Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Ernesto Mončausko, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Balsių slėnis“ ir atsakovo Aloyzo Jarošaičio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-261-1085/2025 pagal ieškovo Ernesto Mončausko patikslintą ieškinį atsakovams Aloyzui Jarošaičiui, uždarajai akcinei bendrovei ,,Malorija“ ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Balsių slėnis“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Raimondas Joknys.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Ieškovas, besileisdamas apie 50-100 metrų lynų trasos atkarpa, trenkėsi į po lynu ant žalios vejos pastatytą sidabrinės spalvos Ford Galaxy automobilį, kurį ikiteisminio tyrimo duomenimis vairavo Raimondas Joknys. Po smūgio ieškovo koja ties šlaunikauliu nulūžo ir laikėsi tik ant audinių, kojoje pasklido kaulų čiulpų skystis, kuris yra pavojingas sveikatai, taip pat patyrė kairio blauzdikaulio distalinės epifizės krašto lūžį, buvo sutrenktas petys, atsirado spengimas ausyse, nuo smūgio skaudėjo visą kūną, ypač juosmens sritį, buvo juntamas neapsakomai didelis skausmas. Ieškovas buvo nugabentas į Respublikinę Šiaulių ligoninę bei stabilizavus koją išgabentas į LSMU ligoninės Kauno Klinikas, ten buvo atlikta kairio šlaunikaulio operacija. Iš LSMU ligoninės Kauno Klinikų ieškovas buvo išleistas gydytis namuose, tačiau jis pats kurį laiką savimi pasirūpinti visiškai negalėjo, buvo pilnai priklausomas nuo aplinkinių. Ieškovas turėjo ribotas galimybes judėti, todėl jo slauga rūpinosi jo sutuoktinė. Paaiškino, kad šeimai namuose buvo reikalingos papildomos medicininės priemonės, funkcinė lova, antelė (šlapinimuisi), basonas (išsituštinimui), neįgaliojo vežimėlis, vėliau, kai buvo galima šiek tiek judėti pačiam, vaikštynė. Ieškovo sutuoktinė rūpinosi ieškovu, padėdavo jam nuvykti į dušo kambarį, pasodintą nuprausdavo, keitė tvarsčius, gamino valgį, padėjo nusišlapinti ir išsituštinti. Ieškovas ilgą laiką buvo nedarbingas, negalėjo užsiimti papildomomis veiklomis, iš kurių jis uždirbdavo papildomas pajamas, šeimai labai trūko piniginių lėšų pragyvenimui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas turi tris vaikus, ieškovo sutuoktinė buvo priversta grįžti į darbą, o sūnus Domas Mončauskas dar nė pilnai nevaikštantis buvo išvestas į vaikų lopšelį-darželį. Nurodė, kad ieškovas visą laiką vartojo stiprius nuskausminamuosius, nes nuolatos juto didžiulį skausmą, labai išgyveno, kad negali pasirūpinti sūnumi bei padėti sutuoktinei ir ji yra priversta grįžti į darbą dėl pinigų trūkumo. Nurodė, kad 2021 m. gruodžio 21 d. buvo atlikta kairio šlaunikaulio reosintezės operacija dėl ankstesnės operacijos metu implantuotų metalo konstrukcijų lūžio. Į kaulą buvo įvestas metalinis strypas. Pirmosios operacijos metu metalinio strypo į kaulą įverti nebuvo galimybės, nes dalis kaulo buvo suiręs į skeveldras, todėl pradžioje buvo būtina atkurti sulūžusį kaulą, taip siekiant išsaugoti koją, jį surenkant iš skeveldrinių dalių. Po antrosios operacijos ieškovas vėl patyrė didelį nevilties ir apmaudo jausmą, vėl sekė negalėjimas savimi pasirūpinti, kas lėmė nuolatinį sutuoktinės varginimą, didžiuliai skausmai, nevaikščiojimas, reabilitacijos, dar didesnis svorio priaugimas, kurio net didelių pastangų dėka nepavyksta atsikratyti. 2022 m. rugpjūčio 22 d. ieškovui buvo skirtas kontrolinis vizitas pas ortopedą traumatologą, po šio ambulatorinio apsilankymo buvo nustatyta, kad yra išlikusi ryški kairės kojos šlaunies raumenų atrofija, dinamikoje išlieka fizinio krūvio netoleravimas, būklė nežymiai gerėjanti. Taip pat nurodoma, kad ribojamas fizinis krūvis 12 mėnesių po reosteosintezės, trečią kartą buvo skiriamas reabilitacinis gydymas. Pažymėjo, kad nuo 2022 m. kovo 14 d. iki 2022 m. rugsėjo 15 d. nustatytas darbingumo lygis 50 procentų, nuo 2022 m. rugsėjo 14 d. iki 2024 m. spalio 9 d. nustatytas darbingumo lygis 50 procentų, kuris vėl bus vertinamas suėjus nustatytai datai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismas visiškai nepagrįstai nesirėmė ir nesivadovavo 2025 m. gegužės 3 d. antstolio Mindaugo Mažrimo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuris patvirtino bei paneigė ieškovo bei jo liudytojų nurodytas melagingas aplinkybes dėl neva neatitinkančio lynų aukščio. Buvo atliekami lyno aukščio matavimai atsižvelgiant į skirtingą apkrovą, kurios metu antstolis užfiksavo tuos pačius analogiškus aukščius tarp lyno ir žemės, kurie analogiški buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu. Teismas šiuo atveju visiškai nesigilino į šias aplinkybes.

Teismas visiškai nepagrįstai sprendime nurodė, kad trečiasis asmuo Raimondas Joknys pastatė automobilį ten, kur nebuvo jokių informacinių ar perspėjančių ženklų, patvirtinančių, jog draudžiama statyti transporto priemones, todėl jis neturėtų būti atsakingas už ieškovui padarytą žalą. Atsakovas su šiuo nurodytu teismo nepagrįstu argumentu visiškai nesutinka bei nurodo, kad neįmanoma Raimondui Jokniui buvo nepastebėti įrengtų kelio ženklų, nepamatyti miško keliuke įkastų medinių kuolų, sudėtų akmenų. Akivaizdu, kad trečiasis asmuo juos matė, tačiau ignoravo, bei su automobiliu juos per žolę neteisėtai apvažiavo ir pastatė automobilį neleistinoje ir draudžiamoje vietoje tiesiai po kabančiu lynu, ko pasėkoje įvyko nelaimingas atsitikimas, kadangi ieškovas, leisdamasis lynu, atsitrenkė į trečiojo asmens pastatytą automobilį.

Teismas, priteisdamas 8 000 Eur neturtinės žalos ieškovui, nenurodė jokių teisinių argumentų, kodėl ieškovui turėtų būti priteisiamas nurodytas maksimalus neturtinės žalos dydis - 8000 Eur. Kitose analogiškose bylose teismai priteisia 1 000 Eur, 2 000 Eur, 3 000 Eur neturtinės žalos ir t. t.

Teismas, tenkindamas tik iš dalies ieškovo Ernesto Mončausko patikslintą ieškinį, taip pat nepagrįstai priteisė visas ieškovo patirtas 3 630 Eur bylinėjimosi išlaidas, kai pareikštas ieškinys buvo priteistas tik iš dalies.

Apeliaciniame skunde yra teigiama, kad Aleksandras Balesnyj neva patvirtino, jog Lietuvoje nėra privalomų patikrinimų, nustatytų Lietuvos Respublikos teisės aktuose, tačiau tai yra netiesa. Vadovaujantis eksperto liudijimu ir atsakovų pateiktais dokumentais, galima konstatuoti šiuos neatitikimus pagal LST standartus: nebuvo vedamas kontrolės priežiūros žurnalas, nėra pateikta techninio paso, nebuvo instruktorių rengimo programos, nebuvo specialiai apmokyto asmens gelbėti lankytojus iš didelio aukščio, nereglamentuotos lynų apkrovos, nebuvo tikrinamos lynų apkrovos dėl nusidėvėjimo, nebuvo vedamas registras fiksuoti duomenims, nebuvo atlikta lynų patikra. Medžiai nebuvo prižiūrimi arboristo. Parko rangovas yra Aloyzas Jarošaitis. Trasa turėjo būti tokia, kad joje nebūtų kliūčių. Esant konstrukcijai aukščiau nei 1 metras nuo žemės, privalo būti saugumo sistemos, kurių taip pat nebuvo. Turėjo būti sukonstruota speciali stabdymo įranga. Taip pat pagal bylai pateiktus įrodymus konstatuotina, kad nuo 2019 m. nebuvo tikrinama kita saugos įranga „Montis Magia“ įmonėje. Šių aplinkybių atsakovas Aloyzas Jarošaitis neneigė.

Apeliantė UAB „Balsių slėnis“ apeliaciniu skundu nepagrįstai ginčija teismo padarytą išvadą dėl solidarios atsakomybės taikymo - UAB „Balsių slėnis“ kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, o atsakovui Aloyzui Jarošaičiui - kaip tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui. Apeliantė pati pripažįsta, kad atsakovas Aloyzas Jarošaitis buvo atsakingas už priežiūrą ir saugumą, vadinasi, būtent jam tenka pareiga identifikuoti, valdyti ir eliminuoti rizikas, kurios trasoje yra akivaizdžios ir prognozuojamos. Rizika, kad į trasos veikimo zoną pateks transporto priemonė ar kita kliūtis, nėra teorinė - ji yra reali ir numatoma, ypač kai trasa yra virš teritorijos, kurioje galimas transporto judėjimas ar parkavimas. Tokia rizika privalo būti valdoma organizacinėmis ir techninėmis priemonėmis, pvz., aiškių zonų atskyrimu, fiziniais barjerais, draudžiamaisiais ženklais, nuolatine priežiūra. Jeigu šios priemonės neveikė taip, kad kliūtis vis dėlto atsirado besileidžiančio asmens kelyje, tai savaime rodo, jog saugumo priemonės nebuvo pakankamos arba nebuvo užtikrintas jų realus veikimas, todėl priežastinis ryšys tarp atsakovo Aloyzo Jarošaičio pareigų nevykdymo ir įvykio yra pagrįstai konstatuotas. Apeliantė bando prieštarauti ir remtis antstolių fiksavimo duomenimis, tačiau šis įrodymas objektyviai negali paneigti įvykio metu buvusių sąlygų, nes faktinės aplinkybės buvo konstatuotos 2025 m. gegužės mėnesį, t. y. praėjus beveik ketveriems metams po įvykio. Be to, lynų nusileidimo trasa nebuvo saugi naudoti ne vien dėl to, kad lynas buvo išsitampęs (galimai dėl ilgalaikio naudojimo ir laiku neatliekamos techninės priežiūros), bet ir dėl to, kad nebuvo užtikrintas besileidžiančio asmens saugumas, t. y. kad asmeniui dideliu greičiu leidžiantis lynu ir neturint jokių realių galimybių sustabdyti šio proceso, jei jo kelyje atsirastų kliūtis. Dėl šios priežasties, ieškovui leidžiantis išsitampiusia ir nesaugia trasa, įvyko įvykis, kai ieškovas atsitrenkė į transporto priemonę, kuri galėjo patekti po lynų trasa, ir ieškovas patyrė sveikatos sutrikdymą, sukėlusį dideles fizines bei emocines kančias ir liekamuosius reiškinius, todėl atsakovas Aloyzas Jarošaitis pagrįstai pripažintas atsakingu už kilusią žalą.

Apeliantės UAB „Balsių slėnis“ nesutikimas su 8 000 Eur neturtinės žalos dydžiu yra nepagrįstas, nes neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas ne mechaniškai lyginant su kitose bylose minėtomis sumomis, o vertinant konkrečios bylos faktines aplinkybes, patirtų sužalojimų pobūdį, gydymo ir reabilitacijos trukmę, liekamuosius padarinius, patiriamų išgyvenimų intensyvumą ir trukmę bei poveikį asmens gyvenimo kokybei ateityje. Šiuo atveju apeliantė savo teiginių neparemia konkrečių, pagal faktines aplinkybes išties analogiškų bylų analize, o remiasi deklaratyviu sumų išvardijimu, ignoruodama tai, kad neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkretaus asmens patirtų padarinių apimtį ir reikšmingumą.

Apelianto UAB „Balsių slėnis“ argumentas, kad teismas, tik iš dalies tenkindamas ieškovo patikslintą ieškinį, nepagrįstai priteisė visas ieškovo bylinėjimosi išlaidas, atmestinas kaip neatitinkantis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo instituto paskirties ir kasacinės praktikos. Lietuvos aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija 2023 m. sausio 4 d. civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-916/2023 siekdama suvienodinti kasacinio teismo praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose, kuriose teismas iš dalies tenkina reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, suformulavo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad „tais atvejais, kai iš dalies tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas, skirstydamas byloje šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, taisyklę „pralaimėjęs moka“ turi taikyti ne mechaniškai, o, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir CPK 3 straipsnio 7 dalyje nurodytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgdamas į šių išlaidų susidarymo priežastis, be kita ko, įvertindamas taisykle „pralaimėjęs moka“ nustatyto teisės į teisminę gynybą ribojimo tikslą ir proporcingumą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo rezultatą ir jo poveikį ginčo šalims, taip pat atsižvelgdamas į ieškovo ir atsakovo procesinį elgesį, aplinkybę, ar atsakovas patyrė papildomų išlaidų dėl pareikšto didesnio reikalavimo ir kitas šiam klausimui išspręsti reikšmingas individualias bylos aplinkybes.“ Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi šiais išaiškinimais ir teisės taikymo taisykle, todėl priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti.

Teismas visiškai nepagrįstai nesirėmė ir nesivadovavo 2025 m. gegužės 3 d. antstolio Mindaugo Mažrimo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuris patvirtino bei paneigė ieškovo ir jo liudytojų nurodytas melagingas aplinkybes dėl neva neatitinkančio lynų aukščio. Buvo atliekami lyno aukščio matavimai atsižvelgiant į skirtingą apkrovą, kurios metu antstolis užfiksavo tuos pačius analogiškus aukščius tarp lyno ir žemės, kurie analogiški buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu. Teismas šiuo atveju visiškai nesigilino į šias aplinkybes.

Teismas visiškai nepagrįstai sprendime nurodė, kad trečiasis asmuo Raimondas Joknys pastatė automobilį ten, kur nebuvo jokių informacinių ar perspėjančių ženklų, patvirtinančių, jog draudžiama statyti transporto priemones, todėl jis neturėtų būti atsakingas už ieškovui padarytą žalą. Atsakovas su šiuo nurodytu teismo nepagrįstu argumentu visiškai nesutinka bei nurodo, kad Raimondui Jokniui buvo neįmanoma nepastebėti įrengtų kelio ženklų, nepamatyti miško keliuke įkastų medinių kuolų, sudėtų akmenų. Akivaizdu, kad trečiasis asmuo juos matė, tačiau ignoravo bei su automobiliu juos per žolę neteisėtai apvažiavo ir pastatė automobilį neleistinoje bei draudžiamoje vietoje tiesiai po kabančiu lynu, ko pasėkoje įvyko nelaimingas atsitikimas, kadangi ieškovas, leisdamasis lynu, atsitrenkė į trečiojo asmens pastatytą automobilį.

Teismas, priteisdamas 8 000 Eur neturtinės žalos ieškovui, nenurodė jokių teisinių argumentų, kodėl ieškovui turėtų būti priteisiamas nurodytas maksimalus neturtinės žalos dydis - 8 000 Eur. Kitose analogiškose bylose teismai priteisia 1 000 Eur, 2 000 Eur, 3 000 Eur neturtinės žalos ir t. t. Atsakovas Aloyzas Jarošaitis po įvykusio nelaimingo atsitikimo už ieškovo organizuotą šventę draugams ir savo šeimos nariams neprašė 2 000 Eur sutarto mokesčio, taip parodydamas gerą valią.

Teismas, tenkindamas tik iš dalies ieškovo Ernesto Mončausko patikslintą ieškinį, taip pat nepagrįstai priteisė ieškovo visas patirtas 3 630 Eur bylinėjimosi išlaidas, kai pareikštas ieškinys buvo priteistas tik iš dalies.

Apeliaciniame skunde yra teigiama, kad Aleksandras Balesnyj neva patvirtino, jog Lietuvoje nėra privalomų patikrinimų, nustatytų LR teisės aktuose, tačiau tai yra netiesa. Vadovaujantis eksperto liudijimu ir atsakovų pateiktais dokumentais, galima konstatuoti šiuos neatitikimus pagal LST standartus: nebuvo vedamas kontrolės priežiūros žurnalas, nėra pateikta techninio paso, nebuvo instruktorių rengimo programos, nebuvo specialiai apmokyto asmens gelbėti lankytojus iš didelio aukščio, nereglamentuotos lynų apkrovos, nebuvo tikrinamos linų apkrovos dėl nusidėvėjimo, nebuvo vedamas registras fiksuoti duomenims, nebuvo atlikta lynų patikra. Medžiai nebuvo prižiūrimi arboristo. Parko rangovas yra apeliantas Aloyzas Jarošaitis. Trasa turėjo būti tokia, kad joje nebūtų kliūčių. Esant konstrukcijai aukščiau nei 1 metras nuo žemės, privalo būti saugumo sistemos, kurių taip pat nebuvo. Turėjo būti sukonstruota speciali stabdymo įranga. Taip pat pagal bylai pateiktus įrodymus konstatuotina, kad nuo 2019 m. nebuvo tikrinama kita saugos įranga „Montis Magia“ įmonėje. Šių aplinkybių apeliantas Aloyzas Jarošaitis neneigė.

Apeliantas apeliaciniu skundu nepagrįstai ginčija teismo padarytą išvadą dėl solidarios atsakomybės taikymo - UAB „Balsių slėnis“ kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, o atsakovui Aloyzui Jarošaičiui - kaip tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui. Ši apelianto pozicija yra prieštaringa ir nepagrįsta byloje esančiais įrodymais, nes, viena vertus, apeliantas pripažįsta savo funkciją ir vaidmenį - jis buvo būtent tas asmuo, kuris atsakė už trasų priežiūrą ir saugumą, tačiau, kita vertus, mėgina nuo šios pareigos atsiriboti vien deklaratyvia fraze apie paslaugų neteikimą, kurios nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Apeliantas pats pripažįsta, kad buvo atsakingas už priežiūrą ir saugumą, vadinasi, būtent jam teko pareiga identifikuoti, valdyti ir eliminuoti rizikas, kurios trasoje yra akivaizdžios ir prognozuojamos. Rizika, kad į trasos veikimo zoną pateks transporto priemonė ar kita kliūtis, nėra teorinė - ji yra reali ir numatoma, ypač kai trasa yra virš teritorijos, kurioje galimas transporto judėjimas ar parkavimas. Tokia rizika privalo būti valdoma organizacinėmis ir techninėmis priemonėmis, pvz., aiškių zonų atskyrimu, fiziniais barjerais, draudžiamaisiais ženklais, nuolatine priežiūra. Jeigu šios priemonės neveikė taip, kad kliūtis vis dėlto atsirado besileidžiančio asmens kelyje, tai savaime rodo, kad saugumo priemonės nebuvo pakankamos arba nebuvo užtikrintas jų realus veikimas, todėl priežastinis ryšys tarp apelianto pareigų nevykdymo ir įvykio yra pagrįstai konstatuotas. Apeliantas bando prieštarauti ir remtis antstolių fiksavimo duomenimis, tačiau šis įrodymas objektyviai negali paneigti įvykio metu buvusių sąlygų, nes faktinės aplinkybės buvo konstatuotos 2025 m. gegužės mėnesį, t. y. praėjus beveik ketveriems metams po įvykio. Apeliantas taip pat deklaruoja, kad ėmėsi maksimalių pastangų, jog paslaugos būtų saugios, ir kad esą buvo imtasi visų priemonių realiai apriboti transporto priemonių patekimą po lynų trasomis - įkaltų ir nudažytų medinių kuolų, „pro kuriuos pravažiuoti nebuvo įmanoma“. Tačiau šis teiginys yra paneigiamas pačia įvykio realybe: jei transporto priemonė vis dėlto atsidūrė po lynų trasa ir tapo kliūtimi nusileidžiančiam asmeniui, vadinasi, praktikoje buvo įmanoma patekti į zoną, o taikytos priemonės nebuvo efektyvios. Be to, lynų nusileidimo trasa nebuvo saugi naudoti ne vien dėl to, kad lynas buvo išsitampęs (galimai dėl ilgalaikio naudojimo ir laiku neatliekamos techninės priežiūros), bet ir dėl to, kad nebuvo užtikrintas besileidžiančio asmens saugumas, t. y. kad asmeniui dideliu greičiu leidžiantis lynu ir neturint jokių realių galimybių sustabdyti šio proceso, jo kelyje neatsirastų kliūtis. Ieškovui leidžiantis išsitampiusia ir nesaugia trasa įvyko įvykis, kai ieškovas atsitrenkė į transporto priemonę, kuri galėjo patekti po lynų trasa, ir ieškovas patyrė sveikatos sutrikdymą, sukėlusį dideles fizines bei emocines kančias ir liekamuosius reiškinius, todėl apeliantas Aloyzas Jarošaitis pagrįstai pripažintas atsakingu už kilusią žalą.

Apelianto nesutikimas su 8 000 Eur neturtinės žalos dydžiu yra nepagrįstas, nes neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas ne mechaniškai lyginant su kitose bylose minėtomis sumomis, o vertinant konkrečios bylos faktines aplinkybes, patirtų sužalojimų pobūdį, gydymo ir reabilitacijos trukmę, liekamuosius padarinius, patiriamų išgyvenimų intensyvumą ir trukmę bei poveikį asmens gyvenimo kokybei ateityje. Apeliantas savo teiginių neparemia konkrečių, pagal faktines aplinkybes išties analogiškų bylų analize, o remiasi deklaratyviu sumų išvardijimu, ignoruodamas tai, kad neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkretaus asmens patirtų padarinių apimtį ir reikšmingumą.

Apelianto argumentas, kad teismas, tik iš dalies tenkindamas ieškovo patikslintą ieškinį, nepagrįstai priteisė visas ieškovo bylinėjimosi išlaidas, atmestinas kaip neatitinkantis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo instituto paskirties ir kasacinės praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė kolegija 2023 m. sausio 4 d. civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-916/2023 siekdama suvienodinti kasacinio teismo praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose, kuriose teismas iš dalies tenkina reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, suformulavo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad tai atvejais, kai iš dalies tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas, skirstydamas byloje šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, taisyklę „pralaimėjęs moka“ turi taikyti ne mechaniškai, o, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir CPK 3 straipsnio 7 dalyje nurodytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgdamas į šių išlaidų susidarymo priežastis, be kita ko, įvertindamas taisykle „pralaimėjęs moka“ nustatyto teisės į teisminę gynybą ribojimo tikslą ir proporcingumą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo rezultatą ir jo poveikį ginčo šalims, taip pat atsižvelgdamas į ieškovo ir atsakovo procesinį elgesį, aplinkybę, ar atsakovas patyrė papildomų išlaidų dėl pareikšto didesnio reikalavimo, ir kitas šiam klausimui išspręsti reikšmingas individualias bylos aplinkybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi šiais išaiškinimais ir teisės taikymo taisykle, todėl priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą šioje dalyje, kurios nėra pagrindo keisti.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ateityje ieškovui bus reikalingos operacijos ar specialios procedūros, bei kad dėl įvykio metu patirtų sužalojimų ieškovo fizinė sveikata ar psichinė būklė gali blogėti ateityje, kad gali ir toliau likti tik iš dalies darbingas, padarė fakto klaidą. 2025 m. kovo 26 d. ieškovo atstovė per e-teismas sistemą teismui pateikė dokumentus, pagrindžiančius, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius priėmė sprendimą, kuriuo negalios pensijos skyrimo terminas buvo pratęstas dar 3 metams nuo 2024 m. spalio 10 d. iki 2027 m. vasario 9 d. Teismas, spręsdamas, kad nėra duomenų, jog dėl įvykio metu patirtų sužalojimų ieškovo fizinė sveikata gali blogėti ateityje, darė nepagrįstą išvadą. Taip pat darė nepagrįstą išvadą, kad įvykio metu patirti sužalojimai neturės įtakos tolimesniam pilnaverčiam gyvenimui, nes ieškovo patirta trauma turi didelės neigiamos įtakos jo gyvenimui ir turės ateityje, nes jis prarado 50 procentų darbingumo, kuris pratęstas iki 2027 m. vasario 9 d., ir neabejotinai bus pratęstas vėl suėjus šiam terminui, nes jo sveikatos būklė nebegerėja. Pagrįstai galima teigti, kad ji tik blogės dėl vartojamų nuskausminamųjų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi baudžiamosiose bylose priteisiamomis neturtinės žalos sumomis, tačiau nesivadovavo teismų praktika dėl neturtinės žalos priteisimo civilinėse bylose. Maža to, ieškovas rėmėsi 2017 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo civiline byla Nr. 2-658-545/2017, kurioje buvo sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas. Toje byloje žala analogiškai buvo patirta nuotykių parke lynų trasoje. Toje byloje S. S. buvo diagnozuotas dešinės pėdos skausmas, koja buvo įmobilizuota langete, o S. S. – dešinės kojos abiejų kulkšnių lūžis su pėdos išnirimu, ji prarado 10 procentų darbingumo. Teismo nustatyta ir priteista neturtinės žalos suma – 10 000 Eur dar 2017 m. Šiuo atveju ieškovo patirtos traumos sunkumas ir liekamieji padariniai yra ženkliai didesni nei minėtoje nutartyje. Todėl laikytina, kad teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Teismas netinkamai įvertino žalos sumai svarbias nustatyti aplinkybes, todėl darė nepagrįstas išvadas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo. Paminėtina ir tai, kad civilinėje byloje vienos nuotraukos pademonstravimas vienam trečiajam asmeniui Kauno apylinės teismo byloje (Nr. e2-2198-475/2024) buvo įvertintas 1 000 Eur neturtine žala, kas šiuo atveju, lyginant su sveikatos sužalojimu, yra sukeliantis ženkliai mažesnius išgyvenimus tiek trukmės, tiek padarinių kontekste.

Ieškovas visiškai nepagrįstai pareiškė reikalavimą atsakovams UAB „Balsių slėnis“, Aloyzui Jarošaičiui bei UAB „Malorija”, kadangi jie nėra kalti dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo. Faktiškai visos pretenzijos turėjo būti pareikštos trečiajam asmeniui Raimondui Jokniui, kuris yra kaltas dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo, kadangi jis pastatė savo automobilį draudžiamojoje vietoje, bei pats ieškovas yra kaltas, kadangi savavališkai pasiėmęs įrangą bei nesudaręs nusileidimo ir laipiojimo trasomis sutarties, neišklausęs instruktažo, leidosi su lynu trasa, ko pasėkoje pats ir susižalojo. Šiuo atveju Ernestas Mončauskas pats nukentėjo dėl didelio neatsargumo ir asmens tyčios (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių atsakovai ir nesutiko atlyginti ieškovui 100 000 Eur neturtinę žalą.

Ieškovas apeliaciniame skunde rėmėsi 2017 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo byla Nr. 2-658-545/2017, kurioje buvo sprendžiamas neva analogiškas žalos atlyginimo klausimas. Atsakovai, susipažinę su šia nurodyta byla, pažymi, kad akivaizdžiai skiriasi faktinės aplinkybės nurodytoje civilinėje byloje ir šiuo metu nagrinėjamoj byloje. Kaip byloje buvo nustatyta, poilsiautojai, atvykę į UAB „TARZANIJA“ parką, visų pirma išklausė nuotykių parko trasų, naudojimosi jomis bei įrenginiais, instruktažą, buvo supažindinti su saugaus pramogavimo taisyklėmis, pasirašė pramogavimo nuotykių parke sutartį. Ieškovo atveju viso šito nebuvo padaryta, o priešingai - savavališkai pasiėmė parko pramogoms skirtą įrangą ir neįvertinęs visų rizikų leidosi lynu.

Byloje yra neginčytinai nustatyta, kad ieškovas patyrė tik nesunkų sveikatos sutrikdymą, kurio metu jam nekilo grėsmė gyvybei. Ieškovas ir jo sesuo advokatė visais būdais siekia suklaidinti teismą, nurodydami vis nepagrįstas ir išgalvotas aplinkybes. Taip pat apeliaciniame skunde nurodė neteisingas ir iškraipytas aplinkybes, kad visi atsakovai yra atsakingi dėl neturtinės žalos padarymo ieškovui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir vietoj 100 000 Eur priteista 8 000 Eur bei atmestas ieškinys atsakovės UAB „Malorija“ atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. birželio 26 d. poilsiavietėje „Balsių slėnis“ ieškovas, leisdamasis lynu, trenkėsi į ant žalios vejos po lynu stovėjusį automobilį, kurio vairuotojas buvo Raimondas Joknys. Ieškovui dėl įvykio diagnozuotas šlaunikaulio lūžis (el. b. I t., 53 l.).

Dėl įvykio, kurio metu ieškovas patyrė sužalojimus, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-22149-21 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo). Ikiteisminis tyrimas užbaigtas Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2021 m. gruodžio 31 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-22149-21 nutraukimo. Ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas ir vėl nutrauktas keturis kartus, paskutinį kartą ikiteisminis tyrimas nutrauktas Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2024 m. birželio 11 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-22149-21 nutraukimo (el. b. I t., 42-47 l.).

2024 m. birželio 27 d. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu solidariems atsakovams Aloyzui Jarošaičiui, UAB „Malorija“ ir UAB „Balsių slėnis“ dėl 100 000 Eur neturtinės žalos priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo patikslintą ieškinį tenkino iš dalies - priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų UAB „Balsių slėnis“ ir Aloyzo Jarošaičio 8 000 Eur neturtinės žalos ir lygiomis dalimis 3 630 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno po 1 815 Eur. Kitoje dalyje ieškinį teismas atmetė, priteisė atsakovei UAB „Malorija“ iš ieškovo Ernesto Mončausko 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas ir atsakovai UAB „Balsių slėnis“ bei Aloyzas Jarošaitis su teismo priimtu sprendimu nesutinka. Ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai sumažino reikalautos neturtinės žalos dydį bei atmetė ieškinį atsakovės UAB „Malorija“ atžvilgiu, o atsakovai teigia, kad jie nėra atsakingi dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo ir neturi pagrindo atlyginti patirtos neturtinės žalos ieškovui. Taip pat atsakovai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir išanalizavusi civilinės bylos medžiagą, su apeliacinių skundų argumentais nesutinka, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais.

Dėl atsakovo UAB „Balsių slėnis“ civilinės atsakomybės

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad atsakovės UAB „Balsių slėnis“ veikla apėmė nusileidimo lynais paslaugų teikimą, todėl atsakovės veikla pripažintina susijusia su didesnio pavojaus šaltinio valdymu, ir ji, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, yra atsakinga už ieškovo sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles.

Apeliantai UAB „Balsių slėnis“ ir Aloyzas Jarošaitis neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus teiktų paslaugų pobūdį, UAB „Balsių slėnis“ pripažinta didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, tačiau teigia, jog jokių neteisėtų veiksmų neatliko, kadangi nelaimingo atsitikimo dieną ieškovui paslaugų neteikė, ieškovas su draugais laipiojimo lynais įrangą pasiėmė bei laipiojimo ir nusileidimo lynais trasomis naudojosi savavališkai. Taip pat apeliantai nesutinka, kad trasa, kuria leidosi nukentėjęs asmuo, neatitiko pateiktos trasos reglamentuojamų aukščių, tai yra galimai buvo techniškai nusidėvėjusi, kadangi esant tvarkingai trasai ir tinkamai įtemptiems lynams (nukentėjusysis nebūtų leidęsis pažeme, jei būtų išlaikytas 5 metrų aukštis), nebūtų įvykęs susidūrimas. Apeliantai nurodo, kad trasa, kuria savavališkai leidosi lynu ieškovas, buvo geros būklės ir stovio bei atitiko nustatytus aukščio reikalavimus. Nelaimingas atsitikimas įvyko ne dėl įrangos nusidėvėjimo ar netinkamo jos lyno aukščio, bet dėl savavališko, nerūpestingo ieškovo elgesio bei trečiojo asmens Raimundo Joknio pastatytos kliūties (automobilio) neleistinoje ir draudžiamoje vietoje. Jeigu trečiasis asmuo nebūtų įvažiavęs į draudžiamą teritoriją ir joje nebūtų pastatęs savo automobilio, nelaimingo atsitikimo nebūtų. Raimondas Joknys, privažiavęs su automobiliu „Stop“ ženklą, matė, kad toliau važiuoti nėra galimybės, kadangi kelias yra užtvertas įkaltais mediniais kuolais, kurie buvo nudažyti raudona ir balta spalva, tačiau jis į juos nereagavo ir savavališkai juos apvažiavo per draudžiamą žalią veją bei pastatė automobilį virš kabančio lyno, kuriuo leidžiasi poilsiautojai. Prie „Stop“ ženklo taip pat buvo įspėjamasis ženklas „Žmogus leidžiasi lynu“, kas aiškiai buvo suprantama, kad toliau važiuoti negalima, kadangi toje vietoje yra trasa, kuria leidžiasi lynu žmonės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su šiais apeliantų argumentais nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus duomenis, ikiteisminio tyrimo medžiagą, liudytojų parodymus, bei šių įrodymų visumos pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantai (atsakovai) neįrodė, jog nelaimingas atsitikimas kilo dėl ieškovo ar trečiojo asmens didelio neatsargumo ir tyčios.

Pažymėtina, kad CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamas specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis – asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t.t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nėra pajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tai reiškia, kad jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą, net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne. Taigi, tai atsakomybės be kaltės, griežtosios arba objektyviosios atsakomybės atvejis, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas negali gintis, remdamasis atsikirtimais, susijusiais su jo kaltės nebuvimu, tačiau gali įrodinėti nukentėjusiojo kaltę kaip turinčią įtakos jo civilinei atsakomybei aplinkybę. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas šalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad už žalą, kuriai atsirasti turėjo įtakos nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas, žalos sukėlėjas nebus atsakingas, o nukentėjusiajam teks visos įvykusio delikto išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė, kaip minėta, nenustatinėtina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo konstatuota, jog UAB „Balsių slėnis“ galimai nesiėmė tinkamų saugumo priemonių, o vertinant nustatytas aplinkybes matyti, kad trasa, kuria leidosi nukentėjęs asmuo, neatitiko pateiktos trasos reglamentuojamų aukščių, tai yra galimai buvo techniškai nusidėvėjusi, kadangi esant tvarkingai trasai ir tinkamai įtemptiems lynams (nukentėjusysis nebūtų leidęsis pažeme, jei būtų išlaikytas 5 metrų aukštis), nebūtų įvykęs susidūrimas. Taip pat padaryta išvada, kad UAB „Balsių slėnis“, neužtikrindami tinkamų ir akivaizdžiai matomų informacinių ir draudžiamųjų ženklų apie transporto priemonių eismo apribojimus bei apie vietas, kur asmenys leisdamiesi lynu gali pavojingai susižaloti patys ar sužaloti kitus, veikė galimai nusikalstamai nerūpestingai, tačiau ikiteisminis tyrimas UAB „Balsių slėnis“ negalimas, nes už nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnyje, padarymą nėra numatyta juridinio asmens atsakomybė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės dėl galimai techniškai netvarkingos trasos bei įspėjamųjų ženklų pastatymo vietose, kuriose yra nusileidimo trasos, tinkamo (ne)įrengimo bei atsakovų argumentai, kad nusileidimo lynai trasa šiuo atveju buvo tvarkinga, ar kad jie ėmėsi visų priemonių užtikrinti besileidžiančių asmenų saugumą (užtvėrė kelią įkaltais mediniais kuolais), neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovės UAB „Balsių slėnis“ civilinės atsakomybės, nes šiuo atveju atsakovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, yra atsakinga už ieškovo sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles, įtvirtinančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybei atsirasti neturi reikšmės, buvo pažeistos teisinės pareigos ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011). Taigi, šiuo atveju netgi pasitvirtinus aplinkybei, jog lynas, kuriuo leidosi nukentėjusysis, buvo tinkamos kokybės, nebuvo nusidėvėjęs, kaip teigia atsakovai, tai nepašalina tokios veiklos pavojingumo (didesnės žalos padarymo aplinkiniams rizikos), egzistuojančios dėl objektyvių tokių įrenginių savybių. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad atsakovė, užsiimdama pramogų parko organizavimo veikla, kurioje naudojami kelių lynai (tarp jų ir lynas, kuriuo leisdamasis patyrė žalą nukentėjusysis), vykdė rizikingą, susijusią su didesniu pavojumi padaryti žalos kitiems, veiklą, taigi – valdė didesnio pavojaus šaltinį. Atsižvelgiant į tai, atsakovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, yra atsakinga už nukentėjusiojo asmens sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles, įtvirtinančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės. Kaip minėta, didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybei atsirasti neturi reikšmės, buvo pažeistos teisinės pareigos (šiuo atveju – susijusios su atsakovės valdomų lynų kelių atitikties teisės aktų reikalavimams užtikrinimu, taip pat tinkamu, saugiu jų eksploatavimu) ar ne. Dėl to tas faktas, kad lynų keliai, kaip teigia atsakovė, buvo tinkamos kokybės, saugūs, ar kad pramogos vieta buvo tinkamai pažymėta informaciniais ženklais, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamos deliktinės civilinės atsakomybės atsakovei UAB „Balsių slėnis“ atsiradimo.

Sprendžiant, ar yra pagrindas atleisti atsakovę UAB „Balsių slėnis“ nuo civilinės atsakomybės tuo pagrindu, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl paties ieškovo ar trečiojo asmens didelio neatsargumo ir tyčios, teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kaip didelis nukentėjusio asmens neatsargumas, šalinantis didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę, gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamas atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Dėl neatsargumo kvalifikavimo kaip didelio sprendžiama pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Konkretaus nurodymo, kaip asmuo turi elgtis konkrečioje situacijoje, kad jo elgesys būtų saugus jam ir aplinkiniams, nevykdymas yra pagrindas daryti išvadą, kad asmuo ignoravo reikalavimus dėl saugaus ir atsargaus elgesio, todėl buvo labai neatsargus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

Nagrinėjamu atveju, atsakovių teigimu, nukentėjusiojo tyčia ir (ar) didelis neatsargumas pasireiškė tuo, kad jis pramogavo savavališkai poilsiavietės teritorijoje, prieš leisdamasis lynu nepasirašė sutarties, nebuvo instruktuotas, jam nebuvo suteikta įranga. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėmis, kad įvykio dieną atsakovės darbuotojas išdavė nukentėjusiajam ir kitiems asmenims leistis lynais reikalingą įrangą ir ieškovas su kitais asmenimis naudojosi nusileidimo lynais paslauga ne savavališkai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovių argumentai, kad UAB „Balsių slėnis“ neteikė paslaugų nukentėjusiajam, kad nukentėjusysis savavališkai jos teritorijoje pramogavo, yra paneigti ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-22149-21 metu surinktais duomenimis. Iš byloje esančio 2022 m. kovo 15 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne tik nukentėjęs asmuo, bet ir kiti su juo poilsiavietėje „Balsių slėnis“ pramogavę asmenys. Iš minėtų asmenų parodymų nustatyta, kad asmenys nuvyko į informacinį parką, ten buvęs instruktorius išdavė diržus ir karabinus, skirtus nusileisti lynais, pravedė trumpą teorinį ir praktinį instruktažą, pasirašyti niekur nereikėjo. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas leistis lynais reikalingą įrangą pasiėmė savavališkai (pvz., iš užrakintos patalpos, prieš atsakovės darbuotojų valią). Priešingai, įrangą ieškovui ir jo draugams išdavęs Vakaris Juška, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad į kasos namelį (kuriame išduodama įranga) pats įsileido ieškovą, padėjo vaikams užsidėti įrangą (el. b. I t., 24-25 l.). Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad įvykio dieną atsakovės „Balsių slėnis“ darbuotojas išdavė nukentėjusiajam ir kitiems asmenims leistis lynais reikalingą įrangą. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tai, kad nukentėjęs asmuo ir (ar) kiti kartu pramogavę asmenys nepasirašė su atsakove sutarties, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė neteikė paslaugų įvykio dieną, juolab, įvertinant tai, kad sutarčių pasirašymą turi iniciuoti pati atsakovė ir (ar) jos darbuotojai prieš leisdami asmenims pramogauti parke. Akivaizdu, kad šiuo atveju asmuo, išdavęs nukentėjusiajam ir jo draugams įrangą, reikalingą leistis lynais, nepasirūpino, kad su jais būtų pasirašytos sutartys. Atsakovės darbuotojo nekompetencija šiuo atveju negali būti pripažinta priežastimi, dėl kurios kiltų pagrindas atleisti atsakovę UAB „Balsių slėnis“ nuo civilinės atsakomybės taikymo.

Taip pat apeliantai teigia, kad jeigu Raimondas Joknys nebūtų įvažiavęs į draudžiamą teritoriją ir joje nebūtų pastatęs automobilio, nelaimingo atsitikimo nebūtų įvykę. Atsakovai įrodinėja, kad Raimondas Joknys matė „Stop“ ženklą, suprato, kad toliau važiuoti nėra galimybės, nepaisant to, įvažiavo į draudžiamą teritoriją ir pastatė automobilį virš kabančio lyno, kuriuo leidžiasi poilsiautojai. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais atsakovų argumentais. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tai, jog atsakovė nesiėmė visų priemonių, kad nusileidimo lynais vietose būtų pastatyti įspėjamieji ir eismą draudžiantys ženklai, buvo nustatyta atliekant ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad įvykio vietoje buvo pastatytas Kelio eismo taisyklių 1 priedo VI skyriaus 611 nurodytas informacinis ženklas „Aklakelis“ reiškiantis – „kelias, neturintis viename gale išvažiavimo“. Šis ženklas yra tik informacinis, o ne draudžiamasis, be to, jis tinkamai neįformintas, pastatytas savo iniciatyva, be to, šis ženklas nedraudžia transporto priemonių eismo. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad kitų kelio ženklų, draudžiančių transporto priemonių patekimą prie poilsiavietės objektų, nėra, o ypač vietose, kuriose asmenys nusileidžia lynais. Taigi, šios ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantai, patvirtino faktą, kad atsakovė UAB „Balsių slėnis“, kurios administravimo teritorijoje buvo vykdoma laipiojimo ir nusileidimų trasų veikla, galimai nesiėmė tinkamų priemonių, t. y. įspėjamųjų ir eismą draudžiančių ženklų pastatymo vietose, kuriose yra nusileidimo trasos ir turėtų būti draudžiamas ar ribojamas transporto eismas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog vietoje, kurioje Raimondas Joknys pastatė automobilį, nebuvo jokių informacinių ar perspėjančių ženklų, patvirtinančių, kad draudžiama statyti transporto priemones, neturi pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, kad Raimondas Joknys pastatė automobilį draudžiamoje vietoje. Dėl šios priežasties atsakovai teigti, kad nukentėjusysis patyrė žalą dėl Raimondo Joknio veiksmų (draudžiamoje vietoje pastatyto automobilio), neturi jokio pagrindo.

Vadovaujantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir pripažino, kad būtent atsakovės valdomas lyno kelias, kuriuo leisdamasis ieškovas patyrė sveikatos sužalojimų, kaip didesnį pavojų aplinkiniams keliantis objektas, lėmė ieškovo prašomos priteisti žalos atsiradimą, o atsakovų pateikti įrodymai nepagrindžia tyčios ar didelio neatsargumo nukentėjusiojo asmens ar trečiojo asmens Raimondo Joknio veiksmuose buvimo.

Dėl atsakovo Aloyzo Jarošaičio civilinės atsakomybės

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas Aloyzas Jarošaitis buvo vienintelis žmogus, atsakingas už lynų trasų priežiūrą, jų saugumą, konstatavo, jog egzistuoja visos atsakovo Aloyzo Jarošaičio civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.263 straipsnį.

Apeliantai su šia teismo išvada nesutinka, teigdami, jog atsakovas Aloyzas Jarošaitis tinkamai prižiūrėjo laipiojimo ir nusileidimo trasų būklę, tinkamai užtikrino jų saugumą bei dėjo visas maksimalias pastangas, kad paslaugos būtų saugios. Taip pat ėmėsi visų apsaugos priemonių, kad realiai būtų apribotas transporto priemonių patekimas po lynų trasomis - pastatė įspėjamąjį ženklą „Akligatvis“ ir antrą kelio ženklą „STOP“ su kartu parodytu besileidžiančiu lynu žmogumi, kurie įspėja, kad toliau kelio nebėra bei reikia sustoti, kadangi toliau pravažiavimo nėra. Taip pat buvo užstatyti akmenys, įkalti miško keliuke fiziniai barjerai, t. y. mediniai kuolai, kurie buvo nudažyti raudona ir balta spalva, pro kuriuos pravažiuoti nebuvo įmanoma. Atsakovų teigimu, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, lynai nebuvo išsitampę, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti aukščiai tarp lyno ir žemės, kai leidžiasi ir kai niekas nesileidžia. Tą patį faktą užfiksavo antstolis įvertindamas faktines aplinkybes.

Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.263 straipsnyje – specialiojoje deliktinės atsakomybės normoje – įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Civilinės atsakomybės prasme asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovai neginčija teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovas Aloyzas Jarošaitis buvo tiesiogiai atsakingas už lynų trasų priežiūrą, jų saugumą (el. b. II t., 102 l.). Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog trasa, kuria leidosi ieškovas, galimai neatitiko pateiktos trasos reglamentuotų aukščių, t. y. galimai buvo techniškai nusidėvėjusi. Nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, taip pat yra nurodyta, kad esant tvarkingai trasai ir tinkamai įtemptiems lynams (nukentėjusysis nebūtų leidęsis pažeme, jei būtų išlaikytas 5 metrų aukštis), nebūtų įvykęs ir įvykis. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo konstatuota, jog tai, kad trasa gali būti nesaugi, patvirtina ir UAB „Balsių slėnis“ pateiktas tvirtinimo elementų techninis pasas, kuriame nurodyta, kad 2019 m. gegužės 21 d. UAB „Montis Magia“ atlikta patikra ir nustatyta, jog įrenginys tinkamas naudoti. Taip pat nurodyta, kad kitos patikros data – 2020 m. gegužės 20 d. Daugiau įrašų nėra, todėl vertinama, kad 2020 m. gegužės 20 d. patikra atlikta nebuvo, t. y. nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2021 m. birželio 26 d. (kai įvyko įvykis) laipiojimo įranga tikrinama ir patikra atliekama nebuvo (el. b. I t., 20-30 l.). Taip pat, kaip minėta, atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad poilsiavietėje „Balsių slėnis“ galimai nebuvo imtasi visų priemonių, jog nusileidimo lynais vietose būtų pastatyti įspėjamieji ir eismą draudžiantys ženklai. Šios ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, priešingai nei teigia atsakovai, patvirtina faktą, jog poilsiavietėje galimai nebuvo imtasi tinkamų priemonių, t. y. įspėjamųjų ir eismą draudžiančių ženklų pastatymo vietose, kuriose yra nusileidimo trasos, ir turėtų būti draudžiamas ar ribojamas transporto eismas (el. b. I t., 20-30 l., 42-47 l.).

Byloje pateiktas 2022 m. rugsėjo 16 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Klaipėdos regiono rinkos priežiūros skyriaus raštas patvirtina, kad Tarnyba 2022 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą laikinai uždrausti UAB „Balsių slėnis“ teikti nusileidimo lynais paslaugą, kol bus atlikti paslaugos periodiniai patikrinimai (saugos įvertinimai) ir apie tai bus informuota Tarnyba. Minėtame rašte pateikti duomenys patvirtina, kad paskutinį kartą nusileidimo lynais paslaugos trečiųjų šalių patikra atlikta 2019 m. gegužės 21 d. UAB „Balsių slėnis“ nurodė, kad veiklos nevykdo nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo to laiko nėra teikiamos laisvalaikio pramogos ir pradėti veiklos neplanuoja. 2022 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Balsių slėnis“ informavo Tarnybą, kad vykdydama Tarnybos sprendimą, neteikia ir neteiks laipiojimo ir nusileidimo lynais trasomis paslaugos (el. b. I t., 87-88 l.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė 2025 m. gegužės 3 d. antstolio Mindaugo Mažrimo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu kaip patikimu ir lynų pakankamą aukštį ir atitinkamai trasos saugumą įrodančiu įrodymu, kadangi nusileidimo lynais trasos buvo apžiūrimos praėjus beveik ketveriems metams po įvykio, kurio metu buvo sužalotas atsakovas, atsakovei šių paslaugų nebeteikiant nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia atsakovai, šioje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovas Aloyzas Jarošaitis, neužtikrindamas savalaikių nusileidimo lynais patikrų, tinkamų ir akivaizdžių matomų informacinių draudžiamų ženklų apie transporto priemonių eismo apribojimus bei apie vietas, kur asmenys leisdamiesi lygu gali pavojingai susižaloti patys ar sužaloti kitus, įrengimo, savo veiksmais neužtikrino tinkamo, saugaus lyno kelio eksploatavimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo Aloyzo Jarošaičio, kaip atsakingo už trasų priežiūrą ir saugumą, veiksmų bei įvykusio nelaimingo atsitikimo, ir CK 6.263 straipsnio pagrindu jis kartu su UAB „Balsių slėnis“ turi pareigą atlyginti ieškovo patirtą žalą.

Dėl atsakovės UAB „Malorija“ civilinės atsakomybės

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atsakovės UAB „Malorija“ atžvilgiu atmetė kaip neįrodytą tuo pagrindu, jog byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių ieškovo dėstomas aplinkybes, kad UAB „Malorija“ teikė nusileidimo lynais paslaugas ieškovui ir jo kompanijai.

Apeliantas Ernestas Mončauskas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi. Teigia, kad byloje nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog UAB „Malorija“ savo turtą, t. y. lynus, perdavė valdyti UAB „Balsių slėnis“, todėl būtent UAB „Malorija“ laikytina lynų savininke. Apelianto vertinimu, laikant, kad lynų valdytoja buvo UAB „Balsių slėnis“, o savininkė - UAB „Malorija“, šių įmonių atsakomybė turėjo būti laikoma solidari. Taip pat ieškovas teigia, kad paslaugos buvo užsakytos ir suteiktos UAB „Malorija“ įmonės, todėl jai kyla atsakomybė ir šiuo pagrindu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje jau yra nustatyta atsakovės UAB „Balsių slėnis“, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojos, civilinė atsakomybė už ieškovo patirtą žalą, bei tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog nusileidimo lynais paslaugas teikė UAB „Malorija“, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad šiuo atveju ieškovas neįrodė pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Taip pat pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog lynai, kuriais leidosi ieškovas, priklauso UAB „Malorija“, savaime nepatvirtina kitų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų. Šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė UAB „Malorija“ atliko tam tikrus neteisėtus veiksmus, kurie sąlygojo (galėjo sąlygoti) žalos ieškovui atsiradimą (CK 6.245 – 6.250 straipsniai). Vadovaujantis nurodytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo reikalavimai atsakovės UAB „Malorija“ atžvilgiu buvo atmesti pagrįstai.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino žalos sumai nustatyti svarbias aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo. Atsakovai taip pat nesutinka su teismo priteistos žalos dydžiu, teigia, kad teismas priteisė per didelę neturtinę žalą ieškovui. Teisėjų kolegija šiems šalių argumentams nepritaria ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į visus tam reikšmingus kriterijus ir bylos aplinkybes.

Pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai; teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusysis paprastai subjektyviai įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį. Tačiau asmens prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis negali būti vertinamas kaip iš anksto žinomas ir nustatytas, nes dydį įvertina ir nustato teismas, ištyręs ir įvertinęs visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismai, vertindami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, visų pirma turi įvertinti pažeistos vertybės pobūdį pagal protingo žmogaus etaloną. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013).

Įstatyme įtvirtintas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgdamas į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Atliekant tokį vertinimą teismo pagrindinė užduotis yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius, piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko, kaip jau minėta, neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, siekdamas nustatyti kuo teisingesnį konkrečiu atveju atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi taikyti kuo daugiau šios žalos dydžio įvertinimo pinigais kriterijų. Teismo sprendime turi būti ne tik įvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato priteistiną konkrečiu atveju neturtinės žalos atlyginimo dydį, tačiau ir argumentuotai pagrįstas kiekvieno iš nurodytų kriterijų taikymas nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, atskleista jo reikšmė bei įtaka sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį konkrečioje situacijoje. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų visumą, t. y. ir aplinkybes, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas didesnis, ir aplinkybes, dėl kurių šios žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005).

Sveikatos sutrikdymo bylose neturtinės žalos kompensacijos dydžio nustatymo specifika yra ta, jog teismas turi atsižvelgti ne tik į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, bet ir į sveikatos sutrikdymo situacijoje reikšmingas aplinkybes, tokias kaip, pvz., sveikatos sužalojimo laipsnis, patirtos traumos pobūdis, atsiradusios dėl sveikatos sutrikdymo turtinės ir neturtinės pasekmės (lėšos, būtinos sveikatai pagerinti, fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai ir pan.), pasikeitimai įvairiose nukentėjusiojo asmens gyvenimo sferose (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt.) bei kitos aplinkybės, kurios daro tiesioginę įtaką asmens fizinių ir dvasinių išgyvenimų stiprumui ir kartu lemia piniginio kompensacinio ekvivalento nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2010; 2023 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-823/2023).

Nagrinėjamu atveju apeliantas Ernestas Mončauskas nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, neįvertino byloje pateikto įrodymo, patvirtinančio, jog negaliojo pensijos skyrimo terminas buvo pratęstas iki 2027 metų, neatsižvelgė į infliaciją, nesivadovavo teismų praktika dėl neturtinės žalos priteisimo civilinėse bylose, netinkamai nustatė sveikatos sutrikdymo mastą (teismas konstatavo, kad ieškovas patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nors, ieškovo teigimu, jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, sutinka su ieškovu, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog byloje nebuvo pateikta duomenų apie darbingumo lygio ieškovui nustatymą po 2024 m. spalio 9 d., suklydo, kadangi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus sprendimas dėl socialinio draudimo negalios pensijos Ernestui Mončauskui skyrimo termino pratęsimo nuo 2024 m. spalio 10 d. iki 2027 m. vasario 9 d. į bylą buvo pateiktas ir teisėjos rezoliucija priimtas 2025 m. kovo 26 d. (DOK-36888). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši faktinė klaida nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu priėmė neteisingą sprendimą. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog ieškovui buvo pratęstas negalios pensijos mokėjimo terminas, nepaneigia kitų byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių apie tai, kad byloje nebuvo pateikta duomenų apie tai, jog ateityje ieškovui bus reikalingos operacijos ar specialios procedūros, jog dėl įvykio metu patirtų sužalojimų gali blogėti ieškovo fizinė sveikata ar psichinė būklė. Taip pat paminėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog terminuotas 50 procentų darbingumo lygis ieškovui buvo nustatytas ne tik dėl nelaimingo įvykio padarinių, bet ir dėl ligų, neturinčių priežastinio ryšio su įvykio aplinkybėse nurodyta trauma (klausos nervo pažeidimai; hipertenzinė širdies liga be širdies nepakankamumo; pirminė kitų sąnarių artrozė, čiurna ir pėda; „rotarių manžetės“ sindromas) (el. b. I t., 44 l.). Taigi, šiuo atveju ieškovo abstraktūs teiginiai, kad jo sveikatos būklė ateityje blogės dėl vartojamų nuskausminamųjų vaistų, nelaikytini pakankamais įrodymais, kurie galėtų pagrįsti ieškovo siekiamus įrodyti patirtų sužalojimų liekamuosius reiškinius.

Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi baudžiamosiose bylose priteisiamomis neturtinės žalos sumomis, kadangi kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose formuojama praktika sprendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimą. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio, suformuota kitose analogiško ar panašaus pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos dydis, todėl teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio, paprastai turi atsižvelgti ir į analogiško ar panašaus pobūdžio bylose įprastai priteisiamas pinigų sumas. Tačiau teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes skirtingose bylose nustatytos neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti reikšmingos aplinkybės dažniausiai nebūna analogiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-331-976/2018, 2K-191-942/2021), kartu teismas turi atsižvelgti į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-611/2020). Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019, 2K-49-495/2022, 2K-80-942/2023 bei nustatė, kad kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 8 000 Eur.

Dėl ieškovo nurodytų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė sveikatos sutrikdymo mastą, teisėjų kolegija pažymi, jog šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, o konkrečiai tuo, kad atnaujinus ikiteisminį tyrimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių dėl galimo sveikatos sutrikdymo masto pasikeitimo ir atlikus teismo medicinos ekspertizę, nebuvo nustatytas ieškovo sveikatos sutrikdymo masto pasikeitimas iš nesunkaus į sunkų. Ekspertizės akte buvo pažymėta, kad 2021 m. gruodžio 21 d. atlikta kairiojo šlaunikaulio reosintezės operacija neturi įtakos vertinant kūno sužalojimo ir sveikatos sutrikdymo mastą. Operacija buvo atlikta dėl metalinės konstrukcijos lūžio, įvykusio kitomis aplinkybėmis, todėl neturi priežastinio ryšio su 2021 m. birželio 26 d. sužalojimu (el. b. I t., 42-47 l.). Nors ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad sveikatos sutrikdymo masto nustatymas baudžiamojoje byloje neatspindi realios neturtinės žalos apimties, bei kad šiuo atveju turėjo būti atsižvelgiama ir į nustatytą nedarbingumo lygį, teisėjų kolegija pažymi, jog sveikatos sutrikdymo mastas yra tik vienas iš kriterijų, kuriais remiantis yra nustatomas atlygintinos neturtinės žalos dydis, be to, kaip minėta, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 50 procentų darbingumo lygis ieškovui buvo nustatytas ne tik dėl nelaimingo įvykio padarinių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui 8 000 Eur neturtinės žalos, atsižvelgė į ieškovui padaryto kūno sužalojimo pobūdį ir dėl to patirtus nepatogumus, išgyvenimus bei fizines kančias, liekamuosius reiškinius. Teismas įvertino tai, kad ieškovas negalėjo ilgą laiką laisvai vaikščioti, laisvai užsiimti kasdieninėmis, taip pat mėgstamomis, laisvalaikio veiklomis, jam buvo apsunkintos galimybės pasirūpinti pačiu savimi, kurį laiką buvo nedarbingas. Dėl patirto sužalojimo ieškovas negalėjo skirti laiko šeimai, padėti žmonai buityje, prižiūrėti dar nei metų neturinčio vaiko. Dėl patirtų sužalojimų buvo apribotos ieškovo galimybės gyventi pilnavertį socialinį gyvenimą, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, susijusius su tuo, kad jo artimiesiems iškilo būtinybė rūpintis juo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai įvertino ieškovo nurodytas aplinkybes, motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais vadovaujasi, o kuriuos duomenis vertina kaip nepagrįstus, neobjektyvius. Konstatuotina, kad kitokia ieškovo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio, neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, jog teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Apibendrinant, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į visus tam reikšmingus kriterijus ir bylos aplinkybes, atsižvelgė į ieškovo sveikatos sužalojimo mastą, jo liekamuosius reiškinius, žalos padarymo aplinkybes ir aktualią teismų praktiką, o ieškovui priteista 8 000 Eur dydžio kompensacija yra pagrįsta ir teisinga. Ieškovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje Nr. 2K-80-697/2025 patektais išaiškinimais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą, kadangi iš esmės skiriasi nagrinėjamos ir ieškovo nurodytos bylų faktinės aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi Nr. 2K-80-697/2025 buvo spręstas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuomet eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta mažametės sveikata (liko neįgali visam gyvenimui)). Taip pat teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-658-545/2017 suformuota praktika dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, kadangi vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vienodą teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausias Teismas, o ieškovo nurodytoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kasacine tvarka nebuvo patikrintas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

Atsakovai nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu pirmosios instancijos teisme ir teigia, kad teismas, tenkindamas tik iš dalies ieškovo Ernesto Mončausko patikslintą ieškinį, atitinkamai turėjo priteisti tik dalį ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija su šiuo atsakovų argumentu nesutinka ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pagrįstai nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje skirstant bylinėjimosi išlaidas bylose, kuriose teismas iš dalies tenkina reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, laikomasi pozicijos, jog nors CPK normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių, tačiau, atsižvelgiant į bylų dėl neturtinės žalos atlyginimo specifiką, kad neturtinės žalos dydį galutinai nustato teismas, skirstant bylinėjimosi išlaidas tokio pobūdžio bylose, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), taip pat CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-934/2021; 2021 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-969/2021).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis nurodyta kasacinio teismo praktika ir pagrįstai įvertinęs bylų dėl neturtinės žalos specifiką, pagrįstai sprendė, kad byloje priėmus iš esmės ieškovui palankų teismo procesinį sprendimą (konstatavus visas sąlygas atsakovų civilinei atsakomybei kilti bei pagrindą turtinei kompensacijai už neturtinę žalą priteisti), ieškovui turi būti atlyginamos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl bylos procesinės baigties

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinių skundų argumentus. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovo Ernesto Mončausko ir atsakovų UAB „Balsių slėnis“ bei Aloyzo Jarošaičio apeliacinius skundus, ieškovui ir atsakovams neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovas Ernestas Mončauskas pateikė prašymą priteisti 1 210 Eur su PVM advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į UAB „Balsių slėnis“ apeliacinį skundą parengimą ir 1 210 Eur su PVM advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į Aloyzo Jarošaičio apeliacinį skundą parengimą. Kartu su prašymu pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – PVM sąskaitas faktūras ir mokėjimo išrašą. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos. Ieškovo naudai iš atsakovų UAB „Balsių slėnis“ ir Aloyzo Jarošaičio priteistina po 1 210 Eur su PVM atstovavimo išlaidų, ieškovo turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Atsakovai Aloyzas Jarošaitis, UAB ,,Malorija“ ir UAB ,,Balsių slėnis“ pateikė prašymą priteisti 600 Eur advokato pagalbos išlaidų už bendro atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą. Kartu su prašymu pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – pažymą ir lėšų pervedimo nurodymą, kuriame mokėtoju nurodyta UAB ,,Balsių slėnis“. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos. Įvertinus tai, kad išlaidas apmokėjo atsakovė UAB ,,Balsių slėnis“, atsakovės UAB ,,Balsių slėnis“ naudai iš ieškovo Ernesto Mončausko priteistinos 600 Eur atstovavimo išlaidos, atsakovų turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovui Ernestui Mončauskui, asmens kodas 38309170922, iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Balsių slėnis“, juridinio asmens kodas 302828388, ir Aloyzo Jarošaičio, asmens kodas 36210021341, po 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Balsių slėnis“, juridinio asmens kodas 302828388, iš ieškovo Ernesto Mončausko, asmens kodas 38309170922, 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.