Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2LP-32299-1271/2026, iškeltoje pagal pareiškėjo M. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, suinteresuotas asmuo M. K.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su patikslintu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, kuriuo prašė: 1) taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti suinteresuotam asmeniui M. K. be pareiškėjo M. K. rašytinio sutikimo arba teismo leidimo išvežti nepilnametes dukras D. K. ir D. K. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ar bet kurią kitą užsienio valstybę bei keisti vaikų gyvenamosios vietos valstybę; 2) uždrausti suinteresuotam asmeniui be pareiškėjo rašytinio sutikimo ar teismo leidimo gauti (išsiimti) ar keisti vaikų kelionės (asmens) dokumentus.

Prašymui pagrįsti nurodė, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo turi dvi bendras nepilnametes dukras – D. K. ir D. K.. Vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Ji nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-19022-608/2025 patvirtinta šalių taikos sutartimi. Taikos sutarties 5.1 ir 5.2 papunkčiais pareiškėjui nustatyta pareiga mokėti po 1 500 Eur per mėnesį vaikų išlaikymui. Pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo M. K. yra Rusijos Federacijos pilietė. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo būtinybę pareiškėjas grindė tuo, kad pareiškėjui siekiant sumažinti taikos sutartimi nustatytą išlaikymo dydį, suinteresuotas asmuo pradėjo grasinti išvežti vaikus nuolat gyventi į Rusijos Federaciją. Nurodė, kad grasinimai buvo išsakyti žodžiu, todėl rašytinių jų įrodymų nėra, tačiau jų realumą, pareiškėjo vertinimu, patvirtina nuoseklus jų pasikartojimas, suinteresuoto asmens pilietybė ir ryšiai su Rusijos Federacija bei paaštrėjęs šalių ginčas dėl vaikų išlaikymo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2026 m. rugpjūčio 7 d. pateikė suinteresuotam asmeniui rašytinį pasiūlymą dėl taikos sutarties sąlygų pakeitimo, t. y. dėl vaikų išlaikymo dydžio sumažinimo ir sąlygos, draudžiančios be pareiškėjo sutikimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos. Suinteresuotam asmeniui buvo nustatytas 14 dienų terminas pozicijai dėl pasiūlytų sąlygų pateikti, kuris sueina 2026 m. rugpjūčio 21 d. Pareiškėjo teigimu, suinteresuotam asmeniui netekus suinteresuotumo išlaikyti esamą padėtį, kyla rizika, kad ji gali įgyvendinti anksčiau išsakytus grasinimus ir be pareiškėjo sutikimo išvežti vaikus į Rusijos Federaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi atmetė pareiškėjo M. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

Teismas pažymėjo, kad draudimas išvežti vaiką iš Lietuvos be teismo leidimo yra išimtinė priemonė, todėl taikytina tik esant realiai grėsmei vaiko interesams. Tai reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo išsivežti vaiką – taikymas aktualus tada, kai viena iš šalių ketina vaiką išsivežti iš Lietuvos Respublikos valstybės į kitą valstybę, kas reiškia, jog tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas iš esmės pasižymi gyvenamosios vietos - šalies aspektu, vertinant realios grėsmės pagrįstumą.

Teismas vertino, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pareiškėjas nepagrindė grėsmės vaikų interesams ir poreikio aptariamos laikinosios apsaugos priemonės taikymui. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kad suinteresuotas asmuo ketino ar ketina vykti į užsienį su nepilnamečiais vaikais, prašyme pareiškėjas pažymėjo, jog tokių įrodymų neturi. Todėl vien tik tai, kad suinteresuotas asmuo yra užsienio valstybės pilietė, savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas pažymėjo, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtinumą pareiškėjas iš esmės grindė suinteresuoto asmens žodžiu išsakytais grasinimais išvežti nepilnamečius vaikus nuolat gyventi į Rusijos Federaciją, tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės nesąlygojo būtinybės pritaikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę ir uždrausti suinteresuotam asmeniui išsivežti šalių nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos be atskiro pareiškėjo ar teismo leidimo. Šiuo atveju pagrindas taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę galėtų būti tik konkretūs duomenys apie tai, jog suinteresuotas asmuo iš tiesų siektų, ketintų šalių vaikus išvežti už Lietuvos Respublikos ribų. Tačiau tokių duomenų byloje nebuvo pateikta.

Taip pat teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-19022-608/2025 vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina (suinteresuotu asmeniu). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, vaiko išvežimui į užsienį nuolat gyventi būtinas skyrium gyvenančio tėvo sutikimas, o jo nesant, ginčą dėl vaiko išvežimo į užsienį sprendžia teismas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.174 straipsnio 3 dalis), t. y. pareiškėjo prašoma taikyti laikinoji pasaugos priemonė – draudimas išvežti vaikus į užsienį be jo sutikimo – numatyta įstatymu, todėl jos taikymas laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu šiuo atveju yra perteklinis (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1950-863/2023).

Atsižvelgiant į tai, kad teismas netenkino prašymo dėl draudimo suinteresuotam asmeniui išvežti nepilnamečius vaikus į užsienį, teismas netenkino ir išvestinio prašymo uždrausti suinteresuotam asmeniui be pareiškėjo rašytinio sutikimo ar teismo leidimo gauti (išsiimti) ar keisti vaikų kelionės (asmens) dokumentus.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas M. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2LP-32299-1271/2026 ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo patikslintą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y.: 1) uždrausti suinteresuotam asmeniui M. K. be pareiškėjo M. K. rašytinio sutikimo arba teismo leidimo išvežti nepilnametes dukras D. K. ir D. K. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ar kitą valstybę, kurios atžvilgiu Lietuvos Respublikai netaikoma 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, bei keisti vaikų gyvenamosios vietos valstybę; 2) uždrausti suinteresuotam asmeniui be pareiškėjo rašytinio sutikimo arba teismo leidimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos į kitas užsienio valstybes ilgesniam kaip 14 dienų terminui; 3) uždrausti suinteresuotam asmeniui be pareiškėjo rašytinio sutikimo ar teismo leidimo gauti (išsiimti) ar keisti vaikų kelionės (asmens) dokumentus; 4) nutarties nuorašą išsiųsti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kad būtų užtikrintas draudimo išvežti vaikus vykdymas; 5) laikinąsias apsaugos priemones taikyti iki privalomosios mediacijos pabaigos ir ieškinio pareiškimo, nustatant terminą ieškiniui pareikšti – 14 dienų nuo privalomosios mediacijos pabaigos arba kitą teismo nustatytą terminą (CPK 147 straipsnio 3 dalis); subsidiariai – jei teismas manytų, kad visos prašomos apimties priemonėms pagrindo nėra, taikyti siauresnės apimties laikinąsias apsaugos priemones teismo nuožiūra (CPK 145 straipsnio 2 dalis); subsidiariai – panaikinti skundžiamą nutartį ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Laikinosios apsaugos priemonės yra prevencinio pobūdžio – jos taikomos siekiant užkirsti kelią žalai iki jos atsiradimo. Todėl priemonių taikymui pakanka, kad grėsmė būtų tikėtinai pagrįsta; įstatymas nereikalauja neabejotinų įrodymų (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas šį standartą skundžiamoje nutartyje deklaravo, tačiau faktiškai pritaikė griežtesnį – pareikalavo duomenų, kad motina jau ėmėsi konkrečių išvežimo veiksmų. Toks standartas prevencinę priemonę paverčia priemone post factum. Vienintelis momentas, kada vaikų apsauga dar įmanoma, yra iki jų išvežimo: vaikams kirtus Lietuvos Respublikos sieną, Lietuvos teismų procesiniai sprendimai jų atžvilgiu taptų faktiškai neįgyvendinami. Esant negrįžtamos žalos rizikai, grėsmės vertinimo kartelė negali būti aukštesnė už tikėtiną pagrindimą, o abejonės vertintinos vaikų interesų naudai (CPK 376 straipsnis; Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis).

Teismas kiekvieną reikšmingą aplinkybę įvertino atskirai („vien pilietybė savaime“, „vien grasinimai savaime“), tačiau nevertino jų visumos. Grėsmės realumą pagrindžia aplinkybių derinys: motina yra Rusijos Federacijos pilietė ir turi ryšių su šia valstybe; ji nuosekliai, ne kartą žodžiu grasino išvežti vaikus nuolat gyventi į Rusijos Federaciją; grasinimai kiekvieną kartą buvo siejami su konkrečia sąlyga – vaikų išlaikymo mažinimu; ši sąlyga šiuo metu pildosi, nes šalių ginčas dėl išlaikymo paaštrėjo pasikeitus pareiškėjo turtinei padėčiai, o sumažinus išlaikymą motina praranda finansinį suinteresuotumą išlaikyti esamą padėtį Lietuvoje. Vertinamos kartu, šios aplinkybės sudaro tikėtiną, o ne hipotetinę grėsmę. Šiuo atveju reikalauti rašytinių žodinių grasinimų įrodymų reiškia reikalauti neįmanomo ir faktiškai atimti iš pareiškėjo galimybę prevenciškai apginti vaikų interesus.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad vaikų išvežimo į Rusijos Federaciją ir jų negrąžinimo atveju nebūtų jokio tarptautinio teisinio mechanizmo vaikams grąžinti: netaikoma nei 1980 m. Hagos konvencija, nei Reglamentas „Briuselis II ter“ (ES 2019/1111), o teisinis bendradarbiavimas su Rusijos Federacija civilinėse bylose faktiškai nevyksta. Būsimas teismo sprendimas šioje byloje vaikų atžvilgiu taptų neįvykdomas, o žala vaikų interesams – negrįžtama. Žalos negrįžtamumas yra esminis laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo vertinimo kriterijus: kuo sunkesnės ir mažiau atitaisomos galimos pasekmės, tuo mažesnio tikėtinumo grėsmės pakanka priemonei taikyti. Skundžiamoje nutartyje šis kriterijus išvis nevertintas – nutartyje net neužsiminta apie valstybės, į kurią grasinama išvežti vaikus, teisinį režimą, nors būtent ši aplinkybė lemia, kad klaidos ištaisyti nebebūtų galima.

Teismas sutapatino du skirtingus dalykus. CK 3.174 straipsnio 3 dalis yra materialiosios teisės norma dėl leistinumo nuolat keisti vaiko gyvenamąją vietą į užsienį – ji reikalauja skyrium gyvenančio tėvo sutikimo nuolatiniam persikėlimui. Prašoma laikinoji apsaugos priemonė skirta kitam – faktinei vaikų išvežimo rizikai užkardyti, įskaitant išvykimą, formaliai pateikiamą kaip laikiną (atostogos, artimųjų lankymas), kuris virsta negrįžimu. 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi patvirtinta Taikos sutartis nustato vaikų gyvenamąją vietą su motina ir nenumato jokio išankstinio įspėjimo ar pranešimo mechanizmo dėl vaikų išvežimo iš Lietuvos. Todėl motina gali faktiškai išvykti su vaikais „laikinai“ be niekieno sutikimo ir negrįžti. Be to aplinkybė, kad CK 3.174 straipsnio 3 dalis reikalauja tėvo sutikimo, ne paneigia, o patvirtina, kad prašoma priemonė atitinka įstatymą ir pareiškėjo teisę. Laikinoji apsaugos priemonė šiai teisei tik suteikia praktinį, įvykdomą turinį – per Valstybės sienos apsaugos tarnybą ir vaikų kelionės dokumentų kontrolę – iki ginčo išsprendimo. Teisė, kurios negalima laiku ir realiai įgyvendinti, yra iliuzinė. Todėl priemonė ne perteklinė, o vienintelė reali šios teisės užtikrinimo forma.

Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir atitinka vaikų interesus. Prašomos priemonės suformuluotos taip, kad ribotų tik tai, kas būtina. Vaikai su motina lieka gyventi Lietuvoje. Kelionėms iki 14 dienų į užsienio valstybes, kurių atžvilgiu Lietuvos Respublikai taikoma 1980 m. Hagos konvencija, joks sutikimas nereikalingas. Tėvo rašytinio sutikimo ar teismo leidimo reikia tik ilgesnėms kelionėms ir kelionėms į Rusijos Federaciją ar kitą valstybę, kurioje vaikų grąžinimo mechanizmas neveikia. Kasdienis vaikų gyvenimas, ugdymas ir bendravimas su abiem tėvais niekaip nevaržomi.

Prašomos laikinosios apsaugos priemonės savo apimtimi atitinka būsimo ieškinio reikalavimus ir nėra už juos platesnės (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Priežastinis ryšys tarp priemonių ir būsimo sprendimo įvykdymo įrodytas: išvežus vaikus į Rusijos Federaciją iki bylos išsprendimo, teismo sprendimas dėl nurodytų Taikos sutarties sąlygų, kaip ir dėl vaikų gyvenamosios vietos, taptų faktiškai neįvykdomas. Priemonės išsaugo ir esamą vaikų gyvenimo Lietuvoje padėtį, kurios pagrindu vertintini realūs vaikų poreikiai sprendžiant dėl išlaikymo dydžio.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-19022-608/2025 buvo patvirtinta pareiškėjų M. K. ir M. K. taikos sutartis dėl jų nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo dydžio. Šalys taip pat susitarė dėl paramos teikimo vaikams, jiems sulaukus pilnametystės.

Pareiškėjas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo nurodė, kad ketina pareikšti ieškinį dėl 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi patvirtintos Taikos sutarties pakeitimo, kuriuo bus reiškiami šie reikalavimai - sumažinti tėvo mokamą vaikų išlaikymo dydį (pakeičiant Taikos sutarties 5.1 ir 5.2 papunkčius) (CK 3.201 straipsnis) bei pakeisti Taikos sutartį, ją papildant sąlyga, draudžiančia motinai be tėvo rašytinio sutikimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos ir keisti vaikų gyvenamosios vietos valstybę (CK 3.156, 3.174 straipsniai). Paaiškino, kad ieškinys objektyviai negalėjo būti pareikštas tol, kol nepasibaigs privalomoji mediacija.

Iš pareiškėjo pateikto Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus 2026 m. rugpjūčio 25 d. Sprendimo dėl mediatoriaus paskyrimo privalomajai mediacijai vykdyti nustatyta, kad Tarnyba paskyrė mediatorių teikti mediacijos paslaugas civiliniame ginče dėl su nepilnamečio (-ių) vaiko (-ų) interesais susijusių klausimų pakeitimo (pvz., išlaikymo dydžio pakeitimo, nepilnamečio (-ių) vaiko (-ų) gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos pakeitimo ar kitų su nepilnamečio (-ių) vaiko (-ų) interesais susijusių klausimų) M. K. ir M. K..

Pareiškėjas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo argumentavo tuo, jog vaikų mama yra Rusijos Federacijos pilietė, turi ryšių su šia valstybe, be to, yra ne kartą grasinusi išvežti nepilnametes dukras nuolat gyventi į Rusijos Federaciją. Pareiškėjo vertinimu, tokių veiksmų rizika padidėjo pasikeitus jo turtinei padėčiai ir kilus ginčui dėl vaikų išlaikymo dydžio. Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo nurodytus argumentus įvertino kaip nepagrindžiančius grėsmės vaikų interesams ir poreikio laikinosios apsaugos priemonės taikymui.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.174 straipsnio 3 dalies bei CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių prevencinės paskirties, nevertino aplinkybių visumos ir esminio šios bylos elemento – aplinkybės, kad vaikų išvežimo į Rusijos Federaciją atveju, jų grąžinimui nebūtų taikomas joks tarptautinis teisinis mechanizmas, todėl žala būtų negrįžtama.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas 2026 m. spalio 7 d. duomenimis ieškinio dėl išlaikymo dydžio pakeitimo bei uždraudimo motinai be tėvo rašytinio sutikimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos ir keisti vaikų gyvenamosios vietos valstybę teismui nėra pateikęs. Tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nesutinka su atskirojo skundo argumentais bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė pateikto prašymo pagrįstumo.

Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

Laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga. Be to, CPK 384 straipsnio 5 dalis tiesiogiai numato galimybę teismui, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgiant į sutuoktinių, vaikų, taip pat vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnyje, taip pat ir kitas, teismo manymu, reikalingas laikinąsias apsaugos priemones (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas). CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos; paduodamas šį prašymą pareiškėjas, be kita ko, turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Teismas taip pat gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (CPK 148 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, taip pat į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti ir kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. CPK 145 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, jog išimtiniais atvejais teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo išsivežti vaiką – taikymas aktualus tada, kai viena iš šalių ketina vaiką išsivežti iš Lietuvos Respublikos valstybės į kitą valstybę, kas reiškia, jog tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas iš esmės pasižymi gyvenamosios vietos – šalies aspektu, vertinant realios grėsmės pagrįstumą. Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties turinį, nėra pagrindo nesutikti su teismo padaryta išvada, jog byloje vien deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai apie žodinius suinteresuoto asmens grasinimus išvykti gyventi į Rusijos Federaciją bei faktinė aplinkybė, kad vaikų mama yra Rusijos Federacijos pilietė, ar šių abiejų duomenų visumą, nesuponuoja pagrindo spręsti apie realų atsakovės ketinimą išvykti su šalių nepilnamečiais vaikais į užsienio valstybę.

Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, kuomet pareiškėjas nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų apie ieškinio pateikimą teismui, taip pat apie privalomos mediacijos proceso eigą, taipogi nepateikus nei vieno įrodymo, kuris galėtų bent preliminariai pagrįsti suinteresuoto asmens ketinimus kartu su dukromis išvykti gyventi į Rusijos Federaciją, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė netaikyti išimtinio pobūdžio pareiškėjo prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų apie tai, jog vaikų mama riboja pareiškėjo bendravimą su nepilnametėmis dukterimis, neinformuoja apie vaikų buvimo vietą, neleidžia dukroms susisiekti su pareiškėju ar pan., kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, papildomai patvirtina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie pagrįstu, jog šiuo metu egzistuoja reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog Rusijos Federacijoje nėra taikoma 1980 m. Hagos konvencija ar 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo, nagrinėjamu atveju nesant jokių realių duomenų apie suinteresuoto asmens ketinimus kartu su vaikais išvykti į užsienio valstybę, pati savaime negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas taikyti pareiškėjo prašomus draudimus.

Atskirajame skunde pareiškėjas tai pat nurodė papildomą reikalavimą – jei teismas manytų, kad jei visoms prašomos apimties priemonėms pagrindo nėra, taikyti siauresnės apimties laikinąsias apsaugos priemones teismo nuožiūra. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis CPK 320 ir 338 straipsnių nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, tikrina tik skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas skundo ribų ir nespręsdamas klausimų, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Atitinkamai atskirasis skundas nėra savarankiška procesinė priemonė naujiems reikalavimams pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas neturi kompetencijos pirmą kartą spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų turinio susiaurinimo ar išplėtimo iki ieškinio pareiškimo teisme dienos, jei tokie prašymai nebuvo pateikti ir išnagrinėti pirmosios instancijos teisme. Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo atskirajame skunde nurodytą reikalavimą taikyti siauresnės apimties laikinąsias apsaugos priemones teismo nuožiūra, atmeta kaip nepagrįstą ir nesusijusį su skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu. Nurodytina, kad tokie prašymai turėtų būti sprendžiami pirmosios instancijos teisme arba teikiami į bylą, kurioje nagrinėjamas šalių ginčas iš esmės.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, atskirojo skundo argumentai to nepaneigia, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.