Šiaulių apygardos teismo nutartis

2026-11-11 · Civilinė byla Nr. e2S-1003-569/2026

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2024-09-18Šiaulių apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2026-11-11Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-11
Bylos Nr.
e2S-1003-569/2026
Teisminio proceso Nr.
2-54-3-00428-2024-6
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Lina Muchtarovienė
Ieškovas
UAB "Transporent"
Atsakovas
mažajai bendrijai „WM Projektai“, mažajai bendrijai „Dalus“, MB Dalus, MB "WM Projektai"
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1003-569/2026Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00428-2024-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.2.3; 3.3.1.14; 3.3.2.5; 3.3.2.6.2. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 11 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliančių (atsakovių) mažosios bendrijos „WM Projektai“ ir mažosios bendrijos „Dalus“ atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-41-477/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporent“ patikslintą ieškinį atsakovėms mažajai bendrijai „WM Projektai“ ir mažajai bendrijai „Dalus“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Transporent“ pareiškė patikslintą ieškinį mažajai bendrijai (toliau MB) „WM Projektai“ ir MB „Dalus“ (toliau kiekviena atskirai – apeliantė (atsakovė) arba kartu – apeliantės (atsakovės)) dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2026 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Iš MB „WM Projektai“ priteisė 2 675,75 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2025 m. liepos 11 d. iki visiško sprendimo įvykdymo ir 5 095,45 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš MB „Dalus“ atitinkamai 650,00 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2024 m. kovo 18 d. iki visiško sprendimo įvykdymo ir 551,66 Eur bylinėjimosi išlaidų. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad šis sprendimas nėra įsiteisėjęs.

Šalies argumentai

Ieškovė 2026 m. birželio 16 d. prašymu, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovių turtui, užtikrinant 2026 m. birželio 8 d. sprendimu priteistas sumas: 7771,20 Eur MB „WM Projektai“ atžvilgiu ir 1201,66 Eur MB „Dalus“ atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino. Teismas nurodė areštuoti atsakovių nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, kilnojamuosius daiktus ir pinigines lėšas, neviršijant nurodytų sumų. Iš areštuotų lėšų leista atlikti privalomuosius mokėjimus valstybei, mokėti darbo užmokestį ir padengti šios civilinės bylos teismo išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga nustatyta, nes 2026 m. birželio 8 d. sprendimu dalis ieškinio reikalavimų patenkinta. Teismas nurodė, kad pats pirmojo teismo sprendimo priėmimo faktas sukuria maksimaliai aukštą tikimybę, kad galutinis procesinis rezultatas bus palankus ieškovei.

Grėsmę sprendimo įvykdymui teismas grindė nutartyje nurodytais viešųjų registrų duomenimis. Dėl MB „WM Projektai“ nurodyta, kad jos pajamos nuo 2023 m. iki 2024 m. sumažėjo šimtą kartų, 2025 m. pajamų nebuvo, finansiniai metai baigti nuostolingai, o 2025 – 2026 m. darbuotojų skaičius buvo nulis. Teismas taip pat nurodė šios bendrijos 1 742,18 Eur nepriemoką VMI, tokio paties dydžio skolą „Sodrai“ ir jos atžvilgiu vykdomus 3 867,09 Eur išieškojimus. Dėl MB „Dalus“ nutartyje nurodyta 4 212,25 Eur nepriemoka VMI ir kita civilinė byla dėl skolos priteisimo. Atsižvelgęs į tai, kad abiem bendrijoms vadovauja tas pats asmuo, teismas sprendė esant sisteminį finansinių įsipareigojimų ignoravimą ir tiesioginę grėsmę sprendimo įvykdymui.

Teismas arešto mastą apribojo 2026 m. birželio 8 d. sprendimu iš kiekvienos atsakovės priteistomis sumomis. Nutartyje nustatyta, kokio turto areštas taikomas ir kokios iš areštuotų lėšų atliekamos išimtys.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovės prašo panaikinti 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir atmesti ieškovės prašymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jų atsiliepimo į prašymą argumentų, o nurodydamas, kad neįsiteisėjęs 2026 m. birželio 8 d. sprendimas sukuria „maksimaliai aukštą tikimybę“, peržengė laikinųjų apsaugos priemonių klausimo ribas ir iš anksto įvertino apeliacinio proceso baigtį.

Apeliančių vertinimu, finansiniai rodikliai apibūdina tik jų galimybes atsiskaityti, tačiau neįrodo veiksmų, kuriais siekiama išvengti sprendimo vykdymo. Vykdomi išieškojimai rodo, kad veikia priverstinio vykdymo tvarka.

Šalies argumentai

Apeliantės taip pat nurodo nutarties prieštaravimus ir priemonių neproporcingumą, be kita ko, teigdamos, kad arešto sumoje didelę dalį sudaro jų apeliaciniu skundu ginčijamos bylinėjimosi išlaidos.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovėms buvo sudaryta galimybė pateikti atsiliepimo argumentus pagrindžiančius įrodymus ir dalyvauti žodiniame posėdyje, tačiau jos šia galimybe nepasinaudojo.

Šalies argumentai

Ieškovės teigimu, nutartyje nurodyti finansiniai bei viešųjų registrų duomenys patvirtina realią grėsmę, o priverstinis išieškojimas savaime nereiškia, kad atsakovės geranoriškai atsiskaitys su ieškove.

2026 m. lapkričio 6 d. ieškovė pateikė prašymą priteisti 726,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Apeliacinio nagrinėjimo objektas yra Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat atskirojo skundo argumentų ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. 2026 m. birželio 8 d. sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumas ir pagrįstumas šioje byloje nevertinamas. Šis sprendimas minimas tik tiek, kiek jis reikšmingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygoms ir užtikrinamų sumų dydžiui (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų: 1) ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. 2) būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Priemonių parinkimas turi atitikti ekonomiškumo ir proporcingumo reikalavimus (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Tai, kad 2026 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, yra reikšminga aplinkybė, vertinant reikalavimo tikėtiną pagrįstumą, tačiau šio sprendimo priėmimas nesuteikia pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių klausimą sprendžiančiam teismui prognozuoti jo apskundimo apeliacine tvarka baigtį (šalys atskirajame skunde 10 puntu ir atsiliepime į jį 20 punkte nurodo sprendimo apskundimą apeliacine tvarka). Sprendimo neįsiteisėjimas savaime neužkerta kelio taikyti priemones, tačiau jų taikymo automatiškai nepateisina. Šiuo atveju atskirojo skundo baigtį lemia tai ar įrodyta antroji sąlyga, t.y. grėsmės sprendimo įvykdymui. Net ir pripažinus pirmąją sąlygą, ji viena nepateisintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes abi įstatyme nustatytos sąlygos vieną kitą papildo ir yra taikomos kartu.

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje išskirtinai neakcentavo pareiškimo pagrįstumo, tačiau pažymėtina, kad teismas priėmė sprendimą, todėl akivaizdu, kad pareiškimas prima facie įvertintas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė (kreditorė) pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą ar dėl kitų aiškių priežasčių kreditorės pareiškimas (toliau ir ieškovės ieškinys) jau šiuo metu galėtų būti pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu. Remdamasis anksčiau nurodytais teisiniais ir faktiniais aspektais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima pripažinti, kad pareiškimas prima facie buvo nepagrįstas ir reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas.

Antroji sąlyga, būtina taikant laikinąsias apsaugos priemones, tai nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kreditorė (dabar ieškovė) laikinųjų apsaugos priemonių apeliantėms taikymo būtinybę grindė tuo, kad skola yra didelė, yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi vertino, kad kreditorės reikalavimas iš esmės yra turtinio pobūdžio. Skolininkės (apeliantės) vengia atsiskaityti, teismui nėra žinoma jų reali turtinė padėtis, pozicija dėl pareikšto pareiškimo, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos tik kaip priemonė, sudaranti sąlygas bylos nagrinėjimo eigoje surasti ir sukaupti atsakovo turtą, į kurį vykdymo procese būtų nukreiptas išieškojimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Nei reikalavimo dydis, nei šalies turimo turto apimtis negali būti vieninteliu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes teismas turi vertinti ir duomenis, galinčius patvirtinti šalies nesąžiningą elgesį.

Ne kartą išaiškinta ir tai, kad šio išimtinio, itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti būtent to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Kitaip tariant, su tokiu prašymu turi būti pateikta duomenų, kad atsakovas ėmėsi ar gali imtis veiksmų savo turto masei sumažinti, nuslėpti, apsunkinti turtą kitomis prievolėmis. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Sąžiningumo aspektas vertinimas ne apskritai, bet turint omenyje konkretų, kiekvienoje konkrečioje byloje vertinamą kriterijų, t.y.: turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan. Pažymėtina, jog asmens nesąžiningumas nepreziumuojamas, todėl pareiga įrodyti bylos šalies nesąžiningumą tenka tam asmeniui, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-39-330/2021).

Pažymėtina, jog asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Kitu atveju, t. y. jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-908-464/2019). Todėl atmestini kaip nepagrįsti kreditorės (šiuo metu ieškovės) argumentai ir teismo motyvai, jog kyla grėsmė, jog skolininkės (šiuo metu apeliantės) neturės galimybių įvykdyti teismo sprendimą ir todėl reikalavimams užtikrinti skolininkių turimo turto atžvilgiu būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Įrodinėjimo pareiga dėl sprendimo įvykdymui kylančios grėsmės tenka laikinųjų apsaugos priemonių prašančiai šaliai (CPK 178 straipsnis). Teismas įvertina pateiktų įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir gali pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis), tačiau šalies pasyvumas savaime nepakeičia įrodinėjimo pareigos ir nėra pagrindas trūkstamą rizikos faktinį pagrindą užpildyti prielaidomis. Kartu atsakovės, ginčydamos ieškovės nurodytus duomenis apie veiklą ir turtinę padėtį, galėjo pateikti jų žinioje esančius apskaitos, pajamų, turto ar prievolių vykdymo dokumentus. Atskirajame skunde tokių duomenų nepateikta. Tai reiškia, kad ieškovės nurodyti finansiniai rodikliai nebuvo paneigti, tačiau ši aplinkybė savaime neįrodo, kad atsakovės ėmėsi ar ketina imtis veiksmų apsunkinti sprendimo vykdymą.

Mažoji bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Mažųjų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Juridinis asmuo pagal savo prievoles atsako jam priklausančiu turtu (CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Todėl kiekvienos atsakovės turtinė padėtis ir elgesys turi būti vertinami atskirai. Vien tai, kad abiem bendrijoms vadovauja tas pats asmuo, neleidžia vienos bendrijos duomenų priskirti kitai ar laikyti jas vienu prievolių subjektu.

Dėl MB „WM Projektai“ nutartyje nurodyti pajamų, darbuotojų, nuostolio, mokestinių nepriemokų ir vykdomų išieškojimų duomenys apibūdina šios bendrijos finansinę padėtį. Jie leidžia spręsti apie finansinius sunkumus ir kelia klausimų dėl galimybės atsiskaityti, tačiau nutartyje nenurodyta, kad ši bendrija būtų slėpusi, perleidusi, įkeitusi ar kitaip apsunkinusi jai priklausantį turtą, sumažinusi jo masę ar ėmėsi konkrečių veiksmų, nukreiptų sprendimo įvykdymui išvengti.

MB „Dalus“ atžvilgiu nutartyje nurodyta 4 212,25 Eur mokestinė nepriemoka ir dalyvavimas kitoje civilinėje byloje dėl skolos priteisimo, tačiau mokestinė nepriemoka ir kitas ginčas dėl skolos savaime nepatvirtina, kad MB „Dalus“ perleidžia ar slepia turtą arba kitaip rengiasi apsunkinti sprendimo įvykdymą.

Atskirajame skunde nurodyta, kad MB „WM Projektai“ atžvilgiu vykdomi išieškojimai per antstolius patvirtina, jog veikia priverstinio vykdymo tvarka. Ieškovė pagrįstai atsikerta, kad vien išieškojimo vykdymo faktas nereiškia atsakovių geranoriško atsiskaitymo su ja, tačiau šis faktas nepatvirtina nei savanoriško atsiskaitymo su ieškove, nei savaime neįrodo, kad atsakovė slėpė ar perleido turtą siekdama išvengti sprendimo vykdymo.

Aplinkybė, kad atsakovėms vadovauja tas pats asmuo, vertintina kartu su kitais duomenimis, tačiau savaime nepatvirtina sistemingo nesąžiningo elgesio, nes nenurodoma konkrečių abiejų bendrijų veiksmų, kurie patvirtintų bendrą siekį išvengti prievolių vykdymo. Bendras vadovas taip pat nepaneigia atskiro kiekvienos mažosios bendrijos teisinio subjektiškumo.

Atsakovių argumentai dėl nutarties vidinių prieštaravimų įvertintini pagal jų tikrąjį turinį. Skundžiamojoje nutartyje konstatuotas nulinis MB „WM Projektai“ darbuotojų skaičius, o leidimas iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį yra lėšų panaudojimo išimtis ir savaime nereiškia, kad teismas nustatė darbuotojų buvimą. Atskirojo skundo 18 punkte teiginys, kad atsakovės realaus turto neturi, suformuluotas sąlygiškai („jeigu“), todėl nelaikytinas turto nebuvimo pripažinimu. Atskirojo skundo 20 punkte nurodytas galimas MB „Dalus“ veiklos paralyžiavimas nepagrįstas duomenimis apie šios bendrijos vykdomą veiklą ar pinigų srautus. Šie skundo argumentai neįrodo skundžiamos nutarties vidinio prieštaravimo, o grėsmė teismo sprendimo įvykdymui vertintina pagal byloje esančių duomenų visumą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu kreditorė (ieškovė) neįrodė antrosios būtinos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo, todėl kreditorės (ieškovės) prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo būti netenkintas. Dėl to yra pagrindas naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės ir kreditorės (ieškovės) prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl procesinės bylos baigties

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės ir kreditorės (ieškovės) prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kreditorė (ieškovė) prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, iš apeliančių. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu (pvz., nutarties sustabdyti bylą ar nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones), kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidas remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nespręstinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškovės UAB „Transporent“, juridinio asmens kodas 110894076 prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Lina Muchtarovienė