Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Linos Muchtarovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-184-494/2026 pagal ieškovės N. Š. patikslintą ieškinį atsakovėms M. P. ir Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarei O. Ž. dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. nuosavybės teisės liudijimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

J. S. mirė (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) mirė ir jo sutuoktinė A. S. Mirus A. S. paaiškėjo, kad Vilniaus rajono 2-ojo notaro biuro notarė O. Ž. po J. S. mirties A. S. 2014 m. rugsėjo 16 d. išdavė nuosavybės teisės liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), į šią J. S. nuosavybę: 1) 1/2 pastato Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 1/2 pastato Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės vertinimu, minėtas 2014 m. rugsėjo 16 d. nuosavybės teisės liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), negalėjo būti išduotas A. S., nes visą savo asmeninę nuosavybę: gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, pirtimi, kiemo rūsiu ir žemės sklypu, J. S. 2013 m. lapkričio 10 d. testamentu paliko lygiomis dalimis dukroms. Abi dukros palikimą priėmė pagal testamentą. Taip pat paaiškėjo, kad A. S. minėtą turtą: 1/2 pastato Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 1/2 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. birželio 7 d. testamentu paliko dukrai M. P. Ieškovės teigimu, ginčijimas liudijimas buvo išduotas neturint nei faktinio, nei teisinio pagrindo, nepanaikinus kompetentingų institucijų išduotų pažymėjimų, neturint atitinkamų teismo sprendimų. Todėl 2014 m. rugsėjo 16 d. nuosavybės teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra naikintinas.

Taip pat pažymėjo, kad ieškinys teismui buvo pateiktas 2025 m. kovo 12 d. Ieškovė po mamos A. S. mirties 2025 m. sausio 10 d. kreipėsi į Vilniaus rajono 2-ojo notaro biuro notarę O. Ž. ir tuomet sužinojo apie A. S. išduotą 2014 m. rugsėjo 16 d. nuosavybės teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. S. 2018 m. birželio 7 d. sudarytą testamentą dukrai M. P. Ieškinys teismui buvo paduotas nepraleidus vieno mėnesio nuo sužinojimo apie galimą savo teisių pažeidimą (CK 5.8 straipsnis). Taip pat nebuvo praleistas bendras 10 metų ieškinio pateikimo terminas nuo sužinojimo apie galimą teisių pažeidimą. Faktiškai ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas buvo pateiktas jau nagrinėjant šią civilinę bylą su notarės 2025 m. rugpjūčio 18 d. lydraščiu. Atsižvelgiant į tai, prašė teismo konstatuoti, kad terminas ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą nėra praleistas. Teismui nustačius, kad terminas vis tik yra praleistas, prašė terminą atnaujinti. Pabrėžė, kad iš neteisės negali gimti teisė, todėl 2014 m. rugsėjo 16 d. nuosavybės teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) negalėjo būti išduotas A. S., nes J. S. visą savo asmeninę nuosavybę 2013 m. lapkričio 10 d. testamentu paliko lygiomis dalimis dukroms N. Š. ir M. P. Dėl šios priežasties A. S. negalėjo minėto liudijimo pagrindu 2018 m. birželio 7 d. testamentu palikti nuosavybės atsakovei M. P.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

2014 m. rugsėjo 16 d. nuosavybės teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantei buvo pateiktas nagrinėjant šią civilinę bylą, todėl laikytina, kad terminas jam ginčyti nėra praleistas. Teismui nusprendus, kad terminas yra praleistas, apeliantė prašo pripažinti jo praleidimo priežastis svarbiomis ir jį atnaujinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. nuosavybės teisės liudijimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti ieškinį dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. nuosavybės teisės liudijimo panaikinimo kaip nepagrįsto ir neįrodyto, taip pat nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra praleistas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Apeliantės teigimu, jos ieškinyje nurodytos aplinkybės, kurias iš esmės atkartoja apeliaciniame skunde, įrodo, kad ginčijamas nuosavybės teisės liudijimas buvo išduotas neteisėtai, kadangi ieškovės ir atsakovės mama negalėjo paveldėti po šalių tėvo mirties jam asmeninės nuosavybės teise priklaususio nekilnojamojo turto – namo ir ūkinio pastato. Taip pat apeliantė teigia, kad nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl nuosavybės teisės liudijimo panaikinimo, o jei jis vis dėlto buvo praleistas, teigia, jog jis turėjo būti atnaujintas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi apeliacinio skundo turinį bei byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir nesuteikiančiais pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo.

Visų pirma, pažymėtina, kad apeliantė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, neįvardijo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar procesinės teisės normų taikymo pažeidimų, taip pat iš esmės nenurodė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą byloje pateiktų duomenų pagrindu.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytai faktinei aplinkybei, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), ginčo nuosavybės teisės liudijimo išdavimo metu (2014 m. rugsėjo 16 d.) nebuvo įregistruoti kaip asmeninė J. S. nuosavybė (šią aplinkybę neginčijamai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai - VĮ Registro centras išrašai). Apeliantė nenurodė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šį faktą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad notarei patikrinus duomenis VĮ Registro centre apie J. S. įregistruotą turtą, nebuvo pagrindo atsisakyti išduoti ginčo liudijimą jį pergyvenusiai sutuoktinei, kadangi, kaip minėta, duomenų viešame registre, kad ginčo turtas buvo J. S. asmeninė nuosavybė, nebuvo nurodyta. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Ginčo liudijimo išdavimo metu galiojusio Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 12 d. redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad pripažįstama, jog notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Pagal Notariato įstatymo 52 straipsnį, nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimas gali būti išduotas pagal rašytinį pareiškimą pergyvenusiajam sutuoktiniui dėl pusės bendro turto, įgyto santuokos metu.

Nagrinėjamu atveju byloje pateikti rašytiniai įrodymai, nors apeliantė ir siekia kitokio jų įvertinimo, patvirtina, kad po J. S. mirties (duomenys neskelbtini) ieškovė ir atsakovė 2014 m. liepos 14 d. kreipėsi į Vilniaus 2-ojo notarų biurą su pareiškimais dėl palikimo priėmimo po jų tėvo ir testatoriaus J. S. mirties. Tiek ieškovės pareiškime, tiek atsakovės M. P. pareiškime buvo aiškiai nurodyta, kad „Aš, N. Š., aš M. P., pareiškiu, kad man yra žinoma, kad mirusiojo sutuoktinė A. S. pageidauja gauti nuosavybės teisės liudijimą į 1/2 dalį turto, įgyto santuokos metu“. 2014 m. liepos 14 d. A. S. kreipėsi į Vilniaus 2-ojo notarų biurą su pareiškimu, kuriame nurodė, kad pageidauja gauti nuosavybės teisės liudijimą į 1/2 dalį turto, įgyto santuokos metu su mirusiuoju J. S. 2014 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus 2-ojo notarų biuro notarė O. Ž. išdavė nuosavybės teisės liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (Notariato įstatymo 52 straipsnio 1 dalis), A. S., pergyvenusiai sutuoktinį J. S., mirusį (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtino, kad A. S. priklauso nuosavybės teise 1/2 dalis bendro turto, įgyto jiems gyvenant santuokoje. Bendrąjį jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, kurio dalies nuosavybės teisė tvirtinama A. S. šiuo liudijimu, sudaro: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (įregistravimo pagrindas: Aplinkės (seniūnijos) pažymėjimas, 2004-04-08, Nr. 217; išrašas iš ūkinių knygų, 2004-05-07 Nr. S-60; Aplinkės (seniūnijos) pažymėjimas, 2004-09-07, Nr. 549), esantys (duomenys neskelbtini).

Šios aplinkybės įrodo, kad ginčijamo nuosavybės teisės liudijimo metu jokio ginčo tarp ieškovės, atsakovės M. P. ir sutuoktinį pergyvenusios A. S. dėl paveldimo turto nebuvo. Ieškovė sutiko, patvirtino ir jokiais aktyviais veiksmais neginčijo fakto, kad J. S. vardu įregistruotas nekilnojamas turtas buvo tėvų bendroji jungtinė nuosavybė. Remiantis tuo, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą tiek fakto, tiek teisės požiūriu apeliantės argumentą, kad ginčijimas liudijimas notarės buvo išduotas nepagrįstai. Kaip minėta, notarė pagrįstai, vadovaudamasi įstatymų nuostatomis, rėmėsi viešuose registruose pateikta informacija, ir tarp paveldėtojų nesant ginčo, pagrįstai ir teisėtai 2014 m. rugsėjo 16 d. išdavė nuosavybės teisės liudijimą. Apeliantės argumentai nesuteikia pagrindo padaryti priešingos išvados. Pabrėžtina, kad remiantis CK 4.262 straipsniu, įrašyti į viešą registrą duomenys yra teisingi ir išsamūs, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka ir, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, notaras nenagrinėja archyvinių dokumentų bei kitų su turto įsigijimu susijusių aplinkybių.

Taigi, apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisės taikymu bei padaryta išvada, kad ieškovė neįrodė pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas). Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nustatyta, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai būtų palankiau apeliantei, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar juos vertino nesilaikydamas įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl apeliantės argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad apeliantė praleido dešimties metų terminą ginčyti 2014 m. rugsėjo 16 d. išduotą nuosavybės teisės liudijimą, teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senatis – tai įstatymuose nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio nuostatomis, bendrasis ieškinio senaties terminas sudaro dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams CK ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose gali būti nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtys gali būti nustatytos CK ir kituose įstatymuose (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Pagal subjektyvųjį kriterijų ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su asmens suvokimu, kad jo teisė pažeista. Tačiau šis kriterijus negali būti absoliutinamas, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Pagal objektyvųjį kriterijų sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Šis momentas sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Nustatant šias aplinkybes atsižvelgiama į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. Tačiau, bendrai vertinant teismų praktiką, matyti, kad ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kurį teismas nustato kiekvienu konkrečiu atveju, įvertindamas įrodymų visetą ir šalių elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012).

Pagal CK 5.8 straipsnį, asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tokie atvejai, kai įpėdiniai įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paliktą turtą, kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių. Jeigu vieni iš jų ginčija bendraturčių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apie ginčijamą nuosavybės teisės liudijimą ieškovė žinojo jau nuo 2014 m. liepos 14 d., kuomet pareiškime notarei dėl palikimo priėmimo po jos tėvo ir testatoriaus J. S. mirties patvirtino, kad jai žinoma, jog mirusiojo sutuoktinė A. S. pageidauja gauti nuosavybės teisės liudijimą į 1/2 dalį turto, įgyto santuokos metu. Taip pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nurodė, kad „tą 2014 m. rugsėjo 16 d. nuosavybės teisės liudijimą ji pamatė po tėvo mirties, kai tvarkė dokumentus, kad tą nuosavybės teisės liudijimą, kuris buvo išduotas mamai, ji pamatė Registrų centre 2014 metų išraše apie turtą, tai buvo Registrų centre ir ten buvo įrašas, kad mamai priklauso po 1/2 dalį namo, ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini).“ Pabrėžtina, kad ieškovei, kaip ir kitiems asmenims, yra nustatyta bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tam, kad būtų nustatyta, ar asmuo tinkamai įgyvendino rūpestingumo pareigą, yra taikomas protingo žmogaus standartas, t. y. ar asmens veiksmai konkrečioje situacijoje atitiko protingo asmens bonus pater familias elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad ieškovei dar 2014 metais buvo žinoma apie jos mamai išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, su tokiu paveldimo turto padalijimo būdu ji sutiko, jokių pretenzijų nereiškė, o į teismą kreipėsi praėjus vienuolikai metų (2025 m. kovo 12 d.), po to, kai sužinojo, kad A. S. testamentu visą jai priklausantį turtą paliko atsakovei M. P., nors dar 2014 metais turėjo visas galimybes sužinoti apie savo teisių pažeidimą bei atitinkamai kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Ieškovei laiku neįgyvendinus rūpestingumo pareigos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2025 m. kovo 12 d., kai teisme buvo pareikštas ieškinys, ieškinio senaties terminas jau buvo pasibaigęs. Apeliantės argumentus, kad tik šios bylos nagrinėjimo metu ji susipažino su ginčijamu nuosavybės teisės liudijimu, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus bei nepaneigiančius fakto, jog apie A. S. ginčijamą turto paveldėjimą jai neabejotinai buvo žinoma jau nuo 2014 metų.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus apeliantės teiginius, kad konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pažymėtina, jog CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas. Spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą teismas turi nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022, 64 punktas). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik per ieškinio senaties terminą egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir neįrodinėjo jokių svarbių ieškinio termino praleidimo priežasčių. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame skunde apeliantė nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios patvirtintų skundžiamo sprendimo dalies, kuria, taikius ieškinio senatį, atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti nuosavybės teisės liudijimą neteisėtu, neteisėtumą ir nepagrįstumą materialiosios teisės normų taikymo aspektu. Taip pat įvertinusi procesą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija esminių proceso pažeidimų, kurie būtų galėję turėti įtakos teisingo ir objektyvaus sprendimo priėmimui, nenustatė (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aplinkybes dėl ieškinio senaties taikymo bei pareikšto reikalavimo nepagrįstumo, išsamiai ir tinkamai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai ieškinį atmetė, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovės duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jos atsakovėms nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.