Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ilonos Jakubėnienės ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. E. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. E. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu skirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, jam skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu paskirta arešto bausme visiško sudėjimo būdu ir A. E. skirta galutinė subendrinta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2026 m. gegužės 18 d., 21.36 val. iki 2026 m. gegužės 19 d., 16.05 val. (viena diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai, taip pat atlikta ir įskaityta bausmė pagal Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 28 d. nuosprendį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. E. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 5 (penkerius) metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, A. E. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 10 punktu, 72⁵ straipsniu, A. E. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ar kursuose, įpareigojant baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti iki 2027 m. spalio 31 d.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. E. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. E. neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikavimo, tačiau prašo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti arba paskirti apykoję. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, pasisako tik dėl tos nuosprendžio dalies, kuria išspręstas bausmės A. E. skyrimo klausimas.

Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Skundžiamu nuosprendžiu A. E. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl vieno nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo. Baudžiamajame įstatyme už nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės – bauda, areštas ir laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas A. E. paskyrė griežčiausią bausmę, pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bausmės skyrimą reglamentuojančios BK normos buvo pritaikytos neteisingai ir dėl to A. E. buvo nubaustas per griežtai.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas apeliantui bausmę apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. E. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 3 dalis), atitinkamai įvertino jo kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta). Skiriant bausmes nuteistajam taip pat atsižvelgta į tai, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, nuteistasis A. E. praeityje buvo teistas 12 kartų, vien 2026 metais asmuo nuteistas 2 kartus už analogiškas nusikalstamas veikas kaip ir skundžiamu nuosprendžiu padaryta nusikalstama veika (BK 281¹ straipsnio 1 dalis). Asmuo nuo 2021 metų eilę kartų baustas administracine tvarka, 4 kartus už vairavimą neturint teisės vairuoti, 2 kartus už vairavimą neblaiviam, paskirtų baudų nemoka, todėl jam skundžiamu nuosprendžiu už nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas didesnis nei bausmės sankcijos vidurkis.

Bylos duomenys apie nuteistojo A. E. daromus nusikaltimus, administracinius nusižengimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu esant neblaiviam (2026 m. sausio 16 ir 22 dienomis nuteistasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus), rodo, jog jis nėra linkęs laikytis įstatymų reikalavimų, nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus daro pakartotinai ir nuo to jo nesustabdo jam skiriamos administracinės nuobaudos – baudos ar arešto bausmė. Šių duomenų kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui dėl nurodytų aplinkybių bausmės individualizavimui vertinimo bei konstatuoja, kad A. E. paskirta laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta, todėl ši bausmės rūšis yra teisinga ir tinkama siekiant sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.

Kadangi nuteistasis A. E. savo kaltę pripažino visiškai ir baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė pagrįstai, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant sumažintą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šią bausmę laikyti neadekvačia ar neproporcinga nuteistojo asmenybei bei jo padarytos veikos pobūdžiui bei ją dar labiau švelninti, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, minėta nusikalstama veika padaryta iki priimant Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 28 d. nuosprendį, todėl šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė teisingai subendrinta su minėtu nuosprendžiu paskirta arešto bausme visiškai sudedant, prieš tai arešto bausmę pakeičiant į laisvės atėmimo bausmę, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir asmeniui paskirta galutinė subendrinta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2026 m. gegužės 18 d. 21.36 val. iki 2026 m. gegužės 19 d. 16.05 val. (viena diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai, taip pat atlikta ir įskaityta bausmė pagal Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 28 d. nuosprendį.

Apibendrindama visa, kas išdėstyta ankščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bausmių skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo. Tai, kad paskirta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė netenkina subjektyvių apelianto lūkesčių, neįpareigoja teismo išskirtinai švelninti nuteistojo teisinę padėtį, tuo labiau bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama individualizuotai, įvertinus aplinkybių visumą. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, keisti nuosprendžio dalį dėl nuteistajam skirtinos bausmės rūšies nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymo

Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo A. E. taikyti BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Pasisakydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016, 2K-27-976/2020 ir kt.) teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį.

Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 75 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto imperatyvo, t. y. motyvuotai pasisakė dėl galimybės taikyti nuteistajam A. E. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis vien 2026 metais buvo nuteistas 2 kartus už analogiškas nusikalstamas veikas kaip ir skundžiamu nuosprendžiu padaryta nusikalstama veika (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), asmuo nuo 2021 metų eilę kartų baustas administracine tvarka, 4 kartus už vairavimą neturint teisės vairuoti, 2 kartus už vairavimą neblaiviam, paskirtų baudų nemoka. Būtent aptartas nuteistojo elgesys yra dėsningas jo sistemingos su įstatymų normomis nesuderinamos veiklos rezultatas, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Skundo nagrinėjimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei asmuo buvo kelis kartus baustas (teistas), atliko bausmę, tačiau tai nepadarė įtakos jo elgesiui – bausmės tikslai pasiekti nebuvo, didelė tikimybė, kad ateityje jis ir vėl darys naujus nusikaltimus.

Be kita ko, akcentuotina ir tai, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančių bausmių paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis A. E. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. A. E., būdamas anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už analogiškas nusikalstamas veikas, be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šių nusikalstamų veikų padarymą, apie galimas šių veikų pasekmes, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto. Be to, asmens sveikatos būklė neribojo asmens veiksmų darant neteisėtas veikas, todėl ši nuteistojo nurodyta aplinkybė negali būti vertinama kaip galimybė išvengti reealios laisvės atėmimo bausmės. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus A. E. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. spalio 13 d. nutartimi nuteistajam A. E. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. spalio 23 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 364 11 ir 14.3.3. punktais, prašoma valstybės naudai priteisti 112,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už A. E. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Aptariama pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų buvo pateikta po teismo posėdžio, teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo teismo posėdžio metu svarstytas nebuvo, proceso dalyviai dėl to nepasisakė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo paliekamas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. E. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už A. E. suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme palikti nenagrinėtą.