, taip siekiant viešai paskleisti savo paskelbtą informaciją plačiam visuomenės ratui (1 t., b. l. 55-62). Svarbu pažymėti, kad įrašas nebuvo pašalintas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o pati nuteistoji aktyviai dalijosi ir komentavo vykstantį baudžiamąjį procesą bei aktualizavo minėtą socialiniame tinkle patalpintą įrašą. Dėl visų anksčiau nurodytų aplinkybių laikytina, kad E. Š. paskelbtas įrašas, menkinantis įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą, jos metu SSRS įvykdytą labai sunkų nusikaltimą prieš Lietuvos Respublikos gyventojus, buvo tikslingas ir sąmoningas.

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. Š. veiksmuose yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 170² straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), požymiai, jos kaltė yra įrodyta byloje esančiais ir ištirtais įrodymais, apkaltinamasis nuosprendis priimtas pagrįstai.

Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą. Pažymėtina, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 202 4 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 66–67) vartojamos formuluotės „< ... > primetant atsakomybę < ... >“, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje ir motyvuojamojoje dalyse klaidingai pavartotas žodis „primenant“. Akivaizdu, kad tai yra rašymo apsirikimo klaida, kuris ištaisytina, tokia korekcija nekeičia nuosprendžio esmės.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo ir nuteistajai paskirtos bausmės

Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su E. Š. paskirta bausme ir prašoma ją sugiežtinti (skirti griežtesnę bausmės rūšį), motyvuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo pagrindus ir taisykles, nepakankamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistosios asmenybę.

Nagrinėjamu atveju E. Š. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 170² straipsnio 1 dalyje (viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas). Už nusikaltimo, numatyto BK 170² straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu E. Š. paskirta viena švelniausių bausmės rūšių – bauda (75 MGL dydžio), be to, nustatytas ženkliai ilgesnis nei įstatymo numatytas jos sumokėjimo terminas – 12 mėnesių.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-156-487/2020, 1A-325-449/2024). Teismas, parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Tuo pačiu pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-452/2012, 2K-184-746/2016, 2K-229-628/2020).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai E. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad ji padarė tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skundžiamame nuosprendyje taip pat įvertinti jos asmenybę charakterizuojantys duomenys: informacijos apie registravimąsi psichiatro ar psichologo įskaitoje nėra, nedirbanti, teisiama pirmą kartą (3 t., b. l. 53-54), Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad administracine tvarka bausta tris kartus pagal ANK 524 straipsnio 1 ir 2 dalis, numatančias atsakomybę už nacistinių, komunistinių simbolių, totalitarinių ir autoritarinių režimų simbolių platinimą ar demonstravimą, baudos sumokėtos, dėl vienos jų sudaryta mokestinės paskolos sutartis. Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 170² straipsnio 1 dalyje, padarymą tinkamiausia bausmės rūšis, kuria galima pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų, yra baudos bausmė.

Vis tik teisėjų kolegija pritaria prokuroro argumentams, kad pirmosios instancijos teismas parinkta bausmės rūšis yra pernelyg švelni. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, padarymo būdą, jos viešą pobūdį bei nuteistosios asmenybę. Akcentuotina, kad E. Š., veikdama tiesiogine tyčia, socialiniame tinkle „F“ paviešino įrašą, kuriuo buvo šiurkščiai menkinamas Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir teisės aktais pripažintas 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktas bei jos metu įvykdyti labai sunkūs nusikaltimai prieš Lietuvos Respublikos gyventojus. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistoji gera valia šio įrašo nepašalino nei ikiteisminio tyrimo metu (past. – tai patvirtina apžiūros protokolai, kuriuose skirtingais laikotarpiais (pavyzdžiui, 2024 m. rugpjūčio 1 d., 2024 m. rugpjūčio 9 d., 2024 m. rugpjūčio 22 d., 2024 m. rugpjūčio 29 d. (1 t., b. l. 55-62; 68-75, 76-81, 82-89; 90-108)) darant momentines ekrano kopijas fiksuotas nuteistosios paskyroje esantis nusikalstamos veikos dalyką sudarantis tekstas), nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Svarbu ir tai, kad E. Š. pasirinko tokį socialinio tinklo paskyros viešinimo būdą, kad jos paskelbtą informaciją galėjo matyti, skaityti ir komentuoti neribotas asmenų skaičius. Nors viešumas yra būtinasis BK 170² straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis, tačiau konkrečiu atveju veikos pavojingumą didina tai, kad informacija buvo paskleista internetu, socialiniame tinkle „F“, kuris dėl informacijos sklaidos greičio, apimties ir ilgalaikio prieinamumo objektyviai sudaro sąlygas itin plačiam neteisėto turinio paskleidimui. Be to, pastebėtina, kad įrašas buvo paskelbtas 2024 m. liepos 31 d., minint 33-ąsias Medininkų žudynių metines. Šiame kontekste reikšminga ir tai, kad paskelbtas įrašas sulaukė didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Pažymėtina, kad iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama byla, kurioje E. Š. yra kaltinama pagal BK 118 straipsnio 1 dalį (padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką) ir 170² straipsnio 1 dalį. Suprantama, kad šios aplinkybės pagrindu nedaromos jokios išvados dėl asmens kaltės, tačiau į pastaruosius duomenis visgi atsižvelgtina bendrame asmenį charakterizuojančių duomenų kontekste. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad E. Š. anksčiau tris kartus administracine tvarka bausta pagal ANK 524 straipsnio 1 ir 2 dalis už nacistinių, komunistinių, totalitarinių ir autoritarinių režimų simbolių demonstravimą ar platinimą (3 t., b. l. 44-48).

Įvertinusi nuteisosios E. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 170² straipsnio1 dalyje, pavojingumą bei pobūdį, nuteistosios asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. Š. už jos padarytą nusikaltimą, numatytą BK 170² straipsnio 1 dalyje, paskirta 75 MGL dydžio baudos bausmė yra per švelni ir neatitinka proporcingumo bei teisingumo principų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurios aptartos šios nutarties 29 pastraipoje, kas nulėmė pernelyg švelnų nuteistosios nubaudimą. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, būdą, jos viešą pobūdį ir jos asmenybę charakterizuojančius duomenis, daro išvadą esant tikslinga paskirti E. Š. laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams šešiems mėnesiams be intensyvios priežiūros. Nors apeliaciniame skunde prokuroras prašė nustatyti intensyvią priežiūrą, tačiau tokio prašymo iš esmės nemotyvavo. Teismo vertinimu, padarytos nusikalstamos veikos pobūdis nesudaro pagrindo intensyvios priežiūros skyrimui, bausmės tikslams pasiekti skirtini įpareigojimai.

Teisėjų kolegija pritaria prokuroro argumentams dėl BK 48 straipsnio 6 dalyje numatyto įpareigojimo skyrimo, t. y. įpareigoti E. Š. iš jos paskyros socialiniame tinkle „F“ „E. P. Š. (L.)“ pašalinti pranešimą su tekstu „(duomenys neskelbtini)“. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks įpareigojimas yra tiesiogiai susijęs su padaryta nusikalstama veika, jos padarymo būdu bei siekiu užkirsti kelią tolesniam neteisėto turinio skleidimui viešojoje erdvėje. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad kartu su laisvės apribojimo bausme nuteistajai skirtinas įpareigojimas dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nors bylos nagrinėjimo metu nuteistoji nurodė šiuo metu esanti registruota Užimtumo tarnyboje, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo laikyti įpareigojimo skyrimą netikslingu. Tuo atveju, jeigu nuteistoji jau yra registruota Užimtumo tarnyboje, ji įpareigotina ir toliau joje registruotis bei laikytis teisės aktuose nustatytos registracijos tvarkos arba pradėti dirbti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo skirti nuteistajai įpareigojimo nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti vienoje iš jos nurodytų gyvenamųjų vietų. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad tokios kontrolės priemonės nagrinėjamu atveju būtų būtinos BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti. Be to, teisėjų kolegija vertinimu, nepagrįstas ir prokuroro prašymas uždrausti E. Š. lankytis Medininkų žudynių memoriale (Vilniaus r., Medininkuose, Pasieniečių g. 10). Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nusikalstama veika buvo padaryta viešojoje interneto erdvėje, socialiniame tinkle „F“, o ne minėtame memoriale ar jo teritorijoje, anksčiau nurodytas draudimas nėra pagrįstas ir neskirtinas.

Be to, nesutiktina ir su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytu prašymu, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir BK 71 straipsniu, skirti nuteistajai baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pažymėtina, kad šioje dalyje prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai yra prieštaringi. Viena vertus, skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bauda nuteistajai yra sunkiai įvykdoma dėl jos turtinės padėties, darbo šaltinio neturėjimo, tuo pačiu pažymint, kad papildoma finansinė našta gali neigiamai paveikti atskirų nuteistosios šeimos narių, kuriems reikalinga rūpyba, gerovę bei kelti abejonių dėl teisingumo principo įgyvendinimo. Kita vertus, kartu su laisvės apribojimo bausme prašoma skirti papildomą turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę. Įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistosios asmenybę, pagrindų kartu su laisvės apribojimo bausme skirti ir BK 71 staipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro Šarūno Šimonio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. nuosprendį pakeisti ir E. Š. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 170² straipsnio 1 dalyje, paskirti laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams šešiems mėnesiams be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, įpareigoti E. Š. visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registuotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis 48 straipsnio 6 dalimi, įpareigoti E. Š. nedelsiant, tačiau ne vėliau nei per per dešimt dienų nuo šio nuosprendžio priėmimo iš jos paskyros socialiniame tinkle „F“ „E. P. Š. (L)“ pašalinti pranešimą su tekstu „(duomenys neskelbtini)“.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. nuosprendžio aprašomojoje ir motyvuojamojoje dalyse, vietoje „< ... > primenant atsakomybę < ... >“ nurodant „< ... > primetant atsakomybę < ... >“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistosios E. Š. gynėjos advokatės S. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.