Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. (2024-11-07 Nr. XIV-3060 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025-02-01) ir jam skirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsniu, L. B. pripažintas recidyvistu;

išspręsti kardomosios priemonės, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, proceso išlaidų klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.

5. Nuteistasis L. B. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teismo išvadomis dėl jo pripažinimo kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėja pareiškė altenatyvų prašymą – apeliacinės instancijos teismui palikus apkaltinamąjį nuosprendį nepakeistą, paskirti nuteistajam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo

6. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas reiškia, kad išvados vertinant įrodymus daromos lyginant tarpusavyje iš įvairių įrodymų gaunamą informaciją, siekiant įvertinti, ar iš vienų įrodymų gaunama informacija atitinka, patvirtina kitų įrodymų teikiamą informaciją apie bylos aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, jai prieštarauja ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2020). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį tik teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kartu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).

Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas L. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl jo kaltės. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėja nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės ir įrodymų vertinimo, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nesuteikia pagrindo skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti.

BK 300 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Ši nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nereikalaujanti materialiųjų padarinių, tačiau padarinių kyla valdymo tvarkai, nustatančiai reikalavimus dokumentų apyvartai. Šios veikos objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Tačiau šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012, 2K-277-697/2015, 2K-83-648/2020 ir kt.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis L. B. viso proceso metu savo kaltę neigė, pateikė savo įvykių versiją neva kaltinime nurodytus dokumentus suklastojo ne jis – prašyme dėl transporto priemonės grąžinimo R. G. parašą įmontavo pažįstamas V. L. (anksčiau bendrijai teikęs buhalterines paslaugas), o sprendime dėl MB (duomenys neskelbtini) savininko pasikeitimo parašą padėjo pats R. G., jis pats nieko neklastojo.

11.1. Apklaustas pirmosios instancijos teisme L. B. nurodė, kad savo vadovaujamą MB (duomenys neskelbtini) pažįstamo R. G. vardu sugalvojo perrašyti tiesiog už negrąžintą jam skolą. Bendrijos perrašymą atliko VĮ „Registrų centras“ abu su R. G., t. y. pastarasis tapo bendrijos direktoriumi bei bendrijai priklausiusio automobilio „Mercedes Benz GLS“ savininku. Šis automobilis tuo metu buvo policijos pareigūnų paimtas iš jo už vairavimą neblaiviam, tačiau gavus policijos leidimą, juo būtų buvę galima naudotis. Tapęs bendrijos direktoriumi, būtent R. G. jo klausė, kaip reikia automobilį atsiimti iš policijos ir jis patarė jam parašyti prašymą policijai dėl automobilio grąžinimo bendrijai. Policija informavo, kad svarstys tokį prašymą, todėl abu su R. G. nuvyko pas V. L.. Pastarasis atspausdino dokumentą, kurį R. G. pateikė VĮ „Registrų centras“, o prašymą policijai dėl automobilio grąžinimo bendrijai supildė pats R. G.. Asmeniškai jis (L. B.) nieko nepildė ir nespausdino. Nors ir pripažino, kad bendriją R. G. vardu perrašė po to, kai jau buvo sustabdytas už bendrijos vardu registruoto automobilio vairo neblaivus, o bendrijos perrašymo dokumentus pildė pats, tačiau neigė tai daręs atgaline data. L. B. patvirtino ir tai, kad iš R. G. „Viber“ programėle gavo jam R. G. atsiųstas asmens tapatybės kortelės kopiją ir parašo ant balto popieriaus lapo nuotrauką, kurias persiuntė V. L., tačiau teigė nesigilinęs, kam tuomečiam bendrijos buhalteriui to reikėjo. Tačiau nei parašo iš R. G., nei V. L. nuskenuoti dokumentus esą jis neprašė ir R. G. parašo į dokumentus nemontavo.

11.2. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu L. B. iš esmės nurodė analogiškai, tvirtino R. G. bendriją perrašęs dėl savo 70000 Eur skolos jam, kurios negalėjo grąžinti. Nors dokumentus dėl bendrijos perrašymo VĮ „Registrų centras“ nunešė tik po to, kai 2024 m. rugpjūčio 3 d. buvo sustabdytas už bendrijai priklausančio automobilio vairo neblaivus, tačiau juos esą surašė anksčiau, o į VĮ „Registrų centras“ iškart nenunešė, nes R. G. tuo metu buvo išvykęs iš (duomenys neskelbtini). Tačiau visus tus dokumentus (prašymą registruoti juridinių asmenų registre, Sprendimą) pildė ir pasirašė pats R. G.. Bendrijai priklausantį automobilį nurodė irgi atidavęs R. G. iškart po dokumentų surašymo, o jį vėliau neblaivus vairavo tik todėl, kad pats R. G. paprašė jį pasaugoti. Tvirtino, kad prašymą policijai dėl automobilio grąžinimo pasirašė pats R. G., o prašymo tekstą galimai sukūrė V. L.. Dėl jo namuose kratos metu rasto minėto prašymo L. B. nurodė, kad tokią kopiją turėjo, nes norėjo nunešti buhalterei. Patvirtino ir tai, jog R. G. galimai siuntė jam internetine programėle savo parašo nuotrauką ant balto popieriaus lapo, tačiau negalėjo prisiminti, kokiu tikslu tai buvo daryta (t. 2, b. l. 5–8). Dar kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu L. B. nurodė negalintis atsakyti, jis nusiuntė V. L. R. G. parašo nuotrauką ar tai padarė R. G.. Tačiau būtent V. L., pasak jo, sumaketavo prašymą dėl automobilio grąžinimo, t. y. įdėjo R. G. parašą ir galimai įmonės antspaudą. Kadangi tuo metu bendrija jau priklausė R. G., o šis norėjo automobilį iš policijos atsiimti, bet tuo metu buvo išvykęs, jo parašas buvo įdėtas, o ne paties fiziškai pasirašytas. Pats V. L. tą prašymą ir išsiuntė policijos tyrėjai iš savo el. pašto su R. G. žinia ir sutikimu, nes jiedu tarpusavyje taip pat bendrauja. Jis (L. B.) asmeniškai pas V. L. jokių dokumentų nuskenuoti ir išsiųsti tyrėjai nusinešęs nebuvo ir neprašė, pats maketuoti jokių dokumentų nemoka. Dalyvauti akistatose su R. G. ir V. L. atsisakė (t. 2, b. l. 9–12).

Nepaisant L. B. pozicijos neigiant savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, teisėjų kolegijai jokių pagrįstų abejonių dėl nuteistojo kaltės padarius šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką, kaip ir nusikaltimo kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį teisingumo, nekyla.

Nuteistojo versiją, kad sprendimą dėl MB „Komercinių paslaugų centras“ savininko pasikeitimo pasirašė pats R. G., o prašyme dėl transporto priemonės grąžinimo R. G. parašą įmontavo V. L. su R. G. sutikimu, paneigia pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų įrodymų visuma: liudytojo R. G. parodymai teisme apie tai, kad L. B. prašymu sutiko, jog bendrija būtų perrašyta jo vardu už 100 Eur skolą, o VĮ „Registrų centras“ bendrijos perrašymo dokumentus jis pasirašė jau L. B. surašytus, jis pats jų nesurašė; savo asmens tapatybės kortelės nuotrauką ir savo parašo nuotrauką programėle nusiuntė tik L. B., apie jų panaudojimą kokiems nors tikslams nežino; įmonei priklausiusio automobilio „Mercedes Benz GLS“ niekad nematė, dėl jo grąžinimo į policiją nesikreipė ir jokių dokumentų nepasirašė; dar išsamesni liudytojo R. G. parodymai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, kad jau po vairavimo neblaiviam L. B. atgaline data paprašė jo tapti bendrijos vadovu, taip siekdamas iš policijos atgauti paimtą bendrovės automobilį; Registrų centre dokumentai užregistruoti jau po to, kai L. B. vairavo neblaivus; 2024 m. liepos 16 d. Sprendimas yra surašytas atgaline data, jį surašė L. B., parašas irgi ne jo (R. G.); savo parašo nuotrauką ir ATK nuotrauką jis L. B. nusiuntė jo prašymu, esą tam, kad būtų galima sutvarkyti bendrijos perrašymo dokumentus, leidimo naudoti jo parašą kažkokiuose dokumentuose be jo žinios nedavė; V. L. nepažįsta ir nėra matęs (t. 1, b. l. 152–155); liudytojo V. L. parodymai apie tai, kad pas jį atvažiavęs būtent L. B., kurio bendrijos buhalterinę apskaitą anksčiau tvarkė, paprašė nuskenuoti ir iš savo el. pašto policijai išsiųsti dokumentus, padiktavo ir tekstą, kurį reikėjo nurodyti laiške, siunčiami dokumentai jau buvo pasirašyti, dokumentų turinio nepamena, dokumentus nuskenavo ir išsiuntė, taip padarė paslaugą buvusiam klientui, R. G. nepažįsta, anksčiau nebuvo sutikęs (t. 1, b. l. 165–168); liudytojos L. B. parodymai apie tai, kad neblaivus L. B. vairavo automobilį, tuo metu priklausiusį jo vadovaujamai bendrijai, o 2024 m. rugsėjo 12 d. el. paštu gavo prašymą dėl transporto priemonės grąžinimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-29999-24, kuriame nurodyta, kad jo savininkas yra MB (duomenys neskelbtini) vadovas R. G. (t. 1, b. l. 104, 105–110); Šiaulių AVPK Radviliškio r. PK vyr. tyrėjos D. P.-M. tarnybinis pranešimas apie byloje nustatytas aplinkybes (t. 2, b. l. 59–61); kratos pas L. B. gyvenamojoje vietoje rezultatai – rasti dokumentai: 2024 m. rugsėjo 12 d. MB (duomenys neskelbtini) prašymas dėl automobilio grąžinimo, kuris pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. gruodžio 19 d. specialisto išvadą Nr. 11Š-249(42) yra sumontuotas iš kelių dalių (teksto, antspaudo ir R. G. parašo kopijos) ir 2024 m. liepos 16 d. MB (duomenys neskelbtini) sprendimas, kurio dokumente įmontuotas parašas, panaudojant nuotraukoje, kurią R. G. siuntė L. B., esančio parašo kopiją (t. 1, b. l. 137–141); pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. gruodžio 19 d. specialisto išvadą Nr. 11Š-206(42), tikėtina, kad 2024 m. liepos 16 d. Sprendime, eilutėje R. G.“, pasirašė ne R. G., o kitas asmuo; nustatyti, ar minėtame sprendime pasirašė L. B. ar kitas asmuo, nebuvo galima (t. 1, b. l. 129–131); L. B. telefono duomenys – programėlėje „Viber“ rastas susirašinėjimas su „Buchalteris“, kuriam 2024 m. rugpjūčio 8 d. buvo siųstos R. G. asmens tapatybės kortelės iš abiejų pusių nuotraukos (t. 1, b. l. 183–198); patikrinus L. B. ir R. G. telefonų mobiliojo ryšio operatoriaus duomenis nustatyta ir tai, kad byloje aktualiu nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu tik L. B. bendravo su V. L. ir R. G., tarp pastarųjų dviejų jokio bendravimo išvis neužfiksuota (t. 2, b. l. 75–81); V. L. stacionariame darbo kompiuteryje rastas 2024 m. rugpjūčio 9 d. raštas – prašymas grąžinti automobilį su bendrijos antspaudu ir R. G. parašu (t. 1, b. l. 82–85, 86–95); 2024 m. rugsėjo 23 d. daiktų apžiūros protokolu užfiksuotas R. G. telefone rastas susirašinėjimas su naudotoju, vardu „L.“, kuriam R. G. 2024 m. rugpjūčio 8 d. 10.41 val. išsiuntė fotonuotrauką su parašu baltame fone (t. 1, b. l. 169–172, 173–182).

Aukščiau išdėstytų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, kad L. B., įmontuodamas parašą, panaudodamas R. G. jam atsiųstą nuotrauką su parašo kopija, suklastojo 2024 m. liepos 16 d. MB (duomenys neskelbtini) Sprendimą, kurio pagrindu minėtos bendrijos direktoriumi įregistruotas R. G., jo rengėju nurodytas R. G., dokumentas pasirašytas, ir panaudojo pateikdamas jį 2024 m. rugsėjo 12 d. el. paštu tyrėjai L. B.. Šią išvadą neabejotinai patvirtina duomenys apie tai, jog iki 2024 m. rugpjūčio 3 d., kuomet L. B. buvo sustabdytas už automobilio „Mercedes Benz GLS“ vairo neblaivus, tiek VĮ „Registrų centras“, tiek Sodros duomenimis, MB (duomenys neskelbtini) vadovu buvo įrašytas L. B.; minėtą transporto priemonę įgijo, 2024 m. liepos 30 d. įsigijimo sąskaitoje pasirašė ir VĮ „Regitra“ prašydamas įregistruoti pateikė taip pat L. B. kaip šios bendrijos direktorius; Specialisto išvada patvirtina, kad 2024 m. liepos 16 d. Sprendimas suklastotas – jame įmontuotas parašas, panaudojant R. G. L. B. atsiųstą parašo kopiją; šis Sprendimas kratos metu 2024 m. rugsėjo 27 d. rastas L. B. gyvenamojoje vietoje; liudytojas R. G. vienareikšmiškai nurodė, kad perrašyti bendriją jo vardu L. B. pasiūlė po to, kai buvo sustabdytas už automobilio vairo neblaivus (2024 m. rugpjūčio 3 d.), t. y. atgaline data, dokumentus dėl bendrijos perregistravimo jo vardu VĮ „Registrų centras“ rengė L. B., minėtame Sprendime yra ne jo parašas, savo parašo kopiją L. B. paprašytas buvo nusiuntęs jam; šią aplinkybę patvirtina ir liudytojo telefono apžiūros metu rasta L. B. R. G. išsiųsta fotonuotrauka su jo parašu; be to, mobiliojo ryšio operatorių duomenys patvirtina ir tai, kad liudytojo R. G. bei nuteistojo L. B. bendravimas telefonu užfiksuotas tik nuo 2024 m. rugpjūčio 8 d. (po to, kai buvo sustabdytas neblaivus už vairo), o iki tol, t. y. laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 7 d., kuomet, pasak L. B., ir sprendė su R. G. klausimus dėl bendrijos perregistravimo, o R. G. pasirašė Sprendimą, jokio bendravimo telefonu neužfiksuota. Šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai dėl Specialisto išvados, jog nėra galimybės nustatyti, Sprendimą pasirašė L. B. ar kitas asmuo. Vien tai, kad tyrimo metu nebuvo galimybės nustatyti, kas tiksliai Sprendime pasirašė R. G. vardu, nepaneigia L. B. kaltės. Šias ekspertų pateiktas išvadas pirmosios instancijos teismas vertino kartu su byloje esančiais proceso dalyvių parodymais, aukščiau nurodyta kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktais specialisto išvados vertinimais ir abejoti L. B. kalte.

Taipogi L. B. pagrįstai pripažintas kaltu suklastojęs prašymą dėl transporto priemonės grąžinimo, įmontuodamas R. G. parašo kopiją, panaudodamas R. G. nuotraukoje atsiųstą jo parašo kopiją. Tokią išvadą patvirtina liudytojo R. G. parodymai apie tai, kad jis jokių dokumentų, susijusių su automobilio grąžinimu bendrijai su L. B. netvarkė, pats jokio prašymo nepasirašė ir savo sutikimo naudotis jo parašu niekam nedavė, nors savo parašo fotonuotrauką L. B. siuntė; pagal Specialisto išvadą, 2024 m. rugsėjo 12 d. pateiktas prašymas yra suklastotas – sumontuotas iš kelių dalių (teksto, antspaudo ir parašo kopijų); šis 2024 m. rugsėjo 12 d. prašymas grąžinti automobilį kratos metu rastas ir paimtas L. B. gyvenamojoje vietoje; R. G. telefone užfiksuota, kad jis 2024 m. rugpjūčio 8 d. siuntė L. B. fotonuotrauką su savo parašu atvaizdu. Šie įrodymai patvirtina būtent L. B. suklastojus šį dokumentą. O abiejų nurodytų dokumentų laikymas ir panaudojimas byloje objektyviai nustatytas kratos L. B. gyvenamojoje vietoje rezultatais bei minėtų dokumentų gavimu 2024 m. rugsėjo 12 d. Šiaulių AVPK Radviliškio r. PK vyr. tyrėjai L. B., atlikusiai ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-1-29999-24. Nors bylos duomenys ir patvirtina, kad šie dokumentai išsiųsti iš liudytojo V. L. el. pašto, tačiau, kaip nurodė liudytojas, šiuos dokumentus jau parengtus ir pasirašytus nuskenuoti bei išsiųsti paprašė būtent L. B.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojų R. G. ir V. L. parodymais, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių šių liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi ar duoti tikrovės neatitinkančius parodymus, tokių aplinkybių nenurodė ir pats L. B., be to, parodymus liudytojai davė būdami įspėti dėl galimos atsakomybės. Todėl apelianto interpretacijos liudytojų parodymų vertinimo aspektu atmestinos kaip nepagrįstos jokiais objektyviais bylos duomenimis. L. B. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas L. B. veiksmuose teisingai nustatė visus būtinus BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, todėl skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas jį kaltu, teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka L. B. ir jo gynėjos lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą L. B. atžvilgiu pritaikė tinkamai, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuosprendyje padarytos išvados tiek dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo, tiek dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos įrodymais, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl bausmės

18. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam L. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

19. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki trejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu L. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. B., atsižvelgė į visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas), jį patį charakterizuojančius duomenis (baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, teistas 8 kartus, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, per trumpą laiko tarpą po lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos termino pabaigos neparodė noro taisytis, laikytis įstatymų bei visuomenėje priimtų dorovės normų), todėl sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę. Įvertinęs nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikalto recidyvistas, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, pirmosios instancijos teismas laisvės atėmimo bausmę paskyrė artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų ir aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. B. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką ir nustatydamas jos dydį, būtų neįsigilinęs ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.

20. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą – L. B. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą (vienas tyčinis nesunkus nusikaltimas valdymo tvarkai), jo asmenybę (iki šioje byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo teistas 6 kartus, šiuo metu – 8 kartus, dauguma atvejų – už nusikalstamas veikas nuosavybei, o būtent, sukčiavimus, už kuriuos ankstesniais teismų sprendimais jam skirtos griežtos laisvės atėmimo bausmės; Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nuosprendžiu, kuriuo jis nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausme už padarytus 7 nusikaltimus, bei pripažintas pavojingu recidyvistu, 2020 m. liepos 1 d. lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taikant intensyvią priežiūrą ir iš probuojamųjų asmens duomenų registro išregistruotas tik 2023 m. sausio 20 d., nepraėjus nė metams vėl padarė sunkų nusikaltimą, numatytą BK199² straipsnio 3 dalyje, už kurį Šiaulių apygardos teismo 2025 m. birželio 5 d. nuosprendžiu jam skirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas iš dalies atidėtas; dar vienu – Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį jis nuteistas 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme; administracine tvarka taip pat baustas), sprendžia, kad šios aplinkybės neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir nesudaro pagrindo manyti, kad paskyrus švelnesnę bausmę negu laisvės atėmimas, L. B. pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nusikaltimų nebedarys. Priešingu atveju formuotųsi nebaudžiamumo nuotaikos ir nepagarba įstatymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, L. B. paskirtos bausmės rūšis ir dydis neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, nėra per griežta, todėl švelninti ją apeliacinio skundo motyvais ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nėra jokio pagrindo (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis). Šio nuosprendžio 19-20 punktuose nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo nuteistajam taikyti ir bausmės vykdymo atidėjimo institutą, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

21. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 25 d. pirminė pažyma Nr. APD-2026-06076, kuria prašoma už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai priteisti 125 Eur.

22. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus: kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas.

23. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Būtinybė nuteistajam skirti gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, todėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 18 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas – advokatas Saulius Staškus. Tačiau 2026 m. gegužės 19 d. prašymu nuteistasis L. B. paskirtojo gynėjo atsisakė ir sudarė teisinių paslaugų sutartį su savo pasirinkta gynėja advokate Vitalija Mataite. Įvertinus tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas gynėjas bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš L. B. nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 10 nuosprendį palikti nepakeistą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų 125 Eur (vieno šimto dvidešimt penkių eurų) dydžio sumai iš L. B. valstybės naudai nepriteisti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.