Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-173-953/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2026-10-01
Bylos Nr.: 1A-173-953/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-41438-2023-0
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Domeikienė, Gintarė Bunikienė, Martynas Galvičius
Nuteistasis: V. B.
Civilinis ieškovas: A. R., K. R., D. A.
Atsakovas: Lietuvos draudimas

Kategorijos

1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-173-953/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41438-2023-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5.; 1.1.9.2.; 1.1.10.1.1.; 1.2.25.4.2.4.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.4.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 1 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės ir Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorėms Sonatai Rimdžiutei, Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorui Žilvinui Generauskui,nuteistajam V. B. ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Kepeniui,nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams A. R., K. R. ir D. A.,ekspertui E. G.,civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato Mindaugo Kepenio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje ir nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies (turėtų būti – 6 dalies) 1, 5, 6 ir 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: atsiprašyti nukentėjusiųjų asmenų; dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto, rajono, ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 metus. Baudžiamojo poveikio priemonės terminą nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. R., K. R. ir D. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš civilinės atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ priteista: A. R. 7 379,69 Eur turtinės žalos atlyginimo, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 37 379,69 Eur sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; D. A. 1 270,16 Eur turtinės žalos atlyginimo, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 31 270,16 Eur sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; K. R. 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 30 000 Eur sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas. Iš V. B. D. A. priteista 4 090,16 Eur už advokato teisinę pagalbą.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

V. B. nuteistas už tai, kad jis, 2023 m. spalio 27 d., apie 6.40 val., kelio „(duomenys neskelbtini)“ 18-ajame kilometre, vairuodamas automobilį ,,Mercedes Benz B180“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 2 d., nutarimu (toliau – KET) 9, 127, 128 punktų reikalavimus – artėdamas prie dešinėje kelio pusėje eismo įvykį patyrusio, į atitvarus atsitrenkusio, automobilio ,,Citroen C5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo ir už kurio stovėjo nukentėjusioji D. R., nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui bei turtui (KET 9 punktas), pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 127 punktas), artėdamas link automobilio ,,Citroen C5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atsitrenkimo į atitvarus vietos, laiku nestabdė vairuojamo automobilio, nesulėtino greičio ir neapvažiavo kliūties nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 128 punktas), atsitrenkė į automobilio ,,Citroen C5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinę dalį, dėl ko sukdamasis trenkėsi į už jo stovėjusią nukentėjusiąją, kuri nuo smūgio buvo nublokšta už kelio atitvarų, t. y. įvyko eismo įvykis, kurio metu nuo kūno sumušimo, pasireiškusio dešinio šlaunikaulio pogūbriniu lūžiu, dešinio gaktikaulio abiejų šakų lūžiais, kairio gaktikaulio viršutinės šakos ir kūno lūžiu, kryžkaulio lateralinių masių lūžiais, blužnies pokasouliniu plyšimu, masyviomis kraujosruvomis mažojo dubens ir dešinio klubo minkštuosiuose audiniuose, kurie komplikavosi mažakraujyste po nukraujavimo, hipovoleminiu šoku, nukentėjusioji D. R. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė. Tokiais veiksmais, V. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Nuteistojo V. B. gynėjas advokatas Mindaugas Kepenis prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. vasario 17 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį V. B. atžvilgiu; atnaujinti įrodymų tyrimą byloje ir:

- atlikti byloje eksperimentą, kurio metu, tamsiu paros metu, esant panašioms oro ir matomumo sąlygoms, nustatyti atstumą, iš kurio vairuotojas turi galimybę pamatyti įvykio vietoje stovintį, kaip nustatyta specialisto išvadoje, prieš susidūrimą su automobiliu „Mercedes Benz“, automobilį „Citroen“ su įjungtais trimis avarinio sustojimo signalais, su įjungtomis tolimosiomis ir artimosiomis šviesomis;

- paskirti teismo autotechninę ekspertizę, ekspertams pavedant atsakyti į sekančius klausimus: 1) kaip keistųsi byloje esančios specialisto išvadoje nustatyto automobilio „Citroen C5“ reikšmė, jei įvykio vietoje buvo kelio danga – asfaltas, padengtas ledu? 2) kurio iš autoįvykyje dalyvavusių vairuotojų veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – nukentėjusiosios D. R. mirtimi, atsižvelgiant į eksperimento metu nustatytą kliūties matomumą?

- Ekspertizę prašoma pavesti atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui (LTEC), ekspertizės atlikimui ekspertams perduoti visą baudžiamosios bylos medžiagą, įskaitant eksperimento protokolą;

- taip pat prašo panaikinti V. B. teismo paskirtus įpareigojimus – atsiprašyti nukentėjusiųjų asmenų; dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- be to, vadovaujantis BK 68 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, prašo panaikinti V. B. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, nes ši priemonė būtų neproporcinga, nebūtina ir neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių tikslų.

2.1. Teigia, kad priimtas nuosprendis V. B. atžvilgiu yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu. Be to, nuosprendis yra nemotyvuotas, jame tik paviršutiniškai išdėstomi byloje surinkti duomenys, kaltinamąjį teisinantys įrodymai neįvertinti, dėl jų reikšmės pagrindžiant V. B. kaltę visiškai nepasisakyta. Šios baudžiamosios bylos kontekste esminę reikšmę turėjo aplinkybės ir įrodymai, kurie patvirtina arba paneigia tiesioginį priežastinį ryšį tarp apelianto V. B. KET reikalavimų pažeidimo ir kilusių pasekmių - nukentėjusiosios D. R. mirties.

2.2. Nurodo, kad KET 9 punkte yra apibrėžiamos bendrosios vairuotojų pareigos, kurias apeliantas vykdė visus 40 metų, kol turėjo teisę vairuoti transporto priemones ir nei karto nebuvo baustas už KET reikalavimų pažeidimą. KET 127 punkte apibrėžtas reikalavimas, pasirenkant važiavimo greitį, atsižvelgti į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Šiuos reikalavimus apeliantas taip pat vykdė. Kelyje, kuriame leistinas 90 km/h greitis, važiavo apie 70,1 km/h greičiu. Šis greitis ekspertų buvo nustatytas apskaičiavimams panaudojus lėtėjimo pagreitį ant šlapio asfalto padengto sniegu, tačiau teisme apklausti liudytojai E. Š. nurodė, kad išlipus iš automobilio asfaltas buvo slidus, padengtas šerkšnu; P. W. nurodė, kad sąlygos buvo tokios, jog būdamas su darbiniais batais paslydo; V. P. nurodė, kad „viadukas tą dieną buvo slidus, pašalęs, <...> paledėjęs asfaltas. Iki viaduko kur įvyko susidūrimas kelio danga nebuvo slidi ir jis negalėjo numatyti, kad viaduko asfaltas bus padengtas ledu, ten didelio greičio net negali būti. Tuo labiau, tą rytą eismo sąlygos buvo sudėtingos, buvo pašalę. Tiksliai nepasakys, ar jam išlipus iš automobilio jo kojos slidinėjo ant viaduko, bet atvykusiems pareigūnams, kurie formino šį įvykį, pastovėti ant viaduko buvo sunku, slidinėjo“. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad autoįvykio metu asfaltas buvo padengtas ledu, o tokiu atveju lėtėjimo pagreitis turėtų būti mažesnis ir apskaičiuotas nuteistojo vairuojamo automobilio greitis turėtų būti mažesnis. Nuteistasis iš anksto negalėjo numatyti, kad kažkas, pažeisdamas KET reikalavimus, užtvers visą eismo juostą, o pasirinktas greitis buvusiomis oro sąlygomis tikrai atitiko KET 127 punkto reikalavimus.

2.3. Taip pat nurodo, kad KET 128 punkte apibrėžtas reikalavimas atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad šį KET reikalavimą apeliantas pažeidė ir tai grindė tuo, jog byloje atlikus papildomą įvykio vietos apžiūrą ir vizualizaciją, buvo vertintas automobilio „Citroen C5“ buvimo vietos matomumas kelio įkalnės, kelio vingio ir apsauginių kelio atitvarų atžvilgiu, žiūrima ties automobilio „Citroen C5“ esanti apsauginio kelio atitvaro sugadinimo vieta ir kaltinamojo automobilyje fiksuotas vairuotojo sėdėjimo aukštis bei tikėtina automobilio važiavimo trajektorija, ir buvo nustatyta - 3D modelyje artėjant nuo (duomenys neskelbtini) pusės link automobilio „Citroen C5“ buvimo vietos, pradeda matytis sugadinta apsauginio kelio atitvaro vieta (automobilio „Citroen C5“ buvimo vieta). Kompiuterine programa „AutoCad“ išmatuotas atstumas tarp šių vietų, kuris yra apie 200 m (nuosprendžio 25, punktas). Iš liudytojo T. T. teisme duotų paaiškinimų apie atliktą papildomą įvykio vietos apžiūrą bei vizualizaciją ir jų metu nustatytus duomenis, galima daryti išvadą, kad automobilio „Mercedes- Benz B 180 CDI“ vairuotojui pamatyti kliūtį - mirksinčius automobilio „Citroen C5“ avarinius šviesos signalus, išorinių kliūčių, t. y. kelio įkalnės, kelio vingio ir apsauginių kelio atitvarų, nebuvo 200 metrų atstumu“. Apelianto gynėjo vertinimu, šie teiginiai yra paneigti eksperto duotais parodymais. Teisiamajame posėdyje ekspertas E. G. tvirtino, kad „matomumas yra nustatomas atliekant eksperimentą eismo įvykio vietoje. Čia, kiek supranta, yra su kompiuterine programa sumodeliuota situacija, o fiziologiškai žmogus mato neidentišką vaizdą, kuris yra užfiksuojamas skaitmeninėmis priemonėmis, juo labiau tamsiu paros metu. Todėl fiziologinių žmogaus matymo savybių nėra galimybės atkartoti elektroninėje erdvėje, pasitelkiant skaitmenines priemones“. Teismo išvada, kad Apeliantas turėjo galimybę pastebėti kliūtį sudarantį automobilį iš 200 metrų atstumo nėra pagrįsta. Tokia išvada negalima vadovautis, kadangi tiek eksperto apklausos metu, tiek minėtoje specialisto išvadoje pažymėta, kad fiziologiškai žmogus mato neidentišką vaizdą, kuris yra užfiksuojamas skaitmeninėmis priemonėmis, tuo labiau tamsiu paros metu, todėl fiziologinių žmogaus matymo savybių tamsoje nėra galimybės atkartoti elektroninėje erdvėje, pasitelkiant skaitmenines priemones (Specialisto išvada Nr. 11Š- 252(24) psl. 3).

2.4. Apelianto gynėjo teigimu, teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę, nurodė, kad kliūtį sudariusiame automobilyje „Citroen C5“ buvo įjungti avariniai šviesos signalai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino liudytojas V. P. bei jo pateikti vaizdo įrašai iš jo automobilyje buvusio vaizdo registratoriaus, kuriame matyti žybsintys automobilio „Citroen C5“ avariniai šviesos signalai, į kuriuos reaguodamas liudytojas V. P. sustojo prieš įvykio vietą. Tai, jog automobilio „Citroen C5“, ne tik kairėje, bet ir dešinėje pusėje, po automobilio „Mercedes-Benz“ atsitrenkimo, degė avariniai šviesos signalai patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame matyti, kad jau po smūgio automobilis „Citroen C5“ stovi galu ir kaire puse į atitvarus, o dešinėje automobilio pusėje, priekyje žybsi avarinis šviesos signalas. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog šie teiginiai yra paneigti automobilio „Citroen C5“ apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad šio automobilio galinis dešinysis žibintas, į kurį atsitrenkė automobilis vairuojamas apelianto, yra sudaužytas, nedega ir negalėtų degti, todėl liudytojo V. P. parodymai, kad po automobilių „Citroen C5“ ir „Mercedes-Benz“ susidūrimo degė visi keturi avarinės signalizacijos žibintai neatitinka tikrovės. Be to, priekinis avarinės signalizacijos signalas prieš minėtų automobilių susidūrimą nebuvo matomas, kadangi automobilis „Citroen C5“ tuo metu stovėjo priekiu į kelio atitvarą įstrižai ir buvo palindęs po atitvaru. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas V. P. prie stovinčio automobilio „Citroen C5“ priartėjo iš priešingos pusės nei apeliantas ir iš jo pusės galėjo degti du avarinio signalo žibintai. Tokiu būdu, gynėjo teigimu, apeliantas šio KET punkto reikalavimus įvykdė, nes pradėjo mažinti greitį ir apvažinėjo kliūtį iškart, kai ją pastebėjo.

2.5. Nurodo, kad teismas išvadą apie pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti padarė remdamasis prielaida, kad ant viaduko stovintis automobilis „Citroen C5“ buvo matomas iš ne mažiau kaip 200 metrų atstumo. Tokį atstumą nustatydamas iš atliktos papildomos įvykio vietos apžiūros ir vizualizacijos bei šiuos veiksmus atlikusio pareigūno apklausos teisme. Taip pat nuosprendyje teismas įrašė teiginį jog „paprastai avariniai šviesos signalai (ypač tamsiu paros metu) yra pastebimi iš kelių šimtų metrų atstumo. Nors tikslus atstumas priklauso nuo oro sąlygų, aplinkos apšvietimo ir kitų veiksnių“, o tai, gynėjo teigimu, yra tik prielaida, kurios objektyvumą būtų galima patvirtinti tik atlikus eksperimentą, kurio metu galima būtų objektyviai nustatyti iš kokio atstumo tokiomis oro sąlygomis matomas automobilis, kurio tik vienas avarinis posūkio signalas veikia iš tos pusės, iš kurios atvažiavo apeliantas ir tas signalas buvo po atitvaru. Jei eksperimento metu būtų nustatyta, kad šis automobilis matomas ne iš arčiau nei 92,4 metro, tai pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti būtų automobilio „Citroen C5“ vairuotojos padaryti KET reikalavimų pažeidimai.

2.6. Pažymi, jog teismas, nustatydamas greitį, kuriuo važiavo apeliantas, rėmėsi specialisto išvada (ne mažesnis nei 71,1 km/h) bei liudytojų parodymais apie tai, kad greitis buvo didelis, nes buvo išmuštas galinis ratas, nors specialisto išvadoje teigiama, kad pagal automobilių apgadinimus greitis atitinka 55 km/h (specialisto išvados Nr. 11 Š-59(24), 11Š-173(24) 13 puslapis). Be to, specialistas, nustatydamas greitį, į formulę įvedė lėtėjimo pagreitį, atitinkantį šlapiai kelio dangai, nors realiai įvykio vietoje buvo asfaltas, padengtas ledu. Apelianto gynėjo teigimu, tokiu atveju turėtų būti nustatytas mažesnis greitis, nes sustojimui reikalingas ilgesnis kelias.

2.7. Teigia, jog nors pirminiuose parodymuose apeliantas buvo paminėjęs, kad jo manymu, eismo įvykio metu matomumas buvo 30 metrų, tačiau tai akivaizdi klaida, kadangi vėliau jis pats pabandė pasitikrinti matomumą naktį, suprato, kad į priekį matoma tiek, kiek apšviečia automobilio žibintai. Todėl specialisto išvadoje atlikti skaičiavimai ir išvados apie būtinumą pasirinkti matomumą atitinkantį greitį neturi ryšio su nagrinėjama byla.

2.8. Nurodo, kad iškart po aptariamo autoįvykio, iš tos pačios pusės kaip ir apeliantas, atvažiavo sunkvežimis, vairuojamas liudytojo V. B. Nors sunkvežimio vairuotojas sėdi kur kas aukščiau nei lengvojo automobilio vairuotojas ir nepaisant to, kad tuo metu ant viaduko buvo sustoję jau keturi automobiliai su degančiais avarinio sustojimo signalais, jis nesugebėjo sustabdyti sunkvežimio ir susidūrė su visais keturiais automobiliais. Apklausos teisme metu jis parodė, kad važiuodamas „pradėjo kilti į viaduką ir ten yra kaip akla zona, kilimo metu šviesos šviečia į viršų ir tik užvažiavus ant viaduko šviesos apšviečia kelią. Kai užvažiuoji ant viaduko, tada išsilygina. Yra vienas momentas, kai šviečia į tolį, bet ne ant kelio ir paskui apšviečia kelią. Tuomet pamatė visas tas mašinas. Stovinčias mašinas pamatė maždaug iš 50-60 m atstumo“. Šios aplinkybės patvirtina apelianto teiginius apie tai, kad automobilį „Citroen“ jis turėjo galimybę pamatyti jau nebeturint galimybės išvengti susidūrimo su juo. Pažymėtina, kad vairuotojas V. B. nebuvo pripažintas pažeidęs KET reikalavimų ir nebuvo už tai nubaustas administracine tvarka. Specialisto išvadoje buvo tiriamos šio vairuotojo sukeltos keturių automobilių apgadinimo aplinkybės ir buvo padaryta išvada, kad jo veikoje nebuvo nustatyta KET pažeidimų sukėlusių šias pasekmes. Nuteistojo gynėjo vertinimu, vienintelė galimybė objektyviai nustatyti matomumą įvykio vietoje - atlikti eksperimentą. Tai patvirtino ir ekspertas E. G.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmos instancijos teisme buvo prašoma atlikti tokį eksperimentą, tačiau šie prašymai nebuvo patenkinti.

2.9. Dėl pirmosios instancijos teismo V. B. paskirtų įpareigojimų atsiprašyti nukentėjusiųjų, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei dalyvauti elgesio pataisos programoje, pažymi, jog teismo posėdžio metu nuteistasis V. B. nukentėjusiųjų atsiprašė, o tai yra užfiksuota 2025 m. gegužės 19 d. posėdžio protokole. Taip pat, atkreipia dėmesį, jog nuteistasis nuo (duomenys neskelbtini) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir Darbo ministerijos pripažintas senatvės pensijos gavėju. Be to, nesuprantama, kokį elgesį V. B. reikėtų taisyti, jeigu jis yra nuteistas už neatsargų nusikaltimą, jis, turėdamas teisę vairuoti transporto priemones nuo (duomenys neskelbtini) nėra nei karto baustas už KET ar bet kokius kitus administracinius pažeidimus.

2.10. Dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės nurodo, kad apeliantas V. B., turėdamas teisę vairuoti transporto priemones ir beveik kasdien vairuodamas automobilius daugiau nei per 40 metų nei karto nepažeidė KET reikalavimų, pažeidimai, už kuriuos jis yra nuteistas, nepriskiriami prie grubių KET pažeidimų, per autoįvykį jis patyrė traumą, dėl kurios jis pripažintas neįgaliu ir transporto priemonė jam reikalinga nuvykimui į sveikatos priežiūros įstaigas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vienkartinis neatsargus KET pažeidimas, nesant duomenų apie kaltininko polinkį pažeidinėti taisykles, nesuponuoja būtinybės taikyti BK 68 straipsnio, taip pat kaltininko nepriekaištinga vairavimo istorija leidžia daryti išvadą, kad jis nėra pavojingas eismo saugumui, todėl BK 68 straipsnio taikymas būtų neproporcingas. Šiuo atveju, apelianto padaryti pažeidimai - nesilaikė būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti automobilį iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl susidariusių eismo aplinkybių nesulėtino greičio - negali būti laikomi šiurkščiais, juolab, šie padaryti KET pažeidimai buvo nulemti automobilio „Citroen“ vairuotojos padarytų KET pažeidimų.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į nuteistojo V. B. gynėjo advokato Mindaugo Kepenio apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. B. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Kepenis prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti; prokuroras Žilvinas Generauskas, nukentėjusieji A. R., K. R. ir D. A. prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. vasario 17 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Įrodymų tyrimo atnaujinimas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, išklausius proceso dalyvius, siekiant išsamiai atsakyti į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, protokoline 2026 m. gegužės 13 d. nutartimi buvo atnaujintas įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Atnaujinus įrodymų tyrimą, apklaustas apeliacinės instancijos teismo ekspertas E. G. parodė, kad dėl pakartotinės autotechninės ekspertizės tikslingumo, pavedant ekspertams atsakyti į klausimus, kuriuos formuluoja nuteistasis ir jo gynėjas, t. y. „kaip keistųsi byloje esančios specialisto išvadoje nustatyto automobilio Mersedes Benz 180 CDY greičio, prieš atsitrenkiant į automobilį Citroen C5 reikšmė, jei įvykio vietoje buvo kelio danga „asfaltas padengtas ledu“. Ekspertizės išvadoje, aprašant įvykio vietą yra nurodyta „asfaltas šlapias padengtas sniegu, slidus asfaltas“. Remdamasis savo specialisto išvada, iš eilės paaiškins, į ką reikia atkreipti dėmesį, kad lengviau orientuotis. 2024 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-59-24 ir 11Š-173-24 (t. 4, b. l. 27-44), 12 ir 13 puslapiuose yra atlikti greičio skaičiavimai ir yra nurodyta, mažiausia ir didžiausia lėtėjimo pagreičio reikšmė yra nuo 2,5 iki 3,8 m/s². Į šį intervalą įeina vadinamasis „juodas ledas“. Atlikdamas tyrimą, žiūrėjo nuotraukas, kaip atrodo kelio danga. Kadangi apžiūros metu nebuvo atliktas stabdymo eksperimentas ar naudotas stabdymo lėtėjimas naudojant akselerometrą, konkrečią reikšmę parinkti yra labai sunku. Nurodytas intervalas apima nuo „juodo“ ledo iki sniego. „Juodas ledas“ – tai yra toks kelias, kuris yra apledėjęs, bet ledo nesimato. Gautos greičio reikšmės yra nuo 70,1 iki 76,8 km/val. Sutikrino paskaičiavimus ir pastebėjo korektūros klaidas. Perkeliant formules iš kito akto, ten liko kitokios lėtėjimo reikšmės, šiek tiek didesnės. Norėtų tas reikšmes patikslinti. Kalba apie formulę, kuri yra 13 ir 14 lape. Jeigu kelio matomumas buvo 30 metrų, kaip nurodė Mersedes Benz vairuotojas, čia apskaičiuotas lėtėjimo pagreitis yra prie 3 - 4,5 m/s. Jeigu skaičiuotume 2,5-3,8 m/s, greitis turi būti ne 33,6-39,4, bet 31,1 iki 38,2 km/val. Tie netikslumai pačios išvados esmės nepakeis. Greičio apskaičiavimo formulėje, apačioje, vietoj 33,6 turi būti 31,1, o vietoj 39,4 turi būti 38,2. Toliau, žiūrint žemiau formulę, kur yra S₀₁, vietoj 28,6 turi būti 27,9, vietoj 92,4 turi būti 105,0. Dar žemiau, paskutinėje formulėje vietoj 29,8 turi būti 30,7 ir vietoj 82,6 turi būti 91,9. Apibendrinant, pačioje pabaigoje (18 lape), 2 punkte vietoj 92,4 turi būti 105,0 ir dar žemiau (7 eilutėje), vietoj 82,6 turi būti 91,9; 2 pastraipos 4 eilutėje, vietoj 28,6 turi būti 27,9 ir dar žemiau, kur yra 33,6 turi būti 31,1. Dar viena pastraipa žemiau, 4 eilutėje, vietoj 29,8 turi būti 30,7. Tada, vietoj 39,4 turi būti 38,2. Labai atsiprašo už įsivėlusią techninę klaidą, bet apimtis buvo labai didelė. Pakoregavus skaičius, turinys išlieka tas pats. Į greičio apimtį nuo 71,1 iki 76,8 km/val. patenka nuo vadinamojo „juodojo ledo“ iki sniego. Tai yra labai plati pagreičio intervalo riba, kadangi tikslesnių duomenų nėra ir neturėjo, kaip susiaurinti. Ta 3,8 m/s² reikšmė yra „šlapiu sniegu padengtas kelias“. Ištaisius netikslumus, padidėjo atstumas, kuris reikalingas automobiliui sustabdyti, t. y. nuo 98 iki 105 metrų. Patvirtina, kad pagal patikslintus paskaičiavimus, esant tokiai situacijai, jeigu važiuodamas atitinkamu greičiu, turėjo galimybę pamatyti, buvo reikalingas toks (105 metrų) atstumas, jeigu kelio ir kelio elementų matomumas buvo toks kaip nurodė Mersedes Benz vairuotojas, t. y. 30 metrų. Kiek galima pamatyti į priekį naktį, uždegus trumpąsias šviesas, pagal techninius reikalavimus, kiekvienoje situacijoje yra individualu. Jeigu yra rūkas, kažkokie meteorologiniai reiškiniai, be abejo, blogina kelio, kelio elementų matomumą. Tą nustatyti būtų galima tik eksperimento metu. Hipotetiškai atsakyti negalima. Pagal 30 metrų matomumą skaičiavimą atliko pagal užfiksuotus parodymus. Kadangi, automobilio vairuotojas taip nurodė, reikia ir tokią galimybę įvertinti. Kaltinamasis teisme nurodė kitokias aplinkybes, t. y. jog jis matė tiek, kiek apšvietė automobilio šviesos. Į klausimą apie matomumo atstumą nakties metu, nesant kažkokioms ypatingoms oro sąlygoms (pvz., rūkui), labai sudėtinga atsakyti. Yra ir asfalto danga, jis blizgus blogina kelio matomumą, ant sauso asfalto vėl kitaip matoma, todėl tiksliai nurodyti skaitinę reikšmę kaip galėtų būti konkrečiais metrais – negalėtų. Išvadą davė, jog jeigu vairuotojas važiuodamas atitinkamais skaičiais (greičiu), būdamas atitinkamais atstumais, turėjo objektyvią galimybę pamatyti, techninę galimybę sustabdyti. Skaičiuodamas galimybę sustabdyti, šiuo konkrečiu atveju, numatė vairuotojo reakcijos laiką. Reakcijos laikas parenkamas pagal situaciją. Kiek tų lempučių degė, viena ar dvi, nei viena nedegė, tas dalykas į reakcijos laiką neįeina. Jis įeina, vertinant, ar automobilio vairuotojas, būdamas tokiame atitinkame atstume iki susidūrimo vietos, turėjo galimybę pamatyti kliūtį. Turint apskaičiuotus skaičius, po to jau vertinamas pats kliūties matomumas, yra vertinama, kokia buvo ta kliūtis, kiek ji buvo matoma (su vienu avariniu žibintu, pėsčiasis su šviečiančia liemene ar be jos). Avariniu mirksinčiu signalu vairuotojai duoda signalą, informaciją, kad priekyje yra kliūtis, todėl jis, pastebėjęs mirksintį avarinį signalą, artėdamas prie tos kliūties turi mažinti greitį. Jeigu yra veikiantis avarinis žibintas, jis vienareikšmiškai tik gerina kliūties matomumą, o jeigu, jie neveikia, tai kliūtis yra pastebima sunkiau. Jeigu priekyje būtų automobilis su įjungtais avariniais žibintais, kaip vairuotojas matytų šią kliūtį, yra sudėtinga atsakyti, nes konkrečioje situacijoje reikia žiūrėti. Tik gali pasakyti, kad įjungti avariniai žibintai pagerina kliūties matomumą. Vairuotojo matymas, gebėjimas identifikuoti kliūtį, jo gebėjimų vertinimas nėra eismo įvykio eksperto kompetencija. Sąvoka „turėti objektyvią galimybę pamatyti kliūtį kelyje sudarantį automobilį“ reiškia tai, kad artėjant link tos įvykio vietos, kurioje buvo kliūtis, vairuotojas galėjo identifikuoti, suprasti, kad kelyje yra kliūtis, t. y. avariniai signalai signalizuoja, kad ten yra kažkokia transporto priemonė ir jau reikia imtis papildomų veiksmų, mažinti greitį ir artėti prie tos vietos ir žiūrėti pagal situaciją. Pateiktoje medžiagoje buvo liudytojo V. P. parodymai apie tai, kad jis pamatė atsitrenkusį Citroen automobilį apie 100-200 m atstumu ir pradėjo stabdyti savo vairuojamą automobilį, pateikta vaizdo registratoriaus medžiaga, iš duomenų buvo matyti, kad avarinis mirksintis žibintas buvo užfiksuotas 289,83 m atstumu ir atlikus apžiūrą, nustatyta, kad iš V. B. vairavimo pusės, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) link automobilio Citroen C5 buvimo vietos 250 metrų atstumu nebuvo jokių objektyvių faktorių (įkalnės, kelio vingių, kelio ženklų, kelio atitvarų), kurie būtų riboję V. B. galimybę savalaikiai pastebėti kliūtį ant kelio ir pradėti savalaikiai stabdyti. Visi šie nustatyti duomenys, t. y. liudytojo parodymų vertinimas nėra eismo įvykio eksperto kompetencija, bet, atsižvelgiant į tai, kad prokuroras nurodė, jog kliūties matomumas buvo 289,83 metrai, yra bet kuriuo atveju daugiau už visus jo suskaičiuotus skaičius ir jų patikslinimus. Jeigu kliūties matomumas buvo didesnis už 105 metrus, tokiu atveju, nagrinėjamoje situacijoje Mersedes Benz vairuotojas V. B., važiuodamas atitinkamu greičiu, artėdamas link atsitrenkimo į automobilį Citroen C5, laiku nestabdė vairuojamo automobilio bei atsitrenkė į pastarąjį ir taip sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Vėliau jam buvo pateikta dar viena papildoma užduotis ir teikė dar vieną išvadą. Būtent apie atstumus, apie vizualizaciją. Jis tiesiog jos nevertino, iš techninės pusės ne jam vertinti, tiesiog paliko atitinkamą išvadą (atitinkami skaičiai taip pat koreguojasi). Vertinimas yra toks, jeigu vairuotojas važiavo atitinkamu greičiu, būdamas atitinkamu atstumu iki kliūties, turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį, tokiu atveju, artėdamas prie susidūrimo vietos laiku nestabdė vairuojamo automobilio ir techniniu požiūriu tai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Liudytojų parodymų apibendrinimas, vertinimas, nėra eismo įvykio eksperto kompetencija. Jeigu jų vertinimo pakanka įvertinti tą skaičių, nėra sudėtinga tuos skaičius sulyginti su jo duotomis išvadomis. Vienas kelias yra eksperimento būdu nustatyti, kitas – vertinti, apibendrinti liudytojų parodymus. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, jeigu skundas atmetamas, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, pavyzdžiui, gali būti nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą bei tinkamai motyvuoti apeliacinės instancijos teismo priimamą sprendimą apimtis gali keistis atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymų pobūdį, konkretumą, tikslumą, priimamo sprendimo rūšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-148/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014, 2K-72-746/2015, 2K-418-699/2015, 2K-572-139/2015, 2K-20-746/2016, 2K-309-507/2016, 2K-177-942/2017). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir, jais remdamasis, padarė pagrįstas išvadas dėl V. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir išsamiai analizavo bei vertino visus byloje esančius, o ne vien tik kaltinimui palankius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 301–307 straipsniuose išdėstytus nuosprendžio formai, turiniui, surašymo tvarkai keliamus reikalavimus.

Dėl V. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje

Apeliaciniu skundu be kita ko buvo prašoma byloje atlikti eksperimentą, kurio metu, esant tamsiam paros metui, panašioms oro ir matomumo sąlygoms, būtų galima nustatyti atstumą, iš kurio vairuotojas turėjo galimybę pamatyti įvykio vietoje stovintį, kaip nustatyta specialisto išvadoje prieš susidūrimą su automobiliu „Mercedes Benz“, automobilį „Citroen“ su įjungtais trimis avarinio sustojimo signalais ir įjungtomis tolimosiomis ir artimosiomis šviesomis. Teisėjų kolegija, išklausiusi šalių argumentus, taip pat eksperto E. G. paaiškinimus, protokoline 2026 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi nutarė atmesti nuteistojo gynėjo prašymą dėl eksperimento atlikimo. Pirma, eksperimentas turi būti atliekamas sąlygomis, kuo panašesnėmis į tas, kuriomis vyko tiriamasis įvykis (vieta, laikas, apšvietimo, meteorologinės, garsinės sąlygos, naudojami daiktai, greitis ir pan.). Šiuo atveju, eksperimento metu būtų itin sudėtinga tiksliai atkurti eismo įvykio metu susiklosčiusias specifines meteorologines bei eismo sąlygas (tamsų paros metą, apie 0°C oro temperatūrą, šlapdribą ir dėl to susidariusią slidžią kelio dangą), atlikto eksperimento išvados stokotų patikimumo. Nesant galimybės užtikrinti visapusiško ir tapataus įvykio aplinkybių atkūrimo, bet koks nukrypimas nuo faktinių įvykio sąlygų sudarytų teisinį pagrindą abejoti tokio tyrimo rezultatų objektyvumu bei įrodomąja reikšme byloje. Antra, tokio eksperimento atlikimas gali kelti pavojų jį atliekančių asmenų sveikatai ir gyvybei. Trečia, byloje nėra objektyviai nustatytas tikslus V. B. vairuoto automobilio greitis, 2024 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-59(24), 11Š-173(24) apskaičiuotas tik tam tikras automobilio važiavimo greičio intervalas. Ketvirta, visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog veiksmo atlikimo metu, jame dalyvaujantys asmenys žino situaciją, t. y. apie kelyje būsiančią kliūtį ir į tai koncentruoja dėmesį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, teismas turi pareigą vertinti visus byloje esančius bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, t. y. ne vien ekspertizės aktą ir asmenų parodymus, bet visą bylos medžiagą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. B. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad nuteistasis V. B. eismo įvykio metu KET reikalavimų nepažeidė, šiuos reikalavimus vykdė ir jų laikėsi, o eismo įvykis įvyko ne dėl jo kaltės. Gynėjo vertinimu, V. B. nepažeidė KET 9, 127, 128 punktų reikalavimų, kadangi iki įvykio per 40 metų vairavimo stažą nebuvo padaręs jokių KET pažeidimų, pasirinko mažesnį (70,1 km/val.) nei kelyje leistinas (90 km/val.) greitį, be to, neturėjo jokios priežasties tikėtis ir numatyti, jog eismo juosta bus užblokuota kito automobilio, todėl pradėjo mažinti greitį ir apvažinėjo kliūtį iškart kai ją pastebėjo. Su šiais apeliacinio skundo argumentais aukštesnysis teismas sutikti negali.

10.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, pažymėjo, kad nors nukentėjusioji D. R., važiuodama pasirinktu greičiu, nesuvaldė vairuojamo automobilio, atsitrenkusi į kelio atitvarą, sudarė kliūtį transporto priemonių eismui ir techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio įvykio kilimu (2024 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvada Nr. 11Š-59-24 ir 11Š-173-24 (t. 4, b. l. 27-44)), tačiau ji šioje situacijoje, po atsitrenkimo į atitvarus, elgėsi tinkamai ir įjungė avarinius automobilio šviesos signalus, kaip to reikalauja KET 91 ir 151 punktai. Nors viso proceso metu V. B. laikėsi pozicijos, jog jokie nukentėjusiosios automobilio avariniai šviesos signalai nebuvo įjungti ir nešvietė, tačiau kaip, įvertinęs byloje esančius duomenis, visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šie jo teiginiai paneigti objektyviais duomenimis.

10.2. Pirmiausia, tai, kad po atsitrenkimo į atitvarus įjungė automobilio avarinius šviesos signalus ikiteisminio tyrimo metu parodė pati nukentėjusioji D. R. (t. 2, b. l. 69-70). Kaip matyti iš byloje nukentėjusiuoju pripažinto A. R. nuoseklių parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, po įvykio žmona jam sakė, kad įsijungė avarinę šviesos signalizaciją ir išlipusi iš automobilio galvojo pastatyti avarinio sustojimo ženklą <...> (t. 2, b. l. 93-95, t. 5, b. l. 73-82). Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir liudytojo V. P. parodymai bei jo vaizdo registratoriumi užfiksuoti vaizdo įrašai. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad <...> iš tolo pamatė įjungtą automobilio avarinį signalą, taip pat švietė automobilio lempos. Suprato, jog įvyko eismo įvykis, iš karto pats sustojo kelkraštyje bei įjungė automobilio avarinę signalizaciją <...> (t. 2, b. l. 189-190). Analogiškai aplinkybes liudytojas V. P. nurodė ir apklausiamas teisme, papildomai nurodydamas, jog stovintį nukentėjusiosios automobilį pamatė maždaug 100-200 m atstumu, automobilis buvo su įjungtais avariniais žibintais: iš šono ir priekio degė avariniai. <...> iš galo ir priekio matė atsispindinčias šviesas, nes buvo tamsus paros metas, viskas aiškiai matėsi <...> buvo priėjęs prie tos transporto priemonės, lemputės mirksėjo iš abiejų šonų, buvo priėjęs prie vairuotojo pusės, žiūrėjo, ar automobilyje yra vairuotojas, keleiviai <...>. Matė ir gali patvirtinti, kad visos keturios automobilio lemputės švietė (t. 5, b. l. 96-102). Iš V. P. automobilio vaizdo registratoriaus vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyti, jog pirmajame vaizdo įraše užfiksuota, kad dėl lietaus ir tamsos vaizdo įrašas nėra aiškus. Girdisi automobilio salone skambanti muzika, valytuvų garsas, automobilio variklio garsas. 06:36:14 val., priekyje matosi mirksinčios šviesios, tačiau nesimato, kas priekyje stovi, kodėl mirksi šviesos. Automobilis sulėtina greitį ir 06:36:33 val. visai sustoja. Kas yra priekyje dėl tamsos ir lietaus nesimato, matosi tik mirksinčios šviesios, panašios į automobilių avarinio sustojimo signalizacijos šviesas. Trečiajame vaizdo įraše užfiksuota, kaip automobilis su vaizdo registratoriumi (liudytojo V. P.) privažiuoja arčiau nukentėjusiosios D. R. automobilio, matyti, kairėje pusėje galu į atitvarus stovintis, galimai pilkos spalvos, automobilis. Matyti, kad šiam automobiliui apgadintos ir priekinė, ir galinės dalys, automobilis be galinio dešiniosios pusės rato. Ar į šį automobilį kas nors yra atsitrenkęs, nesimato. Matyti, kad šiam automobiliui yra įjungtos avarinio sustojimo signalizacijos lempos (t. 2, b. l. 195-198). Aukštesnysis teismas papildomai pažymi, jog šiame vaizdo įraše taip pat aiškiai matomi ne tik miksintys avariniai šviesos signalai, bet ir įjungti priekiniai automobilio žibintai. Tą patvirtina ir ketvirtasis vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, jog nuteistasis V. B. apeina aplink nukentėjusiosios automobilį per priekį, asmuo apšviečiamas priekinių automobilio žibintų, taip pat gerai matyti, jog mirksi avariniai signalai. Nors apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad minėtais vaizdo įrašais užfiksuoti duomenys paneigti daiktų apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad galinis dešinysis D. R. automobilio žibintas yra sudaužytas (t. 1, b. l. 115-124), šie teiginiai laikytini gynybine pozicija, kadangi akivaizdu, jog automobilio apžiūra, užfiksuota minėtu protokolu, įvyko ne iškart po nuteistojo automobilio susidūrimo su nukentėjusiosios automobiliu, o jau po sunkvežimio susidūrimo su visais įvykio vietoje buvusiais automobiliais, taigi ir apgadinimų ant D. R. automobilio užfiksuota daugiau. Išdėstyti duomenys objektyviai ir vienareikšmiškai patvirtina, jog priešingai nei teigia nuteistasis bei jo gynėjas, švietė ne tik avariniai nukentėjusiosios D. R. automobilio signalai, bet ir priekiniai žibintai. Todėl byloje sprendžiant dėl V. B. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, buvo būtina nustatyti, ar jis turėjo galimybę laiku pamatyti kliūtį ir ar nebuvo objektų kelyje, trukdžiusių laiku V. B. pastebėti mirksinčias bei šviečiančias nukentėjusiosios automobilio šviesas.

KET 127 punktas numato, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. KET 128 punkte nustatyta, jog jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Kaip matyti, atsiradus kliūčiai kelyje KET reikalauja sulėtinti greitį arba visiškai sustoti, jeigu vairuotojas gali kliūtį pastebėti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad laikomasi pozicijos, jog nuteistasis V. B., važiuodamas mažesniu nei leistinas greičiu, neturėjo galimybės iš anksto pastebėti sustojusio nukentėjusiosios automobilio ir laiku sustabdyti vairuojamo automobilio. Šiuos apeliacinio skundo argumentus aukštesnysis teismas laiko nepagrįstais.

11.1. Apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu (2023 m. spalio 27 d.) V. B. teigė, jog įvykio dieną važiavo nedideliu greičiu, kokiu tiksliai pasakyti negali, mano apie 50 km/ val., kadangi ir į darbą išvažiavo anksčiau, kad neskubėdamas galėtų nuvažiuoti (t. 3 t., b. l. 30-31). Apklausiamas įtariamuoju (2024 m. kovo 14 d.) taip pat nurodė, jog privažiavus viaduką, važiavo juo apie 50-55 km/val. greičiu (t. 4 t., b. l. 126-127). Byloje esančioje specialisto išvadoje yra konstatuota, kad prieš pat atsitrenkimą į automobilį „Citroen C5“ automobilis „Mercedes Benz B 180 CDI“ važiavo nemažesniu nei 70,1+76,8 km/val. greičiu (t. 4, b. l. 27-44). Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad šis greitis buvo apskaičiuotas panaudojus lėtėjimo pagreitį ant šlapio asfalto, padengto sniegu, o iš liudytojų parodymų matyti, kad autoįvykio metu asfaltas buvo padengtas ledu, todėl lėtėjimo pagreitis, tuo pačiu ir apskaičiuotas nuteistojo vairuojamo automobilio greitis turėtų būti mažesnis. Šiuos apeliacinio skundo teiginius paneigė ekspertas E. G., apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Kaip minėta, jis pažymėjo, jog ekspertizės išvadoje, aprašant įvykio vietą yra nurodyta „asfaltas šlapias padengtas sniegu, slidus asfaltas“, <...> atlikti greičio skaičiavimai ir yra nurodyta mažiausia ir didžiausia lėtėjimo pagreičio reikšmė, yra nuo 2,5 iki 3,8 m/s², į šį intervalą įeina „juodas ledas“. Sutiktina, jog V. B. kelyje, kuriame didžiausias leidžiamas greitis iki 90 km/val., važiuodamas nuo 70,1 iki 76,8 km/val. leistino greičio neviršijo, tačiau atsižvelgiant į įvykio metu buvusias meteorologines sąlygas (tamsu, šlapdriba, apledėjusi slidi kelio danga), konstatuotina, jog jis nepasirinko tokio saugaus važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, kaip to reikalauja KET 127 punktas.

11.2. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas ekspertas E. G. patikslino savo pateiktą 2024 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvadą Nr. 11Š-59-24, 11Š-173-24. Pirmosios instancijos teismui pateiktoje išvadoje be kita ko buvo konstatuota, kad jeigu nagrinėjamoje eismo situacijoje, esant mažiausiam lėtėjimo pagreičiui ant nurodytos kelio dangos, automobilio „Mercedes – Benz B 180 DCI“ vairuotojas V. B., važiuodamas 70,1 km/val. greičiu, turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį kelyje sudarantį automobilį „Citroen C5“ iki pastarojo atsitrenkimo į atitvarus vietos būdamas didesniu nei 92,4 m atstumu arba, esant didžiausiam lėtėjimo pagreičiui ant nurodytos kelio dangos, važiuodamas 76,8 km/val. greičiu, turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį kelyje sudarantį automobilį „Citroen C5“ iki pastarojo atsitrenkimo į atitvarus vietos būdamas didesniu nei 82,6 m atstumu, tokiu atveju vairuotojas V. B. laiku nestabdė vairuojamo automobilio bei atsitrenkė į automobilį „Citroen C5“ ir techniniu požiūriu tai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Ekspertas E. G. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu šiuos skaičiavimus patikslino, nurodydamas, jog jeigu esant mažiausiam lėtėjimo pagreičiui vairuotojas V. B., važiuodamas 70,1 km/val. greičiu, turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį kelyje sudarantį automobilį būdamas didesniu nei 105,0 m atstumu arba, esant didžiausiam lėtėjimo pagreičiui, važiuodamas 76,8 km/val. greičiu, turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį kelyje sudarantį automobilį, būdamas didesniu nei 91,9 m atstumu, tokiu atveju vairuotojas V. B. laiku nestabdė vairuojamo automobilio bei atsitrenkė į automobilį „Citroen C5“ ir techniniu požiūriu tai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (t. 7, b. l. 47-52). Ekspertas pažymėjo, jog jo pateiktos išvados esmė nuo minėtų apskaičiuotų reikšmių korekcijų nesikeičia.

11.3. Kaip matyti, pagal eksperto apeliacinės instancijos teismo posėdyje patikslintus duomenis, tam, kad iki kelyje atsiradusios kliūties V. B. spėtų laiku sustabdyti savo vairuojamą automobilį, jis šią kliūtį turėjo pamatyti būdamas mažiausiai nuo 91,9 iki 105,0 m atstumu. Todėl byloje buvo būtina nustatyti, ar kelyje (duomenys neskelbtini) iki nukentėjusiosios automobilio atsitrenkimo į atitvarus vietos nebuvo objektyvių kliūčių (kelio įkalnės, vingio, apsauginių kelio atitvarų), galėjusių trukdyti V. B. laiku pamatyti sustojusį nukentėjusiosios D. R. automobilį bei sustabdyti savo vairuojamą automobilį. Kadangi, kaip minėta šios nutarties 9 punkte, tiek prokuroras ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 23-25), tiek pirmosios instancijos teismas (t. 6, b. l. 49-51) pagrįstai netenkino gynybos prašymo atlikti eksperimentą dėl įvykio metu buvusių eismo sąlygų atkūrimo sudėtingumo, todėl siekiant nustatyti V. B. kelio matomumą, buvo atlikta kompiuterinė vizualizacija ir nustatyta, jog stovintis nukentėjusiosios automobilis V. B. turėjo matytis likus 200 m iki jo, t. y. kelyje (duomenys neskelbtini) iki nukentėjusiosios D. R. automobilio atsitrenkimo į atitvarus vietos mažiausiai 200 m atstumu nebuvo užfiksuota jokių objektų, kliūčių, kelio vingių, atitvarų, kurie būtų galėję nuteistajam V. B. apriboti kelio matomumą bei ant kelio stovintį automobilį ar jo avarinius šviesos signalus (t. 4, b. l. 58-59). Be kita ko, iš paties nuteistojo parodymų matyti, jog prieš įvykį kelyje jis neprasilenkė su jokiais kitais automobiliais (t. 4, b. l. 126-127, t. 6, b. l. 35-45), kurie tamsiu paros metu būtų galėję nukreipti vairuotojo dėmesį, jį apakinti ar pan. Taip pat pažymėtina ir tai, jog iš ikiteisminio tyrimo metu atliktų matavimų matyti, kad liudytojas V. P., nors ir važiuodamas iš priešingos eismo pusės, analogiškomis meteorologinėmis sąlygomis mirksinčius nukentėjusiosios D. R. automobilio avarinius šviesos signalus pastebėjo būdamas 289,83 m atstumu (t. 4, b. l. 50-51).

11.4. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas cituoja eksperto apklausos metu išsakytą teiginį, kad „fiziologiškai žmogus mato neidentišką vaizdą, kuris yra užfiksuojamas skaitmeninėmis priemonėmis, tuo labiau tamsiu paros metu, todėl fiziologinių žmogaus matymo savybių tamsoje nėra galimybės atkartoti elektroninėje erdvėje, pasitelkiant skaitmenines priemones“ ir teigia, jog dėl šios priežasties negalima remtis kompiuterine programa išmatuotais atstumais, su šia pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, jog paprastai avariniai automobilio šviesos signalai (ypač tamsiu paros metu) yra vairuotojo pastebimi iš kelių šimtų metrų atstumo, be to, vaizdo kameros (registratoriaus) užfiksuoti vaizdai labai priklauso nuo vaizdo kameros filmavimo kokybės, nustatymų, įrenginio judėjimo automobiliui važiuojant. Tuo tarpu, vairuotojas, atidžiai stebėdamas kelią, kuriame nėra jokių objektyvių kliūčių, taip pat nenukreipdamas dėmesio į pašalinius dalykus (pvz., telefoną, pokalbius su keleiviais ir pan.) bei pasirinkęs saugų greitį, tamsiu paros metu mato geriau nei gali užfiksuoti registratorius. Visiškai nesutiktina su nuteistojo gynėjo išsakytu teiginiu, jog tamsiu paros metu vien kelyje mirksinti lemputė nereiškia, kad yra grėsmė eismo saugumui (t. 6, b. l. 35-45). Priešingai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent mirksinti, nors ir matosi tik viena lemputė, tamsiu paros metu įspėja vairuotoją apie galimai kelyje esantį objektą, kliūtį, todėl rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, pamatęs mirksinčią lemputę privalo imtis priemonių, t. y. mažinti greitį, pasiruošti stabdyti transporto priemonę, leidžiančių užtikrinti saugų eismą bei užkirsti kelią eismo įvykio kilimui. Analogiškai apeliacinės instancijos teisme pasisakė ir ekspertas E. G., kuris pažymėjo, jog avariniu mirksinčiu signalu vairuotojai duoda signalą, informaciją, kad priekyje yra kliūtis, todėl vairuotojas, pastebėjęs mirksintį avarinį signalą, artėdamas prie tos kliūties, turi mažinti greitį. Be to, jeigu yra veikiantis avarinis žibintas, jis vienareikšmiškai tik gerina kliūties matomumą (t. 7, b. l. 47-52). Šią aplinkybę liudytojo V. P. automobilio registratoriumi užfiksuoti vaizdo įrašai tik patvirtina, kadangi pastarasis, būdamas beveik 290 m atstumu nuo įvykio vietos, pastebėjo mirksinčius avarinius šviesos signalus ir laiku pradėjo stabdyti savo vairuojamą automobilį. Be to, liudytojas P. W. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad kai važiavo link darbo, link (duomenys neskelbtini), matė šviesas jau nuo 300 m, jau nuo žiedo, buvo lengva pastebėti, kad kažkas nutiko, nes avarinės šviesos buvo įjungtos, matomumas buvo neblogas (t. 5, b. l. 129-134). Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl byloje kompiuterine programa atliktų matomumo matavimų rezultatų.

Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, jog iškart po aptariamo autoįvykio (V. B. vairuojamo automobilio atsitrenkimo į nukentėjusiosios automobilį), iš tos pačios pusės kaip ir apeliantas, atvažiavo sunkvežimis, vairuojamas liudytojo V. B. Nepaisant to, kad sunkvežimio vairuotojas sėdi kur kas aukščiau nei lengvojo automobilio vairuotojas, be to, ant viaduko jau buvo sustoję keturi automobiliai su degančiais avarinio sustojimo signalais, jis nesugebėjo sustabdyti sunkvežimio ir susidūrė su visais keturiais automobiliais, taip pat V. B. nebuvo pripažintas pažeidęs KET reikalavimus ir nebuvo už tai nubaustas administracine tvarka. Apelianto teigimu, tokia aplinkybė patvirtina V. B. teiginius apie tai, kad jis neturėjo galimybės laiku pamatyti stovintį nukentėjusiosios automobilį. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmiausia, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, sunkvežimio vairuotojas V. B. nagrinėjamo įvykio buvo nubaustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 7 dalį už tai, kad 2023 m. spalio 27 d., 06.47 val. kelyje (duomenys neskelbtini), 18-tajame kilometre, vairuodamas transporto priemonę, neatsižvelgė į kelio reljefą, meteorologines sąlygas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl ko atsitrenkė į priešpriešais atvažiuojantį „Jeep Compas“ automobilį. Po susidūrimo, kliudė stovinčius automobilius „Citroen C5“, „Land Rover“, kurie po susidūrimo kliudė kelio atitvarą bei susidūrė su atvažiuojančiu „Volvo V60“ automobiliu (t. 3, b. l. 42-44). Svarbu paminėti ir tai, kad V. B. vairuojamas sunkvežimis link įvykio vietos važiavo jau po V. B. automobilio susidūrimo su nukentėjusiosios D. R. vairuotu automobiliu. Tarp šių automobilių ėmė važiuoti ir įvykio vietą apvažinėti kiti automobiliai, kurie sudarė koloną automobilių, važiuojančių priešais, todėl esant kelio vingiui, natūralu, kad pravažiuojantys automobiliai sunkvežimio vairuotojui galėjo užstoti eismo įvykio vietą. Kaip minėta, nuteistojo V. B. automobilis, važiuodamas link nukentėjusiosios automobilio sustojimo vietos, neprasilenkė nei su vienu automobiliu. Pažymėtina ir tai, jog dėl sunkvežimio vairuotojo padaryto pažeidimo asmenys nenukentėjo, buvo apgadintos tik transporto priemonės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą ir teisingą išvadą, jog pagrindinė eismo įvykio kilimo ir negrįžtamų padarinių priežastis buvo būtent nuteistojo V. B. padaryti KET 9, 127 ir 128 punktų reikalavimų pažeidimai. V. B., vairuodamas jam priklausantį automobilį, ant kelio atsiradus kliūčiai – nukentėjusiosios D. R. automobiliui, kuris stovėjo ant kelio su įjungtais avariniais šviesos žibintais, turėdamas objektyvią galimybę pamatyti šią kliūtį, jau būdamas ne mažesniu nei 200 m atstumu, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, atsižvelgiant į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę, artėdamas link nukentėjusiosios automobilio atsitrenkimo į atitvarus vietos, laiku nestabdė vairuojamo automobilio, nesulėtimo greičio bei neapvažiavo kliūties nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, atsitrenkė į automobilio „Citroen C5“ galinę dalį, dėl ko sukdamasis automobilis „Citroen C5“ trenkėsi į už jo stovėjusią nukentėjusiąją D. R., kuri nuo smūgio buvo nublokšta už kelio atitvarų, ir dėl šio eismo įvykio metu patirtų sužalojimų (duomenys neskelbtini) mirė, t. y. V. B. pagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.

Dėl V. B. paskirtos bausmės pagrįstumo

Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį V. B. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam V. B. paskirtos bausmės.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai nustato, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam V. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. B., atsižvelgė į tai, kad V. B. anksčiau neteistas, dėl nusikalstamo nerūpestingumo padarė vieną neatsargų nusikaltimą transporto eismo saugumui, kurio pasekmės neatitaisomos – žuvo žmogus. Jis nėra baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, iki įvykio buvo dirbantis. Asmens atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu V. B. skirta BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, bausmės terminą nustatant tarp įstatyme nustatymo bausmės minimumo ir bausmės vidurkio, artimesnį bausmės vidurkiui – laisvės atėmimas 3 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam V. B. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta.

Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskyręs V. B. laisvės atėmimo bausmę, ir atsižvelgiant į tai, kad V. B. neteistas, nebaustas administracine tvarka, neatsargią nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, po nusikaltimo, už kurį teisiamas, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, visiškai pagrįstai sprendė, jog egzistuoja visi pagrindai V. B. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei jam skirtos 3 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo bei paskyrė įpareigojimus.

Apeliaciniu skundu nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu paskirtais įpareigojimais. Nurodoma, kad nuteistajam V. B. nepagrįstai paskirtas įpareigojimas atsiprašyti nukentėjusiųjų asmenų, kadangi nuteistasis teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų atsiprašė; be to, nepagrįstai paskirtas įpareigojimas dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kadangi nuteistasis nuo (duomenys neskelbtini) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pripažintas senatvės pensijos gavėju; taip pat nuteistasis V. B. nuteistas už neatsargų nusikaltimą, turėdamas teisę vairuoti transporto priemones nuo (duomenys neskelbtini), per šį laikotarpį nei karto nebaustas už KET ar bet kokius kitus administracinius pažeidimus, todėl jam nepagrįstai paskirtas įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.

18.1. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis jau atsiprašė nukentėjusiųjų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsiprašymas kaip BK 75 straipsnyje numatytas įpareigojimas atlieka ne tik procesinį, bet ir svarbų moralinį - reabilitacinį vaidmenį. Nuosprendžiu nustatytas įpareigojimas reikalauja nuoširdaus, faktinio nusikalstamos veikos padarinių suvokimo bei nukentėjusiųjų patirtos skriaudos pripažinimo, todėl vien žodinis pareiškimas posėdžio metu nenaikina šio teismo paskirto įpareigojimo pagrįstumo ir būtinumo. Taip pat nepagrįstais laikytini skundo argumentai dėl įpareigojimo dalyvauti elgesio pataisos programoje panaikinimo. Nors nuteistasis praeityje nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka bei turi ilgametį vairavimo stažą, šios aplinkybės nepašalina padarytos veikos pavojingumo ir tragiškų jos padarinių – nuteistojo V. B. nusikalstamo neatsargumo pasekmė buvo žmogaus mirtis. Bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas pats savaime yra nuteistajam parodytas pasitikėjimas, todėl elgesio pataisos programa nėra laikytina kaip papildoma nuobauda už praeities elgesį – tai prevencinio pobūdžio priemonė, skirta padėti asmeniui įvertinti savo elgesį, rizikos veiksnius bei atsakomybę vairuojant padidinto pavojaus šaltinį, taip užtikrinant visapusišką bausmės tikslų pasiekimą ir visuomenės saugumą. Atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šie įpareigojimai V. B. paskirti pagrįstai.

18.2. Visgi, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu dėl įpareigojimo dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje panaikinimo. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną V. B. jau buvo sulaukęs įstatyme numatyto pensinio amžiaus ir nuo (duomenys neskelbtini) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pripažintas senatvės pensijos gavėju, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. B. parinkto įpareigojimo dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje palikimas būtų perteklinis, neproporcingas ir neatitiktų protingumo kriterijų, todėl minėtas įpareigojimas naikintinas.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti transporto priemones 1 metams, kadangi V. B. per 40 metų vairavimo stažą nei karto nepažeidė KET reikalavimų, pažeidimai, už kuriuos teisiamas skundžiamu nuosprendžiu, nepriskiriami prie grubių KET pažeidimų, per autoįvykį jis pats patyrė traumą, dėl kurios yra pripažintas neįgaliu ir transporto priemonė jam reikalinga nuvykimui į sveikatos priežiūros įstaigas. Aukštesniojo teismo vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Išties, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, duomenų, kad V. B. piktybiškai pažeidinėtų kelių eismo taisykles nėra, jo padaryti KET pažeidimai, dėl kurių įvyko eismo įvykis, nelaikytini piktybiškais ir V. B. nelaikytinas potencialiu įstatymų pažeidėju, jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio. Visgi, aukštesniojo teismo vertinimu, būtina atsižvelgti ir į tai, kad nors padaryta nusikalstama veika ir buvo atsitiktinio pobūdžio, bet jos padariniai yra neatitaisomi – žuvo žmogus, todėl sutiktina, jog siekiant įgyvendinti baudžiamosios atsakomybės paskirtį bei užkirsti galimybę pakartotinai pažeisti KET bei sukelti nusikalstamus padarinius, nuteistajam turi būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones. Pažymėtina ir tai, jog atsižvelgus į tai, kad V. B. anksčiau neteistas bei nebaustas administracine tvarka, jam skirtas minimalus baudžiamojo poveikio priemonės terminas, todėl šio termino trumpinti dar labiau nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio ir procesinių išlaidų

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. B. gynėjas Mindaugas Kepenis civilinio ieškinio priteisimo klausimo nekelia, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu buvo prašoma nuteistąjį V. B. išteisinti, pasisakytina ir dėl priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusieji A. R., D. A., K. R. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš V. B. nukentėjusiajam A. R. priteisti 8 327,69 Eur turtinės žalos atlyginimui (sugadinta transporto priemonė – 1 400 Eur; laidojimo išlaidos – 6 623,28 Eur; palikimo priėmimo išlaidos – 304,41 Eur) ir 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, taip pat 5 proc. procesinių palūkanų, skaičiuotinų nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; nukentėjusiajai D. A. priteisti 1 270,16 Eur turtinės žalos atlyginimui (sveikatos priežiūros išlaidoms) ir 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, taip pat 5 proc. procesinių palūkanų, skaičiuotinų nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; nukentėjusiajam K. R. priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, taip pat 5 proc. procesinių palūkanų, skaičiuotinų nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 160-200, t. 2, b. l. 1-25).

Byloje nustatyta, kad įvykio metu nuteistojo V. B. civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, draudikas – AB „Lietuvos draudimas“.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiųjų prašomos turtinės žalos atlyginimo, pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kokie apgadinimai automobiliui „Citroen C5“ buvo padaryti pačiai žuvusiajai atsitrenkus į kelio atitvarus, dar prieš į šį automobilį atsitrenkiant V. B. vairuojamam automobiliui, todėl prašoma 1400 Eur suma už sugadintą automobilį sumažinta iki 1000 Eur. Taip pat A. R. gavus 392 Eur laidojimo šalpą, apylinkės teismas šią sumą taip pat išskaičiavo iš priteistino turtinės žalos atlyginimo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstais laikė draudimo bendrovės argumentus, jog gedulingų pietų metu alkoholiniams gėrimams išleista 156 Eur suma nėra vertintina kaip būtina, todėl nusprendė nukentėjusiajam A. R. priteisti 7 379,69 (8 327,69 – 392 – 400 – 156 = 7 379,69) Eur turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios D. A. naudai priteista visa jos prašyta, t. y. 1 270,16 Eur suma turtinės žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, jog byloje pateikti pavedimų išrašai, kvitai, kasos pajamų orderiai bei PVM sąskaitos – faktūros patvirtina A. R. ir D. A. patirtą turtinę žalą, išlaidas, susijusias su D. R. gydymu VšĮ (duomenys neskelbtini) skyriuje.

Apylinkės teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos nukentėjusiesiems A. R., D. A., K. R., išsamiai aptarė susiformavusią teismų praktiką analogiškose bylose, atsižvelgė į šalies ūkio vystymosi rezultatus ir tendenciją (ekonominę situaciją) bei kitus veiksnius, tokius kaip didėjančius minimaliosios mėnesinės algos dydžius, TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytus draudimo bendrovėms mokamų įmokų ir draudimo sumos dydžių didėjimą, protingumo principą, todėl nukentėjusiųjų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir A. R., D. A. ir K. R. priteista po 30 000 Eur neturtinės žalos. Taip pat nukentėjusiesiems priteistos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos už priteistas sumas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad būtent dėl V. B. nusikalstamų veiksmų buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiesiems A. R., D. A. ir K. R. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus, iš V. B. priteista suma yra proporcinga dėl kaltininko nusikalstamų veiksmų atsiradusioms pasekmėms kompensuoti, neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bei suformuotai teismų praktikai. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nustatytą turtinės ir neturtinės žalos dydį nukentėjusiesiems vertinti kaip aiškiai per mažą ar per didelį nėra pagrindo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. vasario 17 d. nuosprendį. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. B. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 5 punktu, paskirtas įpareigojimas dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Gintarė BunikienėDaiva DomeikienėMartynas Galvičius