Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Domeikienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 30 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

D. T. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2026 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 40-ANR_N-5674-2026 (toliau – ir Nutarimas) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 423 straipsnio 3 dalį 1350 eurų bauda ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimu 48 mėnesiams; pagal 426 straipsnio 1 dalį 850 eurų bauda ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimu 24 mėnesiams, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, subendrinta galutine 1350 eurų bauda ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimu 48 mėnesiams dėl to, kad jis 2026 m. gegužės 4 d. 1.00 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, todėl nesuvaldė vairuojamo automobilio ir nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies ir užvažiavo ant šaligatvio. Vairuotojas be transporto priemonės iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nepranešęs apie eismo įvykį nukentėjusiajam ar policijai bei po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį, kai jam buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1,34 promilės girtumas). Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio priekinis kairės pusės ratas, užpakalinis kairės pusės ratas, priekinė dešinės pusės padanga ir priekinė kairės pusės padanga bei apgadinti šaligatvio borteliai. Dėl apgadinto automobilio ir šaligatvio bortelių nukentėjusiesiems padaryta turtinė žala, kuri neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (viso 700.70 eurų). Tokiu būdu D. T. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 9, 14, 127, 219.1, 221, 222 punktus. Nesutikdamas su Institucijos nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo D. T. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams pateikė skundą, prašydamas panaikinti 2026 m. birželio 22 d. Institucijos priimtą nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Taip pat pateikė alternatyvų reikalavimą – teismui įžvelgus formalų pažeidimą, taikyti ANK 34 straipsnio 5 ar 6 dalies išimtis ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) iš jo neatimti. Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 30 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. T. skundas netenkintas, Institucijos 2026 m. birželio 22 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai

Reikalauja įvertinti pareigūnės darytus vaizdo įrašus ir procesinę prievartą ANK 423 straipsnio 3 dalies nusižengimo kontekste. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas formaliai išklausė byloje esančią vaizdo medžiagą, tačiau visiškai neįvertino joje užfiksuotų šiurkščių pareigūnų procedūrinių pažeidimų. Prašo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos asmeniškai peržiūrėti ir teisiškai įvertinti byloje esančius pačios pareigūnės darytus vaizdo/garso įrašus. Nurodo, kad įrašuose aiškiai girdėti, kad ryte patikrinimą atlikusi pareigūnė T. G. bendravo agresyviai, pakeltu tonu (rėkė) ir sąmoningai manipuliavo teisine informacija. Pareigūnė kelis kartus pakartojo teisiškai melagingą bei klaidinančią informaciją: teigė, kad atsisakius pūsti, tai bus prilyginta sunkiam girtumui, reikalavo per valandą pačiam vykti priduoti kraujo ir nepagrįstai grasino baudžiamąja atsakomybe bei kalėjimu. Teigia, kad kadangi nukentėjusių asmenų nebuvo, atsisakymas pūsti praėjus 8 valandoms po įvykio, ne prie vairo, teisiškai užtraukia tik administracinę atsakomybę, bet ne baudžiamąją. Pareigūnė, gąsdindama jį teisiškai melagingomis pasekmėmis, dirbtinai išgavo jo biologinius duomenis. Pažymi, kad naudojant apgaulę, baimę ir psichologinį smurtą gauti rodmenys negali būti laikomi teisėtais įrodymais ir privalo būti pašalinti iš bylos (ANK 569 str. 4 d.). Nurodo, kad nutartyje oficialiai patvirtinta, jog byloje nėra jokio vaizdo įrašo iš automobilio vidaus, kuris įrodytų alkoholio vartojimą vairuojant.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino jo asmenybės, nes jis net 5 metus savanoriškai tarnavo (duomenys neskelbtini), per pastaruosius 6 metus neturi jokių galiojančių administracinių ar KET nuobaudų. Nurodo, kad teisė vairuoti jam yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Atėmus teises 48 mėnesiams, fiziškai praras abu savo turimus darbus, o jo vykdoma individuali veikla (įmonė) per kelis mėnesius bankrutuos. Teigia, kad tokia pasekmė už 11 eurų vertės bortelį yra visiškai neproporcinga, pažeidžianti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo D. T. ginčija byloje esančių duomenų vertinimą, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, todėl skundžiama nutartis patikrinama apeliacinio skundo apibrėžtose ribose.

ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, paremtu įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma, kai išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Aukštesnysis teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir įvertinęs joje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog D. T. padarė jam inkriminuojamus administracinius nusižengimus, o jo kaltės neigimas apylinkės teismo pagrįstai buvo vertinamas kritiškai kaip siekis išvengti atsakomybės. Pažymima, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai yra iš esmės analogiški apeliacinio skundo argumentams, kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir dėl jų argumentuotai pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

Pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikomas įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.

Pagal KET 222 punktą, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma – policijai.

ANK 426 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pavyzdžiui, pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015). Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014).

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje eismo įvykio, kurio metu D. T. nuvažiavęs nuo kelio važiuojamosios dalies, apgadino gatvės bortą ir vairuojamą transporto priemonę, faktas abejonių nekelia, yra įrodytas fiksuota eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės apžiūros protokolu, fotonuotraukomis, pareigūno tarnybiniu pranešimu, (duomenys neskelbtini) administracijos raštu, dėl padarytos žalos (11 eurų dėl gatvės borto apgadinimo), (duomenys neskelbtini) pateikta remonto sąmata (689,70 eurų dėl automobilio apgadinimo), kitais rašytiniais bylos duomenimis. Dar administracinio nusižengimo bylos tyrimo policijos įstaigoje metu, o vėliau ir bylą nagrinėjant teisme, D. T. nurodyta įvykio versija, jog nuo važiuojamosios kelio dalies jis nuvažiavo dėl automobilio gedimo (o ne dėl nepasirinkto saugaus važiavimo greičio, kaip nurodyta Institucijos nutarime), kliudė šaligatvio ir vejos bortus ir sustojo pievoje, tačiau joks turtas apgadintas nebuvo, todėl nemanė, kad įvyko eismo įvykis ir apie tai niekam nepranešė, buvo išsamiai patikrinta ir argumentuotai atmesta.

Tačiau D. T. apeliaciniame skunde vis tik akcentuoja automobilio gedimą, teigia, kad tamsoje (apie 1 val. nakties, kuomet gatvės apšvietimas išjungtas) ir dėl to, kad bortai buvo apžėlę žole, jis negalėjo pastebėti minimalaus borto apgadinimo, todėl nesuvokė, nepajuto, kad dėl jo nuvažiavimo nuo kelio važiuojamosios dalies padaryta žala, ir jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pasišalinti iš įvykio vietos.

Atsakydamas į šiuos argumentus, aukštesnysis teismas pažymi, jog byloje surinktais ir tiek Institucijos, tiek pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad eismo įvykio vietoje buvo apgadintas ne tik gatvės bortas, tačiau ir D. T. vairuojama transporto priemonė – automobilis (duomenys neskelbtini), kuriuo jis naudojosi pagal ilgalaikės nuomos sutartį, o automobilio savininkas buvo (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės apžiūros protokole užfiksuota, kad apgadintos automobilio priekinės kairės (fotonuotraukoje matoma padangoje prakirsta skylė) ir dešinės pusės padangos, apgadintas kairės pusės priekinis ratas. Eismo įvykio schemoje ir fotonuotraukose užfiksuota pradinio transporto priemonės smūgio į kairės pusės gatvės borto vieta, ant jo likusi 1,4 m apgadinimo žymė bei borto nuolaužos, apgadintas bortas šalia vejos, kur stovi automobilis. Iš fotonuotraukų matosi, kad nei smūgio vietoje, nei šalia vejos, kur stovi automobilis, priešingai nei teigia D. T., bortai žole neapaugę, apgadinimo žymės aiškiai matomos. Eismo įvykio schemoje taip pat užfiksuota, kad automobilis po smūgio į bortą užvažiavo ant šaligatvio, po to kirto važiuojamųjų kelio dalių sankryžą, ir nuvažiavęs 98,5 m užvažiavo ir sustojo šalikelės pievoje. Taigi, atsižvelgiant į pačios transporto priemonės apgadinimą, įvykio schemoje užfiksuotą pradinį transporto priemonės smūgį į gatvės bortą ir po smūgio transporto priemonės judėjimo trajektoriją, akivaizdu, jog D. T. negalėjo nesuvokti, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadintas svetimas turtas. Atkreiptinas dėmesys, kad vairuodamas transporto priemonę D. T. privalėjo žinoti Kelių eismo taisykles bei atsakomybę už jų pažeidimą, todėl ir turėjo vadovautis ne savo subjektyviu manymu (nurodo, kad nemanė, kad įvyko eismo įvykis), o Kelių eismo taisyklėmis, kurios aiškiai nurodo vairuotojų pareigas įvykus eismo įvykiui.

Nustatytos byloje aplinkybės yra pakankamos pripažinti, kad D. T. suprato sukėlęs eismo įvykį (apgadinęs gatvės bortą ir automobilį), tačiau sąmoningai ignoruodamas tai, t. y. nesilaikydamas KET 222 punkto reikalavimų, tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Nors apeliaciniame skunde D. T. teigia, kad nuo pareigūnų nesislapstė (automobilį paliko įvykio vietoje neužrakintą, su visais dokumentais, o pats iš ryto savanoriškai prisistatė), vis tik tokiai apelianto pozicijai aukštesnės instancijos teismas negali pritarti. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog D. T. iš eismo įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai, nukentėjusiesiems (duomenys neskelbtini), į eismo įvykio vietą prisistatė tik po įvykio praėjus 8 valandoms, kuomet į įvykio vietą jau buvo atvykę policijos pareigūnai. Šis apelianto elgesys vertintinas kaip pažeidžiantis Kelių eismo taisykles, bet kaip siekis išvengti gresiančios atsakomybės bei tikrųjų eismo įvykio kilimo priežasčių išsiaiškinimo.

Aukštesnysis teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad surinkti duomenys patvirtina, kad D. T. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde D. T. taip pat prašo nutraukti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį. Prašymą grindžia tuo, kad policijos pareigūnė jo biologinius duomenis išgavo (nustatė neblaivumą) suteikusi teisiškai melagingą informaciją (grasino baudžiamąja atsakomybe bei kalėjimu), todėl gauti rodmenys negali būti laikomi teisėtais įrodymais.

Iš byloje pateikto vaizdo įrašo matyti, kad 2026 m. gegužės 4 d., iš ryto į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir prisistačius D. T., policijos pareigūnė nurodė, kokius pažeidimus jis padarė ir kad turi būti patikrintas jo blaivumas, nes yra padarytas eismo įvykis ir vartoti alkoholinius gėrimus iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo yra draudžiama. D. T. iš pradžių nesutikus, pareigūnė išaiškino jam, kad atsisakymas nustatyti neblaivumą prilyginamas sunkiam girtumo laipsniui ir už tai gresia baudžiamoji atsakomybė (apie kalėjimą nekalbama), po ko jis tikrintis blaivumą sutiko. Be to, pareigūnė išaiškino D. T., kad jeigu jis nesutinka su nustatytu neblaivumu (pastarasis atsisakė pasirašyti ant neblaivumo nustatymo akto), jis per valandą laiko turi galimybę nuvykti į ligoninę, kur savo lėšomis atlikti kraujo tyrimą ir pristatyti tyrimo rezultatus. 2026 m. gegužės 4 d. 9.35 val. D. T. alkoholio matuokliu nustatytas 1,54 promilės neblaivumas, o 9.58 val. 1,34 promilės neblaivumas (pažymima, kad pirmos instancijos teismo nutartyje, 22 punkte, klaidingai nurodytas neblaivumo nustatymo laikas ir rodmenys). Taigi, iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad policijos pareigūnė, nustatydama neblaivumą D. T., teisės aktų reikalavimų nepažeidė, išaiškino galiojančią tvarką dėl asmens atsisakymo pasitikrinti blaivumą bei nustatydama neblaivumą pagrįstai vadovavosi 2006 m. gegužės 12 d. Nr. 452 (su vėlesniais pakeitimais) Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtu nutarimu „Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu ar savarankiškos veiklos vykdymo metu nustatymo“.

D. T. taip pat teigia, kad byloje nėra jokio vaizdo įrašo, kuris įrodytų alkoholio vartojimą vairuojant. Pažymėtina, kad D. T. nėra inkriminuotas ANK 222 straipsnis (Transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs, arba apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojai), todėl šis skundo argumentas nevertintinas.

Pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį administracinę atsakomybę, be kita ko, užtraukia alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo padarius KET pažeidimą, kuris sukėlė kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą ar lėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kito turto sugadinimą (apgadinimą).

Byloje nustatyta, kad D. T. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nustatyta, kad D. T. po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį, t. y. 2026 m. gegužės 4 d. 9.58 val. D. T. alkoholio matuokliu nustatytas 1,34 promilės neblaivumas. D. T. paaiškino, kad po įvykio grįžęs namo buvo susinervinęs ir vartojo alkoholį. Taigi, dėl objektyvių šio administracinio nusižengimo sudėties požymių abejonių nekyla. Vadinasi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, D. T., žinodamas, kad sukėlė eismo įvykį (padarė KET pažeidimą, lėmusį kitiems asmenims priklausančio turto apgadinimą), ir turėdamas pareigą susilaikyti nuo alkoholio vartojimo iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo, jį vartojo.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo atsakomybės klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, padarė teisingą, įstatymu pagrįstą išvadą, kad D. T. veiksmai atitinka ANK 423 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį, todėl dėl nustatyto administracinio nusižengimo nutraukti bylą skunde minimais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde D. T. teigia, kad nuoširdžiai gailisi dėl eismo įvykio fakto, o padarytą mažareikšmę 11 eurų žalą (duomenys neskelbtini) dėl bortelio apgadinimo atlygino iškart, kai tik apie ją sužinojo, todėl prašo tai laikyti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad kaltininkas prisipažino padaręs šiame kodekse numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti ir kad kaltininkas savo noru atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą.

Iš bylos duomenų ir apeliacinio skundo matyti, kad D. T. viso proceso metu nepripažino esminių abiejų jam inkriminuotų administracinių nusižengimų faktinių aplinkybių, teigė nesupratęs, kad įvyko eismo įvykis, kad eismo įvykio metu buvo padaryta žala tretiesiems asmenims. Teismo vertinimu, toks kaltės neigimas akivaizdžiai parodo D. T. siekį išvengti atsakomybės už padarytus administracinius nusižengimus arba ją sumažinti, negali būti laikytinas nuoširdžiu gailėjimusi, sprendžiant klausimą dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo. Be to, byloje nėra pagrindo spręsti, jog D. T. savo noru atlygino visą padarytą turtinę žalą, nes byloje nėra duomenų, kad D. T. atlygino turtinę žalą dėl automobilio apgadinto automobilio savininkui – (duomenys neskelbtini) (minėtas automobilis grąžintas bendrovei). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog D. T. nutyli, jog eismo įvykio metu vairavo ne jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, nenurodo žalos atlyginimo (duomenys neskelbtini) aplinkybių, akcentuoja žalos atlyginimą (duomenys neskelbtini) administracijai, nors tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini)administracija, surašant administracinio nusižengimo protokolą byloje, buvo pripažintos nukentėjusiosiomis.

Taigi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti apeliaciniame skunde nurodytų administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą.

Apeliaciniu skundu D. T. prašo, teismui įžvelgus ANK 423 straipsnio 3 dalyje numatytą nusižengimą, jo atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą sutrumpinti iki minimalių 2 metų, suteikiant teisę vairuoti transporto priemones su įrengtu antialkoholiniu variklio užraktu.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju taikyti minėtas įstatymo nuostatas nėra teisinio pagrindo.

ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

Remiantis kasacinio teismo praktika, mažesnės nei įstatymo numatytos administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda ar poveikio priemonė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-41/2014, 2AT-20-942/2016, 2AT-38-303/2016 ir kt.).

Administracinio nusižengimo bylos duomenimis nustatyta, kad D. T. penkerių metų laikotarpyje administracine tvarka nebaustas, dirba, užsiima kūrybine veikla (apeliacinio skundo papildymuose pateikti duomenys), penkis metus yra tarnavęs (duomenys neskelbtini), atlygino dalį padarytos turtinės žalos, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Pažymėtina, jog šios aplinkybės yra palankios administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui ir svarbios administracinės nuobaudos individualizavimo procese, skiriant asmeniui nuobaudą ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose, tačiau jos nelaikytinos išimtinėmis ir pakankamomis taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, tai yra asmeniui skirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba skirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

Be to pažymėtina, jog iš 2026 m. rugsėjo 14 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, kad 2018 m. lapkričio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu D. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį dėl to, jog jis 2018 m. rugsėjo 23 d. vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio. Minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu D. T. buvo paskirta bauda bei baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemonę 1 metams 6 mėnesiams, kadangi bauda išieškota tik 2024 m. spalio 23 d., laikytina, jog šioje byloje nustatytus administracinius nusižengimus D. T. padarė būdamas teistas. Taigi, tai, kad jau būdamas teistas už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, D. T. vėl padarė panašaus pobūdžio šiurkščius KET pažeidimus, priešingai nei teigia D. T., parodo, kad jis nėra drausmingas vairuotojas, atskleidžia jo veiksmų pavojingumą ir ne švelnina, o sunkina jo padėtį ir nesudaro pagrindo spręsti dėl išimtinių sąlygų buvimo, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas.

D. T. nurodyti argumentai, jog teisė vairuoti transporto priemones jam būtina vykdant darbinio pobūdžio veiklą, anksčiau aptartų aplinkybių visumos kontekste, negali būti vertinamos kaip išskirtinės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ir teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad būtinumas turėti teisę vairuoti dėl darbo pobūdžio ir dėl jos netekimo kilsiančios neigiamos pasekmės, nelaikytinos išskirtinėmis aplinkybėmis. Būtina atkreipti dėmesį, kad D. T. dar prieš darydamas administracinius nusižengimus, galėjo ir privalėjo numatyti bei įvertinti galimas pasekmes, kilsiančias jam dėl administracinių nusižengimo padarymo, todėl dabar turi prisiimti neigiamus tokio veikimo padarinius.

Administracinio poveikio priemonės – draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, – skyrimo tvarka nustatyta ANK 31¹ straipsnyje. Pirmoje šio straipsnio dalyje nurodyta, kad šią priemonę kartu su administracine nuobauda gali skirti teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas); šios poveikio priemonės trukmė nustatoma nuo vienerių iki dvejų metų. Antroje šio straipsnio dalyje nurodyta, kad draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, gali būti skiriamas tik asmens sutikimu, kai tai nurodyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje, nustatančiame administracinę atsakomybę už asmens padarytą veiką. Taigi, įstatymas nustato tik dvi sąlygas, kurioms esant teismas gali skirti ANK 311 straipsnyje nurodytą administracinio poveikio priemonę: 1) tokia galimybė turi būti nurodyta ANK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį asmuo patrauktas administracinėn atsakomybėn; 2) administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo turi sutikti su tokios priemonės skyrimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-36-387/2021).

Svarbu tai, kad šios administracinio poveikio priemonės taikymas, kai kaltininkas dėl to pareiškia prašymą ar išreiškia sutikimą, teismui nėra privalomas. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija tam turi diskreciją. Įstatymu nenustatyti konkretūs kriterijai, kada traukiamam administracinėn atsakomybėn asmeniui taikytina būtent ši administracinio poveikio priemonė, jei tokia galimybė alternatyviai nurodyta ANK specialiosios dalies straipsnyje, nustatančiame administracinę atsakomybę už asmens padarytą veiką. Tokiais atvejais administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija ar teismas turi vadovautis ANK 22 straipsnyje įtvirtinta administracinių nuobaudų paskirtimi, taip pat administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindais (ANK 32 straipsnis). Sprendžiant dėl administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimo, atsižvelgiama į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-36-387/2021).

Aukštesnės instancijos teismas, atmesdamas skundo argumentus dėl galimybės D. T. taikyti ANK 423 straipsnio 4 dalies ir ANK 31¹ straipsnio nuostatas bei uždrausti vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, pažymi, kad nei pažeidėjo asmenybė, nei jo nusižengimo pobūdį ir pavojingumą apibūdinantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog aptariami suvaržymai būtų pakankami administracinio poveikio priemone siekiamiems tikslams įgyvendinti. Bylos duomenys patvirtina, kad jis negali būti apibūdinamas kaip nuosekliai įstatymų besilaikantis asmuo. Aukštesniojo teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju ANK 22 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti D. T. taikant draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai.

Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad D. T. paskirta nuobauda individualizuota tinkamai, atsižvelgiant į padarytų nusižengimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į jo asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Aukštesnės instancijos teismui konstatavus, kad D. T. padarė jam inkriminuojamus administracinius nusižengimus, numatytus ANK 426 straipsnio 1 dalyje, 423 straipsnio 3 dalyje, D. T. apeliacinio skundo papildyme pareikštas prašymas administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu visiškai nutraukti arba veiką perkvalifikuoti į ANK 417 straipsnio 2 dalį, atmestinas.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, nustatė kad į apylinkėje vykusį administracinės bylos nagrinėjimo posėdį nebuvo kviečiami nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atstovai, tačiau šis procesinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nukentėjusieji informuoti apie D. T. apeliacinio skundo nagrinėjimo laiką, jiems išsiųsta apylinkės teismo nutartis ir apeliacinis skundas, atsiliepimų į jį negauta.

Apibendrindamas išdėstytas faktines aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ar pakeisti ją apeliaciniame skunde (ir jo papildyme) nurodytais motyvais nėra pagrindo, D. T. apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 30 d. nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. T. skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.