Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2026 m. rugsėjo 3 d. paduotu atsakovo V. N. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. liepos 7 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ar jį atidėti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

atsakovas padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. liepos 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Vilniaus kooperacijos prekyba“ ieškinį atsakovui dėl nuostolių atlyginimo.

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika dėl vadovo atsakomybės, pagal kurią vadovų atsakomybė turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą (ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą), kurio pasekmių numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmus sprendimo priėmimo metu, vertinant jų teisėtumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis Nr. e3K-3-199-381/2024; 2022 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. e3K-3-79-469/2022). Atsakovo teigimu, vadovo elgesys vertintas ne pagal tai, ką jis žinojo ir galėjo pagrįstai tikėtis sprendimo priėmimo metu, o pagal tai, kaip santykis baigėsi. Teismas netinkamai taikė verslo sprendimų priėmimo taisyklę ir nenustatė įstatymo reikalaujamos kaltės formos, nors kasacinio teismo praktikoje aiškiai ir kategoriškai nurodyta, kad valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus; atsakomybė taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017). Byloje nenustatyta, kokią imperatyvią normą atsakovas pažeidė; nepaneigta sąžiningo vadovo veikimo prezumpcija.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 2.81, 2.82 ir 6.246 straipsnius, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 ir 37 straipsnius, juridinio asmens organų kompetencijos atskyrimo principą, pagal kurį kiekvieno valdymo organo pareigos yra savarankiškos ir nustatomos įstatymo bei steigimo dokumentų. Atsakovo neteisėtus veiksmus teismas kildino iš akto, kuris pagal įstatymą bendrovės vadovo nesaisto. ABĮ 37 straipsnio 7 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas aktų, kuriais bendrovės vadovas privalo vadovautis, t. y. pačios bendrovės valdybos sprendimais. Nagrinėjamu atveju teismas rėmėsi bendrovės akcininkės (kito juridinio asmens) organo (valdybos) priimti aktu (2024 m. balandžio 16 d. nutarimu), nors jis nepatenka į ABĮ 37 straipsnio 7 dalyje nurodytą sąrašą. Akcininkas savo valią bendrovės (jo vadovo) atžvilgiu gali pareikšti tik įstatyme nustatytomis formomis (visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, įstatytų pakeitimais, nes bendrovės akcininkas tiesiogiai nedalyvauja valdant įmonę, išskyrus balsavimą visuotiniame akcininkų susirinkime (ABĮ 20 straipsnis). Aplinkybė, kad akcininkas yra suinteresuotas pelninga bendrovės veikla, nesuteikia jam teisės veikti bendrovės vardu ir siekti įgyvendinti jos teises, kurių neįgyvendina jos valdymo organai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis Nr. e3K-3-41-421/2021). Ta pati riba galioja ir vieninteliam akcininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 7 d. nutartis Nr. 3K-7-123/2005). Sandorių dėl prekių tiekimo sudarymas ir vykdymas priklauso vienasmenio valdymo organo kompetencijai. Akcininkės valdymo organo nutarimas bendrovei ir jos vadovui nagrinėjamu atveju galėjo turėti nebent tik rekomendacinę reikšmę.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai bendrovės vadovo atsakomybės ribas, atitinkamai ir žalos dydį, nustatinėjo pagal sutartyje nurodytą kredito limito skolininkui limitą. Nei CK 2.87, 6.246–6.249 straipsniai, nei ABĮ, nei kasacinio teismo praktika nenustato, kad komercinėje sutartyje nustatytas kredito limitas apibrėžia bendrovės vadovo civilinės atsakomybės ribas. Bendrovės ir skolininko 2023 m. gegužės 15 d. sutarties pakeitimu nustatyta 200 000 Eur riba yra sutarties sąlyga, nustatyta kreditoriaus naudai ir saisto skolininką (UAB „Idola“). Pagal sutarties laisvės principą sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) ir gali jas keisti bendra valia (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Šalis, kurios naudai nustatytas apribojimas, gali jo netaikyti, jį pakeisti arba jo atsisakyti. Todėl prekių tiekimas viršijant limitą, pačiai bendrovei su tuo sutinkant, nėra nei sutarties pažeidimas, nei imperatyvios normos pažeidimas. Teisėtos verslo rizikos apimtis turėjo būti nustatoma pagal skolą, buvusią tuo momentu, kai riba tariamai buvo peržengta, o ne pagal sutarties tekste nurodytą kredito limito sumą.

4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos iš vadovo žalos atlyginimo, neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė CK 6.249 straipsnio 6 dalį, pagal kurią gauta nauda gali būti įskaitoma, nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, į nuostolius tais atvejais, kai ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui atsirado dėl to paties veiksmo. Minėta norma pagrindžia būtinybę įskaityti nukentėjusio asmens naudą į nuostolius, jei to nepadarius nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-302-823/2023; kt.) Teismas, priteisdamas žalos atlyginimą už konkretaus komercinio santykio nuostolį, nenustatė to paties santykio atneštos bendrovei naudos ir dėl jos įskaitymo apskritai nesprendė. Byloje nustatyta, kad ieškovė gavo apie 6,4 mln. Eur pajamų, bet nenustatyta, koks yra ieškovės ir UAB „Idola“ santykių pelno ir nuostolio balansas, šiai bendrovei parduodamų prekių antkainis, bendrasis dėl parduotų prekių gautas pelnas, gauta nauda per visą laikotarpį ir pan. Tai reiškia, kad byloje nebuvo atskleista esmė tam, kad teisingai spręsti dėl nuostolių atlyginimo.

5. Apeliacinės instancijos teismas netaikė ir nepasisakė dėl CK 6.248 straipsnio 4 dalies, 6.253 straipsnio 5 dalies, 6.259 straipsnio taikymo. Nagrinėjamu atveju bendrovės akcininkė daugelį metų naudojosi bendrovės rezultatais, žinojo apie prekybos su atidėtu apmokėjimu modelį ir jį toleravo. Pasikeitė ne modelis, o tik dalis jo rezultatų. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad mokios bendrovės akcininkai gali pritarti bendrovės vadovo veiksmams ne tik raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, ir tai yra aplinkybė, neleidžianti vadovo veiksmų kvalifikuoti kaip neteisėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis Nr. e3K-3-98-684/2019). Byloje nebuvo sprendžiama dėl ieškovės ar jos akcininkės kaltės, nors būtent jos suformavo ir palaikė rizikingą veiklos modelį, nereagavo į atsakovo pasiūlytą UAB „Idola“ turto įkeitimą. Pažymėta ir tai, kad ieškovės akcininkė į bylą nebuvo įtrauka, nors jos elgesys turi esminės reikšmės žalos atsiradimo ir padidėjimo vertinimui.

6. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė teisinio priežastinio ryšio, netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis Nr. e3K-3-190-248/2018). Teismas prielaidos forma pasisakė dėl faktinio priežastinio ryšio („jeigu atsakovas būtų laikęsis 2023 m. nustatyto 200 000 Eur limito, UAB „Idola“ skola nebūtų siekusi beveik 1 mln. Eur“). Tačiau byloje neatskleista, kodėl būtent atsakovo veiksmai, o ne savarankiškai realizavęsis UAB „Idola“ nemokumas, laikytini teisiškai reikšminga žalos priežastimi. Bylos duomenimis, UAB „Idola“ nemokumo požymius atitiko dar gerokai anksčiau, nei teismo nurodytas neteisėtų veiksmų pradžios momentas ir tai yra savarankiškas žalos veiksnys.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. Dėl to kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ar jį atidėti nespręstinas. Atsakovui grąžintinas už kasacinį skundą sumokėta žyminio mokesčio dalis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti V. N. (duomenys neskelbtini) 803,50 Eur (aštuonių šimtų trijų Eur 50 ct) žyminį mokestį, sumokėtą 2026 m. rugsėjo 3 d. banko Swedbank AB mokėjimo nurodymu, mokėjimo kodas MU-67-809-2026.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.