Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) ATS1 atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. birželio 29 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo IES1 , atstovaujamo globėjos, ieškinį atsakovei ATS1 dėl vienašališko sutarties nutraukimo panaikinimo, trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki tol, kol įsiteisės teismo sprendimas byloje įpareigoti atsakovę ATS1 vykdyti 2016 m. balandžio 1 d. Ilgalaikės socialinės globos paslaugų teikimo ir išlaidų kompensavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su ieškovu IES1 .

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas nesilaikė proporcingumo reikalavimo ir ignoravo trečiųjų asmenų interesus.

Laikinosios apsaugos priemonės sutapo su ieškinio reikalavimais.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybes ir teismui nepritaikius šių priemonių ieškovas ir jo atstovė patirtų labai didelę turtinę ir neturtinę žalą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės kaip globos institucijos paskirtis - suteikti globos paslaugas sutartį sudariusiems asmenims.

Ieškovo atstovės vertinimu, atsakovė yra pajėgi vykdyti prieš 10 metų sudarytą Ilgalaikės socialinės globos paslaugų teikimo ir išlaidų kompensavimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

Atsakovė su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus (2025 m. sausio 15 d. A. M. pranešimą, apeliantės 2025 m. birželio 5 d. posėdžio protokolą, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto 2026 m. kovo 23 d. išvadą, UAB „B. k.“ 2026 m. balandžio 15 d. raštą dėl gyventojo elgesio, Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2026 m. balandžio 27 d. specialisto išvadą, Neigiamo pobūdžio įvykių ir jų pasekmių asmeniui registracijos žurnalo išrašą). Kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

Teismo vertinimu, apeliantė pakankamai nepagrindė būtinybės naujus įrodymus pateikti apeliacinės instancijos teismui ir skunde nesuformulavo prašymo priimti naujus įrodymus. Teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra išimtinių sąlygų priimti naujus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų turinį, sprendžia, kad į bylą pateiktais naujais įrodymais yra iš esmės siekiama įrodyti aplinkybes, kurios yra reikšmingos nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Dėl to, teismo vertinimu, naujai pateikti įrodymai neturi esminės reikšmės šios bylos išnagrinėjimui (CPK 314 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta tenkinti ieškovo (jo atstovės) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, dalyvaujančio byloje asmens reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo.

Taikant konkrečius suvaržymus turi būti atsižvelgiama į proporcingumo, ekonomiškumo, taip pat į teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, kurie reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Todėl visais atvejais laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai šaliai pernelyg didelio pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima daryti išvados, jog ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir, teismo vertinimu, pritaikius minėtas apsaugos priemones, kurios yra laikinos, bus efektyviau užtikrintas ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Pažymėtina ir tai, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-265-178/2018; 2022 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-548-407/2022).

Teismas sprendžia, kad šiuo atveju sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, be kita ko, reikėjo įvertinti galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, bei padarinius, kurie kiltų atsakovei, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškovo reikalavimai atmesti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nepritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galėtų apsunkinti galimo ieškovui palankaus sprendimo vykdymą, nes nuo 2026 m. birželio 30 d. nutrūkus 2016 m. balandžio 1 d. sutarčiai ieškovui nebūtų užtikrintas tinkamas socialinių paslaugų teikimas. Duomenų apie galimą kitą paslaugas teikiančią globos įstaigą, ieškovo atstovės galimybes rūpintis ieškovu namuose byloje nėra gauta.

Iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 23 d. sprendimo dėl socialinių paslaugų asmeniui skyrimo matyti, kad įvertinus socialinės globos poreikį, IES1 buvo neterminuotai skirta ilgalaikė socialinė globa institucijoje. Iš 2016 m. balandžio 1 d. Ilgalaikės socialinės globos paslaugų teikimo ir išlaidų kompensavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija taip pat yra šios sutarties šalimi. Trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2026 m. birželio 25 d. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad siūlo užtikrinti socialinių paslaugų tęstinumą ir neprieštarauja dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iškėlus ieškovą iš atsakovės įstaigos, nebeteikiant jam paslaugų, nes faktinė sutarties nutraukimo diena 2026 m. birželio 30 d., ieškovo reikalavimas panaikinti atsakovės ATS1 vienašališką 2016 m. balandžio 1 d. Ilgalaikės socialinės globos paslaugų teikimo ir išlaidų kompensavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos su ieškovu IES1 , nutraukimą, pasunkėtų.

Byloje nėra pakankamai duomenų, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė negali tęsti socialinės globos institucijoje teikimo. Taigi, pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau vėliau atmetus ieškovo reikalavimus, atsakovė didesnių neigiamų padarinių nepatirtų. Tačiau pirmosios instancijos teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų apsunkintas ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas ir tai gali lemti papildomą ginčą tarp šalių.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių teiginius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jas taikė siekdamas užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą (status quo).

Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės ATS1 atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.