Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. J. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 100 (vieno šimto) MGL (5000 Eur) dydžio bauda, kurią ji įpareigota sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, G. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams. Baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – terminą nustatyta skaičiuoti nuo 2025 m. birželio 17 d.;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, G. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilio „Nissan Almera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę – 910 Eur (devynis šimtus dešimt eurų);

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2025 m. spalio 22 d. nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas G. J. turtui paliktas galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskavimo (910 Eur) visiško įvykdymo, o ją įvykdžius, nuspręsta panaikinti;

išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Dėl įrodymų vertinimo

Dėl bausmės

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistosios G. J. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.

6. Nuteistoji G. J. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir tuo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nuteisė ją pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, nesant byloje jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kaip alternatyvus reiškiamas prašymas sušvelninti nuteistajai G. J. paskirtą bausmę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas G. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl jos kaltės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jos kaltės ir įrodymų vertinimo, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nesuteikia pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti. Visgi, iš dalies sutikdamas su apeliantės skundo argumentais, apygardos teismas sprendžia, kad buvo įrodytos ne visos kaltinime inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

8. Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad G. J. vairavo motorinę transporto priemonę būdama neblaivi, sukėlė eismo įvykį ir vartojo alkoholį iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo, kai jai nustatytas didesnis nei 1,51 promilės neblaivumas. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, pakanka nustatyti, jog asmuo atliko bent vieną iš komentuojamame straipsnyje numatytų alternatyvių veiksmų, t. y. vairavo neblaivus arba mokė praktinio vairavimo, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

9. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad G. J. viso proceso metu savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigė ir tvirtino automobilį kaltinime nurodytu laiku ir vietoje vairavusi blaivi, nesuprato padariusi eismo įvykį, o alkoholį vartojusi jau namuose, jai nustatyto girtumo neginčijo.

10. Apklausta teisme G. J. nurodė, kad tąkart jos dukrai I. L. priklausančiu automobiliu „Nissan Almera“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko pas savo draugę R. G., adresu (duomenys neskelbtini), su kita drauge S. K.. Draugės vartojo alkoholį, ji ten alkoholio nevartojo. Planavo namuose išgerti kokį kokteilį. Pavakarojusios abi su S. K. išėjo prie mašinos, pradžioj vaikščiojo aplink mašiną, nes rakteliai buvo iškritę iš rankų, o ji buvo su ramentu. Atėjo prie mašinos, atsirakino ją ir lipant vidun iškrito ant žemės rakteliai. Nejuto kaip iškrito. Vos įlipusi vidun su ramentu, pamatė, kad rankoje nebeturi rakto. Draugė jau buvo įsėdusi į mašiną ir klausė, kur dabar tas raktas. Pradžioj pagalvojo, kad nukrito po kojomis. Raktelius surado draugė, išlipusi iš mašinos. Draugė vienintelį kartą apėjo aplink mašiną, nes pati su ramentu nevaikščiojo. Tada pradėjo važiuoti. Automobilio manevrų dabar nepamena, nes viskas vyko inertiškai. Atrodo, kad priekiu išvažiavo. Namuose išgėrė šampano ir kokteilių su degtine. Nuo alkoholio vartojimo iki policijos atvykimo, praėjo apie pora valandų. Atvykę policijos pareigūnai pasakė apie sukeltą eismo įvykį. Pareigūnams išvykus ji paskambino R. G. ir paklausė. Ši sakė, kad irgi žiūrėjo pro langą ir ji išsuko centimetrais, bet nekliudė. Kontakto pati nejuto ne dėl girtumo, nes tikrai nebuvo gėrusi, o vairuoja jau 30 metų. Kad mašina yra nubraukta, pastebėjo tik aikštelėje nuvykusi pasiimti daiktų. Susipažinusi su byloje esančiais vaizdo įrašais, teismo posėdžio metu G. J. nurodė, kad nors įrašuose neigė vairavusi, buvusi (duomenys neskelbtini), melavo ir sakydama, kad namo grįžo taksi, bet teisme davė kitokius parodymus – iškart pripažino vairavusi, tai pasakė ir policijoje, ne tik teisme. Iš pradžių nepripažino, kad vairavo, bet paskui pasisakė. Iš pradžių tai neigė, nes buvo pasimetusi, tik ką užmigusi, buvo naktis, namuose dar išgėrusi. O mašina tikrai yra ne jos, tai gal ne taip tada išsireiškė. Pripažino, kad atvykus pareigūnams jai skambino S. K. ir liepė sakyti, kad niekur nevažiavo. Ji tikrai nevažiavo išgėrusi. Ji vairavo, o išgėrusi buvo draugė. Toliau aiškindama įvykio aplinkybes G. J. nurodė, kad atsitrenkti, tai ji atsitrenkė, t. y. neatsitrenkė, bet prabrėžė tiesiog išsiparkuodama, bet nepajuto. Ji negali pasakyti, atsitrenkė ar neatsitrenkė, nes tikrai nebuvo jokio pojūčio. Išvažiuodama iš kiemo nejuto, kad buvo koks eismo įvykis. Dėl to jos dar atsistojo, telefone kažko ieškojo, dar cigarečių ieškojo. Pirmiausiai ji parvežė draugę namo į (duomenys neskelbtini), tada į (duomenys neskelbtini) ir pastatė mašiną, nieko nežinojo ir nė minties tokios nebuvo, kad buvo įvykis. Alkoholį išgėrė ne dėl to, kad nežinojo padariusi eismo įvykį, o dėl to, kad norėjo išgerti. Nuo alkoholio vartojimo iki policijos pareigūnų atvykimo praėjo apie porą valandų.

11. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip įtariamoji G. J. taip pat savo kaltės nepripažino, neigė tąkart automobilį vairavusi būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tvirtino alkoholį vartojusi tik grįžusi į namus, kur išgėrė tris kokteilius su degtine, todėl jai buvo nustatytas 1,55 promilės neblaivumas. Kad kliudė kitą automobilį, ji nejuto, jei būtų jutusi, būtų sustojusi ir laukusi pareigūnų, tikrai nebūtų pasišalinusi iš įvykio vietos. Jei ji tikrai nubraukė kitą automobilį, tai labai gailisi (t. 2, b. l. 12–15, 23–25). G. J. neblaivumo faktas objektyviai užfiksuotas 2025 m. birželio 16 d. Neblaivumo nustatymo aktu, kuriuo jai 2025 m. birželio 16 d. 00.15 val. nustatytas 1,67 promilės, o 00.31 val. – 1,55 promilės neblaivumas. G. J. su tikrinimo rezultatais sutiko (t. 2, b. l. 1).

12. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai rėmėsi liudytojų V. L., A. S., policijos pareigūnės Ž. Č. parodymais, tarnybiniais pranešimais, neblaivumo nustatymo aktu, įvykio vietos, eismo įvykio vietos, objektų apžiūros protokolais, skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašo apžiūra, policijos pareigūnų kūno kamerų įrašais, VĮ ,,Regitra“ duomenimis, VšĮ ,,Emprekis“ pažyma, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o liudytojos S. K. parodymus atmetė, vertino kaip nenuoseklius, bandant kaltinamajai padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Vis dėlto, apeliaciniame skunde kritikuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, ginčijami atskiri įrodymai, dėl jų vertinimo apeliacinės instancijos teismas ir pasisakys.

13. Liudytoja V. L. apklausiama teisme nurodė tąnakt nemiegojusi, kai pusę vienuolikos išgirdo triukšmą kieme. Pamatė, kad dvi moteriškos garsiai „rėksija“, sklaidosi rankomis, telefonu šviesas junginėjasi. Kurį laiką jos ginčijosi, tada viena išlipo, t. y. vairuotoja išlipo iš mašinos, atėjo ir atsidarė bagažinę, ten kažko ieškojo, bet eidama svyravo. Vėlyvu laiku ir taip garsiai rėkė, kad buvo net girdėti IV aukšte. Pasikuisė bagažinėje, atėjo į mašiną ir vėl atsisėdo. Ir vėl jos ten „koliojasi“, pykosi, ten ir telefonai degė, ir šviesos užsidega mašinoj ir garsiai rėkė. Ką rėkė, ji negirdėjo. Visur aplinkui buvo tylu, o ten triukšmas, nes taip niekada nebūna kieme. Po kurio laiko išlipo ir antroji, eidamas irgi į mašiną įsikabino, nes jau sunkiai vaikščiojo, vėl priėjo prie bagažinės, vėl kažką darė, tada atsidarė dešinės pusės galines dureles ir vėl kažko ieškojo, tada sulipo į mašiną ir vėl jos ten kažką „koliojosi“. Paskui matė pro langą, kad užsidegė šviesos, tą mašiną atvarė atbuliniu atgal, nes ten suktis sunkiau, nakties metu, tamsu ir nesimato, paskui pavarė į priekį ir varė mašiną atgal apsisukti toje aikštelėje ir kažką kliudė. Ji suprato, kad kliudė jų mašiną. Nubėgo pakelti vyro, kuris miegojo ir jam pasakė, kad jai atrodo, jog jų mašiną kliudė. Jis pasižiūrėjo pro langą iš miegų prabudęs, sakė, kad lyg ir nieko, nesuveikė ir signalizacija, nuėjęs atsigulė. Po kurio laiko vėl išgirdo mašinos ūžimą, šviesas kieme ir pro langą pamatė atvykusius policijos pareigūnus. Atvykę į jų namus pareigūnai paklausė, ar jų mašina „Ford“ ir pasakė gavę pranešimą, kad jų mašiną kliudė. Klausė, ar ji skambino. Tuomet nuėjo apžiūrėti mašinos, o atvykęs antras policijos ekipažas pasakė, kad jau rado kaltininkę. Teismo salėje nurodė pro langą mačiusi, kad transporto priemonę vairavo kaltinamoji. Jos būsena buvo lyg girtos. Ramento pas kaltinamąją nesimatė. Dėl automobilio kliudymo, tai ta mašina pavažiavo, kliudė ir paskui ji vėl grįžo atgal į priekį. Tik iš antro karto atvažiavo, t. y. padavė atgal. Tai buvo nevienkartinis pavažiavimas. Patį mašinos kliudymo momentą matė, kliudymas buvo nedidelis, garso negirdėjo, nes gyvena IV aukšte. Automobiliai susilietė užpakalinėmis dalimis. Apgadinimas nedidelis – nubraukimas. Nepastebėjo, kaip kaltinamoji sureagavo į atsitrenkimą. Nežino, ar kaltinamoji galėjo nepajusti to atsitrenkimo. Po kontakto jos nebuvo išlipusios. Paskui, kai ji jau iš antro karto pastatė mašiną tiesiai išvažiuoti išlėkė labai dideliu greičiu.

14. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. L. įvykio aplinkybes nurodė analogiškai ir paaiškino tąkart išgirdusi lauke triukšmą ir pažiūrėjusi pro langą, kur pamatė, jog prie namo esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, ties antra laiptine stovinčiame automobilyje girdisi šūkavimai. Girdėjo triukšmą, nes automobilio langai buvo praviri. Tuomet įdėmiai žiūrėjo pro langą toliau, kadangi buvo įdomu pamatyti, kas vyksta. Automobilis jai nematytas, moteris – ne jų namo gyventoja. Iš vairuotojo vietos išlipusi moteris matėsi, jog svirduliuoja, akivaizdžiai atrodė neblaivi, vien iš kalbėsenos ir šūkavimo. Pabuvusi lauke, moteris netrukus įsėdo atgal į automobilį, už vairuotojo vietos. Tuomet išlipo keleivė. Ši išlipusi taip pat svirduliavo, apėjo aplink automobilį ir netrukus įsėdo atgal, į keleivio vietą. Tuomet abi sėdėdamos automobilyje toliau triukšmavo. Tai truko apie 15 minučių. Po to liudytoja pastebėjo, kaip automobilyje įsijungė žibintai ir automobilis užsivedė. Tuomet vairuotoja automobiliu pavažiavo atgal iš automobilio parkavimo vietos, pavažiavo priekiu iki kiemo galo ir vėl atbuline eiga. Atbuline eiga suko į tą pusę, kur stovėjo anksčiau, taip bandydama apsisukti. Apsisukdama atbuline eiga, pastebėjo, kaip galimai kliudė jos vyro automobilį „Ford Focus“, nes pravažiavo labai arti savo galiniu kairės pusės sparnu. Ji matė, kaip lietėsi prie vyro automobilio kairės pusės galinio bamperio. Kokiu greičiu vairuotoja manevravo, nepasakys, nes pati nevairuoja, tik gali pasakyti, kad važiavo trūkčiodama. Garso, kad kliudė, ji negirdėjo, nes gyvena ketvirtame aukšte. Užkliudžiusios, jos pro langą nepasižiūrėjo, nesustodamos pavažiavo tiesiai ir antrą kartą bandė įvažiuoti į savo vietą, tuomet pavyko. Vairuotoja apsisuko, o ji nuėjo pas savo vyrą S. L. ir jam pasakė, kad tikriausiai į jo automobilį atsitrenkė kitas automobilis. Grįžusi prie lango pamatė, kad automobilis jau yra išvažiavęs, matė automobilio šviesas prie išvažiavimo į (duomenys neskelbtini) gatvę. Matė, kad automobilis iš kiemo išvažiavo nemažu greičiu. Mano, kad automobilio vairuotoja buvo neblaivi, kadangi abi moterys išlipusios svirduliavo, abi šūkavo, elgėsi neadekvačiai. Po kurio laiko atvykę pareigūnai nurodė, kad gavo pranešimą, jog galimai automobilis įvažiavo į jos vyro automobilį. Su vyru abu nusileido į kiemą, kur pastebėjo, kad vyrui priklausantis automobilis yra apgadintas, nubrėžtas galinis bamperis, ant jo matėsi pilkos spalvos dažų likučių, būtent toje vietoje, kur ir matė, kad lietėsi automobiliai, o dar įvykio dieną anksčiau jų automobilis apgadintas nebuvo (t. 1, b. l. 106–108, 112–115).

15. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. S. nurodė išgirdęs, kaip kieme, prie mašinos moterys ginčijasi, keikiasi, grasina viena kitai. Vairuotoja įkišo mašinos raktelį į mašinos duris ir paskui jos to raktelio negalėjo rasti. Jos norėjo išvažiuoti ir negalėjo užsikurti. Jos vaikščiojo aplinkui labai girtos, kad net reikėjo į mašiną įsikibti. Paskui rado raktelį duryse. Jo automobilis stovėjo dešinėje, jis viską stebėjo ir bijojo, kad nekliudytų jo mašinos. Moterų mašina stovėjo priekiu į namą, jos pavažiavo atgal, paskui į dešinį šoną, norėjo apsisukti kieme ir galu grįžti, tada užkabino mašiną, kuri stovėjo iš kairės. Vairuotoja suprato, kad atsitrenkė, nes nebegalėjo pavažiuoti, sustojo, viduje pradėjo šūkauti. Galvojo, kad išlips ir pažiūrės, bet jos greitai pavažiavo į priekį ir išvažiavo iš kiemo, vos nekliudė dar keleto mašinų. Jis paskambino bendruoju pagalbos numeriu. Mano, kad kaltinamoji vairavo automobilį. Ramento jos rankose neprisimena, nes visą įvykį pradėjo stebėti, kai moterys buvo prie automobilio.

16. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. S. nurodė tąkart išgirdęs už lango triukšmą, kuris sklido iš kiemo. Priėjo pasižiūrėti pro langą ir pamatė dvi stambias moteris, kurios buvo akivaizdžiai neblaivios, jos buvo tokios neblaivios, kad net į šonus mėtė, negalėjo normaliai paeiti. Jos tarpusavyje pykosi, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Tamsiais plaukais moteris siūlė šviesiais plaukais moteriai į veidą. Jis suprato, kad jos susipyko dėl automobilio raktelių. Jos abi vaikščiojo aplink automobilį, kaip suprato, ieškojo automobilio užvedimo raktelio, kuriuo prieš tai šviesi moteris atrakino automobilį ir jį paliko durelėse. Abi vaikščiojo prisilaikydamos automobilio, darinėjo automobilio dureles gale, akivaizdžiai matėsi, kad nebesuvokia, ką daro. Po kurio laiko šviesiais plaukais moteris įsėdo į automobilį, vairuotojo vietą, tamsiais plaukais moteris priėjo prie jos, bandė atidaryti dureles, tačiau nepavyko. Iš vairuotojo pusės buvo praviras langas, tai puikiai girdėjosi ir jos keiksmai. Tamsi moteris liepė lipti jai lauk bei grasino trenkti jai į veidą. Tada tamsiais plaukais moteris pamatė raktelį durelių spynelėje ir šaukė, kad rakteliai čia. Kas ištraukė raktelį, jis pasakyti negali. Po to draugė apėjo aplink automobilį ir įsėdo. Toliau automobilyje tarpusavyje „koliojosi“ necenzūriniais žodžiais, tiesiog buvo pykčiai, vieną kitos įžeidinėjimai. Jis stebėjo, kas bus toliau, nes jo automobilis buvo joms iš kairės pusės, tai bijojo, kad neužkabintų jo automobilio. Kaimyno „Ford“ markės automobilis stovėjo joms iš dešinės. Tada užvedė automobilį, tačiau užgeso, iš antro karto pavyko užvesti. Tada automobilis pajudėjo atbuline eiga ir važiavo į kairę pusę, po to pavažiavo į priekį ir norėjo vėl įsisukti į savo vietą, kad galėtų apsisukti. Jis pamatė, kaip statydamosi į tą pačią vietą jos kliudė kaimyno automobilio kairės pusės galinę dalį. Tada jos sustojo, jis pagalvojo, jog suprato kliudžiusios. Girdėjo, kad jos ir toliau tarpusavyje pykosi. Tada vėl pavažiavo į priekį ir lanku įvairavo į savo vietą, sustojo. Jis pagalvojo, kad nebevažiuos, nes suprato kliudžiusios ir išlips pasižiūrėti, tačiau labai greitai išvažiavo ir pasukusios į dešinę išvažiavo iš kiemo. Matė, kaip vinguriuodama vairuotoja važiavo, vos nekliudė toliau stovėjusių automobilių. Jis iškart apie įvykį pranešė bendruoju pagalbos telefonu (t. 1, b. l. 136–139). Liudytojo pranešimas bendrajam pagalbos centrui apie automobilį „Nissan Almera“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusią moterį, kuri (duomenys neskelbtini) į automobilį įlipo svirduliuodama, galimai stipriai neblaivi, iš kiemo išvažiuodama kliudė ir apgadino stovėjusį automobilį „Ford“ ir dar dviejų vos nekliudė, nuvažiavo (duomenys neskelbtini) link, pranešėjas matė pro langą, užfiksuotas tiek skambučio garso įraše, tiek Policijos registruojamų įvykių registre, iš dalies ir policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašuose (t. 1, b. l. 48–49, 50–52, 53–57).

17. Pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus 1-ojo poskyrio tyrėja Ž. Č., kuri patvirtino savo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus kaip teisingus ir šie buvo pagarsinti. Ji nurodė tąkart dirbusi su kolega V. M., kai nakties metu iš budėtojo gavo pranešimą, jog prieš kelias minutes galimai stipriai neblaivi moteris, nes svirduliavo, įsėdo į „Nissan“ markės automobilį ir išvažiuodama iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), kliudė kieme stovėjusį „Ford“ markės automobilį. Taip pat vos išvengė nekliudžiusi dar dviejų automobilių. Apie įvykį pranešęs asmuo neprisistatė, nurodė įvykį matęs pro langą. Reaguojant į įvykį buvo pasitelkta daugiau ekipažų. Buvo nustatyta automobilio savininkė, jos registracijos vieta – (duomenys neskelbtini). Nuvykus nurodytu adresu, kieme buvo aptiktas minėtas automobilis. Jį apžiūrėjus, ant jo matėsi švieži apgadinimai, aiškūs kairio galinio sparno ant dešinio priekinio bamperio nubrėžimai. Buvo tik nubrėžimai, bet jie švieži ir šviesūs, kito automobilio dažų likučių nematė. Palietus variklio dangtį, šis buvo šiltas, t. y. automobilis ką tik važiavo. Nuėjus į butą, duris tik po ilgo beldimo atidarė moteris. Nuo moters sklido stiprus alkoholio kvapas, ji elgėsi neadekvačiai, kalbėjo pakeltu tonu, reiškė nepasitenkinimą, kad trukdo jos poilsį. Pradžioje moteris nurodė, kad automobilis priklauso jai, o paklausta, ar šiandien vairavo automobilį ir prieš kiek laiko grįžo į namus, ji pakeltu tonu šaukė, kad tai ne jos automobilis, kad ji niekur nebuvo išvykusi, o automobilis priklauso jos dukrai. Ji taip pat nurodė, kad automobilis kieme stovi jau savaitę. Moteris visą laiką kalbėjo pakeltu tonu, kalbėjo nerišliai, vis keitė savo parodymus. Paklausta, ar šiandien ji buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, teigė, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje gyvena jos dukra, po to nurodė dukros kitą adresą – (duomenys neskelbtini). Į klausimą, kaip grįžo į namus, moteris pasakė grįžusi su „Bolt“ taksi, po ko taksi vairuotojas parvairavo ir jos automobilį. Ji taip pat teigė, kad taksi vairuotojas jokio automobilio nekliudė. Po to pasakė, kad tai matė jos draugė, su kuria vartojo alkoholinius gėrimus. Moteris vis šaukė, keitė savo versijas. Po ilgų įkalbinėjimų ir paaiškinimų ji sutiko pasitikrinti neblaivumą, tačiau įpūsti pavyko tik po kelinto bandymo. Laukiant antro pūtimo, moteriai kažkas paskambino per „Messenger“ programėlę. Ji atsiliepė, bet garsiakalbį pamiršo išjungti. Moteris pasakė skambinusiajai, kad netrukdytų, o ta jai pasakė: „tu sakyk, kad niekur nevažiavai“, į ką ji atsakė „nenusikalbėk“ ir lyg ištarė vardą „S.“ (t. 1, b. l. 179–182). Analogiškos aplinkybės nurodytos ir tyrėjos Ž. Č. 2025 m. birželio 16 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 8–10). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti policijos pareigūnės, betarpiškai atliekančios savo tarnybines funkcijas, duotais parodymais, byloje nėra duomenų, kad ji galėtų būti suinteresuota bylos baigtimi ir apkalbėti nuteistąją. Šios liudytojos nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina ir policijos pareigūnų kūno kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai.

18. Automobiliams „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Nissan Almera“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytų apgadinimų pobūdį ir mechanizmą patvirtina 2025 m. liepos 9 d. daiktų apžiūros, 2025 m. birželio 17 d. įvykio vietos apžiūros protokolų duomenys bei 2025 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos teismo Ekspertizės centro Specialisto išvada Nr. 11Š-135(25) (t. 1, b. l. 14–16, 17–24, 61–62, 63–81, 98–101). Minėtoje Specialisto išvadoje vienareikšmiškai konstatuota, kad automobilio „Ford Focus“ galinio bamperio plastikinio gaubto kairiojo kampo sugadinimai ir automobilio „Nissan Almera“ galinio bamperio plastikinio gaubto kairiojo šono sugadinimai, įvertinus jų pobūdį, lokalizaciją, yra suderinami ir, tikėtina, buvo padaryti šių transporto priemonių tarpusavio kontakto metu.

19. Nors apeliaciniu skundu nuteistoji G. J. nesutinka su teismo išvadomis, kad būtent jos vairuojamas automobilis sukėlė eismo įvykį, kad ji suprato apgadinusi kitą automobilį ir pasišalino iš įvykio vietos bei vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, tačiau šios nusikalstamos veikos aplinkybės laikytinos įrodytomis pirmosios instancijos teismo išsamiai ir visapusiškai ištirtais įrodymais. Neigdama savo vairuojamu automobiliu kliudžiusi kitą automobilį apeliantė motyvuoja liudytojų S. K., R. G. parodymais ir tvirtina pati jokio kontakto su kitu automobiliu nejutusi ir nežinojusi, kad padarė eismo įvykį, o liudytojų V. L. bei A. S. parodymus įvardija subjektyviais, nes šie galėjo suklysi manydami, kad jos vairuojamas automobilis kliudė kitą transporto priemonę, kadangi įvykį stebėjo tamsiu paros metu, pro langą, todėl jų matomumas galėjo būti ribotas, tuo tarpu liudytojo A. S. išvada, kad ji suprato padariusi eismo įvykį, taip pat laikytina subjektyvia. Tačiau tokia apeliantės pozicija yra nepagrįsta ir prieštarauja bylos duomenų visumai.

20. Dėl liudytojos S. K. parodymų vertinimo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, liudytoja tvirtino daug ko nepamenanti. Nors liudytojai V. L. ir A. S. nurodė matę, kaip ji su vairuotoja vaikščiojo aplink automobilį, ji ne kartą buvo iš jo išlipusi, o G. J. vairuojamas automobilis ilgai manevravo, kol iš kiemo išvažiavo, liudytoja aiškino neatsimenanti, ar buvo išlipusi iš automobilio ir tvirtino, kad automobilis išvažiavo iškart. Teisme liudytoja neigė ir tai, kad su G. J. bendravo dar tą pačią naktį telefonu, siūlydama jai meluoti, kad automobiliu išvis nevažiavo, ir tvirtino su ja bendravusi praėjus tik 2-3 dienoms ar savaitei po tos nakties. Viso proceso metu tvirtino ir tai, kad išvažiuojant iš kiemo G. J. automobilis jokio kito automobilio nekliudė, bent jau ji to nejuto, o ji nebuvo tokia girta, kad nepajustų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios liudytojos parodymai vertintini kritiškai, kaip siekis draugei G. J. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi juos paneigia aukščiau paminėti įrodymai: liudytojų V. L., A. S. parodymai, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo, nes jie buvo nuoseklūs viso proceso metu, dera tarpusavyje, papildo vieni kitus, juos patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga (18 p.). O liudytoja R. G. teisme nurodė tik tai, kad stebėdama G. J. pro langą matė, kad ši savo automobiliu pro kitą automobilį pravažiavo milimetrais, tačiau nepastebėjo, kad būtų jį kliudžiusi. Liudytojos nuomone, jei būtų kliudyta, tai būtų buvęs garsas ir mašina sujudėtų. Pati gyvena trečiame aukšte. Pastebėtina, kad jokių aplinkybių dėl G. J. išvažiavimo iš kiemo momento apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja iš viso nenurodė. Vien šios liudytojos parodymai nesuteikia pagrindo daryti priešingas išvadas dėl nuteistosios kaltės, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

21. Kaip minėta, apeliaciniame skunde abejojama ir liudytojų V. L. bei A. S. objektyviomis galimybėmis tamsiu paros metu žiūrint pro langą pamatyti aptariamą įvykį bei objektyviai įvertinti G. J. supratus, kad kliudė kitą automobilį. Šių argumentų kontekste pastebėtina, kad aptariamas įvykis įvyko 2025 m. birželio 15 d., t. y. vienu iš šviesiausių metų laiku, nors ir apie 23 val., tačiau daugiabučio namo automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri buvo apšviesta. Abu liudytojai gyvena tame pačiame name ((duomenys neskelbtini)), kurio automobilių stovėjimo aikštelėje ir įvyko eismo įvykis, abu nurodė tuo metu nemiegoję ir aiškiai viską matę pro savo butų langus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šių liudytojų, kurie įvykį stebėjo nuo pat jo pradžios, kuomet nuteistoji su drauge tik pasirodė daugiabučio namo kieme iki tol, kol iš jo išvažiavo bei smulkiai nupasakojo visą to vakaro eigą, parodymais. Kaip minėta, liudytoja V. L. teisme nurodė aiškiai mačiusi, kaip vairuotoja mašiną atvarė atbuliniu atgal, paskui pavarė į priekį ir varė mašiną atgal apsisukti toje aikštelėje, ir kažką kliudė. Ji suprato, kad jų mašiną. Nubėgo pakelti vyro, kuris miegojo ir jam pasakė, kad jai atrodo, jog jų mašiną kliudė. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat tvirtino pastebėjusi, kad apsisukdama atbuline eiga vairuotoja galimai kliudė jos vyro automobilį „Ford Focus“, nes pravažiavo labai arti savo galiniu kairės pusės sparnu. Ji matė, kaip lietėsi prie vyro automobilio kairės pusės galinio bamperio. Garso, kad kliudė, ji negirdėjo, nes gyvena ketvirtame aukšte. Užkliudžiusios, jos pro langą nepasižiūrėjo, nesustodamos pavažiavo tiesiai ir antrą kartą bandė įvažiuoti į savo vietą, tai pavyko. Ji iškart pasakė savo vyrui S. L., kad tikriausiai į jo automobilį atsitrenkė kitas automobilis. Matė, kad automobilis iš kiemo išvažiavo nemažu greičiu. Liudytojas A. S. teisme taipogi patvirtino, kad moterų mašina stovėjo priekiu į namą, jos pavažiavo atgal, paskui į dešinį šoną, norėjo apsisukti kieme ir galu grįžti, tada užkabino mašiną, kuri stovėjo iš kairės. Vairuotoja suprato, kad atsitrenkė, nes nebegalėjo pavažiuoti, sustojo, viduje pradėjo šūkauti. Galvojo, kad išlips ir pažiūrės, bet jos greitai pavažiavo į priekį ir išvažiavo iš kiemo, vos nekliudė dar keleto mašinų. Tuomet jis paskambino bendruoju pagalbos numeriu. Analogiškai liudytojas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, jog automobilis pajudėjo atbuline eiga ir važiavo į kairę pusę, po to pavažiavo į priekį ir norėjo vėl įsisukti į savo vietą, kad galėtų apsisukti. Jis pamatė, kaip statydamosi į tą pačią vietą jos kliudė kaimyno automobilio kairės pusės galinę dalį. Tada jos sustojo, jis pagalvojo – suprato, kad kliudė. Girdėjo, kad jos ir toliau tarpusavyje pykosi. Tada vėl pavažiavo į priekį ir lanku įvairavo į savo vietą, sustojo, jis pagalvojo, kad nebevažiuos, nes suprato kliudžiusios ir išlips pasižiūrėti, tačiau labai greitai išvažiavo ir pasukę į dešinę išvažiavo iš kiemo. Matė, kaip vinguriuodama vairuotoja važiavo, vos nekliudė toliau stovėjusių automobilių. Šių liudytojų parodymai tarpusavyje iš esmės sutampa, yra nuoseklūs ir logiški, juos patvirtina ir bylos rašytinė medžiaga apie automobiliams užfiksuotus apgadinimus. Taigi, išdėstyti duomenys paneigia apeliantės subjektyvias prielaidas dėl liudytojų gebėjimo užfiksuoti jos padarytą eismo įvykį.

22. Vienu iš skundo argumentų apeliantė nurodo ir byloje pateiktą Specialisto išvadą, kuri nėra kategoriška, o tik tikėtina, todėl teigia byloje nesant neginčijamai įrodyta, kad kitą automobilį apgadino būtent jos automobilis. Keliama ir versija, kad automobilis „Ford Focus“ galėjo būti apgadintas kitos transporto priemonės, nes stovėjo daugiabučio namo kieme. Atsakant į tai pastebėtina, kad objektų tyrimas byloje atliktas remiantis objektyviais bylos duomenimis (eismo įvykio protokolu su planu, daiktų apžiūros protokolu su nuotraukomis), sulyginant ant abiejų automobilių „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Nissan Almera“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paliktus apgadinimus, jų tarpusavio išsidėstymą, naudojant standartinio tyrimo procedūros aprašymą LTEC-STPA -R-274 ir nustatyta, kad automobilio „Ford Focus“ galinio bamperio plastikinio gaubto kairiojo kampo sugadinimai ir automobilio „Nissan Almera“ galinio bamperio plastikinio gaubto kairiojo šono sugadinimai, įvertinus jų pobūdį, lokalizaciją, yra suderinami ir, tikėtina, buvo padaryti šių transporto priemonių tarpusavio kontakto metu (t. 1, b. l. 98–101).

23. Nors minėtos specialisto išvados duomenimis abejojama dėl jos tikėtinų išvadų, šiame kontekste pažymėtina, kad specialisto išvadose kaip ir ekspertizės aktuose atsakymai formuluojami skirtingomis formomis – nuo kategoriškų iki tikėtinų, sąlyginių išvadų. Bylai reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo ir jų teisinio vertinimo aspektu kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs ir tai, kad baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Tačiau tikėtinų išvadų įrodomoji reikšmė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-118-489/2019, 2K-110-1073/2020, 2K-35-489/2021, 2K-76-495/2021); baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, galimas, jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-191-495/2020, 2K-239-1073/2021, 2K-7-17-489/2024). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pirmiau aptartų reikalavimų laikėsi ir specialisto išvadą vertino kartu su byloje esančiais proceso dalyvių parodymais, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu su jo priedais, nuotraukomis, įvykio vietos schema ir kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktais specialisto išvados vertinimais. Tuo pagrindu atmestina ir apeliantės versija, esą automobilis galėjo būti apgadintas kitu laiku. Įvertinus ir tai, kad dar tą pačią įvykio dieną automobilio savininkas S. L. savo automobilį pastatė neapgadintą, o iškart po užfiksuoto įvykio tąnakt kartu su pareigūnais pastebėjo jo apgadinimus, taip pat specialisto išvados vienareikšmiškus duomenis, neabejotina, kad automobilis “Ford Focus” buvo apgadintas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir laiku.

24. Galiausiai, apeliantė tvirtina, jog net ir pripažinus, kad kitas automobilis buvo kliudytas jos automobiliu, svarbu tai, kad ji pati to kontakto su kitu automobiliu nejuto ir nežinojo padariusi eismo įvykį. Toks argumentas skunde grindžiamas tos pačios S. K. parodymais, automobiliams padarytais nežymiais, paviršiniais sugadinimais, kurių esą apeliantė galėjusi objektyviai nepajusti bei liudytojo A. S. neva subjektyvia išvada, kad apeliantė vis tik suprato padariusi eismo įvykį.

25. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojos S. K. parodymais šioje byloje kaip nepatikimais, teisėjų kolegija jai taip pat nesivadovauja dėl aukščiau nurodytų priežasčių (20 p.). Tačiau abejoti A. S. parodymais šiuo aspektu aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo. Dėl paties eismo įvykio momento ir G. J. veiksmų iškart po jo, liudytojas nurodė, kad užkabinusi mašiną, kuri stovėjo iš kairės, vairuotoja suprato, kad atsitrenkė, nes nebegalėjo pavažiuoti, sustojo, viduje pradėjo šūkauti. Tada vėl pavažiavo į priekį ir lanku įvairavo į savo vietą, sustojo, jis pagalvojo, kad nebevažiuos, nes suprato kliudžiusios ir išlips pasižiūrėti, tačiau labai greitai išvažiavo ir pasukę į dešinę išvažiavo iš kiemo. Liudytoja V. L. dėl to paties momento taip pat nurodė, kad apsisukdama atgal toje aikštelėje mašina kažką kliudė. Ji suprato, kad jų mašiną. Todėl ir nubėgo pakelti vyro, kuris miegojo. Kad galimai kliudė ji suprato iš to, kad pravažiavo labai arti savo galiniu kairės pusės sparnu. Ji matė, kaip lietėsi prie vyro automobilio kairės pusės galinio bamperio. Garso, kad kliudė, ji negirdėjo, nes gyvena ketvirtame aukšte. Užkliudžiusi vairuotoja pro langą nepasižiūrėjo, nesustodama pavažiavo tiesiai ir antrą kartą bandė įvažiuoti į savo vietą, jai tai pavyko. Po to matė, kad automobilis iš kiemo išvažiavo nemažu greičiu. Nors apeliaciniu skundu ir tvirtinama, kad minėti liudytojai, stebėdami situaciją iš šalies, negalėjo patikimai nustatyti vairuotoją supratus, kad kliudė kitą automobilį, tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šių liudytojų parodymai kartu su kitais bylos duomenimis sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog G. J. suprato padariusi eismo įvykį ir iš įvykio vietos pasišalino.

26. Nors ir sutiktina su skundo argumentu, kad ant automobilių užfiksuoti sugadinimai nėra tokie akivaizdūs ir dideli (automobilio „Ford Focus“ galinio bamperio plastikinio gaubto kairiojo kampo sugadinimai, o automobilio „Nissan Almera“ galinio bamperio plastikinio gaubto kairiojo šono sugadinimai), tačiau vis tik pakankami, kad būtų galima juos pajusti, nes pagal specialisto išvados aprašomąją dalį: ant automobilio „Ford Focus“ užfiksuoti 14-17 cm ilgyje artimai horizontalia kryptimi orientuoti daugybiniai įbrėžimai paviršiaus dangoje, tikėtina su tamsios spalvos antsluoksniais, užnešant tamsios spalvos medžiagą, kurie buvo padaryti, tikėtina, artimai lygų paviršių turinčiam objektui slystant plastikinio gaubto paviršiumi nuo „Ford Focus“ dešinio šono link kairiojo; o ant automobilio „Nissan Almera“ galinio bamperio plastikinio gaubto kairiojo šono, pagal rato arkos briauną artimai horizontalia kryptimi subraižyta dažų danga, vietomis ją nusluoksniuojant, buvo padaryti kontaktuojančiam objektui slystant plastikinio gaubto paviršiumi nuo automobilio „Nissan Almera“ galinės dalies link jo priekio. Dar kartą įvertinusi abiem automobiliams užfiksuotų sugadinimų padarymo pobūdį, t. y. jie padaryti ne vienkartinio momentinio kontakto būtu, o automobiliui kurį laiką slystant kito automobilio paviršiumi, jiems kontaktuojant, paliekant 14-17 cm ilgio horizontalius įbrėžimus, nusluoksniuojant ir dažus, taipogi įvertinus ir apeliantės ilgametį vairavimo stažą (nurodė vairuojanti jau 30 metų), teisėjų kolegija apeliantės versiją nejutus ir nesupratus, kad savo vairuojamu automobiliu atsitrenkė į kitą automobilį ir jį apgadino, atmeta kaip jos pasirinktą gynybinę poziciją, paneigtą tarpusavyje sutampančiais liudytojų parodymais, automobilių apžiūros protokolais ir specialisto išvada. Vien tai, kad po susidūrimo su kitu automobilio G. J. neišlipo iš automobilio, neapžiūrėjo susidūrimo vietos, o tiesiog nuvažiavo iš įvykio vietos, nepaneigia ją supratus, kad susidūrimas buvo.

27. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būtent nuteistosios G. J. ir liudytojos S. K. parodymai šioje baudžiamojoje byloje yra prieštaringi, šališki, nuolat kintantys, neatitinkantys byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apeliantės kaltės ir tėra nuteistosios savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Aptarti liudytojų V. L. ir A. S., betarpiškai mačiusių patį įvykį ir apie tai nedelsiant pranešusių, parodymai, priešingai apeliacinio skundo argumentams, tarpusavyje dera, papildo vieni kitus ir sudaro nuoseklią faktinių aplinkybių grandinę, patvirtinančią, kad G. J. vairuojamas automobilis kliudė kitą automobilį, jį apgadino ir iš įvykio vietos pasišalino. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, jog transporto priemonių susidūrimo apeliantė nepajuto, vertintini kaip jos gynybinė pozicija.

28. G. J. veiksmuose nustatyti visi BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, todėl skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas ją kalta, teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Visgi, iš dalies sutikdamas su apeliantės skundo argumentais, apygardos teismas sprendžia, kad buvo įrodytos ne visos kaltinime nurodytos aplinkybės, o būtent – G. J. girtumas vairuojant automobilį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad vien pagal liudytojų nurodytus išorės požymius apie G. J. svirduliavimą prie automobilio, šūkavimus, nerišlias kalbas, neadekvatų elgesį ir pan., negalima objektyviai nustatyti ją sėdus automobilį vairuoti neblaivia. Tą vakarą G. J. vartojus alkoholį nepatvirtino ir liudytojos S. K. bei R. G.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, girtumas G. J. nustatytas ne įvykio vietoje ar ją sustabdžius pakeliui, o praėjus valandai po pranešimo apie įvykį ir šiai jau būnant namuose, kur ji ir neneigė vartojusi alkoholį. Dėl šios priežasties iš kaltinimo G. J. šalintina kaip neįrodyta aplinkybė, kad automobilį „Nissan Almera“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ji vairavo būdama neblaivi, kaip ir Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimo, draudžiančio vairuoti transporto priemonę neblaiviems, pažeidimas. Tačiau net ir eliminavus šią aplinkybę, G. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas nesikeičia, kadangi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį pakanka to, kad ji vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jai buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

29. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad šioje dalyje apeliantės skundas tenkinamas ir kaltinimas G. J. tikslintinas dalyje dėl automobilio vairavimo neblaiviai ir KET 14 punkto reikalavimo, draudžiančio vairuoti transporto priemonę neblaiviems, pažeidimo, ši aplinkybė šalintina, kaip neįrodyta. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad:

G. J. 2025 m. birželio 15 d., apie 23.09 val. (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo kieme, vairavo lengvąjį automobilį „Nissan Almera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir sukėlė eismo įvykį, tai yra, važiuodama atbuline eiga galinio bamperio plastikinio gaubto kairiuoju šonu kliudė lengvojo automobilio „Ford Focus“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinio bamperio plastikinio gaubto kairįjį kampą, po kurio vartojo alkoholį iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo, kai jai 2025 m. birželio 16 d., 00.31 val. buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas, tai yra alkoholio kiekio matuokliu „Drager Alcotest“ Nr. ARTB-0177 (patikros sertifikato Nr. 2266864) jai buvo nustatytas 1,55 promilės neblaivumas, tokiu būdu vairavo motorinę transporto priemonę pažeisdama Kelių eismo taisyklių 221 punkto reikalavimus, draudžiančius iš karto po eismo įvykio vartoti psichiką veikiančias medžiagas, kol bus patikrintas blaivumas. Tokiais savo veiksmais ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

30. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad G. J. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, požymiai, nustatyta ir jos kaltė – neabejotinai suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Todėl tenkinti apeliacinį skundą ir G. J. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. G. J. dėl šios veikos padarymo kalta pripažinta pagrįstai.

Dėl bausmės

31. Apeliaciniu skundu kaip alternatyvus nurodomas prašymas sušvelninti nuteistajai paskirtą bausmę – 100 MGL (5000 Eur) dydžio baudą, motyvuojant tuo, kad apeliantė neturi realių galimybių ją sumokėti dėl sunkios finansinės ir socialinės padėties, nes šiuo metu nedirba, jai nustatytas neįgalumas – 45 procentų dalyvumo lygis, viena augina nepilnametį sūnų V. R., g. (duomenys neskelbtini), todėl paskirta bauda jai yra nepakeliama finansinė našta. Dėl apeliantei paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių jokių skundo argumentų nepateikta, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija pasisako glausčiau.

32. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajai G. J. bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

33. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę G. J., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas), ją pačią charakterizuojančius duomenis (anksčiau neteista, bausta administracine tvarka už KET pažeidimus, paskirtas baudas sumokėjusi, galiojančių administracinių nuobaudų nėra, registruota Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), taip pat į tai, kad jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šių duomenų pagrindu G. J. pagrįstai skirta BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta baudos bausmė, kurios dydis nustatytas artimas minimaliam. Teisėjų kolegijos vertinimu, G. J. paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, nėra per griežta nei savo rūšimi, nei dydžiu, todėl švelninti ją apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis). O apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl apeliantės neįgalumo ir finansinės padėties, kaip matyti, buvo žinomos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir įvertintos. Byloje taip pat nenustatyta, kad nuteistajai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudoti specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams, t. y. įstatyme numatyto tokio draudimo termino vidurkiui, kaip ir vairuoto automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos – 910 Eur konfiskavimas, prieštarautų baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo tikslams ar būtų neproporcingos.

Dėl kitų procesinės prievartos priemonių

34. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo gautas papildomas nuteistosios G. J. prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą jos turtui – piniginėms lėšoms bankuose. Prašymas grindžiamas tuo, kad apeliantei reikalingos lėšos susimokėti už pagamintus akinius – 788 Eur vertės ir pateikiama tai patvirtinanti MB (duomenys neskelbtini) išankstinė sąskaita-faktūra.

35. Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2025 m. spalio 22 d. nutarimu laikinas nuosavybės teisės apribojimas G. J. turtui – piniginėms lėšoms bankuose UAB (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini), paskirtas siekiant užtikrinti konfiskuotino turto – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos (910 Eur) konfiskavimą. Skundžiamu nuosprendžiu laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktas galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskavimo (910 Eur) visiško įvykdymo, o ją įvykdžius, panaikintinas. Įvertinus tai, kad turto konfiskavimas šioje byloje nėra įvykdytas, t. y. šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai neišnykę (BPK 151 straipsnio 8 dalis), pagrindo keisti šios priemonės taikymo tvarką nuteistosios prašyme nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

36. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 13 d. pirminė pažyma Nr. APD-2026-05561, kuria prašoma už nuteistajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai priteisti 150 Eur.

37. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus: kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas.

38. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistosios G. J. apeliacinį skundą, kuris iš esmės yra atmetamas. Būtinybė skirti nuteistajai gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, todėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartimi nuteistajai buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas – advokatė Irma Bekerė. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo ginamojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes (gynėjo paskyrimo teisinį pagrindą, apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą), įvertinusi nuteistosios finansinę padėtį (šiuo metu nedirba, nuteistajai nustatytas neįgalumas – 45 procentų dalyvumo lygis, viena augina nepilnametį sūnų, į skundžiamu nuosprendžiu jai paskirtos baudos dydį), sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš G. J. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Nuteistosios G. J. apeliacinio skundo netenkinti. Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 17 d. nuosprendį. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytą kaltinimą G. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį pakeisti iš dalies, nustatant, kad ji vairavo lengvąjį automobilį, sukėlė eismo įvykį, po kurio vartojo alkoholį iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo, kai buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų 150 Eur dydžio sumai už G. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.