Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Jolantai Plungienei, dalyvaujant prokurorui Artūrui Dževečkai (vaizdo konferencijos ryšiu per „Zoom“ platformą), nuteistojo R. L. gynėjai advokatei Nainai Lanzbergienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. liepos 13 d. nutartimi, kuriuo R. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 242 straipsnyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 5 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. L. skirtas laisvės atėmimas 3 mėnesiams ir 10 dienų. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas – 2 paros, ir nuspręsta laikyti, kad R. L. jau atliko 2 laisvės atėmimo bausmės dienas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Toks patikrinimas atliekamas bylą nagrinėjant pagal paduotus skundus, vadovaujantis BPK XXV skyriaus taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-25-387/2026, 2K-126-719/2026). Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-25-387/2026).

Nuteistasis R. L. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nuteistojo R. L. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 242 straipsnį. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis R. L. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam už nusikalstamą veiką paskirta laisvės atėmimo bausme, mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir prašo paskirti jam viešuosius darbus arba baudą. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo R. L. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl R. L. paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo R. L. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam R. L. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 242 straipsnyje, baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas R. L. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje, padarymą nubaudė laisvės atėmimu 5 mėnesiams, tai yra paskyrė bausmę, ženkliai mažesnę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Skirdamas bausmę R. L. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas vienas tyčinis nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis)), kaltės formą (nuteistasis veikė tyčia), taip pat į nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis ir pažymėjo, kad R. L. anksčiau yra teistas, nusikalto teistumui neišnykus, yra baustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną R. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), R. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo R. L. atžvilgiu bus pasiekti jam už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 242 straipsnyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nuteistajam R. L. paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. L. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės atėmimas 5 mėnesiams), kuri (kaip jau buvo minėta) dar buvo sumažinta vienu trečdaliu (iki laisvės atėmimo 3 mėnesiams 10 dienų), nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę R. L. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų ir aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. L. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką ir nustatydamas jos dydį, būtų neįsigilinęs ar neteisingai įvertinęs. Tai, kad nuteistasis R. L. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

Galimybę skirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę arba skirti kitą BK 242 straipsnio sankcijoje numatytą švelnesnę bausmės rūšį (baudą) nagrinėjamu atveju taip pat paneigia duomenys apie praeityje nuteistojo R. L. padarytas nusikalstamas veikas bei už jų padarymą skirtų bausmių poveikis tolimesniam nuteistojo elgesiui. R. L. jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 242 straipsnyje, padarė būdamas teistas 17 kartų, daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei (t. 1, b. l. 115-132). Pažymėtina, kad nuteistajam R. L. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos švelnesnės (laisvės apribojimas, areštas) ir net griežtesnės bausmės (ilgesnio termino laisvės atėmimas) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Išdėstytos aplinkybės rodo nuteistojo R. L. požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, susiformavusias jo paties vertybines orientacijas ir duoda pagrindą jį vertinti kaip asmenį, linkusį nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir pažeidinėti įstatymus. Akivaizdu, kad nuteistasis R. L. tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, savo neteisėtų ir pavojingų poelgių neanalizuoja. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo taip pat matyti, kad per pastaruosius 5 metus R. L. daug kartų baustas ir administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, paskirtų baudų nemoka (t. 1, b. l. 134-138). Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teigti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti paskyrus R. L. švelnesnę bausmę nei laisvės atėmimas, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. L. švelnesnės bausmės už padarytą nusikalstamą veiką paskyrimas suformuotų nebaudžiamumo jausmą. Tokiam asmeniui valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas, skiriamos bausmės turi jį paveikti ir sulaikyti nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudaryti nebaudžiamumo iliuziją.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo skirti jam viešųjų darbų bausmę. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokia bausmės rūšis nėra numatyta BK 242 straipsnio sankcijoje. Kita vertus, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje nustatyta, bausmę. Kad būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nustatyti išimtines aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos pavojingumu ir kaltininko asmenybe. Visgi, tokių išimtinių aplinkybių apygardos teismo teisėjų kolegija nenustatė, o nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės (nuteistojo teigimu, jis kaltę dėl padarytos veikos pripažįsta, labai gailisi, atsakomybės nevengia, keičia gyvenimo būdą, siekia įgyti traktorininko teises) ir aplinkybės, nustatytos byloje (nuteistasis R. L. nedirba (t. 1, b. l. 140), Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruotas (t. 1, b. l. 142), ankstesni teistumai ir baustumai (t. 1, b. l. 115-132, 134-138)), neduoda pagrindo manyti, kad BK 242 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taip pat nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio nuostatas, ir nuteistajam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmė, nes šiuo atveju nenustatyta pagrindų, numatytų BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. L. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 22 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2026 m. liepos 31 d. nutartimi nuteistajam R. L. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Naina Lanzbergienė. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. rugsėjo 22 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš R. L. valstybės naudai priteisti 75 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu. Atsižvelgus į tai, kad gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, į tai, kad nuteistasis R. L. nedirba, byloje nėra duomenų apie jo pajamas ir realią turtinę padėtį, į tai, kad šiuo metu nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, dėl kurios jo galimybė užsidirbti bus suvaržyta, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą R. L. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.‏‏‎

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo R. L. neišieškoti.