- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- e2S-984-856/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16726-2026-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Ieškovas
- UAB Valmo
- Kategorijos
- 3.1.18.3Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
- 3.1.18.2.6Draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų
- 3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
- 3.3.2.7Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Įžanginė dalis
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-27778-1159/2026, iškeltoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Valmo“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Valmo“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, prašydama: 1) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2026 m. gegužės 26 d. raštu Nr. A51-93393/26 pateiktą pranešimą apie 1994 m. birželio 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. 4804 nutraukimą; 2) uždrausti Vilniaus miesto savivaldybei priimti sprendimą dėl su UAB „Valmo“ sudarytos 1994 m. birželio 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. 4804 pasibaigimo; 3) jei teismas nustatytų, kad pagal 1994 m. birželio 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 4804 UAB „Valmo“ prisiėmė pareigą suprojektuoti ir pastatyti degalinę žemės sklype, esančiame Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini), nustatyti šiai UAB „Valmo“ prievolei įvykdyti bent 5 metų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Kartu su patikslintu ieškiniu ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo byloje įsiteisėjimo uždrausti Vilniaus miesto savivaldybei priimti sprendimą dėl su UAB „Valmo“ sudarytos 1994 m. birželio 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. 4804 pasibaigimo. Prašymui pagrįsti nurodė, kad atsakovė pranešė ieškovei, jog po dviejų mėnesių nuo ginčijamo pranešimo įteikimo dienos priims sprendimą, kuriuo laikys ginčo nuomos sutartį pasibaigusia. Pažymėjo, kad ši aplinkybė patvirtina, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ginčo nuomos sutartis pasibaigs dar neišnagrinėjus bylos iš esmės. Nuomos sutarties pasibaigimas lems teisės naudotis ginčo žemės sklypu išnykimą, o tai suponuos ieškovės pareigą atlaisvinti ir sutvarkyti sklypą. Tokia situacija sudarys pagrįstą grėsmę reikšmingiems nuostoliams kilti, nes ieškovė atliko investicijas į ginčo sklypą. Taip būtų padaryta žala Vilniaus miesto ekonomikai ir smulkiajam verslui, nes būtų paneigtos ieškovės atliktos investicijos, sutrukdytas smulkusis verslas, panaikinamos darbo vietos, nesurenkami mokesčiai. Teigė, kad būtina išlaikyti esamą situaciją (status quo) iki būsimo teismo sprendimo byloje priėmimo. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki būsimo teismo sprendimo byloje priėmimo uždrausti atsakovei priimti sprendimą laikyti pasibaigusia su ieškovu sudarytą nuomos sutartį.
Atsakovė su pateiktu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesutiko. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą tik tiek, kiek būtina, ribojant priešingos šalies teises ir interesus. Nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iš esmės reikštų ir lemtų, kad ieškovei yra suteikiamas pareikšto ieškinio dalies patenkinimas ir siekiamo tikslo įgyvendinimas iš karto, t. y. teismui dar net neišnagrinėjus bylos iš esmės, nesant dėl ginčo esmės priimto įsiteisėjusio ir vykdytino teismo sprendimo ar nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi, be kita ko, tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo uždraudė atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei priimti sprendimą dėl su UAB „Valmo“ sudarytos 1994 m. birželio 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. 4804 pasibaigimo. Teismas išaiškino atsakovei, kad už nustatytų apribojimų pažeidimą jai gali būti taikoma atsakomybė. Nutartį dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nutarė vykdyti skubiai, todėl nutarties apskundimas nesustabdo nutarties dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo.
Teismas nurodė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus ir pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga buvo įvykdyta – ieškovė tinkamai suformulavo ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką, pateikė pareikštą reikalavimą, ieškovės nuomone, pagrindžiančius rašytinius įrodymus. Teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ieškovė siekia išlaikyti esamą situaciją (status quo) iki būsimo teismo sprendimo byloje priėmimo, kad būtų užkirstas kelias galimai žalai atsirasti.
Dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad tokių priemonių netaikius, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju tokia grėsmė egzistuoja. Teismas pažymėjo, kad nutraukus nuomos sutartį, ieškovei išnyks teisė naudotis ginčo žemės sklypu, ieškovė privalės nutraukti ūkinę-komercinę veiklą, turės atlaisvinti teritoriją bei sutvarkyti sklypą, dėl ko ieškovei gali atsirasti nuostolių bei kilti kitų neigiamų padarinių, ieškovei būtų pagrindas inicijuoti naujus teisinius procesus dėl patirtos žalos atlyginimo, šalys ir valstybė patirtų papildomų nuostolių, dirbtinai būtų didinamas teismuose nagrinėjamų bylų skaičius ir tai nebūtų suderinama su teisingumo, ekonomiškumo bei proporcingumo teisiniais principais.
Teismas vertino, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iki kol įsiteisės teismo sprendimas, šalims galimų papildomų neigiamų padarinių ar nuostolių, kokie galėtų atsirasti teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nesukeltų, nes laikinųjų apsaugos priemonių neigiamos pasekmės neviršytų jų teikiamą naudą, taip pat yra maža tikimybė, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovė patirtų neproporcingų suvaržymų (nebuvo pateikta duomenų, kad žemės nuomos mokestis yra nemokamas). Atsižvelgiant į tai, teismas laikė, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atitinka teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principus.
Teismas paaiškino, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nereiškia, jog ieškovei yra suteikiamas pareikšto ieškinio dalies patenkinimas ir siekiamo tikslo įgyvendinimas iš karto, t. y. teismui dar net neišnagrinėjus bylos iš esmės, nesant dėl ginčo esmės priimto įsiteisėjusio ir vykdytino teismo sprendimo ar nutarties, kadangi 1994 m. birželio 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. 4804 nutraukimas uždraudžiamas tik iki bylos išnagrinėjimo ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Jei teismas laikinosios priemonės netaikytų ir atsakovė nutrauktų minėtą sutartį, tokiu atveju teismo sprendimo įgyvendinti nebūtų įmanoma, ginčo ribos turėtų būti modifikuojamos.
Teismas padarė išvadą, kad konkrečiu atveju yra pagrindas taikyti tiek konservacinės paskirties laikinąją apsaugos priemonę, užtikrinančią padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą (status quo išsaugojimą), tiek prevencinės paskirties laikinąją apsaugos priemonę, užkertančią kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti ar padidėti, t. y. taikyti laikinąją apsaugos priemonę – iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo uždrausti Vilniaus miesto savivaldybei priimti sprendimą dėl su UAB „Valmo“ sudarytos 1994 m. birželio 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. 4804 pasibaigimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. ieškovės UAB „Valmo“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino nė vieno tiesioginio ar netiesioginio įrodymo, kuris leistų bent preliminariai manyti, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar iš viso tapti neįmanomu įvykdyti. Teismas apsiribojo vien deklaratyviais teiginiais, kad grėsmė teismo sprendimo įvykdymui nagrinėjamu atveju visgi egzistuoja, ir visiškai neanalizavo, ar yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iš esmės reiškia ir lemia, kad ieškovei yra suteikiamas pareikšto ieškinio dalies patenkinimas ir siekiamo tikslo įgyvendinimas iš karto, t. y. teismui dar net neišnagrinėjus bylos iš esmės, nesant dėl ginčo esmės priimto įsiteisėjusio ir vykdytino teismo sprendimo ar nutarties. Teismas šiuo atveju neįvertino to, kad tokiu būdu yra akivaizdžiai pažeidžiama sutarties šalių interesų pusiausvyra – ieškovės interesai iškeliami aukščiau atsakovės, kuri yra nepagrįstai suvaržoma.
Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė formaliai ir motyvuotai nekonstatavo, kodėl šioje civilinėje byloje yra būtina jas taikyti. Be to, teismas pats sau prieštaravo savo pateiktuose motyvuose nurodydamas, kad taiko laikinąją apsaugos priemonę, numatytą CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte (įpareigojimą atlikti veiksmus), o rezoliucinėje dalyje veiksmus atlikti uždraudė.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Valmo“ prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-27778-1159/2026 palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Atsakovės atskirojo skundo argumentai dėl motyvų stokos ar antrosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti bylos medžiaga ir prieštaraujantys pačiam skundžiamos nutarties tekstui. Pirmosios instancijos teismas pareigą tinkamai motyvuoti priimamą procesinį sprendimą įvykdė visa apimtimi, nustatydamas tiek galimus nuostolius, tiek naujų teisinių procesų riziką. Teismas, nustatydamas grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, objektyviai įvertino galimus padarinius – jei atsakovei nebūtų uždrausta priimti sprendimo dėl ilgiau nei tris dešimtmečius galiojančios nuomos sutarties nutraukimo, būtų negrįžtamai sunaikinta valstybinės svarbos Gariūnų turgavietės infrastruktūra, o ieškovės patenkintas ieškinys vėliau taptų tik formaliu dokumentu, kadangi pradinės padėties atkūrimas taptų neįmanomas arba nuostolingas.
Atsakovė nepagrįstai teigia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės tenkina ieškinį dar neišnagrinėjus bylos, kadangi prevencinio ieškinio atveju tokios priemonės yra būtinos, atitinka prevencinio ieškinio specifiką ir proporcingumo principą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad prevenciniu ieškiniu siekiama užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams arba uždrausti veiksmus, keliančius pagrįstą žalos atsiradimo grėsmę. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas griežtai apibrėžtas laike, todėl jų pritaikymas, priešingai nei teigia atsakovė, nėra bylos išsprendimas iš esmės, o tik vienintelis objektyviai įmanomas būdas užtikrinti, kad teismo procesas išvis turėtų prasmę.
Pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą šalių interesų kontekste. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovė nemokėtų nuomos mokesčio ar kitaip pažeistų esminius atsakovės finansinius interesus. Atsakovė nepraranda jokių pajamų, o tiesiog yra įpareigojama susilaikyti nuo vienašališkų veiksmų kol teismas išspręs ginčą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad neįvykęs nuomos sutarties nutraukimas lemtų atsakovei kokius nors nuostolius ar nepatogumus.
Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas padarė loginę klaidą taikydamas laikinąją apsaugos priemonę dėl uždraudimo atlikti veiksmus, nes teismo parinkta priemonės rūšis yra visiškai teisinga ir atitinka susiklosčiusią situaciją. Įpareigojimas atlikti veiksmus, kuriais siekiama užkirsti kelią žalai atsirasti ar padidėti, kaip numatyta CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte, plačiąja prasme neabejotinai apima ir įpareigojimą (pareigą) asmeniui nuo konkrečių žalą keliančių veiksmų susilaikyti.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo priimti sprendimą dėl ginčo valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pasibaigimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tik tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Preliminarus pareikšto ieškinio reikalavimo vertinimas, kai yra sprendžiamas procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečioje byloje poreikio, negali būti tapatinamas su ginčą išnagrinėjus iš esmės teismo padarytomis išvadomis. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje jau yra suformulavęs taisyklę, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną sąlyga reiškia, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja (ir neturi nagrinėti) ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų. Teismas vien preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-246-464/2024, 26 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės suformuluotas faktinis ieškinio pagrindas ir dalykas bei pateikti įrodymai tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ieškinio pareikštą materialinį reikalavimą, faktinį jo pagrindą ir pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad tokio pobūdžio ieškinio turinys ir formuluojami reikalavimai yra pakankamai aiškūs ir konkretūs, nesudarantys pagrindo nuspręsti, jog ieškinio reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, ar kad pasirinktas teisių gynimo būdas yra negalimas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas preliminarų ieškinio pagrįstumą, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, nustatė pagrįstai.
Dėl apeliantės argumentų, susijusių su tuo, jog skundžiama nutartis priimta neturint jokių duomenų apie grėsmės teismo sprendimo vykdymui, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovės ieškinio reikalavimai yra susiję su atsakovės inicijuotu nuomos sutarties nutraukimo proceso teisėtumu. Pareikštu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė prašė iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovei priimti sprendimą dėl ginčo valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pasibaigimo. Taigi, šiuo atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę grindžia siekiu, kad atsakovė neturėtų galimybės iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo nutraukti ginčo nuomos sutartį ir tokiu būdu pasunkinti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovės teigimu, ginčo nuomos sutarties nutraukimas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės reikštų ieškovės atliktų investicijų sunaikinimą. Nurodo, kad ginčo žemės sklype (Gariūnų turgavietėje) yra pastatyti 5 paviljonai, stoginė, įrengti plokštieji statiniai (asfalto, betono, trinkelėmis išklotos dangos, pėsčiųjų takai), kuriuos, atsakovei priėmus sprendimą laikyti nuomos sutartį pasibaigusia, ieškovė privalėtų išardyti ir atlaisvinti sklypą, nes nebeturėtų teisėto pagrindo naudotis daugiau nei tris dešimtmečius valdytu žemės sklypu. Iš byloje pateikto 2026 m. gegužės 26 d. atsakovės pranešimo ieškovei „Dėl informacijos apie valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos sutarties nutraukimą (Vilniuje)“ nustatyta, kad atsakovė, be kita ko, informavo ieškovę, jog po sutarties nutraukimo nuomos sutartyje neįrašytus pastatytus statinius ir įrenginius po sutarties nutraukimo nuomininkas privalės nugriauti ir sutvarkyti žemės sklypą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju bylos medžiaga patvirtina, kad atsižvelgiant į galimas ginčo nuomos sutarties nutraukimo pasekmes (nutraukus sutartį ieškovė turės pareigą nugriauti statinius ir sutvarkyti žemės sklypą), egzistuoja reali grėsmė būsimam teismo sprendimo vykdymui, kadangi bylos nagrinėjimo metu nutraukus ginčo sutartį, iš esmės išnyks ieškinio dalykas, o konstatavus ieškovės teisių pažeidimą, savo teises ji turės ginti kituose teisminiuose procesuose. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovės prašoma laikinoji apsaugos priemonė yra tik prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo išsaugojimą, tokia padėtis nevaržo atsakovės teisių daugiau, nei yra būtina šios civilinės bylos proceso tikslams pasiekti.
Įvertinęs ieškinyje keliamus reikalavimus ir bylos šalių nurodytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę, kuri užtikrina padėties bylos nagrinėjimo metu stabilumą, status quo išsaugojimą.
Taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos siekiamiems tikslams, perteklinės ar akivaizdžiai pažeidžiančios bylos šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Priešingai, taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, jog nekils tokių neigiamų padarinių, kokie galėtų kilti neužkertant kelio vykdyti veiksmus, susijusių su ieškovės turtinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad atsakovės deklaratyvus teiginys, jog ieškovės interesai iškeliami aukščiau atsakovės, jokiu aspektu neįrodo, kad dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra ribojami atsakovės teisėti interesai, pažeidžiami ekonomiškumo ir proporcingumo principai. Taip pat iš bylos duomenų nustatyta, kad nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovė nepateikė jokių duomenų, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jai sukelia neproporcingų suvaržymų.
Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, jog taikytos laikinosios apsaugos priemones sutampa su pareikštais reikalavimais, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, bet prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys, gali visiškai ar iš dalies sutapti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.255 straipsnio 1 dalis). Taigi, pripažįstama, kad esant specifiniam ieškinio reikalavimo dalykui, t. y. reiškiant reikalavimą uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos, šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui tapačios reiškiamam reikalavimui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad neatmestinos ir kitos išskirtinės situacijos, kai tokios (sutampančios su ieškinio dalyku) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, juo labiau, jog CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių yra įpareigojimas (taip pat) atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-438-912/2023). Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės savo esme yra skirtos nutraukti veiksmus, kuriuos ieškovė laiko neteisėtais (sustabdyti nuomos sutarties nutraukimo procedūrą). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išimtinės laikinosios apsaugos priemonės būtinos, nes nėra galimybės kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, atskirojo skundo argumentai to nepaneigia, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.