Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Povilanskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria J. P. skundas tenkintas iš dalies.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. P. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniu skundu J. P. neginčija savo kaltės dėl ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo padarymo, nekelia jai inkriminuoto administracinio nusižengimo kvalifikavimo klausimo, tačiau nesutinka su jai skirta nuobauda, būtent, administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo taikymu, ir prašo neskirti administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo. Taigi iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, kad prašoma vadovautis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismas, prieš pasisakydamas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, įvertina J. P. prašymą administracinio nusižengimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Taigi vadovaujantis ANK 651 straipsnio 2 dalimi, bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Iš ANK 651 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyto reguliavimo matyti, kad apeliaciniai skundai žodinio proceso tvarka nagrinėjami tik tais atvejais, kai paaiškėja naujos bylos aplinkybės ar yra vertinami nauji įrodymai, taip pat kai teismas savo iniciatyva ar atsižvelgęs į proceso dalyvių prašymus bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka pripažįsta būtinu, t. y. kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas –paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, ir kai asmuo pateikia motyvuotą prašymą. Akcentuotina, kad prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas. Taigi pagal bendrą taisyklę šios bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Įstatymas numato privalomą žodinį nagrinėjimą tik keliais atvejais, t. y. kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai. Šiuo atveju J. P., prašydama jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodo absoliučiai jokių argumentų, o ir pačiame skunde nedėsto tokių aplinkybių, kurios nebūtų žinomos (ir būtų neįvertintos) pirmosios instancijos teismui. Esant nustatytam, apygardos teismas nenustatė pagrindo apeliacinį skundą nagrinėti būtent žodiniame posėdyje, pateikti skundo argumentai (motyvai) nelaikytini naujais įrodymais, turinčiais lemiamą įtaką sprendimo priėmimui, ir bus vertinami esančių duomenų kontekste, todėl pateiktas skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka pagal ANK 651 straipsnį.

Iš administracinio nusižengimo bylos duomenų matyti, kad Institucijos nutarimu J. P. nubausta pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį ir jai paskirta administracinė nuobauda – 85 (aštuoniasdešimt penkių) eurų bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 2 (dviem) mėnesiams. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas Institucijos nutarimu paskirtą sutrumpino administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą nuo 2 (dviejų) mėnesių iki 1 (vieno) mėnesio. Taigi iš dalies tenkinus J. P. skundą, Skundžiama nutartimi teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas sumažintas iki minimalios sankcijos ribos.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliaciniame skunde bei atsiliepime nurodytais argumentais ir motyvais, taip pat pateikta administracinio nusižengimo bylos medžiaga, patikrinęs Skundžiamos nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, konstatuoja, kad J. P. pagrįstai ir teisėtai už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 3 dalyje, paskirta administracinė nuobauda – 85 (aštuoniasdešimt penkių) eurų bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 2 (dviem) mėnesiams.

ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, nesilaikymą. To paties straipsnio 8 dalis numato, kad už šio straipsnio 3 dalyje numatytus administracinius nusižengimus gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vieno iki trijų mėnesių. Taigi aktuali administracinio poveikio priemonė yra skiriama tais atvejais, kai ANK 417 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas nėra pakankamas tam, jog būtų užtikrintas administracinės nuobaudos tikslų įgyvendinimas konkretaus administracinį nusižengimą padariusio asmens atžvilgiu.

Taigi administracinių nuobaudų skyrimo taisyklės yra įtvirtintos ANK 32 straipsnyje, kuriuo vadovaujantis nuobauda ir administracinio poveikio priemonė už administracinį nusižengimą skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimas asmeniui, padariusiam ANK specialiojoje dalyje įtvirtintą administracinį nusižengimą, yra išskirtinė teismo ar institucijos, administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusios ne teismo tvarka, kompetencija.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundą dėl Institucijos nutarimo išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas, nepakankamai įvertino administracinę J. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės svarbą, neatsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes teisingam bylos išnagrinėjimui, o būtent apeliantės asmeninius, t. y. darbinius bei šeimyninius, poreikius, tačiau aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais. Apeliantė, prašydama neskirti jai administracinio poveikio priemonės, kaip jau minėta, iš esmės prašo vadovautis ANK 34 straipsnio 6 dalimi. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Pagal teismų praktiką, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, švelnesnė administracinė nuobauda parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-47-976/2022). Taip pat teismų praktikoje pažymima, kad administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų, administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-4-2011, Nr. 2AT-7-4-2013, Nr. 2AT-54-489/2018, Nr. 2AT-36-387/2021, Nr. 2AT-39-648/2023). Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, jog atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatytoji minimali, arba paskirta švelnesnė nuobauda, nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo dar labiau švelninti J. P. teisinę padėtį, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, kadangi tokiu atveju nebus pasiekti ANK 22 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai ir užtikrintas visuomenės interesas bei bus pažeistas konstitucinio teisingumo ir proporcingumo principas. Be to, kaip teisingai pažymima ir Institucijos atstovo atsiliepime, J. P. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės jau buvo nurodytos ir skunde apylinkės teismui, į jas pirmosios instancijos teismas atsižvelgė sutrumpindamas paskirtos administracinio poveikio priemonės terminą.

Esminis apeliacinio skundo argumentas – teisės vairuoti transporto priemones būtinumas, J. P. kasdieniams šeimos bei darbo poreikiams užtikrinti. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Aplinkybė, jog teisė vairuoti transporto priemones reikalinga nuvykimui į darbą ar darbo funkcijoms atlikti, teismų praktikoje nėra laikoma ypatingai atsakomybę švelninančia, galinčia lemti išskirtinį administracinės nuobaudos ir/ar administracinio poveikio priemonės švelninimą. Iki nusižengimo padarymo J. P. žinojo ir suprato, kad teisė vairuoti transporto priemones jai yra reikalinga dėl apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, vis dėlto, šios aplinkybės nebuvo pakankamos, kad sulaikytų apeliantę nuo administracinio nusižengimo padarymo. Apygardos teismo vertinimu, apeliantė, norėdama tinkami įgyvendinti tiek savo asmeninius ir artimųjų poreikius, tiek darbinius įsipareigojimus, turi pati būti itin atidi, nes tokios gyvenimiškai įprastos aplinkybės negali būti laikomos išskirtine priežastimi, suteikiančia galimybę pažeidėjai taikyti švelnesnes nuobaudas, nei už analogiškus pažeidimus baudžiami kiti teisės pažeidėjai.

Be to, pažymėtina tai, kad J. P., būdama bausta už analogiško nusižengimo padarymą jau tris kartus (2025 m. gruodžio 22 d., 2025 m. rugsėjo 19 d. (t. y. per pusmetį net tris kartus už tapatų nusižengimą) ir 2021 m. birželio 7 d.), gerai žinojo, kad savo veiksmais pažeidžia Kelių eismo taisykles. Būtinai pabrėžti ir tai, kad 5 (penkerių) metų laikotarpyje apeliantė už KET pažeidimus, iš kurių dominuoja sisteminis greičio viršijimas, bausta net 23 (dvidešimt tris) kartus, kas akivaizdžiai rodo J. P. nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir jos nenorą paisyti galiojančių bei imperatyvių KET nuostatų, ir tuo leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad vien tik piniginių baudų skyrimas, ko prašoma ir šį kartą, apeliantei nesukelia jokių pasekmių ir neleidžia pasiekti ANK keliamų tikslų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, administraciniu nusižengimu patirtos pasekmės yra adekvačios padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikoma, kad jos asmens teises suvaržo labiau, nei būtina administracinio poveikio priemonės tikslams užtikrinti. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kad J. P. teisės vairuoti transporto priemones atėmimas sukels itin neigiamų pasekmių ir (ar) ženkliai apribos jos kasdieninių poreikių tenkinimą, ar kitokių išskirtines aplinkybes patvirtinančių duomenų. Ginčijamos administracinio poveikio priemonės taikymas apeliantei netrukdo dirbti ir tenkinti šeimos poreikius kitokiomis priemonėmis, o pati J. P. tokiu savo elgesiu parodė itin atsainų požiūrį į savo darbą ir šeimą, kuria rūpinantis jam taip pat reikalinga teisė vairuoti.

Paminėtina ir tai, jog administracinėn atsakomybėn patrauktos J. P. gailestis ir prisipažinimas padarius administracinį nusižengimą taip pat nelaikytini išimtinėmis aplinkybėmis dar labiau švelninti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padėtį. Tai, jog asmuo prisipažino ir gailisi dėl padaryto nusižengimo, į nusižengimo pobūdį, buvo pakankamai atsižvelgta administracinio poveikio priemonės termino trumpinimo procese, dėl ko Skundžiama nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nustatytas minimalus administracinio poveikio priemonės terminas. Dėl paskirtų administracinio poveikio priemonių patiriamos pasekmės yra adekvačios J. P. padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikytinos asmens teises suvaržančiomis labiau, negu tai būtina administracinio poveikio priemonės tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams, užtikrinti. J. P. skunde apylinkės teismui, tiek apygardos teismui nurodytos aplinkybės apibūdina jos subjektyvų požiūrį į padarytą nusižengimą. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tokios aplinkybės nelaikytinos tokiomis išimtinėmis ar ypatingomis aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo įstatyme nustatytos administracinės atsakomybės ribų. Gailėjimasis, bendradarbiavimas su institucijomis, reputacinės ar emocinės pasekmės bei neigiama finansinė įtaka yra bendro pobūdžio aplinkybės, kurios įstatymų leidėjo jau yra įvertintos nustatant minimalią sankciją. Todėl jos nesudaro teisinio pagrindo taikyti švelnesnę nei įstatyme nustatyta minimali administracinio poveikio priemonė ar kitaip švelninti atsakomybę, nes tai prieštarautų administracinės atsakomybės neišvengiamumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams.

Pažymėtina ir tai, kad analizuojant galimybes pasiekti administracinės nuobaudos tikslus, svarbus yra ne tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, kaip darbuotojo ir šeimos nario, vertinimas, tačiau ir praeityje jo padarytų administracinių nusižengimų bei už juos taikytų poveikio priemonių efektyvumo įvertinimas. Šiuo atveju, byloje esantys duomenys, kaip jau minėta, patvirtina, kad J. P. nebuvo drausminga vairuotoja, darė administracinius nusižengimus susijusius su KET pažeidimais, kurie yra pavojingi ir šiurkštūs, todėl ir valstybės taikomas poveikis, turi užkirsti kelią asmeniui ir toliau daryti pavojingus KET pažeidimus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad J. P. paskirtos administracinio poveikio priemonės trukmė yra proporcinga jos padarytam administraciniam nusižengimui, nėra per griežta ir atitinka administracinės nuobaudos paskirčiai įgyvendinti numatytus tikslus. Apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo paskirtos administracinio poveikio priemonės naikinti, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. P. apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.